Administracinė byla Nr. P-87-520/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05535-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 80.9; 80.13
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3477-575/2016 pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA, atsakovas) direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. PS1-1168; 2) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į pirmesnį darbą – Agentūros Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigas; 3) priteisti iš Agentūros vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į pirmesnį darbą dienos; 4) priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 metų iki atleidimo iš tarnybos dirbo Agentūros Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriumi (A lygio 17 kategorijos valstybės tarnautojas), tačiau šis departamentas kartu su kitu departamentu buvo panaikinti ir vietoje jų įsteigtas naujas NMA Žemės ūkio paramos departamentas. Pareiškėjas nurodė, kad iš atsakovo gavo pranešimą apie jo pareigybės panaikinimą, o vėliau pasiūlymą eiti Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus patarėjo pareigas, kadangi jis neatitinka būtinų Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigoms eiti nustatytų specialiųjų reikalavimų (tam tikros srities išsilavinimo). Pareiškėjo teigimu, griežtesnis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos arba technologijos arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą yra formalus ir nepagrįstas, nes siaurina asmenų, galinčių užimti Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigas, ratą ir trukdo lygiomis galimybėmis pretenduoti eiti Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigas. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra baigęs matematikos studijas, kurios priskiriamos prie fizinių mokslų studijų srities ir nepatenka į reikalaujamų studijų sritį.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neįvertino jo 12 metų profesinės patirties vadovaujant net keletui departamentų, ilgametės darbo patirties valstybės institucijose atliekant viešojo administravimo veiklą bei to, kad jis ėjo Europos Tarybos darbo grupės pirmininko pareigas 2013 metais Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybai. Pareiškėjo teigimu, Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašyme reikalavimas turėti biomedicinos, technologijos arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą neturi jokio ryšio su Žemės ūkio paramos departamento nuostatais. Kadangi reikalavimas išsilavinimui galimas vienas iš trijų, reiškia, kad kiekvienas iš jų nėra dominuojantis bei esminis. Be to, tik Žemės ūkio paramos departamento direktoriui ir departamento direktoriaus pavaduotojui yra reikalavimas turėti biomedicinos, technologijos arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą, o visiems Žemės ūkio paramos departamento skyrių vedėjams išlieka reikalavimas turėti tik aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą. Pareiškėjas pabrėžė, kad Agentūroje nėra griežtų reikalavimų išsilavinimui, nes net specializuotų Agentūros padalinių vadovams yra bendras reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą. Todėl formalūs reikalavimai turėti konkretų išsilavinimą prieštarauja, be kita ko, teisingumo, proporcingumo, sąžiningumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo 29 punkto nuostatai, t. y. riboja žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo patyrė stresą, stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, pažeminimą, savo autoriteto ir reputacijos pablogėjimą, pagarbos sau sumažėjimą, sveikatos pablogėjimą, neišsipildžiusius darbo veiklos lūkesčius, galimybės tobulėti savo profesijoje praradimą bei sumažėjusias galimybes tęsti darbą valstybės tarnyboje turint buvusio lygio statusą.
Atsakovas NMA atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-608 „Dėl žemės ūkio ministro 2012 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 3D-258 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2015 m. lapkričio 3 d., (toliau – ir Įsakymas dėl struktūros pakeitimo) buvo pakeista Agentūros organizacinė struktūra. Įgyvendindama Įsakymą dėl struktūros panaikinimo, Agentūra privalėjo panaikinti pareiškėjo pareigybę, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 43 straipsnio 1 dalimi, buvo įteiktas siūlymas eiti naujas, nuo 2015 m. lapkričio 3 d. įsteigtas, Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus patarėjo pareigas, tačiau šių pareigų jis atsisakė. 2015 m. spalio 5 d. pareiškėjui taip pat buvo pateiktas siūlymas rinktis iš tuo metu esančių laisvų pareigų, tačiau visų siūlomų pareigų pareiškėjas atsisakė. Todėl pareiškėjui atsisakius buvusių laisvų ir naujai įsteigtų pareigybių, kurioms keliamus specialiuosius reikalavimus jis atitiko, 2015 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas buvo atleistas panaikinus jo pareigybę, o atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui taikomas 4 mėnesių įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminas, jo atleidimo data buvo perkelta į 2015 m. gruodžio 28 d.
Dėl Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų atsakovas pabrėžė, kad didžioji Žemės ūkio paramos departamentui priskirtų uždavinių dalis yra susijusi su buvusio Agentūros Tiesioginės paramos departamento Tiesioginės paramos administravimo skyriaus kompetencija, pagal Žemės ūkio paramos departamentui priskirtas funkcijas šis departamentas užtikrina ir Agentūros darbo dokumentacijos atitiktį išoriniams Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktams, vykdo administruojamų procesų valdymo kontrolę, teikia pasiūlymus dėl departamentui priskirtų priemonių administravimo sistemos tobulinimo, t. y. minėtam departamentui priskirtų priemonių administravimas apimą plačią procesų sferą. Todėl tam, kad būtų sėkmingas šių procesų įgyvendinimas, reikalingas sisteminis požiūris bei tam tikrų kompetencijų spektras. Atsakovo teigimu, norint tinkamai ir sėkmingai spręsti darbinėje veikloje kylančius klausimus gali būti reikalingas žemės ūkio krypties arba žemės ūkio mokslų krypties išsilavinimas, kuris priskiriamas prie biomedicinos srities studijų, taip pat gali būti reikalingos teisės, ekonomikos ar vadybos krypties žinios, kurios priskiriamos prie socialinių mokslų srities, be to, gali būti tikslinga turėti ir žemėtvarkos šakos, patenkančios į technologijų mokslų studijų srities inžinerijos krypties studijas, išsilavinimą.
Atsakovas nurodė, kad jis 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštu Vilniaus darbo biržai pranešė apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą, buvo konsultuotasi su Agentūroje veikiančia profesine sąjunga. Nesant Rinkos reguliavimo priemonių departamento, objektyviai neįmanomas ir pareiškėjo pageidaujamos Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus (A lygio 17 kategorija) pareigybės išlaikymas ar įsteigimas bei tuo labiau reikalavimo grąžinti pareiškėją į jo pirmesnį darbą, t. y. į Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigas, patenkinimas. Atsakovas taip pat teigė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra visiškai nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo J. B. skundą atmetė.
Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad Agentūra pasiūlė pareiškėjui eiti Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus patarėjo, Kontrolės departamento Klaipėdos patikrų vietoje skyriaus vedėjo, Kokybės skyriaus vyriausiojo specialisto, Informacinių technologijų departamento Sistemų administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto, Informacinių technologijų departamento Sistemų projektavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Antrojo projektų vertinimo ir administravimo skyriaus patarėjo, Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Pirmojo projektų vertinimo ir administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto, Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Tęstinių priemonių administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto, Strateginio valdymo departamento Informacinių sistemų vystymo skyriaus vyriausiojo specialisto, Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto, Žemės ūkio paramos departamento Trečiojo tiesioginės paramos administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto, Žemės ūkio paramos departamento Metodikų rengimo ir koordinavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.
Teismas, spręsdamas ginčą dėl pareiškėjo atleidimo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėjo, kad ginčas tarp šalių yra kilęs dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o pareiškėjas į tokias pareigas nebuvo paskirtas, nes neatitiko naujai įsteigtos Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 6.1 punkto reikalavimo turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities. Teismas akcentavo, kad iš Įsakymo dėl struktūros pakeitimo matyti, jog atlikta reorganizacija nėra susijusi išimtinai su Žemės ūkio paramos departamento įsteigimu. Teismas konstatavo, kad reikalavimai Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus ir Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybėms skiriasi. Nustatęs, kad skiriasi minėtuose pareigybių aprašymuose nustatyti specialieji reikalavimai, teismas vertino, ar šie skirtumai yra pagrįsti ir ar jais nėra siekiama dirbtinai paneigti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą garantiją, nes iš esmės tai ir siekia įrodyti pareiškėjas.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog reikalavimas, kad Žemės ūkio paramos departamento direktorius turėtų aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą, yra formalus ir nepagrįstas, teismas nurodė, jog sprendžiant dėl asmens galimybės eiti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikties bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimams, atsižvelgiama į tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Be to, teismas šiuo aspektu akcentavo, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų. Teismas pabrėžė, kad vertinant bendruosius ir specialiuosius reikalavimus valstybės tarnautojams aktualus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 685, kuriuo patvirtinta Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika (toliau – ir Metodika).
Atsižvelgęs į tai, kad Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybė buvo įsteigta panaikinus Rinkos reguliavimo priemonių departamentą ir Tiesioginės paramos departamentą, o vietoje jų įsteigus Žemės ūkio paramos departamentą, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju reikia įvertinti, ar Žemės ūkio paramos departamento funkcijos objektyviai ir kokybiškai skiriasi nuo Rinkos reguliavimo priemonių departamento funkcijų, kad pateisintų Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašyme įtvirtintus papildomus specialiuosius reikalavimus, palyginti su reikalavimais Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriui. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad šių departamentų funkcijos ir uždaviniai iš esmės skiriasi. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Rinkos reguliavimo priemonių departamento funkcijos ir uždaviniai sudaro tik nedidelę dalį Žemės ūkio paramos departamento atliekamų funkcijų ir uždavinių. Teismas pabrėžė, kad Rinkos reguliavimo priemonių departamento funkcijos ir uždaviniai iš esmės perkelti tik vienam iš šešių Žemės ūkio paramos departamento skyrių – Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriui, t. y. Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybė objektyviai ir kokybiškai skiriasi nuo Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigybės. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės įsteigimas ir Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigybės panaikinimas yra realūs.
Vertindamas specialiuosius reikalavimus dėl išsilavinimo Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybei, teismas konstatavo, kad nustačius, jog ši pareigybė įsteigta atliekant realius organizacijos pakeitimus, atsakovas turi plačią diskrecijos teisę spręsti dėl savo struktūros ir joje veikiančių žmonių, t. y. spręsti, kokios Agentūros tarnautojų dalykinės savybės geriausiai prisidėtų prie efektyvaus įstaigos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimo. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti. Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos, o tarnautojas, pretenduojantis į atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus. Teismas sutiko su atsakovo argumentais dėl sprendimo į Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašymą įtraukti specialųjį konkretaus išsilavinimo reikalavimą (biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities). Nors pareiškėjas akcentavo savo darbo patirtį ir profesinius pasiekimus, tačiau teismas pažymėjo, kad jokie teisės aktai imperatyviai neįpareigoja valstybės įstaigų suteikti prioritetą darbo patirčiai, o ne asmens išsilavinimui.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad reikalavimas turėti tam tikros srities išsilavinimą siaurina į valstybės tarnybą galinčių pretenduoti asmenų ratą, teismas atkreipė dėmesį, jog visi specialieji reikalavimai daugiau ar mažiau siaurina galinčių pretenduoti asmenų ratą, specialieji reikalavimai yra institucijos teisė ir jie laikytini nepagrįstais tik tuo atveju, jei jie visiškai nesietini su konkrečių priskirtų tai pareigybei funkcijų atlikimu. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad specialusis reikalavimas turėti tam tikrą išsilavinimą yra teisėtas ir pagrįstas. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Agentūra įgyvendino realią struktūros reformą, kurios metu buvo panaikinti du jos departamentai ir įsteigtas naujas departamentas, bei pagrįstai naujai pareigybei nustatė specialųjį reikalavimą dėl tam tikros srities išsilavinimo, kuris yra susijęs su įsteigto departamento atliekamomis funkcijomis ir uždaviniais. Tai nustatęs, teismas sprendė, kad Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigos pareiškėjui pagrįstai nebuvo siūlytos, nes jis neatitiko pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų. Teismas, pažymėjęs, kad reorganizacijos ir vėliau atleidimo procedūros metu nebuvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymas, atmetė reikalavimus panaikinti Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. PS1-1168, įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į pirmesnį darbą ir priteisti iš Agentūros vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs Agentūros neteisėtų veiksmų, teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.
III.
Pareiškėjas J. B. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, tenkinant jo reikalavimus.
Pareiškėjo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog kitam asmeniui Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigos buvo pasiūlytos jau 2015 m. rugsėjo 1 d., o tik vėliau, t. y. 2015 m. rugsėjo 9 d., atsakovas pareiškėjui pranešė, jog jam negalima pasiūlyti minėtų pareigų, kadangi jis neatitinka būtinų šioms pareigoms užimti nustatytų specialiųjų reikalavimų. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, kaip atsakovas naudojosi savo diskrecijos teise nustatyti minėtai pareigybei specialiuosius reikalavimus dėl išsilavinimo. Taip pat pareiškėjas akcentavo, jog jis prašė pirmosios instancijos teismo įpareigoti atsakovą pateikti duomenis, kiek NMA priemonių administravo Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas, kad būtų galima palyginti šio departamento funkcinį analogiškumą su Žemės ūkio paramos departamentu administruojant žemės ūkio paramos priemones. Pareiškėjas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Rinkos reguliavimo priemonių departamento ir Žemės ūkio paramos departamento nuostatus bei padarė nepagrįstas išvadas dėl šių departamentų funkcijų ir uždavinių skirtumo, nepalygino Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus, Tiesioginės paramos departamento direktoriaus ir Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus vykdomų funkcijų.
Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas sąmoningai nesteigė to paties lygio ir kategorijos pareigybės, kurią būtų galima pasiūlyti pareiškėjui, taip pat dirbtinai nustatė papildomus išsilavinimo reikalavimus ne tik Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus, bet ir jo pavaduotojo pareigybei. Pareiškėjas akcentavo kad pirmosios instancijos teismas neįvertino situacijos, jog pareiškėjui nebuvo pasiūlytos Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (A lygio 15 kategorijos) pareigos, nors pats pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Rinkos reguliavimo priemonių departamento funkcijos iš esmės perkeltos būtent į šį skyrių. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis tik po bylos nagrinėjimo sužinojo, jog bylą nagrinėjusi teisėja 1992–1997 metais dirbo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje, o NMA yra įsteigta būtent prie šios ministerijos, todėl bylą nagrinėjusi teisėja galėjo būti šališka.
Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą nepakeistą.
Atsakovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visas aplinkybes, kurios bylai turėjo esminės reikšmės, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nuostatų ir nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime plačiai aptarė visus byloje nustatytus ir konstatuotus faktus, atsakė į visus pareiškėjo pateiktus reikalavimus bei išsamiai, pateikdamas situacijos vertinimą, paaiškino, kodėl netenkino pareiškėjo reikalavimų, kokiais įrodymais ir aplinkybėmis remdamasis padarė atitinkamas išvadas. Atsakovo teigimu, kadangi nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas ginčas būtent dėl pareiškėjo, o ne kurio nors kito asmens teisių ir garantijų užtikrinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo departamento, kurio direktoriaus pareigas ėjo pareiškėjas, uždavinius ir funkcijas bei vertino, ar naujasis departamentas nėra tapatus departamentui, kuriam vadovavo pareiškėjas, o ne kitam nuo 2015 m. lapkričio 2 d. taip pat panaikintam departamentui, t. y. Tiesioginės paramos departamentui. Be to, atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento direktoriaus pareigybės aprašymo analizė nėra susijusi su Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybe, juolab kad Agentūroje vykdytų struktūrinių pertvarkymų metu Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas nebuvo naikinamas, o įstaiga, pasinaudodama savo diskrecijos teise organizuoti vidinę struktūrą, savo nuožiūra peržiūrėti specialiuosius reikalavimus, tarp jų ir išsilavinimui, gali tik tuo metu, kai pareigybė yra laisva arba steigiama nauja pareigybė.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad nagrinėjamu atveju Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybei papildomi išsilavinimo reikalavimai buvo nustatyti dirbtinai, atsakovas atkreipė dėmesį, jog šiuo aspektu Agentūra laikėsi Valstybės tarnybos įstatymo ir Metodikos nuostatų bei teisės aktų nuostatų nepažeidė. Atsakovas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kaip Agentūra naudojosi savo diskrecijos teise. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Agentūrą pateikti duomenis, kiek NMA priemonių administravo Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas šio pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo niekaip nepagrindė. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nagrinėjant kilusį ginčą dėl jo atleidimo pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo, kodėl jam nebuvo pasiūlyta užimti Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas šio klausimo neprivalėjo nagrinėti. Šiuo aspektu atsakovas nurodė, kad užimti Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigas, kaip to paties lygio ir kategorijos pareigas, buvo pasiūlyta Rinkos reguliavimo priemonių departamento Eksporto kompensacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigas ėjusiai S. M., kuri sutiko būti perkelta į šias pareigas. Pareiškėjas neatitiko Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybei keliamų reikalavimų, todėl šios pareigos jam nebuvo siūlomos. Papildomai dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamų abejonių dėl bylą nagrinėjusios teisėjos galimo šališkumo atsakovas atkreipė dėmesį, kad minėta teisėja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje, kuriai pavaldi Agentūra, dirbo 1992–1997 metais, o Agentūra buvo įsteigta tik 1999 m. lapkričio 11 d.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3477-575/2016 pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismo vertinimu, pareiškėjas šioje administracinėje byloje iš esmės kėlė ginčą tinkamo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų užtikrinimo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgęs į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartojo ir plačiau dėl to nepasisakė. Teismas pažymėjo, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, jog atliekant realius organizacijos pakeitimus, panaikinus NMA Rinkos reguliavimo priemonių departamentą ir Tiesioginės paramos departamentą, o vietoje jų įsteigus Žemės ūkio paramos departamentą, šio departamento direktoriaus pareigybei nustatytas papildomas specialusis reikalavimas dėl išsilavinimo laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter alia palyginęs Rinkos reguliavimo priemonių departamento bei Žemės ūkio paramos departamento nuostatus, šių departamentų funkcijų ir uždavinių skirtumus. Todėl teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo 2015 m. lapkričio 3 d. steigiamos Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigos pareiškėjui nebuvo pasiūlytos teisėtai ir pagrįstai, kadangi jis neatitiko šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai įvertino, kaip atsakovas naudojosi savo diskrecijos teise nustatyti minėtai pareigybei specialiuosius reikalavimus dėl išsilavinimo, bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Teismas, pažymėjęs, kad nuo 2015 m. lapkričio 3 d. steigiamoms Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigoms nustatytas vienas iš specialiųjų reikalavimų – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą, buvo nustatytas teisėtai ir pagrįstai, yra konstituciškai pateisinamas ir yra realiai susijęs su įsteigto departamento atliekamomis funkcijomis bei uždaviniais, t. y. objektyviai reikalingas siekiant užtikrinti, kad šias pareigas norintis užimti asmuo turėtų tinkamą pasirengimą atlikti šiai pareigybei priskiriamas funkcijas, sprendė, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje nebuvo pažeista. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie jo užimamos pareigybės panaikinimą, jam buvo siūlomos įvairios kitos pareigos, kurias užimti pareiškėjui nesutikus, jis buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas. Įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti pareiškėjo skundžiamą Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. PS1-1168 ir tenkinti kitus jo skundo reikalavimus. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad minėtos išvados nepaneigia ir kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.
Nagrinėdamas pareiškėjo apeliaciniame skunde iškeltą klausimą dėl galimo bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo, teismas nenustatė šią bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo požymių.
Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudamas bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmetė ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
V.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. rugpjūčio 12 d. gautas pareiškėjo J. B. prašymas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundas būtų patenkintas.
Pareiškėjas nurodo, kad teismai, nagrinėdami bylą, neužtikrino administracinių bylų proceso reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, teismas nenagrinėjo esminio klausimo, t. y. ar pareiškėjui buvo siūlomos visos esamos laisvos pareigos ir pareigos, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą. Atsakovas nutylėjo ir nepateikė pirmosios instancijos teismui informacijos, kad pareiškėjui turėjo būti pasiūlytos naujai steigiamos Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigos, nes pagal pačios Agentūros nustatytą pirmenybės eilę pareiškėjas turėjo pirmenybę jas užimti ir jis atitiko visus reikalavimus, keliamus šioms pareigoms. Apie atsakovo prievolę siūlyti pareiškėjui naujai steigiamo Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigas pareiškėjas sužinojo po pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo ir nurodė tai apeliaciniame skunde. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pripažino šių numatomų įsteigti Agentūros reorganizavimo metu pareigų buvimą, bandė paaiškinti jų nesiūlymo pareiškėjui priežastį, tačiau teisiškai to nepagrindė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, visiškai ignoravo šį esminį klausimą.
Pareiškėjo teigimu, teismas, nagrinėdamas bylą, neparodė aktyvumo nustatyti, ar visos pareigybės, kurių reikalavimus atitinka pareiškėjas ir į kurias jis turi pirmenybę, jam buvo pasiūlytos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal teismų praktiką bylose dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų būtent atsakovas paprastai privalo įrodyti atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumą ir pagrįstumą, aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimas dėl atleidimo iš pareigų. Pareiškėjas laikytinas silpnesniąja šalimi dar ir dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu jis nesinaudojo advokato profesionaliomis paslaugomis. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai atsakovo prievolės siūlyti pareiškėjui visas laisvas pareigybes, taip pat Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigų nesiūlymo pareiškėjui aspektais yra be motyvų.
Pareiškėjas, siekdamas parodyti, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta vienoda administracinių teismų praktika, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015 suformuota praktika, nes, pareiškėjo teigimu, šių bylų faktinės aplinkybės, kiek tai susiję su laisvų pareigų siūlymu, yra tapačios arba labai panašios. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados kardinaliai skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015 padarytų išvadų laisvų pareigų siūlymo aspektu, kai vyksta institucijos reorganizavimas, t. y. pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į suformuluotą teismų praktiką. Pareiškėjas akcentuoja, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Pareiškėjas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015 teksto dalį ir nurodo, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundas nebuvo patenkintas, nors laisvų pareigų siūlymo aspektu faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, t. y. procesiniai sprendimai šioje byloje priimti neužtikrinant suformuotos vienodos administracinių teismų praktikos.
Pareiškėjas nurodo, kad jis apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas ignoravo jo prašymą ir nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, t. y. apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių visapusiškai ir objektyviai ištirti klausimą dėl laisvų pareigų nesiūlymo teisėtumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas J. B. siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3477-575/2016 pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.
Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus Varnienė prieš Lietuvą; Ryabykh prieš Rusiją; kt.).
Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą Kot prieš Rusiją). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą Protsenko prieš Rusiją). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą Shchurov prieš Rusiją).
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 p.) ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).
Procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 str. 2 d. 8 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šiuo pagrindu procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-146/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016).
Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad atsakovas nutylėjo ir nepateikė pirmosios instancijos teismui informacijos, jog pareiškėjui turėjo būti pasiūlytos naujai steigiamos Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (15 kategorijos) pareigos, nes pagal pačios Agentūros nustatytą pirmenybės eilę pareiškėjas turėjo pirmenybę jas užimti ir jis atitiko visus reikalavimus, keliamus šioms pareigoms. Pareiškėjas pažymi, kad jis apie atsakovo prievolę siūlyti pareiškėjui naujai steigiamo Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigas (15 kategorijos) sužinojo po pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo ir nurodė tai apeliaciniame skunde. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pripažino šių numatomų įsteigti Agentūros reorganizavimo metu pareigų buvimą, bandė paaiškinti jų nesiūlymo pareiškėjui priežastį, tačiau teisiškai to nepagrindė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, visiškai ignoravo šį esminį klausimą.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pats pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą neteigia, jog šioje byloje priimti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai apskritai neturi motyvuojamosios dalies, t. y. kad jie yra apskritai nemotyvuoti, tačiau tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai yra nemotyvuoti tam tikrais aspektais, o būtent atsakovo prievolės siūlyti pareiškėjui visas laisvas pareigybes, taip pat Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigų (15 kategorijos) nesiūlymo pareiškėjui aspektais, t. y., pareiškėjo teigimu, bylą nagrinėję teismai dėl šių ginčo aspektų motyvuojamosiose procesinių sprendimų dalyse iš viso nepasisakė.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentus ir tikrindama juos proceso atnaujinimo pagrindų aspektu, pirmiausia pažymi, kad byloje, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pagrįstumo ir teisėtumo, nes jo pareigybė buvo panaikinta. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (žr., pvz., 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011; kt.).
Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti. Kitaip tariant, aptariamoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje įtvirtinama institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus galėtų užimti. Šios darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010; kt.).
Pažymėtina, kad galima situacija, jog atlikus struktūrinius pertvarkymus, tarnautojo funkcijos išlieka, nes yra naikinama ne konkreti pareiškėjo pareigybė, bet mažinamas pareigybių skaičius dėl ekonominių priežasčių, ir tokia situacija taip pat gali būti savarankiškas pagrindas tarnybos santykiams pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pasibaigti, o atsakovui tenka pareiga pagrįsti objektyvias pasirinkimo atleisti konkretų darbuotoją priežastis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, Valstybės tarnybos įstatymo normomis nėra reglamentuota, todėl taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.). Darbo kodekso 135 straipsnyje nurodytos garantijos yra siejamos su priežastimis, dėl kurių darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, DK 135 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai darbuotojai turi pirmenybės teisę likti darbe. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta išlyga, numatanti pirmenybę likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.
Pagal ABTĮ reikalavimus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio ginčą, 2013 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1993/2013 yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes; teismas, nagrinėdamas individualų ginčą, vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius įrodymus byloje, tačiau negali tirdamas visas įmanomas pareiškėjo nurodytas prielaidas, revizuoti atsakovo atliktų pertvarkymų visa apimtimi; ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises.
Pažymėtina, kad vykdant Agentūros reorganizaciją, buvo panaikinta ne tik pareiškėjo pareigybė, tačiau ir kitos pareigybės, nes tai buvo susiję su sprendimu pakeisti NMA struktūrą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad Agentūra įgyvendino realią struktūros reformą, kurios metu buvo panaikinti du jos departamentai ir įsteigtas naujas departamentas. Pareiškėjas byloje, kurioje jis prašo atnaujinti procesą, ginčijo savo atleidimą iš Agentūros Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigų (A lygio 17 kategorijos). Pareiškėjas, paduodamas skundą, savo atleidimo neteisėtumą byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, grindė iš esmės vienintele aplinkybe, t. y. jog pareiškėjui nepagrįstai nebuvo pasiūlytos NMA Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigos (tokios pačios kategorijos (17) pareigos, kokias pareiškėjas užėmė iki atleidimo). Pareiškėjas skunde nurodė, kad šios pareigybės aprašyme buvo nepagrįstai (dirbtinai) nustatytas specialusis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos arba technologijos arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą, kurio pareiškėjas formaliai neatitiko, ir tai iš esmės užkirto kelią pareiškėjui tapti NMA Žemės ūkio paramos departamento direktoriumi. Iš skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekė tęsti darbą valstybės tarnyboje turint buvusio lygio statusą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, nes atsisakė buvusių laisvų ir naujai įsteigtų pareigybių, kurioms keliamus specialiuosius reikalavimus jis atitiko. Atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą 2015 m. gruodžio 8 d. pateikė į bylą visus su reorganizacija susijusius dokumentus, įskaitant ir Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (15 kategorijos) pareigybės aprašymą (II t., b. l. 154–155), t. y. jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme byloje buvo šios pareigybės aprašymas, todėl pareiškėjas, susipažinęs su byla ir įvertinęs šioms pareigoms keliamus reikalavimus, žinodamas, kad jam šios pareigos nebuvo pasiūlytos, turėjo realią galimybę įvertinti, ar šių pareigų nepasiūlymas šiuo konkrečiu atveju pažeidžia jo teises, ir pateikti pirmosios instancijos teismui savo argumentus šių pareigų nepasiūlymo aspektu.
Akcentuotina, kad 2016 m. vasario 18 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo atsiliepimą į skundą (III t., b. l. 7–16), kuriame jis nurodė, kad siekiama pareiškėjui užkirsti kelią pretenduoti į Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus ar jo pavaduotojo pareigas, nes pareiškėjui buvo pasiūlytos per 2 pakopas žemesnės pareigos, t. y. 15 kategorijos pareigos, nors kitiems NMA tarnautojams buvo pasiūlytos naujos tik per 1 pakopą žemesnės pareigos. Pareiškėjas paaiškino, kad jis siūlė kompromisinį sprendimą: vietoj Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus patarėjo pareigybės (15 kategorijos) įsteigti Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pavaduotojo pareigas (16 kategorijos) ir jas pasiūlyti pareiškėjui. Išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo posėdyje pareiškėjas teigė, jog jam nepagrįstai nebuvo pasiūlyta užimti NMA Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigas (17 kategorijos), tačiau nenurodė aplinkybių dėl jo pirmumo teisės likti tarnyboje, taip pat nenurodė laisvų pareigų, kurias jis buvo tinkamas užimti ir kurios jam nebuvo pasiūlytos.
Taigi pareiškėjas nei skunde, nei atsiliepime į atsakovo atsiliepimą į skundą, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje klausimo dėl Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigų (15 kategorijos) jam nepasiūlymo nekėlė, t. y. nenurodė, kad ši pareigybė buvo laisva, kad pareiškėjas atitiko jai keliamus specialiuosius reikalavimus ir todėl ji turėjo būti pareiškėjui pasiūlyta. Be to, pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose procesiniuose dokumentuose, nei paaiškinimuose teismo posėdyje savo skundo reikalavimų negrindė tuo, kad buvo pažeista jo pirmumo teisė likti tarnyboje, nenurodė laisvų pareigų, kurias jis buvo tinkamas užimti. Iš pareiškėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išdėstytos pozicijos matyti, kad jis, inicijuodamas bylą, iš esmės siekė būti grąžintas į lygiavertes pareigas (17 kategorijos) arba į bent jau tik per 1 pakopą žemesnes pareigas (16 kategorijos) ir atleidimo neteisėtumą grindė tuo, jog pareiškėjui nebuvo pasiūlytos (įsteigtos) 17 kategorijos ar bent jau tik per 1 pakopą žemesnės pareigos, t. y. 16 kategorijos pareigos. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atsiliepimą į skundą nurodė, kad atsakovas nutylėjo, jog pareiškėjas turi 24 metų darbo patirtį valstybės institucijose, ir menkindamas pareiškėjo kvalifikaciją, iš anksto užkirto kelią galimybei užimti Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus ar direktoriaus pavaduotojo pareigas.
Iš pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, dėl kurių, jo teigimu, Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. PS1-1168 „Dėl J. B. atleidimo iš pareigų“ turėjo būti panaikintas ir tenkinti kiti pareiškėjo reikalavimai. Kadangi pareiškėjas skundo negrindė aplinkybėmis, kad jam nepagrįstai nebuvo pasiūlyta užimti Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (15 kategorijos) pareigas, kad jam turėjo būti, bet nebuvo pasiūlytos visos laisvos žemesnės kategorijos pareigos, ir kad buvo pažeista jo pirmumo teisė likti tarnyboje, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtino, kad atsakovas sąmoningai nesteigė to paties lygio ir kategorijos pareigybės, kurią būtų galima pasiūlyti pareiškėjui, pareiškėjas taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino situacijos, kad pareiškėjui nebuvo pasiūlytos Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (15 kategorijos) pareigos, nors pats pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Rinkos reguliavimo priemonių departamento funkcijos iš esmės perkeltos būtent į šį skyrių. Tačiau pareiškėjas apeliacinio skundo negrindė aplinkybe, kad šios pareigos buvo laisvos. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentavo, kad pareiškėjas nagrinėjant kilusį ginčą dėl jo atleidimo pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo, kodėl jam nebuvo pasiūlyta užimti Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (15 kategorijos) pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas šio klausimo neprivalėjo nagrinėti. Šiuo aspektu atsakovas, be kita ko, nurodė, kad atliekamų įstaigos struktūrinių pertvarkymų metu buvo panaikintos devynios A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojų pareigybės, o šiems tarnautojams taip pat reikėjo užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją. Užimti Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (15 kategorijos) pareigas, kaip to paties lygio ir kategorijos pareigas, buvo pasiūlyta Rinkos reguliavimo priemonių departamento Eksporto kompensacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigas ėjusiai S. M., kuri sutiko būti perkelta į šias pareigas.
Iš byloje, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, teismų priimtų procesinių sprendimų turinio matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėję bylą, detaliai įvertino esminius pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus bei nustatė, jog nuo 2015 m. lapkričio 3 d. steigiamoms Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigoms nustatytas vienas iš specialiųjų reikalavimų – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą, buvo nustatytas teisėtai ir pagrįstai, yra konstituciškai pateisinamas ir yra realiai susijęs su įsteigto departamento atliekamomis funkcijomis bei uždaviniais, t. y. objektyviai reikalingas siekiant užtikrinti, kad šias pareigas norintis užimti asmuo turėtų tinkamą pasirengimą atlikti šiai pareigybei priskiriamas funkcijas. Tai nustatę, bylą nagrinėję teismai sprendė, kad Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigos pareiškėjui pagrįstai nebuvo siūlytos, nes jis neatitiko pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų. Bylą nagrinėję teismai taip pat įvertino aplinkybes dėl pasiūlytų laisvų vietų.
Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (15 kategorijos) pareigų nepasiūlymo aspektu teisėjų kolegija primena, kad, kaip jau minėta, šis argumentas nebuvo skundo pagrindas, o iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad šis aspektas taip pat nebuvo esminis apeliacinio skundo argumentas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgęs į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti pareiškėjo skundžiamą Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. PS1-1168 ir tenkinti kitus jo skundo reikalavimus, bei pabrėžė, jog minėtos išvados nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties motyvai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, įvertino Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (15 kategorijos) pareigų nepasiūlymo pareiškėjui aspektą ir dėl jo pasisakė, todėl nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismo nutarties laikyti nemotyvuota.
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo, kurio pagrįstumą ir teisėtumą tikrino, motyvams. Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, akcentuotina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju vertino kilusį ginčą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos būti paskirtam į kitas pareigas užtikrinimo aspektu, tačiau jokių pareiškėjo atleidimo procedūros pažeidimų nenustatė. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimas, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis turi aiškiai išreikštas motyvuojamąsias dalis, iš kurių turinio yra aišku, kuo vadovaudamiesi teismai padarė pareiškėjo netenkinančias išvadas. Atsižvelgusi į nurodytų teismų procesinių sprendimų turinį ir argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aplinkybe, kad teismų procesiniai sprendimai administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, yra motyvuoti. Taigi darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, pagal kurį procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 15 str. 1 d.). Vienoda teismų praktika administraciniuose teismuose užtikrinama ne tik instancine teismo sprendimų kontrole, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015 ir kt.).
Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad, pareiškėjo teigimu, šiuo atveju buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015, kurios faktinės aplinkybės, kiek tai susiję su laisvų pareigų siūlymu, yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes tuo pačiu aspektu, suformuotos administracinių teismų praktikos. Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, kad iš tikrųjų pareiškėjo nurodytoje byloje susiklostė panaši situacija, kaip ir byloje, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, nes asmuo buvo atleistas iš užimamų pareigų tuo pačiu pagrindu, kaip ir pareiškėjas, t. y. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes jo pareigybė buvo panaikinta. Taigi tiek ir pareiškėjo atveju, tiek ir asmens, kurio skundas buvo nagrinėtas administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015, atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos būti paskirtam į kitas pareigas užtikrinimo.
Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015 apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas iki skundžiamo įsakymo priėmimo be teisėto pagrindo nepranešė pareiškėjui apie tam tikrą pareigybę, kaip pareigybę, kuri buvo laisva ir kurią jis buvo tinkamas užimti, o pareiškėjas negalėjo pretenduoti į šią pareigybę, t. y. tokiu būdu buvo pažeista pagrindinė procedūra – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015 konstatavo, jog pareiškėjas pažeidžiant atleidimo iš valstybės tarnybos procedūrą buvo atleistas iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir dėl šių priežasčių pareiškėjo atleidimą iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pripažino neteisėtu. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigų (15 kategorijos) nepasiūlymas nebuvo esminis klausimas byloje palyginti su asmens administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015 situacija, kai asmuo tiek skundą, tiek ir apeliacinį skundą grindė aplinkybe, jog jis atitiko specialiuosius reikalavimus pareigybės, kuri buvo laisva, tačiau kuri jam nebuvo pasiūlyta.
Nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinę bylą Nr. A-3631-520/2015 ginčas buvo kilęs dėl to, ar atleistas iš pareigų tarnautojas atitiko jo nurodytos pareigybės, kuri jam nebuvo pasiūlyta, aprašyme nustatytą specialųjį reikalavimą dėl reikalingo išsilavinimo, ir buvo nustatyta, kad asmuo iš tikrųjų buvo tinkamas užimti jo nurodytą pareigybę, nes atitiko pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą dėl išsilavinimo, kurį atsakovas netinkamai interpretavo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, jog bylą nagrinėję teismai, nustatydami šioje byloje teisiškai reikšmingą aplinkybę, t. y. kad pareiškėjas neatitiko Žemės ūkio departamento direktoriaus pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų (dėl išsilavinimo), buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015 suformuotos praktikos.
Atsakydama į pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodomus argumentus, susijusius su Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigų (15 kategorijos) jam nepasiūlymu, teisėjų kolegija primena, kad pareiškėjo atveju bylą nagrinėję teismai išnagrinėjo kilusį ginčą atsižvelgę į skundo pagrindą ir dalyką, įvertino byloje surinktus įrodymus ir tai padarė pagal teismų praktikoje, įskaitant ir administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015, suformuotas taisykles. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepripažino pagrįstu apeliacinio skundo argumento, jog Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo pareigos (15 kategorijos) turėjo būti pasiūlytos būtent pareiškėjui kaip laisvos pareigos, nes pareiškėjas turėjo pirmumo teisę jas užimti. Taigi administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015 ir byloje, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, buvo individualiai įvertinti surinkti įrodymai, o ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.
Kadangi bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad pareiškėjui būtų buvę nepagrįstai nepasiūlytos kokios nors pareigos, kurių reikalavimus jis atitiko, todėl ir remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015 suformuota praktika dėl atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros pažeidimo pasekmių, o būtent tokio atleidimo pripažinimo neteisėtu, bylą nagrinėję teismai nagrinėjamu atveju neturėjo pareigos, nes šių bylų faktinės aplinkybės, kiek tai susiję su laisvų pareigų (ne)siūlymu, nėra tapačios arba labai panašios. Darytina išvada, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu bei atnaujinti procesą pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Pareiškėjo argumentai dėl ne žodinio, o rašytinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ir dėl nepakankamo bylą nagrinėjusių teismų aktyvumo taip pat nepagrindžia būtinybės atnaujinti procesą šioje byloje, nes ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės atnaujinti procesą dėl tokių aplinkybių.
Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl negali būti atnaujintas procesas šioje byloje pagal pateiktą prašymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3477-575/2016.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo J. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3477-575/2016 atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A-3477-575/2016 pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė