Civilinė byla Nr. 2A-552/2014
Teismo proceso Nr. 2-56-3-00485-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
92.; 121.21.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo antstolio R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-173-450/2013, pagal ieškovo antstolio R. V. ieškinį atsakovui Lietuvos antstolių rūmams, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl antstoliui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.
Ieškovas antstolis R. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Antstolių garbės teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 68/10 už antstolio vardo diskreditavimą paskirtą drausminę nuobaudą - pastabą.
Ieškovas paaiškino, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-17006-54/2009, ir Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-564-260/2010, N. G. iš jo buvo priteista 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nepaisant to, kad ieškovas vykdė teismo nutartis, N. G. 2010 m. kovo 16 d. Teisingumo ministerijai pateikė skundą, kad ieškovas jam nesumoka priteistų bylinėjimosi išlaidų. Nors ieškovas informavo Teisingumo ministeriją, kad dėl finansinių galimybių yra sumokėjęs 400 Lt, o likusią sumą sumokės dalimis ir kitą mokėjimo pavedimą atliks iki 2010 m. gegužės mėn. pabaigos, Teisingumo ministras, vadovaudamasis Antstolių įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 1R-125 „Dėl drausmės bylos iškėlimo antstoliui R. V.“ (toliau ir Įsakymas) ieškovui iškėlė drausmės bylą už tariamą atsisakymą gera valia vykdyti teismo nutartį. Antstolių garbės teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu ieškovui skyrė drausminę nuobaudą – pastabą. Ieškovo įsitikinimu, skolos turėjimas ir jos mokėjimas dalimis nepatenka į antstolio profesinės srities reguliavimą. Antstolių garbės teismas nevertino surinktų įrodymų, netinkamai išnagrinėjo bylą, neleido ieškovui pasiaiškinti, nesilaikė kitų būtinų procedūrų, nevertino ieškovo kaltės laipsnio, pažeidimo pobūdžio ir jo padarymo aplinkybių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė pripažinęs, kad skundžiamas Antstolių garbės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismas nurodė, kad ieškovas nuo 2010 m. vasario 26 d. nevykdė teismo nutarties ir nemokėjo priteistų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas, pats savo iniciatyva atidėjo tokio teismo sprendimo įvykdymo terminus, nors CPK 284 straipsnis tokią teisę suteikia tik teismui. Ieškovas nebuvo pateikęs teismui motyvuoto prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą, kurį patenkinus būtų atsiradusi teisė tokį teismo sprendimą vykdyti dalimis. Teismas pripažino, kad Antstolių garbės teismas teisingai nurodė, kad ieškovas, kuris yra valstybės įgaliotas asmuo vykdantis vykdymo funkciją iš kurio, kaip fizinio asmens priteisus bylinėjimosi išlaidas, kaip vykdymo išieškojimo profesionalas, privalėjo neatidėliotinai vykdyti įsiteisėjusią teismo nutartį, rodyti pavyzdį kitiems skolininkams. Drausminė nuobauda skirta būtent už teismo nutarties nevykdymą. Atsisakymas gera valia vykdyti teismo sprendimą rodo nepagarbą teismui, bei asmeniui, kurio naudai bylinėjimosi išlaidos yra priteistos. Teismas laikė, kad iš ieškovo priteista suma yra nedidelė bet kuriam dirbančiam ir vidutines pajamas gaunančiam asmeniui, todėl kritiškai vertino ieškovo argumentus, jog pastarasis visos sumos negalėjo sumokėti dėl sunkios turtinės padėties. Šiuos argumentus teismas grindė nustatęs, kad antstolis nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2010 m. birželio 19 d. valstybei sumokėjo 51 049,52 Lt mokesčių. Remdamasis tuo teismas pripažino, kad ieškovas sąmoningai vengė vykdyti teismo sprendimą. Teismas pažymėjo, kad Antstolio profesinės etikos kodekso (toliau ir Kodeksas) 4 straipsnis numato pareigą antstoliui vykdyti jam pavestas funkcijas, saugoti savo garbę ir prestižą, imtis visų priemonių išieškotojo interesus apginant, nepažeisti kitų vykdymo proceso dalyvių teisių. Tuo tarpu ieškovas savo veiksmais pažeidė etiką, bei pareigą saugoti antstolio profesinę garbę ir prestižą.
Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad Antstolių garbės teismas išnagrinėjo jo bylą ir priėmė sprendimą pažeisdamas numatytas procedūras, kadangi dėl antstoliui iškeltos drausmės bylos pagrįstumo jau yra pasisakę administraciniai teismai. Nagrinėjant bylą administraciniame teisme, antstolis teikė paaiškinimus ir pasinaudojo suteikta teise teikti įrodymus. Šioje byloje teismas taip pat įvertino visas faktines bylos aplinkybes, todėl atmetė ieškovo argumentas, kad Antstolių garbės teismas priimdamas sprendimą nevertino apelianto kaltės laipsnio, pažeidimo pobūdžio ir jo padarymo aplinkybių, kaip tai numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1R- 295 patvirtintų Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklių (toliau tekste ir Taisyklės) 29 punktas. Ieškovui paskirta pati švelniausia drausminė nuobauda – pastaba. Vertinant ieškovo kaltės laipsnį, anot teismo, teisingai buvo įvertinta, kad aplinkybė, jog ieškovas yra iš dalies įvykdęs teismo nutartį, kai nutartyje ar kitame procesiniame sprendime nebuvo numatytas jos vykdymas dalimis, nereiškia, kad jis įvykdė teismo sprendimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepasisakė dėl procedūrinių pažeidimų, dėl kurių ieškovas prašė panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Taisyklių 6 punktas numato pareigą prieš iškeliant drausmės bylą pasiūlyti antstoliui per 5 darbo dienas pateikti paaiškinimus, susijusius su veiksmais ar neveikimu, dėl kurių gali būti keliama drausmės byla, ir pateikti turimus dokumentus. Šiuo atveju teisingumo ministras nepranešė ir nepasiūlė ieškovui pasiaiškinti. Tokiu būdu buvo pažeistos ieškovo teisės gintis nuo jam iškeltos drausminės bylos. Teismas savo sprendime dėl šių aplinkybių nepasisakė, todėl teismo sprendimas yra nemotyvuotas dėl to naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrundu. Pažymi, kad administracinėje byloje Nr. A63-2602/2011 ši aplinkybė nebuvo nagrinėjama, teismai dėl tokio pažeidimo nepasisakė, todėl abu procesiniai sprendimai administracinėse bylose neturi prejudicinės galios šiai bylai.
2. Apeliantas nesutinka su teismo argumentais, kad ieškovas drausminės bylos nagrinėjimo metu galėjo ir teikė įrodymus, paaiškinimus. Nagrinėjant drausmės bylą nebuvo laikytasi Taisyklių 23. punkte nustatytos tvarkos, dėl ko buvo pažeistos procesinės bylų nagrinėjimo taisyklės. Priešingai nei teigia, teismas, Antstolių garbės teismo posėdžio protokolas įrodo, kad apeliantui nebuvo suteikta teisė duoti paaiškinimus, o iš karto pirmininkaujantis ir kiti dalyviai uždavinėjo klausimus, neleisdami pagal Taisyklių 23 punktą pasiaiškinti.
3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis nuo 2010 m. vasario 26 d. nevykdė Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nutarties. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog drausminė nuobauda buvo paskirta ne dėl to, kad apeliantas nuo 2010 m. vasario 26 d. nevykdė teismo sprendimo, tačiau dėl to, kad jis neva iš viso nevykdė nutarties, ir kad teigė, jog neturi finansinių galimybių sumokėti visą priteistą sumą iš karto. Taigi teismas nagrinėjo aplinkybes, dėl kurių nuobauda nebuvo skirta, o pasisakė dėl galimo pažeidimo, dėl kurio Antstolių garbės teismo sprendimu nuobauda nebuvo skirta.
4. Teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad skola buvo priteista ir niekaip nebuvo susijusi su antstolio funkcijų vykdymu. Skolos turėjimas ir jos mokėjimas dalimis nepatenka į antstolio profesinės srities reguliavimą. Kodeksas nenumato ir neapibrėžia, kad skolos turėjimas ar jos mokėjimas dalimis yra antstolių profesinės etikos pažeidimas. Todėl tiek Antstolių garbės teismas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Kodekso 4 punktą, skolos turėjimą ir jos mokėjimą dalimis, priskirdamas įstatymuose numatytų funkcijų vykdymui.
5. Drausmės pažeidimo sąvoka Antstolių įstatyme nėra įtvirtinta, todėl remiantis analogija su darbo teisės normomis, konstatuotina, kad drausmės pažeidimas, kaip drausminės atsakomybės pagrindas yra pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Antstolių garbės teismas neįrodė apelianto kaltės, o teismas kaltės įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė apeliantui.
6. Apeliantas pažymi, kad jam nebuvo taikyta drausminė atsakomybė už netinkamą antstolio kontoros darbuotojų priežiūrą, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad susirašinėjimas su Antstolio kontora gali būti vertinamas, kaip teismo pozicija šiuo klausimu. Todėl palikus galioti šią teismo išvadą, būtu įtvirtinta apelianto drausminė atsakomybė be kaltės.
7. Teismas pasisakė dėl apelianto turtinės padėties, netyręs šių aplinkybių teisme, todėl sprendimas pagrįstas aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos bylos nagrinėjimo metu.
8. Antstolių įstatymo 13 straipsnis numato, kad antstoliui (antstolio padėjėjui) gali būti taikoma šiame įstatyme nustatyta drausminė atsakomybė tik už konkrečių teisės aktų pažeidimus. Sprendime nurodyta, kad ieškovas pažeidė Kodekso 4 punkte įtvirtintą pareigą saugoti antstolio profesijos garbę ir prestižą, tačiau, anot apelianto, tai nėra susiję su teismo nutarčių vykdymu.
9. Teismas nepagristai nurodė, kad apeliantui buvo paskirta švelniausia nuobauda - pastaba. Kadangi dalis bylinėjimosi išlaidų buvo sumokėta, apelianto padarytas pažeidimas turėjo būti pripažintas mažareikšmiu ir todėl jis turėjo būti atleistas nuo drausminės atsakomybės.
10. Apeliantas pabrėžia, kad teismas, priimdamas sprendimą buvo šališkas. Apeliantas teismui reiškė nušalinimą (kuris nebuvo tenkintas) dėl šių procesinių veiksmų: 2013 m. sausio 9 d. teismo posėdžio metu, atsakovui nepareiškus prašymo, teismas savo iniciatyva įpareigojo apeliantą pateikti duomenis apie jo turtinę padėtį, nors šios kategorijos bylose teismui nesuteikta teisė būti aktyviam. Taip pat abejonių teisėjos šališkumu kelia ir atskirojo skundo dėl teismo 2013 m. vasario 1 d. nutarties panaikinimo aplinkybės, kadangi ši nutartis buvo panaikinta tik gavus atsiliepimus į apelianto atskirąjį skundą, nors teismas skundžiamą nutartį turėjo panaikinti iš karto gavęs atskirąjį skundą. Kadangi teismui buvo svarbi atsakovo ir trečiojo asmens nuomonė dėl skundžiamos nutarties, tai kelia abejonių dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo šioje byloje.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą atsakovas grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas pirmosios instancijos teisme nekėlė reikalavimų, susijusių su drausmės bylos iškėlimo procedūra. CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde reikšti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
2. Aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi teisėja ėmėsi iniciatyvos rinkti papildomus duomenis ir įrodymus, pagrindžiančius apelianto teiginius, kreipėsi į atsakovą dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikim, nesudaro pagrindo abejoti teisėjos nešališkumu.
3. Atsakovas pažymi, kad atsisakymas gera valia vykdyti nutartį rodo antstolio nepagarbą teisingumą vykdančiai institucijai - teismui, taip pat asmeniui, kuriam teismas priteisė advokato išlaidas, patirtas bylinėjantis su antstoliu. Tokie veiksmai, kai antstolis nevykdo teismo sprendimo, vienašališkai savo nuožiūra nusistato jo vykdymo terminus rodo antstolio nepagarbą jo profesijos garbei ir prestižui. Tuo tarpu, antstolis turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą nepriklausomai nuo to, ar konkrečiu metu vykdo įstatymu jam pavestas funkcijas.
4. Teismas pagrįstai padarė išvadą, jog atsisakymas gera valia vykdyti teismo sprendimą rodo nepagarbą teismui bei asmeniui, kurio naudai bylinėjimosi išlaidos yra priteistos. Teismas nustatė, kad apeliantas nepateikė teismui motyvuoto prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą dėl tam tikrų priežasčių, kurį patenkinus būtų atsiradusi teisė teismo sprendimą vykdyti dalimis. Atsakovas pažymi, kad apeliantas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių savo sunkią turtinę padėtį, dėl kurios negalėjo tinkamai įvykdyti teismo sprendimo, nors ginčą nagrinėjusio teismo buvo įpareigotas tai padaryti.
5. Anot atsakovo, skola dėl kurios nemokėjimo apeliantui buvo iškelta drausmės byla, yra tiesiogiai susijusi su antstolio funkcijų vykdymu, nes byloje, kurioje iš antstolio buvo priteisto bylinėjimosi išlaidos buvo sprendžiamas antstolio procesinių veiksmų teisėtumo klausimas. Todėl skola yra kilusi ne iš antstolio, kaip privataus fizinio asmens prievolinių santykių, o yra susijusi su antstolio, kaip valstybės įgaliotas funkcijas vykdančio asmens procesiniais veiksmais, atliktais pastarajam vykdant antstolio funkcijas vykdomojoje byloje. Todėl Antstolių garbės teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas pažeidė Kodekso 4 straipsnio reikalavimus saugoti savo profesijos garbę ir prestižą.
6. Apelianto argumentai dėl neįvertintų visų bylos aplinkybių ir įrodymų yra deklaratyvūs.
7. Iš Antstolių garbės teismo 2012 m. liepos 13 d. posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas buvo išklausytas, jam buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą trečiasis asmuo grindžia šiais argumentais:
1. Byloje nėra ginčijama drausmės bylos iškėlimo pagrindas, todėl teismas neturėjo pareigos vertinti Teisingumo ministro veiksmų, priimant Įsakymą.
2. Teismas tyrė ir nustatė, kad apeliantas turėjo teisės aktuose numatytą galimybę teikti paaiškinimus pagal Taisyklių 19 punktą. Apeliantas nenurodo, kokie jo paaiškinimai ir įrodymai, kurių jis neturėjo galimybės pateikti, galėtų nulemti Antstolių garbės teismo kitokį sprendimą.
3. Antstolių garbės teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendime nėra teiginių, kad apeliantas iš viso nevykdė teismo nutarties, todėl buvo nubaustas. Todėl ta aplinkybė, jog iš dalies teismo nutartį ieškovas buvo įvykdęs, turėjo reikšmės nuobaudos parinkimui, o ne klausimui dėl atsakomybės pagrindų buvimo.
4. Lietuvos vyriausiasis teismas 2011 m. birželio 30 d. nutartyje jau yra išsprendęs klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo ir apelianto, turinčio skolą, veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismo išvadomis, jog antstolis nevykdė teismo nutarties ir nemokėjo priteistų bylinėjimosi išlaidų.
5. Antstolių garbės teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendime pažymėta, kad apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių savo sunkią turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas įvertino šias aplinkybes, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog nebuvo atsižvelgta į apelianto kaltę.
6. Kodekso 4 punktas, numatantis pareigą saugoti antstolio profesijos garbę ir prestižą suponuoja tai, jog įsiskolinimo turėjimas dėl veiksmų, susijusių su profesine veikla diskredituoja antstolį, sukelia abejonių dėl galimybių užsiimti tokio pobūdžio veikla ir rodyti kitiems skolininkams pavyzdį.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacinio proceso ribas – aspektus, kuriais tikrinamas apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 straipsnis). Vykdydamas apeliacijos funkciją, apeliacinės instancijos teismas ne tik pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos, bet ir pakartotinai apeliacinio proceso ribose nustatinėja bylai reikšmingus faktus.
Byloje keliamas antstoliui paskirtos drausminės nuobaudos už profesinės veiklos etikos principų nesilaikymą vykdant jo atžvilgiu įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą pagrįstumo klausimas. Pirmosios instancijos teismas drausminės nuobaudos paskyrimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Apeliantas tokį sprendimą kvestionuoja tuo, kad teismas neįvertino, jog Antstolių garbės teismas, skirdamas apeliantui drausminę nuobaudą, iš esmės pažeidė drausmės bylos nagrinėjimo procedūrą, taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad nebuvo jokio teisėto pagrindo apeliantui skirti drausminę nuobaudą, be to, bylą išnagrinėjo šališka teisėja. Nurodyti klausimai sudaro šio apeliacinio proceso objektą.
Dėl antstolio drausmės bylos iškėlimo ir nagrinėjimo procedūrų pažeidimo
Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Antstolių įstatymas, Antstolių garbės teismo veiklos nuostatai ir Taisyklės.
Antstolių įstatymo III skyriaus ir Taisyklių nuostatos suponuoja, kad būtina skirti antstolių drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo stadijas. Antstolių garbės teismas pradeda antstolio drausmės bylos nagrinėjimą tik gavęs kompetentingo subjekto priimtą sprendimą iškelti antstoliui drausmės bylą (Antstolių įstatymo 13 straipsnio 2, 3 dalys, Taisyklių 10. punktas). Taigi antstolio drausmės bylos nagrinėjimo stadija gali būti pradedama tik esant išspręstam drausmės bylos iškėlimo klausimui, t. y. priimtam Teisingumo ministro įsakymui ar Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo nutarimui dėl drausmės bylos iškėlimo (Antstolių įstatymo 13 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 4.-5. punktai). Nagrinėjamu atveju Antstolių garbės teismas apelianto drausmės bylos nagrinėjimą pradėjo gavęs Įsakymą. Įsakymo teisėtumą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje R. V. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. A63-2602/2011. Visus argumentus ir įrodymus, inter alia galinčius patvirtinti drausmės bylos iškėlimo procedūros pažeidimus, apeliantas turėjo pateikti administraciniam teismui kartu su skundu, kuriuo prašė panaikinti minėtą Įsakymą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Antstolių įstatymą ir Taisykles įgalioto subjekto priimtas sprendimas iškelti antstoliui drausmės bylą de jure pasekmių antstolio teisiniam statusui nesukelia. Nurodyto sprendimo priėmimas yra tik viena iš antstolio drausminės atsakomybės nagrinėjimo procedūrų stadijų. Dėl šios priežasties teismų praktikoje išskiriama, kad Teisingumo ministro ar Lietuvos antstolių rūmų prezidiumų sprendimai iškelti antstoliui drausmės bylą nepažeidžia suinteresuotų subjektų įstatymų saugomų ir garantuojamų teisių ar interesų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A. Z. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. A858-1467/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. V. v. Lietuvos antstolių rūmai, bylos Nr. 2-47/2013; 2013 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. V. v. Lietuvos antstolių rūmai, bylos Nr. 2-132/2013).
Antstolių įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad antstolių garbės teismo sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui. Taigi į civilinės bylos pagal antstolio skundą dėl Antstolių garbės teismo sprendimo nagrinėjimo ribas patenka ne tik klausimai, susiję su drausmės bylos nagrinėjimo, bet ir jos iškėlimo stadijoje galimai padarytais procedūriniais pažeidimais. Nors ginčo klausimu teismų praktika ir nėra vienoda, tačiau faktą, jog drausmės bylos apeliantui iškėlimo stadijoje pažeidimų nebuvo padaryta de jure tvirtinta pirmiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis. Dėl to apeliacinio skundo argumentai esą Teisingumo ministras, priimdamas Įsakymą, pažeidė Taisyklių 6. punkte nustatytą reikalavimą negali būti šios bylos nagrinėjimo objektu. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad Taisyklių 6. punkte nustatyto reikalavimo tikslas – užtikrinti, kad drausmės byla būtų iškelta tik išklausius antstolio, dėl kurio pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo kvalifikavimo yra sprendžiama, poziciją. Šis reikalavimas nėra savitikslis, tačiau skirtas užtikrinti, kad drausmės byla būtų iškeliama tik atlikus visapusį preliminarų faktinių aplinkybių, susijusių su antstolio veiksmais ar neveikimu, vertinimą. Nors Taisyklių 6. punkte nustatytas procedūrinis reikalavimas suformuluotas imperatyviai, tačiau jo pažeidimas neturėtų būti vertinamas kaip pagrindas pripažinti drausmės bylos iškėlimo ar nagrinėjimo procedūras esant neteisėtomis, kadangi faktinės aplinkybės dėl drausminės atsakomybės taikymo antstoliui iš esmės yra išnagrinėjamos Antstolių garbės teismo. Taigi antstoliui galimybė pasisakyti dėl aptartų aplinkybių yra garantuojama drausmės bylos nagrinėjimo stadijoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Įsakymas buvo priimtas išklausius apelianto poziciją dėl N. G. skundo, todėl pripažinti, kad buvo iš esmės pažeista drausmės bylos iškėlimo procedūra, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Vien tik formalus Taisyklių 6. punkte nustatytų procedūrų vykdymo pažeidimas – nesilaikant 5 dienų termino antstolio pasiaiškinimui pateikti, negali lemti visos drausmės bylos iškėlimo procedūros neteisėtumo, juolab, kad drausmės bylos iškėlimas antstolio teisiniam statusui jokių pasekmių nesukelia, o su drausmės bylos iškėlimu susijusias aplinkybes iš esmės nagrinėja Antstolių garbės teismas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, jog apeliantui nebuvo užkirstas kelias teikti paaiškinimus ar įrodymus dėl N. G. skundo nei drausmės bylos iškėlimo, nei nagrinėjimo stadijose. Apelianto teiginiai, kad 2012 m. liepos 13 d. Antstolių garbės teismo posėdžio metu buvo apribotos nurodytos jo teisės, prieštarauja posėdžio protokolo turiniui. Apeliantui buvo sudarytos sąlygos teikti tiek su drausmės bylos iškėlimo pagrindais susijusius įrodymus, tiek paaiškinimus. Apeliantas turėjo teisę įrodymus ar paaiškinimus, kurių nebūtų priėmęs Antstolių garbės teismas, pateikti kartu su skundu Vilniaus apygardos teismui. Vis dėlto apeliaciniame skunde nenurodoma, kokių būtent įrodymų, kurie būtų reikšmingi šios bylos išnagrinėjimo procesiniam rezultatui, Antstolių garbės teismas ar pirmosios instancijos teismas nepriėmė ir/ar nevertino. Vien tik apelianto subjektyvus nesutikimas su jo atžvilgiu priimtais sprendimais nesudaro pagrindo laikyti, kad priimant apskųstus sprendimus būtų buvę pažeisti procedūriniai ar procesiniai jų priėmimo pagrindai.
Apibendrinama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl apelianto drausmės bylos iškėlimo ir nagrinėjimo procedūrų pažeidimo nepasitvirtino.
Dėl Antstolių garbės teismo paskirstos drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo
Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Antstolio, profesionalaus teisininko, kuriam valstybė patikėjo įstatymų bei kitų teisės norminių aktų nustatyta tvarka įgyvendinti teisingumo vykdymo procesinės veiklos metu priimtus procesinius sprendimus, specifinė padėtis lemia jo drausminės atsakomybės ypatumus (Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalis), kuri gali būti taikoma už Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą ir kitus pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų proceso teisės normų pažeidimai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad antstoliams dėl jų veiklos, profesinio statuso, taikomi aukšti etikos, moralinio pobūdžio reikalavimai: jų reputacija turi būti nepriekaištinga (Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), o elgesys (tiek susijęs su profesine veikla, tiek su veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis) negali kelti abejonių jų objektyvumu ir nešališkumu, daryti žalos antstolių profesijos autoritetui (Antstolių įstatymo 10 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalis). Griežtas antstolio profesinei etikai keliamų reikalavimų laikymasis yra svarbus visuomenės pasitikėjimui šios profesijos atstovais, o kartu ir visa teisingumo vykdymo sistema, teisės ginamų vertybių apsaugai, pagarbos antstolio vardui išlaikymui. Drausminė nuobauda antstoliui gali būti skiriama tik esant įrodymais pagrįstam įsitikinimui, jog jis savo veiksmais ar poelgiais iš tikrųjų nusižengė etikos ar įstatymų keliamiems reikalavimams. Įstatymų leidėjas yra nustatęs aiškius antstolio veiksmus, už kurių atlikimą gali būti iškeliama drausmės byla. Vienas tokių pagrindų yra antstolio profesinei etikai keliamų standartų nesilaikymas suponuojantis antstolio vardo pažeminimą. Antstolio profesinės etikos reikalavimai nustatyti Kodekse. Apelianto veiksmų, už kuriuos jam taikyta drausminė atsakomybė, atlikimo metu galiojusio Kodekso 4. punkte buvo nustatyta, kad kiekvienas antstolis privalo sąžiningai vykdyti įstatymuose jam numatytas funkcijas, saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Kodekso 21. punkte inter alia buvo numatyta, kad vykdydamas įstatymuose numatytas funkcijas, ir laisvu laiku antstolis turi elgtis taip, kad jo šeimyniniai, visuomeniniai ir kitokie interesai nekenktų jo profesinei veiklai ir nekeltų įtarimų antstolio nešališkumu. 2013 m. vasario 22 d. antstolių susirinkimas priėmė naują Antstolių profesinės etikos kodeksą, kurio 8. punkte įtvirtino reikalavimą antstoliams nevengti vykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų, priimtų jo atžvilgiu. Nors šis reikalavimas expressis verbis nebuvo nustatytas iki tol galiojusiame Kodekse, tačiau jis betarpiškai išplaukia iš antstolio profesinio statuso ir jo vykdomos veiklos ypatumų – teisingumo vykdymo procesinė veikla. Akivaizdu, kad antstolis, vengiantis vykdyti jo atžvilgiu įsiteisėjusius teismų sprendimus, diskredituoja antstolių vardą bei šio antstolio profesijos garbę. Remdamasi tuo teisėjų kolegija konstatuoja, kad antstolių profesinė etika ir iki 2013 m. vasario 22 d. Kodekso priėmimo reikalavo, jog antstoliai nevengtų jų atžvilgiu įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymo (Kodekso 4. punktas). Tokių veiksmų nustatymas priklausomai nuo konkrečių faktinių aplinkybių yra aiškus pagrindas taikyti antstoliui drausminę atsakomybę.
Šioje byloje skundžiamas Antstolių garbės teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimas skirti apeliantui drausminę nuobaudą – pastabą, pažeidus Kodekso 4. punkte įtvirtintą pareigą saugoti antstolio profesijos garbę ir prestižą. Teisėjų kolegija pažymi, kad antstolio etikos pažeidimo konstatavimui užtenka nustatyti faktinę aplinkybę, jog antstolis savo poelgiu pažemino antstolio vardą. Tiek Antstolių garbės teismas, tiek pirmosios instancijos teismas sprendė, kad su antstolio profesijos etika nesuderinami apelianto veiksmai vengiant vykdyti jo atžvilgiu įsiteisėjusį teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl vykdymo išlaidų priteisimo iš N. G.. Apelianto pareiškimą pripažino nepagrįstu ir atmetė Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1475-109/2009. Kadangi Kauno apygardos teismas nurodyta nutartimi neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo, Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 9 d. nutartimi iš apelianto N. G. priteisė 700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą, 2010 m. vasario 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-564-260/2010, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartį paliko nepakeistą ir priteisė N. G. iš apelianto papildomai 300 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taigi 2010 m. vasario 18 d. įsiteisėjo du teismų procesiniai sprendimai (nutartys), kuriais iš apelianto N. G. priteista 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 6 dalis). Šių išlaidų atlyginimo prievolė apeliantui atsirado jam nepagrįstai siekiant prisiteisti iš N. G. vykdymo išlaidas turėtas vykdomojoje byloje Nr. 0147/09/01516, t. y. vykdant įstatymuose numatytas funkcijas. N. G. su skundu dėl apelianto veiksmų nevykdant aptartų įsiteisėjusių teismų nutarčių į Teisingumo ministeriją kreipėsi 2010 m. kovo 16 d. (t. 1, b. l. 17-18). Apeliantas 2010 m. kovo 30 d. raštu informavo Teisingumo ministeriją, kad N. G. yra sumokėjęs 400 Lt, o likusios sumos negali apmokėti dėl finansinių priežasčių (t. 1, b. l. 23). 2010 m. balandžio 1 d. apelianto antstolių kontoros darbuotoja el. paštu pranešė Teisingumo ministerijai, kad likusi bylinėjimosi išlaidų suma N. G. bus sumokėta per mėnesį (t. 1, b. l. 24). N. G. 2010 m. gegužės 3 d. pakartotinai informavo Teisingumą ministeriją, kad apeliantas ir toliau nevykdo teismų nutarčių (t. 1, b. l. 19). Atsakydamas į Teisingumo ministerijos paklausimą apeliantas 2010 m. gegužės 19 d. pateikė raštą, turinio požiūriu analogišką 2010 m. kovo 30 d. raštui (t. 1, b. l. 22). Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismo nutartis apeliantas įvykdė 2010 m. birželio 19 d. (t. 1, b. l. 94-100), t. y. 500 Lt N. G. sumokėjo tik po to, kai Teisingumo ministras priėmė Įsakymą. Išdėstytos faktinės aplinkybės rodo, kad apeliantas neabejotinai vilkino/vengė jo atžvilgiu priimtų ir įsiteisėjusių teismų nutarčių vykdymo. Tą patvirtina ne tik aplinkybė, jog apeliantui 1 000 Lt suma nebuvo reikšminga atsižvelgiant į jo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2010 m. birželio 19 d. sumokėtų mokesčių dydį (t. 1, b. l. 156-165), bet ir apelianto veiksmai faktiškai nereaguojant į Teisingumo ministerijos raštus, pusę iš jo priteistų sumų N. G. sumokant tik po to, kai jam buvo iškelta drausmės byla. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptarti apelianto veiksmai nesuderinami su antstolio profesinės etikos reikalavimais, kadangi vengimas vykdyti jo atžvilgiu įsiteisėjusius teismų sprendimus neabejotinai sumenkino antstolių profesijos autoritetą ir vardą. Šio drausmės pažeidimo negalima laikyti mažareikšmiu, nes byloje nustatytų aplinkybių visetas implikuoja, kad apeliantas jo atžvilgiu įsiteisėjusius teismų sprendimus vengė vykdyti tyčia, suvokdamas savo veiksmų keliamas pasekmes, nesant jokių objektyvių priežasčių vilkinti atsiskaitymo su N. G.. Apelianto teiginiai esą ginčo situacijoje nebuvo jo kaltės dėl vilkinimo vykdyti įsiteisėjusias teismų nutartis prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantui pagal jo profesiją, turimas žinias turėjo būti savaime suprantama, jog įsiteisėję teismų sprendimai (nors įstatyme tai tiesiogiai ir nenumatyta) turi būti vykdomi per protingą terminą, t. y. per įmanomai trumpiausią terminą po to, kai asmuo sužino apie jo atžvilgiu įsiteisėjusį teismo sprendimą. To negalinčiam padaryti asmeniui įstatymas numato galimybę išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, jį atidėti ar pakeisti sprendimo vykdymo tvarką (CPK 284 straipsnis).
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai nepaneigia byloje surinktos medžiagos pagrindu priimtų sprendimų teisėtumo, todėl nėra pagrindo spręsti dėl apeliantui taikytos drausminės atsakomybės nepagrįstumo.
Dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo
Apeliantas nurodo, kad bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo šališka teisėja, todėl apskųstas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. AB LESTO, bylos Nr. 3K-3-234/2012; 2013 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. R. v. O. J. M., bylos Nr. 3K-3-12/2013). Teisė į nešališką teismą, remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika, nagrinėjama dviem aspektais - subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas, tuo tarpu objektyvusis - bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde apelianto nurodyti bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą turintys patvirtinti argumentai yra analogiški tiems, kuriais apeliantas grindė teisėjai pareikštą nušalinimą pirmosios instancijos teisme. Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, išnagrinėjęs apelianto pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo, 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi jį pripažino nepagrįstu bei išsamiai pasisakė dėl visų apelianto dėstomų aplinkybių, neva turinčių patvirtinti teisėjos nusistatymą jo atžvilgiu. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su Vilniaus apygardos teismo pirmininko motyvais bei papildomai pažymi, kad vien tik apelianto nesutikimas su teisėjos procesiniais sprendimais negali būti laikomas patvirtinančiu jos nusistatymą apelianto atžvilgiu. Pasisakant dėl teismo teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis), pažymėtina, kad bylos dėl Antstolių garbės teismo sprendimų yra priskirtinos viešosios teisės sričiai, todėl teismas, siekdamas užtikrinti visapusį ir objektyvų aplinkybių dėl antstoliui taikytos drausminės atsakomybės pagrįstumo išsiaiškinimą, turi teisę pagal pareigas ex proprio motu rinkti papildomus įrodymus ir pan. (žr. mutatis mutandis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos antstolių rūmai, bylos Nr. 2-2312/2011; 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. N. v. Lietuvos antstolių rūmai, bylos Nr. 2-2412/2011).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, yra pagrindas daryti išvadą, kad preziumuojamas teismo nešališkumas nepaneigtas ir objektyviam stebėtojui negalėtų kilti pagrįstų abejonių, jog ši civilinė byla Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėta nešališkai.
Išdėstytų argumentų bei nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai). Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Kiti apeliacinio skundo argumentai teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo procesiniam rezultatui neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Rasa Gudžiūnienė
Gintaras Pečiulis