Administracinė byla Nr. eA-1149-968/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08317-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 23S142758 (toliau – ir 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23S145257 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 4 d. iki 2026 m. kovo 3 d. (toliau – ir 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Jis, Rusijos Federacijos pilietis, gavo atsakovo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 4 d. iki 2026 m. kovo 3 d. (toliau abu kartu – ir Sprendimai). 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje (toliau – ir Antstolių tarnyba) (2015–2016 m.), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Lietuvoje neturi nepilnamečių vaikų, nėra dirbęs Lietuvoje, surinkta duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog jo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, priėmė 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento Sprendimais.
2.2. 2022 m. birželio 4 d. jis su Lietuvos Respublikos piliete A. P. sudarė santuoką. Tuo pagrindu 2022 m. liepos 24 d. buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, galiojęs vienerius metus (iki 2023 m. liepos 25 d.), o prieš tai turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. birželio 23 d. iki 2022 m. rugsėjo 21 d. Tiek nacionalinė viza, tiek ir leidimas gyventi pareiškėjui buvo išduoti po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Tuomet VSD nemanė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra grėsmė nacionaliniam saugumui. 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendime nenurodyta, kad, būdamas Lietuvoje, pareiškėjas būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurie keltų grėsmę Lietuvos saugumui, ir kurie būtų pagrindas VSD pakeisti savo ankstesnę poziciją.
2.3. Nepakanka atsakovui remtis vien tik tuo faktu, kad pareiškėjas prieš 7–8 metus dirbo Antstolių tarnyboje, teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendime nenurodė ir nepagrindė, kokiais realiais ir akivaizdžiais pareiškėjo veiksmais, neveikimu ar kt. jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas gyvendamas Lietuvoje neatliko jokių veiksmų, kurie sudarytų realią grėsmę Lietuvos saugumui. Pareiškėjas studijavo, baigė teisės mokslus, susirado darbą Antstolių tarnyboje, tačiau greitai suprato, kad šis darbas ne jam, todėl nuo 2016 m. dirba privačiame sektoriuje.
2.4. Jis, rizikuodamas savo gerove, viešai yra pasisakęs prieš Rusijos vykdomą karą Ukrainoje tinklalapyje www.ore.lt (nekomercinė, savanoriška bei atvira platforma, kurioje žurnalistai, didžėjai, muzikantai, dizaineriai, programuotojai, meno kritikai, vadybininkai bei tiesiog entuziastai išsako savo požiūrį į šiuolaikinio pasaulio realijas: muziką, teatrą, kiną, literatūrą, technologijas, politiką ir sociologiją), kuriame nurodoma, kad muzikos grupė (duomenys neskelbtini), kurios lyderiu ir interviu pašnekovu yra pareiškėjas, prasidėjus karui socialiniame tinkle Facebook savo grupėje paskelbė įrašą „STOP WAR!“ („STOP KARUI!”), taip pat išsakė neigiamą požiūrį į Rusijos vadovą „kuo toliau, tuo panašiau, kad Rusiją valdo ant raketos skriejanti vaikystės traumų kamuojama ir ant viso pasaulio įsižeidusi beždžionė“. Pareiškėjas turi nemažą sekėjų ratą įvairiose socialinėse medijose ir jo vieši pasisakymai yra matomi tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, tiek ir kitose šalyse. Savo neigiamą požiūrį į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje pareiškėjas išsakė ir 2022 m. tarptautiniam muzikos žurnalui. Šiame straipsnyje, paklaustas apie jo išgyvenimus ir karo perspektyvas, pareiškėjas nurodo, kad sunku patikėti tuo, kas vyksta, kad Rusijoje pralaimėta kova su sveiku protu ir kad nemato jokio pozityvumo šiame konflikte. Taip pat paklaustas, ar Kaliningrade taip pat bijoma kalbėti apie karą Ukrainoje ir Putiną neigiamai, nurodo, kad tokie žodžiai kaip „laisvė“ gali nuvesti tiesiai į kalėjimą, kad žmonėms neleidžiama rašyti ir kalbėti tai, ką galvoja ir kad šalyje yra tik viena tiesa. Pareiškėjo muzikos grupė yra sukūrusi ir atlieka dainą (duomenys neskelbtini) apie rusus, žudančius ukrainiečius. Dainų tekstus rašo pareiškėjas. Grupės paskyroje socialiniame tinkle Facebook 2022 m kovo 11 d. paskelbtas įrašas „STOP WAR!“ tebėra. Pats pareiškėjas savo asmeninėje Facebook paskyroje yra pasidalinęs Facebook grupės „Metal has no borders“ („Metalas (turima mintyje muzikos žanras) neturi sienų“) įrašu, kuriame skelbiama „We want peace from Russia‘s Ukrainian invasion“ („Norime taikos dėl Rusijos invazijos Ukrainoje“). Pareiškėjas tiek savo duotuose interviu, tiek ir savo bei savo muzikos grupės socialiniame tinkle skelbia įrašus, pasisakančius prieš Rusijos karą Ukrainoje. Pareiškėjas viešai yra išreiškęs neigiamą savo poziciją dėl Rusijos vykdomo karo Ukrainoje, o atsakovas nepateikė jokių realių ir akivaizdžių pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui įrodymų. Visas atsakovo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas yra grindžiamas vien niekuo nepagrįstais spėjimais ir įtarimais, todėl, jis, kaip neatitinkantis proporcingumo principų, pažeidžiantis jo ir jo sutuoktinės teisę į šeimyninį gyvenimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 str.), turi būti panaikintas.
2.5. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, šiuo atveju svarbu įvertinti: a) ar užsienietis su savo sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete, gyvenančia Lietuvoje, yra sukūrę savo namus, kiek laiko kartu gyvena; b) ar sutuoktiniai gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje šalyje. Pareiškėjas su savo sutuoktine draugauja nuo 2019 m., santuokoje kartu gyveno nuo 2022 m. birželio mėn. Kadangi šiuo metu pareiškėjas neturi galiojančio leidimo gyventi, jis yra išvykęs į savo kilmės valstybę, taigi sutuoktiniai šiuo metu yra priversti gyventi skyrium. Pareiškėjas yra šiuo metu Lietuvai labai nedraugiškos Rusijos Federacijos pilietis. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapyje (https://keliauk.urm.lt/location/rusija) pateikiamos kelionių rekomendacijos, Užsienio reikalų ministerija rekomenduoja Lietuvos Respublikos piliečiams nevykti į Rusiją, o šiuo metu Rusijoje laikinai esančius Lietuvos Respublikos piliečius ragina išvykti iš šalies. Artimiausiu metu Lietuvos piliečiams nebus saugu ir netgi pavojinga vykti į šią šalį, todėl pareiškėjas ir jo sutuoktinė negalėtų pasinaudoti šeimos susijungimo teise jo šalyje – Rusijos Federacijoje. Pareiškėjo sutuoktinė A. P. nemoka rusų kalbos (sutuoktiniai tarpusavyje bendrauja anglų kalba), tad jai būtų sudėtinga susirasti Rusijoje darbą. Be to, atsižvelgiant į įvairias Rusijai taikomas sankcijas, sutuoktinių gyvenimas Rusijoje būtų pakankamai sudėtingas. Pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje turi darbą ir dirba viešajame sektoriuje, t. y. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuotoliu dirba Kipro įmonėje, kurios vienas iš reikalavimų darbui yra dirbti iš ES valstybių narių teritorijos ribų. Pragyvenimo lygis, darbo užmokestis Rusijoje tikrai ne toks, koks Lietuvoje, tad jei pareiškėjui ir jo sutuoktinei Rusijoje ir pavyktų susirasti darbus, jų gyvenimo sąlygos Rusijoje tikrai nebūtų tokios, kokios galėtų būti Lietuvoje, todėl sutuoktinių bendras gyvenimas Rusijoje yra beveik neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad atsakovas nenurodė jokios realios ir akivaizdžios pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, į pareiškėjo šeiminius ryšius, sutuoktinių galimybę gyventi pareiškėjo kilmės valstybėje (t. y. pavojų pareiškėjo sutuoktinei keltis gyventi į Rusiją, į kurią Lietuvos piliečiams jau kuris laikas primygtinai rekomenduojama nevykti), atsižvelgus į protingumo ir proporcingumo kriterijus, 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
2.6. 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą yra priimtas nustačius, kad neva jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismui nutarus, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje nekelia grėsmės valstybė saugumui, atitinkamai turi būti panaikintas ir 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimas.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas 2023 m. birželio 7 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir prašymas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Vykdant užsieniečių kontrolę, pareiškėjui pateiktas klausimynas. Atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą) nurodė, kad 2015–2016 metais dirbo Antstolių tarnyboje. Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. rugpjūčio 22 d. raštą Nr. 18-8994 (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Raštą ir kitus duomenis, priėmė Sprendimus. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD, o Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Todėl, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
3.2. Išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui yra pagrįsta tarnyba Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui.
3.3. Vieši pareiškėjo pasisakymai ir kitos jo nurodytos aplinkybės šiuo aspektu turėjo būti analizuojama jo individualios situacijos aplinkybių kontekste, vertinant jo grėsmės nacionaliniam saugumui pagrįstumą. Nors pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, pareiškėjas teigia, kad viešai, rizikuodamas savo gerove, viešai dalinosi neigiamu požiūriu į Rusijos vykdomą agresiją, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo Antstolių tarnyboje ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys režimo Rusijos Federacijos jėgos struktūroms.
3.4. Vertinant pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjui 2022 m. birželio 23 d. buvo išduota nacionalinė Lietuvos Respublikos viza, galiojusi 3 mėnesius, pareiškėjas nuo 2022 m. liepos 24 d. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą šeimos susijungimo pagrindu, t. y. Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė (santuoka sudaryta 2022 m. birželio 4 d.), duomenų apie nepilnamečius vaikus nerasta. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis pareiškėjas nuo 2013 m. Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto 71 kartą, turėdamas 2022 m. išduotą leidimą laikinai gyventi, skirtą apsigyventi Lietuvoje pas sutuoktinę – daugiau kaip 20 kartų. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos viešai prieinamais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje niekada nedirbo. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
3.5. Aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai gyventi, nereiškia, kad jam visada ateityje privalo būti išduoti leidimai gyventi. Pasikeitus geopolitinei situacijai, nuo 2022 m. lapkričio mėn., Rusijos piliečiai, turi užpildyti specialų klausimyną, kuriame nurodo ir informaciją apie savo darbinę patirtį. Šiame kontekste pažymėtina, kad VSD išvada nėra nemotyvuota – Rašte nurodyti jos motyvai ir aiškiai konstatuojama pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, ši grėsmė grindžiama individualiomis pareiškėjo situacijos aplinkybėmis (darbas Antstolių tarnyboje).
3.6. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, atsižvelgus į pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, spręstą, jog esami šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, tad pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi bei nustatytas 2,5 metų (30 mėnesių) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Migracijos departamento Sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
4.2. Rašte pateiktas vertinimas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento pateikto klausimyno 2 klausimą nurodė, kad 2015–2016 m. jis dirbo Antstolių tarnyboje. Tokiu būdu pareiškėjas išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei prižiūri Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022 ir 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose.
4.3. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.
4.4. Pareiškėjo ryšiai su tam tikromis tarnybomis visada bus laikomi keliančiais grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl atsakovo Sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi, vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį. LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo laikinai gyventi neišdavimo ar panaikinimo klausimą.
4.5. Užsienietis, kaip nurodo ir LVAT savo praktikoje, siekdamas paneigti savo lojalumą Rusijos valdžiai, privalo įrodymais pagrįsti aplinkybes, kurios neabejotinai liudytų užsieniečio akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą; tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Pareiškėjo pridėta automobilio su užrašu nuotrauka ar kompiuterio ekrano nuotrauka, rodanti, kad jo paso duomenys yra tikrinami (kad galėtų naudotis viešosiomis paslaugomis), objektyviai negali paliudyti jo priešiškumo Rusijos oficialiosios valdžios politikai, ypač kai pareiškėjas net ir po 2014 m. įvykių Kryme toliau dirbo Rusijos valstybės institucijoje.
4.6. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teisėtai gyvenęs Lietuvos Respublikoje, kad jį ir Lietuvos Respubliką sietų glaudūs ekonominiai ir (ar) socialiniai ryšiai. Šiuo aspektu yra aktualus ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
5. Teisme apklausta liudytoja pareiškėjo sutuoktinė A. P. paaiškino, kad susituokusi su pareiškėju nuo 2022 m. birželio 4 d. Susipažino su juo 2019 m. muzikos festivalyje Anykščiuose, iki santuokos kurį laiką gyveno kartu Panevėžio raj. pas jos tėvus, o vėliau Panevėžyje nuomojamame bute. Liudytoja dirba (duomenys neskelbtini), ji pati save išlaiko. Su vyru ji bendrauja anglų kalba, rusų kalbą šiek tiek supranta. Liudytoja teigė, kad dirbti ir gyventi Rusijoje ji negalėtų, nori išsaugoti šeimą, todėl prieš 3–4 savaites lankė savo vyrą (duomenys neskelbtini) Rusijoje. Liudytoja paaiškino, kad pareiškėjo pažiūros jai artimos, jis pasisako prieš karą tiek socialiniuose tinkluose, tiek ir savo kūryboje, kaip muzikantas.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. F. skundą.
7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:
7.1. Pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. birželio 23 d. iki 2022 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. liepos 24 d. Lietuvoje gyvena su leidimu laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2023 m. liepos 25 d. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Santuoka sudaryta 2022 m. birželio 4 d. Atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 2015–2016 m. dirbo Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje. Pareiškėjas niekada nedirbo Lietuvoje.
7.2. VSD 2023 m. rugpjūčio 22 d. Rašte pateikė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas Antstolių tarnyboje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybinėse institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
7.3. 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 2,5 metų, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
8. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 3, 6 dalimis, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 113 straipsnio 5 dalimi, analizavo Sprendimų turinius, LVAT praktiką valstybės saugumo vertybiniu, grėsmės turinio atskleidimo aspektais ir priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
9. Kadangi Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi VSD Rašte pateikta išvada apie pareiškėjo darbą Antstolių tarnyboje, tikimybę būti išnaudotam Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas, gavęs VSD Raštą, privalėjo atsisakyti pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų. Teismas sprendė, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, jog Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą, nes VSD Rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, priėjo prie išvados, kad surinkta pakankamai duomenų, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime byloje Nr. 19-A/2021 pateiktą išaiškinimą šiuo aspektu, vadovavosi Nacionalinio saugumo strategijos 14 punktu, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijos Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ nuostatomis ir priėjo prie išvados, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ši išvada, teismo vertinimu, yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog jis nuo Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą palaiko Ukrainą, ukrainiečius, prisideda prie paramos Ukrainai akcijų, nėra įrodymas, suteikiantis pagrindą teismui panaikinti 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą.
10. Vertindamas 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą, teismas nustatė, jog Migracijos departamentas įvertino tiek VSD Rašte nurodytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą, tiek pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė pareiškėjui 2,5 m. uždraudimo atvykti į Lietuvą terminą, t. y. nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui. Teismas sprendė, jog pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvoje, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises, o atsakovo parinktas 2,5 m. terminas nėra teisingas ar proporcingas.
11. Teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, jog Migracijos departamento Sprendimai buvo priimti laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas.
12. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša nesant tam pagrindo, o taip pat nepriteisė bylinėjimosi išlaidų.
III.
13. Pareiškėjas S. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, priimti teismo atsisakytus priimti dokumentus (teisme gauti 2023 m. gruodžio 4 d.), bylos medžiagą (teismo posėdžio garso įrašą, skundą, pateiktas publikacijas ir jų vertinus, klausimyną) laikyti nevieša bylos medžiaga.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo:
14.1. Teismas, nors cituoja LVAT praktiką (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016), pagal kurią, vertinant galimą užsieniečio grėsmę, turi būti remiamasi nustatytais faktais, anksčiau atliktais asmens veiksmais, o ne vien spėjimais ir įtarimais, būtent į tai visiškai ir neatsižvelgė. VSD Rašte apie pareiškėją yra vos vienas sakinys, visa VSD pažyma yra grindžiama ne konkrečiai apie pareiškėją ir jo galimai keliamą grėsmę surinkta ir turima informacija, o apie VSD turimą informaciją, kaip veikia Rusijos žvalgybos tarnybos.
14.2. Teismas sprendime visiškai nevertino, kad pareiškėjas valstybės tarnyboje dirbo pakankamai seniai (t. y. prieš 7 metus) ir trumpai (9–10 mėn.), neatsižvelgė į tai, kokioje valstybės tarnyboje dirbo, t. y. kad pareiškėjas nedirbo Rusijos Federacijos jėgos struktūrose, jo darbas buvo susijęs tik su teismų sprendimų vykdymu civilinėse bylose (išlaikymo vaikams išieškojimas). Nei VSD, nei teismas nesiaiškino, ar pareiškėjas palaiko kokius nors ryšius su buvusiais kolegomis. Pareiškėjas nepalaiko jokių ryšių su buvusiais kolegomis – priešingų įrodymų į bylą nepateikė nei VSD, nei atsakovas.
14.3. Pareiškėjas vadovaujasi LVAT praktika (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023, 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023) ir teigia, kad joje akcentuojamas individualus užsieniečio vertinimas, o ne rėmimasis VSD turima ir žinoma informacija apie Rusijos žvalgybos veiklą. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas išviešino savo poziciją dėl Rusijos vykdomo karo Ukrainoje, tuo užkirsdamas kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi ir sumažindamas (panaikindamas) bet kokias galimas grėsmes valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023), nevertino pareiškėjo pasisakymų apie Rusijos vykdomą karą Ukrainoje. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ne kartą pareiškė, kad nepalaiko Rusijos vykdomo karo Ukrainoje, taip pat tai, kad pradėdamas dirbti Antstolių tarnyboje neprisiekė prezidentui, jo vykdomai politikai, o darbas valstybės tarnyboje nereiškia (juo labiau, kur nesusiję su jėgos struktūromis, kur privaloma vykdyti įsakymus), kad ten dirbantys asmenys palaiko blogį. Teismas visiškai neatsižvelgė ir į pareiškėjo sutuoktinės teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus. Taigi, be vienintelio VSD nurodyto fakto (darbo Antstolių tarnyboje), byloje daugiau nėra jokių įrodymų, faktų, kurie galėtų pagrįsti pareiškėjo keliamą grėsmę. Priešingai byloje yra pateikti įrodymai (klausimynas, pareiškėjo, jo sutuoktinės paaiškinimai, pareiškėjo įrašai socialiniame tinkle Facebook, duoti interviu muzikos tinklalapiams), kad pareiškėjui pačiam kyla grėsmė (dėl to jis ir prašė šios bylos medžiagą laikyti nevieša).
14.4. Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime byloje Nr. 19-A/2021 nagrinėta, ar Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo tam tikros nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, kuris įtvirtina ūkinės veiklos laisvę, kai tuo tarpu šioje byloje kalbama apie pareiškėjo, kuris su Lietuvos Respublikos piliete yra sudaręs santuoką, keliamą grėsmę. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktas aiškinimas dėl investuotojų keliamos grėsmės valstybės saugumui, negali būti taikomas šioje byloje, nes šeima yra didesnė vertybė nei ūkinės veiklos laisvė. LVAT savo nutartyse taip pat yra nurodęs, kad, kai spendžiama ar pagrįstai ir teisėtai Migracijos departamentas atsisako išduoti ar pakeisti leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu itin svarbu argumentuotai pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5282-629/2019). Teismas visiškai nevertino pareiškėjo Lietuvoje susiklosčiusių šeimos santykių, jo šeimos galimybių persikelti gyventi į Rusiją. Teismas nepasisakė, ar toks atsakovo sprendimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas leidimą gyventi Lietuvoje siekė prasitęsti šeimos susijungimo pagrindu, yra proporcingas neva jo keliamai (tačiau nei atsakovo, nei VSD visiškai neįrodytai) grėsmei nacionaliniam saugumui.
14.5. Skunde buvo pateiktos nuorodos į pareiškėjo interviu, kuriuose jis pasisako prieš Rusijos vykdomą karą Ukrainoje. Prieš teismo posėdį teismui buvo pateiktas dalinis šių straipsnių vertimas į lietuvių kalbą, t. y. buvo išverstos tos straipsnių dalys, kur kalbama apie Rusijos karą Ukrainoje (neišverstos tos straipsnio dalys, kur pareiškėjas kalba apie muziką ar kitus dalykus, kas yra nesusiję su nagrinėjama byla). Teismas, motyvuodamas, kad pateiktas selektyvus vertimas, šiuos įrodymus atsisakė priimti. Pareiškėjas su tokia teismo pozicija nesutinka, todėl prašo šiuos įrodymus prijungti prie nagrinėjamos bylos ir į juos atsižvelgti priimant sprendimą, nes remiantis proceso ekonomiškumo principu, pareiškėjas tų straipsnių dalių, kas nesusiję ir nesvarbu šiai nagrinėjamai bylai, nevertė. Kiekvienu atveju bylos šalių įrodymų pateikimas yra selektyvus, nes bylos šalys teikia į bylą jai palankius įrodymus ir neteikia į bylą šaliai nepalankių įrodymų.
14.6. Tam tikrą bylos medžiagą (teismo posėdžio garso įrašą, pareiškėjo skundą, pateiktus straipsnius ir jų vertimus, užpildytą klausimyną) prašoma laikyti nevieša bylos medžiaga, kadangi posėdžio metu ir nurodytuose dokumentuose pareiškėjas pasisakė prieš Rusijos vykdomą karą Ukrainoje. Teismas tokio pareiškėjo prašymo nepagrįstai netenkino. Todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma šią nurodytą bylos medžiagą laikyti nevieša, ypač atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu pareiškėjas dėl atsakovo Sprendimų buvo priverstas išvykti iš Lietuvos ir gyvena Rusijoje, (duomenys neskelbtini), todėl pagrįstai baiminasi dėl savo viešai išsakytų teiginių.
15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir papildomai nurodo, jog:
15.1. Aplinkybės, kad nuo pareiškėjo darbo Antstolių tarnyboje pabaigos praėję 7 metai, jo išsakyti politiniai požiūriai (klausimyno 10, 11 klausimai) ir šeimos padėtis, nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023).
15.2. Byloje yra surinkta pakankamai duomenų Sprendimams priimti. Sprendimuose ne tik remtasi VSD Rašte pateikta išvada, bet ir vertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai, geopolitinė situacija, o taip pat atliktas individualus pareiškėjo vertinimas. Pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus, nes toks reikalavimas būtų pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Užtenka įsitikinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
15.3. Byloje yra duomenų, jog pareiškėjas dažnai išvyksta į Rusijos Federaciją, todėl tikėtina, jog jis gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis ar tokie ryšiai gali atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad darbas Antstolių tarnyboje gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
15.4. Vien pareiškėjo santuokos su Lietuvos Respublikos piliete faktas nereiškia, kad 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį. Šeimos ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo sutuoktinė, nepaisydama skunde minimų Užsienio reikalų ministerijos kelionių rekomendacijų, vyko į Rusijos Federaciją prasidėjus karui, todėl manytina, kad sutuoktiniai gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise pareiškėjo kilmės valstybėje, kadangi nepateikė jokių objektyvių ir išsamių įrodymų, kurie leistų manyti priešingai.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, ir papildomai nurodo šiuos argumentus:
16.1. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, atidžiai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikius ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypus nuo aktualios teismų praktikos. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams. Teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
16.2. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad Rusija Lietuvai kelia egzistencinę grėsmę ir pažymima, kad nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas būtina tinkamai įvertinti Rusijos vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą kontekstą. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).
16.3. Pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėjas dėl savo ryšių su Rusijos valdžios institucijomis (šiuo atveju su Antstolių kontora) tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2392-552/2023).
16.4. LVAT panašaus pobūdžio bylose pagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023).
16.5. Užsienietis, siekdamas paneigti savo lojalumą Baltarusijos / Rusijos valdžiai, privalo įrodymais pagrįsti aplinkybes, kurios neabejotinai liudytų užsieniečio akivaizdų priešiškumą Baltarusijos / Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą; tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos / Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023). Kadangi pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, atsakymai į kitus Migracijos departamento pateikto klausimyno klausimus (pvz., atsakymai į 10 ir 11 klausimus) nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui S. F. pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metus), pagrįstumo ir teisėtumo.
18. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, priėjęs prie išvados, kad Migracijos departamento Sprendimai buvo priimti laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą ir laikosi pozicijos, jog jo galimai keliama grėsmė valstybės saugumui nėra tinkamai įrodyta, teismas neatsižvelgė į Lietuvoje susiklosčiusius pareiškėjo šeimos santykius, nevertino, ar toks atsakovo sprendimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas leidimą gyventi Lietuvoje siekė prasitęsti šeimos susijungimo pagrindu, yra proporcingas neva jo keliamai grėsmei nacionaliniam saugumui.
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo prie bylos prijungti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas posėdžio metu atsisakė priimti, motyvuodamas jų selektyviu vertimu. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Įvertinusi ginčo esmę (dėl Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo), pareiškėjo prašymo argumentus (išverstos tik tos straipsnių dalys, kur kalbama apie Rusijos karą Ukrainoje), teisėjų kolegija pateiktų dokumentų neprijungia, nes nenustatyti ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies pagrindai.
22. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023).
23. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
24. LVAT savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
25. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Rusijos Federacijos piliečių vykimo iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę atlieka policija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 4 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija), be kita ko, nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
26. EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
27. Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi VSD Rašte pateikta išvada, jog pareiškėjas 2015–2016 m. dirbo Rusijos Federacijos federalinėje antstolių tarnyboje, todėl privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią, o kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. birželio 23 d. iki 2022 m. rugsėjo 21 d., leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2023 m. liepos 25 d., pareiškėjas nėra dirbęs Lietuvoje, 2022 m. birželio 4 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, nepilnamečių vaikų neturi.
28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, priėjo prie išvados, jog VSD Rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
29. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendime ir VSD Rašte išdėstytas aplinkybes, su tuo susijusius kitus į bylą pateiktus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), nes jis 2015–2016 m. dirbo Antstolių tarnyboje. Ši aplinkybė, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi.
31. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis valstybės tarnyboje dirbo pakankamai seniai (t. y. prieš 7 metus) ir trumpai (9–10 mėn.), neįvertintas jo darbo pobūdis (susijęs su teismų sprendimų vykdymu civilinėse bylose (išlaikymo vaikams išieškojimas), tačiau šios aplinkybės nepaneigia kompetentingos valstybės institucijos – VSD – padarytų išvadų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas valstybės tarnyboje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
32. Pareiškėjui apeliaciniame skunde neigiant bet kokius ryšius su buvusiais kolegomis, pažymėtina, jog byloje yra duomenų apie dažną Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimą. Šiuo aspektu LVAT yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018). Taigi, byloje tokia galimybė šiuo atveju yra nustatyta ir nepaneigta.
33. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai paliudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su išviešinta jo pozicija dėl Rusijos vykdomo karo Ukrainoje. Nors pareiškėjas akcentuoja savo Migracijos departamento klausimyne pateiktus atsakymus, tiek jo, tiek jo sutuoktinės paaiškinimus teismo posėdyje, pareiškėjo įrašus socialiniame tinkle Facebook, duotus interviu muzikos tinklalapiams, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti dirbdamas Antstolių tarnyboje. Pareiškėjo darbas valstybės tarnyboje lemia, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, kuris, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis.
34. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teise į šeimos gyvenimo gerbimą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
35. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėjas 2022 m. birželio 4 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, vaikų neturi. Pakartotinai įvertinus bylos duomenis, taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė dirbantis Kipro įmonėje, kurios vienas iš reikalavimų yra dirbti iš ES valstybių narių teritorijos ribų, akcentavo Rusijai taikomas sankcijas, pakankamai sudėtingas gyvenimo sąlygas, vertino, jog sutuoktinei nemokant rusų kalbos, jų bendras gyvenimas Rusijoje yra beveik neįmanomas. Visa tai vertinant kartu su VSD Rašte pateikta išvada, nėra jokio pagrindo spręsti, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine yra laikytinas svarbesniu ar labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų dėl atsakovo 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime nurodyto uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamento nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.
37. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pripažinti bylos medžiagą (teismo posėdžio garso įrašą, skundą, pateiktus straipsnius ir jų vertinus, klausimyną) nevieša, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pasisakė prieš Rusijos vykdomą karą Ukrainoje ir šiuo metu gyvena Rusijoje, (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjo prašymo pažymi, kad ABTĮ 8 straipsnio 1 bei 3 dalyse įtvirtinta taisyklė, jog teismuose bylos nagrinėjamos ir priimti sprendimai skelbiami viešai. Vienintelė išimtis iš šios taisyklės yra nustatyta ABTĮ 8 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, jog teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat, jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti tokį pareiškėjo prašymą, nes nėra ABTĮ 8 straipsnyje nustatytų pagrindų.
39. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis