Pranešėjas Arnoldas Šukaitis Baudžiamosios bylos Nr. 1A-00444-349-2009
Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2009 m. rugpjūčio 7 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Tomo Zdanavičiaus,
sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,
dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,
gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. E. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. E. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme, R. E. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas E. S. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
N U S T A T Ė :
R. E. nuteistas už tai, kad jis, 2008 m. spalio 7 d., apie 23 val., veikdamas bendrininkų grupėje su E. S., E. S. atrakinus duris, įsibrovė į UAB „E“ priklausantį sandėliuką, esantį Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė UAB „E“ turtą: rankinį sriegimo aparatą su sriegpjovėmis 2500 Lt vertės, metalo pjovimo diskelį 5,49 Lt vertės, suvirinimo aparatą „Kemppi-Minarc“ 1780 Lt vertės, 4 komplektus šildymo kolektorių bendros 944,82 Lt vertės, UAB „S“ turtą: 13 dėžių po 28 vnt. keramikinių plytelių „Nostalgija" bendros 479,02 Lt vertės, 24 vnt. plytelių „Mackenziel“ bendros 45,36 Lt vertės ir R. R. rankinį daugiasluoksnių vamzdžių presą 100 Lt vertės; tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 23 val. 30 min., bendrininkų grupėje su E. S. per nerakintas duris įsibrovė į UAB „E“ priklausantį sandėliuką, esantį Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė UAB „E“ turtą: 5 vnt. šildymo radiatorių bendros 1134,13 Lt vertės, elektrinį gręžimo perforatorių kartu su grąžtų rinkiniu bendros 645 Lt vertės, deimantinį pjovimo diską 110 Lt vertės, kampinį šlifuoklį „Bosch“ 207,62 Lt vertės ir UAB „C“ priklausantį elektrinį daugiasluoksnių vamzdžių presą „Rems“ 1354,11 Lt vertės.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. E. prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuteistasis skunde teigia nepadaręs nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas. Teismas jo kaltę grindė kito nuteistojo E. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, prielaida, kad E. S. vienas nebūtų galėjęs sunešti visų pagrobtų daiktų į automobilį ir liudytojo M. S. parodymais, kad jis matęs jį kartu su E. S. iškraunantį daiktus iš automobilio E. S. močiutės namuose. Tačiau teismas, laikydamas E. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patikimais, neatsižvelgė į tai, kad šie parodymai nebuvo nuoseklūs. Pirmojoje apklausoje E. S. parodė į sandėliuką įsibrovęs kartu su R. E. pro nerakintas duris, antrojoje apklausoje jau teigė, kad įsibrauti jį įkalbėjo R. E., kuris iš statybininko buvo gavęs sandėliuko raktą. Teisme R. S. nurodė vagystę padaręs vienas, o R. E. tuo metu sėdėjęs automobilyje, teigė raktą radęs prie sandėliuko. Byloje nėra jokių duomenų, kad prie šios vagystės būtų prisidėjęs E. S. minėtas statybininkas, o tai patvirtina E. S. parodymus, jog raktą jis radęs pats. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad E. S. antrojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti, kokius konkrečius daiktus nešė jo bendrininkas. Apelianto teigimu, išdėstytos aplinkybės verčia abejoti jį padarius nusikalstamą veiką. Apeliantas skunde nurodo, kad E. S. parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Liudytojo M. S., kuris teigė matęs, jog daiktus po vagystės E. S. močiutės namuose iškrovė abu nuteistieji, parodymai niekaip nepatvirtina jo (apelianto) dalyvavimo vagystėje. Teismo teiginys, kad E. S. vienas nebūtų pajėgęs išnešti visų pavogtų daiktų, taip pat nepagrįstas, nes tyrimo metu nebuvo atliktas eksperimentas, kurio metu būtų patikrintas vagystės būdas. Apeliantas teigia manantis, kad vien jo sėdėjimas automobilyje, kol E. S. vogė daiktus, negali būti pripažintas dalyvavimu nusikalstamoje veikoje, nes jo veiksmuose nebuvo subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios. Jis nesuprato, kad E. S. į automobilį krauna svetimus daiktus ir vykdo vagystę, nenorėjo įvykdyti vagystės ir nesiekė jos padarinių. Apeliantas daro išvadą, kad jo kaltė įvykdžius vagystę, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, kelia abejonių, kurios nebuvo proceso metu nebuvo paneigtos, todėl jis turi būti išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto R. E. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę. Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.
Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 178 str. 2 d. Tvirtina, jog jo kaltė grindžiama iš esmės tik kito nuteistojo E. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie, beje, yra nenuoseklūs, taip pat teismo padarytomis prielaidomis. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję ne su teisės taikymo teismo nustatytiems faktams klausimais, bet su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nuteistojo E. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojo M. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros bei daiktų apžiūro protokolais, kurių pagrindu konstatavo R. E. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 178 str. 2 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį nėra jokio pagrindo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. spalio 7 d., apie 23-23.30 val., buvo neteisėtai įsibrauta į UAB „E“ priklausantį sandėliuką, esantį Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobti ten buvę įvairūs nuosprendžio aprašomojoje dalyje išvardinti UAB „E“, UAB „S“, R. R. ir UAB „C“ priklausantys daiktai. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., 11-21 b.l.) matyti, kad jau sekančią dieną po įvykdytos vagystės didžioji dalis pagrobtųjų daiktų buvo rasti adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. Liudytojas M. S. parodė, kad 2008-10-07 vakare jo brolis E. S. kartu su R. automobiliu atsivežė kažkokius daiktus ir paprašė močiutės juos pasidėti, po to E. S. kartu su R. kažkokius daiktus abu sunešė į močiutės namų prieangį. Kolegija neturi pagrindo abejoti šiais parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys. Liudytojo M. S. parodymai iš dalies patvirtina nuteistojo E. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl apelianto dalyvavimo nešant vogtus daiktus iš automobilio į namus. Nuteistasis E. S. minėtuose parodymuose smulkiai ir detaliai nurodė visą nusikaltimo eigą, konkretizuojant kokius nusikalstamus veiksmus padarė kiekvienas iš nuteistųjų. Be to, jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą patvirtina ir kiti minėtieji byloje surinkti įrodymai. Tokiu būdu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuteistojo E. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie apelianto R. E. dalyvavimą vagystės padaryme. Teismas pagrįstai ir teisingai nuteistojo E. S. teisminio bylos nagrinimo metu duotus pakeistus parodymus vertino kritiškai, nes nuteistojo E. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nevienodi, jis teisminio bylos nagrinėjimo metu skirtingai aiškino tas pačias aplinkybes, jo parodymai neatitinka kitiems byloje ištirtiems įrodymams. Aukščiau minėtieji įrodymai paneigia apelianto tik teisminio nagrinėjimo metu po nuteistojo E. S. apklausos išsakytus prie pastarojo bendrininko priderintus parodymus. Todėl nuteistojo E. S. teisminio bylos nagrinimo metu duotus parodymus vertinant kritiškai, analogiškai vertintini ir apelianto teisme duoti parodymai, nes jie paneigti teismo konstatuotais faktais.
Nors nuteistasis R. E. nesutinka ir ginčija tikslo įvykdyti vagystę buvimą, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie pastarojo tikslo buvimą apelianto veikoje. Pagal teismų praktiką vagystės subjektyviosios pusės požymis – kaltė yra tiesioginė tyčia užvaldyti svetimą daiktą, neteisėtai ir neatlygintinai jį pasisavinant, numatant, kad turto savininkas ar teisėtas valdytojas jo neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą. Kad abu nuteistieji turėjo tikslą pagrobti svetimą turtą ir po to neteisėtai juo disponuojant iš jo uždirbti, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino nuteistasis E. S.. Be to, apelianto nusikalstamą tyčią patvirtina ir teismo konstatuoti R. E. veiksmai darant jam inkriminuotą nusikaltimą, taip pat netiesiogiai ir jo kriminalinė praeitis – po jam inkriminuotos nusikaltimo padarymo jo atžvilgiu priimti du apkaltinamieji nuosprendžiai dėl tyčinių veikų, tame tarpe ir nusikaltimų nuosavybei, padarymo. Visos šios aplinkybės leidžia konstatuoti nusikalstamo tikslo – pagrobti svetimą turtą – buvimą R. E. veiksmuose.
Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, turto pagrobimo ir kitas bylos aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė R. E. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, t. y. kad nuteistasis R. E. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tinkamai kvalifikavo jo veiką. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir R. E. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo R. E. veiką, teismas vadovaudamasis BK 54 str. nuostatomis paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
N U T A R Ė :
Nuteistojo R. E. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Arnoldas Šukaitis
Teisėjai Eligijus Gladutis
Tomas Zdanavičius