Civilinė byla Nr. 2A-14-730/2017

                            Teisminio proceso Nr. 2-20-3-01288-2015-4

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8.;

(S)

                                                                                        2.6.1.3.6.; 2.3.5.2.1.; 3.1.7.6.; 3.3.1.18.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d.     

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės,

sekretoriaujant Rasai Laurinėnienei,

dalyvaujant ieškovei G. M., jos atstovei advokatei Aušrai Ručienei,

atsakovui (apeliantui) G. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. M. atstovo advokato Lino Žukausko apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovui G. M. dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo, skolų priteisimo ir atsakovo G. M. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo ar bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n  u  s  t  a  t  ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką su atsakovu, gyvendami santuokoje (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus A. G. M.. Pasikeitus atsakovo elgesiui – jis pasidarė konfliktiškas ir ūmus, pradėjo nebesutarti dėl šeimos gyvenimo būdo ir bendro ūkio vedimo, atsakovas paliko šeimą ir ja nebesirūpino, neteikia išlaikymo sūnui. Kadangi sutuoktinis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, mano, kad šeima iširo dėl atsakovo kaltės, prašo santuoką nutraukti, jai palikti santuokinę pavardę. Nurodė, jog nekilnojamojo ar kilnojamojo turto šeima nebuvo įgijusi, jokių kreditorių nėra, pažymėjo, jog 2013-09-12 buvo sudaryta povedybinė sutartis, kurioje buvo numatytas jų turto teisinis režimas, jokio bendro ir dalytino turto nėra. Taip pat prašė iš atsakovo priteisti  9000 Lt (2606,58 EUR) skolą pagal 2013-09-27 paskolos sutartį bei 5 proc. dydžio metines palūkanas. Išlaikymo sau iš atsakovo nereikalauja. Kadangi jų sūnus gyvena kartu su ja, vaikui sudarytos geros gyvenimo sąlygos, prašė sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ja, iš atsakovo, kaip darbingo asmens, priteisti išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 290 EUR, kadangi sūnui kas mėnesį būtina 793 EUR suma. Be to, atsakovas neteikia vaikui išlaikymo nuo 2014 m. gegužės 1 d., kai išsikraustė ir ji viena pradėjo išlaikyti sūnų, prašė priteisti 4205 EUR išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014-05-01 iki 2015-07-01. Patikslintu ieškiniu ieškovė taip pat prašė nustatyti atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką pagal jos pateiktą projektą. Ieškinyje dėl skolos priteisimo  ieškovė nurodo, jog 2013-06-10 ji su atsakovu sudarė paskolos sutartį, kuria paskolino 30 000 NOK (Norvegijos kronų), G. M. įsipareigojo skolą grąžinti iki 2013-07-01; 2013-11-01 ji paskolino atsakovui 168 000 NOK sumokėti už skolos raštelyje nurodytas prekes ir suteiktas paslaugas, skolos lapelyje taip pat pažymėta, jog jis skolingas ir 18 000 Lt, skolos suma 43 000 NOK. Taip pat G. M. yra skolingas G. M. 7250 NOK už būsto nuomą, skolą įsipareigojo grąžinti iki 2014-04-12, ką patvirtina skolos lapelis, taip pat ji pagal skolos lapelį paskolino 29 000 NOK, G. M. nurodė, kad nurodytą sumą grąžins 2014-02-22–2014-03-11 laikotarpiu. Taip pat pagal skolos lapelį atsakovas yra skolingas jai 3000 NOK už nupirktus bilietus. Šie skolos lapeliai rodo, kad yra 112 250 NOK, t. y. 45 124,50 Lt, skola, kurią atsakovas turi grąžinti. Kadangi atsakovas delsia vykdyti įsipareigojimus, prašo iš atsakovo priteisti 45 124,50 Lt (130 68,95 EUR) skolą, taip pat 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Priešieškiniu atsakovas patvirtino atsiliepime išdėstytas nuostatas, jog šeima iširo dėl ieškovės kaltės – jos neištikimybės, kas buvo kliūtis bendram gyvenimui ir traumuoja jų sūnų, ką patvirtina jo pateiktos apsinuoginusios ieškovės kartu su mažamečiu sūnumi fotonuotraukos, socialiniame tinklapyje „Facebook“ viešai platinama sūnaus, aprengto moteriškais rūbais, fotonuotrauka, kas turi būti vertinama kaip vaiko psichikos žalojimas bei galimų patyčių kurstymas. Ieškovei rūpėjo tik jos materialinių poreikių tenkinimas, linksminimasis atskirai nuo šeimos, artimų ryšių su kitais vyrais ieškojimas, o jis prisiėmė didžiąją šeimos išlaikymo naštos dalį. Nurodė, jog šalys pradėjo gyventi skyriumi ne todėl, kad jis paliko šeimą, o dėl ieškovės netoleruotino elgesio. Kadangi dėl ieškovės netoleruotino gyvenimo būdo vaiko gyvenimas su ieškove prieštarauja jo interesams, vaikas gyvena netinkamoje vaikui augti aplinkoje, ieškovė visais būdais riboja jo teisę bendrauti su sūnumi ir dalyvauti jo auklėjime, siekiant apsaugoti sūnaus interesus, jo teisę į tinkamas augti sąlygas, sūnaus gyvenamąją  vietą prašė nustatyti kartu su juo, iš ieškovės sūnui priteisti 290 EUR  kas mėnesį mokamą periodinę išmoką. Taip pat nurodė, jog teismui netenkinus reikalavimo dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo kartu su juo, prašė nustatyti bendravimo su sūnumi tvarką pagal jo pateiktą projektą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3. Plungės rajono apylinkės teismas 2016-06-21 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, ieškinio dalį dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir priešieškinį paliko nenagrinėtus. Panaikino 2009 m. rugpjūčio 26 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje įrašytą santuokos akto įrašą Nr. 204, kuriuo į apskaitą įtraukta Žiežmarių bažnyčioje sudaryta santuoka tarp G. M. ir G. M., konstatuodamas, jog šeima iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, šalims paliko santuokines pavardes M., M., priteisė iš G. M. išlaikymą jo sūnui A. G. M. periodinėmis išmokomis po 290 EUR kas mėnesį nuo 2016-06-21 iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, priteisė iš G. M. išlaikymo jo sūnui A. G. M. 4205 EUR įsiskolinimą, vaiko lėšų tvarkytoja paskyrė ieškovę, priteisė iš G. M. 10 802,48  EUR skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2015-08-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 335,50 EUR bylinėjimosi išlaidų G. M., priteisė iš G. M. 135 EUR  žyminio mokesčio, iš G. M. 61 EUR žyminio mokesčio valstybei, panaikino nuo 2016-06-21 teismo 2016-05-21 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – laikiną išlaikymo išieškojimą iš atsakovo G. M., paliko nenagrinėtus ieškinio reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo ir priešieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo.
4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai leidžia konstatuoti, jog abu sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs bei tolerantiški, nedėjo pastangų šeimą išsaugoti, todėl pripažintina, kad šeima iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kadangi atsakovas atsiliepime nurodo, jog sutinka teikti ieškovės prašomo dydžio išlaikymą, šį sutikimą patvirtino ir parengiamajame teismo posėdyje, ieškinio reikalavimas dėl 290 EUR išlaikymo periodinėmis išmokomis teikimo patenkintas. Ieškovė prašė iš atsakovo priteisti skolą pagal jos ir atsakovo sudarytas paskolos sutartis. Ieškovės pateikta 2013-09-27 paskolos sutartis, sudaryta tarp G. M. ir G. M., patvirtina, jog atsakovas pasiskolino iš ieškovės 9000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2013-10-10, pinigų gavimą atsakovas patvirtino parašu. Nors atsakovas neigia šios sutarties sudarymą, sutarties po ieškinio gavimo neginčijo, jos turinio kitais įrodymais nepaneigė, nėra pagrindo netikėti šios sutarties įrodomąja verte, sutartis sudaryta po povedybinės sutarties sudarymo, ieškovei disponuojant asmeninėmis lėšomis. Iš Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 78-1-00728-14 pateiktos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro atlikto objektų tyrimo specialisto išvados matyti, jog parašus, esančius 2013-06-10 paskolos sutartyje (1) po įrašais „Pinigus gavau“ ir „G. M.“, skolos lapelyje su rankraštiniu įrašu „SKOLOS LAPELIS“ (3) kairėje pusėje po rankraštiniais įrašais „G. M. Pinigus pasiskolinau“, skolos lapelyje su rankraštiniu įrašu „Aš G. M. gyvenantis <...>“ (4) po rankraštiniu įrašu „G. M.“, tikriausiai pasirašė G. M.. Šie duomenys patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir paneigia atsakovo teiginius, jog jis nepasirašė 29 000 NOK sumos skolos lapelio ir 7250 NOK sumos skolos lapelio, todėl padaryta išvada, jog yra pagrindas tenkinti  ieškinio reikalavimus – dėl 9000 Lt (2606,58 EUR) pagal 2013-09-27 paskolos sutartį, dėl 29 000 NOK ir 7250 NOK pagal skolos lapelius (pagal oficialų euro ir Norvegijos kronos santykį skolos grąžinimo dieną 2014-03-11 – 3520,05 EUR ir 2014-04-12 – 877,67 EUR). Ieškinyje ieškovė taip pat prašo iš atsakovo priteisti 43 000 NOK, kaip įrodymą pateikia languotą popieriaus lapą su rankraštiniu įrašu „Lapkritis 01.11.2013“ ir parašais, taip pat priteisti 3000 NOK pagal skolos lapelį su parašais. Atsakovas šių prievolių nepripažįsta, iš specialisto išvados matyti, jog nustatyti, ar šiuose ieškovės pateiktuose lapuose pasirašė atsakovas, nėra galimybės, kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo prievolę pagal šiuos įrašus ieškovė nepateikė, ieškinio reikalavimas dėl 43 000 NOK ir 3000 NOK atmestas. Ieškovė taip pat nurodė, jog iš asmeninių lėšų atsakovui 2013-06-10 pagal paskolos sutartį paskolino 30 000 NOK iki 2013-07-01, ir pateikė tai patvirtinančią paskolos sutartį. 2014-11-04 atsiliepime atsakovas pripažino, jog jį ir ieškovę siejo paskoliniai santykiai pagal 2013-06-10 paskolos sutartį Nr. 1, tačiau šią sutartį jis yra įvykdęs, ieškovės sutikimu įvykdydamas jos kreditinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims, tačiau šių savo teiginių atsakovas nepatvirtino jokiais leistinais įrodymais, ieškovė šią aplinkybę neigia, todėl reikalavimas dėl 30 000 NOK (3798,18 EUR pagal oficialų euro ir Norvegijos kronos kursą  2013-07-01)  priteisimo patenkintas.  Atsakovui praleidus terminą vykdyti piniginę prievolę, iš atsakovo priteistos procesinės 5 procentų dydžio palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas konstatavo, jog neturi jurisdikcijos spręsti klausimus, susijusius su šalių  vaiko gyvenamosios vietos nustatymu bei bendravimo tvarkos su vaiku nustatymu, šie klausimai turi būti sprendžiami Norvegijos Karalystės teisme, ieškinio ir priešieškinio reikalavimai dėl vaiko gyvenamosios vietos bei bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo palikti nenagrinėti. Iš atsakovo priteistas 135 EUR žyminis mokestis valstybei, 335,50 EUR ieškovei, iš ieškovės 61 EUR žyminis mokestis valstybei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo priimti ir prie nagrinėjamos bylos pridėti pateikiamus papildomus rašytinius įrodymus; apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pakeisti 2016-06-21 Plungės rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės G. M. naudai iš atsakovo G. M. buvo priteistas 4205,00 EUR dydžio nepilnamečio sūnaus išlaikymo įsiskolinimas, ir priteistą įsiskolinimo sumą sumažinti iki 3915,00 EUR, panaikinti 2016-06-21 Plungės rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės G. M. naudai iš atsakovo G. M. buvo priteista 10 802,48 EUR skola ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-08-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, ieškovės G. M. ieškinio reikalavimus dėl skolos priteisimo atmesti, pakeisti pirmosios instancijos teismo nustatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, priteisti iš ieškovės G. M. atsakovo G. M. naudai bylinėjimosi išlaidų, jo patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovo teisę būti išklausytam, todėl išnagrinėjęs bylą atsakovui nedalyvaujant, nesuteikęs galimybės pasirūpinti tinkamu atstovavimu, kad būtų užtikrintas įrodymų, paneigiančių ieškovės reikalavimus, surinkimas ir pateikimas teismui, nenustatė esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių, vienpusiškai įvertino byloje esančius prieštaringus įrodymus, kas iš dalies lėmė netinkamą bylos esmės atskleidimą. Tai sudaro pagrindą spręsti dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo.
2. Teismas spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo momento  netinkamai nustatė šalių gyvenimo skyrium momentą, nepagrįstai vadovavosi 2014-11-24 Tarpininkavimo liudijimo duomenimis. Atsakovo su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad šalys po 2014-05-01 gyveno šeiminį gyvenimą.
3. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apelianto priteista                        10 802,48 EUR skola bei procesinės palūkanos, kadangi atsakovui nebuvo poreikio skolintis iš ieškovės, nes atsakovas turėjo dideles pajamas teikusį verslą, ieškovės pajamas sudarė tik pajamos, gautos už darbą valymo paslaugas teikiančioje įmonėje, todėl ji neturėjo tokių piniginių lėšų, kurias būtų galėjusi skolinti. Su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė nei 2013, nei 2014 neturėjo galimybės atsakovui skolinti pinigines lėšas.
4. Atsakovo banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2013-08-28 iki 2013-09-30 patvirtina, kad jo sąskaitoje buvo pakankami piniginių lėšų, todėl neturėjo jokio poreikio skolintis iš ieškovės 2013-09-27 paskolos sutarties pagrindu.
5. Pateikti su apeliaciniu skundu įrodymai patvirtina, kad tarp šalių 2013-06-10 buvo sudaryta ne paskolos sutartis, o atsakovo įsipareigojimas prisidėti prie būsto nuomos kompensavimo. Be to, už nuomą buvo sumokėta atsakovo bei jo draugo lėšomis.
6. Ieškovės pateikti įrodymai apie neva žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtina, kad žyminis mokestis valstybei nebuvo sumokėtas, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas nebus patenkintas, pakeistina – 335 EUR žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo į valstybės biudžetą.
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie motyvai:
1. Apeliantui buvo suteiktos visos galimybės būti išklaustam teismo posėdžių metu, tačiau pats atsakovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ir siekė vilkinti bylos nagrinėjimą.
2. Kategoriškai nesutiktina su apelianto prašymu pridėti prie bylos papildomus įrodymus, kadangi apeliantas šiuos įrodymus galėjo pateikti kartu su atsiliepimu į ieškinį arba priešieškiniu, nes aiškūs ieškovės reikalavimai buvo suformuluoti ieškiniuose. Įrodymų apeliantas taip pat neteikė nei parengiamųjų, nei teismo posėdžių metu.
3. Apelianto įrodymai apie šalių gyvenimo skyrium momentą tėra tik apelianto interpretacijos ir nepaneigia byloje esačių įrodymų.
4. Apelianto argumentai apie tai, kad jam nereikėjo skolintis pinigų iš ieškovės, nes turėjo dideles pajamas teikiantį verslą, nepagrįsti, kadangi iš paties apelianto pateikto banko išrašo matyti, jog 2013-09-27, tai yra sudarant 2013-09-27 paskolos sutartį, apelianto kredito kortelėje buvo minusinė suma, dėl ko buvo pradėtos skaičiuoti palūkanos.
5. Apelianto argumentai, jog ieškovė turėjo įrodyti, jog perdavė pinigus apeliantui pagal skolos raštelius bei paskolos sutartis, nepagrįsti, kadangi vadovaujantis įrodymų paskirstymo taisykle, apeliantas turi pareigą įrodyti, jog pinigų negavo.
6. Apelianto argumentai dėl nesumokėto žyminio mokesčio absurdiški, kadangi į bylą buvo pateikti visi tinkami įrodymai, kurie patvirtina pagrįstas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. 
7. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme apeliantas palaikė apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, ieškovė ir jos atstovė su apeliaciniu skundu nesutiko.     

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : 

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
9. Tarp šalių kilo ginčas dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimo skaičiavimo termino pradžios, skolos priteisimo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus  2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).
11. Apeliantas su apeliaciniu skundu bei ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomus įrodymus, kuriais grindžia savo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, kadangi minėti įrodymai susiję su ginčo objektu, pridėtini prie bylos.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

12. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad teismas spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo momento netinkamai nustatė šalių gyvenimo skyrium momentą, nepagrįstai vadovavosi 2014-11-24 Tarpininkavimo liudijimo duomenimis. Atsakovo su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad šalys po 2014-05-01 gyveno šeiminį gyvenimą. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
13. Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). 
14. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad šalys yra (duomenys neskelbtini) gimusio A. G. M. tėvai. Ieškovė prašė priteisti nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimą nuo 2014-05-01, tai yra nuo tada, kai šalys nutraukė bendrą gyvenimą, atsakovas prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą nuo 2014-06-01, teigdamas, kad nuo tos dienos šalys pradėjo gyventi skyrium ir nustojo vesti bendrą ūkį.
15. Ieškovė išlaikymo įsiskolinimo pradžios terminą įrodinėjo 2015-08-11 paaiškinimu (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui bei 2014-11-24 išduotu Tarpininkavimo liudijimu. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad šalys kartu negyvena nuo                2014-04-20. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodomąją reikšmę suteikė Tarpininkavimo liudijime nurodytiems duomenims, kurie, jo vertinimu, yra neobjektyvūs.
16. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą.
17. Su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė papildomus įrodymus, kurie, jo vertinimu, įrodo, jog 2014-05-01 šalys gyveno bendrą šeimos gyvenimą. Iš pateikto 2014-04-29 elektroninio laiško išrašo matyti, kad iš el. pašto (duomenys neskelbtini) išsiųstas laiškas atsakovui su tekstu „pasiilgau lb“ bei prisegtos dvi fotonuotraukos. Apelianto teigimu, šiuo elektroniniu paštu naudojosi ieškovė ir jos rašytas laiškas įrodo, kad šeimos santykiai nebuvo nutrūkę, tačiau ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad neprisimenanti, jog būtų siuntusi tokį laišką. Be to, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog būtent ieškovė naudojosi minėtu elektroniniu paštu. Iš kelto bilietų rezervacijos Nr. 28159062 išrašo matyti, kad 2014-05-04 dienos kelionei užsakyti bilietai dviem suaugusiesiems, vaikui ir automobiliui, tačiau jokių įrodymų, jog užsakytais bilietais pasinaudojo ieškovė su atsakovu, nėra pateikta. UAB „Stena Line“ patvirtinimas įrodo tik tai, kad minėtą dieną kelto bilietus pirko ieškovė, tačiau įrodymų, jog kartu su ja vyko atsakovas, nėra pateikta, kadangi minėtame patvirtinime tik nurodyta, jog „visi keleiviai iš užsakymų sąrašo išplaukė iš Ventspilio uosto 2014-05-04 ir 2014-05-05 dieną sėkmingai atplaukė į Nineshamno uostą“. Kvietimas į vestuvių šventę, adresuotas abiem šalims, neturi jokios įrodomosios reikšmės, kadangi iš šio įrodymų nėra aišku, nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis įteiktas šalims. Kadangi pats apeliantas procesiniuose dokumentuose teigė, jog nuo 2014-06-01 šalys kartu negyvena, įrodymas, jog apeliantas nuo 2014-07-25 deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), įrodo tik tai, kad jo gyvenamoji vieta pasikeitė, tačiau nepagrindžia jo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, jog 2014-05-01 šalys vedė bendrą ūkį. 
18. Įvertinęs apelianto pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog šalių bendras gyvenimas nutrūko nuo 2014-06-01, o nesant kitų objektyvių įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktus įrodymus apie bendro ūkio vedimo nutrūkimo momentą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais įrodymais – paaiškinimu bei Tarpininkavimo liudijimu, konstatuodamas, jog šalys bendro ūkio nebeveda nuo 2014-04-20, todėl pagrįstai išlaikymo įsiskolinimą priteisė nuo 2014-05-01.

Dėl skolos priteisimo

19. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. 204, ji įtraukta į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus apskaitą.  Tarp šalių 2013-09-12 sudaryta Vedybų (povedybinė) sutartis, kuria šalys susitarė dėl jų turto teisinio režimo, kad atsiradę įsipareigojimai, prievolės, kilnojamasis, nekilnojamasis turtas, įgytas nuo šios sutarties sudarymo momento, gautos pajamos iš darbinės ir intelektinės veiklos, pensijos, pašalpos, kitos išmokos, visos lėšos ir santaupos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (sutarties 2.1, 2.1.1, 2.1.3, 2.1.4 punktai). Vedybinė sutartis Vedybų sutarčių registre registruota 2013-09-12.
20. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo pagal 2013-09-27 paskolos sutartį 9000 Lt (2606,58 EUR), pagal 2013-06-10 paskolos sutartį 30 000 NOK (Norvegijos kronų), pagal 2013-11-01 skolos raštelį 43 000 NOK, pagal kitus tris skolos raštelius bendrą 39 250 NOK sumą.
21. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 43 000 NOK pagal 2013-11-01 skolos raštelį ir dėl 3000 NOK pagal kitą skolos raštelį. Ginčo dėl šios sprendimo dalies nėra.
22. Ginčas iškilo dėl 9000 Lt pagal 2013-09-27 paskolos sutartį, 30 000 NOK pagal 2013-06-10 paskolos sutartį, bendros 36 250 NOK skolos pagal kitus du skolos raštelius priteisimo (iš viso 10 802,48 EUR).
23. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apelianto priteista 10 802,48 EUR skola bei procesinės palūkanos, kadangi atsakovui nebuvo poreikio skolintis iš ieškovės, nes atsakovas turėjo dideles pajamas teikusį verslą, ieškovės pajamas sudarė tik pajamos, gautos už darbą valymo paslaugas teikiančioje įmonėje, todėl ji neturėjo tokių piniginių lėšų, kurias būtų galėjusi skolinti. Su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus, kurie, jo vertinimu, patvirtina, kad ieškovė nei 2013 metais, nei 2014 metais neturėjo galimybės atsakovui paskolinti pinigų.
24. Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Remiantis kasacinio teismo praktika bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013. Teismų praktika. 2013, 41, p. 202–213).
25. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad apeliantas pripažino sudaręs tik 2013-06-10 paskolos sutartį dėl 30 000 NOK skolos, tačiau tvirtino, jog prievolę ieškovei yra įvykdęs, vykdydamas jos įsipareigojimus tretiesiems asmenims. Kadangi prievolės įvykdymą pagrindžiančių įrodymų nepateikė, pirmosios instancijos teismas minėtą skolą priteisė iš atsakovo. Apeliaciniame skunde apeliantas pakeitė savo poziciją, teigdamas, kad minėtas sandoris nebuvo paskolos sutartis, o buvo tariamas atsakovo įsipareigojimas prisidėti prie būsto nuomos depozito kompensavimo. Iš pateiktos byloje 2013-06-10 paskolos sutarties turinio matyti, kad joje konkrečiai ir aiškiai parašyta, jog atsakovas skolinasi 30 000 NOK iš ieškovės, įsipareigoja pinigus grąžinti iki                  2013-07-01 bei patvirtina savo parašu, jog pinigus gavo, taigi, nustatytos visos esminės paskolos sutarties sudarymo sąlygos. Jokių įrodymų, kurie pagrįstų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog minėtas dokumentas nėra paskolos sutartis, nepateikta. Apeliantas, be to, teigia, kad minėta paskola ieškovei grąžinta apelianto bei draugo P. C. L. (P. C. L.) lėšomis. Pateikė atsiskaitomosios sąskaitos išrašų kopijas, iš minėtų išrašų matyti, kad ieškovei buvo atlikti mokėjimai, tačiau 2012 metais bei 2013 metų balandžio mėnesiais, tai yra dar iki minėtos paskolos sutarties sudarymo. Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantas neįrodė paskolos grąžinimo fakto, todėl pagrįstai minėta skola priteista ieškovei.
26. Apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, apeliantas laikosi pozicijos, jog niekada nepasirašė skolos raštelių dėl 7250 NOK ir 29 000 NOK skolos.     
27. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK Kriminalinės policijos skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 78-1-00728-14 pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumentų klastojimo pagal apelianto skundą. Į bylą 2016-01-18 pateikta Lietuvos Respublikos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada. Iš pateiktos išvados matyti, kad tirti buvo pateikta 2013-06-10 paskolos sutartis (1), languoto popieriaus lapas su rankraštiniu įrašu „Lapkritis 01.11.2013“ (2), skolos lapelis su rankraštiniu įrašu „Aš G. M. gyvenantis <...>“ (4), skolos lapelis su rankraštiniu įrašu „Aš G. M. (duomenys neskelbtini) <...>“ (5), skolos lapelis su rankraštiniu įrašu „SKOLOS LAPELIS“ (3).
28. Iš specialisto išvados nustatyta, kad skolos dokumentuose, dėl kurių iškilo ginčas šioje byloje (2013-06-10 paskolos sutartyje (1) po įrašais „Pinigus gavau“ ir „G. M.“, skolos lapelyje su rankraštiniu įrašu „SKOLOS LAPELIS“ (3) kairėje pusėje po rankraštiniu įrašu „G. M. Pinigus pasiskolinau“, skolos lapelyje su rankraštiniu įrašu „Aš G. M. gyvenantis <...>“ (4) po rankraštiniu įrašu „G. M.“), tikriausiai pasirašė G. M.. Taigi, specialisto išvada patvirtina, kad skolos raštelius dėl minėtų 7250 NOK ir 29 000 NOK pasirašė atsakovas, todėl apeliantas turėjo įrodyti skolos grąžinimo faktą ar tai, kad pinigų negavo, tačiau įrodymų nei apie skolos grąžinimo faktą, nei pagrindžiančių aplinkybę, jog minėtų pinigų atsakovas negavo, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Būdamas įsitikinęs, kad specialisto išvada dėl apelianto parašų tikrumo nėra objektyvi, bei teigdamas, jog minėtų skolos raštelių nepasirašė, galėjo pasinaudoti teise prašyti teismo skirti rašysenos ekspertizę, bet šia teise nesinaudojo. 
29. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat teigia, kad 2013-09-27 paskolos sutartis dėl 9000 Lt negalėjo būti sudaryta dėl to, kad minėtą dieną apeliantas nebuvo (duomenys neskelbtini). Be to, apelianto finansinė padėtis buvo pakankamai gera, gaudavo dideles pinigų sumas ir neturėjo jokio poreikio skolintis. Be to, tą pačią dieną apeliantas net sumokėjo už ieškovę ją pavadavusiai bendradarbei. Minėtiems argumentams pagrįsti apeliantas pateikė UAB „Kelionių centras“ kelionės keltu užsakymo patvirtinimą bei kasos pajamų orderio kvitą Nr. 13/1748, kurie patvirtina, kad apeliantas 2013-09-27 Šiauliuose užsisakė kelionę keltu iš Rygos į Stokholmą. Tai, kad apeliantas paskolos sutarties sudarymo dieną išvyko iš Lietuvos, pirko kelionės bilietus (duomenys neskelbtini), neįrodo, jog tą pačią dieną jis negalėjo ar neturėjo galimybės sudaryti paskolos sutarties. Be to, iš apelianto pateiktos banko sąskaitos išrašo matyti, kad jis dar 2013-09-26 apsipirko (duomenys neskelbtini), taigi sudaryti paskolos sutartį kliūčių nebuvo. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad skolintis pinigų iš ieškovės jam nereikėjo, nes turėjo pakankamas pajamas duodantį verslą, o ieškovė neturėjo tiek piniginių lėšų, jog būtų galėjusi paskolinti. Apeliacinio skundo argumentai dėl geros apelianto finansinės padėties yra deklaratyvūs bei nepagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Pateiktas apelianto banko sąskaitos 2013 metų vieno mėnesio (nuo 2013-08-30 iki 2013-09-30) laikotarpio išrašas taip pat neįrodo atsakovo geros finansinės padėties. Kitų įrodymų, kurie pagrįstų apelianto gaunamas dideles pajamas ar turimą turtą, nepateikta (CPK 178 straipsnis). Argumentą, jog ieškovė neturėjo pakankamai piniginių lėšų, kad jas galėtų paskolinti, apeliantas grindžia tuo, kad ieškovė nuolatos susidurdavo su finansinėmis problemomis. Šiems argumentams pagrįsti apeliantas pateikė 2013-04-09 Norvegijos teismo nutarčių vykdymo priežiūros tarnybos pranešimą ieškovei dėl iškeldinimo iš buto dėl nesumokėto nuomos mokesčio bei 2014-10-07 Norvegijos darbo ir socialinės gerovės tarnybos reikalavimą grąžinti valstybei permokėtas bedarbio išmokas. Įrodymas apie įpareigojimą grąžinti permokėtą bedarbio išmoką niekaip nesusijęs su ieškovės finansine padėtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad 2013-04-09 buvo nutarta ieškovę iškeldinti iš gyvenamojo būsto dėl to, kad ji nesumokėjo nuomos mokesčio, neįrodo, jog ieškovė visų skolos sandorių sudarymo metu neturėjo pakankamai piniginių lėšų. Tokia išvada darytina dėl to, kad ieškovės pateiktos 2012, 2013, 2014 metų turto deklaracijos patvirtina, kad ieškovės atlyginimą ir atitinkamas pajamas sudarė atitinkamai 435 580 NOK, 468 756 NOK, 356 601 NOK per metus. Nors apeliantas teigia, kad turto deklaracijos neįrodo ieškovės tikrosios finansinės padėties, tačiau įrodymų, kurie paneigtų turto deklaracijose nurodytus duomenis, apeliantas nepateikė.
30. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, jog bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo, įvertinęs tai, jog atsakovas savo parašais patvirtino, jog pinigus pagal skolos dokumentus gavo, ikiteisminio tyrimo metu nustatytas skolos dokumentuose esančių apelianto parašų tikrumas, įrodymų apie tai, jog atsakovas minėtus pinigus būtų grąžinęs ieškovei ar jų negavęs, nepateikta, daro išvadą, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas pagal 2013-09-27 paskolos sutartį, 2013-06-10 paskolos sutartį bei du skolos raštelius iš viso ieškovei skolingas 10 802,48 EUR.
31. Apeliacinis skundas taip pat motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovo teisę būti išklausytam, todėl išnagrinėjęs bylą atsakovui nedalyvaujant, nesuteikęs galimybės pasirūpinti tinkamu atstovavimu, kad būtų užtikrintas įrodymų, paneigiančių ieškovės reikalavimus, surinkimas ir pateikimas teismui, nenustatė esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių, vienpusiškai įvertino byloje esančius prieštaringus įrodymus, kas iš dalies lėmė netinkamą bylos esmės atskleidimą. Tai sudaro pagrindą spręsti dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
32. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2016-06-01 pirmosios instancijos teisme gautas apelianto 2016-05-31 prašymas dėl nedalyvavimo teismo posėdyje, jame apeliantas nurodė, kad nutraukė atstovavimo sutartį su advokate Kristina Pugačiene. Reikalingas papildomas laikas posėdžiui pasirengti ir atstovavimo sutarčiai sudaryti. Tą pačią dieną pirmosios instancijos teisme gautas apelianto atstovės Kristinos Pugačienės prašymas nagrinėti bylą 2016-06-01 teismo posėdyje jai nedalyvaujant, kadangi ji yra sustabdžiusi paslaugų teikimą apeliantui. Apie paslaugų teikimo sustabdymą apeliantas informuotas raštu 2016-05-16. Apeliantas 2016-06-01 teismo posėdyje nedalyvavo, apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog jokio pranešimo apie paslaugų sustabdymą nebuvo gavęs, sutartį nutraukė tik 2016-05-31.
33. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti apeliantui atstovavusios advokatės nurodytomis aplinkybėmis, jog apie atstovavimo sutarties nutraukimą apeliantas buvo informuotas 2016-05-16, kadangi nenustatytas jos suinteresuotumas bylos baigtimi. Byla dėl santuokos nutraukimo iškelta 2015-08-03, byla dėl skolos priteisimo iškelta 2014-10-10. Visu bylos nagrinėjimo laikotarpiu abi šalys teikė procesinius dokumentus, papildomus įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, apeliantui nuo bylos nagrinėjimo pradžios atstovavo advokatė Kristina Pugačienė. Apeliantas nagrinėjant ieškinį dėl skolos priteisimo iki civilinių bylų sujungimo dalyvavo 2015-02-25 parengiamajame teismo posėdyje, 2015-04-15 teismo posėdyje, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, teikė teismui paaiškinimus dėl faktinių aplinkybių, tiek jis, tiek jo atstovė turėjo galimybę užduoti klausimus. Plungės rajono apylinkės teismo 2016-02-15 nutartimi sujungus civilines bylas, atsakovas dalyvavo 2016-02-10, 2016-03-24 parengiamuosiuose teismo posėdžiuose, todėl apeliantas turėjo visas galimybes būti išklausytas. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo nutarta apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka teismo posėdyje, užtikrinant apelianto teisę būti išklausytam, pasinaudoti advokato pagalba, kadangi apeliaciniame skunde teigė, jog jam nebuvo sudaryta galimybė tokia pagalba pasinaudoti, tačiau apeliantas tinkamu atstovavimo nepasirūpino, sutiko apeliacinį skundą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.      
34. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai atsakovas laiku sužino apie pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą ir pasinaudoja teise į apeliaciją, o apeliacinės instancijos teismas priima ir ištiria visus jo pateiktus įrodymus, atsakovas įgyvendina savo teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010). Nagrinėjamu atveju atsakovas apie teismo procesą žinojo, dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė paaiškinimus, pasinaudojo teise į apeliaciją, o apeliacinės instancijos teismas priėmė, išnagrinėjo ir vertino visus atsakovo pateiktus procesinius dokumentus bei įrodymus, todėl nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo būvimą. 
35. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
36. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, nenukrypo nuo įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų bei formuojamos teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

37. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad ieškovės pateikti įrodymai apie neva žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtina, kad žyminis mokestis valstybei nebuvo sumokėtas, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas nebus patenkintas, pakeistina – 335 EUR žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo į valstybės biudžetą.
38. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 335,50 EUR bylinėjimosi išlaidų G. M., iš G. M. 135 EUR žyminio mokesčio, iš G. M. 61 EUR žyminio mokesčio valstybei. Apelianto teigimu, ieškovė nesumokėjo 667 Lt žyminio mokesčio pateikdama ieškinį dėl skolos priteisimo. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė pateikė tinkamus įrodymus, kurie pagrindžia 677 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą (pridėtos bylos dėl skolos priteisimo 79, 17, 30 lapai). Nesant ginčo dėl kitų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

39. Atmestus apelianto apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius 1210 EUR atstovavimo išlaidų dydį.  
40. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Ieškovės atstovės pateiktų bylinėjimosi išlaidų dydis vertinamas vadovaujantis teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytais advokatų paslaugų įkainiais. Ieškovė atstovavimo sutartį su advokate sudarė 2017-01-09. Minėtų Rekomendacijų 8.19 punkte numatyta, kad už kiekvieną pasirengimo, teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme valandą taikomas 0,1 dydžio koeficientas. Teismo posėdis apeliacinės instancijos teisme truko 53.58 min., todėl maksimalus advokato atlyginimas galėtų sudaryti 79,33 EUR (793,3 EUR x 1 val. x 0,1 koef.). Esant šioms aplinkybėms, ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 79,33 EUR, jos priteistinos iš atsakovo. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  t  a  r  i  a :

palikti nepakeistą Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 12 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo G. M. 79,33 EUR bylinėjimosi išlaidas ieškovei G. M., patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                 Erinija Kazlauskienė

                Almantas Padvelskis

                Giedrė Seselskytė