Baudžiamoji byla Nr. 2K–126/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.10.2.; 1.2.28.7.; 2.1.7.4.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. (A. J.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutarties.
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. A. J. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 166 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. A. J. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 297 straipsnio 1 dalį – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, paskirtos subendrintos bausmės subendrintos bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. J. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 2, 7 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, atsiprašyti nukentėjusio asmens ir per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam nusikalstamomis veikomis padarytą žalą. Iš A. J. nukentėjusiajam J. V. priteista 3000 Lt atstovavimo išlaidų ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartimi nuteistojo A. J. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies: panaikinta Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam A. J. pritaikytas BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir jis įpareigotas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam nusikalstamomis veikomis padarytą žalą. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A. J. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialistas (nuo 2007 m. balandžio 20 d. vyresnysis specialistas) – ir turėdamas savo žinioje operatyvinio sekimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini), sąlyginiu pavadinimu (duomenys neskelbtini), siekdamas asmeninių tikslų – klausytis asmeniškai pažįstamo J. V. telefoninių pokalbių, 2007 m. balandžio 2 d., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) esančiose tarnybinėse patalpose, surašė pažymą dėl OSB (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis, kad vykdant V. D. priklausančio mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) kontrolę nuo 2007 m. vasario 10 d. V. D., aptardamas kontrabandos gabenimo laiką ir vietą, skambina S. S. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), nors faktiškai mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi J. V., ir šiuos melagingus duomenis patvirtino savo parašu; be to, šiuos žinomai melagingus duomenis kartu su nuoroda į suklastotą pirmiau minėtą pažymą įrašė į 2007 m. balandžio 5 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui ir šių melagingų duomenų tikrumą patvirtino savo parašu; dėl tokios apgaulės Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2007 m. balandžio 5 d. teikimu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismo pirmininką dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, o Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2007 m. balandžio 11 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) sankcionavo operatyvinio tyrimo veiksmus; siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus, A. J. 2007 m. balandžio 26 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė melagingus duomenis, kad abonementinio Nr. (duomenys neskelbtini) kontrolės metu nustatyta, jog numeris neveikia, ir šiuos melagingus duomenis patvirtino savo parašu. Taip A. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3, 4 dalis, kuriose garantuota asmens privataus gyvenimo neliečiamybė ir išskirtinė teismo kompetencija leisti rinkti duomenis apie privatų gyvenimą, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. įstatymo Nr. 66-2130) 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 9 punktų nuostatas, kuriose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises bei laisves, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti bei neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai. Šiais veiksmais A. J. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos – autoritetą ir, suvaržydamas asmens konstitucines teises, padarė didelę žalą valstybės interesams.
Taip pat A. J. pagal BK 166 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialistas (nuo 2007 m. balandžio 20 d. vyresnysis specialistas) – ir turėdamas savo žinioje operatyvinio sekimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini), siekdamas asmeninių tikslų – klausytis asmeniškai pažįstamo J. V. telefoninių pokalbių, suklastojo 2007 m. balandžio 2 d. pažymą dėl OSB (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. balandžio 5 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui, nurodydamas, kad mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojasi S. S., taip suklaidino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoją, šis 2007 m. balandžio 5 d. teikimu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismo pirmininką dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2007 m. balandžio 11 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) sankcionavo operatyvinius veiksmus; pasinaudojęs tarnybiniu pasitikėjimu, A. J. nuo 2007 m. balandžio 12 iki 26 d. Valstybės sienos apsaugos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), neteisėtai klausėsi J. V. pokalbių telefonu, peržiūrėjo telefonu siunčiamus pranešimus. Taip A. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3, 4 dalis, kuriose garantuota asmens privataus gyvenimo neliečiamybė bei išskirtinė teismo kompetencija leisti rinkti duomenis apie privatų gyvenimą, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. įstatymo Nr. 66-2130) 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 9 punktų nuostatas, kuriose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises bei laisves, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti bei neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai. Šiais veiksmais A. J. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos autoritetą – ir, suvaržydamas asmens konstitucines teises, padarė didelę žalą valstybės interesams bei fiziniam asmeniui J. V.
Be to, A. J. pagal BK 297 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad dėl savo tarnybos – einamų Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto (nuo 2007 m. balandžio 20 d. vyresniojo specialisto) pareigų – ir atliekamo darbo, žinodamas, jog 2007 m. balandžio 12–26 d. kontroliuojami telekomunikacijų įvykiai J. V. priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), siekdamas asmeninių tikslų – pakenkti asmeniškai pažįstamam J. V., informaciją, sudarančią tarnybos paslaptį, t. y. J. V. naudojamo telefono telekomunikacijos įvykių kontrolės faktą ir duomenis, gautus kontrolės metu, atskleidė su operatyviniu tyrimu nesusijusiai D. Z.: 2007 m. balandžio mėn. vykusių pokalbių su ja metu nurodė, su kuo susitinka ir bendrauja J. V., o 2007 m. balandžio 21 d., apie 13 val. atsivedė D. Z. į tarnybines Valstybės sienos apsaugos tarnybos patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir leido su operatyvine veikla nesusijusiai D. Z. susipažinti su duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, – perklausyti garso įrašus ir peržiūrėti trumpąją pranešimo žinutę, užfiksuotus slapta kontroliuojant mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją. Taip A. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį, kurioje garantuota asmens privataus gyvenimo neliečiamybė, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. įstatymo Nr. 66-2130) 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 9 punktų nuostatas, kuriose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises bei laisves, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti bei neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai. Šiais veiksmais A. J. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos – autoritetą ir, suvaržydamas asmens konstitucines teises, padarė didelę žalą valstybės interesams bei fiziniam asmeniui J. V.
Kasaciniu skundu A. J. prašo pakeisti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartį, perkvalifikuojant padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 229 straipsnį bei paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Skunde kasatorius nurodo, kad, surašydamas byloje suklastotais pripažintus dokumentus, jis nežinojo, jog telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė J. V., o anksčiau teigė priešingai tik todėl, kad jo gynėjas patarė laikytis tokios pozicijos. Tik dėl didelio darbo krūvio nepatikrinus ir nesurašius tarnybinio pranešimo dėl neįforminto informacijos šaltinio „Antano“ pateiktos informacijos, kad S. S. naudojasi minėtu telefono numeriu, ji buvo įrašyta į pažymą dėl OSB (duomenys neskelbtini), o gauti numeriai – į tarnybinę knygutę, šalia pažymėtos sekamų asmenų pavardės, ir tokių įrašų egzistavimą buvo galima patikrinti. Slapta telefono Nr. (duomenys neskelbtini) kontrolė buvo nutraukta, kai nustatyta, jog šis numeris nepriklausė sekamam asmeniui S. S. Bendravimas su D. Z. buvo grindžiamas tik tarnybos užduočių atlikimu, siekiant patikrinti jau gautą operatyvinę informaciją ir papildomai gauti duomenų apie J. V., tikėtina, vykdomas nusikalstamas veikas bei pradėti operatyvinį tyrimą. Kasatorius pažymi, kad liudytojas T. Š. patvirtino, jog 2007 m. balandžio–gegužės mėn. vyko nuolatinis bendradarbiavimas su kasatoriumi, pasikeičiant informacija apie galimą J. V. nusikalstamą veiką. Tai buvo atliekama Operatyvinės veiklos įstatymo 8 straipsnio 2 punkto pagrindu. Apie bendradarbiavimą buvo pranešta viršininkui R. Š. Kasatorius prašė apeliacinės instancijos teismo iškviesti ir pakartotinai apklausti liudytoją R. Š., tačiau teismas dėl tokio prašymo nepasisakė. A. J. neigia liudytojos D. Z. patekimo į tarnybines patalpas ir klausymosi jose telefoninių pokalbių faktus bei ginčija įrodymus, kurių pagrindu tai nustatyta. Kasatorius tvirtina, kad ši liudytoja du kartus pakeitė savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Jos parodymų patikrinimo vietoje protokolas patvirtina, kad liudytoja nuvedė pareigūną, tikrinantį jos parodymus, tik iki Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) durų. Nukentėjusiojo J. V. parodymai yra tik išvestiniai iš D. Z. parodymų. Be to, apeliacinis teismas neįvertino liudytojo R. V. parodymų, kad jis tikrino vaizdo kamerų, esančių Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) įstaigoje, įrašus, tačiau jose nebuvo užfiksuota, jog kasatorius tarnybinėse patalpose buvo ne vienas. Šis teismas nieko nepasisakė dėl prašymo apklausti VSAT (duomenys neskelbtini) įstaigos budėtojus. Toliau skunde kasatorius nurodo, kad Valstybės saugumo departamentas 2007 m. liepos 26 d. pateikė informacijos apdorojimo veiksmų registravimo žurnalo duomenis, kurie patvirtina, jog mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) perduodamos informacijos turinio kontrolė pradėta 2007 m. balandžio 18 d. Šio telefono numerio telekomunikacijų įvykių išklotinėje nuo 2007 m. kovo 1 d. iki gegužės 23 d. nėra nė vieno kontakto, susijusio su mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), priklausančiais O. S. A. J. manymu, šios aplinkybės visiškai paneigia liudytojos D. Z. ir nukentėjusiojo J. V. parodymus, kad jis, klausydamasis nukentėjusiojo telefoninių pokalbių, sužinojo, jog šis skambina O. S. Kasatorius neigia, kad jis siekė keršto ar kitokios asmeninės naudos. Anot jo, tą patvirtina Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus raštas, kad 2006 m. gruodžio 27 d. kasatoriaus iniciatyva buvo atšauktas prašymas įregistruoti santuoką su O. S. 2007 metų gruodžio mėnesį O. S. ir J. V. dar nebendravo, be to, po išsiskyrimo su ja buvo praėję penki mėnesiai. Apeliacinis teismas dėl šių aplinkybių nieko nepasisakė. Apeliacinis teismas konstatavo, kad J. V. buvo padaryta moralinė žala, tačiau nepatikslino jos dydžio. Kasatorius teigia, kad neaišku, kokio norminio akto pagrindu jis nuteistas pagal BK 297 straipsnio 1 dalį. Kokia informacija sudaro Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) paslaptį, nustato būtent šios tarnybos teisės aktai, tačiau jie – VSAT įslaptintos informacijos detalieji sąrašai, instrukcija dėl „Telepiko“ – neišreikalauti ir neištirti, nors tik jais vadovaujantis, galima spręsti dėl tarnybos paslapties atskleidimo. Taip pat A. J. teigia, kad nenustatytas BK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstimo sudėties subjektyvusis požymis – tyčia. Jis tvirtina, kad surašydamas tikrus dokumentus nežinojo, jog telefono Nr. (duomenys neskelbtini) nepriklauso S. S. Tik dėl aplaidumo nepatikrinta papildomai iš NIŠ „Antanas“ priimta informacija ir surašyta pažyma bei kiti dokumentai, tačiau, telefono numerio kontrolės metu nustačius, kad jis neveikia, t. y. nepriklauso sekamam asmeniui S. S., buvo surašytas tarnybinis pranešimas ir kontrolė nustatyta tvarka nutraukta. Teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišsamiai ištyrė aplinkybes, turinčias reikšmės atsakomybei pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 297 straipsnio 1 dalį. Be to, kasatorius tvirtina, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 166 straipsnio 1 dalį, nes S. S. (J. V.) telefoninių pokalbių klausėsi teisėtai, remdamasis neskundžiama teismo nutartimi. Telefoninių pokalbių kontrolė buvo inicijuota nustatyta tvarka – pagal OVĮ 10 straipsnį ir „Telepiko“ instrukciją. Apeliacinis teismas dėl BK 166 straipsnio 1 dalies taikymo nepasisakė. Skunde A. J. ginčija ir paskirtą bausmę. Jis tvirtina, kad paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnio ir 54 straipsniuose įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir atkreipia dėmesį į BK 55 straipsnio reikalavimus. Apeliacinis teismas išsamiai neatsakė į šiuos teiginius. Kasatorius pažymi, kad byloje buvo šiurkščiai pažeistas ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo principas, nes masinės informacijos priemonėms buvo pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys su papildomais komentarais, suformavusiais išankstinę nuomonę apie kasatoriaus kaltę, kartu pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Kasatorius įsitikinęs, kad teismams įtakos padarė ir tai, jog 2008 m. balandžio 19 d. dienraščiui „Lietuvos rytas“ Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas I. M. bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys A. S. pasisakė apie tariamą kasatoriaus kaltę. Apibendrindamas savo kasacinio skundo teiginius, A. J. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, apsiribodamas lakoniškais motyvais, pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Nors BPK garantuoja teisę pareikšti prašymus, tarp jų iškviesti ir apklausti liudytojus, apeliacinės instancijos teismas motyvuota nutartimi neišsprendė pareikštų prašymų bei pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą apie teisingą teismą. Kasatorius mano, kad pažeistas ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas.
Atsileipimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai tvirtina, jog, apeliaciniam teismui neiškvietus ir neapklausus apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų – R. Š. ir VSAT budėtojų, buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinio bylos nagrinėjimo metu šios skundo dalies nepalaikė bei nurodė, kad įrodymų tyrimas nereikalingas. Kasaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad A. J. nežinojo, jog klausėsi J. V. telefoninių pokalbių, o teisminio nagrinėjimo metu nurodė priešingai tik dėl to, kad taip jam patarė gynėjas, yra nauji faktai, ir tai negali būti kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Teismai, remdamiesi byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad A. J., neteisėtai klausydamasis telefoninių pokalbių, rinko duomenis apie J. V. Atsižvelgiant į tai, kad neteisėtai gauti duomenys negali būti panaudoti nei operatyviniame, nei ikiteisminiame tyrime, teismai teisingai konstatavo, jog A. J. veikė asmeniniais tikslais. Abiejų instancijų teismai taip pat motyvavo, kodėl A. J. neteisėtais veiksmais buvo padaryta didelė žala tiek nukentėjusiajam, tiek valstybei. Teismai nepadarė BPK 20 straipsnio pažeidimo, nes liudytojos D. Z. parodymus argumentuotai įvertino kartu su kitais bylos įrodymais. A. J. nenuteistas už tai, kad klausydamas telefoninių pokalbių sužinojo, jog J. V. skambina O. S., ir perdavė šią informaciją liudytojai D. Z., todėl pateikiami su šiais faktais susiję skundo argumentai yra deklaratyvūs. Nustačius, kad A. J. sąmoningai į oficialius dokumentus įrašė neteisingus duomenis, veika pagal BK 300 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai. A. J. padarytos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos tinkamai. Visos jos tyčinės, todėl atmestini skundo argumentai, kad kasatorius netinkamai atliko tarnybines pareigas. Byloje esantys įrodymai įvertinti nešališkai ir išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Bausmės skyrimo klausimai taip pat išspręsti argumentuotai ir nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo.
Nuteistojo A. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį ir kitų BPK nuostatų
Kasaciniame skunde A. J. pateikia savąją įvykių versiją, nurodydamas kitokias, nei teismai nustatė, faktines bylos aplinkybes. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, todėl iš naujo surinktų įrodymų netiria, jų nevertina ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Taigi skunde išdėstytas faktinių aplinkybių ginčijimas, nesusiejant to su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo pagrindo.
Bylos aplinkybės teismų sprendimuose nustatytos įvertinus teisme ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Skunde nurodomų liudytojų T. Š., R. Š. parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti bei įvertinti kitų bylos duomenų kontekste ir pirmiausia jų pagrindu nustatyta, kad A. J. bendradarbiavimas su pareigūnu T. Š. dėl J. V. vyko vėliau kitam VSAT padaliniui, kuriame A. J. nedirbo, tiriant korupcinius pareigūnų veiksmus ir ne dėl OSB (duomenys neskelbtini), kurioje J. V. nefigūravo.
Liudytojos D. Z. patekimo į tarnybines patalpas faktas taip pat įrodytas įstatymo nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatoriaus iškeltos abejonės dėl to motyvuotai paneigtos apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Nėra pagrindo abejoti šios liudytojos parodymų teisingumu vien dėl to, kad parodymų patikrinimo metu ji tiksliai nenurodė, kuriame Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) įstaigos pastato aukšte ir kabinete jai buvo leista klausytis telefoninių pokalbių bei peržiūrėti trumpąją pranešimo žinutę. Liudytoja D. Z. pakankamai aiškiai apibūdino patekimo į darbo kabinetą mechanizmą, jame esančių baldų ir darbo priemonių išdėstymą, o jos parodymus apie tai patvirtino kiti liudytojais byloje apklausti pareigūnai bei nukentėjusysis. Didelės žalos ir asmeninės naudos požymiai taip pat patvirtinti byloje nustatytais faktais.
Kasaciniame skunde nepagrįstai ginčijamas apeliaciniame skunde išdėstytų prašymų dėl įrodymų tyrimo neišsprendimas apeliacinio bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo metu kasatorius paaiškino, jog byloje nereikalinga atlikti įrodymų tyrimo ir apklausti apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų, jis nepareiškė jokių prašymų, todėl ir jo teisė pateikti prašymus, tarp jų – iškviesti bei apklausti liudytojus, nebuvo suvaržyta. Apeliacinis teismas dėl skunde išdėstytų argumentų, susijusių su faktinėmis įvykio aplinkybėmis, jų išsamiu tyrimu ir vertinimu, pateikė motyvuotas išvadas, taip patikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Skunde teigiama, kad pažeistas ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo principas. Kolegija neturi pagrindo detaliau analizuoti su tuo susijusių argumentų, nes šis klausimas nebuvo nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Be to, šių teiginių A. J. nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Kita vertus, kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria ir jų nevertina – tai priklauso žemesnių instancijų teismų kompetencijai.
Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 166 straipsnį ir 297 straipsnio 1 dalį
Nepagrįsti skundo teiginiai, kad nenustatytas BK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – tyčia. Šį teiginį kasatorius argumentuoja tuo, kad, įrašydamas melagingus duomenis į oficialius dokumentus, jis to nežinojo, todėl jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios suklastoti dokumentų. Faktinė aplinkybė, kad A. J. sąmoningai, žinodamas, jog telefono Nr. (duomenys neskelbtini) nepriklauso S. S., vis dėlto oficialiuose dokumentuose nurodė priešingai, įrodyta teismų sprendimuose išdėstytais įrodymais. Nustatytas kasatoriaus žinojimas ir sąmoningas klaidingų faktų į dokumentus įrašymas patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip veikti.
Skunde nurodyta aplinkybė, kad telefoninių pokalbių buvo klausomasi vadovaujantis teismo nutartimi, nepaneigia A. J. atsakomybės pagal BK 166 straipsnį už asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimą, t. y. už neteisėtą nukentėjusiojo J. V. telefoninių pokalbių klausymąsi, pranešimų fiksavimą. Byloje įrodyta, kad prokuroro teikimas ir teismo nutartis dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka priimti, A. J. sąmoningai suklaidinus valstybės pareigūnus, institucijas bei piktnaudžiaujant jų pasitikėjimu, jam pačiam žinant apie pateikiamos informacijos melagingumą. Kadangi operatyvinių veiksmų iniciatorius A. J. pateikė melagingus duomenis, jų pagrindu pradėta J. V. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė buvo vykdoma nesant jokio pagrindo ir pažeidžiant asmens konstitucinę teisę į asmens privataus gyvenimo neliečiamybę.
Taip pat kolegija laiko, kad byloje teisingai nustatyta, jog A. J. atskleidė tarnybos paslaptį sudarančią informaciją. BK 297 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos dalyko požymis – tarnybos paslaptis – tai Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, ekonominė, teisėsaugos, mokslo ir technikos informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmonių sveikatai. Tarnybos paslapčių kategorijų sąrašą nustato Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnis (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).
Bylos duomenimis, A. J. atskleidė su operatyviniu tyrimu nesusijusiai D. Z. J. V. naudojamo mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) telekomunikacijos įvykių kontrolės faktą ir duomenis, gautus kontrolės metu. Ši informacija pagrįstai pripažinta sudaranti tarnybos paslaptį. Ji atitinka Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad J. V. priklausančio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) kontrolė buvo vykdoma vadovaujantis dokumentais, kurie (iki išslaptinimo) buvo pažymėti slaptumo žyma („Konfidencialiai“), o ji suteikiama tik tarnybos (valstybės) paslaptį sudarančiai informacijai (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnis). Kolegijos nuomone, to pakanka laikyti, kad D. Z. buvo atskleista tarnybos paslaptį sudaranti teisėsaugos informacija.
Dėl bausmės
Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.
BK 55 straipsnyje nenustatytas draudimas teismui pirmą kartą teisiamiems asmenims už mažesnio pavojingumo veikas skirti su laisvės atėmimu susijusias bausmes, tačiau teismas privalo tokį savo sprendimą motyvuoti, įvertindamas BK 54, 55 straipsniuose numatytas sąlygas, bylos aplinkybes bei atsižvelgdamas į bausmės paskirtį.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybės savybes ir padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, tačiau už padarytas nusikalstamas veikas (išskyrus baudžiamąjį nusižengimą) A. J. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, atidėdamas jų vykdymą. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad teismai nepakankamai motyvavo laisvės atėmimo bausmės rūšies parinkimą. Visos paskirtos laisvės atėmimo bausmės neviršija straipsnių, numatančių atsakomybę už padarytus nusikaltimus, sankcijų vidurkio, todėl savo dydžiu nelaikytinos per griežtos.
Tačiau kolegija nustatė netinkamą bausmių, paskirtų pagal BK 297 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, bendrinimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad bausmės, paskirtos pagal BK 297 straipsnio 1 dalį (trejų metų teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas) ir 228 straipsnio 2 dalį (dvejų metų laisvės atėmimas), bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 1 punkto pagrindu, ir subendrintą bausmę teismas paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams bei teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą trejiems metams. Taigi, nors teismas ir teisingai nurodė bausmių bendrinimo būdą – bausmių apėmimą, tačiau realiai pritaikė kitą būdą – visišką bausmių sudėjimą. Ši klaida taisytina: pagal BK 297 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrinta bausmė skirtina laisvės atėmimas dvejiems metams. Pirmosios instancijos teismo padaryta klaida turėjo įtakos ir galutinės subendrintos bausmės nustatymui, todėl ir ši nuosprendžio dalis atitinkamai keistina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartį dėl bausmės skyrimo.
Nuteistajam A. J. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ir pagal BK 297 straipsnio 1 dalį paskirtą teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą trejiems metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrinus bausmių apėmimo būdu, subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, šią subendrintą bausmę ir nuosprendžiu paskirtas kitas subendrintas bausmes subendrinti bausmių sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. J. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams.
Likusias nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Vladislovas Ranonis
Antanas Klimavičius