Administracinio nusižengimo byla Nr. II-228-1155/2022

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00157-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2; 21.10.4

(S)

 

 

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

 

N U T A R I M A S

 

2022 m. gruodžio 30 d. 

Vilnius

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Ramanauskienė, 

sekretoriaujant Vaidai Jankūnienei,

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui G. Č., jo atstovėms advokatėms Živilei Gullai-Katauskei ir Deimantei Drąsutavičienei, 

pareiškėjai E. J., kuri yra ir (duomenys neskelbtini) dukters nukentėjusiosios E. C. įstatyminė atstovė, ir jos atstovui advokato padėjėjui Sauliui Saulėnui,

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui V. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo G. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), ir E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), skundus dėl Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. VVTAIT-ANR_N-43-2022 atitinkamų dalių panaikinimo. 

 

Teismas 

 

n u s t a t ė :

 

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) vyriausiasis specialistas 2022 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. VVTAIT-ANR_N-43-2022 (toliau – ir Nutarimas) patraukė G. Č. (toliau – ir pareiškėjas) administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 73 straipsnio 1 dalį ir skyrė jam administracinę nuobaudą – įspėjimą už tai, kad jis, palikęs savo izoliacijos vietą, 2021 m. balandžio 28 d. apie 18.10 val. atvyko į susitikimą su dukra E. C., (duomenys neskelbtini), tokiu būdu sukėlė realų pavojų savo vaiko sveikatai, panaudojo tėvo valdžią priešingai vaiko interesams ir pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) 31 straipsnio 3 dalį. Nutarime pažymėta, kad prieš tai nurodytu laiku ir vietoje tarp G. Č. ir E. J. (toliau – ir pareiškėja) jų dukters akivaizdoje įvyko žodinis konfliktas, kurio metu G. Č. kaltino E. J. ir dukrą E. C., kad jos nenori su juo bendrauti. E. J. pasakė G. Č., kad jis turi bendrauti su dukra, o ne su ja, tada G. Č. pasakė, kad jis šnekės su dukra tada, kai dukra pradės šnekėti, o ne vaidins surežisuotame spektaklyje. Po to dukra pradėjo verkti, E. J. pradėjo ją raminti ir išvažiavo. Nurodytu laiku G. Č. privalėjo būti savo izoliacijos vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), bet jis paliko šią vietą be sveikatos priežiūros specialisto leidimo, kai izoliacijos laikotarpis buvo nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. balandžio 28 d. (imtinai). Izoliacija G. Č. buvo taikoma, nes jis 2021 m. balandžio 19 d. atvyko į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini). Tuo metu asmenims, grįžusiems iš minėtų valstybių į Lietuvos Respubliką, buvo taikoma izoliacija. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-352 patvirtintų Asmenų, sergančių COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), asmenų, įtariamų, kad serga COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), ir asmenų, turėjusių sąlytį, izoliavimo namuose, kitoje gyvenamojoje vietoje ar savivaldybės administracijos numatytose patalpose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15.1 punktą. Todėl G. Č., palikdamas savo izoliacijos vietą ir atvykdamas į susitikimą su dukra, panaudojo tėvo valdžią priešingai vaiko interesams, nes sukėlė realų pavojų savo vaiko sveikatai. 

Taip pat Institucija Nutarimu netraukė E. J. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį, nes iš surinktų objektyvių ir pagrįstų duomenų nepavyko nustatyti, kad motina panaudojo valdžią priešingai vaiko interesams, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu nuteikinėjo dukrą prieš G. Č., darė jai poveikį arba kitaip įtikinėjo vaiką nebendrauti su tėvu. Institucijos teigimu, verčiant vaiką per prievartą bendrauti su tėvu, vaikas būtų emociškai traumuojamas ir jam būtų sukelta psichologinė trauma, ką patvirtina (duomenys neskelbtini) išvada Nr. S 10/2021 (t. 1, b. l. 13–56).

Pareiškėja E. J. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą, prašydama panaikinti Institucijos Nutarimo dalį ir paskirti G. Č. administracinę nuobaudą pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad 2021 m. balandžio 28 d. susitikimo metu jis atvirai, dukters akivaizdoje, pastate, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame dirba psichologas, pakeltu tonu atvirai reiškė jai – vaiko motinai pretenzijas, kad ši tinkamai neparengia vaiko susitikimams su tėvu, ne taip motyvuoja dukrą susitikimui su tėvu, „nėra rezultato“, vertė ją teisintis. Vėliau automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje šalia minėto pastato, dukros akivaizdoje filmavo telefonu ir reiškė jai – vaiko motinai pretenzijas, kad ši netinkamai vykdo teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką, taip pat išsakė dukrą įžeidžiančius žodžius „aš su ja šnekėsiu, kai jinai šnekės, o ne vaidins surežisuotą spektaklį“, tokiu būdu padarė žalą dukters emocinei būklei, pravirkdė ją, vaikas išgyveno stresogeninę situaciją, nerimą ir baimę, tėvo elgesys atnaujino mergaitės patirtus neigiamus išgyvenimus. Institucija Nutarime nurodė, kad po šio susitikimo įvyko „žodinis kivirčas“, tačiau pareiškėja pokalbio metu elgėsi taktiškai ir mandagiai, nesileido provokuojama, nekonfliktavo, buvo rami, tuo tarpu G. Č. dukters akivaizdoje reiškė priekaištus mamai, versdamas ją teisintis, aiškindamasis bendravimo tvarkos vykdymo aplinkybes, vėliau reikšdamas priekaištus dukrai. Kalbėdamas pakeltu tonu jis ne tik sukėlė įtampą vaikui, tačiau ją traumavo psichologiškai. Dėl šių G. Č. veiksmų dukra pradėjo verkti. Vaikas apsiverkė ne dėl „žodinio kivirčo“, nes jo nebuvo, o dėl tėvo elgesio, jo reiškiamų kaltinimų ir priekaištų. Tėvas apkaltino dukrą nenuoširdumu – pasakė, kad ši vaidina surežisuotą spektaklį. Tėvas tokiu elgesiu pažemino ir sumenkino dukters pastangas atvažiuoti ir bendrauti su juo. G. Č. veiksmais vaikui padarytą žalą patvirtina tiek vaiko reakcija į jo elgesį ir žodžius, tiek pačios dukters dėl 2021 m. balandžio 28 d. įvykių papasakoti išgyvenimai mobiliosios pagalbos psichologui, tiek ir įvertinti (duomenys neskelbtini) išvadoje. G. Č. suvokė (turėjo suvokti) pavojingą savo veikos pobūdį, numatė (galėjo numatyti), kad dėl jo veikimo bus pažeista dukros emocinė būsena ir, nors jis galimai to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido pasekmėms kilti arba lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Taip pat pareiškėja prašo priteisti jai iš G. Č. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 2–13).

Pareiškėjas G. Č. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą, prašydamas panaikinti Institucijos Nutarimo dalį ir jo atžvilgiu pradėtą administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį nutraukti, taip pat panaikinti Institucijos Nutarimo dalį nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo teiseną E. J. ir taikyti jai administracinę atsakomybę pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį. 

Pareiškėjas nurodo, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato pareigūno 2021 m. spalio 6 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 24-ANR_N-2104-2021 jis buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje, už tai, kad jis 2021 m. balandžio 28 d. apie 18 val. paliko izoliacijos vietą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), be sveikatos priežiūros specialisto leidimo, kai izoliacijos laikotarpis buvo nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. balandžio 28 d. (imtinai), ir vyko į susitikimą su dukra E. C. pas psichologą A. A., adresu (duomenys neskelbtini). Šis nutarimas yra įsiteisėjęs, apie jo priėmimą Institucijai buvo žinoma. Nepaisant to, Institucija nesiėmė jokių veiksmų, kad administracinės bylos būtų sujungtos. Priešingai, Institucija nereagavo į pareiškėjo nurodomas aplinkybes, jog jis negali būti baudžiamas du kartus už tą pačią veiką, ir toliau tęsė tyrimą, dėl to pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas ir Nutarimas. Taigi, nepagrįstai nepritaikius įtariamų pažeidimų metu galiojusios ANK 38 straipsnio 2 dalies nuostatos, dėl kiekvieno administracinio nusižengimo surašius atskirą protokolą ir nutarimą, buvo sukurta dirbtinė situacija, sunkinanti pažeidėjo teisinę padėtį ir pažeidžianti proceso operatyvumo, ekonomiškumo, efektyvumo principus.

Nutarimo išvada, kad E. J. nenuteikinėjo dukros prieš tėvą, nedarė įtakos vaikui, kad šis nebendrautų su tėvu, ir nepanaudojo tėvų valdžios priešingai vaiko interesams, akivaizdžiai prieštarauja institucijų teiktoms išvadoms apie E. J. elgesį, susijusį su dukters bendravimu su tėvu (skundo lentelė Nr. 1). Nutarime nenurodyta, kuo remiantis yra daroma kardinaliai priešinga išvada. Nuo 2017 m. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-123-1044/2020 dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Šioje byloje teismas, ištyręs (taip pat ir paskyrus teismo ekspertizę) visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir dukters nuomonę (kuri nuo teismo sprendimo priėmimo nepasikeitė), nustatė G. Č. ir jo dukters bendravimo tvarką. Tuo tarpu Nutarime daroma priešinga teismo sprendimui išvada, t. y. sprendžiama, kad dukters nenoras bendrauti su tėčiu susiformavo „šiuo metu“, todėl teismo sprendimu nustatyta bendravimo tvarka būtų žalinga mergaitės emocinei sveikatai – „būtų sukelta psichologinė trauma“. Nutarimo išvados, prieštaraujančios tiek civilinėje byloje ištirtiems ir įvertintiems įrodymams, tiek paneigiančios ir patį įsiteisėjusį teismo sprendimą, yra Institucijos veikimas ultra vires, šiurkščiai pažeidžiant res judicata principą. Atkreiptas dėmesys, kad 2021 m. spalio 7 d. Institucijos el. laiške nurodyta, jog „šiai dienai, įvertinus visą gautą informaciją, nenustatyta, kad būtų objektyvių aplinkybių, dėl kurių mergaitės ir tėvo bendravimas negalėtų vykti“, o praėjus trims mėnesiams Nutarime konstatuota, kad teismo sprendimu nustatytas dukters ir tėčio bendravimas dukrai „sukeltų psichologinę traumą“.

E. J. pateikta (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugsėjo 9 d. specialistės išvada, kuria rėmėsi Institucija priimdama Nutarimą, negali būti vertinama kaip „ekspertinio tyrimo“ išvada, nes ją užsakė suinteresuotas asmuo – E. J. Išvada pateikta neišklausius G. Č., joje pateikiami kaip tikri ir teisingi teismo sprendimu paneigti faktai ir argumentai, išvada pateikta ne pagal kompetenciją, joje remiamasi dokumentais, kurie teismo sprendimu ir kitų kompetentingų institucijų išvadomis yra pripažinti neteisėtais (L. S. ir J. Z. išvadomis), be to, E. J. nepateikė reikšmingos dalies informacijos. Dar daugiau, telefoninių pokalbių metu tarp G. Č. ir (duomenys neskelbtini) L. B., ši irgi įvertino E. J. už finansinį atlyginimą gautą ir Institucijai pateiktą išvadą kaip „neobjektyvią“, „ale išvadą“, „niekinę“, ir pareiškėjui aiškiai nurodė ja nesivadovausianti. Pažymėta, kad dėl E. J. Institucijai pateiktos minėtos išvados teisėtumo ir pagrįstumo yra pateiktas skundas, kuris bus nagrinėjamas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarnyboje. Nepaisant to, Institucija, priimdama Nutarimą, vadovavosi šia išvada kaip objektyviu ekspertiniu tyrimu.

Nutarimo išvada, kad E. J. vykdė teismo sprendimą, užtikrino vaiko pristatymą į su tėvu suplanuotus susitikimus pas tarpininkaujantį psichologą, išskyrus atvejus, kai vaikas sirgdavo, buvo stovykloje, be to, pasitaikė keli atvejai, kai vaikas nebuvo nuvežamas į susitikimus dėl kilusių nesutarimų tarp šalių, yra nepagrįsta, prieštaraujanti objektyvioms aplinkybėms ir padaryta neįvertinus pareiškėjo Institucijai teiktos faktinės informacijos. Institucijai yra žinomi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-1027-232/2021 išaiškinimai. Vaiko ir tėvo susitikimų užtikrinimas ir organizavimas nevyko be jokio objektyvaus faktinio pagrindo. Pareiškėjas pateikė tai patvirtinančius duomenis Institucijai iki Nutarimo priėmimo, tačiau jie nebuvo ištirti ir įvertinti, Nutarime apie juos nieko nepasisakyta ir galiausiai yra padaryta šiems faktiniams duomenims prieštaraujanti išvada. Pastebėta, kad iš Nutarimo neaišku, kokius atvejus Institucija laiko vaiko neatvežimu į susitikimus „dėl kilusių nesutarimų tarp šalių“, t. y. apie kokius nesutarimus kalbama ir kodėl, Institucijos nuomone, tai yra pakankamas pagrindas E. J. nevykdyti teismo sprendimo, tokiu būdu užkertant kelią dukters ir tėčio ryšio atkūrimui, veikiant priešingai vaiko interesams.

Institucija turėjo pareigą iširti ir nustatyti, ar E. C. pozicija nepakeičiama net abipusėmis suinteresuotų asmenų pastangomis. Nutarime nenurodyta, kokie galimi vaiko įstatyminių atstovų veiksmai lemia, kad dukra nenori bendrauti su tėvu. Nutarime nėra užfiksuoti (net paminėti) Institucijos psichologo išreikšti pastebėjimai apie E. J. vykdomas manipuliacijas, nėra pateikta ir įvertinta telefoninių pokalbių metu aptarta psichologo nuomonė, nėra įvertinta aplinkybė, kad E. J. atsisakė atvejo vadybos proceso, o priešingai, melagingai nurodyta, kad E. J. dalyvavo atvejo vadybos procese, nors iš tiesų, siekiant jį inicijuoti, E. J. teigė, kad atvejo vadybos procesas nėra reikalingas, todėl jis niekuomet nebuvo pradėtas. Taip pat nėra net užsiminta, kad vaiko nuomonė yra formuojama ir yra suformuota to asmens, kuris gyvena su vaiku. Nėra paneigta ir tarnybos direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos išvada, kad motina elgiasi priešingai dukters interesams, nebendradarbiauja su psichologu, nesikooperuoja su dukters tėvu dėl vaiko ir tėvo bendravimo, jog tiek vaiko situacijos vertinimo metu, tiek pradėjus administracinio nusižengimo tyrimo veiksmus, E. J. veikia vadovaudamasi rungimosi principu, kuris neatitinka dukters interesų (t. 1, b. l. 14–30).

Institucijos vedėja atsiliepime į pareiškėjų skundus prašė palikti Nutarimą nepakeistą, o G. Č. ir E. J. skundus atmesti. Aptariamu atveju tėvas bandė išsiaiškinti su motina priežastis, kodėl dukra atsisako susitikimo ir nenori su juo bendrauti, išsakė motinai galimas priežastis dėl dukros nenoro bendrauti, todėl akivaizdu, kad tėvas neturėjo jokio tikslo sukelti dukrai neigiamų emocijų. Tai, kad šio konflikto liudytoja buvo pareiškėjų dukra, nereiškia, kad tėvas panaudojo savo valdžią priešingai vaiko interesams. Be to, teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuojama jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Nenustačius bent vieno būtinojo administracinio nusižengimo požymio, administracinė atsakomybė nekyla. Šiuo atveju tėvo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios ir tikslo per įvykusį konfliktą su motina sukelti dukrai emocinę ar psichologinę traumą, nes jis negalėjo numatyti, kad vaikas emociškai sureaguos į išsakytus priekaištus motinai dėl dukters nenoro bendrauti ir apsiverks. Kartu pažymėta, kad teismai laikosi pozicijos, jog kaltu dėl administracinio nusižengimo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N575-1102/2012). Minėtu atveju Institucija, įvertinusi neginčijamus įrodymus, priėmė sprendimą patraukti G. Č. atsakomybėn dėl tėvų valdžios nepanaudojimo arba panaudojimo priešingai vaiko interesams už tai, kad jis, palikdamas savo izoliacijos vietą, atvyko į susitikimą su dukra ir sukėlė realų pavojų jos sveiktai.

Dėl G. Č. dvigubo nubaudimo yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje yra atkreipiamas dėmesys į tai, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai dėl tos pačios tęstinės nusikalstamos veikos atskirų epizodų asmuo yra nuteisiamas ne vienu nuosprendžiu, o keliais, nes baudžiamosios bylos buvo išskirtos į kelias savarankiškas baudžiamąsias bylas. Atsižvelgiant į teisingo bylos nagrinėjimo principo reikalavimus, tokiais atvejais asmens padėtis neturėtų būti pabloginama dėl to, kad jo padarytos tęstinės veikos dalys buvo nagrinėjamos skirtingose baudžiamosiose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013). Šis aiškinimas aktualus ir nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato 2021 m. spalio 6 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 24-ANR_N 2104-2021 G. Č. dėl Taisyklių 15.1 punkto reikalavimų nesilaikymo buvo paskirta ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė nuobauda – 500 Eur bauda, o dėl trunkamojo administracinio nusižengimo Institucijos Nutarimu G. Č. paskirtas ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytas įspėjimas, todėl Institucija, priimdama Nutarimą, negalėjo pabloginti G. Č. teisinės padėties. ANK 45 ir 73 straipsniai skiriasi esminiais veikos požymiais, šios veikos neapima viena kitos. ANK 45 straipsnyje numatytos veikos kėsinimosi objektas yra su žmonių gyvybės ir sveikatos apsauga susiję administraciniai nusižengimai, tuo tarpu ANK 73 straipsnio norma saugo vertybę, susijusią su vaikais ir šeima. Minėti straipsniai ir jų dalys apima skirtingas neteisėtas veikas.

Spręsdama klausimą dėl E. J. atsakomybės už E. C. teisės į bendravimą su tėvu pažeidimą, Institucija vadovavosi faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Institucijos vertinimu, verčiant vaiką per prievartą bendrauti su tėvu, vaikas būtų emociškai traumuojamas, taip pat jam būtų sukelta psichologinė trauma, ką patvirtina ir (duomenys neskelbtini) išvada Nr. S 10/2021, padaryta atlikus vaiko psichikos būsenos ekspertinį tyrimą. Kartu pažymėta, kad teismai laikosi pozicijos, jog kaltu dėl administracinio nusižengimo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Institucijos duomenimis, motina tinkamai rūpinasi dukra, tačiau pakeisti dukros susiformavusios nuomonės dėl nenoro bendrauti su tėvu jai nepavyksta, nes vaikas pagal savo amžių, brandą ir išsivystymo lygį pilnai supranta savo sprendimą, suformavo savo nuomonę dėl bendravimo su tėvu ir šiuo metu priėmė sprendimą atsisakyti bendrauti su tėvu, todėl Institucija iš byloje surinktų duomenų visumos priėmė sprendimą, kad motinos veika neturi administracinio nusižengimo, numatytų ANK 73 straipsnyje, požymių. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad Institucija neturi įgaliojimų ir teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl teismo nutarties dėl bendravimo tvarkos su dukra nevykdymo (t. 1, b. l. 176–183).

 

Teismo posėdžio metu Institucijos atstovas palaikė Nutarimą ir atsiliepime išdėstytus argumentus, nurodė, kad G. Č., būdamas izoliacijoje, galėjo sirgti, bet atvyko pas vaiką, sukėlė realią žalą vaiko sveikatai, nes vaikas galėjo užsikrėsti. Dėl dvigubo nubaudimo – tai yra dvi atskiros teisės normos. Dėl E. J. nenubaudimo – priimant sprendimą reikia remtis objektyviais faktais, o ne prielaidomis. Situacija tęsiasi ilgai, gal yra ir tėvo, ir motino kaltės dėl nebendravimo, tačiau iš surinktų duomenų jie negali teigti, kad motina nuteikinėjo vaiką. Vaikas buvo nuvežamas pas psichologą nustatytu laiku. Dėl konflikto su tėvu, ar vaikas patyrė, ar nepatyrė žalą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad konfliktai vaiko atžvilgiu ne visada traktuojami kaip vaiko teisių pažeidimas. Nėra surinkta pakankamai duomenų, kad G. Č. turėtų būti inkriminuojamas šis nusižengimas. Konfliktas vyko tarp suaugusių, vaikas girdėjo, nemalonu, bet pasitaiko tokių dalykų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas G. Č. paaiškino, kad 2021 m. balandžio 28 d. įvykis buvo dėl saviizoliacijos pažeidimo. Tuo metu saviizoliacija turėjo būti 10 d. Kai jis atvyko į susitikimą, buvo praėjusios 9 dienos ir 16 ar 18 val., t. y. iki saviizoliacijos pabaigos buvo likusios 6 val. Absurdiška, kad tai buvo traktuojama kaip nusižengimas. Jis žinojo, kad turėjo saviizoliuotis. Nusprendė važiuoti į susitikimą su dukra, kai pasidomėjęs pas advokatę sužinojo, kad teismo sprendimo vykdymo tikslais, išimtiniais atvejais, jis gali vykti į susitikimą, imdamasis visų saugumo priemonių. Buvo likusios kelios valandos iki jo karantino pabaigos, jis vyko vienas asmeniniu automobiliu, dėvėjo veido kaukę, neturėjo kontakto nei su E. J., nei su vaiku, buvo pasodintas atskirame kambaryje, į kurį E. ir E. niekada neužeidavo. Jis nesirgo jokia liga, nekėlė pavojaus, darėsi greitąjį testą, jo atsakymas buvo neigiamas, be to, buvo dviejų metrų atstumu nuo dukros. 

Dėl kito įvykio – vaikui filmavimas yra įprastas dalykas. Nuo 2018 m. kiekvieną kartą, kai jis atvykdavo ir bandydavo paimti vaiką, vaiko motina filmuodavo, vartodavo frazes, kurios vaikui automatiškai keldavo baimę, vaikas dažnai pravirkdavo. Kai vaikas jį pamato, jaučia įtampą. Vaikas jau pradėjo asocijuoti jį su pavojingu asmeniu, į jį žiūri kaip į monstrą, nes vaikui sudaryta tokia vizija, kad jis yra blogis. Vaikas yra tokios būsenos, jog neatsižvelgiant į tai, ką jis pasakytų, šis kiekvieną kartą apsiverkia. Jis tą ir turėjo galvoje išsakydamas tuos žodžius. E. nuo pirmų jo atvažiavimų, kai teismas paskyrė laikinąsias apsaugos priemones, kad jis vaiką pasiima iš namų, organizuodavo šituos spektaklius, kur vaikas turėjo vaidinti režisuojamus vaidmenis. Vaikas turėjo jo bijoti, nevažiuoti ir pan. Tie spektakliai vykdavo nuo pat pradžių, čia buvo tik tęsinys. Nesutinka, kad padarė nusižengimą. Tą dieną susitikimas vyko psichologo kabinete. E. atvažiavo ir per kelias minutes E. pasakė, kad ji nenori bendrauti. E. pasakė, kad ji nepasiliks, todėl E. išėjo kartu su E. Jis truputį palaukė, jos išėjo, tada jis nuėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. E. ir E. jau sėdėjo automobilyje, jis išsitraukė telefoną ir nufilmavo, kaip jos išvažiuoja po 5 min. konsultacijos. Filmavo norėdamas parodyti antstoliui, kaip mama vykdo teismo sprendimą, nes tą dieną buvo gautas išaiškinimas, kad mama privalo ne tik atvežti vaiką į susitikimus su psichologu, bet vaikas privalo juose dalyvauti, išbūti valandą. Nepaisant to, mama išveždavo vaiką iš susitikimų praėjus 5 min. Kai filmavo, nieko nekalbėjo. E. sakė „kodėl filmuoji“, o jis sakė „noriu parodyti, kaip tu vykdai teismo sprendimą“. Ji atsakė „tu ne su manimi turi kalbėti, o su vaiku“. Ji jam davė suprasti, kad teismo nutartis yra skirta ne jai, o vaikui. Tada jis atsakė „aš kalbėsiu su vaiku, kai ji nevaidins tavo surežisuotame spektaklyje“. Vaikas metų metus atvyksta, pasako, kad nenori susitikti, ir išvyksta. Dauguma susitikimų nevyko dėl E. nusistatymo, kad ji nenori bendrauti. Čia jo kaltės visiškai nėra, tai E. J. kuriamas spektaklis vaikui. Nesuvokdama dukra prisiima vaidmenį, yra priversta rinktis iš dviejų tėvų ir renkasi saugesnę aplinką, kurioje gyvena. Mano, kad vaikas tiki jai kuriama pasaka, jog jis yra blogas ir vaikas jam neįdomus. Ji kartoja mamos frazes. Jis mergaitės niekada nekaltino, čia jos kaltės visiškai nėra, ji tikti E. kuriamu scenarijumi. Apie mamą prie mergaitės irgi nėra nieko blogo pasakęs. 

Su dukra paskutinį kartą akis į akį bendravo 2017 m. vasario mėn., kai dukrai buvo (duomenys neskelbtini). Tada jie turėjo puikų ryšį, bendrų veiklų ir pomėgių. Iki 2017 m. vasario mėn. jis buvo tėtis, o 2017 m. gruodžio mėn., kai grįžo į Lietuvą, per susitikimą prekybos centre ji pavadino jį G. Tada buvo grįžęs iš (duomenys neskelbtini), susitiko, pasakė, kad nori pamatyti dukrą. E. jam pasakė, kad dukra nenori su juo susitikti, jai yra sunku įkalbėti dukrą. Pasakė, kad gali susitikti tik kartu jai dalyvaujant, jis sakė „gerai, susitinkame visi trise“. Jie susitiko (duomenys neskelbtini), jis sakė „labas E.“, dukra sakė „labas G.“. Jautėsi kaip gavęs šlapiu skuduru per veidą. Atsisuko į E. ir paklausė, kaip suprasti, nuo kada jis dukrai pasidarė G. E. jam pasakė, kad nieko kito jis negali tikėtis, kad vaiko nematė kelis mėnesius, ir dukra tiesiog jį pamiršo, nors tai buvo akivaizdus melas. Apie tai, kad jis neturi ryšio su dukra, pirmą kartą išgirdo iš E. Ji jam išdėstė, kai jie susitiko 2017 m. per Kūčias prekybos centre (duomenys neskelbtini). Nuo paskutinio susitikimo su dukra iki teisminio proceso buvo praėję apie metus. Prieš kreipiantis į teismą, buvo atvykęs į Lietuvą prieš dukros gimtadienį. Skambino E. ir pasakė, kad yra Lietuvoje, nori atvažiuoti pasveikinti dukrą su gimtadieniu, įteikti dovaną. Ji pasakė, kad tokios galimybės nėra. Jis paklausė, ar gali su vaiku pasikalbėti telefonu, o ji atsakė, kad vaikas su juo kalbėti nenori ir nekalbės, ir padėjo ragelį. Psichologai teikia jam rekomendacijas nuo 2017 m., kai E. J. jam pasakė, kad daugiau dukros jis nepamatys.

Kai prasidėjo teisminiai procesai, pirma psichologė buvo L. K., turbūt buvo 2018 m. vasara. Ji pasakė, kad E. J. reikalingos edukacinės pamokos, kad nežalotų dukros. Po tam tikro periodo, kai negalėjo paimti dukros iš namų, L. K. konstatavo, kad problema yra E. J., kuri žaloja dukrą, turi „narcistinės“ asmenybės sutrikimą. Kai K. atsisakė toliau tęsti bendradarbiavimą dėl E. agresijos, jis kreipėsi į L. S., kad jis įvertintų E. darytus vaizdo įrašus ir patartų, ką jam toliau daryti. L. S., įvertinęs medžiagą, konstatavo, kad mama vaikui neduoda jokio signalo, jog galima bendrauti. Jis neturi datos ir dokumento, čia S. jam rašytas laiškas. Vėliau S. išvados kardinaliai pasikeitė. 

Jis neatvyko tik į tuos susitikimus, kai buvo atsisakęs psichologės J. Z. ir mama tai puikiai žinojo. Jis jai parašė laišką, kad jis atsisako šitos psichologės, nes ji akivaizdžiai meluoja, manipuliuoja ir pan. Mama toliau organizavo susitikimus, taip rodydama dukrai, jog ji jam nesvarbi, ir tam, kad galėtų nubausti jį už nutarties nevykdymą. Psichologė S. po penkių susitikimų atsisakė teikti paslaugas, sakydama, kad E. jai neleidžia dirbti, ją atakuoja laiškais, žinutėmis, telefonu, todėl ji pasakė, kad tokiomis sąlygomis darbas neįmanomas. 

A. A. yra septintas psichologas, šį pasirinko E. J. A. A. bandė suorganizuoti pirmą bendrą jo ir E. susitikimą, kad galėtų aptarti darbo pobūdį, galimą naudą ir žalą vaikui, sudarė planą. A. A. jam liepė sėdėti kitame kambaryje iki to laiko, kol susitars su dukra ir ji ateis bendrauti. Šis pirmas norėjo užmegzti ryšį su dukra. Tiesiogiai su dukra nebendravo, buvo pora kartų, kad jie prasilenkė. Psichologas sakydavo jam eiti palaukti į salę, kabinetą. Nepamena, ar psichologas jam sakė, kaip bendrauti, elgtis su dukra. Psichologas buvo suteikęs rekomendacijų, kaip prie vaiko elgtis ir bendrauti su E. J. Jis pasitikėjo psichologo rekomendacijomis. E. atsisakė dalyvauti, nes to nenumatė teismo nutartis. A. A. rekomendavo nuotolinę konsultaciją, kad nereiktų važiuoti, galėtų duoti patarimus mamai, kaip paruošti vaiką susitikimams. E. atsakė, kad tokių konsultacijų nenumato teismo nutartis. Per pirmą susitikimą, kai E. atvežė E., tai E.užėjus pirma frazė buvo „mamyte, tu sakei, kad atvažiuosim pas psichologą ir važiuosime namo. Mes atvažiavome, tai važiuojame namo“. Tada psichologas A. A. paprašė E. likti kartu, kad galėtų pradėti dirbti. E. atsakė, kad to nenumato teismo sprendimas ir ji nepasiliks. Ne konsultacijos metu reikia vaiką įkalbinėti, vaiką reikia paruošti, kad jis atvažiavęs jau žinotų, kur jis važiuoja. Atvykus pas psichologą A. A., tai dalis spektaklio. Kiekvieną kartą, kai situacija pasikeisdavo, būdavo tam tikros aplinkybės, E. prisitaikydavo prie to ir pasakydavo tai, ką E. reikia pasakyti. E. kalbėjo E. frazėmis ir žodžiais. Jam asmeniškai įžvalga, kad psichologas pasitiks mamą su vaiku lauke, pasikalbės, nuims įtampą, pasirodė absurdiška. Psichologas A. siūlė daug variantų. Prieš pradedant bendravimą, buvo bendra tėvų konsultacija jam dalyvaujant tam, kad galėtų paruošti E., jai pasakytų, kaip ji galėtų paruošti dukrą susitikimui. E. į konsultaciją neatvyko. Tada A. A. pasiūlė konsultaciją nuotoliniu būdu, kad galėtų padėti E. paruošti dukrą. Ji atsakė, kad teismo nutartis to nenumato ir taip pat atsisakė. Psichologas galėjo bendrauti tik su E. kiekvieną kartą, kai ji atvykdavo. Jis sakydavo „jeigu tu nenori, mes galime tik dviese bendrauti“, bet visi siūlymai būdavo atmetami. 

2021 m. balandžio 28 d. susitikimo metu jis nereiškė jokių priekaištų, kad mama netinkamai paruošė vaiką susitikimams, netinkamai vykdo teismo nutartį. Tai ne priekaištai, o klausimai mamai. To susikitimo metu ir po jo kalbėjo su psichologu A. A. apie jų elgesį. Psichologas pasakė, kad nelabai gerai gavosi, dukra priėmė asmeniškai, taip pat kitą kartą, kai atvyks dukra, jis atsiprašytų dukros, kad čia buvo skirta ne jai. Nesutiko su psichologo A. A. pakeitimu, nes nemato reikalo pakeisti septinto psichologo. Psichologui neleidžiama dirbti su vaiku. Po balandžio 28 d. jis paprašė teismo išaiškinti teismo sprendimą, ir teismas paaiškino, jog E. turi bendradarbiauti ir užtikrinti vaiko dalyvavimą. Tada ji pradėjo kaltinti psichologą nekompetencija. Viskas vyko vaiko akivaizdoje. Jis kreipėsi į antstolį, nes E. nevykdė teismo nutarties. Šis jam pasakė, kad reikalingi įrodymai, dėl to jis filmavo. Nemano, kad E. bijojo psichologo. Mano, kad E. buvo duodami nurodymai, ką turi daryti, sakyti, ir ji taip elgdavosi. 

Kitas psichologas po A. A. buvo vaiko teisių psichologas, kurį (duomenys neskelbtini) L. B. Neatsimena jo vardo, pavardės, buvo apibūdintas, kaip labai geras specialistas. Po vieno pabendravimo jis atsisakė kažką toliau daryti ir pažymėjo, kad E. J. manipuliuoja geriau, negu jie visi trys, t. y. jis, L. B. ir psichologas. Buvo vienas jo, E. ir psichologo susitikimas. E. sutiko susitikti be E. Susitikimas vyko naudojantis interneto programėle. Su psichologu jie kalbėjosi, kaip pradėti bendravimą. Paskui buvo organizuotas susitikimas su E. I. E. visko atsisakė, ji nenorėjo bendrauti nei su psichologu, nei su (duomenys neskelbtini). Ji pasakė, kad nori važiuoti namo ir išvyko su E. Jis su dukros mama nebendrauja, o su dukra irgi neturėjo ilgą laiką jokio kontakto ir bendravimo. Negali atsakyti, ar jo elgesys, kai dukra jį mato, turi įtakos dukros požiūriui į jį, kaip į tėvą. Gal ir turėtų kažkokios įtakos, bet, kaip ir sakė, nelabai kontaktavo nei su mama, nei su dukra. 

Teismo posėdžio metu pareiškėja E. J. skundą palaikė ir parodė, kad tėvui trūksta empatijos, tėvas turi prisitaikyti prie dukros, o ne priešingai. Tėvas privalo demonstruoti vaikui priimtiną elgesį, jo negąsdinti, nebauginti. Vaikas daugiau nei metus buvo vežiojamas du kartus per savaitę pas psichologus. Tėvui buvo žinoma vaiko būklė ir tai, kad su juo reikia elgtis ypatingai jautriai, jam tai buvo aiškinama. Jeigu šiaip gyveni šeimoje su vaiku ir pasakai „nu tu nevaidink spektaklio“, tai viena aplinkybė. Tačiau šiuo atveju psichologai aiškino tėvui, kad jis privalo būti jautrus norėdamas atkurti ryšį su vaiku, todėl jis puikiai suprato, ką daro. Vaikas ir taip sunkiai važiuoja į susitikimus, reikia daug pastangų, kad vaikas išeitų iš namų, sėstų į mašiną, važiuojant jį reikia raminti. Taip vyksta kiekvieno susitikimo metu. 

Tai, kad ji trukdo bendravimui, nebendradarbiauja ir nevydo psichologo rekomendacijų, yra melas. Visada pasakojama, kodėl reikia važiuoti, siekiant sukurti saugią, ramią aplinką, kuo labiau sumažinti įtampą. Ji tikisi tokio paties elgesio iš tėvo, kad šis pademonstruotų švelnumą vaikui, atėjęs pasakytų „ačiū, E. kad atvažiavai“. Dabar bandoma pasakyti, sukurti teismui įspūdį, kad mama susirado naują vyrą, atvedė vaikui naują tėvelį, bet taip nėra. Ji skatino E. bendrauti su tėvu. Tėvas neatvyko nė karto, išskyrus 2018 m. gruodžio mėn. Buvo teismo sprendimas, tėvas buvo nubaustas už sprendimo nevykdymą. Vaiko teisių specialistė rekomendavo kreiptis į antstolį. Tėvas buvo baustas ne už tą laikotarpį, kai jis buvo (duomenys neskelbtini), o kai jis tariamai pareiškė nušalinimą, bet teismas nelaikė to svarbia priežastimi. Buvo daug psichologų. Ji dėjo pastangas, pavyzdžiui, matė, kad psichologė J. Z. sumažins įtampą tėvo atžvilgiu. Nepaisant to, tėvas neatvažiuodavo. Po to buvo psichologė R. S., kurią irgi siūlė tėvas, tačiau situacija kartojosi. Po to buvo karantinas ir tie susitikimai, psichologės iniciatyva, buvo sustabdyti. Tėvas buvo (duomenys neskelbtini). Jis nedalyvaudavo, nors teismo sprendimu jis privalėjo dalyvauti. Ji prašė jo, kaip tėvo, ir psichologei sakė, kad jos supratimu tėvas turi bent pasirodyti susitikime. Ji sakė „kokia tu esi brangi tėčiui, jis nori su tavimi bendrauti“, bet dukra mato, kad tėvo nėra. Tėvas niekada nėra buvęs nei darželyje, nei mokykloje, nei jokioje šventėje, niekur. Jis pirmą kartą atėjo į dukros mokyklą, kai ši (duomenys neskelbtini). Jis sukėlė tokią situaciją, pažemino dukrą. Į psichologę A. D. kreipėsi siekdama nustatyti E. būseną, kaip ši jaučiasi, ką sako, kokios nebendravimo priežastys. Visi psichologai patvirtino, kad mama bendradarbiauja ir ieško pagalbos. E. niekada iš jos nėra girdėjusi žodžių, kad reikia tik atvykti ir nieko nereikia kalbėti. Kai R. S. nusišalino, tada buvo G. pasiūlytas psichologas – E. M. E. M. pasakė, kad jis gavo iš G. Č. el. laišką, kad jis nesutinka, jau jo nebesiūlo. Buvo pasiūlyta dar kita psichologė, vėl nesutiko. Tada tėvas pradėjo siūlyti teismo psichologus, kurie specializuojasi vaikų apklausose ir visa kita. Buvo pasiūlyti trys psichologai, iš jų ji pasirinko A. A. Girdint E., namuose nekalba neigiamai apie E. tėvą ar psichologą A. A.

2021 m. balandžio 28 d. epizodas nesusidaro vien iš to, kas nufilmuota automobilių stovėjimo aikštelėje. Prieš tai vyko bendravimas pas psichologą. Ji atvežė vaiką pas psichologą, užlipo į antrą aukštą, kur jų laukė psichologas A. A., atėjo G. Č. Prieš susitikimus pas psichologą A. A. ji E. pasakė „tu nesi paliekama be pagalbos, tau psichologas visada padės, jeigu iškils koks nors klausimas, aš visada būsiu už durų, tu esi saugi“. Psichologas pakvietė G., G. išėjo, o E., pamačiusi G., traukiasi, bijo, lipa laiptais į apačią. Ji sako „E., nebėk.“ G. ėjo paskui ją ir kaltino „tu blogai parengi vaiką, kodėl ji bėga.“ Ji bandė aiškinti jam, kad ji su ja kalbėjosi. Jis pasišaipė, kad nėra rezultatų. E. bėga toliau, ji eina paskui girdėdama kaltinimus savo atžvilgiu, ne E., bet vaikas tai girdi. Jos išeina, atsisėda į mašiną, ji E. kalbina, mato filmavimą, jis vėl jai kažką sako. Ji bando vaiko akivaizdoje su juo nekalbėti, kad vaikas nematytų konflikto. Ji sako „kalbėk E. su juo, pasakyk ką nors gražaus“. Jis tada pradėjo sakyti, kad kalbės su ja, kai baigs vaidinti surežisuotą spektaklį. Vaikas verkia pasikūkčiodamas. Ji parašė psichologui „gal jūs nematėte, įvyko tokia situacija lauke“ ir paprašė jo, kaip specialisto, padėti, kaip sumažinti įtampą E. Ji, kaip mama, padarė tai, ką galėjo. Specialistas pasakė, kad negerai čia gavosi. Nei rekomendacijų, nieko daugiau ji negavo. Atvykus kitą kartą, tai buvo gegužės 5 d., jis pasakė „E., nelabai gerai čia gavosi“ ir pakvietė G. atsiprašyti. G. išėjo atsiprašyti, atsiprašymas buvo neigimas. E. pasakė „aš dabar nešnekėsiu“.

Kai ji atveda pas juos E., jie laukia rezultato. Jiems atrodo, kad vaiko pasilikimas yra nuo jos priklausianti aplinkybė ir nesvarbu, kaip elgsis tėvas, ką jis sakys ir darys, E. mamos pastangomis privalo pasilikti. Ji visada vaiką pakalbina, nuramina, pasako „E., pabūk, kiek gali“. Jeigu ji pasako „pabūk, kiek gali“, tada ją kaltina, kad nepasako „pabūk valandą“. Kada sako „pabūk valandą“, tada E. nepasilieka, ji vėl lieka kalta, nes nėra rezultato. 2021 m. balandžio 28 d. įvyko tėvo protrūkis, jis E. akivaizdoje pradėjo ją kaltinti. Ji, kaip mama, siekdama, kad E. kuo mažiau girdėtų, tiesiog teisinosi, nes ją kaltina, kad ji blogai parengia vaiką, blogai skatina, nėra rezultato. Ji sako apie tėvą „E., jis nori su tavimi bendrauti“, tačiau E., stovėdama šalia jos, mato tėvą, kuris į šią nekreipia dėmesio, vaikas jam kaip tuščia vieta. Visi kaltinimai skrieja į ją, ir vaikas tą girdi. Ji, kaip mama, siekdama išvengti dar didesnės žalos, nesivelia į konfliktą. Ji kultūringai tyli arba teisinasi, kas traktuojama kaip konfliktas. Jis ateina visada su pretenzijomis, reikalavimais, pykčiais. Jis pyktį demonstruoja ne tik jai, o pirmiausia E., pašiepiant šios pastangas, numenkinant. Jis puikiai suvokia, ką jis daro, kad toks jo elgesys vaiką nuolat pravirkdo, jam kažkodėl tai yra normalu, o vaikas jaučiasi prastai, nerimauja. Tėvas sako, kad tai gyvenimiškos situacijos, tačiau jis daro žalą vaikui, atitolina bendravimą. Įvykis vaiką labai sukrėtė, tai buvo lūžio taškas visame bendravime, po to E. traukdavosi ir klausdavo, ar G. bus atvažiavęs. Po susitikimo 2021 m. balandžio 28 d., kai tėvas apkaltino E., ši visą laiką verkė, ji ją ramino, vaikas jaučiasi pažemintas, pastangos numenkintos. Tas jausmas, kuris išėjo iš E., tai yra pyktis, kad šios niekas neklauso ir negirdi, nors ši sako „aš mažas vaikas ir niekam neįdomu, ko aš noriu, o atvažiuoja G. ir sako – aš noriu, jo visi klauso“. Dukra jaučia neteisybę, pažeminimą, nusivylimą. Ji dukrai pasakojo, kaip G. nori šią matyti, bendrauti, o vaikas mato priešingas situacijas, sako „mamyte taip nėra, kaip tu man sakai, jis visai nenori bendrauti, nes kai žmonės nori bendrauti, jie elgiasi gražiai“. Po to susitikimo yra tam tikras ramybės režimas, ji turi saugoti (duomenys neskelbtini) ir negali vežioti E. Teismo sprendimas nenumato jos asmeninio vežiojimo, tai nėra pažeidimas, ji turi užtikrinti E. atvykimą. Tada pagal nustatytą grafiką vežė D. Kai veždavo D., ji taip pat pamotyvuodavo mergaitę, tą patį darė ir D. G. ji kartais nematydavo, bet sakydavo, kad jis laukia kitame kambaryje. Taip nebuvo, kad jis niekada neišeina. Tėvas išlįsdavo, ne visada pasisveikindavo su E., jeigu išeidavo, tai visada būdavo neigiama replika E. arba jos atžvilgiu. D.atveža E., nei labas E., nei ką, jis bando aiškintis santykius su D. 

Vaikui buvo daromas spaudimas, ką vaiko teisių tarnybos atstovas pripažino ir ji su tuo sutinka. Psichologas E. sako „yra teismo nustatyta, kad mes šituo laiku turime susitikti kartą per savaitę nuo 6 val. iki 7 val.“ Tada įsiterpia E. ir sako „aš nenoriu“. Psichologas sako „aš suprantu, kad tu nenori, jo, jo, vat taip tie dalykai turi vykti, nes jei jie nevyks kažką su tuo reiks daryti, kad jie vis tiek vyktų“. Ji nejautė pagalbos, iš psichologo jautė tik kritiką ir priešiškumą. Ji niekada jokių psichologo prašymų neatmetė, išskyrus dėl A. A. Ji prašė, kad jis jai suteiktų informaciją, kaip ketina teikti paslaugas, kokie metodai ir kt., nes jai tai labai rūpėjo. Psichologas pasakė, kad neteiks jai paslaugų, jeigu ji už jas nesumokės, nors teismo sprendime parašyta, kad už konsultacijas moka tėvas. Susitiko su psichologu nuotoliniu būdu, buvo konsultacija dar per kelis telefoninius skambučius. Bandė išsiaiškinti visus klausimus. Jis pasidžiaugė, kad ji sumokėjo ir konsultacija įvyko. Jis pasakė, kad neskaitė teismo sprendimo. Ji pradėjo domėtis, kokie jo metodai, kaip dirbs. Jam nepatiko klausimai, nepatiko, kad domisi jo kvalifikacija. Po to paaiškėjo, kad jis nėra nei psichologų sąjungos narys, nėra akredituotas, jo veikla – „kitas mokymas“. Po to atsirado kaltinimai, kad ji nebendrauja su psichologu, nebendradarbiauja. Ji paprašė jo, kad jis jai pateiktų informaciją raštu. Jis nesutiko. Ji prašė psichologo nusišalinti, prašė G. pakeisti psichologą, bet jis nesutiko. Tas rekomendacijų nevykdymas yra būtent tai, kad ji nėjo pas jį dėl to, jog jis nėra gydymo specialistas. Jis yra kitą veiklą vykdantis asmuo. Jis negali vykdyti intervencijų, tam reikalingas sutikimas, reikalinga medicinos įstaiga ar teismo sprendimas. Buvo rekomendacijos pakalbėti namuose neutraliomis temomis, nuraminti vaiką, pasakyti, kodėl bendravimas su tėčiu yra svarbus. Ji žinodavo, kad trečiadienį vakare jos važiuoja pas psichologą. Pakalbėdavo, kai kildavo nerimas, vaiką nuramindavo. Paaiškindavo apie tėvo pastangas, sakydavo, kad jis atvažiuos su ja pasikalbėti iš (duomenys neskelbtini), ir sakydavo „tu pakalbėk“. Kai atvažiuodavo, pirmo susitikimo metu psichologas E. paklausė, „o kaip tu pasiliksi su manimi – nepažįstamu žmogumi ir G. – senai pažįstamu, senai matytu žmogumi. Kažkaip dar, ar nejauku čia tau“. Pirmas susitikimas įvyko tarpininkaujant A. 2021 m. sausio 13 d. Psichologas nedėjo jokių pastangų, pastangas dėjo ji. E. yra sakiusi vaiko teisių specialistams, kad mamytė aiškina, kodėl reikia važiuoti. Kiti susitikimai vykdavo panašiai. Priklausydavo nuo to, ar G. išeina, ar neišeina. Psichologas norėjo, kad susitikimuose dalyvautų mama. Jeigu jie norėjo, kad mama dalyvautų, tai turėjo būti nurodyta pagrindinėje byloje, o byloje priešingai – neleisti mamai ateiti pas psichologą. 

Į L. S. ji kreipėsi ne pažymų rinkti, o prašydama paaiškinti, ką galėtų padaryti. L. S., kaip specialisto, rekomendacija buvo mažinti vaikui psichologo konsultacijas, nes tokių konsultacijų metu galimi vaiko, bet ne paties tėvo pokyčiai. Jo rekomendacija buvo tokia, jog daugiau pastangų turėtų demonstruoti suaugęs asmuo, šiuo atveju – tėvas. Ji klausė, ką jai, kaip mamai, daryti. Jo išvada buvo tokia, kad mama negali sukurti tarpusavio santykių, tai gali padaryti tik pats tėvas G., pasitelkęs į pagalbą profesionalus, aktyviai dalyvaudamas procese, demonstruodamas jausmus vaikui, rodydamas pagarbą sau ir kitiems. A. D. užmezgė labai puikius ryšius su E. A. vienintelis specialistas, kuris nesugeba susišnekėti su vaiku. Turėjo nuotolinę konsultaciją su psichiatre J. A., persiuntė rekomendacijas Institucijai. Buvo organizuotas jos, G. ir Institucijos psichologo susitikimas nuotoliniu būdu. Dar buvo susitikimai Institucijoje. Kalbėjo su Institucijos vadove, kokius variantus ši mato iš susidariusios situacijos, nes vaiko tampymas pas psichologą rezultato neduoda, tai tik supriešina, vaikas pervargęs nuo specialistų, reikia duoti vaikui laiko pailsėti ir gerbti jo nuomonę. Po Institucijos rekomendacijų, kad reikalinga mediacija tėvams, advokatei Živilei Gullai buvo išsiųstas pasiūlymas rasti sprendimą iš tokio „mirties taško“. Atsakymas buvo toks, kad jie nesutinka. Susitikimai turėjo vykti vieną kartą per savaitę. Bendravimas nevyksta tėvų komandiruočių metu, E. stovyklų metu ir atostogų metu, kai jos leidžiamos su mama ne mieste. 

Teismo posėdžio metu liudytojas D. V. parodė, kad jis su E. J. ir E. gyvena kaip šeima jau (duomenys neskelbtini). Su E. jų santykiai labai draugiški, grįsti pasitikėjimu, kaip tėvo ir dukters. E. G. vadina ir G., ir tėvu. Ji žino, kas yra jos tėvas. G. Č. yra matęs vienintelį kartą mokykloje, atvykusį į Naujametinę šventę, kurios metu šis nepriėjo prie E., nepasisveikino. Matydavo, kad E. šnekasi su E., pasakoja apie susitikimo formatą, E. reakcija būdavo neigiama. E. ragino dukrą bendrauti su tėvu. Jis iš šalies girdėdavo, kad E. sakydavo, jog šiandien yra susitikimas, G. atvažiuoja su ja susitikti iš (duomenys neskelbtini), susitikimas vyks vieną valandą pas psichologą patalpose. Negali atsakyti, kiek laiko vykdavo E. paruošimas susitikimams, nes jis tiesiogiai tame nedalyvaudavo. Į mamos pasakymus mergaitė atsakydavo „mamyte, aš puikiai žinau, kad reikia važiuoti, daug kartų esame apie tai kalbėję, viską suprantu“, bet džiaugsmo tame nebūdavo. Ją reikėdavo raminti, nes vaikas iš praeitų susitikimų jausdavo stresą. Ji drebėdavo automobilyje, būdavo be nuotaikos, todėl tekdavo ją raminti. Pats yra kalbėjęs su E. dėl susitikimų su A. A. automobilyje, kai jam ją tekdavo vežti pas A. A., daugiau reikėdavo vaiką nuraminti, paruošti, kad jis jaustųsi saugiau. Kiek pačiam teko vežti, tai matė, kad kiekvienas susitikimas mergaitei yra stresas dėl pačios situacijos ir susitikimo formato. Grįždavo susijaudinusi. Paklausus, kas atsitiko, sakydavo „kodėl manęs negirdi, kodėl manęs neklauso, kodėl kartas nuo karto kaltina kažkuo tai, kodėl negražiai elgiasi su mama“. Teko pastebėti, kad grįžusi iš mokyklos E. neturėdavo nuotaikos. Paklausus kodėl, ši sakė „taigi šiandien trečiadienis, reikės važiuoti“. Grįžus iš susitikimo su A. A., E. J. kalbėdavosi su E. Reikėdavo pakeisti temą, kuri jai yra nemaloni, reikėdavo ją raminti. Jis ir E. stengėsi nediskutuoti šia tema. E. požiūris į tėvą yra labai paprastas, vaikas nesupranta, ko iš jos nori tėvas. Ji sako „aš turiu nuomonę, aš turiu poziciją, kodėl manęs niekas negirdi, kodėl į mane niekas nekreipia dėmesio“. Yra sunku vaikui paaiškinti, kodėl taip yra. Kiekvienam susitikimui yra nuoširdžiai ir kruopščiai ruošiamasi. Jai yra sakoma „tėvas svarbus tavo gyvenime, tu turi pabendrauti su tėvu, pabandyti“. Procesai vyksta (duomenys neskelbtini) metus, vaikas turi susiformavęs tam tikrą požiūrį į šitą situaciją. Vaikas ne kartą sakė, kad A. nekreipia į ją dėmesio, su ja nebendrauja, formaliai pasisveikina, išsako savo nuomonę, šis jos negirdi, gal nenori girdėti, ji yra nusivylusi A. A. veikla. Namuose, girdint E., su E. J. stengiasi neaptarinėti temų, susijusių su teisiniais ginčais tarp jos ir G. Č. Procesas vyksta (duomenys neskelbtini) metus, neįmanoma išvengti pokalbių.

Jam pačiam teko girdėti, kaip tėvas įsivelia į konfliktus su vaiku. Tėvui yra suteiktos visos galimybės bendrauti su vaiku. 2021 m. vasarą E. į susitikimus vežiodavo E. Balandžio 28 d. kilo situacija, kurios metu G. Č. tiesiogiai apkaltino E. ir jos mamą dalyvaujant kažkokiame spektaklyje, sukėlė E. stresą, filmavo. Jis matė, kad yra nelabai normali situacija, pasikalbėjo su E., ji jam viską atkartojo, E. ramiai visa tai išklausė. Baigėsi diena tuo, kad E. nusiramino. E. tuo metu (duomenys neskelbtini), po šios situacijos gydytoja rekomendavo vengti streso dėl galimos žalos (duomenys neskelbtini). Buvo nuspręsta, kad esant galimybei jis nuveš E. pas psichologą A. A. į susitikimus su tėvu, kas ir įvyko. E. susitikimui paruošdavo E. J. Važiuojant jis dar kartą kalbėdavo su E. apie susitikimą, nuramindavo ją. Nuvykus pas A., jis ją palydėdavo iki A. patalpų. A. pasisveikindavo ir E. išsakydavo savo nuomonę ir poziciją. Susitikimai buvo identiški, nesibaigdavo niekuo, nematydavo A. pastangų surasti kontaktą su E. 

2021 m. balandžio 28 d., kai E. grįžo iš psichologo A., ji jautėsi labai blogai, jautė stresą, verkė, reikėjo ją raminti. Paklausus, kas atsitiko, ji pasakė, kad buvo susitikime, buvo G., kuris filmavo, kaltino ją vaidinant kažkokiame spektaklyje, negražiai kalbėjo jos akivaizdoje su mamyte ir su ja. E. neturėjo motyvacijos vykti į susitikimus ir prieš tai, ir po balandžio 28 d. Sunku motyvuoti vaiką, kai jis mato neteisybę. Jis pats 2021 m. balandžio 28 d. susitikime nedalyvavo, vaizdo įrašo nematė. Apie situaciją žino iš E. žodžių ir mamos. Po G. sukelto streso (duomenys neskelbtini). Kai antrą kartą vežė E. pas psichologą, G. Č. pasitiko jį automobilių aikštelėje prie psichologo pastato. Aiškiai matėsi, kad šis jo laukė. Jam išlipus iš automobilio, šis priėjo prie jo, nesikreipdamas į E. nei labas, nei kaip gyvena, nekreipdamas dėmesio į E., kreipėsi į jį. Pradėdamas pokalbį šis pasiūlė pakalbėti apie politiką ar kažką panašaus. Jam paklausus, apie kokią politiką šis nori kalbėti, šis atsakė, kad apie tai, kas priiminėja sprendimus. Jis atsakė, kad čia turbūt ne vieta ir ne laikas. Atvažiavo vaikas į susitikimą su juo, tegul kalba su vaiku. Vaiko akivaizdoje šis pradėjo jam reikšti pretenzijas, kad jis daro įtaką vaikui. Vaikas ir taip atvažiavo susijaudinęs, o G. išsišokimas vaiko akivaizdoje dar labiau gniuždė, gąsdino vaiką. 

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. A. parodė, kad praktikuojančiam psichologui narystė psichologų sąjungoje nėra privaloma, jo veiklos vykdymui licencija nereikalinga. Jis yra ruoštas kaip vaikų psichologas. Prieš pradėdamas tarpininkauti tėčio ir dukters ryšio atkūrimo procese, jis susipažino su teismo sprendimu, perskaitė visą sprendimą. Ryšio atstatymui skirtas metodas susideda iš trijų pagrindinių dalių, kurių esminis – vaiko parengimas susitikimams, kuris yra viso darbo pamatas, po to seka pagrindiniai susitikimai, kuriuose tarpininkas–psichologas padeda tėčiui ir vaikui užduodamas klausimus, padėdamas suformuluoti atsakymus, siūlydamas temas, kuriomis būtų galima pasikalbėti ir pan., tuomet trečias etapas, kurio gali reikėti ar ne, tai yra refleksija arba įvertinimas to, kaip einasi. Jis suprato, kad G. optimistiškai žiūri į visą tą dalyką, kad ryšys gali būti atstatytas. Šio metodo jie nepritaikė, nes E. atsisakė dalyvauti bet kokiuose susitikimuose, kuriuos jis pasiūlė pasirengimui – susitikti ir aptarti bendrą situaciją, kokios galimybės, kliuviniai ir pan. Jo supratimu, už vaiko motyvaciją dalyvauti tokio pobūdžio susitikimuose arba psichologo konsultacijoje, didžiausia dalimi yra atsakingi tėvai. Kai E. neįsitraukė į šį procesą, jo supratimu, niekas negalėjo pajudėti. Tų tėvų, su kuriais vaikas gyvena, svertai natūraliai yra labai reikšmingi. Kadangi bendradarbiavimas neįvyko, metodas buvo išjungtas. Kitas darbo metodas jam nėra žinomas. Jis nežino, ar E. deda realias pastangas išlaikyti pozityvų ryšį tarp vaiko ir tėvo. Susitikimų metu jis matė, kaip vaikas atsisako būti patalpoje ir nori išeiti. Tada E. ragina vaiką „pabendrauk, pasilik.“ Tokios pastangos būdavo, tačiau tik tiek. Vaikas nebuvo pakankamai motyvuotas, kad liktų ir dėtų pastangas išbūti susitikime bent minimalų laiką. Be to, E. jam pasakė „aš jumis nepasitikiu“ praėjus savaitei po to, kai įvyko ginčas su D., kurį matė vaikas. Po to, kiek atsimena, atvežimai baigėsi. Jis labai abejoja, kad vaiko nusistatymas pasikeistų, jeigu susitikimai būtų organizuojami ne jo darbo vietoje, nes čia viską lemia vaiko parengimas susitikimui. Parengimas susitikimui pasakant „šiandien yra susitikimas, atvažiuoja G. iš (duomenys neskelbtini) su tavimi susitikti, susitikimas vyks pas psichologą patalpose, susitikimas vyks vieną valandą“ būtų tinkamas, jeigu vaikui būtų 18 m. Šiuo atveju toks vaiko parengimas yra netinkamas, nes vaikas nori jaustis saugus, ištikimas mamai. Vaikas, turbūt kaip ir dauguma tokio amžiaus vaikų, turi giluminį norą matytis ir pasimatyti su tėčiu, todėl reikia daugiau dalykų su vaiku aptarti. Neparuoštas susitikimui vaikas jaučiasi nesaugus ir ne dėl to, kad psichologas kažkaip egzotiškai elgiasi, kažką daro tokio, kas tą vaiką gąsdina ar pan., o dėl to, kad vaikui kelia įtampą situacija, kai jis mechaniškai pristatomas į susitikimą, lyg jis lieka vienas visoje įtampoje, turi psichinėmis jėgomis iškęsti atvažiavimą. Tai priežastys, dėl ko gali kilti stresas, kurį jie ir matydavo. Vaiką susitikimams turi paruošti mama. Gali ir jis padėti paruošti vaiką, bet jam turi būti sudarytos sąlygos. Jis siuntė E. rekomendacijas raštu, kaip parengti vaiką susitikimams. Kiek atsimena, E. atsakė į viską, ko klausė. E. rašė, kad rekomendacijas įgyvendino, tačiau jis matė neparuoštą susitikimams vaiką, kuris kas kartą išgyvena didesnį ar mažesnį stresą dėl visos situacijos, dėl to, kad turi formaliai atvažiuoti į susitikimą, kuris neįvyksta. Trūko informacijos kaip kas jaučiasi, ką galvoja, kas ką ketina daryti, kodėl ir t. t. Reikia išsiaiškinti nuostatas, mintis, jausmus. Jam atrodo, kad jis siūlė E. jiems trims, t. y. E., E. ir jam susitikti. Neatsimena tiksliai, ką E. sakė, bet susitikimas neįvyko. Kiek atsimena, bet gali painioti, kad buvo susirašinėjimas su E., jog gal vertėtų su viena E. pakalbėti. Jam atrodo, tokia buvo E. mintis. Tada, kai E. atvažiavo, jis siūlė pasikalbėti dviese, bet E. atsisakė. Atsimena E. žodžius „mamyte, sakei tik atvažiuosime ir galėsime važiuoti namo“, neatsimena, per kurį susitikimą taip sakė. Gali būti, kad vaikui buvo taip pasakyta, arba vaikas taip suprato. Galima pakankamai tvirtai sakyti, kad tuo atveju, kai vaikas mato mamos nebendradarbiavimą bendroje situacijoje, tai nustebtų, jei tas neturėtų vaikui įtakos. 

G. nekalbėjo negatyviai apie E. Negirdėjo, kad E. J. nustatinėtų E. prieš tėvą. Nepamena, ar E. J. inicijavo konfliktą su tėvu girdint E. Vaiko lojalumo konfliktas yra sunkus emocinis išgyvenimas arba būsena, kai vaikas dėl susidariusių aplinkybių turi rinktis vieną iš svarbių asmenų – mamą arba tėtį. E. buvime matė lojalumo konflikto požymius. Apie tai, kad situacija yra ilgalaikė ir sudėtinga, sprendė iš pokalbių su G. ir E., iš nutarties, iš visko. Jis matė, kad E., atvežusi vaiką, sako „tu lik“. Pamena sakinį „aš kalbėsiu su E., kai ji nustos vaidinti tavo surežisuotame spektaklyje“. G. emociškai sureagavo, jis į tai pasakė „geriau taip nedaryk“. G. bendravimas su E. pakeltu tonu vaiko akivaizdoje gali šiek tiek kenkti E. santykiui su tėvu ir susitikimams, bet dar labiau kenkia neparuošto vaiko atvežimas į susitikimus. Matėsi, kad vaikas dėl tos scenos supyko ar net įsižeidė. Atrodo, kad mergaitė norėjo būti suvokiama kitokioje pozicijoje. Tai, ką G. sakė E., mergaitė, būdama šalia, prisiėmė sau. Tai negerai, bet, kiek žino, G. paskui atsiprašė E., jis nenorėjo jos atžvilgiu kažką tokio pasakyti. G., kiek atsimena, sakė E., ne E., bet E. dalyvavo ten ir prisiėmė sau, nes ji negali apsimesti, kad jos čia nėra. Ne kiekvienas pyktis yra trauma. Jeigu vaikas įsižeidė, nebūtinai tai trauma. Tai yra situacinis reikalas. Tuo labiau, kad tais atvejais, kai tėvai atsiprašo dėl žymiai didesnių dalykų, tas gydo vaiką. Tai, kad G. atsiprašė, yra labai pozityvu. Kas gali E. traumuoti, tai šis ilgai besitęsiantis ir nesibaigiantis procesas, kai vaikas atvažiuodavo ir patirdavo reguliarų, didelį stresą. Vaikas statomas lyg tam tikra figūra kažkokiame žaidime. Atvykęs vaikas jautėsi nesaugus. Jo supratimu, taip buvo ne dėl to, kad ji atvyko pas jį, o todėl, kad buvo sudaryta tokia situacija, kad vaikas atvežamas. Matėsi, kad atvykęs vaikas išgyvena stresą, jog dalyvauja visoje šioje situacijoje. Prisimena, kad E. rašė, jog be parengimo nereikia daryti susitikimų. 

Kaltinimas vaidinant surežisuotą spektaklį yra pykčio išraiška, tokia reakcija paaiškinama, tačiau iš to jokios naudos. Jam atrodė, kad vaikas gal įsižeidė, bet gerai, kad tėtis atsiprašė. Jis labiau linkęs vertinti tokią situaciją kaip buitinę. Vaikui tėvas yra tėvas, pykčio išreiškimai nėra gerai, bet gerai, kad atsiprašė. Pasisakymas „padaryta žala“ yra labai stipru, todėl psichologas, kuris rašytų, kad padaryta žala, turi turėti argumentus. Praėjus savaitei po to, kai D. agresyviai bendravo, E. pasakė, kad juo nepasitiki, taip buvo padaryta žala visam procesui. Vaikas matė sceną, kurioje emocingai, agresyviai vyko konfliktas, tada vaikas nebenorėjo dalyvauti. Po tos G. scenos su E., jis nepamatė kažkokio reikšmingo E. elgesio pasikeitimo. E. neverkdavo per kiekvieną susitikimą, o ar E. verkė balandžio 28 d., nepamena. Negalima iš karto pulti, stabdyti vaiko akivaizdoje. Tai būtų tėvo autoriteto menkinimas. Kalbėjo po to, kai vaikas negirdėjo. Mama yra vaiko saugumo garantas, psichologas įsikiša tada, kai to reikia. Pakeltas tonas nebūtinai yra blogai, emocinis smurtas. 

E. silpnoji pusė buvo tai, kad ji tinkamai neįvedė vaiko į kontekstą. Jis mano, kad vaikas atvažiuodavo ir stresuodavo ne dėl to, kad psichologas neužtikrindavo saugios aplinkos, o todėl, kad nebuvo padaryti namų darbai. Buvo loterija – ar vaikas liks, ar išeis. Atrodo, kad vaikas už dviejų sekundžių apsisuks ir išeis. Buvo susitelkta į vaiką, kad jį prikalbinti. Kalbindavo ir jis, ir E. Tėvui buvo pasakyta, kad jis pradžioje nesikištų. Jis mano, kad E. nebendradarbiavo su juo. Tėvui nebuvo realios galimybės pabendrauti su dukra, nes mergaitė atvykdavo, už kelių minučių išvykdavo, neužeidavo į patalpą. Pabendravimas galėjo įvykti tik prieškambaryje. Jeigu gerai atsimena, tai atsiprašymas ir vyko koridoriuje. Mano, kad vaiko įtampos atsineštos iš ankstesnių laikotarpių. G. laikėsi kai kurių jo rekomendacijų. Jis iš pradžių siūlė, kad šis palauktų kabinete, o jis sutinka E. ir mergaitę. Pirmi susitikimai, kiek būtent, neatsimena, taip ir vyko, paskui pamatė, kad tai neduoda rezultatų. Tada pagalvojo, kad gal tegul G. ateina bent jau vaiką pamatyti. Didelių rekomendacijų iš jo pusės G. nebuvo, tiesiog buvo viltis, kad gal kažkas pavyks, gal E. supras, kad verta daryti tam tikrus žingsnius. Be balandžio 28 d. įvykio, buvo truputį pakelto tono priekaištavimų. Jie kažką su E. šnekėjosi, detalių dabar neatsimins. G. buvo susierzinęs, kad neįvyksta susitikimai. Nežino, ar G. atsiprašė E., negirdėjo.

 

E. J. skundas atmetamas, G. Č. skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį į bylos nagrinėjimo ribas. Teismas patikrina Institucijos priimto Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis); administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma skunde (ANK 642 straipsnio 2 dalis); administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos <...> (ANK 39 straipsnis). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju teismas vertins Institucijos priimto Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pareiškėjų skunduose nurodytas aplinkybes dvejų metų laikotarpiu, skaičiuojant iki šio teismo procesinio sprendimo paskelbimo dienos. Taip pat teismas akcentuoja, kad ankstesnių teismo sprendimų vykdymo tvarkos galimi pažeidimai, kitų asmenų (psichologų, antstolių ir kt.) galimas nekompetentingumas, jų veiksmų ir/ar išvadų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

ANK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams, kas užtraukia tėvams įspėjimą.

Tėvų valdžios turinys apibrėžtas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnyje, kurio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai turi pareigą tinkamai panaudoti valdžią vaiko atžvilgiu, kad vaikui būtų užtikrinta teisė į visapusišką ir harmoningą vystymąsi fiziškai ir protiškai, siekiant vaiką apsaugoti nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio. Tėvams, neįgyvendinusiems tėvų valdžios, nesugebėjusiems jais tinkamai rūpintis, auklėti, taikoma atsakomybė ir jų veika traktuotina kaip tėvų valdžios nepanaudojimas. 

ANK 73 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, todėl administracinio nusižengimo protokole ir nutarime būtina nurodyti ne tik pačią blanketinę teisės normą, bet ir konkrečią teisės normą (konkretų teisės aktą ir šio teisės akto straipsnį, dalį ar punktą), kurią asmuo kaltinamas pažeidęs, kad administracinio nusižengimo bylą nagrinėjantis teismas galėtų tinkamai įvertinti asmens veiką, o atsakomybėn patrauktas asmuo žinotų, kuo konkrečiai pasireiškė jam inkriminuojama veika, ir galėtų duoti apie tai išsamius paaiškinimus, t. y. žinotų, nuo ko jis turėtų gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-10-693/2018).

 

Dėl G. Č. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį (2021 m. balandžio 28 d. sukeltas pavojus vaiko sveikatai)

 

Institucijos Nutarime nurodyta, kad 2021 m. balandžio 28 d. G. Č. privalėjo būti izoliavimo vietoje, tačiau ją paliko be sveikatos priežiūros specialisto leidimo, kai jam buvo numatytas izoliacijos laikotarpis nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. balandžio 28 d. imtinai. Tokiu būdu G. Č. pažeidė Taisyklių 15.1 punktą, numatantį, be kita ko, grįžusio iš užsienio valstybės asmens pareigą nepalikti izoliavimo vietos. G. Č., palikdamas savo izoliavimo vietą ir atvykdamas į susitikimą su dukra, panaudojo tėvo valdžią priešingai vaiko interesams, nes sukėlė realų pavojų savo vaiko sveikatai, tokiu būdu pažeidė VTAPĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 73 straipsnio 1 dalyje. 

Taisyklių 15.1 punkte (redakcija, galiojusi 2021 m. balandžio 28 d.) numatyta, kad sąlytį su sergančiuoju COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) turėjusio asmens ir sąlytį turėjusio asmens, grįžusio iš užsienio valstybės, kurio izoliavimo vieta namuose ar kitoje gyvenamojoje vietoje atitinka taisyklių reikalavimus, privalo laikytis šių izoliavimo namuose ar kitoje gyvenamojoje vietoje pareigų – nepalikti izoliavimo vietos, išskyrus 8 punkte nurodytus atvejus <...>.

VTAPĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta vaiko tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisė ir pareiga rūpintis, kad būtų sudaryta saugi, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkama aplinka, taip pat vaiko sveikata, jo fiziniu, protiniu, emociniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu, mokyti vaiką nesmurtinio elgesio plėtojant tarpasmeninius santykius, suteikti jam informaciją, kaip apsisaugoti nuo bet kokio smurto ar kitų jo teisių pažeidimų, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą.

G. Č. skunde prašo panaikinti aptartą Nutarimo dalį ir jo atžvilgiu pradėtą administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį nutraukti, nes jis jau buvo nubaustas administracine tvarka už izoliavimosi tvarkos pažeidimą, Institucija tai žinojo, tačiau to nepaisė ir jį nubaudė pakartotinai, tokiu būdu pažeisdama non bis in idem principą.

Iš byloje esančio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2021 m. spalio 6 d. nutarimo Nr. 24‑ANR_N-2104-2021 (t. 1, b. l. 147–148) nustatyta, kad G. Č. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis 2021 m. balandžio 28 d. apie 18 val. paliko izoliavimo vietą – butą, adresu (duomenys neskelbtini), be sveikatos priežiūros specialisto leidimo, kai izoliacijos laikotarpis buvo nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. balandžio 28 d. imtinai. Izoliacija G. Č. buvo taikoma, nes jis 2021 m. balandžio 19 d. atvyko į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini). Tuo metu grįžusiems iš minėtų šalių asmenims buvo taikoma izoliacija. Dėl to G. Č., palikdamas savo izoliavimo vietą, sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai, nesilaikė Taisyklių 15.1 punkto reikalavimų ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje. Kauno apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi minėtą nutarimą paliko nepakeistą (t. 1, b. l. 149‑154). Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 17 d., todėl analizuojamu atveju yra iškilęs dvigubo nubaudimo draudimo klausimas.

Teismų praktikoje konstatuota, kad sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas). Priėmus galutinį sprendimą, negalima kartoti proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Aptariamo principo pažeidimo konstatavimui pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių. Nustatant, ar teisiškai reikšmingi faktai laikytini identiškais, yra vertinami faktai, sudarantys visumą konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu atsakomybėn traukiamu asmeniu ir neatskiriamai susijusių tarpusavyje laiko, erdvės ir objekto požiūriu (pavyzdžiui, siekiant išvengti non bis in idem principo pažeidimo, svarbu, kad veikos laiko požiūriu būtų atskiros ir padarytos viena po kitos) (2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2006 m. spalio 19 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Asci prieš Austriją, peticijos Nr. 4483/02; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-174/2014, 2K-401-677/2016, 2K-360-976/2018, 2K-138-303/2020, 2K-217- 697/2022).

Kaip minėta, G. Č. patrauktas administracinėn atsakomybėn Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2021 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. 24-ANR_N-2104-2021 pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2021 m. balandžio 28 d. jis paliko savo izoliavimo vietą, sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai. Nagrinėjamu atveju Institucija 2022 m. sausio 18 d. Nutarimu patraukė G. Č. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. balandžio 28 d. paliko savo izoliavimo vietą, sukėlė pavojų savo dukros sveikatai, t. y. pavojų užkrėsti ją COVID-19 liga, tokiu būdu panaudojo savo tėvo valdžią priešingai vaiko interesams. Taigi, 2021 m. spalio 6 d. nutarime ir 2022 m. sausio 18 d. Nutarime yra nurodytos iš esmės analogiškos faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjas du kartus yra patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl tų pačių teisiškai reikšmingų faktų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas antrą kartą bausti asmenį už tą patį nusikaltimą galioja ir tais atvejais, kai susiduriama su administracinės atsakomybės realizavimu. Pažymėtina, kad pagal ANK 2 straipsnio 5 dalį viena iš pagrindinių administracinės atsakomybės nuostatų yra tai, kad niekam negali būti antrą kartą skiriama administracinė nuobauda už tą pačią veiką. Dvigubo nebaudžiamumo principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje ir taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Šio principo esmė yra ta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią veiką, t. y. už tą patį pažeidimą (kai jį atskleidžiančios faktinės aplinkybės sutampa) antrą kartą (Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. e1-1570-402/2017).

Dėl nurodytų aplinkybių, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 8 punktu ir 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ši Institucijos Nutarimo dalis naikintina ir administracinė teisena G. Č. atžvilgiu nutrauktina.

 

Dėl G. Č. (ne)patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį (2021 m. balandžio 28 d. sukelta emocinė žala vaikui)

 

E. J., atstovaudama mažametės dukters E. C. interesus, skunde nesutinka su Nutarimo dalimi nepatraukti G. Č. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. balandžio 28 d. susitikimo metu vaiko akivaizdoje pakeltu tonu reiškė jai – vaiko motinai pretenzijas, kad ši tinkamai neparengia vaiko susitikimams su tėvu, taip pat vėliau automobilių stovėjimo aikštelėje dukros akivaizdoje, filmuodamas telefonu, reiškė jai – motinai pretenzijas, kad ši nevykdo teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos, taip pat išsakė dukrą įžeidžiančius žodžius „aš su ja šnekėsiu, kai jinai šnekės, o ne vaidins surežisuotą spektaklį“. Tokiu būdu tėvas padarė žalą dukros emocinei būklei, pravirkdė ją, vaikas išgyveno stresogeninę situaciją, nerimą ir baimę, tėvo elgesys atnaujino mergaitės patirtus išgyvenimus. Specialistai ne kartą aiškino G. Č. apie jo elgesio poveikį dukrai, todėl jis suvokė (turėjo suvokti) pavojingą savo veikos pobūdį, numatė (negalėjo nenumatyti), kad dėl jo veikimo bus pažeista vaiko emocinė būklė ir, nors galimai nenorėjo, tačiau sąmoningai leido pasekmėms kilti arba lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Tokiu būdu tėvas panaudojo savo valdžią prieš dukrą ir pažeidė VTAPĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

Nutarime nurodyta, kad tarp G. Č. ir E. J. jų dukters akivaizdoje įvyko žodinis konfliktas, kurio metu G. Č. kaltino E. J. ir dukrą E. C., kad jos nenori su juo bendrauti. E. J. pasakė G. Č., kad jis turi bendrauti su dukra, o ne su ja, tada G. Č. pasakė, kad jis šnekės su dukra tada, kai dukra pradės šnekėti, o ne vaidins surežisuotame spektaklyje. Po to dukra pradėjo verkti, E. J. pradėjo ją raminti ir išvažiavo. Atsiliepime Institucija nurodė, kad tėvas bandė išsiaiškinti su motina priežastis, kodėl dukra atsisako susitikimo ir nenori su juo bendrauti, išsakė motinai galimas priežastis dėl dukros nenoro bendrauti, todėl akivaizdu, kad tėvas neturėjo jokio tikslo sukelti dukrai neigiamų emocijų. Tai, kad šio konflikto liudytoja buvo pareiškėjų dukra, nereiškia, kad tėvas panaudojo savo valdžią priešingai vaiko interesams. Šiuo atveju tėvo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios ir tikslo per įvykusį konfliktą su motina sukelti dukrai emocinę ar psichologinę traumą, nes jis negalėjo numatyti, kad vaikas emocingai sureaguos į išsakytus priekaištus motinai dėl dukters nenoro bendrauti ir apsiverks.

G. Č. teismo posėdyje paaiškino, kad 2021 m. balandžio 28 d. turėjo vykti jo ir dukros susitikimas psichologo kabinete. Susitikimo metu jis nepriekaištavo vaiko motinai, kad ji netinkamai paruošia vaiką susitikimams ir netinkamai vykdo teismo nutartį – tai buvo klausimai. E. atvažiavo, po kelių minučių E. pasakė, kad ji nenori susitikti, E. pasakė, jog ji nepasiliks, ir E. išėjo kartu su E. Jis nuėjo į automobilių stovėjimo aikštelę, E. ir E. jau sėdėjo automobilyje, jis išsitraukė telefoną ir nufilmavo, kaip jos išvažiuoja po 5 min. konsultacijos. Filmavo norėdamas parodyti antstoliui, kaip motina vykdo teismo sprendimą, nes tą dieną buvo gavęs išaiškinimą, kad motina privalo ne tik atvežti vaiką į susitikimus su psichologu, bet vaikas privalo juose dalyvauti, išbūti valandą, tačiau motina išveždavo vaiką iš susitikimų praėjus 5 min. E. paklausė „kodėl filmuoji“, jis atsakė „noriu parodyti, kaip tu vykdai teismo sprendimą“. Ji pasakė „tu ne su manimi turi kalbėti, o su vaiku“. Ji davė jam suprasti, kad teismo nutartis yra skirta ne jai, o vaikui. Tada jis atsakė „aš kalbėsiu su vaiku, kai jis nevaidins tavo surežisuotame spektaklyje“. E. J. nuo pirmų jo atvažiavimų, kai teismas paskyrė laikinąsias apsaugos priemones, kad jis vaiką pasiima iš namų, organizuodavo šituos spektaklius, kur vaikas turėjo vaidinti režisuojamus vaidmenis. Vaikas turėjo jo bijoti, nevažiuoti ir pan. Tie spektakliai vykdavo nuo pat pradžių, čia buvo tik tęsinys. 

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bylos, kuriose nukenčia vaikai, yra prioritetinės, vis dėlto negalima bet kokius konfliktus ir neigiamų emocijų reiškimą vaiko akivaizdoje vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą). Pažeidimas turi pasižymėti tam tikro pavojingumo lygiu, be to, turi būti aiškiai nustatytas subjektyvusis kaltės požymis asmens veiksmuose. Tokiais atvejais, siekiant padaryti išvadas dėl pažeidimo (nusižengimo) buvimo, itin svarbu vertinti susidariusios situacijos aplinkybių visumą, kurią sudaro ne tik atlikti veiksmai, bet ir konflikto tarp pažeidėjo ir kito suaugusio asmens priežastys, tikslas, pažeidėjo veiksmų kryptingumas vaiko atžvilgiu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-38/2014, 2K-10-693/2018).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2021 m. balandžio 28 d. G. Č. pakeltu balso tonu kalbėjo su E. J. jų dukros akivaizdoje dėl, jo manymu, netinkamai vykdomos teismo sprendimu nustatytos tėvo ir dukros bendravimo tvarkos, E. J. jam pasakė, kad jis turi kalbėti su vaiku, o ne su ja, o jis atsakė, kad kalbės su dukra, kai ši nevaidins motinos surežisuoto spektaklio, po šių žodžių E. C. apsiverkė. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to, ar toks 2021 m. balandžio 28 d. tėvo pokalbis su motina vaiko akivaizdoje vertintinas kaip tėvo valdžios panaudojimas priešingai vaiko teisėtiems interesams.

Kaip minėta, norint tinkamai įvertinti analizuojamo konflikto ir neigiamų emocijų reiškimą vaiko akivaizdoje, būtina atsižvelgti į susiklosčiusios situacijos aplinkybių visumą. Teismas iš byloje esančios medžiagos, teismo posėdžio metu proceso dalyvių ir liudytojų parodymų ir ankstesnių teismo sprendimų nustatė, kad E. C. gimė (duomenys neskelbtini); jos tėvai faktiškai kartu negyvena nuo (duomenys neskelbtini), kai ji su mama grįžo gyventi į Lietuvą; (duomenys neskelbtini) tėvai išsiskyrė, dukros nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta su E. J., numatyta G. Č. ir dukros bendravimo tvarka, nenustatant tikslaus grafiko; (duomenys neskelbtini) G. Č. grįžo į Lietuvą; G. Č. kreipėsi į teismą dėl bendravimo su dukra tvarkos nustatymo; teismas sprendimu nustatė dukros ir tėvo bendravimo per psichologą tvarką. Tarp buvusių sutuoktinių vyksta konfliktai, tėvams nepavyksta taikiai išspręsti kylančių nesutarimų, bendravime tarp buvusių sutuoktinių tarpininkauja teisininkai, psichologai ir Institucijos specialistai. Tėvai nesugebėjo išsirinkti jiems abiem tinkančio psichologo, kuris padėtų atkurti tėvo ir dukters ryšį. Dėl to pareiškėjų dukra, būdama ir taip jautrios emocinės būsenos dėl susiklosčiusios situacijos, yra priversta bendrauti vis su kitu psichologu (pastebėtina, kad per trumpą laiko tarpą jų iš viso buvo net septyni), bandančiu sukurti su vaiku pasitikėjimu grįstus santykius ir padėti tėvui atkurti ryšį su vaiku. Akivaizdu, kad nurodytos aplinkybės negalėjo turėti teigiamo poveikio vaiko emocinei savijautai. E. J. teismo posėdžio metu parodė, kad pakeliui į kiekvieną susitikimą vaikas buvo neramus, jį reikėjo raminti, po susitikimų buvo sudirgęs, pervargęs; G. Č. parodė, kad kai vaikas jį pamato, jaučia įtampą; dukra yra tokios būsenos, jog neatsižvelgiant į tai, ką jis pasakytų, ši kiekvieną kartą apsiverkia; liudytojas D. V. parodė, kad vaiką reikėjo paruošti susitikimams, nuraminti jį, matė, jog kiekvienas susitikimas kėlė vaikui stresą dėl pačios situacijos ir susitikimo formato; liudytojas psichologas A. A. parodė, kad atvažiavęs į susitikimus vaikas jaudinosi, iš karto norėjo išeiti, taip pat jis matė, kad vaikas yra sunkioje emocinėje būsenoje, situacija yra ilgalaikė ir sudėtinga. Aptarti parodymai patvirtina, kad dėl susidariusios įtemptos situacijos vaikas išgyveno stresą, jo emocinė būsena kiekvieno susitikimo metu buvo jautri. 

Byloje taip pat nustatyta, kad 2021 m. balandžio 28 d. turėjo įvykti eilinis tėvo ir dukters susitikimas dalyvaujant psichologui, tačiau atvykusi dukra pabuvo susitikime kelias minutes, pasakė, kad daugiau būti nenori, motina išėjo, kartu su ja išėjo ir dukra. Tėvas išėjo paskui jas, pakeltu tonu vaiko akivaizdoje sakė motinai, kad ši nevykdo teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos. Motina atsakė, kad jis turi kalbėti ne su ja, o su dukra. Tėvas atsakė motinai, kad jis kalbės su dukra, kai ši baigs vaidinti jos surežisuotą spektaklį. Po šių žodžių mergaitė pasakė, kad ji nieko nevaidina, apsiverkė ir kartu su mama išvažiavo. 

Kaip jau minėta, teismo posėdžio metu G. Č. paaiškino, jog minėtus žodžius išsakė vaiko motinai, nes mano, kad ji siekė, jog vaikas jo bijotų ir nevažiuotų į susitikimus, tokie „spektakliai“ vyksta nuo pat pradžių. Taip pat pastebėtina, kad tiek liudytojas psichologas A. A., tiek pati E. J. parodė, kad kito susitikimo metu tėvas atsiprašė dukros, paaiškino, kad šie jo žodžiai buvo skirti ne jai.

Apibendrindamas teismas daro išvadą, kad 2021 m. balandžio 28 d. susitikimo metu G. Č., pakeltu balso tonu E. C. akivaizdoje kalbėdamas su E. J. dėl teismo sprendimo nevykdymo ir į E. J. nurodymą kalbėti ne su ja, o su dukra, atsakydamas teiginiu, jog bendraus su dukra, kai ši nevaidins jos surežisuoto spektaklio, pasielgė vaiko atžvilgiu nekorektiškai, neapgalvotai ir nejautriai. Tačiau teismas, atsižvelgęs į prieš tai išdėstytą aplinkybių visumą (analizuojamų teiginių išsakymo kontekstą – susiklosčiusius konfliktiškus tėvų santykius, vaiko jautrią emocinę būseną visų susitikimų metu, tėvo siekį bendrauti su vaiku ir išeičių ieškojimą), nenustatė pagrindo vertinti minėtus tėvo išsakytus teiginius kaip tėvo valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams, t. y. kaip užtraukiančius G. Č. administracinę atsakomybę pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį. Darydamas prieš tai nurodytą išvadą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad analizuojami tėvo teiginiai buvo adresuoti ne vaikui, o jo motinai, šiuose teiginiuose nėra necenzūrinių ar užgaulių žodžių, šie teiginiai buvo išsakyti G. Č. nusivylus dėl vėl neįvykusio susitikimo su dukra, be to, G. Č. kito susitikimo metu dukros atsiprašė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad skundžiama Nutarimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.

 

Dėl E. J. (ne)patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį

 

G. Č. skunde nesutinka su Nutarimo dalimi netraukti E. J. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį padarius išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir pagrįstų duomenų spręsti, jog E. J. tiesioginiu ar netiesioginiu būdu nuteikinėjo dukrą, darė poveikį ar kitaip darė įtaką vaikui, kad šis nebendrautų su tėvu, ir taip panaudojo tėvų valdžią priešingai vaiko interesams. G. Č. vertinimu, Nutarimas priimtas nepagrįstai remiantis neobjektyvia (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvada, pateikta ne pagal kompetenciją, joje remiantis dokumentais, pripažintais neteisėtais ir nepagrįstais, be to, išvados surašymui E. J. nepateikė dalies svarbių dokumentų. Taip pat Nutarime nepagrįstai konstatuota, kad vaiko motina vykdė teismo sprendimą ir užtikrindavo vaiko pristatymą į suplanuotus susitikimus, išskyrus atvejus, kai vaikas sirgdavo, buvo stovykloje, be to, pasitaikė keli atvejai, kai vaikas nebuvo atvežamas dėl kilusių nesutarimų tarp šalių, kas prieštarauja byloje esančiai medžiagai.

Nutarime nurodyta, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, jog motina tiesioginiu ar netiesioginiu būdu nuteikinėjo dukrą, darė poveikį ar kitaip darė įtaką dukrai, kad ši nebendrautų su tėvu. Institucija privalo vadovautis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Verčiant vaiką per prievartą bendrauti su tėvu, vaikas būtų emociškai traumuojamas, jam būtų sukelta psichologinė trauma. Atsiliepime Institucija nurodė, kad motina tinkamai rūpinasi dukra, tačiau pakeisti dukros susiformavusios nuomonės dėl nenoro bendrauti su tėvu jai nepavyksta, nes vaikas pagal savo amžių, brandą ir išsivystymo lygį pilnai supranta savo sprendimą nebendrauti su tėvu.

E. J. nurodė, kad klausimus, susijusius dėl teismo sprendimo nevykdymu, nagrinėja antstolis civilinio proceso tvarka, o nustatęs pažeidimus kreipiasi į teismą dėl baudos skyrimo. Šiuo atveju su teismo sprendimo vykdymu susijusios aplinkybės yra nagrinėjamos Vilniaus miesto apylinkės teisme pagal antstolio pareiškimą iškeltoje civilinėje byloje. Keli tėvo ir vaiko susitikimai neįvyko dėl objektyvių priežasčių (sugyventinis negalėjo nuvežti vaiko dėl užimtumo darbe, vaikas sirgo, buvo stovykloje), buvo pateikti tai patvirtinantys dokumentai. Susitikimų atšaukimo atveju teismo sprendimas numato kompensacinį mechanizmą, todėl vaiko interesai šiuo atveju iš esmės nenukentėjo. Atkreiptas dėmesys, kad pats tėvas nedalyvavo susitikimuose su vaiku, nepateikdamas atšaukimo priežastis pagrindžiančių dokumentų.

Pirmiausia teismas pastebi, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikta daug psichologų išvadų. Dauguma jų yra surašytos iki 2020 m. gegužės 30 d. Kiekviena iš šalių remiasi tomis psichologų išvadomis, kurios yra joms naudingos, sau nepalankias išvadas kritikuoja ir skundžia, ko pasekoje buvo konstatuoti psichologų padaryti procedūrinių reikalavimų pažeidimai, profesionalumo stoka, profesinės kompetencijos ir sąžiningumo principų pažeidimai, specialiųjų žinių trūkumas ir kt. Primintina, jog byloje esančios psichologų išvados nėra privalomos teismui, todėl teismas, atsižvelgęs į jų diferentiškumą, vertins konkrečius E. J. veiksmus E. C. ir G. Č. bendravimo kontekste.

Byloje nustatyta ir dėl to ginčas tarp šalių iš esmės nekyla, kad E. J. vežė E. C. į susitikimus su G. Č. Vėliau, artėjant (duomenys neskelbtini), E. J. prašė savo sugyventinio nuvežti dukrą į susitikimus. Kelis kartus dukra nebuvo atvežta į susitikimus, tačiau buvo pateikti neatvykimo priežastis patvirtinantys dokumentai. Byloje nustatyta ir tai, kad E. J. kreipėsi į psichologą A. A. dėl rekomendacijų, kaip paruošti vaiką susitikimams, pateikimo; į (duomenys neskelbtini) J. A. dėl modelio, taikomo asmeniui, siekiančiam atkurti saugų ryšį su vaiku, išaiškinimo; sutiko su Institucijos rekomendacija organizuoti tėvo ir dukros susitikimą Institucijoje; kreipėsi į Instituciją dėl rekomendacijų dėl vaiko ir tėvo susitikimų, galimų jos pagalbos formų ir būdų, nepažeidžiant dukters interesų; jos vardu atstovas advokato padėjėjas kreipėsi į G. Č. atstovę advokatę su siūlymu inicijuoti tarp šalių teisminę mediaciją. Teismo posėdžio metu E. J. parodė, kad ji aiškindavo vaikui apie tėvą, jo pastangas, susitikimų svarbą, kreipėsi pagalbos į specialistus, konsultavosi su Institucija dėl tėvo ir vaiko bendravimo; liudytojas psichologas A. A. parodė, kad, jo manymu, E. J. nepakankamai bendradarbiavo su juo vaiko pasiruošime susitikimams su tėvu, tačiau kartu nurodė, kad negirdėjo, jog E. J. nustatinėtų E. prieš tėvą, E. siūlė papildomus vaiko ir psichologo susitikimus, sumokėjo už papildomą konsultaciją, prašė rekomendacijų, susitikimų metu jis ir E. bandė prakalbinti vaiką, ragino užeiti, pasilikti, pabendrauti, taip pat siūlė susitikti tik jam ir E., tačiau ši atsisakė. Šiuos parodymus patvirtina ir garso įrašas, kuriame girdėti, kaip E. J. kviečia dukrą į susitikimą, ragina ją pasilikti, valandėlę pašnekėti, tačiau ši kategoriškai atsisako, taip pat girdisi, kaip mergaitė sako, jog mama kalba su ja apie susitikimus, aiškina, jog bendravimas su tėčiu yra svarbus, jis atvažiuoja ilgą kelią dėl jos.

Apibendrindamas išdėstytą teismas konstatuoja, kad E. J. kreipdavosi į psichologus, psichiatrus ir Institucijos specialistus dėl rekomendacijų dėl tėvo ir dukros bendravimo, veždavo vaiką į susitikimus su tėvu, kalbėjosi su vaiku dėl susitikimų su tėvu svarbos. Nagrinėjamoje byloje nėra kitų duomenų, nurodančių į E. J. objektyvius veiksmus, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai nuteikinėtų dukrą prieš G. Č., darytų poveikį ar kitaip darytų įtaką vaikui, kad šis nebendrautų su tėvu, t. y. kad E. J. būtų panaudojusi savo, kaip motinos, valdžią priešingai vaiko interesams, kas užtrauktų jai administracinę atsakomybę pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad skundžiama Nutarimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.

Teismas pažymi ir tai, kad teismo sprendimo dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos civilinėje byloje galimo nevykdymo ir baudos už tai skyrimo klausimai nagrinėtini civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 ir 771 straipsniai). Šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal antstolio I. G. pareiškimą dėl teismo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymo (pateiktas sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas). Šiuo aspektu teismas pažymi, kad prieš tai paminėtų reikalavimų esmė yra kilęs skirtingus interesus turinčių civilinių teisinių santykių subjektų konfliktas, kuris gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka kreipiantis į teismą. Tokie ginčai negali būti sprendžiami administracinės teisės priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-451/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje gautas E. J. atstovo advokato padėjėjo Sauliaus Saulėno prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prie kurio yra pridėtas mokėjimo nurodymo išrašas, patvirtinantis, jog E. J. patyrė 1993 Eur advokato padėjėjo Sauliaus Saulėno teisinėms paslaugoms apmokėti (t. 4, b. l. 27–30); advokatės Živilės Gullos-Katauskės prašymas priteisti iš Institucijos ir E. J. G. Č. naudai 1360 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 4, b. l. 31), prie kurio yra pridėtos sąskaitos faktūros, iš viso 1200 Eur sumai (t. 4, b. l. 32, 33, 35, 38, 41), taip pat mokėjimo nurodymų išrašai, iš viso 2480 Eur sumai (t. 4, b. l. 34, 36, 37, 39, 40); advokatės Deimantės Drąsutavičienės prašymas priteisti iš Institucijos ir E. J. G. Č. naudai 1760 Eur bylinėjimosi išlaidų, prie kurio pridėti mokėjimo nurodymai iš viso 1760 Eur sumai (t. 4, b. l. 46, 48). Iš viso G. Č. atstovės advokatės prašo priteisti jo naudai iš Institucijos ir E. J. 3120 Eur, iš kurių sąskaitos faktūromis ir mokėjimo pavedimais patvirtinta 2960 Eur.

Kadangi E. J. skundas dėl Nutarimo dalies, kuria nutarta netraukti G. Č. administracinėn atsakomybėn už galimai sukeltą emocinę žalą 2021 m. balandžio 28 d., yra atmestinas, o minėta Nutarimo dalis paliktina nepakeista, jos atstovo advokato padėjėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra netentintinas. Analogiškai, G. Č. skundas dėl Nutarimo dalies, kuria nutarta netraukti E. J. administracinėn atsakomybėn dėl galimo poveikio darymo vaikui ir jo nustatinėjimo prieš tėvą, yra atmestinas, o minėta Nutarimo dalis paliktina nepakeista, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų dalį, susijusią su šia skundo dalimi, taip pat netentintinas.

ANK 666 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 591 straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarime byloje Nr. 10‑A/2020 išaiškino, kad valstybė turi pareigą atlyginti asmens patirtas atstovavimo teisme (advokato) baudžiamajame ar administraciniame procese jį išteisinus. Kartu teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020). Svarstant proceso išlaidų priteisimą iš valstybės, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo bylos apimties bei sudėtingumo, įvertinant atstovo sugaištą laiką, teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinį, teismo posėdžių skaičių, parengtų procesinių dokumentų apimtis ir panašiai.

Nagrinėjamu atveju G. Č. skundo dalis dėl Nutarimo dalies, kuria jis buvo nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį už pavojaus vaiko sveikatai sukėlimą, tenkintina, ši Nutarimo dalis naikintina, o administracinė teisena nutrauktina. Atitinkamai, vadovaujantis ANK 666 straipsnio 1 dalimi, G. Č. turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skunde dėl naikintinos Nutarimo dalies yra pasisakyta tik dviejuose lapuose iš dvidešimt devynių, šiuo klausimu nebuvo plačiau pasisakoma nei teismo posėdžiuose, nei baigiamosiose kalbose, šis klausimas nėra sudėtingas teisine prasme, todėl G. Č. atstovių advokačių prašymai tenkintini iš dalies ir iš Institucijos G. Č. naudai priteistina 300 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 4 ir 6 dalimis,

 

n u t a r i a :

 

pareiškėjos E. J. skundo netenkinti.

Pareiškėjo G. Č. skundą tenkinti iš dalies.

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. VVTAIT-ANR_N-43-2022 dalį dėl G. Č. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 73 straipsnio 1 dalį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjui G. Č. 300 (tris šimtus) Eur išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti.

Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

 

 

Teisėja                                                           Eglė Ramanauskienė