Administracinė byla Nr.: I-1450-289/2012
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-01092-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2., 37.2. ,74.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 27 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,
sekretoriaujant Jolantai Miežienei,
dalyvaujant pareiškėjui M. V.,
dalyvaujant atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui M. T.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas M. V. savo skundu prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pareiškėjo naudai priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos. Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad jo laisvė laikotarpiu nuo 2010-07-26 iki 2012-07-15 buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Nurodytu laikotarpiu jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių plotas yra apie 25 kv. m, kartu su 12 asmenų. Tikslių kamerų plotų, tikslaus kalinamų asmenų skaičiaus teismui pateikti negali, nes tokią informaciją Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovai jam suteikti atsisakė. Taip pat nurodė, kad iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr.461 patvirtintos higienos normos HN 76: 1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurių 6.15 punktas numatė, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuriose taip pat numatyti specialūs sveikatos saugos reikalavimai laisvės atėmimo vietoms. Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl to jis patyrė didžiulę neturtinę žalą. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, „Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka“. Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, „Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės“. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, „Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios valdžios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti“. Taip pat pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos neturtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai, aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinimas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A-143-1966/2008, administracinė byla Nr. A-438-121/2009), tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S, prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.871/02). Nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus) (LAT nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-371/2003). Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) jis patyrė neturtinė žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 50,0 tūkst. Lt.
Pareiškėjas M. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad savo poziciją yra išdėstęs skunde. Palaiko savo skundą. Nurodyta suma atspindi jo buvimo laiką, psichologinius išgyvenimus, nepatogumus ir kita, viską nurodė skunde. Prašo priteisti prašyme nurodytą 50 000 Lt neturtinę žalą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI (b.l. 87, 88).
Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Toliau nurodė, kad pareiškėjas kalėti į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2010-07-26 ir su pertraukomis buvo laikomas įstaigoje iki 2012-07-12 kamerose, kurių plotai nuo 18,16 kv. m iki 20,14 kv. m. Pažymėjo, kad nors kartu su pareiškėju tuo pačiu metu kamerose buvo laikoma iki 10 asmenų, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas tik su dar 1 ar 2
asmenimis, o kartais netgi buvo laikomas vienas. Nurodė, jog darytina išvada, kad pareiškėjo skunde nurodomos galimus jo teisių pažeidimus pagrindžiančios aplinkybės neatitinka tikrovės ir yra melagingos. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui jo
laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu periodiškai tekdavo nuo 1,885 kv. m iki 18,33
kv. m gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai
teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama.
Atsakovas prašė teismo atkreipti dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką:
toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas
ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką
nebūna kameroje). Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012 nurodė, jog ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis per parą kalinčių asmenų skaičiui, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo iš viso 513 dienų. Pareiškėjas per visą kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį net 201 dieną buvo išvykęs į kitas įstaigas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną) pareiškėjas nebūdavo kameroje, o tai per visą pareiškėjo realiai Šiaulių tardymo izoliatoriuje praleistą laiką sudaro daugiau nei 21 parą, kurią pareiškėjas praleido vaikščiodamas gryname ore. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai abstraktūs, nusiskundimai dėl galimų sveikatos, miego sutrikimų, emocinių išgyvenimų, padidėjusio dirglumo nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), pripažindamas, kad smarkiai perpildytos ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilyginamos orumą žeminančiam elgesiui, vertina tikslias pareiškėjo įkalinimo sąlygas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčiojo asmens emocinę, fizinę būseną, kalinčiojo asmens amžių, lytį, sveikatą, asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, vertina kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas ir pan. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka – patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau, kaip vieną valandą per dieną, būti gryname ore, kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, patalpos turi būti vėdinamos per langus ir kt. Pabrėžė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nurodė tik vieną nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą tam tikrais pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais. Pretenzijų dėl kitų kalinimo sąlygų (pvz., dėl temperatūros, ventiliacijos, apšvietimo, maitinimo, pasivaikščiojimų, sveikatos priežiūros ir t.t.) nepareikšta. Toliau dėl neturtinės žalos pagrįstumo atsakovas nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmoniškojo orumo, kad priemonės, vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos dėl galimai per mažo jam tekusio kameros ploto įrodymų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. prasme). Nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po to, kai išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ir praėjus daugiau nei dviem metams po to, kai atvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, ir teigia prasidėjus jo teisių pažeidimams, be to, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais (neapibrėžia Šiaulių tardymo izoliatoriaus galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo atitinkama data, vieta ir kitais požymiais), reikšdamas tik bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011). Taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikia jokių duomenų ir įrodymų, kad kalėdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje būtų skundęsis dėl kalinimo sąlygų ar kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus psichologinės tarnybos specialistus dėl individualių konsultacijų. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, vertinant ne tik vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, bet ir kitas laikymo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimai tekusią mažesnę ploto normą ir galimą teisių pažeidimą. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Nurodė, kad remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreiptasi tik pasibaigus pareiškėjo kalinimui Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo laikymo, pareiškėjo teigimu, nežmoniškomis ir žiauriomis sąlygomis, pradžios, kas reiškia, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai tam tikra apimtimi dėl laiko poveikio išblėso ir sumenko, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 75-79).
Atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas M. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su skundu. Nesutikimo motyvai nurodyti atsiliepime, pateiktame teismui. Pareiškėjo M. V. kalinimo sąlygos tik neilgą laikotarpį buvo pažeistos, kai buvo pažeistos nustatytos vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos. Toks pažeidimas neturėtų būti laikomas galėjusiu jam sukelti ypatingų išgyvenimų, kurie nebūtų būdingi asmens kalinimui. Savo skunde pareiškėjas nenurodė su savo asmeniu susijusių konkrečių išgyvenimų, sąlygojusių neturtinės žalos atsiradimą, o yra pažodžiui pakartotos įstatymo nuostatos, todėl nesutinka su skundu, prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pripažinus, kad asmens teisės buvo pažeistos ir jis galimai patyrė tam tikrus išgyvenimus, nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo materialine išraiška, o pripažinti teisių pažeidimą. Įstaigoje nėra duomenų, kad po 2012 m. liepos 15 d. pareiškėjas būtų buvęs Šiaulių TI. Į bylą pateikė vieną pažymą. Detalesnės statistikos negali pateikti, nes nėra galimybės pažymoje nurodyti, kadangi asmenys nuolat yra etapuojami iš įstaigos į įstaigą, asmenų skaičius kameroje nuolat keičiasi net per dieną, todėl yra nurodyti minimalūs ir maksimalūs asmenų skaičiai. Smulkesniais laikotarpiais nėra galimybės išskaidyti. Nurodė, kad neturtinė žala turi būti kildinama iš tam tikrų emocinių išgyvenimų, psichologinės asmens būsenos ir turi būti pagrįsta ir įrodinėjama. LVAT yra pasisakęs, kad neturtinei žalai būdingas momentiškumas ir psichologiniai išgyvenimai pasireiškia skaudžiausiai tuomet, kai jie patiriami. Šiuo atveju yra praėjęs didelis laiko tarpas nuo kalinimo įstaigoje pradžios ir nemažas laiko tarpas nuo kalinimo įstaigoje laikymo nežmoniškomis sąlygomis pabaigos, todėl mano, kad neturtinės žalos atsiradimą sąlygoję kriterijai yra sumenkę ir neturėtų būti priteisiama neturtinė žala. Prašo atsižvelgti į EŽTT praktiką ir LVAT bei Aukščiausiojo Teismo praktiką ir pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir šis pažeidimas galėjo turėti ryšį su asmens patirtais išgyvenimais, dėl to galėjo atsirasti prašoma neturtinė žala, pripažinti, kad šiam civilinių teisių pažeidimui atlyginti užtektų konstatuoti asmens teisių pažeidimą.
Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo M. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Pareiškėjo M. V. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais, tai yra pareiškėjo laikymu perpildytose kamerose.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Dėl žalos, patirtos kalint perpildytose kamerose, atlyginimo, neturtinės žalos įrodinėjimo specifikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (Publikuotas Administracinėje jurisprudencijoje Nr. 4 (14), 2008). Šiame sprendime teismas aptarė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei nacionalinių teisės aktų taikymą sprendžiant tokio pobūdžio bylas, neturtinės žalos įrodinėjimą. Teismo nuomone, sprendžiant šiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų minėjote Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Įpareigojimas vadovautis suformuota teismų praktika nurodytas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Valstybės žinios, 1994, Nr. 46-851; Valstybės žinios, 2002, Nr. 17-649) 33 str. 4 d., jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Pareiškėjas teismui nurodė, kad jo laisvė nuo 2010-07-26 iki 2012-07-15 (720 parų) buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Periodiškai buvo kalinamas perpildytose Šiaulių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose. Nurodė, kad iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr.461 patvirtintos higienos normos HN 76: 1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurių 6.15 punktas numatė, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Nuo 2010 m balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 patvirtintos higienos normos HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuriose taip pat numatyti specialūs sveikatos saugos reikalavimai laisvės atėmimo vietoms. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl to jis patyrė didžiulę neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) jis patyrė neturtinė žalą, t.y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Todėl nors ir pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu, tačiau teismas atsižvelgdamas į tai, jog minėta Konvencija yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamoje byloje savo iniciatyva patikrins, ar atsakovė nepažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra paminėta, kad kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas, pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalašnikovas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Pastebėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių ir pan. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Trepaškinas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 36898/03). Pavyzdžiui, byloje Karalevičius prieš Lietuvą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 53254/99) nustačius, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, didelę dalį laiko suteikiant jam tik 1,51 m2 gyvenamojo ploto, taip pat įvertinus ir tai, kad įkalintas jis buvo daugiau kaip trejus metus, jam buvo suteikta teisė mankštintis lauke tik vieną valandą per parą ir kitas aplinkybes, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Apskritai pastebėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje ne kartą grindė išvadą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir kameros perpildymo faktu, kai kaliniams buvo suteikta apie 2–3 m2, nors be kameros perpildymo fakto Europos Žmogaus Teisių Teismas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pagrindžiančias (patvirtinančias) aplinkybes šiose bylose nurodydavo ir kitus reikšmingus faktus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra žeminantis orumą 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (aukščiau minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010-05-14, 1.3.1 p. nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 5 straipsnio 3 dalis nurodo, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.
Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius iš esmės sutinka su tuo, jog pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas perpildytose kamerose, pripažįsta teisės aktų pažeidimus.
Teismas nustatinėdamas institucijos neteisėtus veiksmus, jų pobūdį ir dydį atsižvelgia į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas izoliatoriuje, tačiau dėl jų nekonkretumo negali tiksliai nustatyti, kiek atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui tiksliai atiteko gyvenamojo ploto.
Kaip matyti, institucija teismui nurodė tikslius pareiškėjo laikymo izoliatoriuje laikotarpius, kamerų numerius ir plotus, tačiau kamerose atitinkamais laikotarpiais kalėjusių asmenų skaičių pateikė intervalais. Sukonkretinti pateiktus duomenis atsakovė atsisakė. Atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nurodyti, kiek tiksliai asmenų laikoma kameroje ir kaip tas skaičius kinta, atsakovei būtų sunku, o gal net neįmanoma. Šių duomenų pateikimas reikalautų didelio darbo, nes per dieną į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyksta arba išvyksta didelis asmenų skaičius ir jis nuolatos kinta.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012 m. spalio 12 d. pažymos Nr. 20/01-2605 (b.l. 66) matyti, kad tam tikrais laikotarpiais (iki septyniolikos mėnesių) pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 90, 15, 63, 43, 100, kuriose vienam kalinamajam teko gyvenamojo ploto nuo 1,88 m2 iki 18,33 m2. Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas. Kitais laikotarpiais gyvenamojo ploto viršutinė riba viršijo 4–5 m2 ir tai, teismo nuomone, vertintina kaip priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas nacionalinių teisės aktų pažeidimas.
Nustačius, jog pareiškėjas laikotarpiu iki septyniolikos mėnesių buvo laikomas akivaizdžiai perpildytose kamerose, konstatuotina, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė aukščiau paminėtų taikytinų nacionalinių teisės normų reikalavimus.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pareiškėjas teismui nurodė, kad jo kalinimas perpildytose kamerose turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai, patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog pareiškėjas teismui nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių šiuos argumentus, nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, jog jo sveikata vienaip ar kitaip pablogėjo ir, kad tai yra susiję su kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas šias bylai svarbias faktines aplinkybes įrodinėjo teismui pateiktais žodiniais paaiškinimais, kurie vertinami kritiškai, kadangi jie neparemti jokiais kitais įrodymais. Teismui pateikti pavieniai rašytiniai įrodymai, t. y. siuntimai laboratoriniam ŽIV tyrimui, serologinis tyrimas, profilaktiniai imunologiniai tyrimai, radiologinis ištyrimas, stomatologo profilaktinės apžiūros (b.l. 10, 11, 12-13, 14, 15, 16-18, 19-20), kurie taip pat niekaip nepatvirtina, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo ir, kad tai yra susiję su kalinimo sąlygomis. Pavieniai medicininiai įrašai rodo, kad 2011-08-09 pareiškėjas skundėsi galvos skausmais, 2012-03-13 bei 2012-03-31 pareiškėjui buvo teiktos odontologo paslaugos, 2012-07-26 atlikta terapeuto apžiūra (b.l. 30, 31-32, 33).
Teismas sutinka su pareiškėjo nuomone, kad kalinimo metu jo sveikata galėjo pablogėti, ir mano, jog tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, kuri gali įtakoti ir kalinamo asmens sveikatą.
Tačiau teismas neabejoja, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą teisės normų bei faktinių aplinkybių analizę, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, kad nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, tačiau vis dėlto ribos neperžengia.
Taigi, nenustačius Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir konstatavus minimalias nacionalinės teisės aktų pažeidimo pasekmes pareiškėjui, teismo nuomone, šioje byloje yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo M. V. reikalavimas dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87str., 88 str. 1 d. 1 p.,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo M. V. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėjas Virginijus Stankevičius