Baudžiamoji byla Nr. 2K-626/2010
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.28.4.; 2.4.2.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010
m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo
Šeškausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Jolitai Urbelienei,
nukentėjusiajai M. D., jos atstovei advokatei Angelei
Fominienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų J. V. D.
ir M. D. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010
m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. Č. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta
veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartis,
kuria nukentėjusiųjų J. V. D. ir M. D. apeliaciniai skundai
atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A.
Pikelio pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusių kasacinį
skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. Č. buvo kaltinamas tuo, kad jis
2008 m. spalio 29 d., apie 21 val. 45 min., (duomenys neskelbtini),
Kaune, naudodamas pjūklą metalui pjauti ir lauždamas, nesilaikydamas įstatymų
nustatytos tvarkos, savavališkai nuvertė
pil. M. D. ir J. V. D. priklausantį 1386 Lt vertės metalinį statramstį,
laikantį lietaus stogelį, įrengtą gyvenamajame name (duomenys neskelbtini),
Kaune, taip padarydamas didelės žalos nukentėjusiųjų teisėtiems interesams.
Pirmosios instancijos teismas sprendimą
išteisinti V. Č. argumentavo tuo, kad nukentėjusiųjų
realiai patirta turtinė žala, paskaičiuota pagal nukentėjusiųjų pateiktame prašyme nurodytus kaštus, pagrįstus kasos
čekiais, o ne pagal lokalinę sąmatą sudarytą stogelio atstatymui, yra apie
464,67 Lt. V. Č. veiksmais nukentėjusiesiems padarytos
žalos teismas nelaikė didele ir todėl pripažino, kad V. Č. nepadarė
nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje.
Nukentėjusieji J. V. D. ir M. D. kasacinius skundus
grindžia analogiškais argumentais bei pateikia identiškus prašymus, todėl jie
aptariami kartu. Kasaciniame skunde nukentėjusieji prašo V. Č. pripažinti
kaltu bei nuteisti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį bei
priteisti iš V. Č. : J. V. D. – 1365,94 Lt padarytai turtinei
žalai, 2500 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt – advokato paslaugoms
apmokėti; M. D. – 1386 Lt turtinei žalai, 2500 Lt – neturtinei žalai
atlyginti ir 1000 Lt – advokato paslaugoms apmokėti. Skunde nurodo, kad teismai,
vertindami, ar V. Č. padaryta žala yra didelė, neįsigilino į kaltininko
veikos pobūdį, jos padarinius, netinkamai vadovavosi CK nuostatomis. Anot
kasatorių, V. A.Č. veikė tiesiogine tyčia, specialiai pasirinko tamsų
paros metą bei pasiruošė reikalingus įrankius, kastuvu iškasinėjo nesukietėjusį
betoną, akmenis ir lentas, naudotus sutvirtinimui, bei, šaukdamas „užmušiu“,
per tvorelę mėtė į nukentėjusiuosius, išėjusius pažiūrėti, kas vyksta,
nepaisydamas, kad jie yra jau garbaus amžiaus asmenys (beveik 70 ir 80 m.).
Taip pat jis grasino, kad užmuš A. B., jei šis liudys teisme. Taip pat
teismai nenagrinėjo pateiktų dokumentų: AB „Kauno komprojektas“ lokalinės
sąmatos, atliktos pagal aplinkos ministro patvirtintus normatyvus, AB „Lietuvos
draudimas“ dokumentų, be to, nevykdė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 4 dalies
reikalavimų, t.y. neteikė informacijos, todėl, negavęs šaukimo į teismą, jo
atstovas negalėjo taikyti subrogacijos. Apygardos teismas nenagrinėjo kasatorių
pateiktų paskaičiavimų dėl kaštų, susijusių su atramos įbetonavimu. Neturtinės
žalos teismai apskritai nevertino, nes kasatoriai jos niekuo nepagrindė,
tačiau, kasatorių įsitikinimu, tokiu būdu teismai pažeidė CK 1.5 ir 6.250
straipsnių nuostatas.
Kasatorių įsitikinimu, BK 294 straipsnyje nurodyti padariniai – didelė
žala – yra platesnė sąvoka nei tik didelė turtinė žala. Lietaus stogelį
kasatoriai montavo gavę leidimus bei siekdami apsaugoti lauko duris nuo
sugadinimų bei asmenis nuo netikėtų ledo ar sniego kritimų, be to, kaskart
pravėrus duris lietingą dieną, vanduo įsiverždavo į namo vidų, todėl šis
statinys buvo tiesiog būtinas siekiant apsaugoti kasatorių bei namo
bendraturčių turtą bei sveikatą. Taigi, V. Č. sunaikinus metalo
konstrukcijos statramstį, padarytos žalos dydis yra ne tik statramsčio vertė,
bet ir tai, kad sutrukdyta užbaigti suprojektuotą statinį, toliau gadinamas
kasatoriaus asmeninis turtas, keliama grėsmė kasatorių bei jų artimųjų
sveikatai ir gyvybei. Būtinumas pasidaryti projektą, gauti leidimus statybai,
supirkti bei suvežti statybines medžiagas bei vykdyti statybos darbus reikalavo
iš kasatorių daug fizinių pastangų, o V. Č., savavališkai sunaikindamas jų
darbą, sukėlė ne tik fizinių nepatogumų, bet ir didelius dvasinius išgyvenimus
ir net emocinę depresiją. Teismas galėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį tik
tuo atveju, jei būtų neįrodyta veika arba nebūtų įrodyta, kad V. Č.
dalyvavo padarant jam inkriminuojamą veiką, tačiau visa tai neabejotinai
nustatyta objektyviais duomenimis, esančiais byloje, todėl V. Č. turėjo
būti pripažintas kaltu ir nuteistas ir ne tik pagal BK 294 straipsnio 1 dalį už
tariamos teisės vykdymą (nes teismai nustatė, kad jokių teisių į valstybine
esančią žemę V. Č. neturėjo, jokių ginčų dėl minėtos žemės nevyko), bet ir
už svetimo turto sugadinimą. Be to, kasatoriai mano, kad remiantis BK 60
straipsnio 3 dalimi, turėjo būti nustatyta, kad V. Č. veikė dėl
chuliganiškų arba savanaudiškų paskatų. Tuo tarpu teismai, vertindami padarytos
žalos dydį, padarinius iį esmė svertino pinigine išraiška, todėl ir konstatavo,
kad padaryta 464,67 Lt dydžio žala, kuri nelaikytina didele. Be to, teismai
akcentavo, kad kasatorius statramstį pastatė ginčijamoje žemės sklypo dalyje,
pats atliko savavališkus veiksmus ir pasinaudojo jam nepriklausančia žeme,
todėl ir išprovokavo V. Č. neteisėtus veiksmus.
Kasatorių nuomone, teismas turėjo įrodymus vertinti ne atsietai vienas
nuo kito, o jų visumą, kurios pilnai pakanka V. Č. kaltei pagrįsti. Taip
pat turėjo konstatuoti, jog buvo pažeistos nukentėjusiųjų pilietinės teisės,
numatytos Konstitucijos 23 ir 24 straipsniuose. Be to, kadangi jau praėjo dveji
metai besibylinėjant, o statinio projektas galioja trejus metus, kasatorius
kreipėsi į rangovą prašydamas, kad jam sudarytų lokalinę sąmatą ir atstatytų
nugriautą atramą. Pagal sudarytą sąmatą betonavimo ir atramos atstatymo darbai
kainuos 1365,94 Lt, kuriuos kasatorius J. V. D. taip pat prašo
priteisti iš V. Č. konstatavus, jog atstatymo darbai tolygūs padarytai
žalai (nes statinio vertė gali būti apskaičiuojama ir numatomų sąnaudų, būtinų
statiniui atstatyti, pagrindu). M. D., prašydama jai priteisti 1386 Lt
sumą turtinei žalai atlyginti, kasaciniame skunde jokių duomenų dėl jos dydžio
nepateikia.
Skundas iš dalies
tenkintinas.
Dėl BPK 320
straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo
BPK
320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine
tvarka, ją patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik
dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo
paduoti. Ši įstatymo nuostata ne tik nustato bylos apeliacinio nagrinėjimo
ribas, bet ir pareigą apeliacinės instancijos teismui patikrinti visus
apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir
netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Kauno
apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal
nukentėjusiųjų M. ir J. V. D. apeliacinius skundus, pagrindinį dėmesį skyrė
nukentėjusiesiems padarytos žalos nustatymui ir jos dydžio paskaičiavimui bei,
remdamasis šiais duomenimis, padarė išvadas dėl BK 294 straipsnio 1 dalies
požymių nebuvimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo. Apeliacinės
instancijos teismo nutartyje nebuvo analizuojami išteisintojo veiksmai
nuverčiant nukentėjusiesiems priklausantį metalinį statramstį, skirtą lietaus
stogelio konstrukcijai prilaikyti, nebuvo pateiktas šių veiksmų teisinis
įvertinimas – prieštaravo jie įstatymo reikalavimams ar ne, jei taip – kokiems
įstatymo reikalavimams jie prieštaravo, ar buvo padaryti savavališkai vykdant ginčijamą
arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę.
Šie klausimai privalėjo būti apsvarstyti apeliacinės instancijos teismo
nutartyje pateikiant motyvuotas išvadas, juolab kad apeliacinės instancijos
teismas nutartyje nurodė, jog tam, kad minėtus veiksmus galima būtų pripažinti savavališkais,
būtina nustatyti visus BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytus veikos požymius.
Tik nustačius objektyviuosius savavaldžiavimo požymius, po to gali būti
nustatomi ir vertinami šiais veiksmais sukelti padariniai ir jų dydis bei
subjektyvieji veikos požymiai.
Bylos
apeliacinio nagrinėjimo ribos galėtų būti siauresnės (apsiriboti tik žalos
dydžio nagrinėjimu) tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK
294 straipsnio 1 dalies požymių būtų išsamios ir nuoseklios. Tuo tarpu
pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose nurodė, jog nukentėjusieji,
statydami metalinę konstrukciją ginčijamoje žemėje, patys atliko savavališkus
veiksmus ir išprovokavo V. Č. neteisėtiems veiksmams bei, remdamasis šia
aplinkybe, apylinkės teismas padarė išvadą, jog padaryta turtinė žala
nelaikytina didele. Tokie argumentai negali būti pripažįstami priimtinais
baudžiamojo įstatymo požymių vertinimo kriterijais. Nukentėjusiųjų elgesys
negali įtakoti žalos dydžio, kuris yra objektyvusis BK 294 straipsnio 1 dalyje
numatytos veikos požymis, apimties. Neatitinkantis teisės reikalavimus
nukentėjusiųjų elgesys gali turėti reikšmės skiriant bausmę (BK 59 straipsnio 1
dalies 6 punktas) ar priteisiant žalos atlyginimą CK 6.248 straipsnio 4 dalyje ir
6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka. Be to, pirmosios instancijos
teismas, konstatavęs, jog nebuvo padaryta didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms
ir teisėtiems interesams, padarė ir kitą išvadą, – kad byloje nesurinkta
pakankamai objektyvių įrodymų, jog V. Č. padarė BK 294 straipsnio 1 dalyje
numatytą nusikaltimą, t. y. nurodė atskirą išteisinimo pagrindą, tačiau
išteisinimo pagrindu pagal BK 294 straipsnio 1 dalį rezoliucinėje nuosprendžio
dalyje nurodė BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą (nepadaryta veika, turinti
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).
Apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų skundus,
šių klausimų neišnagrinėjo, prieštaravimų nepašalino, pripažinęs V. Č. veiksmus
savavališkais ir neteisėtais, tačiau konstatavęs, jog nebuvo padaryta didelė
žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, neapsvarstė
savavaldžiavimo veikos atribojimo klausimo pagal baudžiamąjį ir administracinį
kodeksus. Remiantis išdėstytais argumentais laikytina, jog nukentėjusiųjų
apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nepilnai, todėl apeliacinės instancijos
teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacine
tvarka.
Kasacinio
skundo argumentai dėl žalos apskaičiavimo kriterijų bei jos dydžio nustatymo
nenagrinėtini, nes kasacinės instancijos teismo išvados šiais klausimais gali
turėti įtakos apeliacinės instancijos teismo išvadoms nagrinėjant bylą
apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
panaikinti Kauno
apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai
Vytautas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
Alvydas Pikelis