Administracinė byla Nr. eAS-250-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00612-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1, 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Ž. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI): 1) 2018 m. spalio 22 d. pranešimą Nr. 9.51-467-131438 apie VMI pateikto dokumento trūkumus (toliau – 2018 m. spalio 22 d. pranešimas), 2) 2018 m. lapkričio 21 d. pranešimą Nr. 9.51-467-177896 dėl prašymo neįvykdymo (toliau – 2018 m. lapkričio 21 d. pranešimas), 3) 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymą Nr. (17.5-40)RP-134 (toliau – 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymas), 4) 2018 m. gruodžio 7 d. pranešimą Nr. 9.51-467-316823 apie VMI pateikto dokumento trūkumus (toliau – 2018 m. gruodžio 7 d. pranešimas), 5) 2019 m. sausio 18 d. atsakymą Nr. (17.5-40) R-375 (toliau – 2019 m. sausio 18 d. atsakymas). Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti VMI įvykdyti pareiškėjo 2018 m. balandžio 27 d. pateiktą 2017 metų mokestinio laikotarpio prašymą pervesti pajamų mokesčio dalį paramos gavėjams ir (arba) politinėms partijoms (forma FR0512, Nr. 9.44-GE-1126620).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl 2018 m. spalio 22 d. pranešimo, 2018 m. lapkričio 21 d. pranešimo, 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymo ir 2018 m. gruodžio 7 d. pranešimo paduoti, prašo atnaujinti praleistą terminą kaip praleistą dėl svarbios priežasties. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamų veiksmų / neveikimo teisinius pagrindu iš dalies nurodė tik 2019 m. sausio 18 d. atsakyme, todėl skundo padavimo terminas prasidėjo pareiškėju gavus 2019 m. sausio 18 d. atsakymą. Iki 2019 m. sausio 18 d. atsakymo gavimo pareiškėjui nebuvo žinomas 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymo parengimo ir priėmimo teisinis pagrindas, dėl to objektyviai nebuvo įmanoma suprasti šių veiksmų sukeliamų teisinių padarinių bei nuspręsti dėl teisminės pažeistų teisių bei įstatymo saugomų interesų gynybos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 15 d. nutartimi nutarė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl VMI 2019 m. sausio 18 d. atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo įvykdyti pareiškėjo 2018 m. balandžio 27 d. pateiktą 2017 metų mokestinio laikotarpio prašymą pervesti pajamų mokesčio dalį paramos gavėjams ir (arba) politinėms partijoms. Kitą skundo dalį teismas atsisakė priimti. 

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundžiamais VMI 2018 m. spalio 22 d., 2018 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. gruodžio 7 d. pranešimais pareiškėjas buvo informuotas, kad jis 2018 m. balandžio 19 d. pateikė netinkamai užpildytą 2017 m. mokestinio laikotarpio pajamų deklaraciją, taip pat pareiškėjas 2018 m. lapkričio 21 d. pranešimu informuotas, kad pareiškėjo 2018 m. balandžio 27 d. pateiktas mokestinio laikotarpio prašymas pervesti pajamų mokesčio dalį paramos gavėjams ar politinėms partijoms neįvykdytas, nes pareiškėjas pagal VMI siųstus pranešimus nepatikslino mokestinio laikotarpio metinės pajamų deklaracijos. Teismo vertinimu, tokie pranešimai yra procedūrinio, tarpinio pobūdžio dokumentai, priimti mokesčių administratoriui atliekant tiesiogines teisės aktuose nustatytas funkcijas ir sukeliantys pareiškėjui procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 136, 137 ir 144 straipsnių bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatas, nusprendė, kad tokie pranešimai pagal savo pobūdį nepriskirtini prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui, ir negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl termino atnaujinimo, pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą VMI 2018 m. gruodžio  5 d. atsakymui apskųsti. Teiginys, kad VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymo priėmimo pagrindai tapo žinomi tik nuo 2019 m. sausio 18 d. vertintinas kritiškai, nes VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakyme yra nurodyti tiek teisės aktai, tiek nurodyta aiški šio rašto apskundimo tvarka. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl termino praleidimo yra ne objektyvaus, o subjektyvaus pobūdžio ir nusprendė netenkinti prašymo atnaujinti terminą.

III.

Pareiškėjas Ž. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ir išspręsti klausimą iš esmės – skundo dalį priimti.

Pareiškėjas nurodo, kad nėra gavęs iš atsakovo pranešimo apie mokestinį patikrinimą ar jo atžvilgiu atliekamą mokestinį tyrimą.

Pareiškėjo nuomone, administraciniai aktai, susiję su asmens teisių ir pareigų įgyvendinimu, turi būti pagrįsti įstatymais. Skundžiamuose pranešimuose nėra numatyta teisės norma, kurios pagrindu pranešimai yra priimti. VMI 2019 m. sausio 18 d. atsakyme pirmą kartą yra nurodyta teisės norma, kurios pagrindu priimti pranešimai – VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – Metinės pajamų deklaracijos taisyklės) 193 punktas. Pagal minėtą punktą nuolatinis Lietuvos gyventojas, gavęs mokesčių administratoriaus informacinį pranešimą, privalo pagal informacinį pranešimą deklaraciją ir/ar priedą pataisyti ir visiškai užpildytą patikslintą deklaraciją ir visus prie jos pridėtinus tinkamai užpildytus priedus per informaciniame pranešime nurodytą terminą pateikti mokesčių administratoriui. Pareiškėjas nurodo, kad minėtame punkte yra nurodytos materialinės teisinės pasekmės – numatytos pareigos, kurias įvykdžius pasikeistų pareiškėjo mokestinės prievolės.

VMI 2018 m. spalio 22 d. ir 2018 m. gruodžio 7 d. pranešimuose nurodyta, kad pranešimų forma patvirtinta VMI viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintomis Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklėmis. Pareiškėjo teigimu, šiame teisės akte nėra numatytos teisinės pasekmės, kurios nurodytos Metinės pajamų deklaracijos taisyklių 193 punkte.

Pareiškėjas pažymi, kad VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakyme yra pateiktos nuorodos į Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 2 dalį, tačiau nėra nurodytos teisės normos, kurių pagrindu buvo parengtas ir priimtas VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymas, taip pat kurios leistų suprasti atsakovo teisės akto sukeliamas teisines pasekmes ir nuspręsti dėl teisminės pažeistų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybos. Atitinkamai pareiškėjas, gavęs VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymą, kreipėsi į VMI, kad paaiškintų teisinį pagrindą. Pareiškėjas nurodo, kad iki 2019 m. sausio 18 d. jam nebuvo aiškus atsakovo teisinis pagrindas ir terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, todėl turėtų būti atnaujintas terminas skundui paduoti. 

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, motyvuojant tuo, kad skundžiami VMI 2018 m. spalio 22 d., 2018 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. gruodžio 7 d. pranešimai yra tarpinio pobūdžio, neskundžiami teismui, ir kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymo paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad VMI 2018 m. spalio 22 d., 2018 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. gruodžio 7 d. pranešimai sukelia teisines pasekmes pareiškėjui, be to, pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui dėl VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymo paduoti.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-590-525/2017).

LVAT ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-550-525/2017).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, MAĮ 144 straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas. MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškinant sistemiškai darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Iš VMI 2018 m. spalio 22 d., 2018 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. gruodžio 7 d. pranešimų turinio matyti, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog jis 2018 m. balandžio 19 d. pateikė netinkamai užpildytą 2017 m. mokestinio laikotarpio pajamų deklaraciją, taip pat pareiškėjas 2018 m. lapkričio 21 d. pranešimu informuotas, kad pareiškėjo 2018 m. balandžio 27 d. pateiktas mokestinio laikotarpio prašymas pervesti pajamų mokesčio dalį paramos gavėjams ar politinėms partijoms neįvykdytas, nes pareiškėjas pagal VMI siųstus pranešimus nepatikslino mokestinio laikotarpio metinės pajamų deklaracijos. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų pranešimų turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokio pobūdžio dokumentai yra laikytini tarpinio pobūdžio, todėl tokie pranešimai pagal savo pobūdį nepriskirtini prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui, ir negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. LVAT, vertindamas VMI pateiktą pranešimą, kuriame nurodyti deklaracijos nustatyti trūkumai, šių trūkumų pašalinimo terminas ir būdas jiems pašalinti, savo praktikoje yra pripažinęs, kad tokio pobūdžio dokumentai nelaikytini sukeliančiais teisines pasekmes (žr. LVAT 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1134-556/2015). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl VMI 2018 m. spalio 22 d., 2018 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. gruodžio 7 d. pranešimų panaikinimo.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su termino skundui dėl VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymo paduoti atnaujinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi ir esant pareiškėjo prašymui, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2018 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-267-822/2018). Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (pvz., LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Pareiškėjas teigia, kad negalėjo iš karto kreiptis į teismą dėl VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymo panaikinimo, kadangi tik 2019 m. sausio 18 d. buvo pareiškėjui aiškus atsakymo teisinis pagrindas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dėl VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymo aplinkybių patikslinimo kreipėsi į VMI tik 2018 m. gruodžio 18 d. Iš pareiškėjo 2018 m. gruodžio 18 d. rašto turinio matyti, kad pareiškėjas nesutiko su VMI nustatytais trūkumais, be kita ko, prašė nurodyti teisės normas, kurių pagrindu buvo parengti pranešimai bei VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymas. Matyti ir tai, kad pareiškėjas, informuotas apie 2018 m. gruodžio 5 d. atsakyme nurodytą 1 mėnesio apskundimo terminą, nesikreipė į VMI iš karto (kreipėsi vėliau, t. y. 2018 m. gruodžio 18 d.), taip pat 2018 m. gruodžio 18 d. rašte neprašė VMI pateikti atsakymo dėl teisės normų patikslinimo skubos tvarka ir nenurodė, kad ketina skųsti VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymą.

Įvertinus paminėtus pareiškėjo veiksmus ir 2018 m. gruodžio 18 d. rašto turinį, konstatuotina, jog nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas, nesutikdamas su nustatytais deklaracijos trūkumais, elgėsi rūpestingai, siekdamas apskųsti 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymą teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2018 m. gruodžio 5 d. raštu, iš esmės pasirinko kreiptis į VMI (pareiškėjo 2018 m. gruodžio 18 d. raštas), o ne ginti savo poziciją teisme. Be to, priešingai nei nurodo pareiškėjas, VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakyme buvo nurodytas apskundimo terminas ir nuorodos į teisės aktus. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismų praktiką ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nėra objektyvios, nepriklausančios nuo paties pareiškėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui dėl VMI 2018 m. gruodžio 5 d. atsakymo panaikinimo paduoti.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas teisiškai svarbias faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, atskirojo skundo motyvai nepaneigia šios išvados pagrįstumo ir teisėtumo. Nenustačius šioje byloje teisinių pagrindų pirmosios instancijos nutarčiai panaikinti, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ž. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Rytis Krasauskas

        Ramutė Ruškytė