Civilinė byla Nr. e2A-708-241/2015

Proceso Nr. 2-55-3-02141-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.2.4.1.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Michel ir partneriai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais ab initio: 2013 m. liepos 18 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. A466-2438-(2.14.1.17-EK5), sudarytą tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Michel ir partneriai“; 2013 m. liepos 18 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktą; 2013 m. rugpjūčio 30 d. susitarimą dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties pakeitimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2013 m. liepos 18 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Michel ir partneriai“ sudaryta negyvenamųjų patalpų (216,35 kv. m. ploto patalpų, esančių Antakalnio g. 124, Vilniuje) sutartis sudaryta ne viešo konkurso būdu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnį, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1-467 patvirtintus Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos nuostatus, kurių 11.5 punktas įtvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba turi teisę, netaikydama 9-11.4 punkto reikalavimų, atskiru sprendimu išnuomoti ilgalaikį materialųjį turtą ne konkurso būdu. Taigi Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne viešo konkurso būdu tik išimtinais atvejais ir tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atskiru sprendimu. Tokio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo nėra, todėl sutartis ir jos pakeitimas bei turto perdavimo aktas prieštarauja įstatymui ir pažeidžia viešąjį interesą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė; priteisė atsakovui UAB „Michel ir partneriai“ iš ieškovo 600 Eur atstovavimo išlaidų. Teismas atsakovų argumentus, kad ginčo sutartis nėra nauja sutartis, kad buvo priimtas sprendimas pakeisti ankstesnę nuomos sutartį, kuri 2009 m. buvo sudaryta tarp atsakovo UAB „Michel ir partneriai“ ir VšĮ „Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė“, kad savivaldybė, 2012 m. sausio 30 d. perimdama iš Sveikatos apsaugos ministerijos ginčo patalpas, perėmė ir sutartinius įsipareigojimus su trečiaisiais asmenimis, kurie faktiškai naudojosi ginčo patalpomis, pripažino pagrįstais ir atitinkančiais faktines bylos aplinkybes. Teismas nustatė, kad ginčo patalpos iki 2012 m. sausio 30 d. priklausė Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise jas valdė Sveikatos apsaugos ministerija, patalpomis panaudos sutarties pagrindu naudojosi VšĮ „Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė“.  Antakalnio ligoninė dėl minėtų patalpų 1997 m. liepos 15 d. sudarė dvi sutartis su UAB „Michel ir partneriai“, kuriomis pavedė UAB „Michel ir partneriai“ ieškoti asmenų, kuriems reikalingas laidojimo paslaugų suteikimas, su jais atsiskaityti, taip pat įsipareigojo už mokestį suteikti parkavimo vietas, įrangą, teikti prozektoriumo paslaugas. 2009 m. gegužės 21 d. papildomu susitarimu UAB „Michel ir partneriai“ buvo suteikta teisė naudotis patalpomis, esančiomis Antakalnio g. 124, Vilniuje, už užmokestį, kas pagal susitarimų turinį laikytina nuomos teisiniais santykiais. Teismas pažymėjo, kad CK 6.494 straipsnio 2 dalis tiesiogiai nurodo, jog nuomos sutartis lieka galioti ir tais atvejais, kai daiktas iš vienos valstybinės (savivaldybių) institucijos (nuomotojo) pereina kitai. Teismas nustatė, kad vykdant įstatymo reikalavimus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2013 m. birželio 5 d. protokoliniu nutarimu pavedė Ekonomikos ir Investicijų departamento Turto valdymo skyriui parengti nuomos sutarties pakeitimą dėl nuomojamų 216,35 kv. m ploto patalpų, esančių Antakalnio g. 124, Vilniuje, termino 5 metams ir 30 Lt už kv. m nuomos kainos nustatymo. Vykdant minėtą komisijos nutarimą,  atsakovo UAB „Michel ir partneriai“ ir Antakalnio ligoninės 2009 m. sudaryta sutartis buvo pakeista 2013 m. liepos 18 d. sutartimi, kurioje nurodyta, kad minėtoji sutartis sudaryta vadovaujantis Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2013 m. birželio 5 d. komisijos posėdžio protokolu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2013 m. liepos 24 d. protokoliniu nutarimu analogiška tvarka sutartį pakeitė. Teismas sprendė, kad ginčo nuomos sutartis yra ankstesnės nuomos sutarties pakeitimas CK 6.494 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl prokuroro argumentus, kad ginčo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant ieškinyje nurodytų teisės aktų reikalavimus pripažino nepagrįstais.

Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad 2009 metais atsakovo UAB „Michel ir partneriai“ ir Antakalnio ligoninės sudaryta nuomos sutartis 2012 m. rugsėjo 13 d. buvo nutraukta. Teismas sprendė, kad Antakalnio ligoninės pranešimas yra niekinis ir nesukeliantis teisinių pasekmių, nes nuo 2012 m. sausio 30 d. ginčo patalpų perdavimo savivaldybės nuosavybei, tik savivaldybė, kaip turto savininkė, turėjo teisę spręsti dėl nuomos santykių su UAB „Michel ir partneriai“ ir pagrįstai nuomos sutartį pratęsė. Esant tokioms aplinkybėms, teismas nematė pagrindo vertinti nei ieškovo argumentų, nei jo pateiktų įrodymų (UAB „Michel ir partneriai“ vadovo paaiškinimų baudžiamojoje byloje) dėl sutarties nutraukimo fakto. Nenustatęs teisės aktų pažeidimų sudarant ginčo sutartį, esant neginčytinam faktui, kad savivaldybė pagal ginčo sutartį gavo 95 000 Lt nuompinigių, pretenzijų dėl sutarties vykdymo atsakovui neturi, teismas viešojo intereso pažeidimo nekonstatavo. Nenustatęs pagrindų ginčo sutartį pripažinti negaliojančia, teismas ieškinį atmetė, o kitus ieškovo reikalavimus pripažino  išvestiniais.

III. Apeliacinio skundoir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai kvalifikavo tarp Antakalnio ligoninės ir UAB „Michel ir partneriai“ 1997 m. liepos 15 d. sutarties ir pavedimo sutarties bei 2009 m. gegužės 21 d. papildomo susitarimo pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius patalpų nuomos santykiais. 1997 metų sutartyse nėra nuorodų apie bendrovės teisę valdyti ir naudotis ginčo patalpomis, o tik teisė naudotis šaldytuvu ir prozektoriumo įrengimais bei automobilių stovėjimo vietomis ligoninės kieme, todėl 1997 m. sutarčių pagrindu tarp ligoninės ir atsakovo susiklostė pavedimo teisiniai santykiai.

2. 2009 metų susitarimu atsakovui nebuvo perduotos valdyti ir naudotis ginčo patalpos. Susitarimo pagrindu ligoninė suteikė teisę atsakovui naudotis ginčo patalpomis, tačiau atsakovas įsipareigojo mokėti ne už ginčo patalpas, o už suteiktas paslaugas, todėl buvo tęsiami tik pavedimo teisiniai santykiai, o nuomos santykiai tarp šalių nesusiklostė.

3. Pripažinus, kad 2009 m. susitarimu teisiniai santykiai tarp ligoninės ir atsakovo modifikavosi iš pavedimo į valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos teisinius santykius ir esant akivaizdžiam faktui, kad valstybės ilgalaikis materialusis turtas buvo išnuomotas ne aukciono tvarka, 2009 m. susitarimas turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir dėl to – niekiniu (CK 1.80 str.).

4. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovo argumentų ir jo pateiktų įrodymų dėl sutarties nutraukimo fakto neįvertinimas turėjo reikšmingos įtakos klaidingoms teismo išvadoms dėl sutartinių santykių tarp ligoninės ir bendrovės kvalifikavimo. Teismas neįvertino ligoninės banko sąskaitos išrašo, iš kurio matyti, kad bendrovė pervedinėjo lėšas ligoninei net iki 2012 m. liepos 20 d., t. y. daugiau nei pusę metų po to, kai ginčo patalpos perėjo savivaldybės nuosavybėn ir daugiau nei mėnesiui nuo ligoninės pareiškimo bendrovei apie 1997 m. sutarčių nutraukimą ir bendrovės administracijos vadovo ir bendrasavininko S. G., vadovavusio bendrovei nuo derybų dėl ginčo patalpų sutarties sudarymo pradžios iki dabar, paaiškinimo, duoto Vilniaus apygardos prokuratūroje. Šie įrodymai patvirtina, kad tarp ligoninės ir bendrovės buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, kurie, ligoninei pareiškus apie aptariamų sutarčių nutraukimą, realiai nutrūko, bendrovei nesuteikiant jokių lūkesčių, kad jie bus atnaujinti.

5. Nepagrįsta teismo išvada, kad nenustatytas viešo intereso pažeidimo faktas. Aplinkybė, kad savivaldybė pagal ginčo sutartį gavo 95 000 Lt nuompinigių, nepaneigia viešojo intereso pažeidimo galimybės. Viešasis interesas identifikuojamas ne konkrečia pinigų suma išreikšta žala, negautų pajamų forma savivaldybės turtiniams interesams, o kaip valstybės ir visų ūkio subjektų teisėtas lūkestis, kad savivaldybės turtas bus valdomas, naudojamas ir juo bus disponuojama griežtai vadovaujantis teisėtumo principu, kuris užtikrina ir kitus įstatymo nustatytus valstybės (savivaldybės) turto valdymo principus (efektyvumo, racionalumo ir kt.). Viešo konkurso, nuomojant savivaldybės ilgalaikį materialiųjų turtą, esmė yra dvejopa: užtikrinti visų ūkio subjektų sąžiningą konkurenciją, pretenduojant valdyti viešąją nuosavybę ir naudotis ja; valstybės, o tuo pačiu visuomenės interesą, kad viešosios nuosavybės valdymas ir naudojimasis ja duos maksimalią naudą valstybei (savivaldybei). Savivaldybė, ne aukciono tvarka išnuomojusi ginčo patalpas atsakovui, pažeidė sąžiningos ūkio subjektų konkurencijos bei valstybės turto valdymo principus, o tuo pačiu – viešąjį interesą, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad teismas netinkamai kvalifikavo tarp ligoninės ir atsakovo 1997 m. liepos 15 d. sudarytos pavedimo sutarties ir papildomų susitarimų pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius. Pavedimo sutarties nuostatų turinys sudaro pagrindą daryti išvadą, kad tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai ir ginčo patalpos buvo perduotos atsakovui. Sutartis savo turiniu yra patalpų nuomos sutartis – Antakalnio ligoninė leido atsakovui naudotis ginčo patalpomis ir patalpos buvo perduotos naudojimuisi, o atsakovas turėjo už tai sumokėti nuomos mokestį. Pavedimo sutartimi atsakovas prisiėmė ir kitas nuomos teisiniams santykiams būdingas pareigas – daryti ginčo patalpų einamąjį remontą, atlyginti materialinę žalą dėl netinkamo naudojimosi patalpomis. 2009 m. gegužės 21 d. papildomo susitarimo 1, 2 ir 3 punktai įtvirtina šalių nuomos teisinius santykius – viena šalis perdavė ginčo patalpas naudojimuisi, o kita šalis įsipareigojo už tai mokėti nuomos mokestį.

2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pavedimo sutartis ir papildomas susitarimas nustatė šalių pavedimo teisinius santykius. Pagal CK (redakcija, galiojusi pavedimo sutarties sudarymo metu) 397 straipsnį pavedimo sutartimi įgaliotinis įsipareigoja atlikti įgaliotojo vardu ir sąskaita tam tikrus juridinius veiksmus, įgaliotojas privalo sumokėti įgaliotiniui atlyginimą, jeigu tokią pareigą numato sutartis ar įstatymas. Nei pavedimo sutartyje, nei 1997 m. liepos 15 d. sutartyje, nei papildomame susitarime ligoninė neįgaliojo atsakovo atlikti kokių nors juridinių veiksmų ligoninės vardu. Nėra tenkinamas ir CK 397 straipsnio antrojo sakinio reikalavimas – ligoninė neįsipareigojo mokėti atlygio atsakovui. Mokestį už naudojimąsi ginčo patalpomis, šaldytuvu ir kt. ligoninei įsipareigojo mokėti būtent atsakovas.

3. Tarp šalių susiklostę nuomos teisiniai santykiai buvo tęstiniai, todėl nepagrįsti ieškovo argumentai, kad 2009 m. papildomas susitarimas turi būti pripažintas niekiniu, kadangi sudarius papildomą susitarimą tarp šalių susiklostę pavedimo teisiniai santykiai modifikavosi į nuomos teisinius santykius.

4. Teismas pagrįstai nevertino nei ieškovo argumentų, nei jo pateiktų įrodymų dėl sutarties nutraukimo fakto. Antakalnio ligoninės 2012 m. birželio 13 d. išsiųstas pranešimas UAB „Michel ir partneriai“ dėl 1997 m. sutarties nutraukimo nuo 2012 m. liepos 1 d. negalėjo sukelti teisinių pasekmių, kadangi tuo metu ginčo patalpų savininke buvo Vilniaus miesto savivaldybė. Sprendimą dėl ginčo patalpų nuomos sutarties nutraukimo galėjo priimti tik atsakovas. Antakalnio ligoninė, nebūdama nei patalpų savininke, nei nuomos sutarties šalimi neturėjo įgaliojimų spręsti dėl nuomos sutarties nutraukimo, todėl laikytina, kad 2012 m. liepos 1 d. raštas yra niekinis, negalėjęs sukelti ir nesukėlęs jokių teisinių pasekmių. Teismas pagrįstai atsisakė vertinti ieškovo argumentus ir pateiktus įrodymus dėl sutarties nutraukimo fakto. Tai, jog nuomos teisiniai santykiai nenutrūko patvirtina byloje esantys įrodymai.

5. Teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra nustatytas viešojo intereso pažeidimų faktas, todėl nėra gynimo dalyko. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrindžia, kaip atsakovo sprendimu buvo pažeistas viešasis interesas. Ieškovo teigimu, viešojo intereso pažeidimas pasireiškia neteisėtu savivaldybei priklausančio turto disponavimu – šio turto išnuomojimu ne viešo konkurso būdu, tačiau nepateikiama argumentų, koks konkretus viešasis interesas ir kokiu būdu pažeidžiamas.

6. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ginčo patalpos privalėjo būti išnuomotos tik viešo konkurso būdu ir tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu. Pagal ginčijamų sutarčių sudarymo metu galiojusių 2004 m. liepos 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-467 patvirtintų Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos viešo, uždarojo ir ne konkurso būdu nuostatų 11.5 punktą Vilniaus miesto savivaldybė turėjo teisę, netaikydama 9-11.4 punktų reikalavimų, atskiru sprendimu išnuomoti ilgalaikį materialųjį turtą ne konkurso būdu. Be to, šie nuostatai buvo taikomi tik naujai sudaromoms negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartims. 2013 m. liepos 18 d. sutartis yra ankstesnių sutarčių pakeitimas, o ne naujai sudaroma sutartis.

Atsakovas UAB „Michel ir partneriai“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Atsakovas, sudarydamas susitarimus su Antakalnio ligonine, siekė įgyti teisę naudotis patalpomis, esančiomis Antakalnio g. 124, Vilniuje, kuriose buvo įrengta šarvojimo salė už užmokestį ir tai yra nustatyta 2009m. gegužės 21 d. papildomo susitarimo 1 ir 2 punktuose. Šios nuostatos atitinka nuomos sutarties sampratą, nustatytą CK 6.477 straipsnio 1 dalyje, nors šalys sutarčių nuomos sutartimi konkrečiai neįvardino.

2. Apeliantas nepagrįstai 2009 metų susitarimo pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoja pavedimo sutartimi. Pavedimo teisiniams santykiams nėra būdinga, kad įgaliotinis siektų naudotis įgaliotojo turtu už užmokestį, o atlyginimas būtų mokamas ne įgaliotiniui už pavedimo vykdymą, bet priešingai – įgaliotojui, todėl ieškovas apeliaciniame skunde šalių sutartinius santykius aiškina ir kvalifikuoja netinkamai.

3. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad 2009 metų susitarimas turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir teismas ex officio turėtų konstatuoti niekinio sandorio faktą ir jo pasekmes. Ieškovas ieškiniu neginčijo šio sandorio, jo teisėtumas nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku. 2009 metų susitarimas nėra akivaizdžiai niekinis, nes ginčo patalpos patikėjimo teise priklausė valstybės institucijai – Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kuri turėjo teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo.

4. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad Antakalnio ligoninė turėjo teisę nutraukti nuomos teisinius santykius su UAB „Michel ir partneriai“, nebūdama išnuomotų patalpų savininke. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad patalpų savininkas nutraukė nuomos teisinius santykius su atsakovu UAB „Michel ir partneriai“. Nuomos sutartis, pasikeitus patalpų savininkui, liko galioti pagal CK 6.494 straipsnio 2 dalį.

5. Ieškovas, remdamasis ligoninės banko sąskaitos išrašu, įrodinėja, kad tarp ligoninės ir atsakovo UAB „Michel ir partneriai“ tęsėsi pavedimo teisiniai santykiai, kuriems neturėjo įtakos patalpų savininko pasikeitimas. Aplinkybė, kad atsakovas UAB „Michel ir partneriai“ iki 2012 m. liepos 20 d. mokėjo ligoninei už salės ir šaldytuvo nuomą, nepatvirtina nuomos sutarties nutraukimo fakto, taip pat iš šio įrodymo negalima spręsti už kokius nuomos laikotarpius buvo sumokėta pavedimais, kurie buvo atlikti po to, kai 2012 m. sausio 30 d. pasikeitė patalpų savininkas.

6. Ieškovo ieškinys yra pareikštas ne ginant viešąjį interesą, bet siekiant apginti neteisėtai pastatytų butų įtakingų savininkų interesą neturėti šarvojimo salės savo prabangaus turto kaimynystėje. Ieškovas nenurodė, kokia konkreti žala viešajam interesui buvo padaryta ginčijamų sandorių sudarymu, kuo ji konkrečiai pasireiškė visuomenei ir koks jos dydis, todėl toks viešojo intereso gynimas yra tik deklaratyvaus pobūdžio.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad 1997 m. liepos 15 d. tarp VšĮ Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės (toliau – Antakalnio ligoninė arba ligoninė) ir UAB „Michel ir partneriai“ buvo pasirašyta pavedimo sutartis, kuria UAB „Michel ir partneriai“ buvo pavesta ieškoti asmenų, kuriems reikalingas laidojimo paslaugų suteikimas, t. y. šarvojimo salės nuoma, lavono laikymas šaldytuve iki šarvojimo, mirusiojo aprengimas ir paguldymas į karstą, gydytojo ar medicinos sesers budėjimas laidotuvių metu (23-24 b. l.). 1997 m. liepos 15 d. Antakalnio ligoninė ir UAB „Michel ir partneriai“ sudarė sutartį, kuria buvo susitarta dėl automobilių stovėjimo vietų, šaldytuvo ir prozektoriumo nuomos (25 b. l.). 2009 m. gegužės 21 d. Antakalnio ligoninė ir UAB „Michel ir partneriai“ sudarė papildomą susitarimą, kuriuo ligoninė suteikė teisę bendrovei naudotis patalpomis, esančiomis Antakalnio g. 124, Vilniuje, patalpų Nr. 1096-001-3047 (priestatas D71/p), organizuojant žmonių palaikų laikiną laikymą, žmonių palaikų paruošimą šarvoti ir šarvojimą, nustatė šarvojimo patalpos ir šaldytuvų nuomos įkainius (26 b. l.). Nuo 2012 m. sausio 30 d. ginčo patalpos tapo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe. Prieš tai ginčo patalpos priklausė Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise jas valdė Sveikatos apsaugos ministerija. Antakalnio ligoninė 2012 m. birželio 13 d. išsiuntė pranešimą UAB „Michel ir partneriai“, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. nutraukia 1997 m. pasirašytas sutartis (27 b. l.).UAB „Michel ir partneriai“ 2012 m. birželio 20 d. atsakė į minėtą pranešimą ir atkreipė dėmesį, kad turi būti laikomasi sutartyje numatyto trijų mėnesių įspėjimo termino (28 b. l.). Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, VšĮ Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. buvo vykdoma reorganizavimo procedūra ir ligoninė 2012 m. gruodžio 12 d. prijungimo būdu buvo prijungta prie VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. lapkričio 16 d. raštu pateikė VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei informaciją, kad pavedimo sutartis su UAB „Michel ir partneriai“ nutraukta nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. (29, 30-31 b. l.). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2013 m. birželio 5 d. posėdžio metu (protokolo Nr. Al6-545(2.1.28-AD4) pavedė Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriui parengti nuomos sutarties pakeitimą dėl nuomojamų 216,35 kv. m. patalpų, esančių Antakalnio g. 124, Vilniuje, termino 5 metams, paskirties – šarvojimo paslaugų teikimo ir 30 Lt už kv. m per mėnesį nuomos kainos nustatymo (32 b. l.).Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Michel ir partneriai“  2013 m. liepos 18 d. sudarė negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. A466-2438-(2.14.1.17-EK5) (33-25 b. l.). 2013 m. rugpjūčio 30 d. buvo padarytas šios sutarties pakeitimas (patikslintos patalpos ir naudojimo paskirtis) (40 b. l.).

Dėl sutarčių kvalifikavimo ir galiojimo

Byloje kilo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Michel ir partneriai“ 2013 m. liepos 18 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties teisėtumo klausimas. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įrodinėjo, kad nuomos sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvią Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJĮ) 14 straipsnio 6 dalį (redakcija galiojusi sandorio sudarymo metu). Teismas konstatavo, kad 2013 metų nuomos sutartis yra ankstesnių sutarčių pakeitimas. Prokuroro argumentus, kad sutartis buvo nutraukta 2012 m. rugsėjo 13 d., teismas pripažino nepagrįstais, todėl sprendė, kad ginčo atveju taikytina CK 6.494 straipsnio 2 dalis, pagal kurią nuomos sutartis lieka galioti tais atvejais, kai daiktas iš vienos valstybinės (savivaldybių) institucijos (nuomotojo) pereina kitai, ir nesutiko su prokuroro teiginiais, kad ginčo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant ieškinyje nurodytų teisės aktų reikalavimus. Apeliantas sprendimo nepagrįstumą grindžia netinkamu tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimu ir įrodymų vertinimu, kas, apelianto manymu, sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Byloje nustatyta, kad ginčo sutartimi atsakovui UAB „Michel ir partneriai“ išnuomotos patalpos iki 2012 m. sausio 30 d. nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, jas patikėjimo teise valdė Sveikatos apsaugos ministerija, o panaudos sutarties pagrindu – Antakalnio ligoninė (53-58 b. l.). Antakalnio ligoninė 1997 m. liepos 15 d. su UAB „Michel ir partneriai“ sudarė pavedimo sutartį, kuria pavedė įgaliotiniui UAB „Michel ir partneriai“ ieškoti asmenų, kuriems reikalingas laidojimo paslaugų suteikimas (2.1.1 p.), su nurodytais asmenimis sudaryti sutartis dėl nurodytų paslaugų suteikimo ir pilnai atsiskaityti su jais už paslaugas pagal kainas, kurių dydį nustato įgaliotojo steigėjas (2.1.2p.), kiekvieną mėnesį pervesti į įgaliotojo sąskaitą surinktą iš asmenų, pasinaudojusių paslaugomis, visą mokestį ir pateikti suteiktų paslaugų ataskaitą (2.1.3p.) (23-24 b. l.). Tos pačios dienos sutartimi Antakalnio ligoninė išnuomojo atsakovui dvi automobilių stovėjimo vietas ligoninės kieme, šaldytuvą, kuriame laikomi žmonių lavonai, prozektoriumo paslaugas bei įrangą (25 b. l.). Antakalnio ligoninė ir atsakovas 2009 m. gegužės 21 d. sudarė papildomą susitarimą prie ankstesnių sutarčių, kuriuo ligoninė suteikė teisę atsakovui naudotis patalpomis, esančiomis Antakalnio g. 124, Vilniuje, patalpų Nr. 1096-001-3047, o bendrovė įsipareigojo mokėti už suteiktas paslaugas (26 b. l.).Teismas prokuroro ginčijamą sutartį kvalifikavo kaip ankstesnių nuomos sutarčių pakeitimą, todėl padarė išvadą, kad sutarties sudarymui netaikoma jos sudarymo metu galiojusi sutarčių sudarymo tvarka. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai Antakalnio ligoninės ir atsakovo UAB „Michel ir partneriai“ sudarytas sutartis pripažino nuomos sutartimis ir padarė neteisingą išvadą, kad ginčijama sutartis yra ankstesnių sutarčių pakeitimas.Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais iš dalies sutinka. 1997 m. liepos 18 d. pavedimo sutartis neatitinka nuomos sutarčiai keliamų reikalavimų. Pagal 1964 m. CK 297 straipsnį nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja duoti nuomininkui turtą laikinai naudotis už užmokestį. Pavedimo sutartimi patalpos nebuvo perduotos atsakovui, o buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo ieškoti nuomininkų, surinkti nuomos mokestį ir jį pervesti ligoninei. Kita tos pačios dienos sutartimi ligoninė išnuomojo dvi stovėjimo vietas ir šaldytuvą bei įrangą, tačiau patalpos atsakovui taip pat nebuvo perduotos. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad 2009 m. gegužės 21 d. papildomu susitarimu ligoninė neperdavė atsakovui patalpų. Šia sutartimi ligoninė suteikė atsakovui teisę naudotis patalpomis, esančiomis Antakalnio g. 124, Vilniuje, o atsakovas įsipareigojo apmokėti už suteiktas paslaugas. Tai, kad nuomos mokestis apibrėžtas šarvojimo įkainiu per parą bei šaldytuvo naudojimo valandiniu įkainiu, nepaneigia patalpų perdavimo atsakovui naudotis fakto. Pagal CK 6.477 straipsnio 1 dalį, nuomos sutartimi viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.Taigi 2009 metų gegužės 21 d. papildomu susitarimu atsakovui buvo perduotas ne tik šaldytuvas ar įranga, bet ir patalpos, todėl tarp šalių susiklostė patalpų nuomos teisiniai santykiai.

Apeliantas nurodo, jog teismui konstatavus, kad 1997 metų sutartys 2009 metais transformavosi į nuomos teisinius santykius, teismas ex officio turėtų spręsti sandorio negaliojimo klausimą, kadangi valstybės ilgalaikis materialus turtas buvo išnuomotas ne aukciono tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodyto sandorio galiojimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl 2013 m. liepos 18 d. sutarties, o 2009 metų sandorio sudarymo tvarka neturi įtakos 2013 m. liepos 18 d. sutarties teisėtumui.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Antakalnio ligoninę ir atsakovą nuomos teisiniai santykiai sieja nuo 1997 metų, sprendė, kad 2013 m. liepos 18 d. sutartis yra ankstesnių sutarčių pratęsimas, todėl ginčijama sutartis neturėjo būti sudaroma pagal ginčo sutarties sudarymo metu galiojančius įstatymus. Teisėjų kolegija su šiomis teismo išvadomis nesutinka, taip pat sprendžia, jog teismo išvada, kad nuomos sutartis nebuvo nutraukta, kadangi Antakalnio ligoninė nebuvo patalpų savininke ir jos pranešimas apie sutarties nutraukimą teisinių pasekmių nesukėlė, neteisinga. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2013 m. birželio 5 d. vykusio posėdžio metu nutarė pavesti Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriui parengti nuomos sutarties pakeitimą dėl nuomojamų 216,35 kv. m patalpų, esančių Antakalnio g. 124, Vilniuje (32 b. l.). Nors Komisija nurodė parengti ginčo patalpų nuomos sutarties pakeitimą, byloje esantys įrodymai ir faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad tai buvo ankstesnių sutarčių pakeitimas. 2013 m. liepos 18 d. sutarties turinys neleidžia spręsti, kad tai yra ankstesnių sutarčių pakeitimas ar pratęsimas. Sutartis įforminta kaip nauja sutartis, joje nėra ankstesnių sutarčių sąlygų. Be to, Antakalnio ligoninės ir atsakovo nuomos sutartis tuo metu jau buvo nutraukta. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad Antakalnio ligoninės 2012 m. birželio 13 d. raštas dėl sutarties nutraukimo nesukelia teisinių pasekmių. Antakalnio ligoninė šiuo raštu informavo UAB „Michel ir partneriai“, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. nutraukia 1997 metais pasirašytas sutartis (27 b. l.). Atsakovas nurodė, kad reikia laikytis sutartyse nustatyto sutarties nutraukimo termino, pagal kurį sutartis gali būti nutraukta nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. (28 b. l.). Atsakovo vadovas 2014 m. rugsėjo 25 d. prokurorui duotame paaiškinime nurodė, kad sutartiniai nuomos santykiai su ligonine nutraukti nuo 2012 m. rugsėjo 13 d., kad bendrovė iki nurodytos daros išsikraustė iš nuomojamų patalpų, lūkesčių, kad sutartis bus atnaujinta atsakovas neturėjo (45-46 b. l.).Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turimus duomenis, minėta sutartis buvo laikoma nutraukta nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. Taigi pati savivaldybė pripažino sutarties nutraukimo faktą(31 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tą patvirtina ir aplinkybė, kad 2013 m. liepos 18 d. savivaldybė su UAB „Michel ir partneriai“ sudarė naują negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo sutartimi išnuomotas objektas nuo 2012 m. sausio 30 d. tapo savivaldybės nuosavybe. Iki tol ginčo sutartimi atsakovui išnuomotos patalpos nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, jas patikėjimo teise valdė Sveikatos apsaugos ministerija, o panaudos sutarties pagrindu – Antakalnio ligoninė (53-58 b. l.). Pasikeitus patalpų savininkui, t. y. patalpų nuosavybės teisei perėjus savivaldybei, panaudos sutartis su Antakalnio ligonine nebuvo nutraukta. Nors patalpų savininku tapo savivaldybė, ji kaip savininkė patalpų nevaldė ir jomis nesinaudojo, patalpomis nepertraukiamai naudojosi ir jas valdėligoninė. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad po patalpų savininko pasikeitimo atsakovas patalpų nuomos mokestį mokėjo ligoninei, o ne savivaldybei, iš nuomojamų patalpų ligoninė gavo pajamų, kurios buvo skirtos ligoninei, o ne savivaldybei. Taigi ligoninė kaip patalpų valdytoja ir naudotoja turėjo teisę tiek sudaryti nuomos sutartį, tiek ją nutraukti. Be to, kaip minėta, nuomos sutarties nutraukimo faktą pripažino ir pati savivaldybė. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybes, nepagrįstai pripažino, kad tai yra ankstesnių sutarčių pakeitimas ir šiai sutarčiai sudaryti galiojantys teisės aktų reikalavimai netaikomi, kad ankstesnė nuomos sutartis nebuvo nutraukta.

Dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2015 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas įrodinėja ginčo sandorio prieštaravimą VSTVNDJĮ 14 straipsnio 6 daliai (redakcija galiojusi sandorio sudarymo metu). Pagal šią teisės normą, savivaldybei nuosavybės teise priklausantis materialusis turtas išnuomojamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.Teisės doktrinoje pažymima, kad viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi nuo privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo dėl keleto priežasčių; pirma, viešosios nuosavybės teisė įgyvendinama vadovaujantis viešosios teisės principais ir normomis; šią teisę įgyvendina valstybė ir savivaldybės, veikiančios per atitinkamas savo institucijas; jų sprendimai turi užtikrinti viešąjį interesą, tenkinti visuomenės poreikį; sudarant sandorius ar priimant sprendimus dėl valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo privaloma vadovautis efektyvumo ir racionalumo, kitais įstatymo įtvirtintais viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais.Pažymėtina, kad savivaldybių turto tvarkymo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista įstatymo; per tokį valstybės (savivaldybių) turto santykių reglamentavimą valstybė reguliuoja ūkinę veiklą. VSTVNDJĮ taikomas pagal jo 1 straipsnyje įtvirtintą taisyklę: šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai. Kasacinio teismo praktikoje pateikti nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai, kad valstybės ir savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybių turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011).VSTVNDJĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2013-10-01) 81 straipsnyje įtvirtinti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir juo disponavimo principai: visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės. Viešosios teisės principas reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. VSTVNDJĮ 14 straipsnio 6 dalį sistemiškai aiškinant su įstatyme įtvirtintu valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir juo disponavimo viešosios teisės principu leidžia spręsti apie imperatyvų šios normos pobūdį. Savivaldybei nesuteikta diskrecijos teisė kita nei savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nuomoti jai priklausantį turtą. Aptariamas įstatymo straipsnis savo prigimtimi yra blanketinė norma, kuri pati nenustato turto nuomojimo tvarkos, o nukreipia į savivaldybės tarybos norminius aktus.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 14 d. sprendimu Nr.1-467 patvirtintų Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos viešojo, uždarojo ir ne konkurso būdu nuostatų (toliau – Nuostatai) 14 punkte numatyta, kad savivaldybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomojamas tik viešo konkurso būdu, išskyrus atvejus, nustatytus šių nuostatų 9–13 punktuose nurodytais atvejais. Nuostatų 9-11 punktuose įtvirtinta nuoma ne konkurso būdu, o 12-13 punktuose nuoma uždaro konkurso būdu. Nuostatų 9 punkte numatyta, kad savivaldybės ilgalaikis materialusis turtas ne konkurso būdu gali būti išnuomotas šiems subjektams: įgyvendinantiems valstybės ar savivaldybės funkcijas; viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų steigėjų yra valstybės ar savivaldybių institucija, arba viešosioms švietimo įstaigoms; labdaros ir paramos organizacijoms bei fondams; visuomeninėms organizacijoms, asociacijoms, asociacijų sąjungoms; politinėms partijoms; kitiems subjektams, jeigu tai nustatyta įstatymuose arba tarptautinėse sutartyse. Nuostatų 10 punkte įtvirtinti kriterijai, kuriuos privalo atitikti 9 punkte nurodyti subjektai. Aptartų punktų turinys leidžia spręsti, kad ne konkurso būdu išnuomoti patalpas savivaldybė gali specialiems subjektams, kurie pasižymi viešųjų funkcijų vykdymų, visuomeniškumo skatinimu ir pan. Taigi ne konkurso būdu turtas išnuomojamas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į specialiuosius subjektų požymius, jų vykdomas funkcijas ar tikslus ir tik tuo atveju, jei jie atitinka 10 punkte įtvirtintus kriterijus. Atsakovas yra privatus juridinis asmuo siekiantis pelno ir neatitinka nė vieno iš  9 punkte nurodytų subjektų, todėl ne konkurso būdu nuomos sutartis su juo negalėjo būti sudaryta. Nuostatų 11.5 punkte savivaldybės tarybai suteikta teisė netaikant 9–11.4 punktų reikalavimų, atskiru sprendimu išnuomoti ilgalaikį materialųjį turtą ne konkurso būdu. Taigi ne konkurso būdu netaikant aukščiau aptartų reikalavimų turtas gali būti išnuomojamas tik savivaldybės tarybos sprendimu. Nagrinėjamu atveju savivaldybės tarybos sprendimas nebuvo priimtas. Ginčijama sutartis sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijai 2013 m. birželio 5 d. vykusio posėdžio metu nutarus pavesti Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriui parengti nuomos sutarties pakeitimą dėl nuomojamų 216,35 kv. m patalpų, esančių Antakalnio g. 124, Vilniuje (32 b. l.). Savivaldybė ir atsakovas 2013 m. liepos 18 d. sudarė nuomos sutartį. Ginčo atveju sprendimą dėl patalpų ne konkurso būdu išnuomojimo priėmė Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija, nors tokia teisė jai nesuteikta, todėl darytina išvada, kad ginčo patalpos išnuomotos nesilaikant įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai, kad sudarant ginčijamą nuomos sutartį buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos yra pagrįsti, kadangi ginčo sutartis sudaryta nesilaikant aptartos savivaldybei priklausančio turto nuomos tvarkos ir tokiu būdu pažeidžiant VSTVNDJĮ 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą imperatyvą.

Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, netinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, todėl sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti, pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2013 m. liepos 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Michel ir partneriai“ sudarytą negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. A466-2438-(2.14.1.17-EK5) (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.). Taip pat yra pagrindas tenkinti ir išvestinius ieškinio reikalavimus – pripažinti negaliojančiais 2013 m. liepos 18 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktą bei 2013 m. rugpjūčio 30 d. susitarimą dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties pakeitimo.

Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Nagrinėjamu atveju ginčijama nuomos sutartimi savivaldybė perdavė atsakovui valdyti ir naudoti ginčo patalpas, o atsakovas mokėjo nuomos mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas negali grąžinti to, ką gavo nuomos laikotarpiu, t. y. ginčo patalpų naudojimosi ir valdymo, savivaldybė taip pat negali grąžinti gauto nuomos mokesčio, todėl restitucija ginčo atveju negalima.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad restitucija paslaugos pirkime negalima, nes perkančiajai organizacijai, gavusiai pagal sutartį paslaugų įvykdymą, būtų priteisiamos ir už šias paslaugas sumokėtos lėšos, nors tiekėjui grąžinti jo suteiktų paslaugų neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2011). Nors nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ir ginčas kilęs iš kitų teisinių santykių, tačiau išvada dėl restitucijos taikymo negalimumo pagal šioje byloje ginčijamos sutarties pobūdį atitinka.

Dėl viešojo intereso

Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė viešojo intereso pažeidimo fakto, kadangi nenustatytas savivaldybės teisės aktų pažeidimas sudarant ginčo sutartį, nenuginčytas faktas, kad savivaldybė pagal ginčo sutartį gavo 95 000 Lt nuompinigių, be to, savivaldybė neturi pretenzijų atsakovui dėl sutarties vykdymo. Sutiktina su apelianto argumentais dėl šių teismo išvadų nepagrįstumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad bendrąja prasme viešasis interesas suprantamas kaip teisiniai gėriai, reikšmingi visuomenei ar jos daliai, kurių apsauga būtina Konstitucijoje įtvirtintų pamatinių visuomenės vertybių užtikrinimui. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostata suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Teisės aktai nepateikia universalios ir aiškios viešojo intereso sąvokos apibrėžties. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010). Tai reiškia, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (CPK 49 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2013 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2013). Byloje konstatuota, kad savivaldybė jai nuosavybės teise priklausantį turtą išnuomojo pažeisdama imperatyvias įstatymo nuostatas. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia savivaldybės su atsakovu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus sudarytą savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto nuomos sutartį. Taigi prokuroras siekia iš teisinių santykių apyvartos pašalinti niekinį sandorį. Toks ieškinio reikalavimas, atsižvelgiant į savivaldybei priklausančio turto disponavimo tvarką ir sąlygas, atitinka viešajam interesui keliamus kriterijus. Teismo nurodyta aplinkybė, kad iš nuomos sutarties savivaldybė gavo pajamų, nepaneigia viešojo intereso pažeidimo fakto. VSTVNDJĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2013-10-01) 81 straipsnyje įtvirtintas valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo efektyvumo principas reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei. Tai, kad savivaldybė gavo nuompinigių, nereiškia, kad buvo gauta maksimali nauda iš savivaldybei priklausančio turto. Maksimalios naudos gavimas būtų užtikrintas turtą išnuomojus viešojo konkurso būdu, kuomet turtas išnuomojamas didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui. Viešo konkurso būdu išnuomojus savivaldybės turtą užtikrinama ūkio subjektų konkurencija. Tik konkuruodami asmenys gali pasiūlyti geriausią nuomos kainą ir tokiu būdu užtikrinti efektyvumo principo naudojant savivaldybės turtą įgyvendinimą, tuo pačiu ir visuomenės interesą, kad viešosios nuosavybės valdymas ir naudojimas duos savivaldybei didžiausią galimą naudą. Ne konkurso tvarka suteikiant išskirtinę galimybę vienam asmeniui išsinuomoti turtą, nebuvo užtikrintas efektyvumo principas bei pažeistas viešosios teisės principas. Neužtikrinus maksimalios naudos iš savivaldybei priklausančio turto gavimo buvo pažeistas viešasis interesas, todėl gindamas jį prokuroras turėjo pagrindą kreiptis į teismą ir prašyti ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovo apeliacinį skundą patenkinus, atsakovo UAB „Michel ir partneriai“ apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).

Taip pat naikintina sprendimo dalis, kuria atsakovui UAB „Michel ir partneriai“ iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos, kadangi ieškovo ieškinį patenkinus atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

Ieškovas nuo žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą mokėjimo atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. CPK 80 straipsnio 1dalies 5 punkte reglamentuota, kad  kituose ginčuose už ieškinį mokamas keturiasdešimt vieno euro žyminis mokestis, o šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Tokiu atveju ieškovo už ieškinį ir apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis sudaro 82 Eur ir ieškovo apeliacinį skundą patenkinus, iš atsakovų valstybei priteistina po 41 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančiais ab initio (nuo jų sudarymo momento) Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Michel ir partneriai“ 2013 m. liepos 18 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. A466-2438-(2.14.1.17-EK5), Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Michel ir partneriai“ 2013 m. liepos 18 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktą ir Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Michel ir partneriai“ 2013 m. rugpjūčio 30 d. susitarimą dėl 2013 m. liepos 18 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. A466-2438-(2.14.1.17-EK5) pakeitimo.

Priteisti valstybei iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 188710061, ir uždarosios akcinės bendrovės „Michel ir partneriai“, j. a. k. 110776277,  po 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio.

Teisėjos                                                                      Danutė Gasiūnienė

                                                                      Romualda Janovičienė

                                                                      Dalia Kačinskienė