Baudžiamoji byla Nr. 2K-40/2012
Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00338-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.2;
1.1.8.7.9
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant jį pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje ir per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš S. R. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. P. priteista 100 Lt turtinei bei 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o civilinei ieškovei E. P. bei nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. P. – po 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendis, kuriuo, iš dalies patenkinus nuteistojo S. R. apeliacinį skundą, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistojo S. R. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį paskiriant jam devynerių metų laisvės apribojimą ir įpareigojant pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, taip pat per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti keturiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš nuteistojo S. R. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. P. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas iki 500 Lt, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. P. – iki 300 Lt, o nuosprendžio dalis dėl 1000 Lt neturtinės žalos priteisimo civilinei ieškovei E. P. panaikinta. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžiu S. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 8 d., apie 18.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Pasvalio r., Sereikonių k., prie karjero tyčia vieną kartą trenkė nukentėjusiajam J. P. į kairę veido pusę, o nukentėjusiajam R. P. stojus ginti J. P., sugriebė R. P. už lytinių organų bei juos suspaudė ir taip sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą, suplėšė R. P. šortus. Po to S. R., paėmęs akmenį, jį metė į R. P., pataikė šiam į krūtinę ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
Panevėžio apygardos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad S. R. veikoje dominavo asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos į nukentėjusiųjų sumušimą, o ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino su šia veika susijusias aplinkybes ir nuteistojo S. R. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį paskirdamas jam devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat, atsižvelgusi į tai, kad S. R. nusikalstama veika pripažinta mažiau pavojinga, nes ja nesiekta sąmoningai demonstruoti nepagarbos nukentėjusiesiems, įvertinusi pačių nukentėjusiųjų aktyvius veiksmus konflikto metu, nukentėjusiųjų J. P., R. P. sveikatai padarytą žalą, sumažino jiems priteistos neturtinės žalos dydį, o pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo J. P. atstovei pagal įstatymą E. P. panaikino konstatavusi, kad byloje nėra įrodymų, jog J. P. buvo padaryta neturtinės žalos.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. R. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir jo baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai, jo nuomone, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Kasatorius nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog konfliktas, kuris iš žodinio peraugo į fizinį, įvyko dėl nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų jam nuosavybės teise priklausančiame sklype. Kasatorius, išdėstęs savo parodymų turinį, teigia, kad jo parodymai buvo nuoseklūs, ir atkreipia dėmesį į tai, kad konfliktas tarp jo ir neva nukentėjusių asmenų kilo ne viešoje vietoje, o jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype su dirbtiniu vandens telkiniu, kurį jis nuolat prižiūri, tvarko, saugo, moka valstybės nustatytus žemės mokesčius. Pasak kasatoriaus, vandens telkinyje jo paties lėšomis yra veisiamos žuvys bei vėžiai, o teritorija nuolat tvarkoma, įvažiavimas į ją yra su užtvaru nurodant, kad tai yra privati valda, tačiau, nepaisant to, joje nuolat šiukšlinama, teršiama, naikinami perspėjantys ženklai apie privačią valdą.
Kasatoriaus tvirtinimu, asmenys, atvažiavę į privačią valdą, arti vandens telkinio pastatė automobilius, šiukšlino, maudydamiesi naudojo chemines priemones, plovė automobilius, todėl jis šiuo atveju gynė savo nuosavybės teises ir daromą žalą gamtai, jo turtiniams interesams. Pasak kasatoriaus, nukentėjusieji atsisakė paklusti teisėtiems jo, kaip savininko, reikalavimams, nevykdė jo nurodymų ir ėmėsi agresijos, dėl to jam beliko tik gintis. Kilusio konflikto metu prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas ir jam buvo prakirsta galva, todėl, kasatoriaus nuomone, fizinę jėgą prieš nukentėjusiuosius jis panaudojo teisėtai, siekdamas apginti savo sveikatą ir nuosavybės neliečiamybę.
Kasatorius, išdėstęs liudytojų V. K. ir L. B. parodymus, taip pat teigia, kad teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų, nes nenurodė motyvų, kodėl šių liudytojų parodymai atmetami, ir nuosprendį grindė tik nukentėjusiųjų parodymais.
Be to, kasatorius skunde nesutinka ir su jam inkriminuota jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pasak kasatoriaus, į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, buvo pareikalauta patikrinti visų asmenų blaivumą, tačiau policijos pareigūnai to nepadarė. Kasatoriaus tvirtinimu, duomenų apie tai, kad jis konflikto metu buvo neblaivus, byloje nėra, nes blaivumas nebuvo tikrinamas, o nukentėjusiųjų parodymų šiai aplinkybei nustatyti nepakanka. Tuo labiau kad kiti liudytojai teigia, jog nuo jo (kasatoriaus) nesklido alkoholio kvapas ir jis nebuvo išgėręs.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Sergejus Bekišas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. R. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad dalis skunde išdėstytų argumentų yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai ir išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis, padarė išvadą dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pasak prokuroro, nors kasatorius skunde ir teigia, kad buvo priverstas gintis nuo kėsinimosi į jo sveikatą bei nuosavybę, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai argumentavo, kodėl neturi pagrindo netikėti ir nesivadovauti nuosekliais nukentėjusiųjų R. P. bei J. P. parodymais apie tai, kad konfliktą pradėjo ir pirmas smurtą panaudojo būtent jis – kasatorius. Teismas nurodė, kad šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ne tik liudytojų E. P., J. P., E. P., A. P., bet ir liudytojo A. D. (D.) parodymai. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį, kad teismas, nurodęs, jog liudytoja V. K. yra artima nuteistojo pažįstama ir todėl suinteresuota konflikto eigą pateikti jam palankia linkme, pagrįstai atmetė jos parodymus.
Prokuroro teigimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad kasatorius veikė būtinosios ginties situacijoje, nes byloje nenustatyta, jog, prieš kasatoriui pradedant naudoti smurtą prieš nukentėjusiuosius, jo sveikatai ar nuosavybei būtų buvęs iškilęs pavojus ir prieš jas būtų pradėtas realus, akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis.
Prokuroras atsiliepime nurodo ir tai, kad nėra pagrindo šalinti nuteistajam inkriminuotos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – apsvaigimo nuo alkoholio. Pasak kasatoriaus, tai, kad nuteistasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, patvirtino ne tik nukentėjusieji, bet ir liudytojai E. P., J. P., E. P., A. P., A. D., G. Z. ir V. B.
Nuteistojo S. R. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl būtinosios ginties situacijos
Kasatorius teigia, kad nukentėjusieji atsisakė paklusti teisėtiems jo, kaip savininko, reikalavimams, nevykdė jo nurodymų ir ėmėsi agresijos, dėl to jam beliko tik gintis. Kilusio konflikto metu prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas ir jam buvo prakirsta galva, todėl, kasatoriaus nuomone, fizinę jėgą prieš nukentėjusiuosius jis panaudojo teisėtai, siekdamas apginti savo sveikatą ir nuosavybės neliečiamybę. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės teigia veikęs esant būtinosios ginties situacijai (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys).
Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. objektyviai egzistuoti, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (pvz., kasacinės bylos Nr. 2K-618/2006, 2K-30/2007, 2K-299/2009).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, visapusiškai ir išsamiai ištyrę bei įvertinę byloje esančių įrodymų visetą, nustatė, kad būtent S. R. pradėjo konfliktą. Jis pirmas ėmė rėkti ant nukentėjusiųjų dėl automobilio, tvenkinyje naudojamo šampūno, o po to sudavė į galvą J. P. bei ėmė smurtauti prieš šį gynusį sūnų R. P. – sugriebė jam už lytinių organų, juos suspaudė, suplėšė jo šortus, o vėliau, paėmęs akmenį, jį metė į R. P. ir pataikė šiam į krūtinę. S. R. taip nukentėjusiesiems sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė R. P. sveikatą. Taigi šiuo atveju pavojingą kėsinimąsi sukėlė ne nukentėjusieji, o kasatorius. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji prieš kasatorių būtų atlikę kokius nors jo gyvybei, sveikatai ar nuosavybei pavojingus veiksmus, todėl nuteistajam nebuvo pagrindo manyti, kad jam ar jo nuosavybei iškilo realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio reikia gintis. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo būtinosios ginties situacijos.
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai S. R. baudžiamojoje byloje pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės inkriminavimo
Kasatorius skunde nesutinka ir su jam inkriminuota jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kasatoriaus tvirtinimu, duomenų apie tai, kad jis konflikto metu buvo neblaivus, byloje nėra, nes blaivumas nebuvo tikrinamas, o nukentėjusiųjų parodymų šiai aplinkybei nustatyti nepakanka.
Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena nustatoma ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismas nenustatinėja bylos aplinkybių, todėl aplinkybė, kad S. R. padarė nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nekvestionuojama. Taip pat pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo S. R. apsvaigimą nuo alkoholio teismai nustatė remdamiesi nukentėjusiųjų J. P., R. P., liudytojų E. P., J. P., E. P., A. P., V. B., G. Z. ir A. D. parodymais, alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ir šie įrodymai gauti įstatymų nustatyta tvarka bei teismų sprendimuose tinkamai įvertinti.
Dėl to, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos S. R. baudžiamojoje byloje taikytos nepagrįstai.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Kasatorius skunde taip pat dėsto savo, liudytojų V. K. bei L. B. parodymų turinį ir nurodo, kad: pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką; bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktas, kuris iš žodinio peraugo į fizinį, įvyko dėl nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų jam nuosavybės teise priklausančiame sklype; jo parodymai buvo nuoseklūs, be to, atkreipia dėmesį į tai, kad konfliktas tarp jo ir neva nukentėjusių asmenų kilo ne viešoje vietoje, o jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype su dirbtiniu vandens telkiniu, kurį jis nuolat prižiūri, tvarko, saugo, moka valstybės nustatytus žemės mokesčius ir pan. Taigi kasatorius šiais ir panašiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir, kaip minėta, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismui nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė. Dėl to šie kasatorių argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Kasatorius, išdėstęs liudytojų V. K. ir L. B. parodymus, skunde taip pat teigia, kad teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų, nes nenurodė motyvų, kodėl šių liudytojų parodymai atmetami, ir nuosprendį grindė tik nukentėjusiųjų parodymais. Pažymėtina, kad šis kasatoriaus teiginys iš esmės yra deklaratyvus, nes nors jis ir nurodo BPK 305 straipsnio konkrečius punktus, kurie, jo nuomone, buvo pažeisti, tačiau nenurodo, kuris konkrečiai – pirmosios ar apeliacinės instancijos – teismas tai padarė (iš kasacinio skundo turinio taip pat negalima nuspręsti, kurį teismą kasatorius turi omenyje), neargumentuoja BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo – šį punktą nurodo tik formaliai. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio reikalavimai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų.
Taigi minėti kasatorių skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė Aldona Rakauskienė
Jonas Prapiestis