Administracinė byla Nr. TA-875-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01764-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. liepos 10 d. kamerose Nr. TLK-2, 49, 48, 51, 52 ir 57 pertraukiamai 41 dieną. Kameros nepritaikytos gyventi pagal jų įrengimą. Visą skundžiamą laikotarpį kartu su juo buvo laikomas maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas, jam nebuvo suteiktas normalus judėjimas. Kameros buvo perpildytos įvairiais statiniais įrenginiais, inventoriumi, baldais. Visose kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atitvaras ne iki lubų, tualetas nebuvo įrengtas kaip atskira patalpa. Toks tualeto įrengimas žemino pareiškėjo orumą ir garbę. Tualetas buvo įrengtas nesandariai, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, jame laikėsi nemalonus kvapas, prie kurio teko valgyti, miegoti, skaityti. Tualete nebuvo užtikrintas privatumas, asmuo visais atvejais matomas kito asmens, taip pat kameros duris atidarančiam pareigūnui. Pasinaudoti dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę, jis buvo verčiamas praustis kameroje. Negalėdamas tinkamai palaikyti savo asmens higienos ir lankytis duše bent du kartus per savaitę, jautė didelių nepatogumų. Šiaulių TI kamerose nebuvo sudarytos sąlygos veiksmingai susisiekti su pareigūnais, susiklosčius neatidėliotinoms aplinkybėms. Nebuvo sudarytos sąlygos kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų: pasivaikščioti, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose ir pan. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs psichologinių išgyvenimų, šoką, sveikatos sutrikimus.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1.                      Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 49, 48, 51, 52 ir 57, vienas arba su dar 3–4 asmenimis ir jam teko nuo 3,7 kv. m iki 18,9 kv. m. ploto. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisės aktuose taip pat nenumatytas reikalavimas nuolat žymėti suimtųjų ir nuteistųjų iškėlimo ir įkėlimo laiką.

3.2.                      Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m. Sanitarinių mazgų įėjimai kamerose Nr. 48, 51 ir 52 atskirti durimis, o kamerose Nr. 49 ir 57 – užuolaidomis, kurios yra iki pat grindų. Vadovaujantis teismų praktika, bendros kameros erdvės atskyrimas nuo sanitarinio mazgo ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaida paprastai laikomas tinkamu. Iš pridedamų nuotraukų matyti, kad per stebėjimo langelį pareiškėjo stebėjimas būnant sanitariniame mazge neįmanomas. Jokie teisės aktai nereglamentuoja garso izoliacijos įrengimo gyvenamosiose kamerose.

3.3.                      Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymų Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos apsaugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma) 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Šiaulių TI duše bėga šiltas vanduo, kuris į Šiaulių TI tiekiamas iš centralizuotų vandens tinklų. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai, o tai suteikia galimybes rūpintis savo asmens higiena kiekvieną dieną. Suimtieji turi teisę turėti elektrinį virdulį, todėl vandenį gali pasišildyti.

3.4.                      Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130 suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems numatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

3.5.                      Suėmimo vykdymo 42 straipsnis reglamentuoja, jog socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros ir sporto renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, įtraukiami į įstaigos metinius bei Resocializacijos skyriaus pusmečių planus, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo renginius iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į Resocializacijos skyriaus specialistą, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Suimtieji (nuteistieji), tame tarpe ir pareiškėjas, vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę Šiaulių TI direktoriaus patvirtintą grafiką, kuris sudaromas bendrai visiems asmenims.

3.6.                      Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

3.7.                      Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

3.8.                      CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II.

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5.       Teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą ir kitais teisės aktais.

6.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto kamerose trūkumo, teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 (galiojo iki 2020 m. vasario 6 d.) įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. p.), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.). Iš byloje pateiktos 2020 m. rugsėjo 14 d. pažymos Nr. 60-25886 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. liepos 10 d., viso 41 dieną, gyvenamosiose kamerose Nr. 49, 48, 51, 52 ir 57 su dar 1–4 asmenimis ir jam teko nuo 3,70 iki 9,40 kv. m. ploto. Teismas darė išvadą, kad visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Įvertinęs pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis bei apžiūrėjęs į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas, teismas sprendė, kad pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

7.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis buvo laikomas kameroje Nr. TLK-2, kurioje yra 14 miegamųjų vietų ir kuri nepriskirta gyvenamosioms patalpoms, teismas analizavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (galiojo iki 2020 m. sausio 22 d.) patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11, 19, 20 punktų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 6 punkto, Higienos normos 2, 11.2 punktų nuostatas. Iš byloje esančios pažymos Nr. 60-25886 teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. liepos 10 d. atvykęs į Šiaulių TI du kartus – 2019 m. gegužės 27 d. ir 2019 m. birželio 26 d., buvo patalpintas į trumpalaikio laikymo kamerą Nr. TLK-2. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad kamera Nr. TLK-2 nėra patalpa, skirta į Šiaulių TI atvykusiems asmenims apgyvendinti, tai tik trumpalaikio laikymo (ne ilgesniam kaip 2 valandų laikotarpiui) kamera priimtiems į Šiaulių TI ar išvykstantiems iš jo suimtiesiems (nuteistiesiems) laikyti, kol bus atliktos atitinkamos teisės aktuose numatytos procedūros iki asmenų paskyrimo į gyvenamąsias kameras, į šias kameras patalpinamų asmenų skaičiaus teisės aktai nereglamentuoja. Teismas vertino, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu į kamerą Nr. TLK-2 buvo patalpintas tik du kartus, ir nėra duomenų, kad būtų buvęs laikomas ilgiau kaip po 2 valandas, tuo labiau – apgyvendintas jose, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas dėl patalpinimo į trumpalaikio laikymo kamerą galėjo patirti neturtinę žalą.

8.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 papunktyje nustatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Higienos norma sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

9.       Teismas vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės matyti, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,80 m kameroje Nr. 51 iki 2,40 m kameroje Nr. 57. Iš į bylą pateiktų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, fotonuotraukų matyti, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas kamerose Nr. 48, 52 ir 51 atitverti durimis, kamerose Nr. 49 ir 57 pakabintos užuolaidos, atidarius kameros duris, matyti asmenį, besinaudojantį tualetu, nėra įmanoma, taip pat jis nėra matomas ir iš kitų kameros vietų.

10.       Teismo vertinimu, į bylą pateikti duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad naudodamasis tualetu asmuo visais atvejais matomas kito asmens ar kameros duris atidariusio pareigūno, nes sanitariniai mazgai nuo likusios kameros erdvės atitverti pertvaromis, aukštesnėmis nei 1,5 metro, o įėjimai – durimis arba užuolaidomis. Ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą įrengti kaip atskirą patalpą ar visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto ir kad sanitariniame mazge būtų įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema arba mechaninis vėdinimas. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys dėl privatumo neužtikrinimo abstraktus, nesusietas su juo pačiu. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniais įrenginiais minimaliai buvo užtikrintas, o dėl sanitarinių mazgų įrengimo Šiaulių TI kamerose neteisėtų atsakovo veiksmų nėra.

11.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad pasinaudoti dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę, buvo verčiamas praustis kameroje, teismas vertino Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies, Higienos normos 44 punkto nuostatas, atsakovo atstovo paaiškinimus, kad Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pareiškėjo paaiškinimus, kad jis pats patvirtina, jog kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu. Teismas pažymėjo, kad karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kad jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymu nuvesti į dušą papildomai, bet buvo atsisakyta tai padaryti, todėl, teismo vertinimu, jo teiginys dėl naudojimosi dušu yra abstraktus, tokio teiginio nepakanka konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeidžiama prausimosi tvarka.

12.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo sudarytos sąlygos veiksmingai susisiekti su pareigūnais, susiklosčius neatidėliotinoms aplinkybėms, įvertinęs Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2, 14.4 punktus, tai, kad atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams, teismas darė išvadą, kad teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą. Įstaiga nesilaikė šio reikalavimo, tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl nesudarytų sąlygų susisiekti su pareigūnais skundžiasi abstrakčiai, nenurodo, kad buvo susidariusi konkreti situacija, kada reikėjo nedelsiant išsikviesti pareigūną, tačiau jis negalėjo to padaryti ir dėl to kilo konkrečios pasekmės. Todėl pareiškėjo teiginius dėl iškvietimo sistemos nebuvimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

13.       Įvertinęs Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21, 92 punktų nuostatas, atsakovo atstovo paaiškinimus dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir suimtųjų išvedimo pasivaikščioti, į byla pateiktą Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. 1/01-130, kuriuo nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė kasdien išeiti pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius.

14.       Pasisakydamas dėl užimtumo, teismas vertino byloje esančią Šiaulių TI 2020 m. rugsėjo 15 d. resocializacijos skyriaus pažymą, kurioje pateikta informacija apie įstaigoje vykstančius užsiėmimus ir renginius, Šiaulių TI direktoriaus patvirtintus Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikus laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 24 d. iki 2019 m. liepos 12 d., iš kurių matyti, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę buvo vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę, žaidimų kambarį), tame tarpe ir iš tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiu jam buvo suteikta galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kad jis nebuvo išvestas į užimtumo renginius, kada tai buvo padaryta, kad jis dėl to skundėsi Šiaulių TI administracijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

15.       Kitus tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo. Apibendrinęs išdėstytus argumentus teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, t. y. nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas negalimas. Todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

16.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinti pareiškėjo reikalavimus visa apimtimi. 

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad:

17.1.                      Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nepasisakė ir neargumentavo, kokiu pagrindu laikė atsakovo atstovo pateiktus duomenis tinkamais, pagal kuriuos atliko skaičiavimus, nepasisakė kokiais motyvais atmetė pareiškėjo į bylą pateiktus priešingus atsakovo atstovo teiginiams įrodymus; nepasisakė, kokios aplinkybės lėmė atsakovo duomenų teisėtumą, kai minėti duomenys neatitinka jokių įstatymo nustatytų normų (nustatytų dydžių); nepasisakė, kokiu skaičiavimo metodu, apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dalį, neanalizavo tos dalies, jog baldų ir inventoriaus gabaritai nereglamentuojami, todėl yra aktualu nustatyti ne tik formaliai matematiniais skaičiavimais pagal pateiktus duomenis, suteiktą pareiškėjui patalpos grindų plotą, bet ir nustatyti, kiek realiai pareiškėjas turėjo laisvos vietos minėtoje kameroje.

17.2.                      Teismo sprendimas neatitinka Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65(7.1.21) nustatytų rekomendacijų – kokybinių standartų ir reikalavimų, kad teismo sprendimas turi būti teisingas ir teisėtas, įtikinamas, skaidrus, nuoseklus ir motyvuotas. Teismas nesiėmė efektyvesnių veiksmų įrodymams ištirti.

17.3.                      Teismas neišsprendė pagrindinio viešojo administravimo subjektų veikloje taikomo principo „viskas, kas įstatymu nėra leista, yra draudžiama“. Kai byloje nustatoma daugybė nepagrįstų ir atsakovo nepaaiškintų aplinkybių, kurie neatitinka jokių teisės aktų reikalavimų, teismo pareiga buvo įvertinti ir išanalizuoti visą atsakovo atstovo pateiktą informaciją ypatingai atidžiai, patikrinti jos teisėtumo ir patikimumo prasme. Šiuo atveju teismas nepakankamai ir pasyviai dalyvavo įrodymų bei faktų patikrinime, neįvertino pareiškėjo pateiktų aplinkybių ir įrodymų, nepareikalavo atsakovo atstovo elementariausių įrodymų, patvirtinančių pateiktų duomenų šaltinį, paaiškinimų kokiais būdais gauti sanitarinių mazgų užimamų plotų minėti duomenys ir nuorodų į teisės aktų reikalavimų atitikimą, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

17.4.                       Šioje byloje tikėtina buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės, nes jis nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos teikė atsakovo atstovas į bylą. Pareiškėjas skundu kreipdamasis į teismą reikalavo, kad procesas vyktų rašytine tvarka, tačiau vienu iš savo reikalavimu pažymėjo, kad būtų suteikta teisė pateikti rašytinius papildomus paaiškinimus į atsakovo teikiamus duomenis, nurodė tikslų adresą, kur minėtus dokumentus persiųsti. Tačiau teismas nesupažindino pareiškėjo šalies su papildomai teiktais duomenimis į bylą.

17.5.                      Pareiškėjas nesutinka su teismo taikyta skaičiavimo metodika dėl kartu buvusių asmenų, kuri iš esmės nesiskiria nuo atsakovo atstovo pateiktų duomenų. Pareiškėjas nurodo, kad kalinamų asmenų skaičius tam tikrą dienos laiką nuolat kito. Todėl tiksliam suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui nustatyti būtina patikrinti konkrečios kameros minėtos dienos apgyvendintų asmenų kaitą. Vienintelis tikslus kalinamųjų skaičiui nustatyti būdas yra atsakovo atstovui pateikti vardinį asmenų sąrašą, tačiau atsakovo atstovas nurodė, jog tokių duomenų neveda, todėl lieka duomenis patikrinti pagal miegamas vietas kamerose. Pirmosios instancijos teismas net nepagrįsdamas savo priimtų išvadų, laikė atsakovo atstovo duomenis patikimais, net ir esant byloje dokumentiniais įrodymais pateiktų prieštaravimų.

17.6.                      Teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu ir dėl to sukėlusių pareiškėjui nepageidaujamų ir orumą žeminančių padarinių. Tiek iš dalies atitverta tualeto zona, tiek apgyvendintas daugiau nei vienas suimtasis, taip pat gyvenamos erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida pripažįstami netinkamais (tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teismuose). Pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimu byloje Steponavičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 6982/18), kuriame konstatuota, kad „aplinkybė, jog ieškovas buvo įpareigotas gyventi, miegoti ir naudotis tualetu toje pačioje kameroje su daug kitų kalinių, buvo savaime pakankama sukelti kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būtiną kentėjimo laipsnį, sukelti baimės, sielvarto nepilnavertiškumo, pažeminimo jausmus“.

17.7.                      Teismo atsisakymas laikyti nevyriausybinę organizaciją „Iustitia est fundamentum“ tinkamu atstovu byloje ir jos pašalinimas iš administracinės bylos proceso pažeidžia ne tik įstatymo imperatyvą ir pačios organizacijos teises, bet ir pareiškėjo lūkesčius dėl jo interesų atstovavimo, atima iš jo pasirinkimo teisę. Šioje byloje buvo keliamas klausimas dėl asmens teisės kreiptis į teismą kartu su atstovu nevyriausybine organizacija „Iustitia est fundamentum“, kurios narys yra pareiškėjas, kaip sudėtinės konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą, tinkamo įgyvendinimo, todėl būtina yra nustatyti, ar, siekiant įgyvendinti šią teisę, buvo laikomasi konstitucinės tvarkos, ar teismo taikyti ribojimai nepagrįstai nesuvaržė pareiškėjo teisės turėti pasirinktą atstovą, tokiu būdu įgyvendinant savo teisę į tinkamą bylos išnagrinėjimą teisme.

18.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, bei mano, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei mano, kad teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą, tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių konkrečių aplinkybių, kurių vertinimas, anot jo, būtų neteisingas, neįvardijo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

19.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. liepos 10 d., atlyginimo.

20.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu dėl ploto kamerose trūkumo ir privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrinimo, taip pat mano, kad buvo pažeistos jo teisės susipažinti su visa bylos medžiaga, kurią teikė atsakovo atstovas, ir pasirinkti byloje atstovą, konkrečiai – nevyriausybinę organizaciją „Iustitia est fundamentum“.

21.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). 

22.       Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, neišreikalavo papildomų duomenų apie kalinimo sąlygas, neanalizavo su tuo susijusių skundo aplinkybių, pažymėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

23.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011).

24.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas šios Nutarties 22 punkte nurodyta LVAT suformuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle tokio pobūdžio bylose, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažo jam tekusio gyvenamojo ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktuose nurodytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš kameroje buvusių asmenų skaičiaus. Byloje yra pateikti duomenys (Šiaulių TI 2020 m. rugsėjo 14 d. pažyma dėl J. K. Nr. 60-25886) apie faktiškai buvusių asmenų skaičių konkrečioje kameroje (b. l. 57–58), todėl nėra pagrindo vadovautis įrengtų miegamųjų vietų skaičiumi. Šių duomenų pareiškėjas kitais įrodymais nepaneigė. Taigi, apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie skirtingas gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto skaičiavimo ir padarytų išvadų teisėtumo.

25.       Pareiškėjo teiginiai, kad teismas kamerose esančių baldų ir kito inventoriaus neišskaičiavo iš bendro kameros ploto, todėl nepagrįstai nekonstatavo pažeidimo dėl ploto trūkumo, yra nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos.

26.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

27.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Šiame įsakyme nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad aptariama gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika teismas vadovavosi, ir, atsižvelgęs į sanitarinio mazgo užimtą plotą, konstatavo, kad iš Konvencijos 3 straipsnio kylanti 3 kv. m asmeniui daugiavietėje kameroje turinti tekti ploto riba nebuvo pažeista.

28.       LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

29.       Dėl privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažymėtina, kad į bylą pateikti duomenys (Šiaulių TI san. mazgų zonų kameros lentelė Nr. 62/08-145, kamerų Nr. 48, 49, 51, 52, 57 fotonuotraukos), patvirtina, jog Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti aukšta sienele (nuo 1,80 m iki 2,40 m) ir yra uždari (su durimis ar kitaip visiškai uždengti) (b. l. 59–60, 65–69), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Šiaulių TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas buvo toks, kuris užtikrino pareiškėjo privatumą.

30.       Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

31.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis nebuvo supažindintas su visa bylos medžiaga. Pažymėtina, kad ABTĮ nustatyta teisė proceso dalyviams susipažinti su bylos medžiaga, ši teisė buvo išaiškinta pareiškėjui teismo šaukime, byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas prašė teismo suteikti jam galimybę susipažinti su bylos medžiaga ir tokia galimybė jam nebuvo suteikta. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde teismui prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka jam nedalyvaujant ir suteikiant teisę pateikti papildomus rašytinius įrodymus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pakeitęs nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka ir prašęs bylą nagrinėti žodine tvarka, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo teisė teikti byloje įrodymus būtų suvaržyta.

32.       Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nagrinėjamoje byloje negalėjo pasirinkti atstovu nevyriausybinę organizaciją „Iustitia est fundamentum“, teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje LVAT praktikoje (žr., pvz. 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017).

33.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.