Civilinė byla Nr. e3K-3-286-695/2020
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00858-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“, atsakovių Ž. D., S. K. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ ieškinį atsakovėms Ž. D., S. K., I. B. ir E. S. dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. P. ir uždaroji akcinė bendrovė „Robinta“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kredito unijos valdybos ir paskolų komiteto narių civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė (toliau – ir Kredito unija) prašė priteisti solidariai iš atsakovių Ž. D., S. K., I. B. ir E. S. 479 782,90 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. su trečiuoju asmeniu A. P. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią jam buvo suteikta 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskola (toliau – Paskolos sutartis), šios sumos jis negrąžino, taigi Paskolos sutarties sudarymas ieškovei sukėlė nuostolius. Ieškovės valdyba, kurią sudarė atsakovės Ž. D. (ji buvo ir administracijos vadovė), S. K. ir I. B., taip pat paskolų komitetas (jo pirmininkė atsakovė E. S.) pagal ieškovės vidinius teisės aktus dalyvavo paskolos išdavimo procedūroje, tačiau netinkamai atliko savo pareigas pagal ieškovės Kredito teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) jiems suteiktą kompetenciją ir nepagrįstai pritarė Paskolos sutarties sudarymui. Jeigu bent vienas iš nurodytų ieškovės valdymo organų (vadovių) savo pareigas pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą (toliau – ir KUĮ), ieškovės įstatus ir vidinius ieškovės teisės aktus būtų atlikęs tinkamai, Paskolos sutartis su trečiuoju asmeniu nebūtų buvusi sudaryta, o ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių. Ieškovė nurodė šiuos atsakovių darbo trūkumus, išduodant paskolą: paskolų komitetas tinkamai nesurinko duomenų, vertindamas skolininko turtinę finansinę būklę ir galimybę grąžinti paskolą, taip pažeidė Fizinių asmenų mokumo vertinimo tvarkos 3.1, 3.3, 3.4, 3.6, 3.8 punktus; nepagrįstai nenustatė, kad paskolos gavėjas negalėjo vykdyti prievolės; valdyba ir paskolų komitetas, vertindami A. P. paraišką, neturėjo investicinio plano, skolininko finansinės būklės vertinimo pažymos, turto vertinimo ataskaitos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 391 329,62 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; pripažino, kad ši atsakovių prievolė yra solidarioji su Kauno miesto 27-ojo notarų biuro notarės M. Čibiraitės 2014 m. spalio 13 d. vykdomuoju įrašu nustatyta A. P. prievole ieškovei; kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. sprendimų dėl paskolos išdavimo laikotarpiu atsakovės Ž. D., S. K. ir I. B. buvo ieškovės valdybos narės, Ž. D. – dar ir administracijos vadovė, o atsakovė E. S. – paskolų komiteto pirmininkė;
5.2. 2012 m. rugsėjo 21 d. trečiasis asmuo A. P. pateikė prašymą įstoti į Kredito uniją; tą pačią dieną įvyko ir Kredito unijos valdybos posėdis, jo metu nuspręsta suteikti paskolą trečiajam asmeniui;
5.3. 2012 m. rugsėjo 24 d. trečiasis asmuo įmokėjo 30 Lt (8,69 Eur) stojamąjį mokestį ir 180 000 Lt (52 131,60 Eur) pajinį įnašą; įvertinus ieškovės įstatų 4.7 punkto nuostatas, trečiasis asmuo negalėjo būti laikomas Kredito unijos nariu 2012 m. rugsėjo 21 d. priimant sprendimą dėl paskolos jam suteikimo;
5.4. 2012 m. rugsėjo 24 d. įvyko paskolų komiteto posėdis, jo metu pasiūlyta suteikti paskolą trečiajam asmeniui;
5.5. 2012 m. rugsėjo 25 d. Paskola išmokėta trečiajam asmeniui;
5.6. Paskolos sutarties trečiasis asmuo nevykdė, iš jo pavyko išieškoti 406,77 Eur, varžytynėse pardavus žemės sklypą gauta 2560 Eur.
6. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad, išduodant paskolą trečiajam asmeniui, jam nesant kredito unijos nariu, buvo pažeistos ne tik KUĮ nuostatos, bet ir Kredito unijos įstatų 2.4.1 punktas, Taisyklių III dalies 1 punktas, kurie įtvirtina, kad kreditas gali būti išduodamas tik kredito unijos nariams. Teismas konstatavo, kad Kredito unijos valdybos narės atliko neteisėtus veiksmus, nes priėmė sprendimą dėl paskolos suteikimo trečiajam asmeniui be paskolų komiteto pritarimo, nors šis pritarimas pagal KUĮ 33 straipsnio 2 dalį bei Kredito unijos Taisyklių IV dalies 3.2 punktą buvo privalomas.
7. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kredito unijos valdybos sprendimas suteikti A. P. paskolą ir paskolų komiteto (vėlesnis) pritarimas buvo priimti tinkamai neįvertinus skolininko įkeičiamo turto vertės – buvo vadovaujamasi tik trečiojo asmens pateikta 2012 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria jis įsigijo žemės ūkio paskirties sklypą už 3 000 000 Lt (868 860,06 Eur). Teismas nusprendė, kad valdybos narėms neabejotinai turėjo kilti protingų ir pagrįstų abejonių dėl įkeičiamo turto rinkos kainos skirtumo, nurodyto Nekilnojamojo turto registre ir pirkimo–pardavimo sutartyje, matant, kad žemės sklypo plotas nėra didelis (1,17 ha), taip pat žemės sklypas yra vietoje (Panevėžio r. sav. Karsakiškio sen., Tiltagalių k.), neišsiskiriančioje didele nekilnojamojo turto kaina. Be to, žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties, o pagal pateiktus dokumentus jame buvo numatyta statyti degalinę, nors duomenų apie žemės sklypo paskirties pakeitimą ar realią galimybę ją pakeisti paskolos byloje nebuvo. Akivaizdus turto vertės skirtumas turėjo būti pagrindas atidžiau išstudijuoti turto vertinimo metodus, turto kokybę ir aplinkybes, dėl kurių turto vertė pasikeitė iš esmės. Teismo teigimu, esant tokiam dideliam neatitikimui, kai nustatyta turto vertė skiriasi net 800 kartų, negalima laikyti, kad atsakovės savo pareigą visapusiškai įvertinti turto padėtį rinkoje atliko rūpestingai ir tinkamai. Teismas atkreipė dėmesį, kad, pagal Užtikrinimo priemonių vertinimo tvarkos I dalies 8 punktą, nustatant nekilnojamojo turto vertę, turi būti vadovaujamasi ne investicine, bet rinkos arba likvidacine nekilnojamojo turto verte. Teismo vertinimu, atsakovės ir be papildomo tyrimo bei specialaus išsilavinimo turėjo akivaizdžiai suprasti, kad neturi būtinų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl siūlymo suteikti paskolą ir sprendimui ją suteikti priimti.
8. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovės tinkamai neįvertino paskolos gavėjo galimybių grąžinti paskolą. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo, siekdamas pagrįsti savo gaunamas pajamas, Kredito unijai pateikė UAB „Finanza“ pažymą, pagal kurią jam priskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis 2012 m. kovo–rugpjūčio mėn. laikotarpiu buvo 5319,50 Lt (1540,63 Eur) per mėnesį atskaičius mokesčius (neto), taip pat pagal paslaugų teikimo sutartį per trejų metų laikotarpį iš UAB „Finanza“ turėjo gauti 25 000 Lt (7240,50 Eur) pajamų. Pagal pateiktus dokumentus, visos trečiojo asmens grynosios pajamos (tvarios ir kintamos) per mėnesį buvo mažesnės nei grąžintinos paskolos įmoka. Taigi nurodytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad buvo nepaisoma Kredito unijos fizinių asmenų mokumo vertinimo tvarkoje nustatyto pagrindinio kriterijaus, lemiančio kredito išdavimą bei jo dydį, t. y. įmokos dydžio ir pajamų santykio, todėl nei Kredito unijos valdyba, nei paskolų komitetas negalėjo trečiojo asmens finansinės būklės įvertinti kaip patenkinamos ir atitinkančios visas paskolos suteikimo sąlygas. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Fizinių asmenų mokumo vertinimo tvarkos 3.1, 3.3, 3.4, 3.6, 3.8 punktai, nes sprendimas suteikti paskolą buvo priimtas visapusiškai neįvertinus skolininko mokumo ir kitų veiksnių, galinčių nulemti paskolos grąžinimą. Be to, atsakovės nepatikrino trečiojo asmens pateiktų duomenų tikrumo ir neįsitikino jo galimybėmis iš savo pajamų grąžinti kreditą, nors Kredito unija buvo sudariusi sutartį su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) dėl asmens duomenų teikimo. Remdamasis byloje esančia pažyma apie asmens įdarbinimą 2010–2016 m. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis), teismas nustatė, kad trečiasis asmuo UAB „Finanza“ niekada nedirbo, o 2012 m. iš viso niekur nedirbo.
9. Kredito unijos valdyba ir paskolų komitetas pagal Kredito unijos įstatymo 21, 28 straipsnius, 32 straipsnio 3 dalį, 33 straipsnį ir ieškovės vidaus tvarką nustatančius teisės aktus (Kredito unijos įstatų 5.1, 5.45.6, 5.66, 5.67 punktai) yra privalomi kredito unijos organai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo unijos nariams. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika paneigia atsakovės E. S. argumentus, kad paskolų komiteto pirmininkui negali kilti civilinė atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio pagrindu. Atsakovių I. B. ir S. K. darbas valdyboje visuomeniniais pagrindais neatleidžia nuo teisinės atsakomybės. Atsakovės savo valia prisiėmė pareigas, todėl privalo prisiimti ir tokių veiksmų padarinius (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Pagal Įstatų 5.78 punktą, Valdybos darbo reglamento 7.1 punktą, Paskolų komiteto darbo reglamento 7.3 punktą nuo atsakomybės paskolų komiteto ir valdybos nariai yra atleidžiami, jeigu jie balsavo „prieš“ arba pateikė protestą. Kadangi šių veiksmų atsakovės neatliko, o susilaikymas balsuojant nuo atsakomybės neatleidžia, todėl nėra pagrindo atsakoves atleisti nuo atsakomybės ar ją sumažinti.
10. Teismas konstatavo, kad atsakovės, vertindamos trečiojo asmens pateiktus dokumentus, savo netinkamu joms pavestų funkcijų vykdymu pažeidė atsakingo skolinimo principą, tinkamai neįsitikino kliento finansiniu pajėgumu, gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti paskolą, tinkamai neįvertino įkeičiamo turto vertės ir kokybės, taip pažeidė pareigą elgtis apdairiai, rūpestingai, veikė aiškiai aplaidžiai, nelojaliai, nesilaikė KUĮ ir ieškovės vidinių teisės aktų, viršijo įprastinę ūkinę riziką ir dėl to nepagrįstai priėmė sprendimus dėl paskolos suteikimo. Jeigu atsakovės būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigas, paskolų komiteto pirmininkė būtų nesiūliusi valdybai priimti sprendimo suteikti paskolą skolininkui ar būtų pateikusi protestą dėl priimto sprendimo, o valdyba nebūtų priėmusi sprendimo patenkinti trečiojo asmens prašymo suteikti jam paskolą, tai ieškovė nebūtų patyrusi žalos, taigi tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir žalos ieškovei atsiradimo egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Teismas konstatavo, kad Kredito unija dėl nepagrįstai suteiktos paskolos trečiajam asmeniui patyrė tiesioginius nuostolius ir prarado galimybę gauti pajamas, jeigu šios lėšos būtų buvusios paskolintos atsakingai.
11. Ieškovės patirta žala teismas pripažino 391 329,62 Eur (395 581,99 Eur negrąžintos paskolos + 47 879,23 Eur palūkanų – 52 131,60 Eur pajus = 391 329,62 Eur).
12. Teismas pripažino, kad atsakovės žalą padarė bendrais veiksmais ir kad tie veiksmai buvo ne atsitiktiniai, o būtini žalai atsirasti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Taisyklių IV skyriaus 3.2 punktą tiek valdybos, tiek paskolų komiteto teigiamas sprendimas yra būtina sąlyga suteikti paskolą. Padaręs išvadą, kad ieškovės valdybą, paskolų komiteto pirmininkę ir ieškovės administracijos vadovę (kuri kartu buvo ir valdybos pirmininkė) sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu, teismas, remdamasis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, laikė atsakovių prievolę solidariąja. Tokią išvadą teismas padarė taip pat atsižvelgdamas ir į kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl solidariosios atsakovų atsakomybės.
13. Antstolė Rima Gražienė, patikrinusi sprendimo įvykdymo galimybes ir nustačiusi, kad trečiasis asmuo lėšų, transporto priemonių, nekilnojamojo turto neturi, niekur nedirba, 2019 m. liepos 31 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą. Trečiasis asmuo yra deklaravęs savo išvykimą į Jungtinę Karalystę, Valstybės sienos apsaugos tarnybos registrų turimais duomenimis, paskutinį kartą Lietuvos sieną yra kirtęs 2016 m. gruodžio 16 d. Nurodytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad ieškovė neturi jokios galimybės išsiieškoti esamą skolą iš trečiojo asmens Lietuvoje. Nors egzistuoja teisiniai mechanizmai, leidžiantys skolų išieškojimo vykdymą ir iš užsienyje gyvenančių asmenų, tačiau pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes tokie teisiniai mechanizmai yra labiau hipotetinio pobūdžio ir neužtikrina ieškovei realios galimybės išieškoti skolos; labiau tikėtina, kad ieškovė neturi realios galimybės išsiieškoti iš trečiojo asmens.
14. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) kasacinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-143-684/2018 pateiktais išaiškinimais, teismas nusprendė, kad yra pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes kiekvienas iš pažeidėjų – atsakovės ir trečiasis asmuo – prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, nes be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Todėl nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CK 6.279 straipsnio 1, 3 dalis ir pripažinti, kad solidarioji atsakovių prievolė taip pat yra solidarioji ir su trečiojo asmens prievole ieškovei.
15. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovių Ž. D., S. K. ir E. S. apeliacinius skundus, 2020 m. vasario 20 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys atsakovei E. S., panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį šiai atsakovei atmetė; panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad atsakovių Ž. D., S. K. ir I. B. prievolė yra solidarioji su A. P. prievole ieškovei; perskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Kredito unijos patvirtintas Kredito teikimo, grąžinimo ir administravimo taisykles paskolų komiteto dalyvavimas nagrinėjant paskolos paraišką ir siūlymo dėl paskolos suteikimo pateikimas valdybai yra būtinas paskolos suteikimo procedūrinis veiksmas – išskyrus įstatuose ir įstatymuose įtvirtintus atvejus (kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs), valdyba negali sudaryti paskolos sutarties su kredito unijos nariu, jei tam nepritaria paskolų komitetas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kredito unijos valdyba ir paskolų komitetas pagal KUĮ nustatytą teisinį reguliavimą ir ieškovės vidaus tvarką nustatančius teisės aktus yra privalomi kredito unijos organai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo unijos nariams. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju valdyba, priimdama sprendimą suteikti paskolą, paskolų komiteto siūlymu nesirėmė (nes tuo metu tokio apskritai nebuvo), o tai paneigia paskolų komitetą (taigi ir atsakovę E. S.) faktiškai prisidėjus prie paskolos trečiajam asmeniui suteikimo, taip pat byloje nustatytų šios atsakovės neteisėtų veiksmų (netinkamo pareigų atlikimo vertinant skolininko paraišką) ir ieškovės patirtos žalos priežastinį ryšį. Byloje nebuvo pagrįstai nustatyta, kad atsakovė E. S., esant priimtam teigiamam valdybos sprendimui suteikti paskolą ir sudarytai pačiai paskolos sutarčiai, galėjo sustabdyti faktinį paskolos sumos išmokėjimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši atsakovė galėjo pateikti protestą dėl valdybos sprendimo, yra prielaidos pobūdžio, nes byloje nenustatyta nei tokia objektyvi galimybė, nei teisė pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovės E. S. neteisėtų veiksmų ir įrodinėjamos žalos, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, byloje neįrodytas.
17. Pasisakydamas dėl atsakovės S. K., apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ši atsakovė nebalsavo prieš paskolos suteikimą, nors jai buvo (turėjo būti) žinoma, jog pagal ieškovės įstatų 5.78 punktą ir Valdybos darbo reglamento 7.1 punktą ji, kaip nebalsavusi „prieš“ ir nepateikusi protesto, nėra atleidžiama nuo civilinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdžio protokole nenurodyta, kuris valdybos narys susilaikė balsuojant dėl paskolos trečiajam asmeniui suteikimo. Pirmą kartą bylą nagrinėjant teisme atsakovė I. B. teigė, kad susilaikė, o atsakovė S. K. tik buvo nurodžiusi, jog negalima atmesti galimybės, kad susilaikiusi buvo ir ji, tačiau paduotame apeliaciniame skunde šiuo argumentu jau nesirėmė. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ši atsakovė apskritai neįrodė, jog būtų susilaikiusi balsavimo metu (CPK 178 straipsnis).
18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės I. B., Ž. D. ir S. K., priimdamos sprendimą dėl Paskolos suteikimo, pažeidė įstatymais ir lokaliniais teisės aktais nustatytąsias bei fiduciarines pareigas kredito unijai. Būtent ši neteisėtais atsakovių veiksmais kredito unijos prarasta lėšų dalis ir yra pirminis faktinis žalos dydis, kuris, kaip aiškinama teismų praktikoje, gali būti mažinamas atsižvelgiant į tai, dėl kokių priežasčių ir kokia apimtimi trečiasis asmuo nevykdo savo įsipareigojimų įmonei ir negrąžina iš jos pasiskolintų lėšų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-684/2016).
19. Byloje taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, pareigos grąžinti paskolą toliau nevykdė, naujų kontaktinių duomenų ieškovei (kreditorei) nenurodė (nors apie ieškovės pareikštą ieškinį žinojo, pirmą kartą nagrinėjant bylą teisme davė joje paaiškinimus), paskutinį kartą Lietuvos sieną kirto 2016 m. gruodžio 16 d. Nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad trečiasis asmuo sąmoningai vengia grąžinti skolą ieškovei, ir atsakovių pateikti išrašai iš socialinių tinklų šiame kontekste nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad išieškojimas iš jo Jungtinėje Karalystėje būtų buvęs perspektyvus. Pastarieji duomenys, be kita ko, būdami subjektyvaus pobūdžio, net tik nepatvirtina, kad trečiasis asmuo turi turto (ir kiek), bet, svarbiausia, nepagrindžia, kad kitoje valstybėje trečiasis asmuo, priešingai nei Lietuvoje, nebūtų vengęs vykdyti įsipareigojimų pagal paskolos sutartį. Šie atsakovių pateikti duomenys neleidžia pagrįstai tikėtis, kad ieškovei gali būti grąžinta (visa) paskolos suma (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad žala, kaip viena iš privalomų atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų, byloje nustatyta pagrįstai.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad trečiojo asmens ir atsakovių prievolių ieškovei pagrindas skiriasi: trečiojo asmens prievolės kyla iš sutartinių teisinių santykių, o atsakovių – iš deliktinių teisinių santykių, todėl jų bendra solidarioji atsakomybė yra negalima.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovei E. S. atmestas bei panaikinta sprendimo dalis, kuria iš šios atsakovės ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Nagrinėjamu atveju atsakovė E. S.: i) balsavo už ginčo paskolos suteikimą; ii) kartu su kitomis atsakovėmis pritarė ginčo paskolos išdavimui; iii) kartu su kitomis atsakovėmis atliko neteisėtus veiksmus pritardama ginčo paskolai, pažeisdama Kredito unijos kreditavimo procedūras. Taigi, net ir šiuo atveju, kai buvo nepaisoma valdybos ir paskolų komiteto posėdžių eiliškumo, E. S. neatlikus neteisėtų veiksmų ir su paskolų komitetu nepritarus ginčo paskolos išdavimui, galiausiai Paskolų komiteto darbo reglamento 7.2 punkto nustatyta tvarka pateikus protestą, ieškovė galėjo CK 6.883 straipsnio 1 dalies, Paskolos sutarties 4.3 punkto nustatyta tvarka atsisakyti paskolos ir jos neišmokėti. Aplinkybė, kad valdyba pritarė ginčo paskolos išdavimui iki paskolų komiteto (ir E. S.) pritarimo, niekaip nešalina E. S. atsakomybės ir nepanaikina priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovei sukeltos žalos – E. S. prisidėjo prie žalos ieškovei sukėlimo, kadangi kartu su visu paskolų komitetu balsavo už ginčo paskolos išdavimą, nepateikė protesto ir tokiu būdu ne tik pritarė paskolai, bet ir nesudarė sąlygų ieškovei jos atsisakyti. Paskolų komiteto ir valdybos posėdžių eilės nepaisymas tik patvirtina atsakovių neteisėtus veiksmus – nebuvo netgi formaliai laikomasi teisės aktuose nustatytos paskolų išdavimo procedūros.
21.2. Vienoda Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose (pavyzdžiui, 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-687/2019, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-269-916/2018, 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019 ir kt.) dėl žalos iš neteisėtas paskolas išdavusių unijos vadovų (valdybos, paskolų komiteto narių, pirmininkų ir kt.) atlyginimo patvirtina, kad tiek valdybos, tiek paskolų komiteto pritarimas yra būtinas išduodant paskolą ir be šio pritarimo paskola negali būti išduota. Todėl visose pirmiau nurodytose bylose iš esmės analogiškais atvejais žala buvo priteista solidariai tiek iš paskolų komiteto, tiek iš valdybos narių, pirmininkų bei kitų asmenų. Vadinasi, visoms atsakovėms (įskaitant ir E. S.) kyla civilinė atsakomybė, kadangi, be kitų sąlygų, tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir sukeltos žalos egzistuoja priežastinis ryšys.
22. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė E. S. prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Ieškovės kasacinio skundo argumentas, kad ji galėjo atsisakyti kreditavimo sutarties ir galimai būtų tai padariusi, jei nebūtų buvę E. S. neteisėtų veiksmų, yra naujas byloje ir nebuvo nei faktiniu, nei teisiniu ieškinio pagrindu, šia kasacinio skundo dalimi ieškovė bando formuoti naują ieškinio pagrindą. Ieškovė nenurodo nė vienos faktinės aplinkybės, kuri leistų daryti išvadą, kad paskolos davėjas negali atsisakyti paskolos sutarties, jeigu kredito komitetas priėmė nutarimą siūlyti sudaryti paskolos sutartį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kredito komiteto pirmininkė neturi įgaliojimų veikti kredito unijos vardu ir atsisakyti kreditavimo sutarties. Byloje nenustatyta ieškovės nurodomos faktinės aplinkybės, kad finansų įstaiga turi teisę atsisakyti kreditavimo sutarties ir galimai būtų tai padariusi, jei nebūtų buvę E. S. neteisėtų veiksmų.
22.2. Kredito komiteto nutarimas, priimtas po kredito sutarties sudarymo ir valdybos sprendimo suteikti kreditą priėmimo, neturėjo jokios ne tik teisinės, bet ir faktinės reikšmės. Jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad E. S. buvo žinoma apie paskolos išmokėjimą, byloje nėra. Tai reiškia, kad šiuo atveju nebuvo šalinama E. S. atsakomybė, o nenustatyta jos kaltė dėl paskolos sutarties sudarymo ir suteikimo. E. S. niekuomet nebalsavo už paskolos suteikimą ir niekuomet tam nepritarė. Ieškovė byloje net neįrodinėjo, kad E. S. turėjo galimybę iki 2012 m. rugsėjo 25 d. sužinoti apie be komiteto nutarimo priimtą valdybos sprendimą suteikti paskolą, sudarytą sutartį ir išmokėjimo faktą; nėra jokių įrodymų, kad E. S. veikė kartu su valdyba.
23. Kasaciniu skundu atsakovė Ž. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Apeliacinis teismas neįvertino to, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-684/2016 buvo visiškai įsitikinta tuo, jog nėra galimybės išieškoti iš skolininko turto. Nagrinėjamoje byloje yra išlikę ieškovės neįrodytų aplinkybių dėl galimybės išieškoti skolą. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendime pateikti argumentai prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjant šią bylą pirmą kartą, išdėstytiems argumentams, kad panašiose bylose kasacinio teismo formuojama praktika, kurioje, sprendžiant dėl kredito unijai kilusios žalos, vertinama ir skolininko galimybė grąžinti unijos vaidybos ir paskolų komiteto sprendimais neteisėtai išduotą paskolą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartys civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, Nr. e3K-3-268-687/2018 ir Nr. e3K-3-269-916/2018). Nurodytose bylose, priimant sprendimą priteisti žalos atlyginimą, visais atvejais konstatuota ar net neginčijama, t. y. neabejojama skolininko negalėjimu grąžinti suteiktą paskolą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu nukrypo nuo aktualios ir šiam ginčui itin reikšmingos kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismo argumentai sudaro įspūdį, kad ieškovės pateikto skolos išieškojimo negalimumo akto, kuris rodo, kad išieškojimas negalimas tik Lietuvoje, pakanka išvadai, jog išieškojimas užsienyje irgi yra neįmanomas. Kartu tokia išvada reiškia, kad teisės aktais įtvirtinti mechanizmai skolai išieškoti užsienio rinkose yra beprasmiai. Apeliacinės instancijos teismas perkėlė pareigą atsakovėms įrodyti, kad išieškoti iš trečiojo asmens Jungtinėje Karalystėje yra galima ir tai galbūt pavyktų, o tai nėra logiška, nes atsakovės neturi nei įstatyme įtvirtintos pareigos, nei realios teisėtos galimybės pradėti vykdyti išieškojimo procedūrą užsienio valstybėje už ieškovę (CK 1.5 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą (CPK 178, 179 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl to, ar kreditorius neturėtų pasinaudoti visomis priemonėmis, kurias pats nurodė kaip realias, skolai iš skolininko išieškoti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad būtų įdėjusi bent minimalias pastangas, siekdama nustatyti skolininko gyvenamąją vietą, ir būtų bandžiusi išieškoti iš jo Jungtinėje Karalystėje (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo galutinė išvada remiasi tik prielaidomis, kurios išvestos iš išieškojimo negalimumo Lietuvoje.
23.2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino priežastinį ryšį reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo suformuotų priežastinio ryšio nustatymo taisyklių, nesivadovavo ankstesne savo 2019 m. liepos 1 d. nutartimi, nurodęs, kad vienai iš atsakovių nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę, nes jos neteisėti veiksmai (netinkamai įvykdytos pareigos) nenulėmė žalos atsiradimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 1 d. nutartyje pasisakė, kad paskolų komiteto atliekamų funkcijų reikšmė yra ne menkesnė nei valdybos atliekamų funkcijų paskolos išdavimo procese; aplinkybė, kad paskolų komiteto posėdis įvyko po to, kai Kredito unijos valdyba priėmė sprendimą sudaryti Paskolos sutartį, nepaneigia E. S. neteisėtų veiksmų ir savaime nešalina jos civilinės atsakomybės. Tai reiškia, kad E. S. civilinė atsakomybė netaikyta nepagrįstai. Jei būtų vadovaujamasi tokiu priežastinio ryšio sąlygos aiškinimu kaip skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, t. y. vertinant, kad turi egzistuoti tiesioginis ir aiškiai žalos atsiradimą nulėmęs veiksmas, tai civilinė atsakomybė negali būti taikoma ir kitoms atsakovėms (CPK 17 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė, būtinoji (lot. conditio sine qua non) tariamos žalos atsiradimo sąlyga buvo trečiojo asmens neteisėti veiksmai. Visų kitų atsakovių neteisėti veiksmai (aplaidumas) galėjo tik lemti žalos padidėjimą, bet tai nebuvo tiesioginė, pagrindinė priežastis.
23.3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl solidariosios atsakomybės taikymo. Priešingai negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, net ir tuo atveju, kai trečiojo asmens civilinė atsakomybė yra sutartinė, o atsakovių – deliktinė, yra galima solidarioji civilinė atsakomybė, nes egzistuoja tokios atsakomybės taikymo sąlygos (bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu, prisidėjimas prie to ir kt.). Be to, apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad trečiasis asmuo, sumokėjęs skolą ieškovei, galės nukreipti savo reikalavimą į atsakoves, yra visiškai nepagrįstas. Atsakovių atsakomybė ieškovei iš esmės yra subsidiari, t. y. jos atsako papildomai greta pagrindinio skolininko (trečiojo asmens) tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-690/2017). Vis dėlto tarpusavyje minėti asmenys, lėmę tariamą žalą, ieškinio tenkinimo atveju turėtų būti solidarieji skolininkai.
24. Atsiliepimu į atsakovės Ž. D. kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-684/2016 pateiktais išaiškinimais, kad minimalūs tiesioginio neteisėtos paskolos gavėjo paskolos dengimai nelemia tokią neteisėtą paskolą išdavusio vadovo civilinės atsakomybės ir pareigos atlyginti žalą išnykimo. Nurodyta teismų praktika aiškiai suponuoja, kad kreditorius neturi būti įpareigotas neapibrėžtą laiką laukti ir tikėtis, kad paskolą grąžins tiesioginis skolininkas (galbūt kada nors įsigis turto ar gaus pajamų), kai iš esmės tokia paskola yra laikytina žala – tik dėl vadovo neteisėtų veiksmų ši paskola buvo išduota ir todėl nukentėjusysis turi teisę rinktis kitą gynybos būdą – nukreipti žalos atlyginimą į neteisėtus veiksmus atlikusį vadovą. Jei būtų tenkintas atsakovės Ž. D. skundas, teismų praktikoje būtų suformuota nepagrįsta ir neteisėta taisyklė, kad reikalavimą dėl neteisėtus veiksmus atlikusio vadovo civilinės atsakomybės galima reikšti tik tuomet, kai nėra jokių (net ir teorinių) galimybių išieškoti iš tiesioginio skolininko, t. y. būtų suformuotas precedentas sukčiauti.
24.2. Atsakovės nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą mažinti iš jų priteistinos žalos atlyginimo dydį išieškojus iš trečiojo asmens neva Jungtinėje Karalystėje turimo turto, nors įstatymas tokią pareigą nustato būtent atsakovėms. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė žalos dydį ir faktą.
24.3. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek skunde minimose kasacinio teismo nutartyse buvo išsamiai analizuojama paskolos gavėjo finansinė būklė paskolos išdavimo metu ir buvo konstatuota, kad skolininkas faktiškai buvo nemokus jau paskolos išdavimo metu ir, be kita ko, šios priežastys lėmė vadovų neteisėtus veiksmus – neteisėtų paskolų išdavimą; buvo nagrinėta ir išieškojimo iš paskolos gavėjo galimybė ir nustatyta, kad realus paskolos grąžinimas ne tik paskolos išdavimo metu buvo, bet ir yra neįmanomas. Skunde minimose kasacinio teismo nutartyse paskolos gavėjai buvo juridiniai asmenys, todėl išaiškinimai šiuo konkrečiu aspektu nelaikytini precedentu nagrinėjamoje byloje – išieškojimo iš fizinio ir juridinio asmens galimybių vertinimas iš esmės skiriasi.
24.4. Nagrinėjamoje byloje neabejotinai egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir ieškovei sukeltos žalos. Kasacinio teismo praktikoje iš esmės analogiškais atvejais žala buvo priteista solidariai tiek iš paskolų komiteto, tiek iš valdybos narių, pirmininkų bei kitų asmenų.
25. Atsiliepimu į atsakovės Ž. D. kasacinį skundą atsakovė E. S. prašo atmesti jo dalį dėl Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys atsakovei E. S. ir panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad atsakovių prievolė yra solidarioji su A. P. prievole ieškovei. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad, remiantis teismų praktika, priimant sprendimą priteisti žalos atlyginimą, turi būti konstatuotas neginčijamas ir neabejotinas ieškojimo iš skolininko negalimumas. Šioje byloje tokių duomenų ieškovė nepateikė, t. y. neįrodė būtinos sąlygos dėl žalos fakto buvimo.
25.2. Paskolų komitetas teikia siūlymą ateityje sudaryti sutartį, o ne pritarimą kredito unijos valdybai dėl jos jau priimto sprendimo ir sudarytos kredito sutarties. Byloje esančiame kredito komiteto posėdžio protokole nėra žodžio „pritarti“. Nagrinėjant bylą ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad E. S. turėjo bent teorines galimybes sustabdyti kredito išmokėjimą, be to, E. S. kaltę ieškovė siejo tik su nutarimu siūlyti sudaryti kredito sutartį, ieškovė byloje neįrodinėjo kitų E. S. veiksmų neteisėtumo ir teismas negalėjo peržengti ieškinio ribų ir pakeisti ieškinio faktinio pagrindo.
25.3. Pavienė kasacinio teismo nutartis, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl solidariosios atsakovių prievolės su trečiuoju asmeniu, dar nelaikytina suformuota teismų praktika. Be to, ši nutartis (2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-143-684/2018) priimta kitokio pobūdžio byloje. Pats motyvas, kad trečiasis asmuo prisidėjo prie žalos padarymo, kai jam byloje nereiškiami jokie reikalavimai, sukuria teisinę nežinomybę ir tampa neaišku, ar šiuo atveju atsakovėms atsiranda prievolė atlyginti žalą pagal teismo sprendimą, ar grąžinti skolą pagal vykdomąjį įrašą.
26. Atsiliepimu į atsakovės Ž. D. kasacinį skundą atsakovė S. K. prašo tenkinti jo dalį dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškinys atsakovei S. K., panaikinimo; atmesti skundo dalį dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad atsakovių prievolė yra solidarioji su A. P. prievole ieškovei, panaikinimo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Atsakovė S. K. sutinka su Ž. D. kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos aiškinant žalos (ne)buvimo sąlygą bei neteisingai aiškino šalims tenkančią įrodinėjimo naštą; iš dalies sutinka su argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino priežastinį ryšį reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo suformuluotų priežastinio ryšio nustatymo taisyklių bei nesivadovavo ankstesne savo 2019 m. liepos 1 d. nutartimi, nepagrįstai nusprendęs, jog nėra pagrindo netaikyti civilinės atsakomybės taip pat ir atsakovei S. K. (o ne tik atsakovei E. S.).
26.2. Atsakovė S. K. nesutinka su Ž. D. kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl solidariosios atsakomybės taikymo. Trečiojo asmens ir apeliančių prievolių ieškovei pagrindas skiriasi, todėl jų bendra solidarioji atsakomybė yra negalima.
27. Kasaciniu skundu atsakovė S. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos dėl kredito unijos valdybos nario, balsuojant susilaikiusio dėl sprendimo (nutarimo) suteikti paskolą, iš kurio kildinamas žalos atsiradimas, civilinės atsakomybės, netinkamai taikė ir aiškino CK 2.87 straipsnio, 6.246–6.249 straipsnių nuostatas. Teismas vertino, kad valdybos nario susilaikymas balsuojant už žalingą sprendimą yra neteisėtas veiksmas (būtinoji sąlyga), lemiantis žalos atsiradimą (ir civilinės atsakomybės taikymą). Apeliacinės instancijos teismas tokiu vertinimu dėl civilinės atsakomybės (ne)taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-684/2019 pateikto išaiškinimo dėl juridinio asmens valdymo organo nario atsakomybės už žalą, kildinamą iš fiduciarinių pareigų priimant juridiniam asmeniui žalingą (nenaudingą) sprendimą (nutarimą). Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje labai išsamiai ir aiškiai išaiškino, kad kredito unijos valdybos nario civilinė atsakomybė galima tik tuo atveju, jei valdybos narys prisidėjo prie žalingo sprendimo priėmimo už jį balsuodamas. Teismas turėjo nustatyti, kad valdybos narė nepadarė neteisėtų veiksmų (nes nebalsavo už žalingo sprendimo priėmimą), ir, nenustatęs jos neteisėtų veiksmų, turėjo spręsti, kad nėra pagrindo šios valdybos narės civilinei atsakomybei (dėl žalos atlyginimo) atsirasti. CK 6.247 straipsnio prasme priežastinis ryšys tarp atsakovės S. K. veiksmų ir žalos galėjo būti konstatuotas tik nustačius aplinkybę, kad atsakovės dalyvavimas ir netgi balsavimas susilaikant buvo būtina ir pakankama sąlyga priimti valdybos sprendimą. Šios bylos atveju nebuvo nustatyta, jog atsakovės S. K. dalyvavimas buvo būtinas, kad įvyktų valdybos posėdis ir būtų priimtas sprendimas, iš kurio kildinama žala, todėl teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir žalos egzistavimo yra nepagrįsta. Nors yra logiška ir akivaizdu, kad susilaikymas balsuojant sukelia tas pačias pasekmes kaip ir balsavimas „prieš“ ir protesto nepateikimas, t. y. taip balsavęs valdybos narys neprisideda prie (žalingo) sprendimo priėmimo, tačiau teismas neįvertino, kad šiuo atveju valdybos narys, susilaikęs balsuojant dėl žalingo sprendimo priėmimo, neprisidėjo prie tokio sprendimo priėmimo ir nepadarė neteisėtų veiksmų, kuriuos su žalos atsiradimu sietų priežastinis ryšys.
27.2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino šalims tenkančią įrodinėjimo naštą ir nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos aiškinimo nustatant atsakovės S. K. neteisėtus veiksmus. Teismo pozicija reiškia, kad ne ieškovė turėjo įrodyti visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, o atsakovė S. K. turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ji neatliko neteisėtų veiksmų ir kad nebuvo kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas, nustatęs faktą, kad vienas iš trijų valdybos narių susilaikė, vėliau neturėjo pagrindo spręsti, kad atsakomybė už žalingo sprendimo pasekmes tenka visiems trims valdybos nariams. Apeliacinės instancijos teismas pats keliskart konstatavo, kad atsakovė S. K. teikė paaiškinimus apie savo susilaikymą balsuojant, laikytina, kad teismo išvada apie tai, kad S. K. neįrodė, jog būtų susilaikiusi balsavimo metu, padaryta neteisėtai, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles ir įrodinėjimo naštą paskirstančias taisykles.
27.3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino šalims tenkančią įrodinėjimo naštą ir nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos aiškinant žalos (ne)buvimo sąlygą. Teismas konstatavo būtiną sąlygą dėl žalos fakto buvimo (trečiojo asmens nemokumą), nukrypdamas nuo kasacinio teismo nutarčių, kuriose skolininko negalėjimas grąžinti skolą aiškinamas visų galimybių padengti įsiskolinimą išnaudojimu. Kadangi byloje buvo duomenys apie faktinę trečiojo asmens gyvenamąją vietą (valstybę) ir nebuvo jokių duomenų apie ieškovės atliktus aktyvius veiksmus išieškoti skolą trečiojo asmens gyvenamojoje valstybėje, laikytina, kad teismas konstatavo visų galimybių padengti skolą išnaudojimą nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos. Šioje byloje būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti savo ieškinio reikalavimo būtiną sąlygą dėl žalos fakto buvimo – trečiojo asmens nemokumą. Atsakovės neturėjo ir neturi teisėtų galimybių pradėti išieškojimo veiksmų iš trečiojo asmens ieškovės naudai jo gyvenamojoje valstybėje ir tokiu būdu pateikti duomenų apie jo mokumą.
28. Atsiliepimu į atsakovės S. K. kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
28.1. Iš valdybos posėdžio protokolo nėra įmanoma nustatyti, kuri iš valdybos narių susilaikė (šios aplinkybės, kaip teisingai nurodė ir apeliacinės instancijos teismas, nebuvo įrodytos ir bylos nagrinėjimo metu, o neva susilaikiusios balsavime teigė bene visos valdybos narės). Nė viena iš valdybos narių nebuvo pateikusi protesto, kaip reikalavo Kredito unijos vidaus teisės aktai. Tik aktyviais veiksmais protestavęs prieš paskolos išdavimą asmuo galėjo būti atleistas nuo atsakomybės. Teisės aktai nenustatė atleidimo nuo atsakomybės susilaikius balsuojant pagrindų. Nagrinėjamu atveju atsakovė S. K. ne tik nebalsavo „prieš“, bet ir nepateikė protesto. Todėl nėra netgi formalių atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų. Kasaciniame skunde nurodyta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-684/2019 nėra precedentas nagrinėjamu atveju, nes minėtoje byloje nuo atsakomybės atleistas valdybos narys balsavo „prieš“ (protestavo aktyviai bent iš dalies), o nagrinėjamu atveju – susilaikė (veikė neteisėtai pasyviai).
28.2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Atsakovė S. K., siekdama atleidimo nuo atsakomybės, turėjo įrodyti, kad būtent ji balsuodama susilaikė ir kad toks susilaikymas turėtų sudaryti atleidimo nuo atsakomybės pagrindus, tačiau to neįrodė. Analogiški argumentai taikytini ir dėl atsakovės S. K. motyvų, neva teismas jai neteisėtai perkėlė pareigą įrodyti ir žalos tariamo nebuvimo faktą. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai paskirstė įrodinėjimo naštą šiuo klausimu, vadovaudamasis taisykle „įrodinėja tas, kas teigia“.
29. Atsiliepimu į atsakovės S. K. kasacinį skundą atsakovė E. S. prašo S. K. kasacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovė ieškinį grindė tuo faktu, kad valdyba priėmė sprendimą išduoti paskolą. Kiekvienos iš valdybos narių atsakomybės sąlygų ieškovė nedetalizavo, tačiau ieškinys nebuvo reiškiamas tuo pagrindu, kad kažkuris valdybos narys nepateikė protesto ar kredito komiteto pirmininkė neginčijo ir nenutraukė Paskolos sutarties. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad S. K. balsuodama valdybos susirinkime susilaikė. Teisės normos nustato solidariąją atsakomybę, kai žala padaryta bendrais veiksmais, tačiau nenustato galimybės valdymo organų narių civilinę atsakomybę taikyti be kaltės ar kitu nei ieškinyje nurodytu pagrindu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kredito unijos patirtos žalos išdavus neteisėtą paskolą
30. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Taigi žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis.
31. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl neteisėtais veiksmais išduotos paskolos sumos kvalifikavimo kaip žalos, jeigu įmonės darbuotojų neteisėti veiksmai pasireiškia neteisėtu paskolos išdavimu trečiajam asmeniui. Tokiu atveju įmonės suteikta paskolos suma, vertinant darbuotojų neteisėtus veiksmus ir atsakomybę už juos, teisiškai kvalifikuojama kaip darbuotojų neteisėtais veiksmais – neteisėtu paskolos išdavimu – padaryta įmonei žala. Jos dydis gali sutapti su išduota paskolos suma, bet galutinai nustatoma pagal tai, ar nėra visiškai ar iš dalies grąžinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018).
32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paskola trečiajam asmeniui buvo suteikta neteisėtai ne tik procedūrine prasme – trečiajam asmeniui dar nesant Kredito unijos nariu, nesilaikant paskolų komiteto ir valdybos posėdžių eiliškumo, bet ir materialiąja prasme – tinkamai neįvertinus įkeičiamo turto vertės, trečiojo asmens galimybės grąžinti paskolą ir finansinės padėties, kuri net pagal jo pateiktus suklastotus dokumentus nebuvo pakankama įmokoms pagal Paskolos sutartį mokėti. Atsakovės kasaciniame skunde neginčija paskolos išdavimo neteisėtumo.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, jog, suteikus trečiajam asmeniui paskolą, Kredito unijos prarasta lėšų dalis ir yra pirminis faktinis žalos dydis, kuris gali būti mažinamas atsižvelgiant į tai, dėl kokių priežasčių ir kokia apimtimi trečiasis asmuo nevykdo savo įsipareigojimų Kredito unijai ir negrąžina iš jos pasiskolintų lėšų. Tačiau ta aplinkybė, ar paskolos sutarties skolininkas turi galimybių grąžinti skolą, nepanaikina neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų žalos atlyginimo prievolės. Tik realiai grąžinta paskolos suma reiškia kreditoriaus intereso patenkinimą atitinkamu dydžiu.
34. Atsakovių Ž. D. ir S. K. kasacinių skundų argumentus, kad Kredito unijos patirtos žalos išdavus neteisėtą paskolą faktą galima konstatuoti tik tada, kai nustatomas paskolą gavusio asmens nemokumas, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais. Pažymėtina, kad Kredito unijos patirta žala šiuo atveju yra ne todėl, kad negrąžinta paskola, o todėl, kad ji buvo neteisėtai suteikta. Tai, kad paskola negrąžinta, reiškia, kad ieškovė vis dar turi teisinį interesą, kuris sudaro pagrindą kreiptis teisminės gynybos (CPK 5 straipsnis), iš paskolos gavėjo reikalauti paskolos sumos, o iš priėmusiųjų sprendimą neteisėtai suteikti paskolą – neteisėtai suteiktos paskolos negrąžintos dalies dydžio žalos atlyginimo. Ta pati lėšų suma tarp skirtingų teisinių santykių dalyvių yra kvalifikuojama skirtingai: tarp paskolos santykių dalyvių (nagrinėjamu atveju – Kredito unijos ir trečiojo asmens) ji yra teisiškai kvalifikuojama kaip paskolos sutarties dalykas, o tarp Kredito unijos ir neteisėtus veiksmus atlikusių valdybos narių – kaip neteisėtu paskolos išdavimu Kredito unijai padarytų nuostolių suma. Tai, kad ieškovė pasirinko reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovių, kaip Kredito unijos organų narių, o ne toliau tęsė skolos išieškojimo iš trečiojo asmens procesą, yra ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas, neeliminuojantis paskolos išieškojimo.
35. Dėl šios priežasties atsakovių kasaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės dėl trečiojo asmens nemokumo fakto nenustatymo laikytos teisiškai nereikšmingomis nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl jų atsakomybės už neteisėtą sprendimą suteikti šiam asmeniui paskolą, taigi teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu nustatant nurodytas aplinkybes.
Dėl kredito unijos valdybos nario susilaikymo balsuojant dėl sprendimo suteikti paskolą, iš kurio kildinamas žalos atsiradimas, reikšmės sprendžiant dėl jo civilinės atsakomybės
36. Valdyba – kolegialus kredito unijos valdymo organas, pagal pareigas sprendžiantis jo kompetencijai priskirtus klausimus, tarp jų – ir paskolų suteikimo klausimus (Kredito unijų įstatymo (ginčui spręsti aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 21 straipsnio 2 dalis, 28 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies 6 punktas). Kredito unijos valdybos narių kompetencijai priskirtinos ne tik specifinės pareigos, būdingos būtent tokio juridinio asmens kolegialaus valdymo organui ir jo nariams, bet ir bendrosios fiduciarinės pareigos, kurios būdingos visų juridinių asmenų valdymo organų nariams (CK 2.87 straipsnio 1–4 dalys). Netinkamas šių pareigų vykdymas gali būti pagrindas kredito unijos valdybos nario (narių) civilinei atsakomybei atsirasti (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).
37. Kredito unijų įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas kredito unijos valdybos narys privalo imtis visų galimų priemonių tam, kad valdyba spręstų jos kompetencijai priskirtus klausimus ir sprendimai atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, taip pat vykdyti kitas įstatymų nustatytas pareigas. Kredito unijos valdybos narys, nevykdantis ar netinkamai vykdantis šią pareigą ar kituose teisės aktuose nustatytas pareigas, atsako pagal įstatymus, kredito unijos įstatus, su kredito unija sudarytas sutartis. Kredito unijos valdybos darbo tvarką nustato jos priimtas valdybos darbo reglamentas (Kredito unijų įstatymo 28 straipsnio 6 dalis).
38. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kredito unijos valdymo lygmeniu visi sprendimai (nutarimai), kurie yra priskirti kolegialaus valdymo organo kompetencijai, įskaitant ir sprendimus (nutarimus) dėl paskolų suteikimo, yra priimami valdybos. Kita vertus, valdyba, kaip valdymo organas, neturi savarankiško teisinio subjektiškumo, todėl ji teisine prasme nėra ir negali būti civilinės atsakomybės dėl žalos, kildinamos iš sprendimo (nutarimo), priimto dėl vieno ar kito jos kompetencijai priskirto klausimo, subjektas. Tais atvejais, jeigu valdybos sprendimas (nutarimas) nulėmė žalos kredito unijai atsiradimą, civilinės atsakomybės subjektai yra kredito unijos valdybos nariai. Kredito unijos valdybos nariai, pagal pareigas įgyvendindami valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas, veikia kolegialiai, kita vertus, valdybos narių veiksmų veikiant valdybos vardu bendrumas nereiškia, kad visų narių civilinė atsakomybė dėl žalos, kildinamos iš sprendimo (nutarimo), priimto dėl vieno ar kito valdybos kompetencijai priskirto klausimo, išimtinai visais atvejais yra bendra, t. y. kad visi nariai pagal pareigas automatiškai atsako už tokią žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-684/2019, 31, 32 punktai).
39. Kredito unijos valdybos nario neteisėti veiksmai, sudarantys pagrindą jo civilinei atsakomybei dėl neteisėtai išduotos paskolos, yra apibrėžti įstatymuose ir kredito unijos priimtuose teisės aktuose. Juose apibrėžiama, kokiomis sąlygomis atitinkamų valdymo organų nariai atsako už savo sprendimais padarytą žalą, taip pat aplinkybės, dėl kurių jie yra atleidžiami nuo civilinės atsakomybės. Nagrinėjamos bylos atveju tam, kad būtų galima daryti išvadą, ar yra pagrindas kredito unijos kaip juridinio asmens valdymo organo valdybos nariui taikyti civilinę atsakomybę, būtina įvertinti šių nuostatų dėl civilinės atsakomybės pagrindų ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų visumą.
40. Kredito unijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad kredito unijos, kaip juridinio asmens, teisinė forma gali būti tik kooperatinė bendrovė. Kredito unijos organų sudarymo ir darbo tvarką, kompetenciją ir funkcijas, atsakomybę nustato kredito unijos įstatai, Civilinis kodeksas, Kredito unijų įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas ir Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita (Kredito unijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalis).
41. Valdybos, kaip kredito unijos valdymo organo, nariai turi laikytis CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintų fiduciarinių pareigų: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, ir kt. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis fiduciarines ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip.
42. Minėta, kad Kredito unijų įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kredito unijos valdybos narys, nevykdantis ar netinkamai vykdantis šios nutarties 37 punkte apibrėžtą pareigą ar kituose teisės aktuose nustatytas pareigas, atsako pagal įstatymus, kredito unijos įstatus, su kredito unija sudarytas sutartis. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Kredito unijos įstatų 5.48 punkte.
43. Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 17 straipsnio 10 dalyje (nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojanti straipsnio redakcija) įtvirtinta, kad valdybos nariai ir valdybos pirmininkas, administracijos vadovas privalo atlyginti kooperatinei bendrovei nuostolius, padarytus dėl valdybos arba administracijos vadovo sprendimų, priimtų pažeidžiant kooperatinės bendrovės įstatus ar su kooperatinių bendrovių veikla susijusius įstatymus. Valdybos nario ir valdybos pirmininko arba administracijos vadovo atsistatydinimas ar pašalinimas iš pareigų neatleidžia jo nuo nuostolių, kurie susidarė dėl jo kaltės, atlyginimo.
44. Kredito unijos valdybos narių atleidimo nuo civilinės atsakomybės už unijai padarytą žalą pagrindai įtvirtinti Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 17 straipsnio 11 dalyje – kooperatinės bendrovės valdybos nariai kooperatyvui padarytą žalą atlygina solidariai. Paskiri valdybos nariai, priimant neteisėtus, kooperatinei bendrovei žalingus sprendimus balsavę „prieš“ (tai turi būti užfiksuota protokole), nuo žalos atlyginimo atleidžiami. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Kredito unijos įstatų 5.78 punkte – Unijos valdybos nariai unijai padarytą žalą atlygina solidariai; pavieniai valdybos nariai, priimant neteisėtus, unijai žalingus sprendimus balsavę „prieš“ (tai turi būti užfiksuota protokole), nuo žalos atlyginimo atleidžiami.
45. Kredito unijos Valdybos darbo reglamento 7.2 punkte nustatyta, kad valdybos narys, balsavęs prieš nutarimą, priimtą pažeidžiant kredito unijos įstatus ar Lietuvos Respublikos norminius aktus, atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo, jeigu valdybos posėdžio protokole įrašytas jo protestas. Nuo atsakomybės atleidžiamas ir nedalyvavęs posėdyje valdybos narys, jeigu per 7 (septynias) dienas po to, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą nutarimą, jis įteikė posėdžio pirmininkui rašytinį protestą. Valdybos nario atleidimas nuo nuostolių, kildinamų iš valdybos sprendimo (nutarimo), atlyginimo Valdybos darbo reglamento 7.2 punkto pažodinio (lingvistinio) aiškinimo prasme iš tikrųjų sietinas ne tik su valdybos nario balsavimu prieš sprendimą (nutarimą), kuris nurodomas kaip žalos atsiradimo kredito unijai pagrindas, bet papildomai ir su rašytinio protesto pateikimu (jo įrašymu valdybos posėdžio protokole). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad protesto nepateikimo aplinkybė civilinės atsakomybės taikymo kredito unijos valdybos nariui aspektu galėtų būti teisiškai reikšminga tik tada, jeigu, reikalaujant žalos atlyginimo, būtų įrodinėjama, kad protesto nepateikimas nulėmė kokių nors neigiamų materialiųjų teisinių padarinių kredito unijai atsiradimą, ir būtent su tokių teisinių padarinių atsiradimu būtų siejama ieškiniu reikalaujama atlyginti žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-684/2019, 34 punktas).
46. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas valdybos narys, kuris dalyvavo valdybos posėdyje sprendžiant dėl paskolos suteikimo ir tapo kolektyvinio sprendimo dalyviu, yra kolektyvinio neteisėto sprendimo autorius ir prisidėjęs prie jo savo veiksmais. Šiuo atveju neteisėti veiksmai kaip kredito unijos valdybos narių civilinės atsakomybės pagrindas yra valdybos kolegialus sprendimas dėl paskolos suteikimo, priimtas pažeidžiant valdybai nustatytas pareigas (žr. šios nutarties 36, 37 punktus). Teisėjų kolegija išaiškina, kad kiekvienas kredito unijos valdybos narys, balsavęs už paskolos suteikimą ar susilaikęs, prisidėjo prie kolektyvinio sprendimo priėmimo savo buvimu kvorumo dalimi, savo pozicija neprieštarauti paskolos suteikimui. Ta aplinkybė, kad kredito unijos valdybos narys balsavo „prieš“ ir (arba) pateikė protestą, nepaneigia valdybos veiksmų neteisėtumo, kuris, kaip minėta, apima neteisėto kolegialaus valdybos sprendimo priėmimą, tačiau yra tokio valdybos nario civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė.
47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, šalinanti valdybos nario civilinę atsakomybę, yra tik jo balsavimas „prieš“ ir (arba) protesto pateikimas. Dėl šios priežasties atmestini atsakovės S. K. kasacinio skundo argumentai, kad susilaikymas balsuojant sukelia tas pačias pasekmes kaip ir balsavimas „prieš“ ir protesto nepateikimas, t. y. taip balsavęs valdybos narys neprisideda prie (žalingo) sprendimo priėmimo. Byloje nustatyta, kad nė viena iš Kredito unijos valdybos narių nebalsavo „prieš“, o ta aplinkybė, kuri iš valdybos narių buvo susilaikiusi priimant neteisėtą sprendimą išduoti paskolą trečiajam asmeniui, atsižvelgiant į pateiktus išaiškinimus, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl valdybos narių civilinės atsakomybės.
Dėl Kredito unijos paskolų komiteto pirmininkės atliktų veiksmų priežastinio ryšio su unijai padaryta žala
48. Kredito unijos paskolų komitetas, kaip ir valdyba, yra privalomas Kredito unijos organas, priimantis sprendimus dėl paskolų suteikimo. Kredito unijų įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolų komitetas nagrinėja kredito unijos narių prašymus dėl paskolų. Jis nustato paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas bei tvarką ir teikia pasiūlymus dėl šių klausimų kredito unijos valdybai ar administracijos vadovui. Paskolų komitetas taip pat svarsto laiku negrąžinamas paskolas bei teikia pasiūlymus valdybai ir (ar) administracijos vadovui. Negalima sudaryti paskolos sutarties su kredito unijos nariu, jei pagal kredito unijos nustatytas procedūras reikalingas paskolų komiteto sutikimas ir paskolos suteikimui nepritarė paskolų komitetas. Paskolų komiteto pirmininkas, kaip ir valdybos nariai, yra kredito unijos vadovas (Kredito unijų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai).
49. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pagal Kredito unijos nustatytas procedūras paskolai trečiajam asmeniui suteikti buvo reikalingas dvipakopis paskolų komiteto ir valdybos pritarimas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką kredito unijos paskolų komiteto, kurio dalyvavimas paskolos suteikimo procese yra būtinas, pirmininkui atsakomybė taikoma kaip vadovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018 44 punktą; 2018 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-687/2018 55 punktą).
50. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio –sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
51. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su (ne)veikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).
52. Priežastinis ryšys yra teisiškai reikšminga sąsaja tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Sąsajumas turi pasireikšti tuo, kad konkrečiui atveju galima daryti pagrįstą išvadą, jog iš neteisėtų veiksmų atsirado žala, kaip tų veiksmų padarinys. Taigi būtinos priežastinio ryšio savybės yra kryptis – nuo priežasties padarinio link ir laikas – priežastis turi būti ankstesnė už padarinį.
53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad priimant sprendimą dėl paskolos trečiajam asmeniui suteikimo nesilaikyta nustatytų procedūrų eiliškumo – paskolų komiteto posėdis įvyko praėjus kelioms dienoms po valdybos posėdžio, kuriame jau buvo nuspręsta suteikti paskolą trečiajam asmeniui, ir Paskolos sutarties pasirašymo. Taigi nagrinėjamu atveju Kredito unijos paskolų komitetas nustatyta tvarka nedalyvavo paskolos suteikimo trečiajam asmeniui procedūroje. Tokiu atveju, kai paskolų komitetas nedalyvavo procedūroje, dėl paskolos suteikimo nuspręsta ir paskolos sutartis sudaryta nesant paskolų komiteto pritarimo, o paskolų komiteto posėdžiui įvykus post factum (po to, kai padaryta), nėra pagrindo paskolų komiteto veiksmų vertinti kaip neteisėto paskolos suteikimo priežasties. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisiškai reikšminga neteisėto paskolos suteikimo priežastis buvo valdybos sprendimas ir Paskolos sutarties sudarymas. Vėliau priimtas paskolų komiteto sprendimas neturėjo įtakos neteisėtam paskolos išdavimui, nes byloje neįrodyta, kad koks nors paskolų komiteto sprendimas ar veiksmai būtų reikšmingi paskolos išmokėjimui.
54. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta Kredito unijos kasacinio skundo argumentus, pripažindama teisėta ir pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju valdyba, priimdama sprendimą suteikti paskolą, paskolų komiteto siūlymu nesirėmė (nes tuo metu tokio apskritai nebuvo), o tai paneigia paskolų komitetą (taigi ir atsakovę E. S.) faktiškai prisidėjus prie paskolos trečiajam asmeniui suteikimo, taip pat byloje nustatytų šios atsakovės neteisėtų veiksmų (netinkamo pareigų atlikimo vertinant skolininko paraišką) ir ieškovės patirtos žalos priežastinį ryšį.
Dėl kredito unijos valdybos narių prievolės atlyginti unijai žalą, padarytą neteisėtu sprendimu suteikti paskolą, ir paskolą gavusio asmens prievolės solidarumo
55. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Nors pagal bendrą taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet civilinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.
56. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011 ir 2018 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018 32 punktą bei šiose nutartyse nurodytą kasacinio teismo praktiką).
57. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas).
58. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad solidarioji prievolė pagal atsiradimo pagrindą gali būti mišrioji. Vienam bendraskoliui ji gali atsirasti pagal sutartį, kitam – pagal įstatymą, tačiau visais atvejais teismas, spręsdamas dėl skolininkų atsakomybės, turi nustatyti kiekvieno skolininko civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, spręsti dėl atsakomybės ribų bei vertinti solidariosios civilinės atsakomybės pagrindą. Jeigu taikoma solidarioji atsakomybė, tai teismai turi argumentuoti, kodėl taikoma ji ir netaikoma dalinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Jeigu prievolė perduoti pinigus vienam asmeniui atsirado dėl sutartinio įsipareigojimo grąžinti paskolą, o kitam asmeniui tokia pati prievolė atsirado dėl žalos atlyginimo dėl neteisėto tos paskolos išdavimo, tai šios skirtingais pagrindais atsiradusios prievolės turi bendrumą – jų abiejų įvykdymu kreditoriui yra padengiama netektų lėšų suma. Šis bendrumas leidžia nustatyti mišriu pagrindu atsirandančių prievolių solidarumą.
59. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovių – valdybos narių civilinė atsakomybė kilo iš joms įstatymų ir unijos vidaus teisės aktų nustatytų pareigų Kredito unijai pažeidimo (delikto), o trečiajam asmeniui – iš sutartinių paskolos teisinių santykių, tačiau žala ieškovei pasireiškė kaip neteisėtai išduotos paskolos sumos nuostoliai. Taigi neteisėti valdymo organų narių veiksmai buvo neteisėto paskolos išdavimo priežastis, neįmanoma išskirti, kad atsakovių ir trečiojo asmens (gavusio paskolą) veiksmai būtų lėmę tik dalies žalos atsiradimą. Dėl to teisėjų kolegija nusprendžia, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti Kredito unijos valdybos narių prievolės atlyginti unijai žalą ir paskolą gavusio trečiojo asmens prievolės solidarumą. Atkreiptinas dėmesys, kad, nenustačius šių asmenų prievolės solidarumo, būtų sudarytos sąlygos ieškovei neteisėtai suteiktos paskolos sumos reikalauti du kartus – atskirai iš trečiojo asmens ir šios bylos atsakovių – valdybos narių.
60. Taigi pripažintini pagrįstais atsakovės Ž. D. kasacinio skundo argumentai, kad, priešingai negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, net ir tuo atveju, kai trečiojo asmens civilinė atsakomybė yra sutartinė, o atsakovių – deliktinė, jų prievolė yra solidarioji.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
61. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė solidariąsias prievoles reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl atsakovės Ž. D. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies – apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl solidariosios atsakovių – valdybos narių ir trečiojo asmens prievolės panaikintina ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas); kita apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ieškovės Kredito unijos ir atsakovės S. K. kasaciniai skundai atmestini.
62. Atsižvelgdama į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, tai, kad pripažinti pagrįstais tik atsakovės Ž. D. argumentai dėl solidariosios atsakovių – valdybos narių ir trečiojo asmens prievolės, o kiti jos skundo argumentai, taip pat ieškovės Kredito unijos ir atsakovės S. K. kasaciniai skundai atmesti, teisėjų kolegija nusprendžia, kad patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija nesikeičia ir nė vienai iš kasacinius skundus pateikusių šalių bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
63. Atsakovė E. S. nepateikė prašymo priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimo priteisimo klausimas nesprendžiamas.
64. Kasacinis teismas patyrė 50,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, valstybei priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovės ir atsakovių Ž. D., S. K. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad atsakovių Ž. D., S. K. ir I. B. prievolė yra solidari su Kauno miesto 27-ojo notarų biuro notarės M. Čibiraitės 2014 m. spalio 13 d. vykdomuoju įrašu nustatyta A. P. prievole ieškovei, ir palikti galioti šią Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ (j. a. k. 110088195), atsakovių Ž. D. (duomenys neskelbtini) ir S. K. (duomenys neskelbtini) po 16,67 Eur (šešiolika Eur 67 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas