Pranešėjas V. Bavėjanas                                                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-35/2005

Teisėja B. Vidzėnienė                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                                  1.2.14.5.5.; 1.2.14.13.; 1.2.28.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. kovo 23 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teisėjų : Viktoro Kažio, Elenos Vainienės,

sekretoriaujant Rimai Ulasevičienei, Gabrielei Samaškienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,

gynėjams advokatams Antanui Cemnolonskui, Drąsučiui Zagreckui, Marytei Bartaševičiūtei, Gintarui Andrijauskui,

nuteistiesiems M.V., M.S., R.R. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. V., M.S. ir nuteistojo R. R. gynėjos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo

              M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas :

              - pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 3 d. – laisvės atėmimu penkeriems metams;

              - pagal BK 302 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams;

              - pagal BK 187 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.

              Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė   subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

              Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., konfiskuota  M. V. turto už 8165 Lt.

              R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 3 d. – laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 302 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 187 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., konfiskuota R. R. turto už 8165 Lt.

M.S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 3 d. – laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 302 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 187 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64  str. 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2004 m. kovo 18 d. Biržų raj. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę paskiriant atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., konfiskuota M. S. turto už 8165 Lt.

Iš M. V. , R. R. ,  M. S. po 84,50 Lt proceso išlaidų valstybei.

N. M. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 180 str. 3 d., 22 str. 1 d., 180 str. 3 d., 302 str. 2 d., 187 str. 1 d., išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo darant nusikaltimus (303 str. 5 d. 2 p.), tačiau nuosprendis šioje dalyje neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

M.V. , R.R. , M.S. nuteisti už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 28 d., apie 24 val., veikdami bendrininkų grupėje, (duomenys neskelbtini), J.Ž. gyvenamojo namo kieme, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, bendrais veiksmais, prisidengę veidą kaukėmis, grasindami peiliu bei panaudodami fizinį smurtą J. F. ir J.Ž. atžvilgiu, t.y. J. F. suduodami ne mažiau 9 smūgių kumščiu į veidą, galvą ir kitas kūno vietas ir dėl nosies kaulų lūžimo bei viršutinio žandikaulio trijų dantų panirimo jo sveikatą sutrikdydami ilgiau nei 10 dienų, tuo padarydami J. F. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o J.Ž. suduodami smūgį  koją, tuo sukeldami jam fizinį skausmą, įsibrovė į J. Ž. gyvenamojo namo vidų, kur grasinant peiliu, pagrobė J. F. ir L. F.-Ž. priklausančius mobiliojo ryšio telefonus „Nokia 6210“, 250 Lt vertės, „Nokia 402“, 350 Lt vertės, „Motorola L 7089“, 350 Lt vertės, laikrodį „Taghure“, 7500 Lt vertės, rankinę “Nike”, 10 Lt vertės, joje buvusius 3050 Anglijos svarų sterlingų, bendros 15250 Lt vertės, 210 eurų, bendros 735 Lt vertės, automobilio (duomenys neskelbtini), dokumentus, vaikų gimimo liudijimus, L. F.-Ž. vairuotojo pažymėjimą, santuokos registracijos pažymėjimą, automobilio draudimo polisus Lietuvoje ir Anglijoje, bilietus keltu, tuo padarydami J. F. ir L. F.-Ž. turtinę 24 745 Lt žalą, o pagrobdami dokumentus padarė  nukentėjusiesiems J. F. ir L. F.-Ž. didelę turtinę žalą, nes buvo pagrobti svarbūs asmeniniai dokumentai, patvirtinantys esmines subjektyvines jų teises, buvo sutrikdytas nukentėjusiųjų J. F. ir L. F.-Ž. apsilankymas Lietuvoje, taip pat pagrobė J. Ž. 20 litų  bei grasindamas L. F.-Ž., kad tuoj pat bus pagrobtas jos mažametis vaikas, pasikėsino pagrobti didelės vertės L. F.-Ž. ir J. F. turtą : automobilį (duomenys neskelbtini), 173 000 Lt vertės, bet šio automobilio nepagrobė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, t.y. nesurado automobilio raktelių. Tęsdami nusikalstamą veiką toje pačioje vietoje bei tuo pačiu laiku, tyčia, sugadino svetimą turtą, t.y. peiliu perdūrė J. F. priklausančio minėto automobilio dvi padangas, bendros 1000 Lt vertės, subraižė šio automobilio priekinių kairės pusės durelių stiklą, 750 Lt vertės, tuo nukentėjusiajam J. F. ir L. F.-Ž. padarydami 1750 Lt turtinę žalą bei tyčia sunaikino J. Ž. priklausantį telefono aparatą, 50 Lt vertės, supjaustė peiliu J. Ž. priklausančio automobilio(duomenys neskelbtini), dvi padangas, bendros 160 Lt vertės, tuo nukentėjusiajam J. Ž. padarė 210 Lt vertės turtinę žalą.

Nuteistasis M. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Teigia, kad nuosprendis neteisėtas, nes teismas nepagrįstai rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir išgautais naudojant psichinę bei fizinę prievartą. Nepagrįstai atmestas prašymas išreikalauti duomenis apie tai, kokių miestų ir rajonų policijos komisariatų areštinėse jis buvo laikomas ir kodėl ten buvo vežiojamas. Apeliantas teigia, kad taip buvo siekiama išgauti prisipažinimą, todėl jo pirmieji parodymai yra niekiniai. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas nerašė skundų dėl pareigūnų elgesio, nes tokius skundus jis rašė, bet negavo atsakymų. Nurodo, kad jo pirmuose parodymuose yra nurodytos tik pareigūnams žinomos iš įvykio vietos apžiūros ir nukentėjusiųjų apklausų aplinkybės. O aplinkybės, kurios buvo žinomos tik nusikaltimą padariusiems asmenims, jo parodymuose nenurodytos. Mano, kad specialisto išvada, apie peiliu, paimtu iš apelianto, paliktus pėdsakus ant automobilio padangos, turi būti vertinama kritiškai. Nurodo, kad šis peilis pas jį buvo prieš tris savaites laiko iki sulaikymo ir įvykio vietoje jo neturėjo. Šiuos parodymus patvirtino liudytojai A. T. ir T. P., todėl teismo išvada, apie liudytojos T. P. galimą sąžiningą suklydimą dėl peilio grąžinimo laiko, yra nepagrįsta.

Nuteistojo R.R. gynėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jos ginamąjį išteisinti, nes nenustatyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Nurodo, kad R.R. viso proceso metu neigė padaręs nusikalstamas veikas, o byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad užpuolikų tarpe buvo ir jos ginamasis. Nuteistasis M.V. savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu nepatvirtino. Teigia, kad šie parodymai yra nepatikimi ir jais remtis negalima. Specialisto išvada, apie dantų pėdsakus ant obuolio graužto nepatvirtina jos ginamojo kaltės, nes ši išvada tikėtina, nepatvirtinta kitais įrodymais. Nurodo, kad telefoninių skambučių išklotinės neįrodo, jog būtent R.R. buvo įvykio vietoje bei kalbėjo telefonu. Jos ginamojo ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai neklausė kodėl nakties metu jis kalbėjosi telefonu su kitais nuteistaisiais, o teisme jis nedavė jokių parodymų. Todėl gynėja mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi telefoninių skambučių išklotinėmis.

Nuteistasis M.S. prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Teigia, kad nusikalstamų veikų nepadarė, teismas pilnai neišsiaiškino bylos aplinkybių, nenustatė tikrųjų nusikaltimo vykdytojų bei padarė neteisingas išvadas. Byloje nėra nei vieno objektyvaus ir tiesioginio įrodymo, pagrindžiančio apelianto kaltę. Teigia, kad nuteistojo M.V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, abejotini, išgauti naudojant psichinį ir fizinį smurtą, prieštaraujantys nukentėjusiųjų parodymams, todėl teismas nepagrįstai jais rėmėsi. Mano, kad tyrimo metu nepagrįstai neišsiaiškinta kuriuose bankuose buvo keičiama pagrobta valiuta, kodėl nukentėjusieji nereiškia civilinio ieškinio, nepagrįstai nepaimti apelianto kvapo ir dantų atliejų lyginamieji pavyzdžiai, neatliktas atpažinimas pagal balsą, nesurasti nusikaltimo įrankiai ir pagrobtieji dokumentai. Liudytojų parodymai neturi jokios įrodomosios vertės, nes jie konstatuoja įvykusį faktą, bet ne jo dalyvavimą nusikaltime. Apeliantas nurodė telefono „Nokia 6210“ atsiradimo ir remonto aplinkybes, todėl teismas turėjo remtis šiais jo parodymais. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi daiktiniu įrodymu – jo marškinėliais, nes jų nėra byloje. Mano, kad telefoninių skambučių išklotinė neįrodo jo kaltės padarius šias nusikalstamas veikas.

              Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras atmesti.

              Skundai atmetami.

              Apygardos teismas iš esmės išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M.S., R. R. ir M.V. pripažino kaltais dėl pasikėsinimo padaryti plėšimą, tyčinio svetimo turto sugadinimo ir dokumentų pagrobimo. Apeliacinių skundų argumentai teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės ir veikų juridinio įvertinimo nepaneigia.

              Visi apeliantai ginčija pirmosios instancijos sprendimą remtis ikiteisminio tyrimo viduryje duotais M. V. parodymais. Kolegija sutinka su skundų teiginiais, jog šio nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs. Taip pat kolegija pažymi, kad kaltininko parodymų, kaip savarankiško įrodymų šaltinio specifiškumas (nevaržomas įspėjimo dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, gali laisvai rinktis gynybos taktiką, beveik visada turi interesą išvengti ar sušvelninti savo atsakomybę) įpareigoja teismą ypatingai atsargiai vertinti šios kategorijos įrodymų šaltinio patikimumą, kuris turi būti nustatomas atsižvelgiant į jo atitikimą kitiems savarankiškiems įrodymų šaltiniams, jo turinio vidinį nuoseklumą. Būtent taip, M. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 48-50, 52-53, 55-56, 60-61, 64 t. 4), vertino pirmosios instancijos teismas.

              Byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu M. V. atžvilgiu buvo naudojami neteisėti tyrimo metodai, dėl kurių  nuteistasis rašė skundus į įvairias instancijas.  Byloje yra visa eilė ikiteisminio tyrimo pareigūnų raštų (b.l. 98 t. 2, b.l. 87 t. 4, b.l.  18 t. 5), kuriuose prašoma užtikrinti nuteistųjų, tame tarpe M. V. , izoliaciją. Vienas iš tokios izoliacijos užtikrinimo būdų yra bendrininkų patalpinimas į skirtingas areštines. Iš to seka, kad nuteistųjų skunduose minimas M. V. vežiojimas į  įvairiuose rajonuose esančias areštines ar tardymo izoliatorius jokių neteisėtumo elementų neturi. Pažymėtina ir tai, kad kaip tik stokoja logikos teiginys, jog įtariamojo prisipažinimą neteisėtu būdu galima išgauti tik kitoje areštinėje. Akivaizdu, kad tokie tikslai gali būti pasiekti (nors byloje tokių duomenų nėra) ir laikant įtariamąjį vienoje areštinėje ar tardymo izoliatoriuje.

Visuose apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad paminėti M. V. parodymai nėra pakankamai konkretūs (nenurodytos rūbų, kaukių, batų sudeginimo, ginklo išmetimo vietos, nerasti pagrobti dokumentai, kiti daiktai, nenustatytas bankas, kuriame buvo perduoti Anglijos svarai sterlingų, nesukonkretinti bendrininkų veiksmai). Galima iš dalies sutikti  su apeliantų teiginiais, kad dėl atskirų aplinkybių M. V. parodymai nėra pakankamai detalūs ir informatyvūs. Tačiau tai neduoda pagrindo be jokių išlygų atmesti šio nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo viduryje. Priešingai, tai įgalina daryti išvadą, kad paminėti M. V. parodymai yra savarankiški, nes kitu atveju jokių neaiškumų ar nekonkretumo juose nebūtų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal M. V. parodymus (b.l. 48-50, 55-56 t. 4) jis ne visą laiką buvo nusikaltimų darymo vietoje (buvo išvažiavęs į degalinę, išeidavo iš namo, laukė bendrininkų automobilyje). Todėl natūralu, kad jis nematė ir  todėl negalėjo apibūdinti visų bendrininkų veiksmų, naudotų įrankių ar ginklų individualių požymių.  Šis nuteistasis taip pat paaiškino, kad rūbus, kaukes sudegino, o ginklą išmetė laukuose prie Astravo tamsiu paros laiku. Dėl šios priežasties jis ir negalėjo nurodyti tikslios paminėtų daiktų sudeginimo ar išmetimo vietos. M. V. įtikinamai ir logiškai paaiškino, kodėl parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l. 52-53 t. 4) jis atsisakė eiti į namo vidų. Apygardos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuojama, kad šio procesinio veiksmo ir kitų jau paminėtų M. V. apklausų metu jis nurodė tokias nusikaltimų padarymo aplinkybes (kalbėjimas angliškai, nukentėjusiųjų elgesys, automobilio raktelio paieškos, nukentėjusiojo J. F. cigarečių rūkymas, automobilio palikimo prie pagrindinio kelio vieta ir kt.),  kurios iš esmės sutampa su nukentėjusiųjų parodymais ir įvykio vietos apžiūros duomenimis (b.l. 17-26 t. 1), ir kurios, be jokios abejonės, galėjo būti žinomos tik nusikaltimų padaryme dalyvavusiam asmeniui.

              Paminėtų M. V. parodymų objektyvumą patvirtina ir svarų sterlingų jo namuose suradimo kratos metu faktas, kurio, pakeitus parodymus, M. V. įtikinamai paaiškinti negalėjo.

              Tai, kad ekstremalioje situacijoje nukentėjusioji nurodė kitokį nei nustatyta byloje užpuolikų ūgį, ginklų rūšį nereiškia, kad tarp jų parodymų ir M. V. ikiteisminio tyrimo viduryje duotų parodymų yra kokių nors esminių prieštaravimų, juo labiau, kad M. V. dėl jau paminėtų priežasčių matė ne visas nusikaltimo padarymo aplinkybes.

              Pažymėtina, kad M. V. niekada nedavė parodymų, jog nusikaltimų padaryme dalyvavo šeši asmenys. Nukentėjusioji parodė, jog jie nusikaltimo vietoje matė tik 2-3 asmenis. M. V. jau paminėtame ikiteisminio tyrimo etape duoti ne kategoriški parodymai apie T.P. dalyvavimą nusikaltimo padaryme buvo vienintelis įrodymas, kurio ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepakako tam, kad bylą perduoti teismui. Skundžiamu nuosprendžiu apygardos teismas N. M. išteisino. Kolegija, nagrinėdama bylą tik apeliacinių skundų ribose neturi teisės revizuoti paminėtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

              Šios aplinkybės, be jokios abejonės, nedaro M. V. parodymų labiau patikimais, tačiau vertinti juos įrodymų visumos kontekste, apygardos teismas privalėjo. Tą jis ir padarė. Vertinti visus byloje esančius įrodymus taip, kaip siūlo apeliantai (laikyti juos nepatikimais ir todėl atmesti) kolegija nemato pagrindo.

              Iš baudžiamosios bylos matyti, kad dantų atspaudų lyginamieji pavyzdžiai iš R. R. , M. V. , T.P. buvo paimti 2003 m. lapkričio 26-27 dienomis (b.l. 75-77 t. 2), o kvapų pavyzdžiai iš tų pačių asmenų  ir N. M. – 2003 m. lapkričio 13, 26 dienomis (b.l. 2-5 t. 3). Specialisto išvada dėl dantų pėdsako ant obuolio graužto priklausomybės Biržų raj. PK gauta 2003 m. gruodžio 2 d. (b.l. 70 t. 2), o išvada dėl kvapų identifikavimo, kuria dėl procesinių pažeidimų apygardos teismas  nesirėmė – 2003 m. gruodžio 5 d. (b.l. 10 t. 3). Tuo tarpu parodymus apie M.S. dalyvavimą nusikaltimų padaryme M. V. pirmą kartą davė tik 2004 m. sausio 30 d. (b.l. 48-50 t. 4), t.y. ikiteisminio tyrimo organams jau turint išvadas dėl dantų pėdsakų ir kvapų identifikavimo. Todėl imti analogiškus lyginamuosius pavyzdžius iš M.S. jau nebebuvo prasmės.

              Pažymėtina, kad BPK 109 str. numato asmens teisę, o ne pareigą reikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurioje jis dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinės ar neturtinės žalos. Tokio ieškinio nepareiškimas neturi jokios reikšmės sprendžiant apeliantų kaltės ir atsakomybės klausimus.

              Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusioji L.F.-Ž. ir J. F. iki įtariamųjų sulaikymo išvyko iš Lietuvos. Todėl daryti įtariamųjų atpažinimus nebebuvo galimybės. Iš J.Ž. ir A. Ž. parodymų turinio matyti, jog kaukėtų užpuolikų jų atpažinti negalėtų. Taigi ir šiuo atveju atpažinimų darymas būtų beprasmis.

              Iš tiesų, byloje nerasti nusikaltimų padarymo įrankiai, pagrobti dokumentai, tačiau byloje surinktų ir teismo nuosprendyje aptartų įrodymų, kolegijos nuomone, pakanka tam, kad visų trijų apeliantų atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

              Byloje neginčijamai nustatyti, kad peilis, paimtas asmens kratos metu iš M. V. (b.l. 2 t. 4), buvo panaudotas sužalojant (supjaustant) J. F. automobilio padangas. Tai seka iš specialisto išvados (b.l. 101-103 t. 2), kuri yra aiški bei  motyvuota ir todėl nekelianti jokių abejonių.

              Pirmosios instancijos teismas aptarė ir tinkamai įvertino liudytojos T. P. parodymus apie peilio palikimo jos namuose laiką ir aplinkybes. Kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstytu paminėtos liudytojos parodymų vertinimu ir todėl šio skundo argumento plačiau neaptarinėja. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad yra visiškai neįtikinama versija, sekanti iš M. V. apeliacinio skundo, jog kažkas iš T. P. nepažįstamų asmenų galėjo iš jos buto slaptai paimti peilį, nuvykti į nusikaltimo darymo vietą, juo supjaustyti nukentėjusiųjų padangas, o po to, vėl gi, nežinant paminėtai liudytojai, padėti šį peilį T. P. bute.

              R. R. gynėjos apeliaciniame skunde ginčijami ne tik M. V. parodymai, bet ir kiti objektyvios kilmės įrodymų šaltiniai. Apeliantė yra neteisi, teigdama, jog specialisto išvada dėl dantų pėdsakų, paliktų ant obuolio graužtuko, identifikavimo yra tikimybinė. Priešingai ši išvada yra kategoriška. Ji padaryta remiantis lyginamojo tyrimo metu nustatytais bendraisiais ir individualiaisiais sutapimais, kurie yra pakankamai aiškiai aptarti išvados aprašomojoje dalyje. Teigti, kad per nepilną vasaros naktį obuolio graužtuką turėjo sunaikinti karštis ar musės yra geriausiu atveju neteisinga. Tokios išvados padarymui nereikalingos jokios specialios žinios.

              Nuteistasis M.S. neneigia, kad telefono priėmimo kvite pasirašė jis. Apeliantas taip pat neginčija, kad tekstas ant marškinėlių rašytas jo ranka. Tai patvirtina ir rašysenos specialisto išvada (b.l. 199-201 t. 2). Liudytojas N. M. , kuris pirmoje apklausoje neigė, jog telefoną iš taisyklos liepė pasiimti M.S. (b.l. 96-97 t. 4), vėlesniame prisipažinime, apklausoje, akistatos su M.S. metu (b.l. 103, 105 t. 4, b.l. 17 t. 5) bei teisme patvirtino, jog telefoną iš taisyklos paėmė M. S. nurodymu.

              M.S. šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu  neigė arba atsisakė dėl jos duoti parodymus (b.l. 9-10, 14, 17, 26 t. 5). Ir tik teisme jis nurodė, kad telefoną į taisyklą nuvežė paprašytas N. M. , tačiau nesugebėjo įtikinamai ir logiškai paaiškinti, kodėl atiduodamas į taisyklą draugo teisėtai valdomą telefoną, pasivadino ne savo ar N.M. , bet D. vardu. Akivaizdu, kad kvite nurodydamas svetimą vardą, M.S. siekė apsunkinti plėšimo išaiškinimą. M.S. norą išvengti baudžiamosios atsakomybės įrodo ir ant marškinių surašyti aiškūs bei nedviprasmiški nurodymai N. M. pakeisti parodymus dėl plėšimo metu pagrobto telefono įgijimo aplinkybių, kurie, atsižvelgiant į aptartų įrodymų visetą, negali būti vertinami kaip tariamai apkalbėto žmogaus natūrali reakcija į šias apkalbas.

              Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai įvertino ir penkių telefoninių pokalbių tarp R. R. ir M.S. fiksavimo  faktą 2003 m. rugpjūčio 29 d. nuo 4 va. 01 min. iki 5 val. 15 min. Kolegija nemato reikalo aptarinėti originalių, tačiau visiškai neįtikinamų M.S. teiginių apie gyvulių šėrimo ar šuns vedžiojimo metu užėjusį nenumaldomą norą tokiu paros laiku pabendrauti su R.R. , kurio, anot M.S., ,,buvo pasiilgęs“.

              Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad telefoninis pokalbis tarp paminėtų asmenų buvo užfiksuotas ir betarpiškai prieš nusikaltimų darymą (b.l. 111 t. 1).

              Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų M. V. parodymų matyti, kad darant nusikaltimus ir iš karto po jų, nuteistieji buvo išsiskyrę (buvo nuvažiavę į degalinę, po to prie pagrindinio kelio laukė iš nusikaltimų darymo vietos grįžtančių kitų bendrininkų). Nukentėjusioji A. Ž. apygardos teisme patvirtinto, kad prieš užpuolikams pasišalinant, girdėjo, jog jiems kažkas skambino į mobilaus ryšio telefoną. Todėl teigti, kad nuteistiesiems nebuvo reikalo bendrauti mobilaus ryšio telefonais nėra pagrindo.

              Tokiu būdu, visų nuteistųjų kaltę dėl plėšimo patvirtina ne tik jau aptarti M. V. parodymai, bet ir kiti tiesioginiai bei netiesioginiai įrodymai (M. V. – peilio ir svarų sterlingų suradimas pas jį ar jo namuose; R. R. – jo dantų pėdsakų suradimas ant įvykio vietoje palikto obuolio graužto, bei telefoniniai pokalbiai su M.S., M.S. – disponavimas iš nukentėjusiojo pagrobtu telefonu, užrašai ant marškinėlių ir jau paminėti telefoniniai pokalbiai su R. R. ).

              Byloje nėra nustatyta, kurie konkrečiai nuteistieji sugadino nukentėjusiųjų turtą ir pagrobė jų dokumentus. Tačiau iš skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų ir pačios įvykių sekos matyti, kad turtas buvo sugadintas (supjaustytos dviejų automobilių padangos, sudaužytas fiksuoto ryšio telefonas bei pagrobti mobilaus ryšio telefonai), siekiant nekliudomai pasišalinti iš įvykio vietos ir išvengti galimo persekiojimo. Taip pat akivaizdu, kad disponuoti pagrobta automobiliu nuteistiesiems būtų žymiai lengviau, turint jo bei savininko dokumentus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad turto sugadinimas ir dokumentų pagrobimas buvo bendrininkų suderintų veiksmų rezultatas, už kurį jie privalo atsakyti visi.

              Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra.

              Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

              Nuteistųjų M. V. , M.S. ir nuteistojo R. R. gynėjos apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                       Valdimaras Bavėjanas

Teisėjai                                                                                                  Elena Vainienė

                                                                                                                Viktoras Kažys