Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktuose, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Pagal Rinkliavų įstatymo 3 straipsnį, pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatose, tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą kyla dėl faktinės aplinkybės – komunalinių atliekų turėjimo. Naudodamasis konkrečiu objektu nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016). Taip pat LVAT praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-334/2014). Tik jei vietinės rinkliavos mokėtojas įrodo, t. y. pateikia objektyvius įrodymus, kad nėra sukūręs atliekų arba turi jo atžvilgiu priimtą sprendimą atleisti (suteikti lengvatą) nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, jis gali būti pripažintas neturintis pareigos mokėti vietinę rinkliavą (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016).

Vilniaus rajono savivaldybės tarybai patvrtinus 2009 m. Rinkliavos nuostatus ir 2016 m. Rinkliavos nuostatus, vietinės rinkliavos mokėtojais pripažintini visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje ir privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Nagrinėjamu atveju atsakovas atitinka vietinės rinkliavos mokėtojo požymius, nes ji nuosavybės teise Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje valdo ir naudoja nekilnojamąjį turtą.

Byloje pateiktas Nekilnojamojo turto registro 2023 m. liepos 18 d. išrašas patvirtina, kad atsakovei priklauso (duomenys neskelbtini).

Byloje nėra duomenų, kad atsakovei būtų suteikta lengvata ir ji neprivalo mokėti vietinės rinkliavos. Iš atsakovei skirtų vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimo pranešimų ir raginimų matyti, kad atsakovė nevykdė teisės aktais jam nustatytos pareigos 2009 m. Rinkliavos nuostatose ir 2016 m. Rinkliavos nuostatuose, nustatyta tvarka mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl jai susidarė vietinės rinkliavos įsiskolinimas.

Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kadangi šiuo nagrinėjamu atveju nėra įtvirtintos teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų senaties terminų taikymo klausimus teisiniuose santykiuose, kurie atsiranda vietinės rinkliavos srityje, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsnio 15 punktu ir 68 straipsniu, valstybės rinkliavai yra taikomos MAĮ nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl senaties termino taikymo, už kurį valstybės rinkliavos (mokesčio) administratoriui leidžiama apskaičiuoti ar perskaičiuoti valstybės rinkliavą (mokestį) jos mokėtojui (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).

LVAT praktika dėl senaties nuostatų taikymo prašymams dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo yra nuosekli ir joje ne kartą konstatuota, jog senaties terminų klausimui šioje srityje spręsti pagal analogiją turi būti taikomos MAĮ nuostatos (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015, 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016). Be to, LVAT yra nurodęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005; 2015 m. kovo12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3088-662/2020).

MAĮ Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo (toliau ir – Pakeitimo įstatymas) 4 straipsniu pakeista MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tačiau pagal Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį MAĮ 68 straipsnio pakeitimai įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d. ir trejų metų senaties terminas netaikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojų mokestinės prievolės iki šio Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo jau buvo apskaičiuotos ir (ar) perskaičiuotos pagal iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galiojusius mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminus.

Pareiškėjos pateikti mokėjimo pranešimai patvirtina, kad atsakovei 4 100,55 Eur vietinės rinkliavos skola už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 15 d. iki 2023 m. birželio 30 d. buvo apskaičiuota siųstu informaciniu pranešimu.

Aplinkybė, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2023 m. rugpjūčio 9 d., neturi jokios teisinės reikšmės nustatant, ar buvo praleistas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas, nes jis, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir LVAT praktika, skaičiuojamas nuo kito momento, t. y. nuo tada, kada mokestinės prievolės (šiuo atveju – vietinė rinkliava) yra apskaičiuojamos (žr., pvz., LVAT 2021 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-507-789/2021, LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-601-442/2021).

Teismas pažymi, jog šiuo atveju taip pat nėra praleistas ir mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminas, skaičiuojamas nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 107 straipsnio 1 dalis).

Kadangi nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė ginčo nekilnojamojo turto objektu nesinaudojo, nebuvo atliekų turėtoja, tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku, o iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja informavo atsakovę apie susidariusią skolą ir apie atsakovės pareigą sumokėti vietinę rinkliavą nustatyta tvarka ir terminais, todėl pareiškėjos prašymo reikalavimas iš atsakovės priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 15 d. iki 2023 m. birželio 30 d. laikomas pagrįstu.  

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas tenkinamas, priteisiant iš atsakovės pareiškėjos naudai 4 100,55 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 15 d. iki 2023 m. birželio 30 d.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą tenkinti.

Priteisti pareiškėjai Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, juridinio asmens kodas 188708224, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „PEF GP1“ 4 100,55 Eur (keturis tūkstančius šimtą eurų ir 55 euro centus) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 15 d. iki 2023 m. birželio 30 d.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                        Asta Adamonytė-Šipkauskienė