Administracinė byla Nr. A-869-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00310-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1, 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8892; 2) įpareigoti VSDFV įskaičiuoti į bendrąjį pareiškėjo darbo stažą laikotarpį, kurį jis mokėsi kvalifikacijos kėlimo kursuose Baltarusijos Minsko politechnikos instituto Energetikos fakultete 1966 m. rugpjūčio 24 d. – 1971 m. rugsėjo 30 d.; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2006 m. vasario 15 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 13 d. pateikė VSDFV prašymą dėl mokymosi laikotarpio įskaičiavimo į bendrąjį darbo stažą, nurodė, kad, dirbdamas įmonėje „Neris“ elektriku, šios įmonės 1966 m. liepos 25 d. sprendimu buvo perkeltas į Baltarusijos Minsko politechnikos instituto (toliau – ir Institutas) Energetikos fakultetą mokytis kvalifikacijos kėlimo kursuose. 1966 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu pareiškėjas atleistas iš darbo dėl išvykimo į mokymus kvalifikacijos kėlimo kursuose. Pareiškėjas 1971 m. rugsėjo 30 d. baigė minėtus kursus ir 1971 m. spalio 1 d. buvo priimtas į tą pačią įmonę „Neris“. VSDFV priėmė 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8892, kuriuo pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtą, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2010 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-800-426/2010 pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1074/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti minėtą VAAT sprendimą; taip pat VSDFV nurodė, kad pareiškėjas nepateikė naujų duomenų, leidžiančių ginčyti VSDFV 2009 m. kovo 27 d. ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimus. Pareiškėjas su tokiu atsakovo sprendimu nesutinka, nes mano, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 dalies 1 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012 m. vasario 2 d. raštą Nr. S-2012-819 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo išaiškinimo“ (toliau – ir Išaiškinimas), laikotarpis, kurį jis mokėsi kvalifikacijos kėlimo kursuose Institute (1966 m. rugpjūčio 24 d. – 1971 m. rugsėjo 30 d.), turi būti įskaitytas į jo bendrąjį darbo stažą. Minėtas Seimo kanceliarijos Teisės departamento išaiškinimas pareiškėjui pateiktas vėliau, negu priimti teismų sprendimai, todėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalies prasme jis laikomas nauju įrodymu, leidžiančiu ginčyti VSDFV 2009 m. kovo 27 d. ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimus. Šis išaiškinimas objektyviai negalėjo būti analizuojamas minėtose bylose, o teismai, nagrinėdami bylą, apskritai neatliko Pensijų įstatymo 54 straipsnio tyrimo ir analizės. Pagrįsdamas teiginį, kad mokymosi Institute laikotarpis turi būti įskaitytas į jo bendrąjį darbo stažą, pareiškėjas rėmėsi Pensijų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Lietuvos TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 4 d. nutarime Nr. 1044 patvirtintų Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos nuostatų I skirsnio 1 punktu, VSDFV išaiškinimų rinkinyje „Valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas“ pateiktu 1998 m. spalio 14 d. raštu Nr. 3-310-2835 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų“, Lietuvos TSR Darbo įstatymų kodekso 39 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 43 straipsniu, 49 straipsnio 1 dalimi; taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmuoju protokolu (1 str.), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, susijusia su nuosavybės teisės apsauga.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 55–58, 59–62) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas pažymėjo, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojančiame Pensijų įstatyme nėra pareiškėjo nurodytos sąvokos „bendrasis darbo stažas“. Nuo 1995 m. sausio 1 d. valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos pagal Pensijų įstatymą ir Nuostatus. Pagal iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnį VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo/ turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti skundžiami VSDFV, o VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai – teismui. VSDFV, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį, yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. VSDFV 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime Nr. (6.5)I-8892 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 13 d. prašymą VAĮ 23 straipsnio 6 dalies ir VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakyme Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 30 punkto pagrindu, t. y. kai asmens skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Pareiškėjo 2009 m. kovo 4 d. prašymas į stažą įskaičiuoti mokymosi Institute laikotarpį VSDFV jau buvo išnagrinėtas ir 2009 m. kovo 27 d. sprendime Nr. (6.5) I-1851 netenkintas. Be to, VSDFV 2009 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. (6.5) I-7614 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2009 m. gruodžio 4 d. skundą tuo pačiu klausimu. VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (17.3.6) 17-5-5430 ir minėtų VSDFV sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą patvirtino VAAT 2010 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-800-426/2010 ir LVAT 2011 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1074/2011. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiame teismo sprendime vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pareiškėjas, įvertinęs tai, kad jo reikalavimas įskaičiuoti į stažą mokymosi Institute laikotarpį netenkintas ir priimtas jam nepalankus sprendimas, 2011 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 4 apylinkės teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėją nuo 1966 m. rugpjūčio 24 d. iki 1971 m. rugsėjo 30 d. valstybiniu socialiniu draudimu draudė įmonė „Neris“. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-118-808/2012 pareiškėjo prašymą atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-96-115/2013 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikino ir civilinę bylą Nr. 2-118-808/2012 nutraukė. Atsakovo manymu, Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012 m. vasario 2 d. išaiškinimas nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, nes jame teikiama tik nuomonė dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio, be to, tai nėra dokumentas, kuriuo gali būti įrodamas stažas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 80–82) prašė skundą atmesti. VSDFV Vilniaus skyrius rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė VSDFV.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 116–125) pareiškėjo E. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad įmonės „Neris“ 1966 m. liepos 25 d. raštu Nr. 6/1945 Baltarusijos politechnikos instituto rektoriui, E. K. buvo siunčiamas mokytis į Instituto Energetikos fakultetą. Pareiškėjo mokymosi laikotarpiu įmonė „Neris“ įsipareigojo kas mėnesį mokėti jam stipendiją, nustatytą aukštosios mokyklos atitinkamo kurso studentams, su 15 procentų priedu (b. l. 23–24). Įmonės „Neris“ 1966 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 250 pareiškėjas atleistas iš darbo nuo 1966 m. rugpjūčio 24 d. dėl išvykimo mokytis (b. l. 26–27). Remiantis pareiškėjo darbo knygele, jis 1966 m. rugpjūčio 24 d. atleistas iš įmonės „Neris“ dėl išvykimo mokytis (pagrindas – 1966 m. rugpjūčio 22 d. įsakymas Nr. 250), 1966 m. rugsėjo 1 d. priimtas į Institutą dieninių studijų studentu, 1970 m. gruodžio 15 d. priimtas Instituto Mokslo ir tyrimų sektoriaus laborantu priešdiplominei gamybinei praktikai atlikti, iš pareigų atleistas pagal 1971 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. 242-ok, 1971 m. baigė Institutą (pagrindas – 1971 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. 1293), o nuo 1971 m. spalio 1 d. priimtas į įmonę „Neris“ II kategorijos konstruktoriumi (b. l. 18–21).

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, išnagrinėjęs Pensijų įstatymo 54 straipsnio nuostatas, 2012 m. vasario 2 d. rašte Nr. S-2012-819 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo išaiškinimo“ pateikė Teisės departamento nuomonę šiuo klausimu (b. l. 50–51).

Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. pateikė VSDFV prašymą „Dėl mokymosi laikotarpio įskaitymo į bendrąjį darbo stažą“, kuriame prašė į bendrąjį darbo stažą įskaičiuoti mokymosi kvalifikacijos kėlimo kursuose Baltarusijos Minsko politechnikos instituto Energetikos fakultete laikotarpį (1966 m. rugpjūčio 24 d. – 1971 m. rugsėjo 30 d.) (b. l. 63–66).

VSDFV, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 13 d. prašymą, 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime Nr. (6.5) I-8892, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir Taisyklių 30 punktu, nurodė, kad pareiškėjo prašymo nenagrinės (b. l. 8–9, 67–68).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas E. K. prašo teismą panaikinti VSDFV 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8892. Skundžiamame sprendime, be kita ko, nurodyta, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendime Nr. (17.3.6) 17-5-5430 buvo nurodytos priežastys, dėl kurių skiriant pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2006 m. vasario 15 d. mokymosi Baltarusijos politechnikos institute 1966 m.–1970 m. laikotarpis neįskaičiuotas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą; VSDFV 2009 m. kovo 27 d. sprendime Nr. (6.5) I-1851, išnagrinėjus pareiškėjo 2009 m. kovo 4 d. prašymą, nuspręsta, kad apskaičiuojant pareiškėjo senatvės pensiją minėtas mokymosi laikotarpis į stažą neįskaičiuotas pagrįstai, o VSDFV 2009 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. (6.5) I-7614 atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2009 m. gruodžio 4 d. skundą tuo pačiu klausimu. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl minėtų VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo, 2010 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-800-426/2010 (b. l. 40–44) skundą atmetė, o LVAT 2011 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1074/2011 (b. l. 45–49) minėtą VAAT sprendimą paliko nepakeistą. Be to, skundžiamame sprendime nurodoma, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. prašyme nepateikė naujų duomenų, leidžiančių ginčyti VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus, kurių teisėtumą konstatavo VAAT ir LVAT.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas mano, jog jis pateikė naujus duomenis, kurių nevertino teismai, priimdami minėtus procesinius sprendimus, t. y. VSDFV 1998 m. spalio 14 d. išaiškinimą Nr. 3-310-2835 (b. l. 92–93) bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012 m. vasario 2 d. raštą Nr. S-2012-819 (b. l. 50–51). Teismas sutinka su VSDFV 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime Nr. (6.5) I-8892 nurodoma pozicija, kad šie duomenys negali būti laikomi naujomis faktinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis peržiūrėti įsiteisėjusius teismo sprendimus. Teismo vertinimu, šie duomenys nėra faktinės aplinkybės, o tik teisės aiškinimo aktai, kurie nesudaro teisinio pagrindo jų laikyti naujais duomenimis, o VSDFV 1998 m. spalio 14 d. išaiškinimas Nr. 3-310-2835 (b. l. 92–93) buvo žinomas teismams priimant procesinius sprendimus.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad VSDFV 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. (6.5) I-8892 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Atitinkamai negali būti tenkinami išvestiniai pareiškėjo reikalavimai įpareigoti VSDFV įskaičiuoti į bendrąjį pareiškėjo darbo stažą laikotarpį, kurį pareiškėjas mokėsi kvalifikacijos kėlimo kursuose Baltarusijos Minsko politechnikos instituto Energetikos fakultete 1966 m. rugpjūčio 24 d. – 1971 m. rugsėjo 30 d. bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2006 m. vasario 15 d.

III.

Pareiškėjas E. K. apeliaciniu skundu (b. l. 130–133) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas padarė esminių materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimo bei taikymo pažeidimų. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV 1998 m. spalio 14 d. išaiškinime Nr. 3-310-2835 bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012 m. vasario 2 d. rašte Nr. S-2012-819 pateikti duomenys negali būti laikomi naujomis faktinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis peržiūrėti įsiteisėjusius teismo sprendimus. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su prašymu dėl skundžiamo akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, pateikė visus reikiamus dokumentus, patvirtinančius jo prašymo pagrįstumą. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnyje asmeniui garantuojamą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, sąžiningą procesą.

Atsakovai VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV atsiliepimuose (b. l. 140–142, 144–148) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovai sutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl VSDFV 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8892 pagrįstumo ir teisėtumo.

Ginčijamame sprendime VSDFV, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 30 punktu nusprendė nenagrinėti pareiškėjo E. K. 2013 m. gruodžio 13 d. prašymo dėl laikotarpio nuo 1966 m. rugpjūčio 24 d. iki 1971 m. rugsėjo 30 d., kai pareiškėjas mokėsi kvalifikacijos kėlimo kursuose Baltarusijos Minsko politechnikos instituto Energetikos fakultete, įskaičiavimo į jo bendrąjį darbo stažą. Atsakovas sprendime nurodė, jog analogiškas pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendime Nr. (17.3.6) 17-5-5430 (VSDFV 2009 m. kovo 27 d. sprendime Nr. (6.5) I-1851 teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą); VSDFV 2009 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. (6.5) I-7614 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2009 m. gruodžio 4 d. skundą tuo pačiu klausimu.

Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 30 punktas nustato, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu VSDFV arba teismas jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą; apie sprendimą nenagrinėti skundo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo/ sužinojimo apie priimtą teismo sprendimą pranešama pareiškėjui. Iš esmės analogiška nuostata nustatyta ir Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje. Taigi iš šių teisės normų matyti, jog tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad minėtų VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų teisėtumo klausimą išsprendė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-800-426/2010 (pareiškėjo skundas, kuriuo jis prašė šiuos sprendimus panaikinti, atmestas, b. l. 40–44). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1074/2011 pirmosios instancijos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 45–49).

Pareiškėjo manymu, naujais duomenimis Viešojo administravimo įstatymo prasme turėtų būti laikomi šie jo teismui pateikti dokumentai: VSDFV 1998 m. spalio 14 d. išaiškinimas Nr. 3-310-2835 (b. l. 92–93) bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012 m. vasario 2 d. raštas Nr. S-2012-819 dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio aiškinimo (b. l. 50–51). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ypač su tuo, kaip teismas vertino minėtus raštus.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Minėtoje įstatymo normoje nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Todėl bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo (ABTĮ 57 str. 6 d.). Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, kad, ar bylos proceso šalių į bylą pateikti įrodymai pagrindžia atitinkamą ginčui išspręsti reikšmingą aplinkybę, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas įrodymus pagal pirmiau minėtą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą šiais aspektais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nurodytų procesinių taisyklių laikėsi. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad VSDFV 1998 m. spalio 14 d. išaiškinimas Nr. 3-310-2835 bei Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012 m. vasario 2 d. raštas Nr. S-2012-819 negali būti laikomi naujomis faktinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis peržiūrėti įsiteisėjusius teismo sprendimus, kadangi šie raštai tėra tam tikrų institucijų teisės aiškinimo aktai, jų nuomonė, kurie nesudaro teisinio pagrindo jų laikyti naujais duomenimis. Pažymėtina, kad teisę aiškina teismas (pvz., LVAT 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartis adm. byloje Nr. A5–1018/2005), todėl atsižvelgti į kitų institucijų pateiktus išaiškinimus atitinkamų teisės normų aiškinimo klausimais teismui neprivaloma.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė. Tenkinti pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė