Administracinė byla Nr. I-852-473/2010
Proceso Nr. 3-61-3-00035-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.4; 16.5; 61; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant pareiškėjui G. A., atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie LR VRM, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti jo darbo užmokesčio nepriemoką – 980,99 Lt.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-5) paaiškino, kad yra valstybės tarnautojas, dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) Vilniaus m. pirmojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupėje. Dėl LR valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) 23 str. 2 d. nuostatų taikymo jam nuo 2007-01-01 iki 2009-01-01 buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (neišmokėta priedų ir priemokų sumos dalis, viršijanti 70 proc. pareiginės algos), pažeidžiant Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-11 sprendime administracinėje byloje Nr. I8-9/04 konstatavo, jog Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 d. 1 p. nustatytos teisės į priemoką už darbą nakties metu atsiradimą siejant su papildomomis sąlygomis (naktinio darbo apibrėžimu) yra apsunkinama teisės į priemoką už darbą nakties metu atsiradimo galimybė ir nepagrįstai susiaurinama teisė į priemoką. Teisė į socialinę garantiją (priedus ir priemokas) pagal įstatymus atsiranda, jei asmuo dirba nakties metu, už darbą kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už papildomą darbą, taip pat jei asmuo įgyja kvalifikacinę kategoriją, kvalifikacinę klasę ir t.t., t.y. teisinės kategorijos – ir su ja susijusios socialinės garantijos atsiradimas siejamas su faktinėmis aplinkybėmis, kurioms nepriklauso pareiginės algos dydis. Įstatymo 25 str. 7 d. ir 26 str. 3 d. yra atitinkamai (atskirai) nustatytos maksimalios priedų bei priemokų dalys, todėl Įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas bendras priedų ir priemokų sumos ribojimas yra laikytinas dvigubu – pertekliniu reglamentavimu, kuris pablogina darbuotojų (tarnautojų) padėtį, kadangi apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę. Taigi Įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas bendras priedų ir priemokų sumos ribojimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. 2009-12-11 nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl, pareiškėjo nuomone, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrius, apskaičiuodamas ir išmokėdamas jam darbo užmokestį, nepagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. nuostatas, dėl ko jam neišmokėta darbo užmokesčio dalis pažeidžiant jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, ir sukeliant neigiamas materialines pasekmes.
Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į skundą (b. l. 15-17) nurodė ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta LR Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo LR Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (LR Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). Be to, tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003). Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi kol neteks galios arba tol, kol LR Konstitucinio teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus apskr. VPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, jo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, jog Vilniaus aps. VPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, darytina išvada, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (Valstybės tarnybos įstatymo bei Statuto) nuostatas. Vilniaus apskr. VPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, bet remiantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 d., 5 str., 7 str., LR biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str., atsakovui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. 2010-01-07 Policijos departamentas raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų“, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Vadovaujantis LR Konstitucinio Teismo išaiškinimu 2004-12-13 nutarime, valstybės tarnybos teisiniai santykiai –tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Dėl šios priežasties, atsakovu byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės. Valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, kuriame būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. Šių metų patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Atsižvelgiant į LR biudžeto sandaros įstatymo 32 str. 70 procentų ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos) buvo grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus apskr. VPK, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Atsakovas taip pat nurodo, kad skundo dalyje dėl 92,18 Lt (reikalaujamos sumos už 2006 metus) pareiškėjas praleido Darbo kodekse nustatytą ieškinio senaties terminą, todėl šioje dalyje byla turėtų būti nutraukta.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie LR VRM atsiliepime į skundą (b. l. 10-12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė nesutinkąs, kad atsakovas nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį. Vilniaus apskr. VPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Atsakovas apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2009-12-30, t. y. po LR Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju yra svarbu atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Konstitucinis Teismas 2003-05-13 sprendime pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsni Konstitucinio Teismo sprendimu galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Todėl pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po LR Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju, atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki LR Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šiuos veiksmus neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad esant valstybės tarnybos teisiniams santykiams darbdavio vaidmenį asmens atžvilgiu atlieka valstybė, būtų tikslinga į bylą atsakovu įtraukti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 str. 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie LR VRM atstovui nedalyvaujant. Apie teismo posėdį visiems pranešta tinkamai.
Faktinės bylos aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 19-20) patvirtina, kad pareiškėjas dirba Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. pirmajame policijos komisariate. Dėl LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. taikymo pareiškėjui buvo sumokėtas ne visas jam priklausantis darbo užmokestis ir atlyginimas už viršvalandinį darbą (išmokėta tik priedų ir priemokų sumos dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos). Pagal 2007-2008 metų suvestinių atsiskaitymo lapelių duomenis, pareiškėjui neišmokėta 980,98 Lt, iš jų 92,18 Lt už 2006 m.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – LR VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis LR VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
LR VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 str. 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. LR VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr.IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal LR VTĮ 26 str. 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas LR VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Si asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999-01-14 įstatymo red. Nr. VIII-1029) 13 straipsnį, vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti -nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
Prašomas priteisti nesumokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-01-01, šis laikotarpis neviršija 3 metų (LR darbo kodekso 298 str.). Vilniaus apskr. VPK suvestiniai atsiskaitymo lapeliai už 2007 ir 2008 metus (b. l. 19-20) patvirtina, kad pareiškėjui už 2007 m. dėl priedo už viršvalandžius ribojimo neišmokėta darbo užmokesčio suma – 569,85 Lt. Pagal 2008 m. suvestinį atsiskaitymo lapelį, neišmokėta suma – 411,13 Lt. Iš jų 92,18 Lt – už 2006 m. antrą – ketvirtą ketvirčius, todėl šį suma neįskaitoma į pareiškėjui priteistiną neišmokėto darbo užmokesčio sumą už 2007-2008 metus. Tokiu būdu, pareiškėjui priteistina suma – 888,80 Lt ((569,85 Lt + 411,13 Lt) – 92,18 Lt).
Atsižvelgus į teismo nustatytas aplinkybės darytina išvada, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK priteisiamas už 3 metų laikotarpį dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėtas darbo užmokestis – 888,80 Lt (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 4 d., LR darbo kodekso 298 str.).
Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsakove byloje turėtų būti ir Lietuvos valstybė. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskr. VPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t. y. Vilniaus apskr. VPK.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (LR ABTĮ 44 str. 1 d.), tačiau nenurodo jų dydžio, nepateikia turėtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų (LR ABTĮ 45 str. 1 d.), todėl šis pareiškėjo prašymas paliekamas nenagrinėtu. Pareiškėjui išaiškintina, kad rašytinį prašymą dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu jis turi teisę pateikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (LR ABTĮ 45 str. 1 d.).
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,
n u s p r e n d ė :
pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies. Priteisti G. A. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 888,80 Lt (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus aštuoniasdešimt centų).
Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėja Violeta Balčytienė