Civilinė byla Nr. e2A-433-464/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00344-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.4.1.4; 2.1.6.3; 2.6.11.18; 2.6.12
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GreenGold Timberlands 1“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2864-467/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GreenGold Timberlands 1“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Miškų fondas“, K. B., R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „GreenGold Timberlands 1“ 2019 m. kovo 4 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama:
1.1. pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovo K. B. sudarytą 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties dalį dėl 251/2766 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovės UAB „Miškų fondas“ nuosavybėn bei 1/6 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovo K. B. nuosavybėn, įskaitant susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarkos nustatymo bei atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovo K. B. sudarytą 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 1/6 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo atsakovo K. B. (pastaba: taip nurodoma ieškinyje) nuosavybėn;
1.2. pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartį ir 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti dvišalę restituciją, t. y. grąžinti atsakovui K. B. nuosavybės teisę į 251/2766 dalį žemės sklypo, o atsakovei UAB „Miškų fondas“ pripažinti nuosavybės teisę į 1/6 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), laikant, kad nuosavybės teisė nebuvo perėjusi atsakovui K. B., ir panaikinant įrašus Nekilnojamojo turto registre, kuriais pažymėtas nuosavybės teisės į 1/6 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perėjimas atsakovui K. B. 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties pagrindu ir nuosavybės teisės perėjimas atsakovei UAB „Miškų fondas“ 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, taip pat panaikinant įrašą Nekilnojamojo turto registre apie susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarkos nustatymo;
1.3. pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovės UAB „Miškų fondas“ ir atsakovų R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. sudarytą 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalių (iš viso 1132/1383 dalies) perleidimo atsakovei UAB „Miškų fondas“ nuosavybės teise bei taikyti dvišalę restituciją – atsakovams R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. grąžinti nuosavybės teisę į jų perleistas žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, o atsakovei UAB „Miškų fondas“ grąžinti šio sumokėtą kainą už nupirktas žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis;
1.4. priteisti ieškovei iš atsakovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad jos nuosavybės teise 2017 m. liepos 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgytas 11,4000 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribojasi su 13,8300 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas 1).
3. Ieškovė 2018 m. gruodžio 3 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2018 m. lapkričio 30 d. raštą „Dėl parduodamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo“. Jame nurodoma, kad atsakovė UAB „Miškų fondas“ pateikė šiai tarnybai pranešimą apie žemės sklypo 1 821/922 dalies (t. y. 12,3150 ha) pardavimą tokiomis sąlygomis: šio žemės sklypo 1 821/922 dalies kaina yra 66 500 Eur; žemės sklypas 1 parduodamas kartu su kitu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas 2); žemės sklypo 2 kaina – 17 500 Eur. Ieškovė 2018 m. gruodžio 20 d. pateikė tarnybai sutikimą pirkti žemės sklypo 1 dalį ir žemės sklypą 2.
4. Ieškovei patikrinus duomenis apie parduodamus sklypus viešame registre, paaiškėjo, kad žemės sklypo 1 dalį UAB „Miškų fondas“ įgijo jau galiojant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms, tačiau jokių pranešimų dėl galimybės pirmumo teise įgyti tuomet parduodamas žemės sklypo 1 dalis ieškovė negavo. Kaip paaiškėjo ieškovei, atsakovai UAB „Miškų fondas“ ir K. B. 2018 m. rugsėjo 25 d. sudarė mainų sutartį bei susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypo dalimis tvarkos nustatymo, kuria K. B. perdavė UAB „Miškų fondas“ nuosavybėm 13/160 dalių žemės sklypo 2 ir 251/2766 dalį žemės sklypo 1, kuris ribojasi su ieškovės žemės sklypu, o UAB „Miškų fondas“ K. B. mainais perdavė 1/6 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas 3). Kadangi išmainyti žemės sklypai nebuvo lygiaverčiai, atsakovė UAB „Miškų fondas“ sumokėjo atsakovui K. B. mainomų žemės sklypų verčių skirtumą, sudarantį 4 545 Eur.
5. Be to, 2018 m. spalio 19 d. buvo sudaryta nauja žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovė UAB „Miškų fondas“ iš šešių fizinių asmenų – atsakovų R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. įsigijo 1132/1383 dalį žemės sklypo 1 bei 147/160 dalį žemės sklypo 2, tapdama 821/922 dalies žemės sklypo 1 ir viso žemės sklypo 2 savininke. Netrukus, t. y. 2018 m. spalio 24 d. tarp atsakovų K. B. ir UAB „Miškų fondas“ buvo sudaryta dar viena pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovas K. B. pardavė atsakovei UAB „Miškų fondas“ 1/6 dalį žemės sklypo 3, taigi, šios sutarties pagrindu atsakovei UAB „Miškų fondas“ sugrįžo nuosavybės teisė į 1/6 dalį žemės sklypo 3, kurią mainų sutartimi ji pirmiau buvo perleidusi atsakovui K. B..
6. Ieškovės teigimu, 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartis yra simuliacinis (iš dalies apsimestinis, iš dalies – tariamas) sandoris, o 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris. Sudarant simuliacinę mainų sutartį, buvo pažeistos imperatyvios Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 bei 3 dalių nuostatos. Mainų sutartis iš tiesų yra pirkimo–pardavimo sutartis, ir nors priemoka, sudarant mainų sandorį, galima, tačiau šiuo konkrečiu atveju atsakovė UAB „Miškų fondas“ įgijo nuosavybės teisę į 4 645 Eur vertės turtą pati perleisdama nuosavybės teisę tik į 100 Eur vertės turtą. Vien toks faktas rodo akivaizdžią mainomų objektų verčių disproporciją ir atskleidžia, kad mainų sutartis neatitinka mainų sandorio esmės. Vos tapusi žemės sklypo 1 dalies savininke, atsakovė UAB „Miškų fondas“ supirko iš fizinių asmenų kitas žemės sklypo 1 dalis, taip išvengdama kaimyninių sklypų savininkų (įskaitant ieškovę) pirmumo teisės į parduodamas miškų ūkio paskirties žemės dalis. Be to, nepraėjus nei mėnesiui nuo žemės sklypo 1 dalių supirkimo iš fizinių asmenų, atsakovė UAB „Miškų fondas“ ir atsakovo K. B. nupirko šiam išmainytą 1/6 dalį žemės sklypo 3, tapusią vieninteliu pretekstu 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartį bent jau formaliai laikyti mainų sutartimi.
7. Ieškovės vertinimu, tokia aplinkybė, kad ji nebuvo informuota apie 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties, kuri iš tiesų yra pirkimo–pardavimo sutartis, sudarymą, leidžia daryti išvadą, jog atsakovai UAB „Miškų fondas“ ir K. B. nesilaikė Miškų įstatymo 41 straipsnyje numatytos privalomos tokios paskirties žemės sklypų pardavimo tvarkos. Kadangi mainų sutartis laikytina niekine, atitinkamai, turi būti pripažinta niekine ir 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovei UAB „Miškų fondas“ netapus žemės sklypo 1 dalies bendraturte pagal niekinę mainų sutartį, fiziniai asmenys, sudarydami 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat turėjo laikytis Miškų įstatymo 41 straipsnyje įtvirtintos pardavimo tvarkos ir pranešti visiems pirmumo teisę turintiems asmenims, įskaitant ieškovę, apie ketinimą parduoti žemės sklypo 1 dalis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškovės UAB „GreenGold Timberlands 1“ ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą, priteisė atsakovei UAB „Miškų fondas“ iš ieškovės advokato pagalbai apmokėti patirtas 3 872 Eur išlaidas, sprendimui įsiteisėjus, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
9. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugsėjo 25 d. tarp atsakovų UAB „Miškų fondas“ ir K. B. buvo sudaryta mainų sutartis ir susitarimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, kuria K. B. perdavė UAB „Miškų fondas“ 13/160 dalių žemės sklypo 2 ir 251/2766 dalį žemės sklypo 1, o UAB „Miškų fondas“ mainais K. B. perdavė 1/6 dalį žemės sklypo 3 (sutarties 2.1–2.6 punktai). Šalys susitarė, kad mainomi žemės sklypai nėra lygiaverčiai – mainoma žemės sklypo 1 dalis įvertinta 3 845 Eur, žemės sklypo 2 dalis – 800 Eur, žemės sklypo 3 dalis – 100 Eur, todėl mainomų žemės sklypų verčių skirtumą – 4 545 Eur – atsakovė UAB „Miškų fondas“ sumokėjo K. B. pavedimu per banką prieš pasirašant sutartį (sutarties 3.1 punktas). Šalys, pasirašydamos sutartį, patvirtino, kad yra galutinai ir tinkamai atsiskaityta už žemės sklypus ir jokių ginčų ir / ar pretenzijų dėl atsiskaitymo viena kitai neturi (sutarties 3.2 punktas). Nuosavybės teisė į žemės sklypus šalims perėjo nuo sutarties pasirašymo momento (sutarties 4.1–4.3 punktai). Atsakovai UAB „Miškų fondas“ ir K. B. toje pačioje sutartyje nustatė ir žemės sklypo 3 naudojimosi tvarką (sutarties 5.1–5.7 punktai).
10. Teismas taip pat nustatė, kad 2018 m. spalio 19 d. tarp atsakovų UAB „Miškų fondas“ ir R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. buvo sudaryta žemės sklypų dalių pirkimo–pardavimo sutartis, kuria UAB „Miškų fondas“ iš šių šešių fizinių asmenų nupirko 1132/1383 dalį žemės sklypo 1 ir 147/160 dalį žemės sklypo 2 (sutarties 2.1–2.4 punktai) už bendrą 42 780 Eur kainą (sutarties 3.1–3.3 punktai). Dar vieną ieškiniu ginčijamą sandorį atsakovai K. B. ir UAB „Miškų fondas“ sudarė 2018 m. spalio 24 d., pasirašydami pirkimo–pardavimo sutartį, kuria K. B. pardavė UAB „Miškų fondas“ 1/6 dalį žemės sklypo 3 (sutarties 2.1–2.2 punktai) už 100 Eur kainą (sutarties 3.1 punktas), pirkėjos sumokėtą prieš pasirašant sutartį (sutarties 4.1–4.2 punktai). Šalių susitarimu, nuosavybės teisės į perkamą žemės sklypo 3 dalį perėjimas buvo susietas su šios sutarties pasirašymo ir jos notarinio patvirtinimo momentu (sutarties 5.1–5.3 punktai).
11. Teismas nurodė, kad ieškovė UAB „GreenGold Timberlands 1“ 2018 m. lapkričio 30 d. raštu „Dėl parduodamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo“ buvo informuota apie atsakovės UAB „Miškų fondas“ ketinimą parduoti ginčo objektais šioje byloje tapusius žemės sklypus (atitinkamas dalis) ir 2018 m. gruodžio 20 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriui savo sutikimą pirkti žemės sklypo 1 dalį ir žemės sklypą 2. Tačiau šių sklypų ieškovė nenupirko, todėl 2019 m. vasario 8 d. raštu „Dėl parduodamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo“ jai dar kartą buvo pranešta apie tai, kad UAB „Miškų fondas“ siekia parduoti žemės sklypo 1 12,3150 ha dalis (821/922 dalis) atitinkamomis sąlygomis, pasiūlant ieškovei, kaip pirmumo teisę pagal Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktą turinčiam asmeniui (ieškovės žemės sklypas ribojasi su žemės sklypu 1), pirmumo teise įsigyti parduodamą žemės sklypo 1 dalį.
12. Teismo vertinimu, ieškovė apskritai nebuvo ir, tikėtina, nėra suinteresuota minėto žemės sklypo, kurio dalių mainų bei pirkimo–pardavimo sutartis nagrinėjamoje byloje ginčija, realiu įsigijimu. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad ieškovė, gavusi Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. lapkričio 30 d. raštą, kuriuo jai buvo pranešta apie galimybę pasinaudoti pirmumo teise ir įsigyti parduodamus žemės sklypo 1 dalį ir žemės sklypą 2 (sklypai buvo pardavinėjami kartu), bei 2018 m. gruodžio 3 d. pateikusi tarnybai sutikimą pirkti parduodamus žemės sklypus, vėliau sklypų visgi nenupirko. Atsisakymo sudaryti su atsakove UAB „Miškų fondas“ pirkimo–pardavimo sandorį motyvų ieškovė nenurodo, o atsakovai tvirtina, kad ieškovė nesutiko su atsakovės UAB „Miškų fondas“ siūlomomis sklypo pardavimo sąlygomis, siūlė savo sąlygas, su kuriomis, atitinkamai, nesutiko atsakovė, todėl sandoris ir neįvyko. Teismas pažymėjo, kad tokių sandorio nesudarymo priežasčių ieškovė byloje nepaneigė, jas iš esmės patvirtina ir atsakovų į bylą pateiktas ieškovės 2018 m. gruodžio 13 d. atsakymas į UAB „Miškų fondas“ 2018 m. gruodžio 12 d. pranešimą. Taip pat savo valios dėl sklypo įsigijimo ieškovė nepareiškė ir gavusi 2019 m. vasario 8 d. pranešimą apie parduodamą žemės sklypo 1 dalį bei jos pirmumą šį žemės sklypą pirkti. Tokias aplinkybes teismas įvertino kaip ieškovės atsisakymą įsigyti parduodamą turtą.
13. Aptardamas ieškovės pasirinktą savo teisių gynybos būdą, teismas svarbia pripažino aplinkybę, kad ieškiniu nereiškiamas reikalavimas perkelti ieškovei ginčo žemės sklypo pirkėjos teises ir pareigas. Kita vertus, teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad pirkėjos teisių perkėlimas ieškovei UAB „GreenGold Timberlands 1“ nagrinėjamu atveju ir nėra galimas, nes ieškovė neturi pirmumo teisės įsigyti ginčo žemės sklypą. Kadangi sklypas priklauso keliems bendraturčiams, būtent bendraturčiai visų pirma ir galėjo įsigyti 251/2776 dalį žemės sklypo, jeigu atsakovas K. B. būtų ją teisėtai pardavinėjęs. Teismo vertinimu, tai, kad nėra prielaidų pirkėjo teisių perkėlimui, tik patvirtina, kad ieškovės teisės ir teisėti interesai nagrinėjamu atveju nebuvo ir nėra pažeisti, todėl ieškovė reikalavimo teisės pagal pareikštą ieškinį iš esmės neturi.
14. Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypas ribojasi ir su kitų asmenų žemės sklypais, kurie lygiai tai pat, kaip ir ieškovė, turėjo galimybę įsigyti parduodamą žemės sklypo dalį įstatyme tvirtinta pirmumo teise. Todėl bet kuriuo atveju ieškovė nėra ir nebuvo vienintelis asmuo, kuriam galėjo būti parduotas sklypas, o pasirinkimo teisė kuriam pirkėjui turtą parduoti priklauso pardavėjui. Atitinkamai, jokių teisių į žemės sklypą ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atveju UAB „GreenGold Timberlands 1“ neįgytų, tokia teisė ieškovei savaime neatsirastų ir jos realizavimas priklausytų nuo hipotetinių aplinkybių susiklostymo (kitų bendraturčių siekio). Teismas pažymėjo, kad ieškovė ir neketina realiai žemės sklypo pirkti, todėl šioje byloje neaišku, kokios ieškovės teisės turėtų būti ginamos.
15. Teismas sprendė, kad vienintelis galimas ieškovės pažeistos teisės gynybos būdas yra įtvirtintas Miškų įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje, nustatančioje, kad tuo atveju, jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą dienos arba nuo momento, kai galėjo apie tai sužinoti, turi teisę per teismą reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.
16. Pasisakydamas dėl ginčijamų sandorių teisėtumo, teismas sudarytos mainų sutarties prieštaravimo kurioms nors imperatyvioms teisės normoms neįžvelgė, nurodęs, kad Miškų įstatymas nedraudžia tokios rūšies sutarčių sudarymo. Mainų sutarties šalims ši sutartis yra galiojanti ir privaloma, šį sandorį šalys įvykdė (dėl to ginčo nėra), todėl įvykdytas sandoris negali būti laikomas nei tariamuoju, nei apsimestiniu, juo labiau kad sandoris jokių teisinių pasekmių ieškovei nesukėlė ir ieškovė neturi teisės jo ginčyti pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį.
17. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad ginčijama mainų sutartimi atsakovė UAB „Miškų fondas“ faktiškai nusipirko dalį žemės sklypo 1, besiribojančio su ieškovės žemės sklypu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.432 straipsnio 2 dalį, mainų sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios normos (šios knygos XXIII skyrius), jeigu tai neprieštarauja šio skyriaus normoms ir mainų esmei. Mainų sutarties atveju abi mainų sutarties šalys laikomos ir perduodamos prekės pardavėju, ir gaunamos prekės pirkėju. Taigi, pagal šią teisės normą atsakovai UAB „Miškų fondas“ ir K. B., kaip mainų sutarties šalys, laikomos ir perduodamos prekės pardavėju, ir gaunamos prekės pirkėju. Tarp šalių nėra ginčo, kad K. B. siekė perleisti jam asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą, o UAB „Miškų fondas“ siekė įgyti nuosavybės teisę į tą patį turtą.
18. Teismas pažymėjo, kad mainų sandoris šiuo atveju negali būti laikomas apsimestiniu (CK 1.87 straipsnio 1 dalis) ir dėl to, kad, jei būtų sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis, tai ieškovo pirmumo teisė pirkti sutarties dalyką nebūtų pažeista, nes ją būtų turėję tik sklypo bendraturčiai, atsakovai G. J., R. J., G. M., R. G., bet ne ieškovė.
19. Teismo vertinimu, mainų sutartį laikyti tariamu sandoriu (CK 1.86 straipsnio 1 dalis) taip pat negalima, nes sudarant tokią sutartį buvo sukurtos teisinės pasekmės, t. y. šalys įgijo nuosavybės teisę į turtą – pasikeitė šalių valdomas ir naudojamas turtas, o atsakovas K. B. gavo skirtumą tarp turto verčių, taigi šalys šį sandorį įvykdė. Be to, atsakovė UAB „Miškų fondas“ įgytomis savo, kaip bendraturtės, teisėmis pasinaudojo ir sudarydama kitus sandorius – pirkimo–pardavimo sutartį su kitais atsakovais, kurie laikytini sąžiningais pardavėjais, dėl ko prieš juos mainų sutarties sudarymo aplinkybės ir faktai negali būti naudojami (CK 1.87 straipsnio 3 dalis).
20. Teismas pažymėjo, kad, sudarant 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nebuvo pažeisti žemės sklypo 1 ir žemės sklypo 2 bendrasavininkių interesai, ,o atsakovė UAB „Miškų fondas“ 2018 m. spalio 19 d. nupirko žemės sklypo 3, žemės sklypo 2 dalis iš atsakovų R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. nepažeisdama Miškų įstatymo nuostatų. Visi tarp atsakovų sudaryti sandoriai buvo realūs ir atitiko tikrąją atsakovų valią. Sudaryti sandoriai neprieštarauja imperatyvioms teisės normos, nepažeidžia trečiųjų asmenų, įskaitant ir ieškovę, interesų.
21. Aptaręs Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad atsakovams K. B. ir UAB „Miškų fondas“ nusprendus sudaryti būtent mainų sutartį, žemės sklypų savininkai neturėjo pareigos pranešti apie tokio sandorio sudarymą kitiems asmenims, juolab kad į žemės sklypą 2, jo perleidimo atveju, ieškovė apskritai jokių teisių įgyti negalėjo, taigi neturi teisės ginčyti ir dėl jo sudarytų sandorių. Kiti asmenys (atsakovai R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J.), kurie galėtų ginčyti minėtą sandorį, jokių reikalavimų atsakovams UAB „Miškų fondas“ ir K. B. nereiškia, priešingai, su atsakove UAB „Miškų fondas” jie sudarė 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo pardavė ir jiems priklausančias atitinkamas žemės sklypo dalis.
I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
22. Ieškovė UAB „GreenGold Timberlands 1“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
22.1. Pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 14 straipsnio 2 dalies, 263 straipsnio 2 dalies) pažeidimą, nes sprendimą grindė įrodymu, kuris neprijungtas prie bylos medžiagos, neturi jokio ryšio su ja ir teismo posėdyje nebuvo tiriamas. Teismo sprendimo 28 punkte cituojamą ieškovės 2018 m. gruodžio 13 d. atsakymą į atsakovės UAB „Miškų fondas“ 2018 m. gruodžio 12 d. pranešimą teismas 2019 m. liepos 24 d. teismo posėdyje atsisakė priimti į bylą kaip nesusijusį su šia byla. Minėtas atsakymas iš tiesų yra parengtas ne ieškovės, o kito juridinio asmens (UAB „GreenGold Timberlands 2“), jame pasisakyta dėl visai kito žemės sklypo, kuris nėra ginčo objektas nagrinėjamoje byloje. Be to, jame nėra nieko nurodyta apie tai, kad UAB „GreenGold Timberlands 2“ nesutiko su UAB „Miškų fondas“ siūlomomis žemės sklypo (kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo sąlygomis ar apie tai, kad šis juridinis asmuo siūlė savo sąlygas, ką remdamasis šiuo raštu, sprendime konstatavo teismas.
22.2. Teismas iš esmės suklydo, ginčijamus sandorius vertindamas atskirai ir neanalizuodamas jų kaip visumos, neatsižvelgdamas į faktą, kad per tokį trumpą laiką buvo sudaryta 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartis, 2018 m. spalio 19 d. ir 2019 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartys, taip pat netirdamas, kodėl atsakovai ieškovės ginčijamus sandorius sudarė būtent tokiu eiliškumu, juolab kad teismo posėdžio metu atsakovų atstovas paaiškino, kad sandoriai buvo sudaryti kaip visuma ir kad tokią schemą pasiūlęs atsakovas K. B., kuriam reikėjo pinigų.
22.3. Teismas neįvertino ir aplinkybės, kad teismo posėdžio metu atsakovų atstovas pripažino, jog 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties sudarymo metu atsakovai K. B. ir UAB „Miškų fondas“ pažeidė žemės sklypo 1 bendraturčių interesus, nes jie turėjo pirmumo teisę įsigyti perleidžiamą žemės sklypo 1 dalį.
22.4. Teismas visiškai neanalizavo 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovas K. B. nuosavybės teisę į žemės sklypo 3 dalį, nepraėjus nei mėnesiui nuo neva mainų sutarties sudarymo, sugrąžino atgal atsakovei UAB „Miškų fondas“, nors būtent ši žemės sklypo 3 dalis tapo vieninteliu pretekstu 2018 m. rugsėjo 25 d. sandorį formaliai pavadinti mainų sutartimi.
22.5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad mainų sutartis yra teisėta vien dėl to, kad ji buvo įvykdyta. Priešingai, mainų sutarties dalis, kuri yra tariama, nebuvo realiai įvykdyta, atsakovei UAB „Miškų fondas“ netrukus po mainų sutarties sudarymo susigrąžinus nuosavybės teisę į žemės klypo 3 dalį ginčijama 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Taigi akivaizdu, kad ginčijamos 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties sudarymo tikslas buvo atsakovės UAB „Miškų fondas“ siekis tapti žemės sklypo 1 (taip pat ir žemės sklypo 2) bendraturte apeinant imperatyvią Miškų įstatyme nustatytą tvarką, taip pat vėlesniais sandoriais apeiti Miškų įstatyme įtvirtintą kaimyninių žemės sklypų savininkų pirmumo teisę žemės sklypo 1 (taip pat žemės sklypo 2) dalių įsigijimui. Kitos mainų sutarties, kuri laikytina apsimestiniu sandoriu, dalies įvykdymo faktas neturi reikšmės sandorio pripažinimui negaliojančiu. Apsimestinio sandorio atveju sandoris yra įvykdomas, tik išorinis sandoris neatitinka tikrojo sandorio turinio.
22.6. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, mainų sutarties sudarymo aplinkybės ir faktai gali būti panaudoti prieš atsakovus (fizinius asmenis), nes jie negali būti laikomi sąžiningais pardavėjais, be to, teises jie įgijo ne apsimestinio mainų sandorio pagrindu, o 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.
22.7. Teismas padarė klaidingą išvadą ir dėl to, kad ieškovė apskritai neturi intereso įsigyti žemės sklypą 1 ar kad ji atsisakė pirkti žemės sklypo 1 dalį. Tokia išvada padaryta išimtinai remiantis atsakovų pusės paaiškinimais, tačiau byloje nėra nei vieno tai patvirtinančio įrodymo. Priešingai, būtent atsakovė UAB „Miškų fondas“ ieškovei nepardavė žemės sklypo 1 dalies.
22.8. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kuria remiantis yra pripažįstama, kad sandorio negaliojimo institutas yra tinkamas ir pažeistos pirmumo teisės pirkti privačią žemę gynimo būdas.
22.9. Ieškovė ieškinyje jokių reikalavimų dėl žemės sklypo 2 atsakovams nėra pareiškusi, todėl teismas nepagrįstai sprendime nurodė ir tai, kad ieškovė dėl šio sklypo perleidimo jokių teisių neturėjo ir negali ginčyti su juo susijusių sandorių.
23. Atsakovai UAB „Miškų fondas“, K. B., R. J., R. J., P. M., G. M., R. G. ir G. J. atsiliepime į ieškovės UAB „GreenGold Timberlands 1“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovei UAB „Miškų fondas“ jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, baudos dydį parenkant teismo nuožiūra, pusę baudos priteisiant atsakovei UAB „Miškų fondas“. Atsiliepimas grindžiami šiais argumentais:
23.1. Ieškovei iki ginčijamos manų sutarties sudarymo būtų atsiradusi pirmumo teisė įsigyti su jai priklausančiu žemės sklypu besiribojantį miškų ūkio paskirties žemės sklypą tik tuo atveju, jeigu K. B. būtų jam priklausiusią žemės sklypo dalį pardavinėjęs ir jeigu žemės sklypo bendraturčiai nebūtų pasinaudoję pirmumo teise įsigyti parduodamą žemės sklypą. Tačiau šiuo atveju žemės sklypo dalis buvo ne parduodama, o mainoma, todėl Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis netaikytina. Be to, net jeigu ginčo žemės sklypo dalis ir būtų buvusi pardavinėjama, pirmumo teisę ją įsigyti būtų pirmiausia turėję bendraturčiai, o ne ieškovė.
23.2. Ieškovės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2012 ginčo santykius reglamentavo Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, kuris nenumatė specialaus pažeisto pirmumo teisės pirkti žemę gynybos būdo, dėl ko buvo pasinaudota CK įtvirtintais gynybos būdais. Tuo tarpu šiuo atveju ginčo santykius reglamentuoja specialus įstatymas – Miškų įstatymas, kurio normos aiškiai įtvirtina, kaip savo pažeistą teisę pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą gali apginti žemės sklypo bendraturčiai ar gretimo žemės sklypo savininkai.
23.3. Mainų sandorio sąlygos atitiko įstatyme nustatyta mainų sutarties sampratą, sandoriu įgyvendinta abiejų šalių laisva valia ir teisėti interesai. Tiek mainų sutartimi, tiek dviejų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo atveju atsakovai būtų pasiekę tą patį tikslą, tačiau sudaryti mainų sutartį buvo paprasčiau ir ekonomiškiau, juolab kad pasirinkimas sudaryti vienokį ar kitokį sandorį priklauso šalims. Aplinkybė, kad šalys nusprendžia sudaryti paprasčiau įgyvendinamą sandorį, nesudaro pagrindo laikyti sandorio šalis nesąžiningomis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad sandoris buvo įvykdytas – tą patvirtina Nekilnojamojo turto registre esantys įrašai apie išmainytų žemės sklypų perėjimą nuosavybės teisėmis kiekvienam iš atsakovų.
23.4. Ieškovė, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis, bei žinodama, kad yra ir kitų suinteresuotų asmenų įsigyti parduodamą turtą, pavyzdžiui, E. P. yra pateikęs sutikimą pirkti žemės ginčo žemės sklypą, bei suprasdama, kad šiuo atveju atsakovė UAB „Miškų fondas“ turi teisę pasirinkti su kuriuo iš asmenų, t. y. su ieškove ar E. P. sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį, nusprendė pateikti teismui ieškinį, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. siekdama, kad pardavimo sandoris nebūtų sudarytas. Visi šie veiksmai akivaizdžiai įrodo, kad ieškovė, siekdama pakenkti konkurentei – atsakovei UAB „Miškų fondas“, bei siekdama parduodamą turtą – 821/922 dalį žemės sklypo 1 – įsigyti už kuo mažesnę kainą, pateikė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą ieškinį teismui, kuris iš esmės buvo grindžiamas tik subjektyviais samprotavimais, o ne įrodymais.
23.5. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi reikšmės tokia ieškovės nurodyta aplinkybė, kad skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas įrodymu (2018 m. gruodžio 13 d. atsakymu į UAB „Miškų fondas“ 2018 m. gruodžio 12 d. pranešimą), kuris nebuvo prijungtas prie bylos. Teismo vertinimas visiškai nepasikeistų, jei į šį atsakymą, priimdamas sprendimą, teismas nebūtų atsižvelgęs. Minėtas dokumentas neturėjo lemiamos įtakos išsprendžiant šalių ginčą, jis tik patvirtino teismo jau padarytas išvadas.
23.6. Ieškovės veiksmai, kai atsakovei UAB „Miškų fondas“ atsisakius sumažinti parduodamo turto kainą, ieškovė, neturėdama reikalavimo teisės ginčyti mainų sandorio, pareiškė ieškinį ir pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl ko buvo apribota atsakovės teisė disponuoti turtu, nesąžiningi. Teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus teisėtą ir pagrįstą sprendimą, ieškovė vėlgi pateikė akivaizdžiai nepagrįstą apeliacinį skundą, kuris iš esmės grindžiamas ne įrodymais, o tik subjektyviais samprotavimais. Atsakovų nuomone, akivaizdu, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jai turėtų būti taikomos CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės – skiriama iki 5 000 Eur baudą, 50 procentų paskirtos baudos priteisiant atsakovei UAB „Miškų fondas“.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl šalių pateiktų rašytinių paaiškinimų priėmimo
24. Atsakovai 2020 m. gegužės 25 d. pateikė procesinį dokumentą, pavadintą rašytiniais paaiškinimais, kuriame nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti, ar apeliantė UAB „GreenGold Timberlands 1“, kaip gretimo žemės sklypo savininkė, apskritai turėtų galimybę įgyvendinti tokią pirmumo teisę pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Taip pat atsakovai prašo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apeliantė, reaguodama į šiuos paaiškinimus, 2020 m. gegužės 26 d. pateikė pareiškimą, jame prašydama šių atsakovų rašytinių paaiškinimų ir prie jų pridėtų naujų įrodymų (išrašų iš portalo www.rekvizitai.lt) į bylą nepriimti, taip pat prašo atsakovų prašymą dėl baudos skyrimo apeliantei atmesti kaip nepagrįstą.
25. Atsakovai rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad pagal Miškų įstatymo 4 straipsnį asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis kaip 1 500 ha. Asmenys gali įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba daugiau negu 20 procentų juridinio asmens, nuosavybės teise turinčio daugiau negu 400 ha miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, akcijų tik gavę Nacionalinės žemės tarnybos išduotą sutikimą. Sutikimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą išduodamas tarnybai valstybės įmonių ir (ar) biudžetinių institucijų registruose patikrinus duomenis apie asmenų turimus ir planuojamus įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotus ir (ar) akcijas juridiniuose asmenyse, kurie valdo miškų ūkio paskirties žemę, ir nustačius, kad bendras įsigyto (priklausančio) ir norimo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas neviršija šiame įstatyme nustatytų didžiausių įsigyjamo miško žemės ploto dydžių.
26. Atsakovų teigimu, į nagrinėjamą bylą apeliantė UAB „Green Gold Timberlands 1“ neteikė tokių duomenų, ar jai bei su ja susijusiam asmeniui UAB „Green Gold Timberlands 2“ bendrai priklausančių miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas neviršija 1 500 ha ir, atitinkamai, ar apeliantė apskritai turi subjektinę teisę įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, ar Nacionalinė žemės tarnyba būtų išdavusi (išduotų) jai sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Pasak atsakovų, jeigu apeliantei ir su ja susijusiems asmenims priklausančios miškų ūkio paskirties žemės plotas viršija 1 500 ha, apeliantė objektyviai negalėtų įsigyti iš atsakovų jiems priklausančio žemės sklypo, o tai tik įrodo, kad apeliantė neturi reikalavimo teisės pagal pareikštą ieškinį. Apeliantei neįrodžius, kad ji turi reikalavimo teisę, akivaizdu, kad ieškinys pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismo buvo atmestas.
27. Aptartas atsakovų rašytinių paaiškinimų ir, juos grindžiant, pridedamų naujų įrodymų turinys lemia teisėjų kolegijos išvadą, kad šiais paaiškinimas atsakovai nepagrįstai siekia išplėsti tiek bylos nagrinėjimo, tiek ir apeliacinio skundo ribas. Viena vertus, nurodytos Miškų įstatymo normos pakeitimas, nustatantis didžiausią leidžiamos įsigyti miškų žemės ūkio paskirties žemės plotą, įsigaliojo tik nuo 2020 m. sausio 1 d., taigi ginčijamų sandorių sudarymo metu dar negaliojo. Pagal bendrąjį teisės principą lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią) teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų atgalinis veikimas neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Kitaip tariant, bendrasis teisės principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja tik į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013). Atliktų veiksmų atitiktis teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui tikrinama pagal jų atlikimo metu galiojusias teisės normas. Minėtos aptartos taisyklės taikomos materialiajai teisei ir jos galiojimui laiko atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-611/2015).
28. Kita vertus, rašytiniuose paaiškinimuose nurodytomis aplinkybėmis atsakovai negrindė savo atsikirtimų ar nesutikimo su ieškiniu, jos nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme. Įstatymų leidėjas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 3 dalis).
29. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovų rašytinius paaiškinimus ir prie jų pridedamus naujus įrodymus.
Dėl apeliantės teisės reikšti ieškinį ir jos teisių gynimo būdų
30. Apeliantė (ieškovė) UAB „GreenGold Timberlands 1“ šioje byloje įrodinėjo, kad ginčijimais mainų ir pirkimo–pardavimo sandoriais buvo pažeistos imperatyvios Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 bei 3 dalių nuostatos, tuo pačiu pažeistos ir apeliantės teisės.
31. Pirmosios instancijos teismas nurodė tokius apeliantės ieškinio atmetimo pagrindus: apeliantė nėra suinteresuota žemės sklypo 1 dalies realiu įsigijimu; net ir ginčijamų sandorių panaikinimo atveju apeliantei jokių teisinių pasekmių neatsirastų, todėl ji neturi reikalavimo teisės ginčyti sandorius; ieškiniu nereiškiamas reikalavimas perkelti ieškovei žemės sklypo pirkėjo teises ir pareigas, kuris, teismo vertinimu, šioje situacijoje yra vienintelis galimas teisių gynimo būdas; ginčijami sandoriai yra teisėti, atitinkantys šalių valių ir įvykdyti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija stokoja pagrįstumo.
32. Pagal Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamų sandorių sudarymo metu) 41 straipsnio 1 dalį, pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę už tokią pat kainą ir kitomis tokiomis pat sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ši žemė parduodama iš viešųjų varžytynių, pagal šią eilės tvarką turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) asmuo, nuosavybės teise turintis miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą. Pranešime apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą žemės savininkas privalo nurodyti pardavimo sąlygas. Jeigu miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininko pranešimas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą pateikiamas notarui, šis ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jo gavimo pranešimą perduoda Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą. Kai parduodama bendrosios nuosavybės teise valdoma žemės sklypo dalis, pranešimas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalį Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pateikiamas tik tuo atveju, kai CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teise pirkti žemės sklypą nepasinaudoja to žemės sklypo bendraturtis.
33. Pagal Miškų įstatymo 41 straipsnio 4 dalį, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys apie parduodamą miškų ūkio paskirties žemės sklypą, pardavimo sąlygas ir sąlygas, kuriomis asmenys gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemę, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 3 dalyje nurodyto žemės sklypo savininko pranešimo gavimo dienos raštu praneša asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Šie asmenys savo sutikimą pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos.
34. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys, gavęs Miškų įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nurodytą rašytinį sutikimą pirkti žemės sklypą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pabaigos dienos išduoda pažymą, kad šis žemės sklypas parduodamas šio straipsnio nustatyta tvarka pirmumo teise turinčiam jį pirkti asmeniui. Kai pirkti parduodamą miškų ūkio paskirties žemės sklypą pirmumo teise pageidauja keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, šioje dalyje nurodytoje pažymoje išvardijami visi vienodą pirmumo teisę turintys asmenys ir žemės savininkas pats nusprendžia, kuriam asmeniui arba asmenims, kai parduodama keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, pasiūlytomis sąlygomis parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą (Miškų įstatymo 41 straipsnio 5 dalis).
35. Kai turintys pirmumo teisę asmenys atsisako pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pabaigos dienos išduoda pažymą, kad siūlomo parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypo nepageidavo pirkti asmenys, turintys pirmumo teisę jį pirkti pagal šio straipsnio nuostatas, ir žemės savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims. Kai miškų ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame žemės savininko pranešime, šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas (Miškų įstatymo 41 straipsnio 6 dalis).
36. Taigi, kaip matyti iš Miškų įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo, pirmumo teisę įsigyti miškų ūkio paskirties žemę turi ne tik žemės sklypo bendraturčiai, bet ir gretimo žemės sklypo savininkai, jeigu bendraturčių nėra arba jeigu bendraturčiai atsisako pasinaudoti pirmumo teise, įtvirtinta CK 4.79 straipsnyje.
37. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad apeliantė yra besiribojančio su žemės sklypu 1 žemės sklypo savininkė. Vadinasi, žemės sklypo 1 ar jo dalies pardavimo atveju apeliantė, nesant pirmesnės eilės pirmumo teisės turėtojų (bendraturčių) arba šiems nesutikus pasinaudoti tokia savo teise, kaip ir kiti besiribojančių sklypų savininkai būtų turėjusi galimybę įsigyti žemės sklypo 1 dalį. Tuo leidžia įsitikinti ir byloje esantys įrodymai – jau po ginčijamo mainų sandorio sudarymo parengti Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio 2018 m. lapkričio 30 d., 2019 m. sausio 9 d. 2019 m. vasario 8 d, 2019 m. kovo 13 d. pranešimai, kuriuose apeliantė yra įvardyta tarp asmenų, galinčių pirmumo teise įsigyti parduodamą miškų ūkio žemės sklypo dalį.
38. Kitaip nei sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantės suinteresuotumą įgyti žemės sklypo 1 dalį ir tokių jos buvusių ketinimų realumą patvirtina apeliantės Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriui pateikti 2018 m. gruodžio 20 d. (sutinkant ir su papildomomis pardavimo sąlygomis – kartu pirkti ir žemės sklypą 2 už 17 000 Eur) ir 2019 m. vasario 25 d. sutikimai įsigyti parduodamą žemės sklypo 1 dalį, o taip pat ir šios civilinės bylos iniciavimo faktas.
39. Teisėjų kolegija negali pritarti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo 29 punkte padarytai išvadai, kad apeliantė, pateikusi Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui savo sutikimą pirkti žemės sklypo 1 dalį, apie kurios pardavimą (kartu su kitu žemės sklypu) ji buvo informuota Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. lapkričio 30 d. raštu, dėl pakartotinio
2019 m. vasario 8 d. pasiūlymo pasinaudoti pirmumo teise valios nepareiškė, taigi atsisakė įsigyti parduodamą sklypą, juolab kad tokią aplinkybę teismas taip pat vertino kaip dar vieną suinteresuotumo įgyti ginčo žemės sklypą neturėjimą patvirtinantį faktą.
40. Kaip matyti iš bylos medžiagos, į Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. lapkričio 30 d. pranešimą apeliantė sutikimą pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypo 1 dalį (už 66 500 Eur ir dar papildomai žemės sklypą 2 už 17 000 Eur) pateikė 2018 m. gruodžio
20 d. Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyrius, atsakydamas į apeliantės sutikimą,
2019 m. sausio 9 d. pranešimu informavo, kad apeliantė nėra vienintelis asmuo, pateikęs tokį sutikimą, taigi žemės sklypo 1 dalis pagal 2019 m. sausio 8 d. pažymą Nr. 23PAŽ-18-(14.23.33.) „Dėl miškų ūkio paskirties žemės pardavimo pirmumo teise turinčiam jį pirkti asmeniui“ bus parduodama pardavėjo sprendimu pasirinktam asmeniui ar asmenis, kai parduodama keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, nurodytiems minėtoje pažymoje. Tačiau 2019 m. vasario 8 d. raštu apeliantei dar kartą buvo pranešta apie žemės sklypo 1 dalies pardavimą už 55 000 Eur, šį kartą jau nenurodant jokių papildomų sąlygų. Apeliantė savo sutikimą pateikė 2019 m. vasario 25 d., o Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyrius
2019 m. kovo 13 d. raštu informavo, kad ji nėra vienintelė pretendentė, pateikusi tokį sutikimą, todėl pardavimas bus vykdomas pagal 2019 m. kovo 12 d. pažymą Nr. 23PAŽ-211-(14.23.33.) pardavėjo sprendimu pasirinktam asmeniui ar asmenims.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie byloje esantys duomenys, priešingai nei tvirtina atsakovai bei nusprendė pirmosios instancijos teismas, neteikia pagrindo padaryti išvadą, kad apeliantė buvo (yra) atsisakiusi pirkti žemės sklypo 1 dalį, todėl jos teisės nėra pažeistos ir teismine tvarka negintinos, nei tokią išvadą, kad jos kreipimąsi į teismą lėmė atsakovų įvardytos kitos priežastys (piktnaudžiavimas teise). Pačios pardavėjos (atsakovės UAB „Miškų fondas“) veiksmai, pateikus naujas pardavimo sąlygas, suponavo ir naują žemės sklypo 1 dalies pardavimo procedūros įgyvendinimą, kaip to reikalauja Miškų 41 straipsnio 6 dalis.
42. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamas teismo sprendimo išvados nepagrįstai grindžiamos dokumentu (UAB „GreenGold Timberlands 2“ atsakymu į 2018 m. gruodžio 12 d. pranešimą), kuris nustatyta tvarka nėra tapęs šios bylos dalimi. Teismas, kaip patvirtina 2019 m. liepos 25 d. teismo posėdžio garso įrašas (nuo 1:48 min. iki 4:30 min.) ir teismo posėdžio informacinė pažyma, atsisakė šį dokumentą priimti motyvuodamas tuo, kad jis nėra susijęs su nagrinėjama byla. Minėtas dokumentas yra atsakovei UAB „Miškų fondas“ adresuotas atsakymas, kuris buvo parengtas ne apeliantės UAB „GreenGold Timberlands 1“, o kito juridinio asmens – UAB „GreenGold Timberlands 2“, be to, jame aptariamas ir ne ginčo objektu nagrinėjamoje byloje tapusio žemės sklypo, o kito sklypo pirkimas–pardavimas, atsakyme, be kita ko, pažymint, kad rašto rengėja neatsisako pirkti žemės sklypo, tik nurodo, jog UAB „Miškų fondas“ pasiūlymas po dviejų dienų pas notarą sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, negavus jokių dokumentų (nei žemės sklypo plano, sutarties projekto), yra nesąžiningas. Taigi, pirmosios instancijos teismas tokiu dokumentu, kaip įrodymu, iš tiesų negalėjo remtis, jo priėmimo į bylą klausimą išsprendęs neigiamai.
43. Šiame kontekste pažymėtina, kad net jeigu tokį įrodymą teismas ir būtų nustatyta tvarka priėmęs, jo turinio pagrindu nebuvo galima vertinti apeliantės elgesio ar spręsti dėl apeliantės nesutikimo su atsakovės UAB „Miškų fondas“ siūlomomis pardavimo sąlygomis, siūlant savo pačios sąlygas, su kuriomis jau nesutiko atsakovė ir sandoris neįvyko. Šis, kaip nurodyta, kito juridinio asmens raštas yra parengtas 2018 m. gruodžio 13 d., o nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė į tarnybos 2018 m. lapkričio 30 d. pasiūlymą pasinaudoti pirmumo teise (kurį gavo 2018 m. gruodžio 3 d.) atsakė 2018 m. gruodžio 20 d. (t. y. nepraleisdama 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos termino), o ne 2018 m. gruodžio 3 d., kaip sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, nors apeliantės atstovė teismo posėdžio metu ir dublike (14 punkte) buvo atkreipusi dėmesį į klaidingai ieškinyje nurodytą datą. Kaip teisėjų kolegija nurodė pirmiau (nutarties 40 punktas), šis sutikimas nebuvo vienintelė ar paskutinė apeliantės valios pirkti žemės sklypo 1 dalį išraiška, atsakovei UAB „Miškų fondas“ pakeitus pardavimo sąlygas ir tarnybai 2019 m. vasario 8 d. raštu pakartotinai pradėjus pirmumo teisės turėtojų informavimo apie galimybę pasinaudoti tokia pirmumo teise procedūras.
44. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos atitinkamos išvados bei vertinimai, kad apeliantės teisės jos ginčijamų sandorių sudarymu nebuvo ir negalėjo būti pažeistos, nes ši neturi jokio objektyviai pagrįsto intereso nei pagal Miškų įstatymą (esant pirmesnės eilės pretendentams), nei atsižvelgiant į jos faktiškai (ne)atliktus po sandorių sudarymo veiksmus kvestionuoti atsakovų sudarytus susitarimus, susijusius su besiribojančio sklypo savininkų pasikeitimu, yra neteisingi. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantės ieškinio reikalavimai tokiu pagrindu, kad ji neturi reikalavimo teisės ginčyti šiuos sandorius, negalėjo būti atmesti.
45. Su teismo pozicija galima būtų sutikti tik tuo aspektu, kad pirmiau šioje nutartyje aptarta tvarka (nutarties 32 – 36 punktai) galioja tik miškų ūkio žemės paskirties žemės sklypų pardavimo sandoriams, o sudarant kitokio pobūdžio sandorius, pavyzdžiui, dovanojimo ar mainų, netaikoma. Tačiau apeliantė šioje byloje būtent ir įrodinėjo tai, kad faktiškai šalys buvo susitarusios dėl pirkimo–pardavimo, o mainų sandoris tikrųjų jų ketinimų ir valios neatitiko, šis sandoris yra iš dalies tariamas, iš dalies – apsimestinis ir buvo sudarytas vien tam, kad atsakovė UAB „Miškų fondas“ nekliudomai galėtų tapti žemės sklypo 1 bendraturte, apeidama kitų galimų pretendentų, įskaitytinai ir apeliantės, turimą pirmumo teisę. Tokį faktą ir šalių ketinimus (vien formaliai sudaryti mainų sandorį, turint tikslą išvengti Miškų įstatyme nustatytos imperatyvios turto pardavimo tvarkos) įrodžius, neabejotinai atsiranda teisinės prielaidos vertinti, ar nebuvo apeliantės turimo pirmumo teisės (jos teisėto intereso) pažeidimo.
46. Apeliantė, siekdama paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotą jos suinteresuotumo ginčyti sandorius bendraisiais jų negaliojimo pagrindais nebuvimą ir jos pasirinkto savo teisių gynimo būdo negalimumą, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2012 ir 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014 pateiktų išaiškinimų, kad sandorio negaliojimo institutas yra tinkamas pažeistos pirmumo tesės pirkti privačią žemę gynimo būdas ir jį galima taikyti tuo atveju, kai nėra prielaidų pirkėjo teisių perkėlimui. Atsakovai, atsikirsdami į tokius apeliacinio skundo argumentus, savo atsiliepime tvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo remtis šia praktika, nes ji buvo suformuota bylose, kuriose ginčo santykiai buvo reglamentuojami Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, nenustatančio tokio specialaus pažeistos pirmumo teisės pirkti žemę gynybos būdo, koks yra įtvirtintas Miškų įstatyme, ir juo vieninteliu savo pažeistas teises pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą gali ginti žemės sklypo bendraturčiai ar gretimo žemės sklypo savininkai.
47. Teisėjų kolegija, sutikdama su atsakovais, kad nurodytose kasacinio teismo nutartyse iš tiesų buvo sprendžiama dėl pirmumo teisės įgyti žemės sklypo dalį, ant kurios stovi statiniai, ir jose buvo analizuotos Žemės įstatymo, o ne Miškų įstatymų nuostatos, visgi atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas, kitoje byloje pasisakydamas dėl pirmumo teisių, įtvirtintų įvairiuose įstatymuose (Žemės įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatyme), gynimo būdų, jau buvo pažymėjęs tai, kad visuose šiuose įstatymuose įtvirtintos pirmumo teisės prigimtis yra panaši, analogiška, ja siekiama tų pačių tikslų, todėl ir šios teisės pažeidimo teisinių padarinių pašalinimas negali iš esmės skirtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007).
48. Vadinasi, ir šioje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui kasacinio teismo išaiškinimai visose panašiose bylose, kuriose buvo pasisakyta dėl pažeistos pirmumo teisės gynimo būdų, yra aktualūs ir svarbūs, juolab kad miškų ūkio paskirties žemės sklypas bendriausia prasme taip pat yra žemės sklypas.
49. Miškų įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas suinteresuotas asmuo per
3 mėnesius nuo sužinojimo apie miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą dienos arba nuo momento, kai galėjo apie tai sužinoti, turi teisę teismine tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.
50. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pirmumo teisės tikslas yra užtikrinti asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu daugiau negu visi kiti tretieji asmenys ir kuriems šio turto perleidimas gali turėti tiesioginės įtakos ateityje, interesus. Tokia pirmumo teisė yra įstatyminė garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Jeigu nebūtų nustatyta šį pirmumo teisė ir nebūtų užtikrinta tinkama jos apsauga, tai būtų nepagrįstai pažeisti tokią teisę turinčių asmenų teisėti lūkesčiai, susiję su jiems priklausiančiu ar jų naudojamu turtu. Pažeistai pirmumo teisei ginti yra nustatytas specialaus gynimo būdas, kuris nėra atsitiktinis ir leidžia efektyviau bei greičiau pašalinti šios teisės pažeidimo padarinius – pažeistą pirmumo teisę jos turėtojas gali realiai apginti tokiu būdu, kuris jam suteiktų galimybę tapti trečiajam asmeniui parduoto žemės sklypo savininku. Toks gynimo būdas lemia mažiausias neigiamas teisės pažeidimo pasekmes ir užtikrina faktinį pirmumo teisės įgyvendinimą. Kita vertus, kasacinis teismas pažymėjo ir tai, kad civilinių teisių gynimo būdai yra alternatyvūs, suteikiantys pačiam asmeniui galimybę pasirinkti tą gynimo būdą, kuris labiausiai atitinka teisės pažeidimo pobūdį ir kuris galėtų užtikrinti adekvačią jo pažeistų teisių gynybą. Todėl galimi ir kiti tokio asmens teisių gynimo būdai, pavyzdžiui, nuostolių atlyginimas ar sandorio panaikinimas, nors jie mažiau atitinka pirmumo teisės turėtojo interesus, sukelia didesnių neigiamų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2007; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007).
51. Tiek dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, tiek kasacinio teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad šalis laisva valia pasirenka, kaip ji gins savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ir kuriuo iš CK 1.138 straipsnyje išvardintų civilinių teisių gynybos būdų ji naudosis. Apie tai pasisakyta ir bylos šalių nurodomose, tačiau jų skirtingai interpretuojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse – 2012 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2012, ir 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014. Teisėjų kolegija šiose nutartyse jau akcentavo civilinėje teisėje galiojantį dispozityvumo principą, išaiškino, kad asmuo yra laisvas pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą, nurodė, kad privatinei teisei būdingas šalių autonomijos arba dispozityvumo principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio modelį, pripažino, kad ieškovas gali pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą, pažymėjo, kad pažeista teisė, susiklosčius faktinei bei teisinei situacijai, susijusiai su pirmumo teisės galimu pažeidimu, gali būti ginama ir taikant sandorio negaliojimo institutą bei jo negaliojimo padarinius (restituciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2012).
52. Taigi, žemės sklypo bendraturtis, statinio ar įrenginio savininkas, o nagrinėjamos bylos atveju – ir besiribojančio miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininkas dėl pirmumo teisės pirkti žemės sklypą pažeidimo gali nereikšti reikalavimo perkelti jam žemės sklypo pirkėjo teises ir pareigas, jis gali pasinaudoti kitais įstatyme numatytais teisių gynimo būdais, be kita ko, kelti sandorio galiojimo klausimą ir reikalauti restitucijos taikymo. Todėl ir tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tik pirkėjo teisių perkėlimo institutas, įtvirtintas Miškų įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje, yra vienintelis pirmumo teisės turėtojų pažeistų teisių ir interesų gynimo būdas, nėra pagrįsta. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorio negaliojimo institutas yra tinkamas pažeistos pirmumo teisės pirkti privačią žemę gynimo būdas. Be to, šis institutas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai nustatomas savininko pirmumo teisės pažeidimas, tačiau nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014).
53. Vertindamas panašią faktinę situaciją, t. y. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme įtvirtintos pirmumo teisės pažeidimą, kasacinis teismas jau yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad įstatymas nustato pakankamai trumpą laikotarpį, per kurį turi būti pareiškiamas reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas, nes ši teisė nėra absoliuti – būdama garantija suinteresuotam asmeniui ir suvaržymu žemės sklypo savininkui, ji galioja ribotą laiką, kuriam pasibaigus pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išnyksta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2014). Kadangi Miškų įstatyme nustatytos pirmumo teisės prigimtis, jos paskirtis bei įtvirtintas specialus jos gynimo būdas (pirkėjo teisių perkėlimas) yra visiškai analogiški, kaip ir šioje kasacinio teismo nagrinėtose byloje, į tokius išaiškinimus atsižvelgtina ir nagrinėjamo ginčo atveju.
54. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tais atvejais, kai pirkėjo teisių perkėlimas, kaip teisių gynimo būdas, nėra galimas, nes arba tokia teisė pasibaigusi, arba nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo prielaidų, šis institutas netaikomas. Taigi ir nagrinėjamos bylos atveju pirkėjo teisių perkėlimas, nors paprastai jis yra priimtinesnis ir efektyvesnis pažeistų pirmumo teisių gynimo būdas, negalėtų būti taikomas. Pirma, toks reikalavimas nebuvo pareikštas nustatyta tvarka (per 3 mėnesius). Antra, toks gynimo būdas negalėtų būti taikomas ir dėl to, kad apeliantė yra paskesnės eilės pirmumo teisės turėtoja (su žemės sklypu 1 besiribojančio gretimo žemės sklypo savininkė), o ne žemės sklypo 1 bendraturtė. Pažymėtina, kad tokią aplinkybę pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau teismas suklydo spęsdamas dėl apeliantės pasirinkto kito gynybos būdo priimtinumo – sandorių negaliojimo instituto taikymo, kuris, kaip nurodyta pirmiau, yra tinkamas pirmumo teisių gynimo būdasi teismas suklydo ir vertindamas apeliantės interesą jos pasirinktu būdu ginti savo teises (t. y. neprašyti pirkėjos teisų perkėlimo, o siekti sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo), nepagrįstai susiejęs šią aplinkybę ir su apeliantės suinteresuotumo ginčyti sandorius bendraisiais jų negaliojimo pagrindais nebuvimu.
55. Kitokio apeliantės suinteresuotumo ginčo žemės sklypu vertinimo nesuponuoja ir atsakovų argumentai, kad atsakovė UAB „Miškų fondas“, tapusi žemės sklypo 1 bendraturte ir pirmesnės eilės pirmumo teisės turėtoja (Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktas) kitu apeliantės ginčijamu 2019 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sandoriu iš žemės sklypo 1 bendraturčiais buvusių fizinių asmenų (atsakovų) jau yra supirkusi jiems priklausiusias šio žemės sklypo dalis, o buvę bendraturčiai, kaip pirmesnės eilės pirmumo teisės turėtojai, sudarydami atitinkamą sandorį – parduodami jiems priklausiusias žemės sklypų dalis – yra atsisakę savo pirmumo teisės įsigyti vieni kitų dalis.
56. Šiame kontekste pažymėtina, kad savininko teisių turinys, apibrėžtas CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, nustato savininko teisių įgyvendinimo ribas ir principus, taigi savininkas įgyvendina savo nuosavybės teisę valdydamas, naudodamas jam priklausantį nuosavybės teisės objektą bei disponuodamas juo savo nuožiūra, tačiau šie veiksmai neturi pažeisti įstatymų, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Vadinasi, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ir ją įgyvendindamas savininkas turi paisyti tam tikrų draudimų, todėl savininko teisių įgyvendinimas neturėtų būti suvokiamas vien kaip valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių įgyvendinimas, nes savininkas, šias teises įgyvendindamas, įgyja ir tam tikrų pareigų. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi, be kita ko, priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020).
57. Taigi, priešingai nei yra įsitikinę atsakovai, šio žemės sklypo bendraturčiai, atsisakydami savo pirmumo teisės įsigyti vienas kito dalis, taip pat turėjo laikytis Miškų įstatyme imperatyviai nustatytos tokios paskirties žemės sklypo pardavimo tvarkos, siūlyti savo dalis įsigyti paskesnės pirmumo teisės turėtojams (gretimų miško žemės sklypų savininkams).
58. Be to, kaip matyti iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2019 m. vasario 20 d. išrašo (su istorija), du buvę žemės sklypo 1 bendraturčiai, atsakovė R. G. ir S. G., 2018 m. lapkričio 7 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš atsakovės UAB „Miškų fondas“ įgijo nuosavybėm 26/1383 dalis to paties ginčo žemės sklypo, nors vos prieš kelias savaites apeliantės ginčijama 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė R. G. buvo perleidusi atsakovei UAB „Miškų fondas“ atitinkamą dalį jai nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo 1 už 780 eurų kainos dalį. Ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia atsakovės UAB „Miškų fondas“ atsikirtimus, kad kiti šio žemės sklypo bendraturčiai neturėjo intereso ir yra atsisakę savo pirmumo teisės į atsakovo K. B. išmainytos atsakovei UAB „Miškų fondas“ žemės sklypo 1 251/2766 dalį.
Dėl mainų ir pirkimo–pardavimo sandorių teisėtumo
59. Apeliantė šioje byloje įrodinėjo, kad atsakovė UAB „Miškų fondas“ 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartimi, sudaryta su atsakovu K. B., nusipirko žemės sklypo 1
251/2766 dalį, besiribojančio su ieškovės žemės sklypu, ir 13/60 dalį žemės sklypo 2, o ne atliko mainų sandorį. Todėl šioje dalyje mainų sandorį laiko apsimestiniu, o mainų sandorio dalį dėl žemės sklypo 3 1/6 dalies, kurį atsakovė UAB „Miškų fondas“ formaliai išmainė į atsakovui K. B. priklausiusius du žemės sklypus, laiko tariamu sandoriu, nes šį sklypą netrukus po mainų sandorio sudarymo atsakovė UAB „Miškų fondas“ susigrąžino savo nuosavybėn už tą pačią 100 Eur kainą, kuria šis sklypas buvo įvertintas ir mainų sutartyje, su atsakovu K. B. pasirašiusi 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantė prašo ir šią sutartį pripažinti negaliojančia, bei, taikant restitucijos institutą, šalis grąžinti į buvusią iki jos teises pažeidusių sandorių sudarymo buvusią padėtį. Apeliantės teigimu, sudarius ginčijamą mainų sutartį, buvo pažeistos imperatyvios Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 bei 3 dalių nuostatos, taigi, nuginčijus pirmojo sandorio dalį dėl žemės sklypo, į kurį pretenduotų ir pati apeliantė, 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sandoris taptu teisiškai ydingas vien dėl tos priežasties, kad būtų paneigta atsakovės UAB „Miškų fondas“ nuosavybės, taigi ir jos pirmumo teisė įgyti kitas šio sklypo dalis.
60. Kaip matyti iš teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas apsiribojo kiekvieno ginčijamo sandorio atskiru įvertinimu, didžiausią dėmesį skirdamas būtent mainų sandoriui. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas mainų sandoris atitinka jo šalių valią, be to, yra įvykdytas, todėl negali būti laikomas tariamu. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visų trijų byloje ginčijamų sandorių teisėtumą įvertino atskirai ir nevertinio jų kaip to paties proceso, leidžiančio įsitikinti tikraisiais jų šalių ketinimais bei motyvais, todėl padarė nepakankamai argumentuotą išvadą dėl išorinės šalių valios atitikimo vidinei šalių valiai.
61. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja, o 2 dalyje nustatyta, kad tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. Toks sandoris, kai neketinama sukurti jokių padarinių, vadinamas fiktyviu, o jo negaliojimo atveju paprastai nekyla poreikis taikyti restituciją, nes toks sandoris realiai nevykdytas. Nagrinėjamu atveju dėl ginčo objektu tapusio žemės sklypo 1 buvo sudaromi notariniai sandoriai, savininkų pasikeitimai fiksuojami viešame registre, taip pat apeliantė siekia ir restitucijos taikymo, todėl šiuo konkrečiu atveju vertinti, kad kiekvienas iš sandorių (2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutartis ir 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartis dėl išmainyto žemės sklypo perpirkimo) teisinių padarinių nesukėlė ir yra fiktyvūs, iš esmės nėra prielaidų.
62. CK 1.87 straipsnis nustato, kad sandoriui, sudarytam kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės, t. y. ginčijamas sandoris vertinamas ne pagal išoriškai išreikštą, o tikrąją jį sudariusių asmenų valią. Tariamo sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių realiai ir siekė sandorio šalys. Kitaip tariant, toks sandoris vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią.
63. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės. Pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Tokie asmenys gali pareikšti ieškinį dėl apsimestinio sandorio, pažeidžiančio jų teises, negaliojimo ir prašyti taikyti apsimestinio sandorio negaliojimo teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-378/2020).
64. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2014 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014). Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties sudarymo aplinkybes, o taip pat ir šalių elgesį po sutarties sudarymo.
65. Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą. Kasacinio teismo praktikoje, vertinant sandorių apsimestinumą, nuosekliai pasisakoma ir tuo aspektu, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o tik kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014).
66. Kaip matyti iš 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties, atsakovė UAB „Miškų fondas“ įgijo nuosavybės teisę į 4 645 Eur vertės turtą (800 Eur už žemės sklypo 2 dalį + 3 845 Eur už žemės sklypo 1 dalį), pati perleisdama nuosavybės teisę į 100 Eur vertės turtą (žemės sklypo 3 dalį) (mainų sutarties 2.1, 3.1 punktai). Įgijusi 251/2766 dalį žemės sklypo 1, UAB „Miškų fondas“, tapusi šio žemės sklypo bendraturte ir, tuo pačiu, pirmesnės eilės, nei apeliantė, pirmumo teisės įsigyti parduodamą dalį turėtoja, 2018 m. spalio 19 d. žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartimi, be kita ko, nusipirko dar 1132/1383 dalis žemės sklypo 1. Vos po 5 dienų po pastarojo sandorio sudarymo, t. y. 2018 m. spalio 24 d., atsakovas K. B. tą pačią 1/6 dalį žemės sklypo 3, kurią mainų sutartimi įgijo iš atsakovės UAB „Miškų fondas“, įkainavęs 100 Eur perpardavė atsakovei UAB „Miškų fondas“. Taigi, atsakovė nevaldė šio žemės sklypo 3 labai trumpą laiką, tik tiek, kiek užruko sandorio su žemės sklypo 1 bendraturčiais sudarymas. Dar daugiau, kaip buvo nurodyta šios nutarties 58 punkte, dalį įsigyto iš atsakovo K. B., o vėliau ir iš kitų bendraturčiu žemės sklypo 1 per trumpą laiką perpardavė atgal vienai iš atsakovių ir buvusių jo savininkių R. G..
67. Aptarta visų šių sandorių seka, laiko tarpas tarp kiekvieno iš sandorių sudarymo ir jų turinys nedaro atsitiktinumo įspūdžio. Priešingai, būtent tokia šių sandorių seka, jų ryšys, itin trumpas laikotarpis tarp jų sudarymo, mainomų daiktų verčių disproporcija, o galiausiai ir išmainyto žemės sklypo 3 perpirkimo iš atsakovo K. B. faktas teisėjų kolegijai leidžia pritarti apeliantės pozicijai, kad mainų sandoris neatitiko mainų sandorio esmės, savo esme ir šalių siekiamu tikslu jis atitiko pirkimo–pardavimo sandorį, kai viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6. 306 straipsnio 1 dalis).
68. Aplinkybę, kad šalys ir neturėjo tikslo sudaryti būtent mainų sutartį, patvirtina atsakovų atstovo teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai, jog tokia schema įgyvendinta atsakovo K. B. kuriam skubiai reikėjo pinigų, pasiūlymu ir jo iniciatyva, nes teisėta jo dalies pardavimo procedūra būtų užtrukusi, kai kuriems bendraturčiams negyvenant Lietuvoje. Vadinasi, tokia sandorių grandine atsakovai UAB „Miškų fondas“ ir K. B. susikūrė sąlygas sudaryti teisėtų sandorių regimybę ir tokiu būdu išvengti Miškų įstatyme nustatytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų ar jų dalių pardavimui taikomos tvarkos (procedūros), kuri, kaip ne kartą šioje nutartyje nurodyta, yra imperatyvi.
69. Tokiu atveju teisėjų kolegija pritaria apeliantės skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs sandorių kaip visumos ir vieno proceso, neatsižvelgęs į pačios atsakovės pripažįstamą faktą dėl kelių sandorių sudarymo poreikio bei tikslo, neatsižvelgęs į sutarčių sąlygas ir šalių sutaptį, ieškinį atmesdamas iš esmės dėl to, kad pripažino apeliantę neturinčia teisinio suinteresuotumo sandorių galiojimu / negaliojimu, šį ginčą išsprendė neteisingai. Teismas, padaręs ydingą išvadą, kad jokie apeliantės teisėti interesai nėra pažeisti, galėjo neteisingai identifikuoti apeliantės ginčijamos mainų sutarties, o taip pat 2018 m. spalio 19 d. ir 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarčių teisėtumą, neįžvelgęs gana aiškiai matomo mainų sutarties apsimestinumo ir kitų paskesnių sutarčių, įskaitytinai ir mainais pridengtos pirkimo–pardavimo sutarties, prieštaravimo teisės normoms (Miškų įstatymo 41 straipsnis, CK 1.80 ir 1.87 straipsniai, ).
70. Kaip buvo nurodyta šios nutarties 63 punkte, tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pridengtojo sandorio (pirkimo–pardavimo sutarties) turinys leistų padaryti išvadą, kad sandoris neatitinka imperatyvių Miškų įstatymo 41 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimų – atsakovė UAB „Miškų fondas“, prieš tai neįgyvendinus bendraturčių ir gretimų žemės sklypų savininkų pasinaudojimo pirmumo teise procedūros, negalėjo tapti parduodamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo pirkėja.
Atitinkamai spręstina ir dėl 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties, įvertinant, ar UAB „Miškų fondas“ galėjo būti tokio sandorio šalimi. 71. Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos (CK 1.80 straipsnio 3 dalis). Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (6.145 straipsnio 1 dalis). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims (CK 6.146 straipsnis).
72. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali išspręsti šio ginčo iš esmės vien dėl restitucijos taikymo ir apeliantės pareikštų ieškinio reikalavimų (ieškinio dalyko). Kaip nurodyta, apeliantė taip suformulavo savo reikalavimus: pripažįstant negaliojančiomis 2018 m. rugsėjo 25 d. mainų sutarties ir susitarimo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo dalį dėl 251/2766 dalies
žemės sklypo 1 perleidimo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Miškų fondas“ nuosavybėn bei 1/6 dalies žemės sklypo 3 ir 2018 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 1/6 dalies žemės sklypo 3 perleidimo uždarosios akcinės bendrovės „Miškų fondas“ nuosavybėn restitucija taikyti grąžinant atsakovui K. B. 251/2766 dalis žemės sklypo 1, o atsakovei UAB „Miškų fondas“ grąžinant 3 845 Eur ir 1/6 žemės sklypo 3.
73. Tačiau mainų sutarties objektu buvo du atsakovui K. B. priklausę žemės sklypai, tarp jų ir 13/160 dalių žemės sklypo 2. Jie abu buvo išmainyti į atsakovei UAB „Miškų fondas“ priklausiusį ir po faktiškai atpirkimo sandorio 2018 m. spalio 24 d. sudarymo tebepriklausantį žemės sklypą 3. Viena vertus, nepareiškus jokio reikalavimo ir dėl šio mainų objekto sudėtinės dalies, liko nenustatyta, ar mainų sandorio objektu tapęs turtas yra dalus, kitaip tariant, ar šalys būtų sudariusios tokį sandorį tik dėl žemės sklypo 1, kokie buvo atsakovės UAB „Miškų fondas“ ketinimai ir tikslai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šis žemės sklypas 2 atsakovės buvo siūlomas pirmumo teisės turėtojams (ir apeliantei) įgyti kartu su žemės sklypu 1.
74. Be to, kita ginčijama 2018 m. spalio 19 d. žemės sklypo dalių pirkimo pardavimo sutartimi dalis atsakovų fizinių asmenų sulygo su atsakove tik dėl žemės sklypo 1 atitinkamų dalių pardavimo, o dalis – ir dėl žemės sklypo 1, ir dėl žemės sklypo 2 dalių pardavimo. Tačiau šios sutarties skirsnyje III. Kaina įvardijama bendra abiejų sklypų (daiktų) 42 780 Eur kaina (sutarties 3.1 punktas), taip pat nurodoma, kad žemės sklypo 2 (sutartyje daiktas 1) kaina yra
8 820 Eur, o žemės sklypo 1 (sutartyje tai daiktas 2) kaina – 42 780 Eur (sutarties
3.3 punktas), kitaip tariant, sutampa su bendra abiejų daiktų kaina, nurodyta sutarties
3.1 punkte. Be to, abiejų žemės sklypų pardavėjams sumokėta atskirai už kiekvieną žemės sklypą kaina sutartyje neįvardyta. Akivaizdu, kad restitucijos taikymo atveju nebūtų galimybės apskaičiuoti atsakovams grąžintinų sumų, apeliantei ieškiniu prašant pripažinti niekine ir negaliojančia UAB „Miškų fondas“ ir atsakovų R. J., R. J., P. M., R. G., G. M. ir G. J. sudarytą 2018 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį tik dėl žemės sklypo 1 dalių (iš viso 1132/1383 dalies) perleidimo atsakovei UAB „Miškų fondas“ nuosavybės teise bei taikyti dvišalę restituciją, nors piniginė restitucijos išraiška ieškinyje taip pat nenurodyta.
75. Galiausiai nustatyta dar viena aplinkybė, kliudanti šį ginčą išspręsti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kaip šioje nutartyje jau buvo nurodyta (nutarties 58 punktas), faktinė situacija po ginčo sandorių sudarymo yra pasikeitusi, nes atsakovė UAB „Miškų fondas“ nėra visų žemės sklypo 1 dalių, įsigytų pagal ginčijamas mainų ir pirkimo–pardavimo sutartis, savininke. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2019 m. vasario 20 d. duomenų nustatyta, kad atsakovė R. G. ir S. G., 2018 m. lapkričio 7 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš atsakovės UAB „Miškų fondas“ įgijo nuosavybėm 26/1383 dalis to paties ginčo žemės sklypo 1. Pažymėtina, kad tokia aplinkybė šalims buvo / turėjo būti žinoma, tačiau šio sandorio teisėtumo klausimas nagrinėjamoje byloje nekeliamas. Tokiu atveju taip pat vertintina, ar gali būti (ir kokia apimtimi) sprendžiama dėl sandorių galiojimo ir taikoma restitucija, jeigu apeliantės reikalavimai būtų tenkinami.
76. Kadangi byloje nustatytų faktinių aplinkybių ginčui apeliacinės instancijos teisme išspręsti pagal tokius ieškinio reikalavimus ir byloje esančius įrodymus nepakanka, apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti nustatytų pirmosios instancijos teismo klaidų. Todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas ir ginčas grąžintinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kartu pažymėtina, kad šalys, susiklosčius tokiai sudėtingai, daugelio asmenų interesus palietusiai situacijai, gali pasinaudoti teisminės mediacijos institutu ir tarpusavio nuolaidomis bei derybomis išspręsti šį ginčą.
Dėl baudos skyrimo
77. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, baudos dydį parenkant teismo nuožiūra, pusę baudos priteisiant atsakovei UAB „Miškų fondas“. Atsakovų įsitikinimu, ieškinys pateiktas tik tada, kai atsakovė UAB „Miškų fondas“ atsisakė sumažinti parduodamo žemės sklypo kainą, tiek ieškinys, tiek apeliacinis skundas yra nepagrįsti, o apeliantė, apskritai neturėjo teisės kreiptis su ieškiniu, todėl toks jos elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
78. Teisėjų kolegija atmeta tokį atsakovų prašymą dėl baudos skyrimo kaip nepagrįstą, nes, priešingai nei nurodo atsakovai ir sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas pripažino apeliantės teisę bei jos interesą pareikšti tokį reikalavimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Antanas Rudzinskas
Egidija Tamošiūnienė