Administracinė byla Nr. eA-1601-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00549-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 22.4.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. ir atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti pareiškėjui darbo užmokestį už nepagrįsto nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d., taip pat 0,07 proc. delspinigius už šią sumą; 2) įskaityti pareiškėjui į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI, atsakovas) perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. nepanaudotas kasmetines atostogas; 3) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 100 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1.                      Nuo 2002 m. iki 2016 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas dirbo Vilniaus AVMI, tačiau 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ buvo atleistas iš pareigų. Minėto įsakymo 4 punkte nurodyta išmokėti pareiškėjui kompensaciją už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d.

1.2.                      Vilniaus AVMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 34 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį, 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams. Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-473 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“, pareiškėjas nušalintas nuo pareigų nuo 2014 m. spalio 6 d. iki kol baigsis ikiteisminis tyrimas. 2016 m. spalio 7 d. prokuroro nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

1.3.                      2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017 dėl Įsakymo panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas, darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo Vilniaus apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. nebuvo nušalintas nuo pareigų dėl jokio tarnybinio patikrinimo, bet dėl to, kad buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir pareiškėjas buvo įtariamas padaręs nusikaltimą. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, pripažino nušalinimą nepagrįstu ir įpareigojo Vilniaus AVMI išmokėti pareiškėjui už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. darbo užmokestį bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 paliko šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.

1.4.                      2017 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui už minėtą laikotarpį buvo išmokėtas darbo užmokestis ir delspinigiai; taip pat išmokėta 1 029,46 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas – 25,40 darbo dienų, kurios jam priklausė iki nušalinimo nuo pareigų, t. y. iki 2014 m. spalio 6 d. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu kreipėsi į Vilniaus AVMI, prašydamas perskaičiuoti kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydį, įtraukiant ir laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. Tačiau Vilniaus AVMI 2018 m. sausio 19 d. raštu Nr. (3.1)46-13 atsakė, jog perskaičiuoti atleidimo iš darbo dieną priklausančios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dėl išmokėtų delspinigių nėra pagrindo; be to, nušalinimo laikotarpis nėra įtraukiamas į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tokią poziciją atsakovas grindė atleidimo iš pareigų metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 165 straipsnio 1 dalies ir 170 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

1.5.                      2018 m. sausio 11 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Vilniaus AVMI, prašydamas išmokėti darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Atsakovas 2018 m. vasario 7 d. raštu Nr. (2.7)46-28 pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 ginčo dėl neišmokėto darbo užmokesčio už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. nesprendė.

1.6.                      Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. buvo nušalintas nuo pareigų dėl to paties ikiteisminio tyrimo, kuris 2016 m. spalio 7 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas. Kadangi pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. taip pat nebuvo nušalintas nuo pareigų dėl jokio tarnybinio patikrinimo, bet dėl to, kad buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir pareiškėjas buvo įtariamas padaręs nusikaltimą, o vėliau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas, pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų turi būti pripažintas nepagrįstu tais pačiais motyvais, kaip ir nušalinimas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. Taigi už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. pareiškėjui taip pat turi būti išmokėtas darbo užmokestis ir 0,07 proc. delspinigiai už šią sumą. Atmesdama pareiškėjo prašymą perskaičiuoti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, Vilniaus AVMI vadovavosi tik DK nuostatomis, nors pirmiausia turėjo vadovautis VTĮ. Pagal pareiškėjo atleidimo iš pareigų metu galiojusios redakcijos VTĮ 42 straipsnio 2 dalį laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Šiuo atveju pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. teismo sprendimu buvo pripažintas nepagrįstu, už šį laikotarpį pareiškėjui priteistas ir išmokėtas darbo užmokestis bei delspinigiai, todėl nušalinimo nuo pareigų laikotarpis pareiškėjui turi būti įskaičiuotas į tarnybos stažą bei, vadovaujantis tuo metu galiojusio DK 177 straipsnio 2 dalimi, perskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Kadangi laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų analogiškais pagrindais, kaip ir laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d., šis laikotarpis pareiškėjui taip pat turi būti įskaičiuotas į tarnybos stažą ir už jį taip pat turi būti paskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

2.       Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

2.1.                      Vilniaus AVMI, gavusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį byloje Nr. KP-7245-111/2014, kuria buvo tenkintas prokuroro, atliekančio ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-00097-13, prašymas laikinai nušalinti įtariamąjį pareiškėją nuo užimamų pareigų trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 4 d., 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo 2014 m. liepos 4 d. nuo jo eitų Vilniaus AVMI pareigų trims mėnesiams ir sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą. Nuo 2014 m. spalio 6 d. Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-473 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų iki baigsis ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00097-13 ir sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iasis baudžiamojo persekiojimo skyrius 2016 m. spalio 7 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16. Šiame nutarime konstatuota, jog pareiškėjo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymių. Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-664 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo ir laikino D. A. nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2016 m. spalio 12 d. iki baigsis tarnybinio nusižengimo tyrimas. Vilniaus AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas atleistas iš pareigų ir nurodyta išmokėti pareiškėjui kompensaciją už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d.

2.2.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017 nusprendė įpareigoti Vilniaus AVMI išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus AVMI visas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendime nurodytas sumas, t. y. darbo užmokestį ir delspinigius, pareiškėjui išmokėjo 2017 m. lapkričio 30 d. Vilniaus AVMI išmokėjo pareiškėjui ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (25,40 darbo dienų), apskaičiuotą atleidimo iš pareigų dieną (2016 m. gruodžio 9 d.). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus AVMI 2018 m. sausio 9 d. raštu Nr. (3.1)46-13 „Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas perskaičiavimo“ ir 2018 m. vasario 7 d. raštu Nr. (2.7)46-28 „Dėl prašymo“ netenkino pareiškėjo 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2018 m. sausio 11 d. prašymų perskaičiuoti ir išmokėti jam atleidimo dieną priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei išmokėti darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. ir 0,07 proc. dydžio delspinigius.

2.3.                      VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. VTĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Todėl Vilniaus AVMI, gavusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį byloje Nr. KP-7245-111/2014, pagrįstai 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams nušalino pareiškėją nuo jo einamų pareigų ir sustabdė darbo užmokesčio mokėjimą. Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį, asmuo turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 1 dalis) ne teismo tvarka ne vėliau kaip per 3 metus nuo to laiko, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad įstatymų nustatyta tvarka nustatyta, jog nuteisimas, kardomasis kalinimas (suėmimas), sulaikymas, procesinių prievartos priemonių pritaikymas ar administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas yra neteisėti.

2.4.                      Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei į tai, kad nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį byloje Nr. KP-7245-111/2014, Vilniaus AVMI neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo 2018 m. sausio 11 d. prašymą ir išmokėti jam darbo užmokestį už minėtą laikino nušalinimo laikotarpį bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Sprendžiant klausimą dėl pareigos išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. ir 0,07 proc. dydžio delspinigius, nėra reikšmingi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017, nes šioje byloje nebuvo sprendžiamas pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. klausimas. Minėtuose teismų sprendimuose buvo sprendžiama dėl išmokų pareiškėjui už kitą laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. Minėtoje byloje nagrinėti pareiškėjo nušalinimo laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. teisiniai pagrindai, teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios buvo kitokios, nei jo nušalinimas trims mėnesiams nuo 2014 m. liepos 4 d. Kiekvienu atveju ginčas yra sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, todėl nesant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, dėl kurių yra kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, negali būti remiamasi teismo sprendime pateiktais išaiškinimais. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti jam darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d., taip pat 0,07 proc. delspinigius už šią sumą.

2.5.                      VTĮ nereglamentuoja, kokie laikotarpiai įskaitomi į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Vadovaujantis VTĮ 5 straipsniu, valstybės tarnautojų socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 7 punktą į darbo laiką įeina nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos. Be to, pagal DK 165 straipsnio 1 dalį kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. pagal Vilniaus AVMI viršininko 2014 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ ir 2014 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. (2.1)-3-473 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir faktiškai nedirbo, neatliko jokių darbo funkcijų, nebuvo darbo vietoje ir kt., t. y. nesilaikė nustatytos darbo tvarkos. Kadangi pareiškėjas minėtu laikotarpiu faktiškai darbo funkcijų Vilniaus AVMI neatliko, todėl jam negalėjo atsirasti ir poreikis pailsėti bei susigrąžinti darbingumą. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo taikyti DK 143 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 170 straipsnio 1 dalies nuostatas bei laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. įskaityti į darbo (tarnybos) stažą, reikšmingą kasmetinių atostogų trukmei apskaičiuoti.

2.6.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 pažymėjo, kad priteistas mokėti darbo užmokestis iš esmės yra kompensacija už praradimus (užtikrinti pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą), ši suma negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti. Šiuo atveju pareiškėjui buvo išmokėta visa darbo užmokesčio dydžio kompensacija už turtinius praradimus. Todėl perskaičiuoti pagal DK 177 straipsnio 2 dalį pareiškėjui išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas nėra teisinio pagrindo.

2.7.                      Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas, pareiškėjo prašymas jo naudai priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas. 

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Vilniaus AVMI išmokėti pareiškėjui D. A. darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, taip pat priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4.       Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

4.1.                      Pareiškėjas Vilniaus AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ buvo atleistas iš pareigų ir jam buvo išmokėta kompensacija už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d.

4.2.                      Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams bei sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą. Šį įsakymą atsakovas priėmė gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį, kuria buvo patenkintas ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-00097-13 atliekančio prokuroro prašymas laikinai nušalinti pareiškėją trims mėnesiams.

4.3.                      Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-473 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2014 m. spalio 6 d. iki baigsis ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00097-13 ir sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą.

4.4.                      Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iasis baudžiamojo persekiojimo skyrius 2016 m. spalio 7 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16. Šiame nutarime konstatuota, kad pareiškėjo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymių.

4.5.                      Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-664 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo ir laikino D. A. nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2016 m. spalio 12 d. iki baigsis tarnybinio nusižengimo tyrimas.

4.6.                      Vilniaus AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas atleistas iš pareigų, jam išmokėta kompensacija už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d.

4.7.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017 įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius.

4.8.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

4.9.                      Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2018 m. sausio 11 d. pateikė atsakovui prašymus perskaičiuoti ir išmokėti jam atleidimo dieną priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei išmokėti darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. ir 0,07 proc. dydžio delspinigius.

4.10.                      Vilniaus AVMI 2018 m. sausio 19 d. raštu Nr. (3.1)46-13 „Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas perskaičiavimo“ ir 2018 m. vasario 7 d. raštu Nr. (2.7)46-28 „Dėl prašymo“ netenkino minėtų pareiškėjo prašymų.

5.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad FNTT atliekamas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu, vadovaudamasis VTĮ 34 straipsnio 2 dalimi, gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį, pagrįstai 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams nušalino pareiškėją nuo jo einamų pareigų ir sustabdė darbo užmokesčio mokėjimą. Teismas sprendė, kad šis įsakymas atitiko tiek faktines aplinkybes, nes pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, tiek buvo teisiškai pagrįstas (VTĮ 34 str. 2 d. 3 p.). Atsižvelgęs į tai, jog Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2016 m. spalio 7 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 02-3-00042-16 buvo nutrauktas, teismas konstatavo, kad nušalinimas nebuvo pagrįstas. Šiame kontekste pabrėžė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. nebuvo nušalintas nuo pareigų dėl jokio tarnybinio patikrinimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nurodo, jog valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusiomis nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 proc. delspinigiai už šią sumą. Todėl, teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius (VTĮ 341 str. 2 d.).

6.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įskaityti į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. nepanaudotas kasmetines atostogas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodė, jog atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, privalėjo vadovautis VTĮ 42 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Teismas nurodė, kad pagal VTĮ 5 straipsnį valstybės tarnautojų socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Atitinkamai iki pareiškėjo darbo santykių su atsakovu pabaigos (2016 m. gruodžio 9 d.) galiojusios redakcijos DK 170 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kas įskaitoma į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogas. Pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 7 punktą į darbo laiką įeina nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos. DK 165 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir faktiškai nedirbo, neatliko jokių darbo funkcijų, nesilaikė darbo tvarkos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti DK 143 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 170 straipsnio 1 dalies nuostatas bei laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. įskaityti į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų bei jam išmokėta kompensaciją už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. Šis atsakovo įsakymas yra galiojantis, nepanaikintas ir nepakeistas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl laikotarpio nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti ir atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. nepanaudotas kasmetines atostogas atmetė kaip nepagrįstą.

7.       Iš dalies patenkinęs pareiškėjo skundą, teismas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisė 50 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą surašant skundą teismui.

III.

8.       Pareiškėjas D. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas įskaityti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti bei įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už minėtu laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu faktiškai nedirbo ir neatliko jokių darbo funkcijų ne dėl savo kaltės, o dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių – neteisėto nušalinimo nuo pareigų. Todėl sprendžiant klausimą dėl laikotarpio nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. įskaitymo į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti bei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas perskaičiavimo iš išmokėjimo, pirmiausia turėjo būti vadovaujamasi būtent VTĮ 42 straipsnio 2 dalimi (pareiškėjo atleidimo iš pareigų metu galiojusia redakcija) ir minėta kompensacija turėjo būti perskaičiuota bei išmokėta vadovaujantis tuo metu galiojusio DK 177 straipsnio 2 dalimi.

8.2.                      Neįskaičius laikotarpio nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti ir neperskaičiavus bei neišmokėjus kompensacijos už minėtu laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, būtų pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė į kasmetines mokamas atostogas.

8.3.                      Įpareigojus Vilniaus AVMI įskaityti pareiškėjui į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. bei perskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už minėtu laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, būtų įgyvendinti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai.

9.       Atsakovas Vilniaus AVMI taip pat pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat nepriteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pagrindas paneigti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka pritaikytų procesinių prievartos priemonių teisėtumą, nes tokių priemonių taikymo faktiniai ir teisiniai pagrindai nėra ir negali būti tokie patys savo reikšmingumu ir mastu, kurie konstatuojami priimant išteisinamąjį nuosprendį, kuomet paprastai yra įvertinami visi konkrečios nusikaltimo sudėties elementai ir visos atsakomybės taikymui reikšmingos sąlygos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, taip pat laikomasi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese.

9.2.                      Pareiškėjo atveju Vilniaus apygardos prokuratūra nuo 2014 m. birželio 3 d. vykdė ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16 dėl pareiškėjui inkriminuotos nusikalstamos veikos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. nutartimi byloje Nr. KP-7245-111/2014, vadovaudamasis BPK 157 straipsnio 1 dalimi, tenkino prokuroro prašymą ir laikinai nušalino įtariamąjį D. A. nuo užimamų pareigų trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 4 d., įpareigojo prokurorą su šia nutartimi pasirašytinai supažindinti įtariamąjį D. A. ir nutartį išsiųsti įtariamojo darbdaviui vykdyti. Vadovaudamasi gauta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi, VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įtvirtinančiu, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka, bei to paties įstatymo 341 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ pagrįstai nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams nušalino pareiškėją nuo jo einamų Vilniaus AVMI pareigų ir sustabdė darbo užmokesčio mokėjimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs teisėsaugos pareigūnų procesinių veiksmų teisėtumą.

9.3.                      Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iasis baudžiamojo persekiojimo skyrius 2016 m. spalio 7 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16, konstatuodamas, jog pareiškėjo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymių. Nors minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau dėl pareiškėjo veiksmų Vilniaus AVMI buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir jo metu nustatyta, kad atliktais veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus bei padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte, todėl 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ jis buvo atleistas iš pareigų. Taigi, pareiškėjas buvo atleistas iš Vilniaus AVMI užimamų pareigų, nes tarnybinio patikrinimo metu pasitvirtino pareiškėjo padarytas pažeidimas – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 minėtas Vilniaus AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. (2.1 E)3-1035 buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

9.4.                      Nagrinėjamu atveju atsakovas negali būti įpareigotas išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, remiantis VTĮ 341 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įtvirtinančiomis, kad valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 proc. delspinigiai už šią sumą, nes Vilniaus AVMI, kaip darbdavys, nesiėmė pareiškėjo atžvilgiu jokių savarankišką reikšmę jo nušalinimui nurodytu laikotarpiu turinčių (galėjusių turėti) veiksmų. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė VTĮ 34 ir 341 straipsniuose įtvirtintas teisės normas.

9.5.                      Vilniaus AVMI, kaip darbdavio, kaltės dėl pareiškėjo nušalinimo nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. nėra (net ir tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažintų, kad laikinas trims mėnesiams nušalinimas nuo 2014 m. liepos 4 d. nebuvo pagrįstas). Vilniaus AVMI sprendimas (2014 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“) buvo saistomas įpareigojančios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties. Todėl Vilniaus AVMI negali turėti jokių su darbo užmokesčio kompensacijos už nušalinimą išmokėjimu sietinų prievolių pareiškėjui ir deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką analogiškose bylose. Taigi, net pripažinus pareiškėjo nušalinimą nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams neteisėtu, žala dėl nušalinimo turėtų būti atlygintina iš valstybės, o ne darbdavio.

9.6.                      Panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, turėtų būti panaikinta ir minėto sprendimo dalis, kuria iš Vilniaus AVMI pareiškėjo naudai priteista 50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

10.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindžia savo apeliacinį skundą.

11.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos atsakovas nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė, jog pareiškėjas nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu faktiškai nedirbo ir neatliko jokių darbo funkcijų dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Šiuo atveju svarbus pats faktas, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas faktiškai nebuvo darbo vietoje ir jokių darbo funkcijų neatliko.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

12.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti jam darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius už šią sumą, taip pat įskaityti į pareiškėjo tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas teisėtumo ir pagrįstumo.

13.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, padarė išvadą, jog pareiškėjo nušalinimas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. nebuvo pagrįstas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už minėtą nušalinimo laikotarpį bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Tačiau dėl pareiškėjo reikalavimo įskaityti į jo tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti Vilniaus AVMI perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir faktiškai nedirbo, neatliko jokių darbo funkcijų, nesilaikė darbo tvarkos, todėl nėra pagrindo nurodytą laikotarpį įskaityti į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos.

14.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jo reikalavimas įskaityti į tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti Vilniaus AVMI perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad jis ginčo laikotarpiu faktiškai nedirbo ir neatliko jokių darbo funkcijų ne dėl savo kaltės, o dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo VTĮ 42 straipsnio 2 dalimi.

15.       Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad Vilniaus AVMI, kaip darbdavio, kaltės dėl pareiškėjo nušalinimo minėtu laikotarpiu nėra, nes šiuo laikotarpiu jis buvo nušalintas pagal VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktą, privalomai vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį byloje Nr. KP-7245-111/2014.

16.       Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17.       Prieš pasisakant dėl ginčo esmės, tikrinamoje administracinėje byloje svarbu aiškiai atriboti skirtingus pareiškėjo nušalinimo laikotarpius, kurių šiuo konkrečiu atveju galima išskirti tris:

17.1.                      Laikotarpis nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d., kai pareiškėjas pagal VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) buvo nušalintas nuo pareigų vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį (Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. (2.1)-3-288) (toliau – ir Pirmas nušalinimo laikotarpis);

17.2.                      Laikotarpis nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d., kai pareiškėjas pagal VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) buvo nušalintas nuo pareigų dėl jo atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. (2.1)-3-473) (toliau – ir Antras nušalinimo laikotarpis);

17.3.                      Laikotarpis nuo 2016 m. spalio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d., kai pareiškėjas pagal VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) buvo nušalintas nuo pareigų dėl jo atžvilgiu vykdyto tarnybinio patikrinimo (Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. (2.1 E)3-664) (toliau – ir Trečias nušalinimo laikotarpis).

18.       Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo tarp šalių dėl šių faktinių aplinkybių nėra, todėl jos pripažintinos nustatytomis (ABTĮ 86 str. 2 d.). Be to, ginčas tarp D. A. (pareiškėjo) ir Vilniaus AVMI (atsakovo) dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo už pareiškėjo nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. (Antras ir Trečias nušalinimo laikotarpiai) jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 buvo paliktas nepakeistas. Tuo tarpu pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

19.       Atitinkamai šioje byloje pareiškėjas reikalavimus kelia tik dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo už Pirmą nušalinimo laikotarpį bei dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas per Pirmą ir Antrą nušalinimo laikotarpius. Todėl toliau išplėstinė teisėjų kolegija pasisakys dėl šių reikalavimų.

Dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d.

20.       Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi (b. l. 5–7), tenkinus prokuroro prašymą, pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo užimamų pareigų trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 4 d. Ta pačia nutartimi prokuroras, be kita ko, įpareigotas nutartį dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų išsiųsti jo darbdaviui vykdyti. Vilniaus AVMI, kaip pareiškėjo darbdavys, vykdydama minėtą nutartį ir vadovaudamasi VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams nušalino pareiškėją nuo pareigų ir sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą.

21.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis priimta vadovaujantis BPK 157 straipsniu, kurio 1 dalis nustato, jog nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.

22.       Atitinkamai ginčui aktualios redakcijos VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) įtvirtino, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka, t. y. šiuo atveju įstatymų leidėjas darbdaviui nepaliko jokios diskrecijos teisės.

23.       Apskritai, ginčui aktualios redakcijos VTĮ 34 straipsnio 1 dalis (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) reglamentavo atvejus, kada valstybės tarnautojas privalo būti nušalintas nuo pareigų, o to paties straipsnio 2 dalis – kai valstybės tarnautojas gali būti nušalintas nuo pareigų. Remiantis VTĮ 34 straipsnio 3 dalimi (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), valstybės tarnautojas nuo pareigų nušalinamas jį į pareigas priėmusio asmens ar jo įgalioto asmens, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero sprendimu.

24.       Tačiau nagrinėjamoje situacijoje akivaizdu, kad atsakovas, kaip darbdavys, pareiškėjo atžvilgiu jokių savarankiškų veiksmų, susijusių su jo nušalinimu nuo pareigų aptariamu laikotarpiu (Pirmas nušalinimo laikotarpis), nesiėmė ir jokio atskiro valinio sprendimo šiuo klausimu nepriėmė, tai nebuvo jo diskrecijos dalykas. Šiuo atveju pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo nušalintas nuo pareigų ne darbdavio (jį į pareigas priėmusio asmens ar jo įgalioto asmens), o kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka, konkrečiai – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi BPK nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Nagrinėjamu atveju Vilniaus AVMI, kaip pareiškėjo darbdavys, 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 tik privalomai vykdė teismo baudžiamajame procese pareiškėjui pritaikytą procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų, t. y. atsakovas iš esmės tik konstatavo minėtą aplinkybę.

25.       Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties byloje Nr. KP-7245-111/2014 matyti, kad teismas sprendė, jog ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka pagrįstam manymui, jog D. A. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o BPK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų – jo atžvilgiu buvo pritaikyta būtent siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą bei užkirsti kelią galimoms naujoms nusikalstamoms veikoms, greitai, išsamiai ir nešališkai ištirti nusikalstamą veiką.

26.       Šiuo aspektu pabrėžtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Tuo tarpu VTĮ nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus (VTĮ 1 str.). Taigi VTĮ ir BPK reglamentuoja skirtingus visuomeninius santykius, jų prigimtis, paskirtis ir tikslai skiriasi. Į tai turi būti atsižvelgiama ir sprendžiant dėl pagal skirtingus teisės aktus bei skirtingų subjektų sprendimais taikytų nušalinimų teisinių pasekmių.

27.       Kaip panašaus pobūdžio bylose yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų baudžiamojo proceso metu – paskirtis – neleisti atitinkamam valstybės pareigūnui likti tarnyboje (darbe), jeigu nenušalintas nuo pareigų jis turėtų galimybę trukdyti baudžiamosios bylos tyrimui ar net daryti nusikaltimus; teismo nutartį dėl pritaikytos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų – darbdavys privalo vykdyti ir jos teisėtumo negali kvestionuoti, todėl jis negali turėti ir tam tikrų su kompensacijos už nušalinimą išmokėjimu sietinų prievolių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-64/2009; 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016; 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-908-756/2017 ir kt.).

28.       Taigi, kiek tai susiję su pagal BPK taikyto nušalinimo laikotarpiu negautu darbo užmokesčiu, šiuos santykius svarbu atriboti nuo tarnybos teisinių santykių, kadangi nors formaliai tokioje situacijoje ir gali būti priimamas atitinkamas darbdavio įsakymas šiuo klausimu, juo iš esmės nėra priimamas pats sprendimas (bendrąja prasme) nušalinti tarnautoją – tokį sprendimą priima teismas BPK nustatyta tvarka ir sąlygomis, o darbdavys, kaip minėta, šį faktą tik konstatuoja ir vykdo teismo nutartį dėl nušalinimo. Tuo tarpu procesinių prievartos priemonių, tarp jų ir laikino nušalinimo nuo pareigų, taikymas baudžiamajame procese nepatenka į valstybės tarnybos teisinių santykių sritį. Tokiu atveju akivaizdu, kad teisiniai santykiai dėl pasekmių, kilusių dėl baudžiamojo proceso metu taikytų procesinių prievartos priemonių, vertinimo kyla ne iš tarnybos teisinių santykių srities, o yra susiję būtent su baudžiamojo proceso teisės normų taikymu.

29.       Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamus teisinius santykius dėl pareiškėjo Pirmo nušalinimo laikotarpio teisinių pasekmių reglamentuoja ne VTĮ, o kitos teisės normos, kurios šiuo atveju laikytinos specialiosiomis – CK 6.272 straipsnis, įtvirtinantis valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, ir Žalos atlyginimo įstatymas. Esant šioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog VTĮ 341 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) nuostatos dėl valstybės tarnautojo nušalinimo teisinių pasekmių, sistemiškai įvertinus jas likusių šio įstatymo normų ir jomis reguliuojamų teisinių santykių kontekste, taip pat atsižvelgus į skirtingą VTĮ bei BPK paskirtį ir tikslus, į jais reglamentuojamų skirtingų visuomeninių santykių prigimtį, jų esmę, tarpusavio santykį bei sprendimus dėl nušalinimo pagal šiuos teisės aktus įgaliotų priimti skirtingų subjektų ypatumus, netaikytinos administracinių bylų teisenos tvarka sprendžiant ginčus dėl darbo užmokesčio priteisimo valstybės tarnautojui už laikotarpį, kai baudžiamojo proceso metu jo atžvilgiu pagal BPK nuostatas buvo pritaikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų. Pabrėžtina, kad VTĮ 341 straipsnis (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) reglamentuoja nušalinimo teisines pasekmes tik tarnybinių santykių kontekste, tačiau jame nėra jokių nuostatų, reglamentuojančių teisines pasekmes pareigūną nušalinus BPK nustatyta tvarka.

30.       Priešingu atveju susiklostytų tokia faktinė situacija, kai administracinis teismas turėtų vertinti baudžiamojo proceso metu šio proceso tikslais jame dalyvaujančių specialių subjektų priimtus sprendimus dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, o neigiamos teisinės pasekmės (prievolė išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį) dėl valstybės tarnautojui baudžiamojo proceso metu taikytos procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų – kiltų kitam subjektui (darbdaviui), kuris šiuo klausimu neturi jokios diskrecijos teisės ir tai visiškai nepriklauso nuo jo valios, dėl ko jis negali būti ir laikomas atsakingu už tokių priemonių taikymą. Toks vertinimas, be kita ko, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.

31.       Nagrinėjamoje situacijoje administracinių bylų teisenos tvarka sprendžiant klausimą dėl atsakovo Vilniaus AVMI, kaip pareiškėjo darbdavio, atsakomybės už pareiškėjo nušalinimą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. pažymėtina tik tai, kad byloje nėra duomenų, jog minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis įstatymų nustatyta tvarka buvo apskųsta (BPK 157 str. 3 d.) ir panaikinta ar pakeista, todėl darytina išvada, kad egzistavo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas atsakovui vykdyti nurodytą nutartį, kurios, kaip minėta, jis negalėjo kvestionuoti. Be to, byloje nenustatyta, kad atsakovas nurodytą nutartį būtų vykdęs netinkamai, to neginčija ir pats pareiškėjas. Taigi šiuo aspektu nėra jokio pagrindo spręsti dėl darbo užmokesčio priteisimo pareiškėjui iš atsakovo už Pirmą nušalinimo laikotarpį.

32.       Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. (Pirmą nušalinimo laikotarpį), nepagrįstai sutapatino jį su Antru nušalinimo laikotarpiu, nors jų prigimtis ir taikymo teisinis pagrindas, o tuo pačiu ir siekiami tikslai, skiriasi, dėl ko tarp jų darytina aiški takoskyra: pirmuoju atveju pareiškėjas buvo nušalintas atsakovui privalomai vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį dėl baudžiamajame procese pagal BPK pritaikytos procesinės prievartos priemonės, o antruoju atveju – jau paties atsakovo valiniu sprendimu pagal VTĮ normas. Tuo tarpu pagal skirtingus teisės aktus ir iš esmės skirtingų subjektų taikytų nušalinimų teisinės pasekmės gali skirtis, todėl vien aplinkybė, kad pareiškėjo Antras nušalinimo laikotarpis įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje byloje pripažintas nepagrįstu ir atsakovas įpareigotas už šį laikotarpį išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį bei delspinigius, nesudaro pagrindo analogiškai vertinti ir Pirmą nušalinimo laikotarpį, nors jis ir tęsėsi to paties ikiteisminio tyrimo metu.

33.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šioje byloje pareiškėjo pareikštas reikalavimas priteisti jam iš atsakovo darbo užmokestį bei delspinigius už Pirmą nušalinimo laikotarpį yra nepagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, naikintina ir priimtinas naujas sprendimas – šį pareiškėjo reikalavimą atmesti.

Dėl laikotarpio nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti ir kompensacijos už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas

34.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat pareiškė reikalavimą nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. (Pirmą ir Antrą nušalinimo laikotarpius) įskaityti į jo tarnybos stažą būtent kasmetinių atostogų trukmei nustatyti, šį reikalavimą konkrečiai siedamas su reikalavimu įpareigoti atsakovą perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas. Todėl akivaizdu, kad nurodytu reikalavimu pareiškėjas išimtinai siekia būtent kompensacijos už nurodytu laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas.

35.       Šiuo atveju pareiškėjas nurodyto laikotarpio įskaitymą į stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti iš esmės supranta kaip laikotarpį, už kurį jam turėjo būti suteiktos kasmetinės atostogos. Šį reikalavimą pareiškėjas grindžia VTĮ 42 straipsnio, reglamentuojančio tarnybos stažo skaičiavimą, 2 dalies (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) nuostatomis, taip pat tvirtina, kad tenkinus nurodytą jo reikalavimą būtų įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, o priešingu atveju būtų pažeista jo konstitucinė teisė į kasmetines mokamas atostogas.

36.       Tačiau šiame kontekste, visų pirma, pabrėžtina, kad tarnybos stažas ir stažas kasmetinių atostogų trukmei nustatyti, kaip jį supranta pareiškėjas, t. y. laikas, už kurį suteikiamos kasmetinės atostogos, yra skirtingos teisinės kategorijos, todėl šie laikotarpiai gali nesutapti.

37.       Ginčui aktualios redakcijos VTĮ 42 straipsnio 1 dalis (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-280 redakcija) nustatė, jog pagal šį Įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1–4 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius. Tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Tarnybos (darbo) ne vienu laikotarpiu einant valstybės tarnautojo pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose stažas sudedamas. Į tarnybos stažą taip pat įskaitomas kasmetinių, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų, atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, atleidimo nuo tarnybinių pareigų dalyvauti Seimo, Respublikos Prezidento, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų rinkimuose pagal šio Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 8 punktą, perkėlimo į pareigas tarptautinėje institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje pagal šio Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, darbo tarptautinėje institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje laikotarpiai, dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinės organizacijos finansuojamuose projektuose užsienio valstybės institucijoje laikotarpiai, atostogos dėl dalyvavimo Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, mokymosi atostogos, pagal šio Įstatymo 37, 38 ir 39 straipsnius suteiktų atostogų laikas ir ligos pašalpos gavimo laikotarpiai. Atsižvelgiant į tarnybos stažą, nustatomas šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto priedo dydis ir šio Įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasmetinių papildomų atostogų trukmė.

38.       Remiantis VTĮ 42 straipsnio 2 dalimi (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Pagal VTĮ 42 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), tarnybos stažo skaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė.

39.       Tačiau, kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas byloje pareikštu reikalavimu siekia ne tarnybos stažo perskaičiavimo, o kad jam būtų apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nurodytu nušalinimo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas. Tuo tarpu nei minėtas VTĮ straipsnis, nei kitos šio įstatymo nuostatos nereglamentuoja valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų skaičiavimo tvarkos, t. y. nenustato, kurie laikotarpiai turi būti įskaitomi į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos.

40.       Todėl šiuo aspektu aktualus VTĮ 5 straipsnis (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Aiškindamas šią teisės normą socialinių garantijų valstybės tarnautojams taikymo aspektu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pati samprata „socialinės garantijos“ suponuoja tam tikrų lengvatų, apribojimų bei draudimų nustatymą asmenims, kurie dėl atitinkamų faktinių aplinkybių yra išskirtini iš bendro konteksto kaip turintys padidintą socialinį jautrumą. Tai reiškia, kad socialinių garantijų turėjimą nulemia asmens faktinę padėtį charakterizuojančios (asmeninio ir kitokio pobūdžio) aplinkybės, su kuriomis (kalbant apie VTĮ ir DK) teisės aktai sieja tam tikrų šiam asmeniui palankių teisinių pasekmių nustatymą. Todėl, sprendžiant klausimą, ar valstybės tarnautojui yra taikytinos tam tikros DK nustatytos garantijos, pirmiausia būtina nustatyti jo socialinę bei asmeninę padėtį charakterizuojančias aplinkybes ta apimtimi, kiek jos tiesiogiai yra aptartos VTĮ. Nustačius tokias aplinkybes, pagal lex specialis derogat legi generali (specialioji norma nugali bendrąją) principą taikytinos prioritetinę (prieš DK nustatytas) reikšmę turinčios VTĮ normos. Tuo atveju, kai nurodytos faktinės aplinkybės VTĮ nėra siejamos su atitinkamų garantijų nustatymu, tačiau jos yra aptartos DK normose ir yra reikšmingos DK nustatytų socialinių garantijų taikymo prasme, taikytinos atitinkamos DK normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1093/2011; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-591/2011 ir kt.).

41.       Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ, kaip minėta, nereglamentuoja valstybės tarnautojų kasmetinių atostogų skaičiavimo tvarkos, sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą taikytinos DK nuostatos.

42.       Atitinkamai pagal nagrinėjamam ginčui aktualios iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 170 straipsnio 1 dalį į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitoma: 1) faktiškai dirbtas laikas; 2) laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis; 3) laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir mokama stipendija arba kitos išmokos, išskyrus laiką, kai darbuotojas yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų; 4) laikas, kurį darbuotojas gavo ligos, motinystės arba tėvystės pašalpą; 5) mokamos kasmetinės atostogos; 6) nemokamos atostogos iki keturiolikos kalendorinių dienų; 7) nemokamos atostogos iki trisdešimties kalendorinių dienų neįgaliesiems; 8) nemokamos atostogos iki trisdešimties kalendorinių dienų asmenims, slaugantiems neįgalųjį; 9) priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą; 10) teisėto streiko laikas; 11) kiti įstatymų nustatyti laikotarpiai. Darbo metai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, prasideda nuo darbuotojo priėmimo į darbą dienos (DK 170 str. 2 d.). Taigi, nurodytos DK nuostatos nušalinimo laiko įskaitymo į laikotarpį, už kurį suteikiamos kasmetinės atostogos, nenustatė, o pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 143 straipsnio 1 dalies 7 punktą į darbo laiką nušalinimo nuo darbo laikas įeina tik tuo atveju, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos.

43.       Iš šio sprendimo 37 punkte pacituotų nuostatų akivaizdu, kad tarnybos stažas VTĮ prasme apima įvairius laikotarpius, įskaitant ir laikotarpius iki asmens priėmimo į konkrečią darbovietę dienos, pavyzdžiui, ankstesnius tarnybos skirtingose valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose laikotarpius ir kt., kurie yra sumuojami. Tuo tarpu laikas, už kurį darbuotojui konkrečioje darbovietėje suteikiamos kasmetinės atostogos, pagal DK pradedamas skaičiuoti tik nuo jo priėmimo į tą darbovietę dienos, o ankstesnėse darbovietėse dirbtas laikas ir kiti laikotarpiai, kurie pagal nurodytas VTĮ 42 straipsnio nuostatas įskaitomi į tarnybos stažą, šiuo atveju, pavyzdžiui, gali būti reikšmingi nustatant valstybės tarnautojo kasmetinių papildomų atostogų trukmę ateityje. Tačiau VTĮ nėra numatyta, kad už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį gali būti suteiktos kasmetinės atostogos, toks atvejis šiame įstatyme apskritai nėra aptartas. Todėl šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai remiasi VTĮ 42 straipsnio 2 dalies (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) nuostatomis.

44.       Vadovaujantis ginčui aktualios iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 165 straipsnio 1 dalimi, kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Šiuo aspektu akcentuotina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir faktiškai nedirbo, neatliko jokių darbo funkcijų bei neprivalėjo laikytis darbo tvarkos, todėl, remiantis minėtomis nuostatomis, nėra teisinio pagrindo teigti, kad jis per šį nušalinimo laikotarpį įgijo teisę į kasmetines atostogas. Šiai išvadai priešingi pareiškėjo teiginiai neatitinka kasmetinių atostogų esmės ir jų suteikimo paskirties – darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti. Atitinkamai konstatavus, kad už nurodytą nušalinimo laikotarpį nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui kasmetines atostogas, taip pat nėra ir teisinio pagrindo kompensuoti pareiškėjui už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, todėl šis pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas. Aplinkybė, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas faktiškai nedirbo ir neatliko jokių darbo funkcijų dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių (nušalinimo), šios išvados niekaip nekeičia.

45.       Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas aptariamu reikalavimu išimtinai siekia gauti kompensaciją už nušalinimo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui už nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. buvo išmokėtas darbo užmokestis bei delspinigiai, t. y. pareiškėjui jau buvo kompensuoti dėl nušalinimo nurodytu laikotarpiu patirti praradimai. Todėl priešinga, nei šio procesinio sprendimo 44 punkte padaryta, išvada prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei iškreiptų nurodytos kompensacijos esmę ir paskirtį, neatitiktų jos socialinės funkcijos, kadangi pareiškėjui už tą patį laikotarpį (tuos pačius praradimus) iš esmės būtų kompensuojama du kartus. Pabrėžtina, kad pareiškėjo pažeista teisė į darbą ir dėl to patirti praradimai nurodytu laikotarpiu jau buvo apginti kitoje administracinėje byloje – įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 paliktas nepakeistas.

46.       Toks aiškinimas iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose dėl kompensacijos valstybės tarnautojams už priverstinės pravaikštos laiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-3095/2011; 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2377-756/2016; 2016 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1580-552/2016 ir kt.).

47.       Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas įskaityti į jo tarnybos stažą kasmetinių atostogų trukmei nustatyti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui kompensaciją už šiuo laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas, paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48.       Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 3 dalimi, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinama ir priimamas naujas sprendimas, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

49.       Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tačiau šiuo atveju galutinis sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, kadangi visi jo skundo reikalavimai atmetami. Taigi, pareiškėjas šioje byloje neįgijo teisės į savo išlaidų atlyginimą.

50.       Atsižvelgiant į tai, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo naudai iš atsakovo priteista 50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, naikintina ir pareiškėjo prašymas dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų netenkinamas. Tuo pačiu pagrindu taip pat netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti jam iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota išmokėti pareiškėjui D. A. darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, taip pat dėl pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistų bylinėjimosi išlaidų, ir priimti naują sprendimą – šią pareiškėjo D. A. skundo dalį atmesti ir nepriteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Ramūnas Gadliauskas

        Ričardas Piličiauskas

        Ramutė Ruškytė

        Virginija Volskienė