Administracinė
byla Nr.A4-374/2007
Procesinio
sprendimo kategorija 25 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. sausio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės
Piškinaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant
Loretai Česnavičienei,
nedalyvaujant
bylos šalims ir jų atstovams,
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal atsakovo Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių
administratorių atestavimo komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje
byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui
Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo
komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo leisti laikyti egzaminą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas
kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių
administratorių atestavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. B-10 neleisti jam laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų
įmonių administratorių kvalifikacijos egzamino ir įpareigoti Komisiją leisti
jam laikyti kvalifikacijos egzaminą. Nurodė, kad atsakovas priėmė sprendimą
neleisti jam laikyti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių
administratorių kvalifikacijos egzamino, konstatavus, kad pareiškėjas neatitiko
ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtinto Teisės teikti
įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir
juridiniams asmenims suteikimo tvarkos 5.2 punkto reikalavimų, t.y. neturėjo 3
metų vadovaujamojo darbo stažo arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo stažo
per paskutiniuosius metus. Pareiškėjo teigimu, toks sprendimas neteisėtas, kadangi
Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog advokatas, be
pagrindinės savo veiklos, turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka
teikti bankroto administratoriaus paslaugas. Pagal šią nuostatą kiekvienam
advokatui garantuojama teisė teikti bankroto administratoriaus paslaugas.
Pareiškėjo manymu, joks žemesnės juridinės galios aktas negali susiaurinti
įstatymu nustatyto subjektų rato, todėl jam, kaip advokatui, minėtos tvarkos
5.2 punkto reikalavimai negali būti taikomi.
Atsakovas prašė skundą atmesti
kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo
administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarka
ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtinta įgyvendinant
Įmonių bankroto įstatymą bei vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimą Nr. 833. Šios tvarkos 5.2 punktas neprieštarauja Advokatūros įstatymo 4
straipsnio 4 daliai, numatančiai, kad advokatas teisės aktų nustatyta tvarka
turi teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, nes tokios teisės iš
advokatų neatima, o tik kelia papildomą reikalavimą teisės teikti bankroto
administravimo paslaugas realizavimui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Komisijos 2004 m. rugsėjo 8 d. protokolinį sprendimą Nr. B-10, kuriuo P. V. neleista laikyti bankrutuojančių
ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzaminą, bei
įpareigojo Komisiją leisti P. V. tokį egzaminą laikyti.
Teismas nurodė, kad 2004 m. balandžio 6 d. įsigaliojo naujasis Advokatūros
įstatymas, kurio 4 straipsnis nustatė, jog advokatas taip pat turi teisę už
atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, turto ir palikimo
administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo,
turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru. Ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtinto Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo
paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos 5.2 punktas
nustato, kad fizinis asmuo, norintis įgyti teisę dirbti bankrutuojančios įmonės
administratoriumi, privalo turėti aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3
metų vadovaujamojo darbo stažą arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo
darbo stažą per paskutiniuosius 3 metus. Teismas nurodė, kad sisteminė bei
lingvistinė šių dviejų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad minėtoji
tvarka nėra suderinta su vėlesniu bei aukštesnės galios teisės aktu, ir, nors
tiesiogiai Advokatūros įstatymui neprieštarauja, asmenų, įtrauktų į advokatų
sąrašus, atžvilgiu taikytina tik įvertinus šiame įstatyme numatytas išimtis.
Teismo manymu, Advokatūros įstatyme naudojamas žodžių junginys ,,advokatas turi
teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti paslaugas” reiškia pačią paslaugų
teikimo procedūrą, o ne tokios teisės suteikimo (taip pat ir leisti laikyti
egzaminą) procedūrą. Įstatymo leidėjas, darydamas išimtį asmenimis, įtrauktiems
į advokatų sąrašus, įvertino jų profesinę patirtį, reikalingą tapti advokatu,
todėl minėti kvalifikaciniai tvarkoje nustatyti reikalavimai asmenims,
įtrauktiems į advokatų sąrašą, įvertinus dar ir tai, kad advokatas negali
dirbti kito darbo, netaikytini. Teismo teigimu, priešingu atveju įstatymo
išimtis netektų prasmės.
III.
Atsakovas Komisija apeliaciniu skundu prašė panaikinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą. Teigė, kad Teisės teikti
įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir
juridiniams asmenims suteikimo tvarkos 5.2 punkto nuostata neprieštarauja
Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, numatančiai, kad advokatas teisės
aktų nustatyta tvarka turi teisę teikti bankroto administravimo paslaugas.
Tvarka yra galiojanti, todėl Komisija privalėjo ja vadovautis. Tvarka neatima
galimybės realizuoti advokatui savo teisę teikti bankroto administravimo
paslaugas, tačiau, realizuojant šią teisę, keliami papildomi reikalavimai. Be
to, apeliantas nurodė, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo
48 straipsnio nuostatomis Komisija iš viso neturėjo būti administracinio
proceso bylos šalimi.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad Komisijos
argumentas, jog Teisės teikti įmonių
bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams
asmenims suteikimo tvarkos 5.2 punkto
norma neprieštarauja
Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, yra deklaratyvaus pobūdžio ir
nepagrįstas. Kadangi Komisija advokato darbo nepripažįsta vadovaujančiuoju
darbu, tad nežiūrint, kiek advokatas bedirbtų, jis niekada neįgis teisės
laikyti bankroto administratoriaus egzaminą. Tokia situacija tiesiogiai
prieštarauja naujojo Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 daliai. Nors tvarka
yra galiojanti, Komisija negali ignoruoti naujai priimto Advokatūros įstatymo
nuostatų. Komisija gali reikalauti vykdyti tik tuos tvarkoje įtvirtintus
reikalavimus, kurie neprieštarauja naujai priimtam įstatymui. Nė vienas
administravimo subjektas negali atlikti tik Komisijai priskirtų funkcijų, todėl
Komisija yra laikytina valstybiniu administravimo subjektu, kurios veiksmai ar
atsisakymas atlikti veiksmus gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos
įstatymo nustatyta tvarka.
IV.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2005 m. vasario 22 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad administracinis ginčas kilo dėl
Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo
komisijos sprendimo neleisti pareiškėjui laikyti bankrutuojančių ir
restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzamino. Atsakovas,
motyvuodamas ginčijamą sprendimą nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Ūkio
ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtintos Teisės teikti įmonių
bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams
asmenims suteikimo tvarkos 5.2 punkto reikalavimų, o būtent – neturi 3 metų
vadovaujamojo darbo stažo arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažo
per paskutiniuosius metus.
Teismas konstatavo, kad sisteminė ir lingvistinė naujo
Advokatūros įstatymo, kurio 4 straipsnis nustatė, jog advokatas taip pat
turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, turto ir
palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento
vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru;
bei ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtintos Teisės
teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams
ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos analizė leidžia daryti išvadą, kad
minėtoji tvarka nėra suderinta su vėlesniu bei aukštesnės galios teisės aktu.
Teismo manymu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Advokatūros
įstatyme naudojamas žodžių junginys ,,advokatas turi teisę teisės aktų
nustatyta tvarka teikti paslaugas” reiškia pačią paslaugų teikimo procedūrą, o
ne tokios teisės suteikimo procedūrą. Advokato teisė teikti bankroto
administratoriaus paslaugas įtvirtinta įstatyme ir jam nereikia naudotis bendra
tokiai teisei įgyti nustatyta tvarka. Įstatymo leidėjas, numatydamas tokią
teisę asmenims, įtrauktiems į advokatų sąrašus, įvertino jų profesinę patirtį,
reikalingą tapti advokatu, todėl minėti Tvarkoje nustatyti kvalifikaciniai
reikalavimai taikomi asmenims, kurie nėra advokatai. Teismas pažymėjo, kad
pareiškėjui nėra būtina laikyti kvalifikacijos egzaminą, kad gautų teisę teikti
bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas, kadangi tokia jo teisė,
kaip minėta, nustatyta įstatymu. Tačiau toks P. V. siekis
nėra priešingas teisei, todėl atsakovas neturėjo pagrindo P. V.
neleisti laikyti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacijos
egzamino.
V.
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartimi, išnagrinėjus Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą, procesas
administracinėje byloje Nr. A5-226/2005 pagal atsakovo Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių
administratorių atestavimo komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje
byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Bankrutuojančių
ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijai dėl sprendimo
panaikinimo bei įpareigojimo leisti laikyti egzaminą atnaujintas
Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte
nurodytu pagrindu – kilus abejonėms dėl Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4
dalies aiškinimo bei taikymo priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartį. Teisėjų kolegija padarė prielaidą, kad Advokatūros
įstatymo (2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 redakcija) 4 straipsnio 4
dalis, sistemiškai ją aiškinant kartu su Advokatūros įstatymo 43 straipsnio 1
dalimi bei atsižvelgiant į Advokatūros įstatymo 4 straipsnio pavadinimą, turinį
ir esmę, iš esmės skirta nustatyti advokato, kurio veikla yra teisinių paslaugų
teikimas (Advokatūros įstatymo 4 str. 3 d.), kitos (ne teisinių paslaugų
teikimo) veiklos galimybę, o ne nustatyti (suteikti) konkrečią subjektinę teisę
teikti paslaugas, kurių teikimas reguliuojamas kitais, pagal savo santykį su
Advokatūros įstatymu specialiais teisės aktais (Lietuvos Respublikos įmonių
bankroto įstatymu, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymu ir kt.).
VI
Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine
tvarka, šalys ir jų atstovai į bylą neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė.
Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad šalių ir jų atstovų neatvykimas
nekliudo nagrinėti bylą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartis naikinama, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios
instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas –
pareiškėjo P. V. skundas atmetamas. Pirmosios instancijos
teismas ir Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija netinkamai
aiškino bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės įgijimą
reglamentuojančias teisės normas. Dėl šios priežasties teismo
sprendimas/nutartis pripažįstami teisiškai nepagrįstais (ABTĮ 143 str.).
Kaip jau minėta, pareiškėjas ginčija atsakovo
2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. B-10 neleisti jam laikyti bankrutuojančių
ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių kvalifikacijos egzamino. Minėto
sprendimo priėmimo metu galiojo ir turėjo būti taikomi teisės aktai: 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymas ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 ,,Dėl Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo
administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos,
Įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarkos, Bankrutuojančių ir
restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijos sudėties,
Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo
komisijos nuostatų ir Verslo administratorių etikos taisyklių patvirtinimo“
patvirtinta Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo
paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarka (toliau – ir
Tvarka), galiojusi iki 2006 m. spalio 10 d., įsakymas Nr. 4-375). Įmonių
bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200, įsigaliojusio nuo 2003 m. sausio 1 d., redakcija) apibrėžia įmonės administratorių kaip teismo paskirtą fizinį ar
juridinį asmenį, turintį teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Iš
šios nuostatos akivaizdu, kad būti įmonės administratoriumi gali ne bet kas, o
tik turintis teisę juo būti. Šios teisės įgijimą reglamentuoja Tvarka, kurioje
be reikalavimo būti nepriekaištingos reputacijos ir turėti aukštąjį
išsilavinimą, fiziniam asmeniui privaloma turėti ir ne mažesnį kaip 3 metų
vadovaujamojo darbo stažą arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažą
per paskutiniuosius 3 metus; taip pat išmanyti įmonių veiklą, bankroto
procedūras, darbo santykius reglamentuojančius ir kitus su bankroto procedūrų
vykdymu susijusius teisės aktus bei išlaikyti kvalifikacijos egzaminą. (5 p.,
5.2-5.3 p.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturėjo nei reikiamo
vadovaujamojo darbo, nei įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažo, t.y.
neatitiko 5.2 punkto reikalavimo, todėl jam nebuvo leista laikyti
kvalifikacinio egzamino. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija
prieina prie išvados, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą,
neleisdamas pareiškėjui laikyti kvalifikacinio egzamino, veikė teisėtai ir
pagrįstai. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad
Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis suteikia advokatui teisę teikti
bankroto administratoriaus paslaugas ir joks žemesnės galios teisės aktas
negali susiaurinti šios teisės. Mano, kad reikalavimas turėti reikiamą darbo
stažą, susiaurina Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą subjektų
ratą ir didelei daliai advokatų savaime užkerta galimybę realizuoti minėtą
įstatymo normą. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su pareiškėjo
pozicija ir tenkindamas jo (pareiškėjo) skundą, aiškindamas Advokatūros
įstatymo 4 straipsnio 4 dalies normą, padarė išvadą, kad nuostata ,,teisės
aktų nustatyta tvarka teikti <...> paslaugas reiškia paslaugų
teikimo procedūrą, o ne tokios teisės suteikimo procedūrą, todėl
Tvarkos reikalavimai advokatui netaikytini. Su tokiu teisės normos aiškinimu
sutiko ir Vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2005 m. vasario 22 d. nutartyje. Atnaujinant procesą šioje byloje, pagrįstai suabejota Advokatūros
įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatos aiškinimo teisingumu. Kaip jau minėta,
Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi turėti
teisę būti įmonės administratoriumi, o Tvarka reglamentuoja reikalavimus tokiai
teisei įgyti ir jos įgijimo procedūrą. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4
dalis (2004 m. kovo 18 d. įstatymo redakcija) nustato, kad ,,advokatas taip pat
turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti
bankroto, turto ir palikimo administratoriaus <...> paslaugas
<...>.“ Šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad ,,advokatas,
įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dalyvauti
operatyvinėje veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą
Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat
šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.“ Aiškinant šias teisės
normas sistemiškai, darytina išvada, kad Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4
dalis skirta nustatyti advokato, kurio pagrindinė veikla yra teisinių paslaugų
teikimas, kitos veiklos (paslaugos teikimo) galimybę, o ne suteikti konkrečią
subjektinę teisę teikti kitais teisės aktais reglamentuotas paslaugas bei
teisės jas teikti įgijimą. Tai patvirtina ir Advokatūros įstatymo 4 straipsnio
4 dalies žodžių junginio ,,teisės aktų nustatyta tvarka <...> teikti
paslaugas“ turinio prasmė, iš kurios akivaizdu, kad įstatymų leidėjas teisę
teikti atitinkamas paslaugas tiesiogiai siejo su specialiuose teisės aktuose
nustatyta tvarka, kuri apima ne tik pačios paslaugos teikimą, bet ir tokios
paslaugos teikimo teisės įgijimą. Minėta teisės norma (4 str. 4 d.), nors ir
suteikia advokatui teisę teikti kitas paslaugas, tačiau dėl to besąlygiškai
tokia kitų paslaugų teikimo teisė neįgyjama. Teisės norma – blanketinė,
nukreipianti į kitas konkrečių paslaugų teikimo teisės įgijimą ir tokių
paslaugų teikimą reglamentuojančias teisės normas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, 2005 m. vasario 22 d. nutartyje konstatavusi, kad advokatai neprivalo atitinkamų paslaugų
teikimo sritį reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka įgyti teisę
teikti Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytas paslaugas net ir
tais atvejais, kai tokios teisės įgijimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos
atitinkamuose teisės aktuose, netinkamai aiškino ir taikė Advokatūros įstatymo
4 straipsnio 4 dalį.
Vadovaudamasi Administracinių
bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 140
straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį panaikinti.
Apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2004 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti
naują sprendimą – pareiškėjo P. V. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai
Anatolijus
Baranovas
Nijolė Piškinaitė
Arūnas Sutkevičius