Civilinė byla Nr. 3K-7-196-915/2015

              Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08159-2013-8

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.6;                                                         42.10; 42.11.1; 45.5; 108; 111.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 8 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Arginta“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutarties, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėse bylose pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Daigai“, A. Z. ir uždarosios akcinės bendrovės „Avastata“ ieškinius atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Arginta“ dėl avanso grąžinimo; trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje sprendžiami klausimai dėl: 1) atsakovo gynimosi būdų, kai sutartį nutraukusi šalis reikalauja taikyti sutarties nutraukimo teisinius padarinius, o atsakovas nesutinka su jais; 2) šalių sudarytų saulės jėgainių įrengimo sutarčių pažeidimo, laiku negaunant leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus; 3) atsakovo teisės į išlaidų, patirtų vykdant sutartis, atlyginimą.

              Civilinėje byloje Nr. 2-14470-866/2013 ieškovas UAB „Daigai“ prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Arginta“ 9680 Lt (2803,52 Eur) negrąžinto avanso, 336,47 Lt (97,45 Eur) palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

              Ieškovas UAB „Daigai“ nurodė, kad 2012 m. spalio 25 d. ieškovo UAB „Daigai“ direktorius J. S. ir atsakovas UAB „Arginta“ sudarė saulės jėgainės įrengimo sutartį Nr. 145 IN 10-12 bei 2012 m. spalio 25 d. ieškovas UAB „Daigai“ su atsakovu UAB „Arginta“ sudarė saulės jėgainės įrengimo sutartį Nr. 146 IN 10-12. Pagal sudarytas sutartis atsakovas įsipareigojo įrengti 30 kW galios saulės jėgaines. 2013 m. sausio 22 d. ieškovas UAB „Daigai“ ir J. S. sudarė susitarimą dėl reikalavimo perleidimo pagal saulės jėgainės įrengimo sutartį Nr. 145 IN 10-12, visos J. S. reikalavimo teisės, kylančios iš sutarties, nuo 2013 m. sausio 22 d. perleistos UAB „Daigai“. Atsakovui apie tai tinkamai pranešta 2013 m. kovo 5 d. rašytiniu pranešimu. Sutarčių 4 straipsnio 2 punktu nustatyta, kad atsakovas privalo ieškovo vardu leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – ir leidimas) gauti ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. Sutartyje imperatyviai įtvirtinta, kad negavęs šio leidimo nustatytu terminu, atsakovas įsipareigoja grąžinti visas iš ieškovo gautas lėšas. Už tinkamai ir laiku atliktus darbus pagal kiekvieną sutartį ieškovas įsipareigojo sumokėti sutarčių Prekių ir darbų specifikacijose nurodytą sumą. Sutarčių 7 straipsnio 2 punktu šalys susitarė, kad ieškovas mokėjimus atsakovui atliks dalimis nustatyta konkrečia tvarka. Pasirašius sutartis ieškovas atsakovui sumokėjo 5 proc. avansą nuo sutarčių Prekių ir darbų specifikacijose nurodytos bendros darbų ir prekių kainos, kas sudaro atitinkamai 19 360 Lt (5607,04 Eur). Ieškovas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, atsakovas privalėjo tinkamai vykdyti sutarties sąlygas. Negavęs leidimo iki 2012 m. gruodžio 31 d., dėl neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų ieškovas kreipėsi į atsakovą, kad nepageidauja toliau tęsti sutartinių santykių dėl jėgainės įrengimo darbų, ir prašė grąžinti sumokėtą avansą (dalis avanso grąžinta, pasiliekant po 4000 Lt (1158,48 Eur) su PVM pagal abi sutartis).

              Civilinėje byloje Nr. 2-21258-872/2013 ieškovas A. Z. prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Arginta“ 4840 Lt (1401,76 Eur) negrąžinto avanso, 111,36 Lt (32,25 Eur) palūkanų, 9,5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

              Ieškovas A. Z. nurodė, kad 2012 m. spalio 22 d. sudarė su atsakovu UAB „Arginta“ saulės jėgainės įrengimo sutartį. Sutartyje buvo nustatytas avansinis mokėjimas – 5 proc. sutarties kainos, kurį ieškovas turėjo sumokėti per 10 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos. Kadangi sutarties kaina buvo 204 490 Lt (59 224 Eur), tai ieškovas 2012 m. spalio 10 d. atsakovui pervedė 10 000 Lt (2896,20 Eur). Sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovo vardu gauti leidimą plėtoti energijos gamybos pajėgumus ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d., o nustatytu terminu negavęs leidimo, – grąžinti visas iš ieškovo gautas lėšas. Kadangi leidimas sutartimi nustatytu laikotarpiu nebuvo gautas, tai ieškovas 2013 m. sausio 29 d. pranešimu pareikalavo per septynias dienas grąžinti 2012 m. spalio 10 d. sumokėtą avansą. 2013 m. kovo 25 d. atsakovas grąžino tik dalį avanso – 5160 Lt (1494,44 Eur).

              Civilinėje byloje Nr. 2-16512-734-2013 ieškovas UAB „Avastata“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „Arginta“ 4840 Lt (1401,76 Eur) negrąžinto avanso, 162 Lt (46,92 Eur) delspinigių nuo viso sumokėto ir laiku negrąžinto 9982,50 Lt (2891,13 Eur) avanso už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 22 d., t. y. už 81 dieną (tik pateikus ieškinį atsakovas sumokėjo dalį avanso), 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

              Ieškovas UAB „Avastata“ nurodė, kad su atsakovu 2012 m. spalio 5 d. pasirašė saulės jėgainės įrengimo sutartį Nr. 114 IN 10-12. 2012 m. spalio 8 d. pervedė atsakovui 5 proc. avansą – 9982,50 Lt (2891,13 Eur). Sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovo vardu gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d., o nustatytu terminu negavęs leidimo, – grąžinti visas iš ieškovo gautas lėšas. Atsakovas negavo sutartyje nustatytu laiku leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Kadangi Vyriausybė kiekvieniems metams patvirtina elektros kainos supirkimo tarifus, tai šio leidimo gavimas iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo esminė ieškovo UAB „Avastata“ projekto įgyvendinimo sąlyga. 2012 m. negavus leidimo ieškovui UAB „Avastata“ finansiškai buvo nenaudinga tęsti šį projektą. Taigi laiku neįvykdytas pirmasis darbų atlikimo etapas lėmė ieškovo planų dėl saulės jėgainių verslo žlugimą, todėl atsakovas privalo atlyginti ieškovui UAB „Avastata“ visus patirtus nuostolius ir sumokėti 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovas UAB „Avastata“ nesutiko su atsakovo argumentais, kad dėl patirtų nuostolių turėtų kreiptis į valstybės institucijas. Sutartiniai santykiai šiuo atveju ieškovą UAB „Avastata“ siejo su atsakovu, todėl nuostolius turi atlyginti sutarties neįvykdžiusi šalis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarčių esmė

              Civilinėje byloje Nr. 2-14470-866/2013 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškovo UAB „Daigai“ ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo UAB „Arginta“ 9680 Lt (2803,52 Eur) skolos, 336,47 Lt (97,45 Eur) palūkanų, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. kovo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

              Teismas rėmėsi CK 6. 644 straipsnio 1 dalimi, 6.645 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai, ieškovas UAB „Daigai“ įsipareigojo atlikti mokėjimus sutarties 7 straipsnio 2 punkte nustatyta tvarka, t. y. pagal nustatytas sąlygas mokėjimai turėjo būti atliekami tam tikrais etapais; atskirų susitarimų dėl tam tikrų darbų kainos, atskiro apmokėjimo ar atlygio už konkretų darbą sulygta nebuvo. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo (CK 6.193 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2009), nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl sutarties 4 straipsnio 2 punkto, kuriame nustatyta, kad partneris įsipareigoja kliento vardu gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d.; klientui negavus leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iki 2012 m. gruodžio 31 d., partneris įsipareigoja grąžinti visas iš kliento gautas lėšas. Ieškovas UAB „Daigai“ kreipėsi į atsakovą dėl sutarties nevykdymo ir prašė grąžinti sumokėtas lėšas. Atsakovas sutiko grąžinti dalį avansinio mokėjimo, nurodydamas, kad buvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, o dėl leidimo gavimo atsakovas atliko tam tikrus darbus ir pasilieka 4000 Lt (1158,48 Eur) ir PVM. 2013 m. kovo 5 d. ieškovas pranešė atsakovui, kad nutraukia sutartis Nr. 145 IN 10-12 ir Nr. 146 IN 10-12. Ginčo dėl sutarties nutraukimo byloje nėra. Teismas, aiškindamas sutarčių Nr. 146 IN 10-12 ir Nr. 146 IN 10-12 4 straipsnio 2 punktą, konstatavo, kad buvo nustatyta tam tikra konkreti data, kuria apibrėžtas vienas iš rangos sutarties etapų, bet tai nebuvo atskiras darbas, dėl kurio atlikimo ir atskiro apmokėjimo šalys būtų išreiškusios valią ir leidimo gavimą vertinusios kaip atskirą sutarties objektą. Atsakovas, rengdamas prašymą dėl leidimo gavimo, veikė savo rizika ir atsakomybe (CK 6.645 straipsnio 3 dalis). Atsakovas nepateikė teismui duomenų, kokie darbai buvo atliekami gavus leidimą. Atsakovo ir liudytojų paaiškinimų pagrindu teismas sprendė, kad atsakovas nesiekė toliau bendradarbiauti su ieškovu ir vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtus nuostolius ir papildomas išlaidas, susidariusias vykdant rangos sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Leidimo gavimas kliento vardu buvo sulygtas sutartimi, tai nelaikytina papildomomis, neplanuotomis ir dėl ieškovo kaltės atsiradusiomis atsakovo papildomomis išlaidomis. Teismas rėmėsi CK 6.38 straipsniu, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6. 256 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į tai, kad atsakovas rangos sutarties neįvykdė, todėl sprendė, kad turi grąžinti ieškovui UAB „Daigai“ 9680 Lt (2803,52 Eur) avansą.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 10 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą.

              Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad sutarties 4 straipsnio 2 punkto avanso grąžinimo sąlyga reiškia, jog ieškovo sumokėtos sumos gali būti negrąžinamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas 2012 m. gruodžio 31 d. būtų turėjęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Ieškovo avansu sumokėta suma gali būti vertinama kaip prievolių įvykdymo užtikrinimas, nes ja siekiama įtvirtinti sutartinius įsipareigojimus, o ne sumokėti už tam tikrą darbą, tai atitinka kasacinio teismo praktiką (CK 1.5, 6.193 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D. , bylos Nr. 3K-3-593/2008; 2011 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ju2“ v. UAB „Lietuvos kino studija“, bylos Nr. 3K-3-238/2011; kt.). Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nepateikta duomenų, jog iki 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovo UAB „Daigai“ vardu buvo gautas leidimas ir tik 2013 m. dėl Energetikos ministerijos veiksmų tapo žinoma, jog ieškovas laikytinas gavusiu leidimą iki 2012 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija rėmėsi CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, 6.248 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad ieškovo ir Energetikos ministerijos nesieja sutartiniai santykiai, todėl sutartinė atsakomybė dėl nustatytu terminu nepateikto leidimo kyla atsakovui (CK 6.256–6.262 straipsniai). Sudarydamos sutartį šalys paskirstė riziką, todėl nereikia nustatyti atsakovo kaltės, pakanka konstatuoti, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovas neturėjo ir negalėjo turėti duomenų apie savo vardu gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Teisiškai nereikšminga, kad atsakovas negalėjo gauti popierinio leidimo, kad po 2013 m. tapo žinoma, jog ieškovas laikytinas gavusiu leidimą 2012 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. gruodžio 12 d.

              Civilinėje byloje Nr. 2-21258-872/2013 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. preliminariu sprendimu ieškovo A. Z. ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo UAB „Arginta“ 4840 Lt (1401,76 Eur) negrąžinto avanso, 111,36 Lt (32,25 Eur) palūkanų, 9,5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 15 d. galutiniu sprendimu panaikino teismo 2013 m. balandžio 19 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė.

              Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad ieškovas 2012 m. spalio 24 d. pateikė Energetikos ministerijai prašymą išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Energetikos ministerija, atsižvelgdama į tai, kad dėl itin didelio gautų prašymų skaičiaus leidimų išdavimas vėlavo, 2013 m. sausio 21 d. interneto puslapyje išplatino viešą pranešimą, kad iki 2013 m. vasario 4 d. jos tinklalapyje bus paskelbtas išduotų leidimų sąrašas. Viešoje erdvėje buvo nurodyta, kad sąraše esantys asmenys ir įmonės, kurie prašymus išduoti leidimą pateikė iki 2012 m. gruodžio 31 d., galės pradėti vykdyti tolesnes projektų įgyvendinimo procedūras neatsiėmę popierinio leidimo. Pagal energetikos ministro 2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 1-125 „Dėl informacijos apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbimo“ l punktą informacija apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbiama Energetikos ministerijos interneto svetainėje. Vadovaujantis šiuo įsakymu 2013 m.  vasario 4 d. Energetikos ministerijos tinklalapyje paskelbtas išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas, į jį buvo įtrauktas ir ieškovas. Energetikos ministerija pažymėjo, kad asmenys, esantys skelbiamame sąraše, taip pat galėjo kreiptis į ministeriją dėl popierinio leidimo išdavimo, jei tokio pageidavo, tačiau ieškovas dėl popierinio leidimo gavimo nesikreipė. Teismas sprendė, kad leidimas ieškovui buvo išduotas per 30 kalendorinių dienų nuo tada, kai Energetikos ministerijai buvo pateikta paraiška – 2013 m. lapkričio 25 d., t. y. ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. Byloje nustatyta, kad ieškovas sutiko, jog atsakovas turi teisę pasilikti dalį avanso – 800–1000 Lt (231,70–289,62 Eur), t. y. pagal rinkos kainas. Teismas nurodė, kad Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 594 „Dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punkte nustatyta su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo tvarka asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduotus teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo. Šio nutarimo aprašo 2-asis priedas nustato maksimalius išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensuotinus dydžius, t. y. išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu – 2170 Lt (628,48 Eur) su PVM, bei elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidų – 4574 Lt (1324,72 Eur) su PVM. Atsakovo į bylą pateikta išsami laiko ir kitų sąnaudų, patirtų sudarant ir vykdant sutartį su ieškovu suvestinė, liudytojų parodymai patvirtina, kad atsakovas tinkamai atliko šalių sutartimi sutartus darbus – organizavo leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimą. Liudytojai patvirtino, kad ieškovui priklausantis žemės sklypas patenka į vandens telkinių, želdinių apsaugos zonas, todėl poveikio aplinkai įvertinimas buvo būtinas, o sklypo su tokiais apribojimais įvertinimas pareikalauja daugiau darbo laiko sąnaudų, atliekamas detalesnis duomenų nagrinėjimas, yra sudėtingesnis projektavimas ir statyba. Nagrinėjamu atveju buvo daromas priešprojektinis pasiūlymas, nuodugniai išnagrinėta kliento pateikta dokumentacija, preliminarus jėgainės išdėstymas ir prijungimo schemos parengimas pagal specialią inžinerinę programą. Atsakovo faktiškai suteiktos paslaugos yra apibūdintos atsakovo išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje: konsultacijos dėl saulės jėgainės įrengimo proceso pagal kliento pateiktą informaciją ir kliento suformuotus poreikius, gautos kliento dokumentacijos analizė, jėgainės išdėstymo ir prijungimo schemos parengimas, pranešimų ir deklaracijų rengimas, pažymų surinkimas, paraiškos dokumentų paketo Energetikos ministerijai parengimas ir pateikimas. Atsakovas, kaip ir ieškovas, 2012 m. pabaigoje negalėjo nuspėti, kokios bus priimtos saulės energetiką reglamentuojančių teisės aktų redakcijos. Atsakovas atliko pagal sutartį nustatytus darbus, tinkamai pateikė Energetikos ministerijai prašymą išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, leidimas ieškovui buvo išduotas iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovas pagrįstai už atliktus darbus pasiliko dalį avanso – 4840 Lt (1401,76 Eur).

              Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. galutinį sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo A. Z. ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo UAB „Arginta“ 4840 Lt (1401,76 Eur) negrąžinto avanso, 111,36 Lt (32,25 Eur) palūkanų bei 9,5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos 4840 Lt (1401,76 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. kovo 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas. 

              Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CK 6.156 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad šalys sutarties 4 straipsnyje aiškiai išdėstė įsipareigojimus dėl darbų atlikimo terminų gaunant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Atsakovas įsipareigojo kliento vardu (ieškovo) gauti šį leidimą ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 31 d., o tokio leidimo negavęs iki nurodytos datos, įsipareigojo grąžinti visas gautas lėšas. Atsakovas, nepateikęs įrodymų, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovo vardu buvo gautas Energetikos ministerijos leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, privalo ieškovui A. Z. grąžinti visas iš jo gautas lėšas.

              Pasisakydamas dėl Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies taikymo teismas nurodė, kad teigiamo sprendimo priėmimas negali būti tapatinamas su licencijos ar leidimo išdavimu (Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ 1.1 punktas, Vyriausybės  2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474 patvirtintos Veiklos elektros energetikos sektoriuje licencijavimo taisyklės, energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. 1-212 „Dėl veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“). Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog toks leidimas 2012 m. lapkričio 26 d. buvo gautas. Tai, kad galimai sprendimas iki nurodytos datos buvo priimtas, nereiškia, kad pats leidimas nustatyta tvarka buvo išduotas. Tik 2013 m. vasario 4 d. paskelbta informacija apie dar 2012 m. lapkričio 26 d. išduotą leidimą ieškovui A. Z. nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovas tinkamai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.202 straipsnio 3 dalis). Atsakovas iš esmės neprieštaravo sutarties nutraukimui, tačiau nurodė, kad jis nėra pažeidęs sutartinių įsipareigojimų, ir grąžino ieškovui tik dalį sumokėto avanso, t. y. 5160 Lt (1494,44 Eur). Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika avanso klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ju2“ v. UAB „Lietuvos kino studija“, bylos Nr. 3K-3-238/2011), sprendė, kad atsakovas privalo vykdyti įsipareigojimą pagal sutartį – grąžinti ieškovui A. Z. visas iš jo gautas lėšas. Atsakovas neginčijo sutarties sąlygų, nereiškė reikalavimo priteisti nuostolius, neįrodinėjo patirtos žalos. Šalys sutartyje nebuvo nustačiusios jokių išlygų dėl trečiųjų asmenų neveikimo (pvz., valstybinių institucijų neveikimo laiku ar neveikimo apskritai). Kadangi atsakovas jokių reikalavimų byloje nepareiškė, o sutartyje nenustatyta atlygio atsakovui už jo faktiškai atliktus darbus gaunant leidimą, tai sutartis turi būti vykdoma pagal jos nuostatas.

              Civilinėje byloje Nr. 2-16512-734-2013 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovo UAB „Avastata“ ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo UAB „Arginta“ 4840 Lt (1401,76 Eur) negrąžinto avanso, 162 Lt (46,92 Eur) delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2013 vasario 21 d. (kreipimosi į teismą dienos) iki 2013 m. kovo 19 d. (dalinio atsiskaitymo datos) nuo 10 144,50 Lt (2938 Eur) sumos, t. y. 50,72 Lt (14,69 Eur), ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 5002 Lt (1448,68 Eur) sumos, skaičiuojamos nuo 2013 m. kovo 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

              Teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 26 d. atsakovas kreipėsi į Energetikos ministeriją dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ieškovo vardu, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad visiškai įvykdė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovo vardu gavo leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Kad leidimas iki nurodytos datos nebuvo išduotas, patvirtina trečiojo asmens atstovo paaiškinimai, tai, kad informacija apie leidimų išdavimą paskelbta 2013 m. vasario mėnesį, šią aplinkybę patvirtina išrašas iš Energetikos ministerijos tinklalapio, sąrašo Nr. 3685. CK  6.156 straipsnio 1 dalies, 6.200 straipsnio 1 dalies, 6.38, 6.59 straipsnių, 6.256 straipsnio 1 dalies, 6.205 straipsnio pagrindu teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo 4840 Lt (1401,76 Eur) negrąžinto avanso, o atsakovo argumentai, jog atlikdamas darbą pagal sutartį patyrė 4000 Lt (1158,48 Eur) su PVM išlaidas, neįrodyti; atsakovas savo pažeistų teisių priešieškiniu negynė. Iškėlus bylą atsakovas grąžino dalį sumokėto 9982,50 Lt (2891,13 Eur) avanso, t. y. 5142,50 Lt (1489,37 Eur), todėl teismas sprendė priteisti negrąžintą avanso dalį – 4840 Lt (1401,76 Eur). Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas galės kreiptis dėl tokių nuostolių atlyginimo Vyriausybės nustatyta tvarka (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-170 3 straipsnis); būtent šalis siejo sutartiniai santykiai, atsakovas savo įsipareigojimų neįvykdė. Teismas, remdamasis CK 6.258 straipsnio 1 dalimi, sutarties 9 straipsnio 2.1 punktu, sprendė priteisti ieškovui iš atsakovo delspinigius.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 29 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą.

              Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas sprendimo dėl licencijos ar leidimo išdavimo priėmimas ir licencijos ar leidimo išdavimas yra kaip du skirtingi atitinkamų institucijų veiksmai. Teigiamo sprendimo priėmimas neturėtų būti tapatinamas su licencijos ar leidimo išdavimu. Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ 1.1 punkto pagrindu Vyriausybė 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474 patvirtino Veiklos elektros energetikos sektoriuje licencijavimo taisykles, kuriomis nustatė licencijų formą, kas turi būti licencijoje nurodoma, bei jos išdavimo tvarką. Energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 1-212 „Dėl veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ nustatyta, kad leidimus išduodanti institucija per 30 kalendorinių dienų nuo reikiamų duomenų ir dokumentų gavimo dienos privalo išduoti pareiškėjui leidimą arba pateikia rašytinį motyvuotą atsisakymą išduoti leidimą, kurio forma, turinys, registravimo tvarka bei leidimo dublikato išdavimo tvarka yra smulkiai reglamentuoti nurodytame akte. Teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo buvo priimtas 2012 m. lapkričio 26 d., bet tai dar nereiškia, kad pats leidimas nustatyta tvarka buvo išduotas. Energetikos ministerija nurodė, kad vienu metu buvo gauta 15 000 tokios pat rūšies prašymų išduoti leidimus, dėl tokio darbo krūvio sutriko ministerijos darbas, todėl buvo nuspręsta apie išduotus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus verslo subjektams skelbti ministerijos interneto tinklalapyje. Informacija apie išduotus leidimus verslo subjektams, tarp jų – ir ieškovui –  buvo paskelbta 2013 m. vasario mėnesį. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad įstatymas nustatė 30 dienų terminą leidimo išdavimo klausimui spręsti, verslo subjektai šią įstatymo nuostatą žinojo, todėl, nesant neigiamo atsakymo dėl leidimo išdavimo, turėjo būti aišku, jog leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas. Tačiau teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje tik 2013 m. vasario mėnesį paskelbta informacija apie dar 2012 m. lapkričio 26 d. išduotą leidimą, nesudaro pagrindo vertinti, jog atsakovas tinkamai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.156 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.202 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas, manydamas ir įrodinėdamas, kad jis sutartį įvykdė tinkamai, turėjo teisę ginti savo pažeistas teises kitais įstatyme nustatytais būdais, pvz., ginčydamas sutarties vienašališką nutraukimą, įrodinėdamas patirtą žalą dėl aplinkybių, kurios nuo jo nepriklauso, ir pan. Tačiau tokie reikalavimai byloje nepareikšti, o pagal šalių sutartį sąlyga atlygio atsakovui už jo faktiškai atliktus darbus tokiu atveju, koks susiklostė nagrinėjamoje byloje, t. y. kai sprendimas dėl leidimo išdavimo buvo priimtas sutartyje nustatytais terminais, tačiau dėl nenustatytų byloje aplinkybių arba dėl valstybės institucijų veiksmų ar neveikimo pats leidimas nustatyta tvarka nebuvo išduotas, nenumatyta.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

              Atsakovas UAB „Arginta“ prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus, priimtus civilinėje byloje Nr. 2-14470-866/2013, iškeltoje pagal ieškovo UAB „Daigai“ ieškinį atsakovui, ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Daigai“ ieškinį atmesti, priteisti kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

              Atsakovas kasaciniame skunde kelia klausimus: 1) ar sutartimi šalys gali susitarti arba vienašališkai viena iš jų nustatyti, kad nesivadovaus imperatyviosiomis teisės normomis; 2) ar teismai, vertindami sutarties šalies reikalavimus, privalo įvertinti ir analizuoti, ar aplinkybės, kuriomis buvo motyvuojamas sutarties šalies reikalavimas, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus. Atsakovo nuomone, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuria aiškinamos CK 6.193 straipsnio nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB „Norfos mažmena“, bylos Nr. 3K-3-120/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Peata“ v. UAB „Virginijus ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-36/2014; kt.). Teismai, nesiaiškindami sutarties 4 straipsnio 2 punkto tikrosios prasmės, sprendė, kad ši sutarties sąlyga skirta tik šalių susitarimui, jog iki 2012 m. gruodžio 31 d. privalėjo būti gautas popierinės formos leidimas, fiksuoti. Teismai nevertino, ar byloje yra kokie nors įrodymai, patvirtinantys, kad: 1) buvo šalių susitarimas nesilaikyti Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies sąlygos; 2) buvo ieškovo supratimas, kad atsakovas privalo organizuoti tik popierinio leidimo gavimą ir kad ieškovui reikalingas tik tokios formos leidimas; 3) ieškovo teisėti ir pagrįsti lūkesčiai dėl popierinio leidimo negavimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. liko neįgyvendinti vien dėl popierinio leidimo negavimo ar ir dėl kitų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo faktą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog šalys tikėjosi, kad Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nebus taikoma, kad atsakovas privalo iki 2012 m. gruodžio 31 d. gauti popierinį leidimą iš trečiojo asmens (CPK 185 straipsnis). Teismai rėmėsi aplinkybėmis, kurios net nebuvo įrodinėjamos proceso metu (t. y. kad šalys, sudarydamos sutartis, tikėjosi, jog Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nebus taikoma, kad atsakovas privalo iki 2012 m. gruodžio 31 d. gauti popierinį leidimą). Atsakovo nuomone, pažodinis šios sutarties sąlygos aiškinimas lemia, kad šalys nesitarė dėl konkrečios formos, kuria privalo būti gautas leidimas. Taigi, nebuvo pagrindo manyti, kad šalys nesivadovaus Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies sąlyga. Šalys nebuvo susitarusios, kad atsakovas organizuos tik popierinės formos leidimo gavimą. Šalims buvo žinomos materialiosios teisės normos, t. y. kad leidimo gavimo įforminimas vyks taip, kaip nurodyta įstatyme (t. y. nebūtinai tik popierine forma). Ieškovas UAB „Daigai“, suprasdamas visai Lietuvos visuomenei visuotinai žinomą valstybės institucijų poziciją saulės energetikos klausimu, vengė pripažinti atsakovo poziciją, kad visus nuo jo valios priklausančius veiksmus atliko laiku ir tinkamai, o trečiasis asmuo laikėsi teisės aktais nustatytų procedūrų ir laiku (2012 m. gruodžio 13 d.) išdavė leidimus ieškovui UAB „Daigai“, apie tai paskelbė savo interneto tinklalapyje. Jokių valstybės institucijų pastabų dėl atsakovo rengtų dokumentų, susijusių su pasiruošimu įrengti saulės jėgainę, nebuvo gauta. Tai patvirtina ir trečiojo asmens skelbiama informacija, kad leidimai ieškovo vardu yra išduoti. Energetikos ministerijos interneto tinklalapyje yra įrašas, kad į sąrašą įtraukti tie pareiškėjai, kurie prašymus išduoti leidimus pateikė daugiau nei prieš 30 dienų, tačiau popieriniai leidimai dėl itin didelio prašymų skaičiaus jiems dar nebuvo išduoti. Tai patvirtina, kad Energetikos ministerija veikė laikydamasi Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies ir skaičiavo leidimo išdavimo terminą laikydamasi 30 dienų nuo paraiškos padavimo taisyklės. Energetikos ministerijos tinklalapyje yra ir kitas skyrelis, kur skelbiami duomenys apie subjektus, kuriems buvo išduoti popieriniai leidimai, jei to buvo pageidaujama. Tai patvirtina, kad normalu ir atitinka teisės normas, kai yra laiko tarpas tarp leidimo išdavimo ir popierinio leidimo išspausdinimo datų. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis buvo galima abejoti Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies taikymu (t. y. kad leidimas laikomas išduotu per 30 dienų nuo paraiškos pateikimo). Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo skelbimo apie leidimo išdavimą įdėjimo į ministerijos interneto tinklalapį datą sieti su leidimo išdavimo data. Tai, kad Energetikos ministerija 2013 m. pagal energetikos ministro 2012 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 1-215 paskelbė gavusių leidimus ūkio subjektų sąrašą, dar nereiškia, kad tie leidimai išduoti tik 2013 m. Nurodytame įsakyme ir įstatymuose nenustatyta, kad leidimas laikomas išduotu tik nuo jo paskelbimo. Suprantama, kad ūkio subjektams žinoma įstatymo norma, – jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per 30 dienų, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo. Be to, teisės aktuose nėra imperatyviai pasisakyta, per kiek dienų nuo leidimo išdavimo ministerija turėjo apie tai paskelbti. Tai, kad atsakovas neprašė, jog ieškovas UAB „Daigai“ mokėtų kitas pagal sutartį priklausančias sumas, paaiškinama tuo, kad ministerijos leidimas ieškovui buvo išduotas tuo metu, kai visuotinai žiniasklaidoje buvo skelbiama apie teisinės bazės keitimą saulės energetikos srityje, teisės aktų projektai irgi buvo skelbiami viešai. Atsakovas suprato ieškovo nerimą dėl galimai pasikeisiančios teisinės bazės, todėl elgėsi sąžiningai, be reikalo nedarė ieškovui UAB „Daigai“ spaudimo. Atsakovo elgesys vertintinas kaip geranoriškas bendradarbiavimas su ieškovu UAB „Daigai“. Kadangi pagal Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį popierinio leidimo gavimas iš Energetikos ministerijos nėra būtinas etapas tolesniam saulės jėgainės verslui plėtoti, tai jau nuo 2012 m. gruodžio 13 d. ieškovas pagal sutarties 7 punktą turėjo mokėti antrą įmoką atsakovui, kad šis galėtų tęsti darbus. Visuotinai žinomos aplinkybės (nereikia įrodinėti), kad nuo 2012 m. rudens valstybėje keitėsi politinė valdžia ir politinė valia dėl saulės energetikos; jau 2012 m. pabaigoje buvo rengiami (ir Vyriausybei pateikti) įstatymų keitimo projektai. Suprantama, kad ieškovas UAB „Daigai“, sudarydamas su atsakovu sutartį, to nesitikėjo, t. y. nesitikėjo, kad elektros energijos supirkimo tarifas gali smarkiai mažėti (nuo 1,44 Lt, arba 0,42 Eur, iki 1,25 Lt, arba 0,36 Eur), tačiau dėl ūkio subjektų, kuriems leidimai išduoti iki 2012 m. gruodžio 31 d., negali būti laikoma, kad leidimai neišduoti įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas negali būti laikomas pažeidusiu sutartį dėl to, kad primygtinai nuo 2012 m. gruodžio 13 d. (leidimo gavimo dienos) nereikalavo, jog ieškovas sumokėtų sutarties 7 straipsnio 2.2 punkte nustatytą kitą įmoką. Ieškovas UAB „Daigai“ dėl besikeičiančios saulės energetikai taikytinos teisinės bazės savarankiškai nusprendė nebetęsti pradėto saulės jėgainės įrengimo organizavimo. Atsakovas supranta, kad su ieškovu UAB „Daigai“ pasirašyta sutartis gali būti laikoma nutraukta, tačiau nėra pagrindo konstatuoti sutarties nutraukimą ieškovo iniciatyva dėl atsakovo kaltės.

              Dėl to, kad sutartyje nebuvo aptarta leidimo gavimo organizavimo kaina, atsakovas nurodo, kad sutarties 1-ojo priedo – Prekių ir darbų specifikacijos – 1 punkte nurodyti jėgainės projektavimo darbai. Atsakovo darbų ir laiko ataskaita pagrindžia, kas buvo padaryta, rengiantis projektavimui ir projektuojant jėgainę. Atsakovas remiasi CK 6.198 straipsniu, Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo 2 priedu, kuriame nurodomi maksimalūs išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensuotini dydžiai, patvirtinantys atsakovo apskaičiuotos kainos atitiktį rinkos kainoms. Šio Vyriausybės nutarimo rengimo metu ministerija kreipėsi į ūkio subjektus ir rinko informaciją apie taikomas kainas. Taigi Vyriausybei tvirtinti buvo pateiktas toks nutarimo projektas, kuriame buvo fiksuoti vidutiniai kainų dydžiai. Atsakovo teigimu, jis teikė paslaugas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu (su jėgainės schema); elektrinės projektavimo darbus. Vyriausybės nutarimo priėmimas įgyvendinat 2013 m. sausio 17 d. įstatymą Nr. XII-170 (3 straipsnis) patvirtina, kad išlaidos plėtojant saulės energetikos projektą yra plėtotojo, o ne rangovo sąnaudos, į jų atlyginimą projekto plėtotojo lėšomis rangovas, anot teismo, neturi teisės. Priešingu atveju nereikėjo nustatyti išlaidų kompensavimo, kai tai siejama su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu ir (ar) elektrinės projektavimo darbais. Pagal teismo išvadas įmonių, kurios teikė tik leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimo (elektrinės projektavimo darbų) paslaugas, ir įmonių, kurios teikė paslaugų kompleksą, t. y. leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimo ir elektrinės projektavimo darbų paslaugas, pačius elektrinės įrengimo darbus, konkurencinė padėtis tampa visiškai nelygi. Teismo pozicija reikštų, kad antrai grupei priklausančios įmonės klientams leidimus turėjo gauti nemokamai, o pirmai grupei – galėjo tikėtis atlygio už tai, kad jų klientai gavo ministerijos leidimus.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Daigai“ prašo netenkinti atsakovo kasacinio skundo, bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Ieškovas UAB „Daigai“ remiasi CK 6.202 straipsniu, kuriame nustatyta, kad reikalingą leidimą ar leidimus įstatymo ar sutartimi įpareigota sutarties šalis privalo gauti laiku. Jai tenka visos su privalomų leidimų gavimu susijusios išlaidos, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita. Sutarties šalis taip pat privalo nedelsdama pranešti kitai šaliai apie tai, kad leidimas yra gautas arba kad atsisakyta jį išduoti (CK 6.202 straipsnio 2 dalis). Esant šalių sutartiniams santykiams šalių sutartis turi būti taikoma, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiems klausimams, dėl kurių šalys nesusitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Iglus“ v. UAB „Aido turtas“, bylos Nr. 3K-3-294/2014). Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, esami elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumai gali būti plėtojami ar nauji elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumai naujoje vietoje įrengiami tik gavus leidimą. Sutartyse nurodyti darbai galėjo būti pradėti taip pat tik gavus leidimą (atidedamoji sąlyga) (sutarčių 3 straipsnis). Sutarčių 4 straipsnio 2 punktu atsakovas įsipareigojo gauti leidimus ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. šalys nustatė konkrečią datą, kuria buvo apibrėžtas vienas iš rangos sutarties etapų. Dar prieš sudarant sutartį konkretus terminas turėjo esminę reikšmę dėl besikeičiančios teisinės aplinkos saulės energetikos srityje. Subjektams, kuriems leidimai neišduoti ar išduoti po šios datos, buvo taikomas mažesnis elektros energijos supirkimo tarifas. Ieškovas iki numatyto termino negavo iš atsakovo leidimo. Tai pripažino ir pats atsakovas, pasirašydamas skolų suderinimo aktą. Atsakovui buvo žinoma, kad 2013 m. vasario 1 d. įsigalios Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas. Seimas nusprendė panaikinti elektros energijos supirkimo tarifą, kuris buvo nustatytas ir turėjo būti taikomas pagal leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojančius tarifus. Dėl pavėluoto gauti leidimo nuo 2013 m. balandžio 1 d. pasikeitus tarifams ieškovas patyrė 21 584 Lt (6251,16 Eur) nuostolių. Sutartyse nustatyta atsiskaitymo tvarka ir etapai buvo įtvirtinti tam, kad, atsakovui įvykdžius pirmiau nurodytą vykdymo etapą, ieškovas UAB „Daigai“ nustatytais terminais sumokėtų už paskesnį. Už tinkamai ir laiku atliktus darbus pagal kiekvieną sutartį ieškovas UAB „Daigai“ įsipareigojo sumokėti 1-ajame sutarčių priede – Prekių ir darbų specifikacijoje – nurodytą sumą. Sutarčių 7 straipsnio 2 punktu šalys susitarė, kad ieškovas mokėjimus atsakovui atlieka dalimis nustatyta tvarka.

              Atsakovas pripažįsta, kad leidimo gavimo faktas turėjo būti išreikštas kokia nors forma. Ieškovas UAB „Daigai“ iki 2012 m. gruodžio 31 d. neturėjo pagrindo manyti, kad jis yra gavęs leidimą, nes jo nebuvo nei popierine, nei elektronine, nei jokia kita forma. Atsakovas iki ieškovo raginimų grąžinti įsiskolinimą neinformavo ieškovo apie tai, kad leidimas išduotas, ir savo elgesiu leido suprasti, kad jis neišduotas. Aplinkybę, kad leidimo ieškovas UAB „Daigai“ negavo, patvirtina 2012 m. gruodžio 31 d. skolos suderinimo aktas, kuriuo atsakovas pripažino negrąžinto avanso įsiskolinimą. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika sutarčių aiškinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. G. A., bylos Nr. 3K-3-213/2014; kt.). Ieškovo nuomone, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išskaičiuoti iš avanso 6980 Lt (2021,55 Eur) (CK 6.130 straipsnis, 6.645 straipsnio 3 dalis). Prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus atsakovas veikė savo rizika. Ieškovas akcentuoja atsakovo bendradarbiavimo pareigos nevykdymą, nurodo kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „ASF“ v. UAB „Vėtrūna“, bylos Nr. 3K-3-250/2013; 2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Drūtnamis“ v. UAB „Statva“, bylos Nr. 3K-3-352/2014). Ieškovas UAB „Daigai“, gebėdamas įvykdyti pagal sutartis atsakovui kylančius įsipareigojimus, sutarčių nebūtų sudaręs. Be to, atsakovas nėra atleidžiamas nuo pareigos veikti kliento, t. y. ieškovo, interesais. Atsakovas pripažino, kad leidimo sutartyje nustatytu terminu negavo, tačiau atsakomybę siekė perkelti trečiajam asmeniui, kuris nėra sutarčių šalis. Ginčas kilo iš sutartinių santykių ir atsakovui kyla sutartinė atsakomybė (CK 6.256–6.262 straipsniai). Šiuo atveju nereikia nustatyti atsakovo kaltės dėl negauto leidimo nurodytu terminu. Atsakovas įsipareigojo grąžinti visas gautas lėšas. Tinkamas leidimų gavimo organizavimas yra atsakovo pareiga. Remiantis CK 6.202 straipsnio 2 dalimi atsakovui tenka visos su privalomų leidimų gavimu susijusios išlaidos. Šalys sutartimi nenustatė, kad ieškovas turės atlyginti galimas atsakovo išlaidas, susijusias su paraiškos leidimui gauti pateikimu. Atsakovas yra verslininkas, savo srities profesionalas ir prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus negali nesuprasti sutarčių sąlygų turinio. Atsakovas skelbiasi kaip ne vienerius metus sėkmingą veiklą vykdanti įmonė, todėl turėjo žinoti reikalingų leidimų gavimo tvarką, turėjo ir galėjo numatyti kliūtis, galinčias atsirasti, siekiant gauti atitinkamų institucijų leidimus, žinojo apie numatomus teisės aktų pakeitimus (CK 6.38 straipsnio 2 dalis, 6.256 straipsnio 3 dalis). Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas v. UAB „Efektyvios investicijos“, bylos Nr. 3K-3-380/2014), nurodo, kad šalių sutartis sudaryta prisijungimo būdu, sutarties projektas parengtas atsakovo, todėl sutarties sąlygos turi būti aiškinamos ieškovo UAB „Daigai“ naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Ieškovas UAB „Daigai“ neturi teisinio pagrindo kreiptis į Energetikos ministeriją dėl nuostolių atlyginimo pagal atsakovo esą patirtas išlaidas, kurių realumas ir pagrįstumas, ūkinių operacijų tikrumas neaiškus.

              2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Ieškovas UAB „Daigai“ remiasi kasacinio teismo praktika įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. v. J. R., bylos Nr. 3K-3-425/2011; 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-102/2013; kt.). Byloje nustatyta, kad avansas buvo nustatytas ir mokamas siekiant įtvirtinti sutartinius įsipareigojimus, o ne sumokėti už tam tikrų konkrečių darbų atlikimą. Leidimo išdavimo numatyta data – iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo apibrėžtas atskiras darbas. 2012 m. gruodžio 31 d. šalys pasirašė skolų suderinimo aktą dėl 19 360 Lt (5607,04 Eur). Atsakovas po 2012 m. gruodžio 31 d. dėl kitos mokėjimo dalies į ieškovą nesikreipė, nepareikalavo, kad projekto vykdymas būtų tęsiamas. Pagal sutarties 9  straipsnio 2.1 punktą ieškovui nebuvo skaičiuojami 0,02 proc. delspinigiai už laiku nesumokėtą sumą. Leidimas atgaline data negali būti traktuojamas kaip leidimo gavimas iki sutartyse nustatytos datos. Atsakovas pripažino, kad žinojo, jog leidimas iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebus gautas.

              Civilinėje byloje Nr. 2-21258-872/2013, iškeltoje pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovui UAB „Arginta“, kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme.

              Atsakovas UAB „Arginta“ dėsto tapačius argumentus, kaip ir kasaciniame skunde, pateiktame civilinėje byloje Nr. 2-14470-866/2013, kuri iškelta pagal ieškovo UAB „Daigai“ ieškinį atsakovui, papildomai nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog sprendimas išduoti leidimą buvo priimtas 2012 m. lapkričio 25 d., bet tai dar nereiškia, kad pats leidimas nustatyta tvarka buvo išduotas, prieštarauja Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 daliai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas tikėjosi, jog nurodytos teisės normos paskutinis sakinys nebus taikomas ir kad atsakovas privalo iki 2012 m. gruodžio 31 d. gauti popierinį leidimą. Pagal Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį sprendimo išduoti leidimą priėmimas ir pats leidimo išdavimas sutampa. Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474 patvirtintos Veiklos elektros energetikos sektoriuje licencijavimo taisyklės neteko galios 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 723 nuo 2012 m. birželio 27 d. Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 723 patvirtintos Veiklos elektros energetikos sektoriuje licencijavimo taisyklės skirtos Elektros energetikos įstatymo 15 straipsniui įgyvendinti, kurio 1 dalyje nustatyta, jog elektros energetikos sektoriuje licencijuojama elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo veikla. Nagrinėjama byla nesusijusi su kokiais nors atsakovo įsipareigojimais ieškovui gauti Elektros energetikos įstatymo 15 straipsnyje nustatytas licencijas. Nagrinėjamos bylos atveju taikytinas Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnis, reglamentuojantis leidimus gaminti elektros energiją ir plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintos Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės (pakeistos energetikos ministro 2009 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 1-70 ir 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212) nustato tik prašymo išduoti leidimą vykdyti veiklą elektros energijos sektoriuje formą, o ne leidimo formą. Atsakovas remiasi šių taisyklių 38, 39, 43, 44 punktais, nurodo, kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalis reglamentuoja sprendimo išduoti licenciją ar leidimą priėmimą ir licencijos ar leidimo išdavimą kaip du skirtingus atitinkamų institucijų veiksmus ir kad sprendimas išduoti leidimą buvo priimtas 2012 m. lapkričio 26 d., bet tai dar nereiškia, kad pats leidimas nustatyta tvarka buvo išduotas. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą padarė vadovaudamasis energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 „Dėl veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“, nors juo patvirtintų taisyklių 44 punkte nustatyta, kad leidimus išduodanti institucija gali nustatyti prašymų ir leidimų elektronines formas. Be to, teisės aktais nenustatyta, kad esant sprendimui išduoti leidimą, jis gali būti neišduotas ar gali būti laikomas neišduotu tol, kol jis nebus atspausdintas ar kokia nors kita forma perduotas ūkio subjektui.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas A. Z. prašo atsakovo UAB „Arginta“ kasacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo 1800 Lt (521,32 Eur) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimą. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl kasacinio skundo trūkumų ir kasacinio teismo praktikos taikymo. Ieškovo A. Z. nuomone, atsakovo kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįvykdė savo pareigos gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Energetikos ministerija atsiliepime į ieškinį ir 2013 m. sausio 21 d. pranešimu interneto tinklalapyje nurodė, kad toliau plėtoti projektus galės asmenys, kurie bus nurodyti 2013 m. vasario 4 d. sąraše, t. y. buvo nurodyta apie ateityje būsiančias aplinkybes (galimybę ateityje vykdyti projektą). Vadinasi, nors atsakovas ieškovo paraišką Energetikos ministerijai pateikė 2012 m. spalio 25 d., tačiau 2012  m. gruodžio 31 d. leidimą gavusių įmonių sąrašo dar nebuvo (jis paskelbtas tik 2013 m. vasario 4 d.), todėl laikytina, kad atsakovas savo įsipareigojimų laiku neįvykdė. Atsakovas yra profesionalus verslininkas, dirbantis atitinkamoje srityje, todėl negali pasiteisinti dideliu paraiškų, pateiktų Energetikos ministerijai kiekiu, ir pan. (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Ieškovas A. Z. nurodo byloje esančius įrodymus, jo manymu, patvirtinančius, kad atsakovas praleido sutartyje nustatytą terminą ir neįvykdė sutartinių įsipareigojimų.

              Ieškovo A. Z. nuomone, kasaciniame skunde keliami fakto klausimai, nes pagal kasacinio teismo praktiką konkrečios sutarties turinio aiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos UAB „ZSTATYBA“ v. ūkininkė V. V. , bylos Nr. 3K-3-357/2012; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AZA trade“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-623/2012). Be to, sutarties aiškinimo klausimas byloje neaktualus, nes pagal kasacinio teismo praktiką sutartis aiškinama tada, kai kyla ginčas dėl jos galiojimo, rūšies, pobūdžio, pakeitimo, pasibaigimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010). Esminis ginčas byloje kilo ne dėl sutarties sąlygų aiškinimo, o dėl atsakovo įsipareigojimų netinkamo vykdymo ir užmokesčio dydžio pagrįstumo. Ieškovo A. Z. nuomone, kasaciniame skunde nepagrindžiama, kaip apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos; ieškovas A. Z. nurodo kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teisino Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010).

              2. Dėl atsakovo darbų kainos. Atsakovas iki sutarties nutraukimo parengė ir Energetikos ministerijai pateikė tik paraišką plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, tačiau neatliko elektros įrenginių projektavimo darbų. Ieškovas A. Z. remiasi energetikos ministro 2012 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 1-116 patvirtintų Elektros rinklų naudojimo taisyklių 69.22 punktu, Statybos įstatymo 2 straipsnio 27, 28 dalimis, nurodo, kad atsakovo Energetikos ministerijai pateikta preliminari kabelio paklojimo schema ir modulio išdėstymo planas (2012 m. spalio 23 d. paraiškos 5 priedas) negali būti laikoma jėgainės projektu. Atsakovo parengtame 2013 m. kovo 22 d. susitarimo nutraukti sutartį projekto 2 punkte nurodoma, kad atsakovo atlikti darbai yra paraiškos plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimas ir leidimo gavimas. Tik bylos nagrinėjimo metu atsakovas pakeitė savo poziciją, teigdamas, kad yra atlikęs elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimą. Vertinant atsakovo atliktų darbų vertę atsižvelgtina į rinkoje galiojančias kainas (ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jos yra apie 800–1000 Lt, t. y. 231,70–289,62 Eur) bei į maksimalias Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 „Dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatytas kompensuotinas išlaidas už leidimo gavimą – 2170 Lt (628,48 Eur) su PVM. 4840 Lt (1401,76 Eur) avanso suma du kartus viršija Vyriausybės nustatytą maksimalų kompensuotinų išlaidų dydį. Bylos duomenimis, paraiškos parengimas atsakovui nebuvo pirmą kartą atliekamas darbas, tai daugiau techninio pobūdžio darbas. Net ir konstatavus, kad atsakovas darbus atliko laiku, apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti naikinamas visa apimtimi, atsakovui paliekant rinkos kainas atitinkančią sumą (apie 1000 Lt, arba 289,62 Eur).

              3. Dėl PVM įtraukimo į išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Net ir pripažinus, kad skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, atsakovui negali būti su bylinėjimosi išlaidomis priteisiamas PVM. Atsakovas yra PVM mokėtojas, todėl, gavęs apmokėti PVM sąskaitas faktūras, įgijo teisę į 588 Lt (170,30 Eur) PVM atskaitą (PVM susigrąžinimą).

              Civilinėje byloje Nr. 2-16512-734-2013, iškeltoje pagal ieškovo UAB „Avastata“ ieškinį atsakovui UAB „Arginta“, kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, įskaityti 180 Lt žyminio mokesčio permoką, atsakovo sumokėtą paduodant kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-14470-866/2013, iškeltoje pagal ieškovo UAB „Daigai“ ieškinį atsakovui, priteisti iš ieškovo UAB „Avastata“ bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.

              Atsakovas UAB „Arginta“ kasaciniame skunde dėsto tapačius argumentus, kaip ir kasaciniuose skunduose, pateiktuose civilinėje byloje Nr. 2-14470-866/2013, iškeltoje pagal ieškovo UAB „Daigai“ ieškinį atsakovui UAB „Arginta“, ir civilinėje byloje Nr. 2-21258-872/2013, iškeltoje pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovui UAB „Arginta“.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Avastata“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartį.

              Ieškovas UAB „Avastata“ nurodo, kad argumentas, jog šalys nebuvo susitarusios dėl popierinės formos leidimo gavimo, neatitinka sutarties Nr. 114 IN 10-12 nuostatų. Atsakovas, būdamas paslaugos, kurią ieškovas UAB „Avastata“ tikėjosi gauti, teikimo specialistas, sutarties rengėjas ir šios verslo srities profesionalas, yra stipresnioji paslaugos sutarties šalis. Atsakovas, pasirašydamas sutartį, nustatė sąlygas, atsakomybę ir netesybas, veikė savo rizika. Sutarties 4 straipsnio 2 punktu atsakovas įsipareigojo ieškovo UAB „Avastata“ vardu gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. Iki 2013 m. lapkričio 1 d. galiojusių Leidimų veiklos elektros energetikos sektoriuje išdavimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380, 3 punkte buvo nurodyta, jog leidimas – tai dokumentas, suteikiantis jo turėtojui teisę verstis nelicencijuojama veikla elektros energetikos sektoriuje. Turint leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, galima įgyvendinti ir kitus šio projekto etapus, t. y. gauti AB LESTO prisijungimo sąlygas, pagal kurias rengiamas ir derinamas saulės elektrinės projektas, pasirašyti sutartį dėl elektrinės prijungimo prie AB LESTO tinklo ir kt. Tik Energetikos ministerijos išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, o ne į šios ministerijos interneto tinklalapį įdėta informacija apie sprendimo priėmimą išduoti šiuos leidimus ūkio subjektams turi teisinę galią. Sprendimas išduoti leidimą ir leidimo išdavimas yra du atskiri veiksmai; pirmasis yra informacinio pobūdžio, o antrasis suteikia tam tikrą teisę. Atsakovas aplaidžiai vykdė savo įsipareigojimus, nes sprendimas išduoti leidimą priimtas 2012 m. lapkričio 26 d., į interneto svetainę buvo įdėtas tik 2013 m. vasario mėnesį, tačiau nėra jokių duomenų, kad nuo 2012 m. lapkričio 26 d. atsakovas būtų domėjęsis, ieškojęs būdų laiku išsireikalauti popierinės formos leidimą iš Energetikos ministerijos.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2015 m. vasario 12 d. nutartimi civilinės bylos pagal UAB „Daigai“, A. Z. ir UAB „Avastata“ ieškinius atsakovui UAB „Arginta“ dėl avanso grąžinimo sujungtos į vieną kasacinę bylą Nr. 3K-7-196-915/2015.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl atsakovo gynimosi būdų, kai sutartį nutraukusi šalis reikalauja taikyti sutarties nutraukimo teisinius padarinius, o atsakovas nesutinka su jais

              Apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2-16512-734-2013 sprendė, kad atsakovas, manydamas ir įrodinėdamas, jog jis sutartį įvykdė tinkamai, turėjo teisę ginti savo pažeistas teises kitais įstatyme nustatytais būdais, ginčydamas sutarties vienašališką nutraukimą, tačiau tokie reikalavimai byloje nepareikšti. Taigi apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad sutartis yra nutraukta ir ginčijant sutarties nutraukimo teisėtumą nebuvo pareikštas savarankiškas reikalavimas, laikė užkertančia kelią netaikyti sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Todėl byloje kylantis teisės klausimas – ar atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalaujamais taikyti sutarties nutraukimo padariniais, ir laikydamas, kad jis sutarties nepažeidė, turi reikšti savarankišką reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, ar pakanka atsikirtimų forma įrodinėti sutarties pažeidimo nebuvimą.

              CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi; kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.             

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 25 d. ieškovas UAB „Daigai“ ir J. S., kurio reikalavimus yra perėmęs šis ieškovas, 2012 m. spalio 22 d. ieškovas A. Z. ir 2012 m. spalio 5 d. ieškovas UAB „Avastata“ sudarė saulės jėgainių įrengimo sutartis su atsakovu UAB „Arginta“. Atsakovas įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu įrengti 30 kW galios saulės jėgaines ir perleisti sutarčių specifikacijose nurodytas prekes ieškovų nuosavybėn bei atlikti specifikacijose nurodytus darbus, o ieškovai, be kita ko, įsipareigojo sumokėti sutarčių 7 straipsnio 2 punkte nustatyta tvarka, t. y. pagal nustatytas sąlygas tam tikrais etapais. Sutarčių 4 straipsnio 2 punktu atsakovas įsipareigojo ieškovų vardu gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d., o negavęs leidimo nustatytu terminu, įsipareigojo grąžinti visas iš ieškovų gautas lėšas. Ieškovai, laikydami, kad atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų, t. y. negavo ieškovų vardu leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iki 2012 m. gruodžio 31 d., kreipėsi į atsakovą dėl sutarties nevykdymo, prašydami grąžinti sumokėtus pinigus. Atsakovas sutiko grąžinti dalį pinigų, nurodydamas, kad leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ieškovams išduoti, o tam, kad gautų leidimus ieškovams, jis atliko tam tikrus darbus, patyrė atitinkamas išlaidas, todėl atsisakė grąžinti dalį ieškovų jam sumokėtų sumų, pasilikdamas kaip atlyginimą už atliktus darbus. 2013 m. kovo 5 d. ieškovas UAB „Daigai“, 2013 m. sausio 30 d. ieškovas UAB „Avastata“, 2013 m. vasario 14 d. ieškovas A. Z. pranešė atsakovui apie sutarčių nutraukimą. Ginčo dėl sutarčių nutraukimo byloje nėra, t. y. atsakovas sutinka, kad sutartys yra nutrauktos, tačiau, atsikirsdamas į ieškovų reikalavimus, ginčija pažeidęs su ieškovais sudarytas sutartis, taigi faktiškai – pagrindo nutraukti sutartis egzistavimą.

              CK nuostatose, reglamentuojančiose sutarties nutraukimą ir jo teisinius padarinius (CK 6.217–6.222 straipsniai), nenustatyta, kokia forma sutarties šalis, nesutinkanti su sutarties nutraukimo padarinių taikymu, gali įrodinėti, kad ji sutarties nepažeidė. Tiek priešieškinis (CPK 143 straipsnis), tiek atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 straipsnis) yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, kurių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato. Vienai iš šalių nutraukus sutartį, o kitai šaliai pageidaujant, kad sutartis būtų toliau vykdoma, t. y. kad šalys nebūtų atleistos nuo sutarties vykdymo (CK 6.220 straipsnio 1 dalis), aktyvioji turėtų būti ta šalis, kuri siektų toliau vykdyti sutartį, todėl ji turėtų reikšti savarankišką reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Tačiau kai sutartį nutraukia viena šalis, o kita šalis su nutraukimu sutinka ir tiesiog siekia išvengti su tuo susijusių ieškovo reikalaujamų teisinių padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo), ši šalis yra pasyvioji, ir ji gali gintis nuo pareikšto ieškinio, be kita ko, ir atsikirtimų forma, įrodinėdama aplinkybes, kad ji sutarties nepažeidė.

              Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai abi šalys nesiekia tęsti sutarties ir ginčas kyla tik dėl sutarties nutraukimo padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo) taikymo, nėra būtina, kad su ieškovo reikalaujamų padarinių taikymu nesutinkanti šalis reikštų savarankišką reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Bylą nagrinėjantis teismas privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja, kad sutarties nepažeidė, nepriklausomai nuo to, tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma.

              Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo pozicija byloje pareikšta tinkamai, t. y. byloje atsakovui nebuvo būtina reikšti priešieškinio ginčijant sutarčių nutraukimo teisėtumą ar siekiant pripažinimo, kad jis sutarčių nepažeidė. Atsakovo argumentai išdėstyti reiškiant atsikirtimus į pareikštus ieškovų reikalavimus, ginčijant ieškovų teisę reikalauti iš atsakovo sugrąžinti sumokėtas sumas, kurias šis pasiliko kaip atlyginimą už, jo manymu, tinkamai atliktus darbus pagal sudarytas su ieškovais sutartis. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos dalykas (tai, kas būtina nustatyti sprendžiant šalių ginčą) – ar ieškovai pagrįstai laikė, kad atsakovas pažeidė sutartis. Nustačius, kad ieškovai pagrįstai nutraukė sudarytas sutartis dėl to, kad atsakovas jas pažeidė, jie sutarčių 4 straipsnio 2 punkto pagrindu įgytų teisę susigrąžinti visas atsakovui sumokėtas sumas, o tuo atveju, jeigu sutarčių nutraukimas nebuvo pagrįstas nei sutarčių, nei teisės aktų nuostatomis, būtų pagrindas spręsti dėl atsakovo teisės į išlaidų, patirtų vykdant sutartį, atlyginimą sutarčių 9 straipsnio 4 punkto pagrindu.

              Dėl šalių sudarytų saulės jėgainių įrengimo sutarčių pažeidimo, laiku negaunant leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus

              Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl sutarčių 4 straipsnio 2 punkto aiškinimo. Ieškovai, reikšdami šioje byloje reikalavimus atsakovui, teigė, kad šis neįvykdė sutarčių 4 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos ieškovų vardu gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. Bylą nagrinėję teismai (išskyrus pirmosios instancijos teismą, priėmusį sprendimą atmesti A. Z. ieškinio reikalavimus) sprendė, kad atsakovas pažeidė sutarčių 4 straipsnio 2 punktą – 2012 m. gruodžio 31 d. negavo leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Teisėjų kolegija laiko šią teismų išvadą nepagrįsta.

              Pagal kasacinio teismo praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį pirmenybė teikiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarčiai aiškinti svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. E. S. ūkinė-komercinė zoofirma ,,Akvariumas“, bylos Nr. 3K-3-22/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB „Norfos mažmena“, bylos Nr. 3K-3-120/2013; kt.).

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovų sudarytų saulės jėgainių įrengimo sutarčių sudarymo tikslas buvo atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas. Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės, tarp jų – ir fiksuotas tarifas (1 punktas). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo šiam subjektui diena (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 7 dalis (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui ieškovai sudarė sutartis su atsakovu. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Ieškovų teigimu, dėl įstatymo reglamentavimo keitimosi jiems buvo svarbu gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą būtent iki 2012 m. gruodžio 31 d., kas ir buvo nurodyta sutarties 4 straipsnio 2 punkte. Kasatoriaus teigimu, leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ieškovų vardu jis gavo iki 2012 m. gruodžio 31 d. nepopierine forma, tačiau toks reikalavimas šalių sutartyse ir nebuvo nustatytas, be to, jo nuomone, tai atitinka Elektros energetikos įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija laiko šiuos kasatoriaus argumentus pagrįstais, priešingas sutarčių aiškinimas reikštų nesąžiningumą atsakovo atžvilgiu, prieštarautų tikrajai šalių valiai sutarčių sudarymo metu, imperatyviosioms Elektros energetikos įstatymo  nuostatoms.

              Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio, reglamentuojančio leidimais reguliuojamą veiklą elektros energetikos sektoriuje, jos sąlygas ir bendruosius principus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimai išduodami plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, siekiantis gauti veiklos elektros energetikos sektoriuje licenciją ar leidimą, Licencijavimo taisyklėse ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikia licenciją ar leidimą išduodančiai institucijai prašymą ir šiose taisyklėse nurodytus dokumentus. Pagal šio straipsnio 2 dalį licencija ar leidimas išduodami arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti licenciją ar leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Licencijavimo taisyklėse ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo licencijas ar leidimus išduodančioje institucijoje dienos; jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti licenciją ar leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo. Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisykles tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, vadovaudamasi šiame įstatyme ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytais reikalavimais. Ūkio ministras, vadovaudamasis Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“, 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtino Veiklos energetikos sektoriuje leidimų išdavimų taisykles (redakcija, galiojusi iki 2013 m. lapkričio 2 d.), kurių 34 punkte nustatė, kad Energetikos ministerija per 30 dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo privalo išduoti įmonei pareiškėjai leidimą arba pateikti motyvuotą raštišką atsisakymą tai daryti, o 47 punkte – kad motyvuotą atsisakymą išduoti leidimą ministerija raštu praneša įmonei pareiškėjai per 5 dienas nuo 34 punkte nurodyto termino. Pagal Energetikos ministro 2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 1-125 „Dėl informacijos apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbimo“ l punktą informacija apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbiama Energetikos ministerijos interneto svetainėje; informacijoje nurodamas leidimo turėtojas, leidimu reglamentuojamos veiklos teritorija ir kt.

              Bylos duomenimis, atsakovas 2012 m. spalio 24 d., 2012 m. lapkričio 9 d. ir 2012 m. spalio 26 d. pateikė Energetikos ministerijai atitinkamai A. Z., UAB „Daigai“ (kartu ir J. S. ) ir UAB „Avastata“ vardu prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų prie prašymų nepridėjęs visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų pagal ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Veiklos energetikos sektoriuje leidimų išdavimų taisyklių 19, 21 punktuose nustatytus reikalavimus. Dėl itin didelio gautų prašymų skaičiaus buvo vėluojama išduoti leidimus, todėl Energetikos ministerija 2013 m. sausio 21 d. interneto puslapyje išplatino viešą pranešimą, kad iki 2013 m. vasario 4 d. jos tinklalapyje bus paskelbtas išduotų leidimų sąrašas; nurodyta, kad sąraše esantys asmenys ir įmonės, kurie prašymus išduoti leidimą pateikė iki 2012 m. gruodžio 31 d., galės pradėti vykdyti tolesnes projektų įgyvendinimo procedūras neatsiėmę popierinio leidimo. 2013 m. vasario 4 d. Energetikos ministerijos tinklalapyje paskelbtas išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas, į jį buvo įtraukti ir ieškovai. Pagal Energetikos ministerijos reikštą byloje poziciją asmenys, nurodyti skelbiamame sąraše, galėjo kreiptis dėl popierinio leidimo išdavimo, jei tokio pageidavo; ieškovai dėl popierinio leidimo gavimo nesikreipė. Išplėstinė teisėjų kolegija, nurodytų teisės normų sisteminės analizės pagrindu vertindama teismų nustatytas faktines aplinkybes, sudarytų sutarčių nuostatas, konstatuoja, kad nei pagal teisės aktų reikalavimus, nei pagal šalių sudarytas sutartis leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus neprivalėjo būti išduotas (gautas) popierine forma tam, kad būtų galima toliau vykdyti sutartis. Nors interneto tinklalapyje apie išduotus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus buvo paskelbta tik 2013 m. vasario 4 d., tai nereiškia, kad nurodytą dieną ir buvo išduoti šie leidimai ieškovams. Tokią išvadą pagrindžia minėta Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostata, kad leidimas privalo būti išduotas per 30 dienų arba atsisakoma jį išduoti per 5 dienas apie tai pranešant raštu, o jei į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per 30 dienų terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo, t. y. kad leidimas išduotas. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą taikant Elektros energetikos 17 straipsnio 2 dalį, pagal kurią viešojo administravimo subjektui nustatyta tvarka neišdavus nustatytos formos leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus teisės aktuose nurodytu terminu, įmonė pareiškėja įgyja teisę pradėti įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje, laikydamasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija laiko nepagrįstomis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo ir Viliaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 29 d. nutarties išvadas, kad Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas sprendimo dėl leidimo išdavimo priėmimas ir leidimo išdavimas vertintini kaip du atskiri veiksmai, t. y. kad teigiamo sprendimo išduoti leidimą priėmimas nereiškia, jog pats leidimas nustatyta tvarka buvo išduotas.

              CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: taikant Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, kai per 30 kalendorinių dienų neatsakoma į tinkamai pateiktą asmens, siekiančio gauti veiklos elektros energetikos sektoriuje licenciją ar leidimą, prašymą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo, kuris yra pakankamas pradėti atitinkamą veiklą, nereikalaujant priimto teigiamo sprendimo papildomai įforminti išduodant rašytinės formos leidimą ar licenciją.

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ieškovui UAB „Daigai“ (ir J. S. ) buvo išduotas 2012 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. gruodžio 12 d., ieškovui A. Z. ir UAB „Avastata“ – 2012 m. lapkričio 26 d. nepopierine forma, taigi nepažeidžiant sutartyse nustatyto termino – 2012 m. gruodžio 31 d.

              Minėta, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą jau siejo nebe su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena. Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 7 dalis (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), neįtvirtino jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymą. Naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalis) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013). Įstatymo leidėjo poziciją patvirtina Aiškinamasis raštas dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projekto, kuriame nurodyta, kad šiuo projektu siekiama sudaryti sąlygas asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus, sudaryti sąlygas užbaigti pradėtus projektus leidimo išdavimo metu galiojusiomis sąlygomis, kaip numato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas; asmenys, turintys leidimus ir nepradėję projektų įgyvendinti, šią galimybę prarastų, tačiau tokiems asmenims būtų atlyginamos išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu. Dėl nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus pozicija, kad pasikeitus energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų veiklos įstatymo reglamentavimui ieškovai faktiškai buvo nesuinteresuoti tolesniu sutarčių vykdymu dėl galimo mažesnio elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, fiksuoto tarifo nustatymo.

              Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai, pažeisdami sutarties aiškinimo taisykles ir teisės aktų nuostatas, nepagrįstai laikė, jog atsakovas pažeidė sutarčių 4 straipsnio 2 punktą, ir nesant sutarčių pažeidimo, jas nutraukė.

              Dėl atsakovo teisės į išlaidų, patirtų vykdant sutartis, atlyginimą

              Šalių sudarytų sutarčių 9 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad ieškovai, nutraukę sutartis ne dėl atsakovo kaltės, atlygina šiam jo turėtas pagrįstas išlaidas ir nuostolius, susijusius su sutarčių nutraukimu. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai reiškė ieškovams pretenzijas dėl patirtų išlaidų, vykdant sutartyse nustatytą įpareigojimą gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, nes sutartys buvo nutrauktos ne dėl atsakovo kaltės, ieškovų vienašališka iniciatyva, atsisakius tolesnio sutarčių vykdymo.

              Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismai, konstatavę atsakovą pažeidus sudarytas saulės jėgainės įrengimo sutartis, nenustatinėjo ir iš esmės nesprendė dėl atsakovo patirtų išlaidų dydžio, t. y. kokius darbus jis atliko, kiek realiai turėjo sąnaudų rengdamas ir teikdamas Energetikos ministerijai prašymus išduoti ieškovų vardu leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Atsakovo patirtų išlaidų dydis susijęs su faktinių aplinkybių nustatinėjimu, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį šis klausimas nepriskirtas kasacinio teismo kompetencijai. Dėl to konstatuotinas pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir grąžinti bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo tam, kad būtų nustatytos atsakovo patirtos išlaidos vykdant sutartis iki jų nutraukimo, ir nustatyta, ar atsakovas CK 6.222 straipsnio pagrindu turi grąžinti ieškovams ir kokią dalį pagal sudarytas saulės jėgainių įrengimo sutartis gautų lėšų (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. pažyma apie 8,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti Vilniaus apygardos teismui bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Rimvydas Norkus             

                                                                      Algis Norkūnas

                                                                      Sigita Rudėnaitė

                                                                      Janina Stripeikienė