Civilinė byla Nr. e2A-1836-854/2022

Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00536-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

    (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

        2022 m. rugsėjo 27 d.        

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nordecum“ ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. M.

Apeliacinės instancijos teismas 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nordecum“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. R. 242,28 Eur negrąžintą kreditą, 37,02 Eur pelno palūkanas, 18,93 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Teismo posėdžio metu ieškovė, atsisakiusi kitų reikalavimų, iš atsakovo prašė priteisti tik pagrindinę skolą – 242,28 Eur negrąžintą kreditą.

3.       Ieškovė patikslintą ieškinį grindė šiais argumentais:

3.1.                      Tarp šalių, naudojant nuotolinio ryšio priemones, 2015 m. balandžio 28 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis SP237202, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 300 Eur kreditą 1 metų terminui, o atsakovas įsipareigojo savalaikiai grąžinti kreditą bei mokėti 64,08 proc. metines palūkanas.

3.2.                      Atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. liepos 27 d. iš viso paskolai ir palūkanoms dengti pervedė 109,50 Eur.

3.3.                      Ieškovė 2015 m. lapkričio 4 d. buvo informuota apie atliekamą ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-1-00970-14 dėl atsakovo vardu paimto kredito iš ieškovės. Baudžiamojoje byloje 2015 m. lapkričio 11 d. ieškovė pareiškė civilinį ieškinį.

3.4.                      Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-39-166/2018 T. M. buvo nuteistas, o apie ieškovės pareikštą civilinį ieškinį nepasisakyta. Ieškovė baudžiamojoje byloje civiliniu ieškovu pripažinta nebuvo, todėl, nebūdama baudžiamojo proceso šalimi, teismo procese nedalyvavo ir negalėjo pareikšti savo pozicijos.

3.5.                      Atsakovas 2016 m. lapkričio 3 d. baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį jo neturtinei ir 3 635 Eur dydžio turtinei žalai atlyginti, tarp jų ir 1 547,12 Eur patirtai žalai dėl greituosius kreditus suteikusių bendrovių išduotų paskolų. Baudžiamojoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje tarp nurodytų 1 547,12 Eur yra paskaičiuota ir iš ieškovės apgaule gauta 300 Eur paskola.

3.6.                      Antstolė Vilma Leskevičienė ieškovę 2022 m. vasario 7 d. raštu Nr. S-22-130-2175 informavo, kad ji išieškojo iš T. M. išieškotojui A. R. 510,22 Eur (iš jų grąžintos 79,99 Eur būtinosios vykdymo išlaidos).

3.7.                      Nors ieškovei atsiradusi 298,23 Eur žala padaryta T. M. neteisėtais veiksmais, tačiau paaiškėjus, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-39-166/2018 yra patenkintas A. R. civilinis ieškinys ir iš T. M. priteista ir A. R. naudai išieškoma taip pat ir iš ieškovės 2015 m. balandžio 28 d. sutarties Nr. SP237202 pagrindu gauta 300 Eur paskola, atsakovu šioje byloje dėl žalos atlyginimo turi būti ne T. M., o A. R.

4.       Atsakovas A. R. atsiliepime su ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsiliepimą į ieškinį grindė šiais argumentais:

4.1.                      Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-166/2018 kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo nukentėjusiesiems, tarp jų ir jam, pripažintas tik T. M. Atsakovas buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir pareiškė civilinį ieškinį.

4.2.                      Ieškovė, nors ir žinojo apie vykstantį ikiteisminį tyrimą, tačiau jokių procesinių dokumentų toliau tyrime neteikė, todėl ne dėl atsakovo kaltės iki galo neįgyvendino savo teisių baudžiamajame procese, prarasdama teisę iš kaltininko T. M. išsiieškoti padarytą žalą.

4.3.                      Kadangi atsakovui priteistos jo asmeninės lėšos ieškovei nepriklauso, todėl prašymas padaryti jį atsakovu galimai yra tik ieškovės teisinio neišprusimo pavyzdys arba tolimesnio T. M. proceso dalyvių klaidinimo pasekmė.

4.4.                      T. M. klaidina teismą, prašydamas nurodyti, kokiu pagrindu atsakovui priteistos lėšos nepervedamos ieškovei, nes jei T. M. skaitė teismų sprendimus ir juos suvokė, tai juose buvo nurodyta, kad tai yra asmeniškai atsakovui priteistos lėšos iš T. M., o ne ieškovės lėšos. Vilniaus apygardos teismas neįpareigojo atsakovo savo gautas lėšas pervesti kokiems nors tretiesiems subjektams, tuo labiau atsakovas tegavo iki šiol labai mažą sumą, atlyginant padarytą jam žalą.

4.5.                      Atsakovas, atgaudamas nusikalstama veika prarastus savo asmeninius pinigus, neprivalo dar papildomai kompensuoti ir kitiems nukentėjusiesiems (tarp jų  ir ieškovei) jų prarastas lėšas.

4.6.                      Teismas priteisė atsakovui jo mokėtas ir prarastas sumas, o ne ieškovės prarastas sumas, todėl teismo nuosprendyje trečiajam asmeniui priteistos sumos negali reikalauti ieškovė, kuri nedalyvavo tame procese ir neteikė civilinio ieškinio dėl savo kaltės.

5.       Trečiasis asmuo T. M. atsiliepime su ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsiliepimą į ieškinį grindė šiais argumentais:

5.1.                      Remiantis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu, jam įsiteisėjus, A. R. perdavė priteistą skolą, t. y. 3 152,37 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos išieškojimą antstolių kontorai Širvintose. Antstolė nurodė, kad ši skola jau yra išieškoma ir daromos išskaitos iš jo atlyginimo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

5.2.                      Teismas nuosprendyje nurodė, kad 3 152,37 Eur turtinė žala apima visas kreditų bendroves (tarp jų ir ieškovę). Ši skola yra išieškoma jau 3,5 metų iš trečiojo asmens darbovietės.

5.3.                      Nors žala atsakovui buvo priteista kaip skola kreditų bendrovėms, bet išskaitymus per antstolę tiesiogiai gauna pats atsakovas į savo asmeninę sąskaitą. Atsakovas iš šių lėšų turi padengti kreditus, tačiau to nedaro, o gavęs išskaitas iš atlyginimo, lėšas naudoja savo reikmėms.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmai 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškovės UAB „Nordecum“ ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovo A. R. 242,28 Eur negrąžintą vartojimo kredito sumą ir 17 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendimo vykdymą išdėstė dalimis 24 mėnesiams, nurodydamas, kad atsakovas turi mokėti ieškovei po 11 Eur kas mėnesį 23 mėnesius, o paskutinį mėnesį sumokėti 6,28 Eur, pradedant mokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško skolos padengimo.

7.       Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2015 m. balandžio 28 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. SP237202, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 300 Eur kreditą 1 metų terminui, o atsakovas įsipareigojo laiku grąžinti kreditą bei mokėti 64,08 proc. metines palūkanas. Atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. liepos 27 d. paskolai ir palūkanoms dengti pervedė 109,50 Eur, iš kurių buvo padengta 57,72 Eur pagrindinė kredito dalis, 41,28 Eur pelno (sutartinių) palūkanos, 6 Eur sutarties sudarymo mokestis, 4,50 Eur už Banklink paslaugą. Ieškovė 2015 m. lapkričio 4 d. buvo informuota apie atliekamą ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-1-00970-14 dėl atsakovo vardu paimto kredito iš ieškovės. Ieškovė 2015 m. lapkričio 11 d. baudžiamojoje pareiškė civilinį ieškinį, tačiau civilinis ieškinys nebuvo priimtas.

8.       Teismas nustatė, kad atlikus ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu T. M. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, be kita ko, ir dėl atsakovo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš T. M. A. R. naudai priteista 3 152,37 Eur turtinei žalai ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9.       Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu ieškovė atsisakė dalies savo reikalavimų ir prašė priteisti tik pagrindinę 242,28 Eur negrąžinto kredito sumą iš atsakovo, kadangi būtent jam teismo nuosprendžiu patenkinus civilinį ieškinį buvo atlyginta turtinė ir neturtinė žala. Atsakovas su tokiu ieškovės prašymu nesutiko, nurodydamas, kad jis tokiu atveju du kartus dengs tą pačią skolą (praras savo pinigus).

10.       Teismas nurodė, kad CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis; pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje nurodytus atvejus. CK 6.242 straipsnyje reglamentuojamas nepagrįstas praturtėjimas siauruoju požiūriu ir įtvirtinta bendroji taisyklė, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita.

11.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kai dėl trečiojo asmens T. M. padarytos nusikalstamos veikos ieškovė pagal sudarytą 2015 m. balandžio 28 d. vartojimo kredito sutartį Nr. SP237202 prarado 300 Eur sumą, kuri buvo pervesta atsakovui A. R. kaip vartojimo kreditas. Iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžio matyti, kad ieškovei pervedus 300 Eur vartojimo kreditą į A. R. banko sąskaitą, A. R. banko sąskaitoje esančius pinigus pasisavino T. M. 

12.       Teismas nurodė, kad jis teismo posėdžio metu aiškinosi aplinkybes, ar tai buvo asmeniniai atsakovo pinigai, atliko įvairius paskaičiavimus, įvertino liudytojos V. S. parodymus, tačiau sprendė, kad padaryti kategoriškos išvados, kad tai buvo vien asmeniniai atsakovo pinigai, nėra galimybės. Teismas sprendė, kad atsakovo banko sąskaitoje galimai buvo ir ieškovės pinigai, kuriuos pasisavino T. M.

13.       Teismas nurodė, kad teismo nuosprendžiu turtinė žala buvo atlyginta ne ieškovei pervedusiai 300 Eur kreditą, o patenkintas atsakovo A. R. civilinis ieškinys, kuriuo jam priteista turtinė ir neturtinė žala. Iš į bylą pateikto antstolės Vilmos Leskevičienės 2022 m. vasario 7 d. rašto Nr. S-22-130-2175 teismas nustatė, kad antstolė išieškojo iš T. M. išieškotojui A. R. 510,22 Eur (iš jų grąžintos 79,99 Eur būtinosios vykdymo išlaidos). Teismas nurodė, kad iš antstolės išieškotos 510,22 Eur sumos nėra galimybės atskirti, ar atsakovui išieškota turtinė žala, ar neturtinė žala.

14.       Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei negrąžintą 242,28 Eur vartojimo kredito sumą Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu priteisė iš T. M. atsakovui A. R., pats atsakovas savo asmeninių lėšų dėl jam pervesto kredito, kurį pasisavino T. M., neprarado, teismas ieškovė ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 242,28 Eur negrąžintą vartojimo kredito sumą.

15.       Teismas nurodė, kad priešingu atveju, netenkinus ieškovės ieškinio, susidarytų situacija, kuomet atsakovas nepraradęs savų lėšų, nepagrįstai praturtėtų ieškovės sąskaita, bei būtų pažeistas esminis teisės principas, kad iš neteisės nekyla teisė.

16.       Teismas pažymėjo, kad nors T. M. nėra atlyginęs visos ieškiniu iš jo priteistos turtinės ir neturtinės žalos atsakovui, įvertinus, kad T. M. yra jauno amžiaus, darbingas, visgi sprendė, kad pinigai iš jo bus išieškoti, todėl nėra pagrindo netenkinti ieškinio. Šiuo metu atsakovui yra atlyginta 1/6 dalis civilinio ieškinio.

17.       Teismas nurodė, kad ieškovė, atsižvelgdama į situaciją dėl nusikalstamos veikos prieš atsakovą, reikalavimo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas atsisakė ir prašė priteisti tik pagrindinę skolą.

18.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas, priteisė jai iš atsakovo 17 Eur bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį).

19.       Teismas, spręsdamas klausimą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, nustatė, kad atsakovas niekur nedirba, gauna neįgalumo pašalpą. Atsižvelgdamas į tai, darė išvadą, kad atsakovas dėl jo turtinės padėties šiuo metu negali sumokėti visos priteistos sumos iš karto. Priteistos sumos išieškojimo išdėstymas yra labai reikšmingas atsakovui kaip fiziniam asmeniui, nes taip jam sudaroma galimybė sumokėti ieškovei skolą atitinkamomis pinigų sumomis. Teismo vertinimu, teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas neturėtų sukelti didelių neigiamų pasekmių ieškovei, nes skola jai bus atlyginta laipsniškai per ilgesnį laiko tarpą.

20.       Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas gauna nedidelę pašalpą, bei atsižvelgęs į teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principus, sprendė, kad skolos išdėstymas 24 mėnesiams atitiks tiek ieškovės, tiek atsakovo interesus. Be to, nurodė, kad, tikėtina, kad per šį laikotarpį atsakovas atgaus ir iš T. M. jam priteistą sumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21.       Atsakovas A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas – valstybei ir atsakovo turėtas, sumokant žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevertino ieškinio, pateikto baudžiamojoje byloje. Ieškinyje nors ir minimos kredito bendrovės, iš kurių T. M. paėmė greituosius kreditus, tačiau neteigiama, kad prašoma priteisti suma yra iš kredito bendrovių gauti pinigai. Priešingai, yra teigiama, kad buvo pasisavinti atsakovo banko sąskaitoje buvę pinigai.

21.2.                      Net paprastai skaičiuojant matyti, kad minimos septynios kredito bendrovės, bet tik keturi pavedimai. Asmeninių pasisavintų lėšų suma ieškinyje yra nurodyta 1 547,12 Eur. Toliau ieškinyje yra išvardinti kiti epizodai ir bendra prašoma priteisti turtinės žalos suma yra 3 635,50 Eur. Iš nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. l-39-166/2018 matyti, kad T. M. iš kredito bendrovių A. R. vardu gavo daug didesnę sumą, nei 1 547,12 Eur prašomu ieškinyje.

21.3.                      Nei pačiame ieškinyje, nei teismo nuosprendyje nėra pažymėta, kad civiliniu ieškiniu priteista turtinė žala – tai lėšos gautos iš kredito bendrovių.

21.4.                      Teismo posėdžio metu liudytoja V. S. aiškino teismui, kad baudžiamojoje byloje civiliniu ieškiniu priteistą turtinę žalą sudarė asmeniniai A. R. pinigai, kuriuos jis gavo kadaise iš savo tėvo, mokėjimai kurie turėjo būti gauti iš I. S., vekselis ir kredito bendrovėms UAB „Ferratum“ ir UAB „IPF Digital Lietuva“ sumokėti pinigai.

21.5.                      Ieškovė neįrodė, kad baudžiamojoje byloje, patenkinus A. R. civilinį ieškinį, jam buvo priteisti pinigai skirti UAB „Nordecum“.

22.       Ieškovė UAB „Nordecum“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.1.                      Į civilinę bylą buvo pateikti aktualūs duomenys iš baudžiamosios bylos Nr. 1-1-39-166/2018, taip pat A. R. 2016 m. lapkričio 3 d. pateiktas civilinis ieškinys dėl neturtinės ir 3 635 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo, kuriame įtrauktas prašymas dėl patirtos 1 547,12 Eur žalos atlyginimo. Ieškinyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad T. M. apgaule jo vardu paėmė greituosius kreditus, taip pat ir iš UAB „Nordecum” bei pasisavino atsakovo sąskaitoje esančius pinigus.

1.2.                      Ieškinyje niekur neminima, kad T. M. pasisavino A. R. asmeninius sąskaitoje buvusius pinigus, tačiau akcentuojama į apgaule gautus ir į jo sąskaitą pervestus greituosius kreditus iš kreditus teikiančių bendrovių, kas suponuoja tai, kad 1 547,13 Eur turtinę žalą sudaro būtent iš greitųjų kreditų gautos lėšos.

1.3.                      Atsakovas civilinio proceso metu negalėjo įvardinti, kiek jo asmeninių pinigų nusikalstamos veikos padarymo metu buvo jo sąskaitoje. T. M. pasisavino A. R. banko sąskaitoje buvusius pinigus, tarp jų ir 300 Eur, 2015 m. balandžio 28 d. gautus iš UAB „Nordecum”, kurie, kaip greitasis kreditas, buvo pervesti į šią atsakovo nurodytą banko sąskaitą.

1.4.                      Manytina, kad baudžiamojoje byloje A. R. pateikto ieškinio dalyje dėl 1 547,12 Eur žalos padarymo yra įtraukti ir iš UAB „Nordecum”, kaip greitasis kreditas, gauti 300 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas 

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

 išvados

2.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

3.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

4.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos (negrąžinto vartojimo kredito) priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

5.       Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „Nordecum“ ir atsakovo A. R., naudojant nuotolinio ryšio priemones, 2015 m. balandžio 28 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. SP237202, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 300 Eur kreditą vienerių metų terminui, o atsakovas įsipareigojo laiku grąžinti kreditą bei mokėti 67,18 procentų metines palūkanas.

6.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. liepos 27 d. pervedė 109,50 Eur sumą, kuria buvo padengta: i) 57,72 Eur kredito dalis; ii) 41,28 Eur pelno (sutartinės) palūkanos; iii) 6 Eur sutarties sudarymo mokestis; iv) 4,50 Eur už Banklink paslaugą. Tolimesnių mokėjimų atsakovas neatliko.

7.       Ieškovė 2015 m. lapkričio 4 d. buvo informuota apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-00970-14 dėl A. R. vardu paimto kredito iš UAB „Nordecum“. Ieškovė baudžiamojoje byloje 2015 m. lapkričio 11 d. pateikė civilinį ieškinį dėl 242,28 Eur turtinės žalos atlyginimo, tačiau jis nebuvo priimtas.

8.       A. R.

9.       Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2016 m. lapkričio 8 d. nutarimu A. R. pripažintas civiliniu ieškovu (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-00970-14).

10.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-166/2018 nusikalstamų veikų (tarp jų ir A. R. atžvilgiu), numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, padarymu kaltu pripažino T. M.. Nuosprendžiu teismas iš T. M. A. R. priteisė 3 152,37 Eur dydžio turtinę ir 500 Eur neturtinę žalą. 

11.       Antstolė Vilma Leskevičienė, atsakydama ieškovei į 2022 m. sausio 27 d. siųstą raštą Nr. R-744 „Dėl informacijos pateikimo“, 2022 m. vasario 7 d. rašte Nr. S-22-130-2175 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad iš T. M. išieškotojui A. R. iš viso išieškota 510,22 Eur (iš jų grąžintos 79,99 Eur būtinosios vykdymo išlaidos).

12.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo T. M. 242,28 Eur negrąžintą kreditą, 37,02 Eur pelno palūkanas, 18,93 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

13.       Bylą nagrinėjant teisme, ieškovė pateikė prašymą pakeisti pradinį atsakovą T. M. tinkamu atsakovu A. R. ir pateikė patikslintą ieškinį, reikalavimą dėl 242,28 Eur negrąžinto vartojimo kredito reikšdama atsakovo A. R. atžvilgiu.

14.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei negrąžintą 242,28 Eur vartojimo kredito sumą Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu priteisė iš T. M. atsakovui A. R., pats atsakovas savo asmeninių lėšų dėl jam pervesto kredito, kurį pasisavino T. M., neprarado, taikydamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, sprendė, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas, todėl jį tenkino visa apimtimi. Teismas nurodė, kad priešingu atveju, netenkinus ieškovės ieškinio, susidarytų situacija, kuomet atsakovas, nepraradęs savų lėšų, nepagrįstai praturtėtų ieškovės sąskaita.

15.       Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nurodydamas, kad ieškovė neįrodė, kad baudžiamojoje byloje, patenkinus jo civilinį ieškinį, jam buvo priteisti pinigai, kurie skirti UAB „Nordecum“. Nurodo, kad teismo nuosprendyje nėra pažymėta, kad civiliniu ieškiniu priteista turtinė žala – tai lėšos gautos iš kredito bendrovių. Be to, pažymi, kad nuosprendyje minimos septynios kredito bendrovės, bet tik keturi pavedimai; T. M. iš kredito bendrovių A. R. vardu gavo daug didesnę nei 1 547,12 Eur sumą, todėl kad į šią sumą patenka ir UAB „Nordecum“ pinigai duomenų nėra.

16.       Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo negrąžintą vartojimo kreditą (ne)pagrįstumo

17.       CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje pasisakyta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-30/2012). Tai reiškia, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veiksmų ir jų padarinių nereikia įrodinėti civilinėje byloje, jeigu jie sudaro įrodinėjimo dalyką.

18.       Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad 2015 m. balandžio 28 d. vartojimo kredito sutartį Nr. SP237202, naudodamas nuotolinio ryšio priemones, su ieškove atsakovo A. R. vardu sudarė trečiasis asmuo T. M. nėra. Šios aplinkybės nustatytos ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-166/2018, kurioje T. M. pripažintas kaltu dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, įskaitant ir A. R. atžvilgiu dėl 2015 m. balandžio 28 d. ieškovės suteikto vartojimo kredito.

19.       Taip pat byloje nėra ginčo ir dėl to, kad ieškovė įvykdė vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – pervedė kredito sumą (300 Eur) į atsakovo banko sąskaitą. Duomenų, kad ieškovei būtų grąžinta likusi nepadengta vartojimo kredito dalis – 242,28 Eur, byloje nėra.

20.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-166/2018 patenkino A. R. civilinį ieškinį, kuriame jis turtinę žalą grindė ir iš greituosius kreditus teikiančių bendrovių T. M. atsakovo vardu paimtais kreditais, ir priteisė atsakovui iš T. M. 3 152,37 Eur turtinę ir 500 Eur neturtinę žalą.

21.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad teismas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ieškovės suteikto kredito sumą iš T. M. priteisė A. R., sprendė, kad atsakovas turi pareigą grąžinti šią kredito sumą ieškovei, iš kurios ir buvo paimtas vartojimo kreditas, nes priešingu atveju, atsakovas neteisėtai praturtėtų ieškovės sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai.

22.       Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas reglamentuojamas CK 6.137–6.242 straipsniuose. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. 

23.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CK

24.       Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas; ). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas). Šios aplinkybės bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką.

25.       Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus įstatymu nustatytus atvejus, kai aplinkybių, kuriomis remiamasi, nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 36 punktas).

26.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, faktiškai susiklosčiusią situaciją, ieškovės reiškiamo reikalavimo dalyką ir faktinį pagrindą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos.

27.       Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra duomenų apie tai, kad baudžiamojoje byloje jam į civilinio ieškinio pagrindu iš T. M. priteistą žalos dalį (1 547,12 Eur) patenka ir ieškovės UAB „Nordecum“ suteiktas 300 Eur dydžio vartojimo kreditas, tačiau šie jo teiginiai prieštarauja baudžiamojoje byloje esantiems duomenimis ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

28.       Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, atsakovo A. R. vardu T. M. iš UAB „Nordecum“ paimtas vartojimo kreditas, pastarosios buvo pervestas į atsakovo banko sąskaitą, iš kurios dalis pinigų vėliau pervesta į kito asmens sąskaitą, kita dalis – išgryninta ir atiduota T. M. (2018 m. kovo 20 d. teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės). Pažymėtina tai, kad atsakovas A. R. baudžiamojoje byloje pateiktame civiliniame ieškinyje, pasisakydamas dėl dalies turtinės žalos (1 547,12 Eur sumai) atlyginimo, nurodė, kad šią žalos sumą sudaro iš greitųjų kredito bendrovių jo vardu T. M. paimti vartojimo kreditai, tarp kurių ir iš UAB „Nordecum“ gautas vartojimo kreditas. Įvertinus tai, kad atsakovas civiliniame ieškinyje nurodo, jog buvo atlikti pavedimai, tarp kurių ir 300 Eur dydžio pavedimas, ir tai, kad būtent tokio dydžio vartojimo kreditą UAB „Nordecum“ 2015 m. balandžio 28 d. vartojimo kredito sutartimi Nr. SP237202 ir suteikė, darytina tikėtinai pagrįsta išvada, kad nurodyto dydžio pavedimas (300 Eur) yra UAB „Nordecum“ į atsakovo banko sąskaitą pervesti pinigai (CPK 178, 185 straipsniai).

29.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas, vertindamas T. M. padarytų tęstinių nusikalstamų veikų epizodus, tarp jų analizavo ir T. M. nusikalstamus veiksmus, atliktus A. R. atžvilgiu dėl šio vardu iš UAB „Nordecum“ paimto 300 Eur kredito, taip pat ir bendros atlygintinos žalos dydį pagal A. R. baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, į kurį, kaip jau minėta, įtrauktas ir vartojimo kreditas iš UAB „Nordecum“.

30.       Atsižvelgiant į tai, kad pats atsakovas baudžiamojoje byloje civiliniu ieškiniu pasirinko į jam atlygintinos turtinės žalos dydį, be kita ko, įtraukti ir vartojimo kreditą, gautą iš UAB „Nordecum“ (nors kreditą jo vardu paėmė ne jis pats, o T. M., kuriam atiteko pinigai), teismas nuosprendyje, vertindamas nusikalstamų veikų epizodus, dėl šių aplinkybių ir pasisakė, bei, atsižvelgęs į tai, priteisė iš T. M. atsakovui jo patirtą turtinę žalą, į kurią, įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad įėjo ir iš UAB „Nordecum“ paimtas vartojimo kreditas (CPK 185 straipsnis). Taigi šiuo aspektu atsakovo nurodomi argumentai dėl to, kad į jam baudžiamojoje byloje iš T. M. priteistą turtinės žalos dydį nebuvo įtrauktas iš UAB „Nordecum“ gautas vartojimo kreditas, atmestini kaip nepagrįsti. 

31.       Kadangi vartojimo kreditą iš UAB „Nordecum“, kuris buvo pervestas būtent į atsakovo banko sąskaitą, atsakovo vardu paėmė T. M. ir jam atiteko šie pinigai, atsakovui nepareiškus šioje dalyje civilinio ieškinio, būtent T. M. – faktiniam pinigų gavėjui, būtų kilusi pareiga šį kreditą grąžinti tiesiogiai ieškovei. Visgi A. R. šioje situacijoje pasirinkus tokį galimai savo pažeistų teisių įgyvendinimo būdą ir veikimo variantą, kuomet jis jo vardu, bet faktiškai T. M. paimtą kredito sumą laikė savo turtine žala (ją nurodė baudžiamojoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje) ir kuri galiausiai teismo jam (ne ieškovei, suteikusiai šį kreditą), buvo priteista iš T. M., laikytina, kad atsakovas, šiuo atveju negrąžindamas šių lėšų kredito davėjai – ieškovei, nepagrįstai praturtėtų šios sąskaita, t. y. disponuotų lėšų suma, kuri kredito faktinio gavėjo (T. M.) turėjo būti grąžinta kredito davėjui (ieškovei) tinkamo vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju.  

32.       Nagrinėjamu atveju ieškovė negali savo pažeistų teisių negrąžinto kredito apimtyje (242,28 Eur) apginti, pareikšdama ieškinį faktiniam kredito gavėjui T. M. civilinio proceso tvarka. Teismui baudžiamojoje byloje iš T. M. būtent atsakovui A. R. priteisus turtinę žalą, į kurią įėjo ir UAB „Nordecum“ suteiktas kreditas, toks ieškovės reikalavimas reikštų reikalavimą T. M. antrą kartą grąžinti kredito sumą (pirmuoju atveju – atsakovui kaip turtinės žalos atlyginimą, antruoju – ieškovei kaip faktiškai gautą kreditą).

33.       Pažymėtina tai, kad negalima daryti išvados, kad ieškovė, suteikdama kreditą, būtų prisiėmusi nuostolių atsiradimo riziką, kadangi pagal esamas aplinkybes ji neturėjo pagrindo numanyti, kad kreditas suteikiamas ne tam asmeniui, kurio vardu yra pateikta paraiška kreditui gauti. Tokiu būdu, ieškovė įvykdžiusi savo sutartinius įsipareigojimus ir suteikusi kredito sumą, turi pagrįstą lūkestį šią sumą atgauti iš ją tiesiogiai ar netiesiogiai (teismui baudžiamojoje byloje priteisus ją kaip turtinę žalą), kaip yra nagrinėjamu atveju, gavusio asmens – šiuo atveju atsakovo.

34.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovės pažeistos teisės atgaunant suteiktą vartojimo kreditą, pagrįstai šiuo atveju apgintos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų pagalba, ieškinį pareiškus būtent vartojimo kredito sumą faktiškai gavusiam (teismui nuosprendžiu ją priteisus kaip turtinės žalos dalį) atsakovui A. R., ir pirmosios instancijos teismui tokį ieškovės ieškinį patenkinus.  

35.       Tai, kad, vykdant priverstinio išieškojimo veiksmus, kredito sumą (turtinės žalos dalį)  atsakovas iš T. M. dar nėra faktiškai atgavęs, šiuo atveju nekeičia teisinės situacijos vertinimo, kadangi atsakovo subjektinė teisė į jos išieškojimą iš T. M. yra nustatyta įsiteisėjusiu 2018 m. kovo 20 d. teismo nuosprendžiu, todėl ir toliau išlieka ir yra vykdytina.

Dėl bylos baigties

36.       Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60;  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

39.       CPK 99 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. CPK 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

40.       Ieškovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų priteisimo iš atsakovo šioje nutartyje nepasisako.

41.       Atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr.(8.1Mr)TP-22-T-854-4587 suteikta valstybės garantuojama ir apmokama antrinė teisinė pagalba, apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Į bylą pateikta 2022 m. gegužės 27 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, iš kurios matyti, kad jos sudaro 170 Eur sumą.

42.       Įvertinus tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, o jis buvo atleistas nuo 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, iš jo valstybei priteistina 85 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (170 Eur / 2), nuo kurių mokėjimo jis nebuvo atleistas (CPK 96 straipsnis).

43.       Atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (50 proc. sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 8 Eur), atmetus jo apeliacinį skundą, jam neatlyginamos.

44.       Atsižvelgiant į tai, kad nuo likusios žyminio mokesčio dalies (50 proc. – 8 Eur) už apeliacinį skundą sumokėjimo atsakovas buvo atleistas, į tai, kad jo apeliacinis skundas atmestas, taigi ieškovei priimtas teismo sprendimas išlieka palankus, ši žyminio dalis nė iš vienos iš šalių valstybei nepriteistina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

atsakovo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 85 Eur (aštuoniasdešimt penkių eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, jas sumokant į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą (5630), mokėjimo paskirtį (įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Teisėja                                   Giedrė Čėsnienė