Administracinė byla Nr. P-3-520/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01950-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2019 m. sausio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 pagal pareiškėjo S. J. teisių perėmėjų G. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Pareiškėjui teko valgyti atšalusį maistą, nes nebuvo pakankamai vietos prie stalo. Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, o pasivaikščiojimo kiemelių būklė nebuvo tinkama. Kameras buvo galima vėdinti tik per langus, būdavo drėgna. Nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Kamerose žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta, buvo pelėsių. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai buvo netinkamos būklės. Šiukšlių konteineriai buvo statomi prie kamerų langų ir skleisdavo nemalonų kvapą. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, jis įrengtas netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Dušų būklė buvo netinkama. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebūdavo galimybės prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Nebuvo sudaryta galimybė papildomai nusiprausti duše, nors pareiškėjas sirgo vėžiu. Nebuvo sąlygų nemokamai skalbti drabužius ir išdžiovinti paties išskalbtus drabužius. Kamerose būdavo buitinių parazitų. Maistas buvo nepakankamai kaloringas ir neskanus, atšalęs, maisto dalintojai jį dalindavo be higieninių pirštinių. Trumpalaikio sulaikymo kameros buvo per ankštos, purvinos, nedezinfekuotos.
Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą. Kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu, tai buvo labai traumuojanti patirtis.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes įstaigoje laikomiems asmenims pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus. Tačiau atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus.
Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Taip pat suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną šiltu vandeniu. Suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Trumpalaikio sulaikymo kamerose asmenys laikomi iki dviejų valandų, maitinami dienotvarkėje nustatytu grafiku. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo S. J. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko itin mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 495 paras per pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jis ne visada buvo tinkamai aprūpinamas minkštuoju inventoriumi, kurio būklė ne visuomet buvo tinkama, taip pat dušų būklė ne visuomet buvo tinkama, pareiškėjui, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, nebuvo sudaryta galimybė papildomai praustis duše. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.
Teismas sprendė, kad dėl suėmimo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Įvertinęs nustatytų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 4 700 Eur sumos priteisimas.
III.
Pareiškėjas S. J. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jis neįvardijo, kuriose kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, kadangi skunde buvo nurodyta, kad jų nebuvo pirmojo ir trečiojo korpusų kamerose, o tikslius kamerų numerius nurodyti objektyviai nėra galimybės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymų išreikalauti papildomus įrodymus, dėl to nepagrįstai buvo nustatyta, kad maitinimas atitiko nustatytas normas; neišreikalavo duomenų dėl kamerose esančių baldų, kad būtų įsitikinta, jog sanitariniuose mazguose nebuvo lentynėlių higienos reikmenims sudėti, į teismo posėdį pagal pareiškėjo prašymą nebuvo iškviesti liudytojai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad jo teisės buvo suvaržytos, teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, todėl buvo pažeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Taip pat nevertinti jo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo tuo aspektu, kad jų stogeliuose buvo asbesto, nors pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad visų pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo bloga.
Pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl karantino kamerų būklės ir oro temperatūros jose, adekvačiai neatsižvelgė į sunkią pareiškėjo sveikatos būklę ir ligą, į tai, kad pareiškėjui sąmoningai nebuvo suteikta galimybė papildomai naudotis dušu. Teismas nepasisakė dėl naktinio kamerų apšvietimo atitikimo nustatytiems reikalavimams, dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpose, dėl to, kad dušo patalpose sudrėksta asmeniniai drabužiai, dėl paskirstymo patalpų, įrengtų sename Lukiškių TI-K korpuse, nenurodė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006) pažeidimų.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo nepagrindė jokiais įrodymais, nėra nustatytų visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytų viešosios atsakomybės sąlygų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir išsamiai ištyrė rašytinius įrodymus, o pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-3225-415/2018) pareiškėjo S. J. teisių perėmėjų G. J. ir J. J. apeliacinį skundą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir pareiškėjams G. J. ir J. J. (pareiškėjo S. J. teisių perėmėjams) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, nenustatė duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepripažino pagrįstais ir įrodytais pareiškėjo teiginių dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir drėgmės dušuose.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie kamerų plotą ir sanitarinių mazgų plotą kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d., konstatavo, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos kamerose buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 694 paras, jam tenkantis kameros plotas atėmus sanitarinio mazgo plotą buvo mažesnis nei 3 kv. m. Todėl buvo pripažinta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, buvo nurodyta, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013), teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).
Atsižvelgęs į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 4 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, ir sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 7 500 Eur.
V.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas ir priimtas nagrinėti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Atsakovo manymu, dalis apeliacinės instancijos teismo nutarties yra be motyvų, be to, teismas šioje administracinėje byloje nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos ir šioje byloje yra būtina užtikrinti vienodos praktikos formavimą.
Atsakovas pažymi, kad teismo nutartyje paties teismo išvardyti neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai realiai nėra pritaikomi ir teismas nemotyvuoja, kodėl pareiškėjui (jo teisių perėmėjams) priteistina nutartyje nurodyta suma, nenurodydamas tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma, kokia buvo priteista šioje byloje, Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, t. y. žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos, nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Nors pareiškėjas mirė (duomenys neskelbtini), tačiau iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutarties nėra aišku, ar jo teisių perėmėjams priteistinos sumos padidinimą nuo 4 700 Eur iki 7 500 Eur teismas sieja būtent su pareiškėjo mirtimi. Net ir esant tokiai teismo pozicijai, apeliacinės instancijos teismas turėjo motyvuoti šią nutarties dalį, pavyzdžiui, argumentuojant, kokie konkretūs neigiami veiksniai, susiję su kalinimu Lukiškių TI-K, sukėlė mirtiną žalą pareiškėjo sveikatai.
Atsakovas taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. Tačiau pareiškėjas jau kartą kreipėsi į teismą skundu dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2014 m. birželio mėnesio, priteisimo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4535-463/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-05161-2015) pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, priteisiant jam 2 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, t. y. teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas šią ginčo dalį kelia iš esmės dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA438-50/2009).
Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalį administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu: yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių laikos sutartį (4 p.); teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (6 p.). Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, kadangi skundo priėmimo stadijoje nepatikrinęs, ar nėra neigiamų procesinių kliūčių nagrinėti bylą, neatsižvelgė į tai, kad teismo žinioje jau yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 33 str. 2 d. 6 p.). Į šią aplinkybę neatsižvelgė ir apeliacinės instancijos teismas, dėl to pareiškėjui (jo teisių perėmėjams) buvo pakartotinai priteistas neturtinės žalos atlyginimas už pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2013 m. spalio 6 d. (tokia data nurodyta prašyme) iki 2014 m. birželio mėnesio.
Pareiškėjo S. J. teisių perėmėjai G. J. ir J. J. atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).
Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Kaip buvo nurodyta, atsakovo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).
Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).
EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952)).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).
Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.
Iš šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo teisių perėmėjų apeliacinis skundas, turinio matyti, kad šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytos nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir pateikti teisiniai argumentai, dėl kurių padarytos išvados, jog pareiškėjui nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkančio ploto norma (pirmosios instancijos teismas nustatė 495 dienas, o apeliacinės instancijos teismas, atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą, nustatė 694 dienas). Pažymėtina, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjui 694 dienas teko mažiau nei 3 kv. m, ir todėl konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas sprendimu taip pat buvo nustatęs šiuos pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus: nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas ne visada buvo aprūpintas minkštuoju inventoriumi, kurio būklė ne visuomet buvo tinkama, dušų būklė taip pat nebuvo visuomet tinkama, pareiškėjui, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, nebuvo sudaryta galimybė papildomai praustis duše (byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo diagnozuotas IV stadijos riestinės žarnos vėžys su daugybinėmis metastazėmis kepenyse, pareiškėjui paskirtas chemoterapinis gydymas, buvo nustatytas kraujavimas iš storosios žarnos).
Akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė išsamius argumentus, dėl kurių konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža, t. y. nurodė konkrečius kriterijus, į kuriuos buvo atsižvelgta, ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, per kurį buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.
Įvertinus atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes matyti, kad atsakovas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį.
Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Akcentuotina tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
Tai, kad atsakovas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Vadovaujantis atsakovo išsakytais prašyme dėl proceso atnaujinimo argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą.
Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011, Nr. P-86-822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje suformuota nuostata, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA438-50/2009). Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, kadangi skundo priėmimo stadijoje, nepatikrinęs, ar nėra neigiamų procesinių kliūčių nagrinėti bylą, neatsižvelgė į tai, kad teismo žinioje jau yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pareiškėjui (jo teisių perėmėjams) buvo pakartotinai priteistas neturtinės žalos, patirtos nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio mėnesio, žalos atlyginimas. Atsakovas prašyme nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009; 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010; 2012 m. kovo 23d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012.
Atsakovas prašymą grindžia ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktais, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla iškelta iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. gegužės 17 d.) ir byloje buvo taikomos ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nuostatos, o apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo vadovaudamasis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Atsakovo nurodomos ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktų nuostatos buvo įtvirtintos ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 37 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad atsakovo nurodytoje Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4535-463/2016 sprendimas buvo priimtas 2016 m. sausio 18 d. (įsiteisėjo 2016 m. vasario 2 d.), t. y. kai šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas skundo priėmimo klausimas, minėtas sprendimas buvo įsiteisėjęs (teismo žinioje jau nebuvo administracinės bylos dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu). Iš 2016 m. sausio 18 d. teismo sprendimo aprašomosios dalies matyti, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, jog nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2014 m. birželio mėnesio tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis: buvo pažeisti minimalaus kameros ploto reikalavimai, kamerose buvo drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, asmenų kratos ir daiktų apžiūra buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 5 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 469 paras, ir pareiškėjui dėl šio pažeidimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, buvo priteista 2 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šioje administracinėje byloje pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo per mažai ploto, taip pat skunde nurodė kitas jam neužtikrintas tinkamas kalinimo sąlygas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2018 m. liepos 25 d. nutartimi pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nustatė, kad nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 694 paras. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimą dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kai jis buvo kalinamas per mažo ploto kamerose nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 5 d., t. y. laikotarpiu, kuris buvo aktualus ir Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4535-463/2016, t. y. abejose bylose nagrinėtos tos pačios aplinkybės, susijusios su patirta pareiškėjo neturtine žala dėl kalinimo per mažo ploto kamerose nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 5 d.
Pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Jeigu skundas jau yra priimtas ir byla nagrinėjama teisme, teismas, nustatęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį, bylą nutraukia (ABTĮ 101 str. 2 p.). Šios ABTĮ normos įtvirtina res judicata principo taikymą administraciniame procese. Šis principas yra pripažįstamas ir plačiai taikomas EŽTT. EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendime byloje Esertas prieš Lietuvą (Nr. 50208/06), remdamasis ankstesne praktika bei teisės viršenybės ir teisinio tikrumo principais, pažymėjo, kad kai yra galutinis sprendimas, kuriuo atliktas situacijos vertinimas, toks sprendimas negali būti kvestionuojamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukia arba skundą palieka nenagrinėtą, jeigu nustatomos ABTĮ 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1208-520/2018).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016).
Nustačius, kad jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kai skundas jau yra priimtas nagrinėti, pirmosios instancijos teisme bylos dalis turėjo būti nutraukta pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 2 punktą (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 103 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo ir netaikė ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 5 punkto.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos abiejų bylų faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo atsakovui pareikšto reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl to, kad jis (pareiškėjas) nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 5 d. buvo laikomas mažo ploto kamerose, teisiniai argumentai, susiję su ABTĮ nuostatomis, draudžiančiomis pakartotinai nagrinėti jau kitoje byloje išnagrinėtas tas pačias aplinkybes, sudaro faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad priimant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartį buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, t. y. atsakovo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu yra pagrįstas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą iš dalies, t. y. atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, o prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu netenkinti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi ir 163 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 tenkinti iš dalies.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 pagal pareiškėjo S. J. teisių perėmėjų G. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 pagal pareiškėjo S. J. teisių perėmėjų G. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė