Civilinė byla Nr. e2A-822-967/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26735-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. kovo 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Mania“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Baltic Mania“ ieškinį atsakovei J. B.-R. dėl išeitinės išmokos, išvadą byloje teikianti institucija – Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Baltic Mania“ (toliau – ieškovė, bendrovė, darbdavė), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. DGKS-5110 darbo byloje Nr. APS-131-14919, kuriuo Darbo ginčų komisija tenkino atsakovės J. B.-R. (toliau – darbuotoja, atsakovė) prašymą iš dalies bei išieškojo darbuotojos naudai iš ieškovės 2 655,22 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, pateikė teismui ieškinį, prašydama pripažinti, kad atsakovės prašymas nepagrįstas ir priteisti iš jos ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad vykdo sezoninę (nuo einamųjų metų balandžio mėnesio iki spalio mėnesio) atvykstamojo turizmo veiklą Prancūzijos rinkoje. Iki karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo dirbama buvo 5 darbo dienas, 40 valandų per savaitę. Nuo 2020 m. kovo 16 d. ieškovė buvo priversta atšaukti turistų grupių, planavusių atvykti balandžio ir gegužės mėnesiais, užsakymus. Nepaisant sumažėjusio darbo krūvio, už kovo ir balandžio mėnesius darbuotojams išmokėtas visas darbo užmokestis. Prognozuodama, kad ateinančiais mėnesiais negaus pajamų ir negalės vykdyti įprastinės veiklos, ieškovė 2020 m. balandžio 30 d. pasiūlė darbuotojams dirbti puse etato ir sumažinti atlyginimą. Atsakovė 2020 m. gegužės 4 d. telefonu informavo bendrovės direktorę, kad su darbo sąlygų pakeitimu nesutinka ir nori būti atleista iš darbo. Nesutikus ir kitiems darbuotojams, ieškovė, atsižvelgdama į susidariusią situaciją ir siekdama išsaugoti darbuotojus, paskelbė dalinę prastovą nuo 2020 m. gegužės 9 d. 00.00 val. iki 2020 m. gegužės 31 d. 00.00 val. ir visiems darbuotojams nustatė vienodą darbo valandų skaičių per savaitę (4 darbo valandas).

3.       Atsakovė 2020 m. birželio 9 d. pateikė prašymą atleisti iš darbo nuo 2020 m. birželio 16 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išmokant dviejų mėnesių išeitinę išmoką, atostoginius ir premiją už 2019 metus. Ieškovės direktorės 2020 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 2020-01 darbuotoja atleista iš darbo nuo 2020 m. birželio 17 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, sumokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 2 173,75 Eur dydžio (neatskaičius mokesčių) premiją.

4.       Pažymėjo, jog su darbuotoja nuolat buvo bendradarbiaujama, jai teikiant informaciją, taip pat konsultuotasi su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM) specialistais. Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbus karantiną, bendrovės veikla iš esmės ilgą laiką buvo sustabdyta. Tačiau nors ir veikdama nuostolingai, ieškovė siekė išsaugoti darbo vietas. Darbdavė su atleidžiama darbuotoja atsiskaitė, jai taip pat išmokėdama 2 173,75 Eur (neatskaičius mokesčių) premiją už 2019 metus. Tuo tarpu ieškovės sprendimas neišmokėti iš darbo atleidžiamai atsakovei kompensacijos atitiko VDI viešojoje konsultacijoje numatytas sąlygas, kuriomis remiantis, paskelbus dalinę prastovą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, išeitinė išmoka nemokama.

5.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti atsakovės naudai iš ieškovės 2 655,22 Eur (neatskaičius mokesčių), išeitinę išmoką, 5 310,44 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų ir bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė atleisdama darbuotoją su ja pilnai neatsiskaitė ir neišmokėjo jai priklausiančios išeitinės išmokos. Ieškovė savo poziciją, kad atleidus atsakovę DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, jai nekilo pareiga sumokėti išeitinę išmoką, iš esmės grindžia tik VDI ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktomis viešosiomis konsultacijomis, kurios pagal savo esmę prieštarauja ne tik DK 56 straipsniui, tačiau ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

6.       Bendrovės direktorės 2020 m. gegužės 8 d. įsakymu paskelbta dalinė prastova DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, negalėjus atsakovei suteikti darbo sutartyje sulygto darbo. Taigi, atsakovės prastova atsirado ne dėl jos kaltės. Atsakovė, remdamasi darbo sutarties nutraukimo pagrindu, įtvirtintu DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ieškovei 2020 m. birželio 9 d. pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo. Kadangi atsakovė pas ieškovę dirbo nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. birželio 17 d., nutraukiant darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, darbdavė privalėjo išmokėti darbuotojai dviejų jos vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką.

7.       Ieškovė tokią savo pareigą yra pripažinusi, atsakovei priklausančią išeitinę išmoką deklaruodama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) kaip draudimines pajamas.

8.       Byloje išvadą teikianti institucija – VDI, pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad DK 47 straipsnis reglamentuoja du atvejus, kuomet darbdavys gali skelbti prastovą, t. y. darbdavys darbuotojui ar darbuotojų grupei gali skelbti prastovą, kai: 1) darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu, arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo.

9.       Pirmuoju atveju prastova turėtų būti suprantama kaip atvejis, kuomet darbdavys per se negali suteikti darbuotojui darbo ir toks darbo nesuteikimas priklauso būtent nuo darbdavio valios, veiksmų, neveikimo ir / ar kitų aplinkybių (pavyzdžiui, darbdavys, kuris yra verslo subjektas, visada prisiima tam tikrą riziką ir atsakomybes, kurios gali kilti vykdant ūkinę ar kitą veiklą. Jeigu dėl šios rizikos konkretaus verslo subjekto paslaugomis (prekėmis) verslo klientai nusprendžia nebesinaudoti, mažėja verslo apyvarta, tai suponuoja objektyvias prielaidas darbuotojui nesuteikti darbo – tuomet prastova turėtų būti skelbiama būtent DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu). Kitaip tariant, pirmuoju atveju būtinas prastovos paskelbimo turinio elementas yra objektyviai egzistuojančios aplinkybės, kylančios iš paties darbdavio valios ir dėl jo kaltės, ir / ar kitų, su jo veiklos vykdymu, susijusių aplinkybių.

10.       Antruoju atveju prastova turėtų būti suprantama kaip atvejis, kuomet egzistuoja tam tikros kito pobūdžio objektyvios aplinkybės, kurios iš esmės nepriklauso nuo darbdavio valios, jo veikimo ar neveikimo ir jo kaltės čia nėra. Šiuo atveju, skelbiant prastovą, turi reikšmę Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas dėl ekstremalios situacijos ir (ar) karantino, todėl darbdavys, būtent dėl tokios susiklosčiusios padėties šalyje (ar atskiruose administraciniuose vienetuose), negali suteikti darbuotojui darbo. Kita vertus, tokiomis aplinkybėmis svarbu ir tai, kad valstybė savo intervencinėmis priemonėmis padeda verslui išlikti ir jį remia, taip teikdama prioritetą būtent darbo jėgos išsaugojimo ir rėmimo momentui. Todėl teisė šiuo atveju negali sukurti darbdaviui papildomų prievolių, kurios apsunkintų jo verslo išlikimo sąlygas ir paneigtų socialines garantijas darbuotojų atžvilgiu.

11.       DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos objektas ir interesas, kurį ši teisės norma gina, yra būtent ta prastova, kuri skelbiama pirmuoju atveju (DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, darbuotojai, kuriems paskelbta prastova antruoju atveju (DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktas), negali pasinaudoti DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta teise, nes tai prieštarautų šios normos tikslams, bendriesiems teisės principams, ad hoc susiklosčiusiam socialiniam santykiui ir teisės aiškinimo taisyklėms.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-32516-1125/2020 ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 2 568,71 Eur išeitinę išmoką (neatskaičius mokesčių), 2 568,71 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių) ir 717,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13.       Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbus karantiną, ieškovės klientai negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, atsisakydami užsakytų paslaugų. Taigi, dalinė prastova laikotarpiu nuo 2020 gegužės 9 d. 00.00 val. iki 2020 m. gegužės 31 d. 00.00 val. (vėliau pratęsta), teismo vertinimu, paskelbta ne dėl nuo darbdavės priklausiusių aplinkybių.

14.       Teismo vertinimu, nepaisant to, kad prastova buvo paskelbta dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino režimo, nesant darbuotojos kaltės jai negalėjo būti perkelta atsakomybė ir rizika, nemokant DK 56 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos.

15.       Teismas pažymėjo, jog darbdavė, gavusi darbuotojos prašymą atleisti ją pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, galėjo netenkinti tokio prašymo, nesutikdama su prašomu atleidimo pagrindu.

16.       Teismas, priteisdamas išeitinę išmoką, vadovavosi darbdavės pateikta 2020 m. rugsėjo 28 d. pažyma apie atsakovės vidutinį darbo užmokestį, Darbo ginčų komisijai apskaičiuojant atsakovės vidutinį darbo užmokestį nesilaikius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – aprašas) 5.1 punkto reikalavimų ir rėmusis tik vieno mėnesio, t. y. 2020 metų birželio mėnesio, duomenimis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2020 metais patvirtintas metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21,1 darbo dienos, o atsakovės vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 60, 87 Eur, vadovaujantis DK 56 straipsnio 2 dalimi priteisė jai iš ieškovės dviejų vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką, kurią sudaro 2 568,71 Eur (60,87 Eur x 21,1 d. d. x 2 mėn.) (neatskaičius mokesčių) suma.

17.       Teismas teigė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 363 straipsnio 2 dalies nuostata neatleidžia ieškovės nuo prievolių darbuotojai vykdymo, be to, šiame ginče nėra aktuali.

18.       Teismas, atsižvelgdamas į toliau nurodytas aplinkybes, kad: atsakovė bendrovėje dirbo nuo 2014 metų; prastova paskelbta ne dėl darbdavės kaltės ir negebėjimo organizuoti verslą, o dėl Lietuvos Respublikoje taikytų ribojimų ieškovės verslui; darbdavė, prieš priimdama sprendimą dėl išmokos darbuotojai išmokėjimo, kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl išaiškinimo pateikimo; ieškovė, atleisdama atsakovę, išmokėjo visas su darbo teisiniais santykiais susijusias sumas, dėl kurių nekilo ginčas; visuotinai žinoma aplinkybė, kad turizmo sektorius buvo stipriai paveiktas pirmojo karantino Lietuvos Respublikoje metu, – sprendė, jog atsakovės prašoma priteisti 5 310,44 Eur netesybų suma už uždelstą atsiskaityti laikotarpį būtų neproporcinga teisės pažeidimo ir sankcijos kontekste ir netesybų dydį mažino iki 2 568,71 Eur (60,87 Eur x 21,1 d. d. x 2 mėn.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-32516-1125/2020 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, perskirstant bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 606,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime neįvertinti pagrindiniai įrodymai, kuriuos pateikė ir kuriais rėmėsi ieškovė teismo posėdžių metu, taip pat nenurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės įrodymus bei VDI argumentus. Be to, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas priimtas pažeidus materialinės teisės normas, t. y. netinkamai jas išaiškinus ir pritaikius, todėl yra pagrindas jį panaikinti.

19.2.                      Pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas prieštarauja SADM, darbo santykių ir darbo apmokėjimo valstybės politiką formuojančios, šios politikos įgyvendinimą organizuojančios, koordinuojančios ir kontroliuojančios valstybės institucijos, pozicijai, išdėstytai 2020 m. spalio 9 d. rašte Nr. (11.6 E-53)SD-5277

19.3.                      Kompetentingų viešojo administravimo institucijų raštai yra pagrindiniai rašytiniai įrodymai, kuriais grindžiama ieškovės pozicija nagrinėjamoje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime jie išvis nepaminėti ir neįvertinti. Taigi, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktuose, 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte išdėstytų reikalavimų.

19.4.                      Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pacituotos DK 56 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išaiškintos remiantis lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, tačiau neatsižvelgiant į sisteminį ir teleologinį teisės aiškinimo metodus, kurie atsispindi SADM 2020 m. spalio 9 d. rašte Nr. (11.6 E-53)SD-5277, VDI 2020 m. spalio 21 d. rašte ir 2020 m. lapkričio 11 d. išvadoje, pateiktoje pirmosios instancijos teismui.

19.5.                      Atsakovės atleidimo iš darbo dieną ieškovės veiklos nuostoliai sudarė 50 519,00 Eur. Ieškovės skola dėl karantino Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Sodrai ir INVEGAI ieškinio padavimo dieną buvo didesnė negu 33 000,00 Eur. Šiuo metu ieškovės situacija dar blogesnė, nes dėl karantino bendrovės veikla sustabdyta, pajamų nėra. Ieškovė planuoja imti dar vieną paskolą, kad išlaikytų darbo vietas. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas priteisti atsakovės naudai 2 568,71 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, 2 568,71 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų pažeidžia ieškovės ir kitų bendrovės darbuotojų interesus, prieštarauja viešajam interesui – išlaikyti darbo vietas karantino metu, DK išdėstytų teisės normų tikslams, bendriesiems teisės principams bei teisės aiškinimo taisyklėms. Pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu ieškovei sukeltos neigiamos pasekmės vien dėl to, kad ieškovė, atleisdama atsakovę iš darbo, vykdė viešai paskelbtas minėtų viešojo administravimo institucijų oficialias rekomendacijas (konsultacijas), kurios ieškovės vadovei buvo išdėstytos ir telefonu, dėl atsakovės atleidimo konsultuojantis su VDI specialistais. Laikytina, kad ieškovei neturėtų kilti neigiamos pasekmės vien dėl to, kad ji vykdė viešojo administravimo institucijų rekomendacijas (konsultacijas).

19.6.                      Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį ir papildomai priteisdamas netesybas bei bylinėjimosi išlaidas, pablogino ieškovės padėtį, vertinant ją pagal Darbo ginčų komisijos 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. DGKS-5110 darbo byloje Nr. APS-131-14919, kuriuo atsakovei priteista tik išeitinė išmoka. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu buvo pažeisti draudimo sunkinti skundą (ieškinį) padavusio asmens (šiuo atveju ieškovės) padėtį (lot. non reformation in peius) principo reikalavimai.

19.7.                      Darbdavė neturi teisės vienašališkai keisti darbuotojos pasirinkto darbo sutarties nutraukimo teisinį pagrindą. Ieškovė stengėsi išlaikyti darbuotojus, o atsakovės atleidimas vyko atsakovės iniciatyva jos prašyme nurodytu teisiniu pagrindu, kurio pakeisti ieškovė neturėjo teisės.

20.       Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-32516-1125/2020 nepakeistą ir priteisti 410,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.                      Nors motyvuojamoje dalyje pirmosios instancijos teismas konkrečiai nenurodė ieškovės minimų dviejų institucijų raštų bei neaptarė jų turinio, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo skundžiamo sprendimo. Priešingai, iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 34-42 punktų matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šio ginčo esmę sudarančio klausimo – ar nagrinėjamu atveju atsakovę atleidus iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu galima netaikyti DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytų padarinių, jei prastova paskelbta dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įvesto karantino. Tokiu atveju, pateikdamas savo vertinimą šiuo klausimu (priešingą, nei nurodoma minimuose raštuose ir nesutampantį su ieškovės pozicija), pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė pareigą išsamiai motyvuoti teismo sprendimą.

20.2.                      Tiek ieškovės minimuose institucijų raštuose, tiek VDI išvadoje nurodyta nuomonė dėl teisės aiškinimo, kuri teismui nėra privaloma. Teismo veikla yra saistoma teisės normų, o šias jis taiko ir aiškina neveikiamas kitų asmenų ir institucijų, vadovaudamasis tam tikra teismo nepriklausomumo garantija.

20.3.                      Atsakovė laikosi pozicijos, jog šiuo atveju ieškovė paskelbė prastovą atsakovei neteisėtai (ne tuo teisiniu pagrindu, kuriuo galėjo). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 33 punkte konstatavo, kad ieškovė dalinę prastovą laikotarpiu nuo 2020 gegužės 9 d. 00.00 val. iki 2020 m. gegužės 31 d. 00.00 val., kuri vėliau pratęsta, paskelbė dėl karantino režimo Lietuvos Respublikos teritorijoje įvedimo, o ne dėl nuo darbdavės priklausiusių aplinkybių, tačiau darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl prastovos paskelbimo sąlygų, numatytų DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvimo / nebuvimo, neatsižvelgdamas į tai, ar tie veiklos sunkumai ir jų priežastys patenka į įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant gali būti skelbiama prastova, visumą.

20.4.                      Net ieškovės ir VDI aiškinimus dėl DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 56 straipsnio 2 dalies taikymo laikant teisingais, darbuotojai šiuo atveju vis tiek turėjo būti išmokėta dviejų mėnesių išeitinė išmoka, nes jai prastova de facto buvo paskelbta ne pagal DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bet pagal DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

20.5.                      Darbdavė atsakovę atleido DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu bei nurodė išmokėjusi dviejų vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką, taip iš esmės pripažindama darbuotojos teisę į ją. Dėl ieškovės nurodymo Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kad išeitinė kompensacija atsakovei buvo išmokėta (nors realiai to padaryta nebuvo), ji prarado teisę į nedarbingumo išmoką.

20.6.                      Lietuvos Respublikos Seimas, reaguodamas į Lietuvos Respublikoje susiklosčiusią situaciją, 2020 m. birželio 4 d. įstatymu pakeitė DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktą, jo taikymo apimtį išplėsdamas, tačiau nenumatė jokių išlygų, kuriomis remiantis darbdavys būtų galėjęs nemokėti išeitinės išmokos DK 56 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taigi, įstatymų leidėjo valia buvo palikti galioti nuostatą tokia apimtimi, kokia ji buvo priimta ir įsigaliojo dar iki Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino režimo.

20.7.                      Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos objektas – teismo sprendimui įsiteisėjus jis netenka galios (DK 231 straipsnio 4, 7 dalys). Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad darbo ginčą dėl teisės išnagrinėjęs teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje privalo nurodyti, kaip išsprendė tarp šalių kilusį ginčą iš esmės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

23.       Remiantis bylos medžiaga, ieškovė ir atsakovė 2014 m. vasario 13 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį (toliau – darbo sutartis), pagal kurią su vėlesniais pakeitimais atsakovė priimta dirbti vyr. kelionių konsultante. Vadovaujantis priedu prie darbo sutarties Nr. 7, nuo 2020 m. gegužės 1 d. atlikti mėnesinio darbo užmokesčio dydžio, sumažinant jį nuo 1 258,Eur iki 552,86 Eur, bei darbo laiko normos, sumažinant ją nuo 40 valandų iki 20 valandų per savaitę, pakeitimai.

24.       Ieškovės direktorė A. B.-F. 2020 m. balandžio 30 d. elektroniniu laišku informavusi darbuotojus, jog dėl dabartinės nepalankios situacijos turizmo sektoriuje, be įprastinės veiklos ir jokių numatomų pajamų ateinančiais mėnesiais, priimtas sprendimas bendrovės darbuotojams sumažinti darbo laiką ir atlyginimą iki 50,00 procentų nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. lapkričio 1 d..

25.       Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. kovo 16 d. 00.00 val. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, pratęstas iki 2020 m. gegužės 31 d. 00.00 val. bei klientams atsisakius paslaugų, bendrovė negali suteikti darbo sutartyje sulygto darbo, remiantis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, bendrovės direktorės 2020 m. gegužės 8 d. įsakymo „Dėl prastovos paskelbimo“ 1 punktu nuspręsta paskelbti dalinę prastovą, sumažinant darbo dienų ir valandų skaičių, nuo 2020 m. gegužės 9 d. 00.00 val. iki 2020 m. gegužės 31 d. 00.00 val.; Lietuvos Respublikos Vyriausybei pratęsus karantino režimą, paskelbtos prastovos laiką pratęsti karantino režimo galiojimo laikotarpiui. Pagal bendrovės direktorės 2020 m. gegužės 8 d. įsakymo „Dėl prastovos paskelbimo“ 1 priedą atsakovei nustatyta darbo laiko norma – 4 darbo valandos per savaitę (2 valandos antradienį, 2 valandos ketvirtadienį). Atsakovė 2020 m. birželio 9 d. pateikė prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2020 m. birželio 16 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išmokant 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) išeitinę išmoką, atostoginius ir premiją už 2019 metus. Bendrovės direktorės 2020 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 2020-01 „Dėl atleidimo iš darbo“ atsakovė atleista iš vyr. kelionių konsultantės pareigų nuo 2020 m. birželio 17 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atsakovė 2020 m. birželio 25 d. elektroniniu laišku informavusi ieškovės direktorę A. B.-F., kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, darbdavė nurodžiusi, jog atsakovei išmokėta 2 VDU išeitinė išmoka, tačiau ji pinigų negavusi; teiravosi, kada jai bus išmokėta 2 VDU dydžio išeitinė išmoka. Ieškovės direktorė A. B.-F. 2020 m. birželio 29 d. davusi atsakymą atsakovei, jog, remiantis VDI pateikta informacija, 2 VDU dydžio išeitinė išmoka dėl susiklosčiusios dabartinės situacijos nebus mokama.

26.       Atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su 2020 m. birželio 30 d. prašymu „Dėl 2 mėn. išeitinės išmokos išmokėjimo išieškojimo“, prašydama: 1) išspręsti klausimą dėl pagal DK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą priklausančios 2 mėn. išeitinės išmokos, kurią darbdavė atsisako išmokėti; 2) įvertinti visus bendrovės padarytus nusižengimus karantino metu. Darbo ginčų komisijos 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. DGKS-5110 darbo byloje Nr. APS-131-14919 (toliau – Darbo ginčų komisijos sprendimas) atsakovės 2020 m. birželio 30 d. prašymas tenkintas iš dalies, nusprendžiant išieškoti atsakovės naudai iš ieškovės 2 655,22 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką.

27.       Ieškovė, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, 2020 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad atsakovei, kuriai buvo paskelbta prastova DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, 2 655,22 Eur išeitinė išmoka nepriklauso; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, nurodydamas, kad nepaisant to, jog prastova buvo paskelbta dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino režimo, nesant darbuotojos kaltės jai negalėjo būti perkelta atsakomybė ir rizika, nemokant DK 56 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos.

28.       Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kyla dėl pirmosios instancijos teismo pritaikytų atsakovės neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių ir turtinės, neturtinės žalos atlyginimo.

29.       Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas prieštarauja SADM 2020 m. spalio 9 d. rašte Nr. (11.6 E-53)SD-5277 „Dėl darbo teisinių santykių nutraukimo“, VDI 2020 m. spalio 21 d. rašte „Dėl konsultacijos pateikimo“ ir 2020 m. lapkričio 11 d. išvadoje išdėstytai pozicijai, netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas.

30.       DK 56 straipsnyje, kuriuo remiasi atsakovė, numatytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas, nutraukiant darbo sutartį darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių. Remiantis DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu darbuotojo prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip keturiasdešimt penkias dienas per paskutinius dvylika mėnesių. Nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis). Taigi, atsižvelgiant į DK 56 straipsnio 2 dalies nuostatos formuluotę, jeigu darbo sutartis pasibaigia DK 56 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose numatytu pagrindu, priklausomai nuo darbo teisinių santykių trukmės, darbuotojas įgyja teisę į vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (jeigu darbo teisiniai santykiai tęsėsi trumpiau negu vienus metus) arba dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (jeigu darbo teisiniai santykiai tęsėsi ilgiau negu vienus metus).

31.       Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, jog bendrovės direktorės 2020 m. gegužės 8 d. įsakymo „Dėl prastovos paskelbimo“, priimto remiantis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 1 punktu paskelbta dalinė prastova, sumažinant darbo dienų ir valandų skaičių, nuo 2020 m. gegužės 9 d. 00.00 val. iki 2020 m. gegužės 31 d. 00.00 val.; Lietuvos Respublikos Vyriausybei pratęsus karantino režimą, paskelbtos prastovos laikas pratęstas karantino režimo galiojimo laikotarpiui.

32.       DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2020 m. birželio 12 d.) numatyta, jog darbdavys gali darbuotojui ar darbuotojų grupei skelbti prastovą, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu, arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 51, 13, 24, 35, 37, 41, 42, 44 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 13, 23 ir 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2427 1 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų 2020 m. kovo 26 d. aiškinamajame rašte Nr. XIIIP-4657- XIIIP-4660 nurodyta, jog DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktas patikslintas, numatant, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, darbdavys skelbia prastovą, jeigu dėl šių priežasčių negali duoti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, ir nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu arba darbuotojas nesutinka dirbti kito pasiūlyto darbo, siekiant teisinio aiškumo, taip pat užtikrinti darbuotojų teises, kai jiems prastova būtų skelbiama išnaudojus visas įmanomas darbo organizavimo formas bei būdus.

33.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog dalinė prastova laikotarpiu 2020 m. gegužės 9 d. 00.00 val. iki 2020 m. gegužės 31 d. 00.00 val. (ją pratęsiant) paskelbta ne dėl nuo darbdavės priklausiusių aplinkybių, t. y. Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino. Šiuo pagrindu skelbus darbuotojams prastovą esminę reikšmę turėjo ne tik aplinkybė, ar pagal darbuotojų atliekamą funkciją jiems yra galimybė dirbti nuotoliniu būdu, tačiau ir tai, ar faktiškai jiems gali būti suteikiamas darbas. Nors pagal darbo pobūdį darbuotojai darbo funkcijas galėjo atlikti nuotoliniu būdu, tačiau dėl susiklosčiusios ekstremalios situacijos ir karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo darbdavė nebeturėjo galimybės suteikti darbuotojams darbo. Bylos nagrinėjimo metu pati atsakovė patvirtinusi, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbus karantiną, pradėti atšaukinėti ieškovės organizuojamų kelionių paketų užsakymai, kelionių organizatorė neturėjo nei vienos turistų grupės, kuriai būtų teikiamos paslaugos, todėl buvo nerimas dėl darbo, nes bendrovė gaudavo pajamas būtent iš turizmo paketo paruošimo (viešbučių, sausumos transporto užsakymas, pramogų, restoranų, muziejų užsakymas). Taigi šiuo pagrindu galėjo būti skelbiama dalinė prastova, darbdavei negalėjus užtikrinti darbo dėl su karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimu ir ekstremalia situacija susijusių aplinkybių. Todėl atsižvelgus į tai, jog prastova ne dėl darbuotojos kaltės tęsėsi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės, ji įgijo teisę nutraukti darbo sutartį dėl svarbių priežasčių pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

34.       Šiuo atveju ieškovė remiasi SADM 2020 m. spalio 9 d. raštu Nr. (11.6 E-53)SD-5277 „Dėl darbo teisinių santykių nutraukimo“, VDI 2020 m. spalio 21 d. raštu „Dėl konsultacijos pateikimo“ ir 2020 m. lapkričio 11 d. išvada kaip įrodymais, pagrindžiančiais jos poziciją dėl išeitinės išmokos išmokėjimo atleidžiant darbuotoją, kuriai paskelbta dalinė prastova DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kad darbuotojai, kuriems paskelbta prastova DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nutraukdami darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, negali pasinaudoti DK 56 straipsnio 2 dalyje numatyta teise gauti išeitinę išmoką.

35.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva. Teismo kompetencija taikyti ir aiškinti įstatymus bei kitus teisės aktus įtvirtinta CPK 3 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnyje, 3 straipsnio 2 dalyje, taip pat akcentuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas, 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Be to, tai, kad teismo veikla visų pirma yra saistoma teisės normų, o šias jis taiko ir aiškina neveikiamas kitų asmenų ir institucijų, yra ir tam tikra teismo nepriklausomumo garantija. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija, todėl teismai, vykdydami teisingumą, ne tik turi teisę, bet ir privalo aiškinti įstatymą, nes teisės aiškinimas yra neatskiriama teisingumo vykdymo proceso dalis. Taigi teisės aiškinimas yra viena iš teismo, kaip įstatymo įgaliotos teisės taikymo institucijos, kompetencijos sudedamųjų dalių, būtina prielaida įgyvendinti pagrindinę teismo funkciją – vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/1998, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2011).

36.       Įvertinus aukščiau pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, darytina išvada, jog DK kaip darbo teisės normas nustatančio šaltinio aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, o ne, kaip nurodo ieškovė, kompetentingų viešojo administravimo institucijų, prerogatyva. Tai reiškia, jog konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, naudodamas išimtine kompetencija vykdyti teisingumą, privalėjo taikyti ir aiškinti ginčo atveju aktualias teisės normas neveikiamas kitų asmenų ir institucijų, t. y. SADM ir VDI. Atkreiptinas dėmesys, jog aiškindamas DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teleologiniu, taip pat iš dalies lingvistiniu bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais, skundžiamo sprendimo 38 punkte nurodęs, kad nei pagal ginčo įsakymo priėmimo metu galiojusią DK redakciją, nei pagal šiuo metu galiojančią DK redakciją, praėjus daugiau nei pusei metų, neįtvirtinta įstatymų leidėjo valia atleidžiant darbuotoją DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu netaikyti DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytų padarinių, jei prastova paskelbta dėl karantino, kas leidžia spręsti nebuvus įstatymų leidėjo valios atleisti darbdavį nuo išeitinės išmokos mokėjimo pagal DK 56 straipsnio 2 dalį. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, jog Lietuvos Respublikos Seimo nariai Simonas Gentvilas, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Eugenijus Gentvilas, Ričardas Juška, Virgilijus Alekna, Juozas Baublys, Kęstutis Glaveckas, Jonas Liesys, Gintaras Steponavičius, Jonas Varkalys, Gintaras Vaičekauskas pateikė 2020 m. kovo 31 d. pasiūlymą Nr. XIIIP-4657 „Dėl Darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto“, kuriuo siūlė keisti DK 47 straipsnio 3 dalį numatant, jog darbuotojui, nutraukiančiam darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, DK 56 straipsnio 2 dalyje numatyta išeitinė išmoka mokama iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/29f03220731b11eaa38ed97835ec4df6?jfwid=66gfx2vjq). Minėtas pasiūlymas argumentuotas tuo, kad DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pakeitimu įstatymų leidėjas siekia išlaikyti darbo vietas, pasiūlant valstybės pagalbą darbdaviams, tačiau šiems nepalengvėja, nes pagal DK 56 straipsnį prastovai užsitęsus ilgiau nei 30 dienų, neatsižvelgiant, į tai dėl ko ji paskelbta, darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį ir gauti 2 VDU dydžio išeitinę kompensaciją; taigi, darbdaviai net ir gavę kompensacijas už išlaikomas darbo vietas bus priversti jas grąžinti, nes nesugebės išlaikyti darbuotojų ilgiau nei 30 dienų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualią DK 47 straipsnio redakciją, pažymi, jog ginčo nagrinėjimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, susijęs su darbdavio prievole išmokėti darbuotojui, nutraukiančiam darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytą išeitinę išmoką, nepakeistas. Taigi, vien ta aplinkybė, jog ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, interpretuoja DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies normas kitaip nei tai darė pirmosios instancijos teismas (nepaisant to, jog ir vadovaudamasi SADM bei VDI konsultacijomis), nesudaro pagrindo išvadai daryti, jog skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, dėl ko byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

37.       Apeliaciniame skunde ieškovė teigusi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį ir papildomai priteisdamas netesybas bei bylinėjimosi išlaidas, pažeidė draudimo sunkinti skundą (ieškinį) padavusio asmens (šiuo atveju ieškovės) padėtį (lot. non reformation in peius) principą.

38.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad įsiteisėjęs darbo ginčų komisijos sprendimas, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, gali būti vertinamas kaip individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo iš esmės ir galutinai išspręstas individualus darbo ginčas dėl teisės – nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai darbo ginčo šalių santykiai. Pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi. Išspręsdamas ginčą iš esmės teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje turi išdėstyti ne tik išvadą atmesti ieškinį, bet ir teisiosios darbo ginčo šalies patenkinto reikalavimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-684/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-348-403/2020).

39.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, bylos nagrinėjimo dalyką sudaro individualus darbo ginčas dėl teisės, šį tarp šalių kilusį ginčą individualizavo ir pagrįstai sprendė, šalių materialiąsias teises ir pareigas nustatydamas teismo sprendimo momentu, t. y. sprendimo priėmimo dieną, vadovaujantis DK bei CPK normomis, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl blogesnio sprendimo priėmimo vertinant pagal Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo atsakovei priteista tik išeitinė išmoka, atmestini kaip nepagrįsti.

40.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė bendrovėje dirbo nuo 2014 metų, t. y. šešerius metus; prastova buvo paskelbta dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje taikytų ribojimų; darbdavė prieš priimdama sprendimą dėl išmokos mokėjimo darbuotojai, kreipėsi į valstybines institucijas dėl informacijos gavimo; atleidžiant atsakovę iš darbo, jai buvo išmokėtos kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos, o įsiskolinimo suma sudaro 2 568,71 Eur (neatskaičius mokesčių); turizmo sektorių paveikė pirmasis karantinas, atsakovės prašomą priteisti iš ieškovės 5 310,44 Eur netesybų sumą, kaip neproporcingą teisės pažeidimo ir sankcijos kontekste, mažino iki 2 568,71 Eur (60,87 Eur x 21,1 d. d. x 2 mėn.) (neatskaičius mokesčių).

41.       Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo apskaičiuotų netesybų sumos priteisimas pažeidžia ieškovės ir kitų bendrovės darbuotojų interesus, prieštarauja viešajam interesui – išlaikyti darbo vietas karantino metu, DK išdėstytų teisės normų tikslams, bendriesiems teisės principams bei teisės aiškinimo taisyklėms, esant toliau nurodytoms aplinkybėms, kad: atsakovės atleidimo iš darbo dieną ieškovės veiklos nuostoliai sudarė 50 519,00 Eur; skola dėl karantino Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Sodrai ir INVEGAI ieškinio padavimo dieną buvo didesnė negu 33 000,00 Eur; šiuo metu bendrovės veikla sustabdyta, pajamų nėra; planuojama imti dar vieną paskolą darbo vietoms išlaikyti.

42.       Teisėjų kolegija pabrėžia, kad darbdavio, pažeidusio įstatyme imperatyviai įtvirtintą pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos (DK 146 straipsnio 2 dalis), mokėtinų netesybų dydis nustatytas įstatymo: darbdavys privalo mokėti darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio arba, kai uždelsta suma yra mažesnė už darbuotojo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, – faktiškai uždelstos sumos dydžio (DK 147 straipsnio 2 dalis). Be to, įstatymų leidėjo įtvirtintas darbdavio atsakomybės už vėlavimą atsiskaityti ribojimas, nustatant, jog netesybos skaičiuojamos ne daugiau kaip už šešis mėnesius (DK 147 straipsnio 2 dalis). Šis ribojimas įtvirtintas darbdavio interesų apsaugai, sankcijos proporcingumo principui įgyvendinti.

43.       Kasacinio teismo, pasisakant dėl iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK normų, reglamentavusių atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, išaiškinta, jog pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012; 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013; kt.).

44.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl finansinės padėties sudėtingumo, taip pat vadovavimosi SADM ir VDI pateiktomis konsultacijomis atleidžiant darbuotoją sudaro pagrindą mažinti darbdavės atsakomybės dydį, tačiau jos nepašalina, nevykdžius įstatyme imperatyviai įtvirtintos darbdavio pareigos visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo darbo santykių pasibaigimo dieną, jeigu šalys nesusitaria kitaip (DK 146 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos, konkrečiu atveju nustatęs ir įvertinęs reikšmingas bylai faktines aplinkybes (tame tarpe, ir Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbto karantino poveikį turizmo sektoriui, lemiantį finansinių nuostolių atsiradimą dėl taikomų apribojimų veiklos vykdymui; kreipimąsi į valstybines institucijas dėl informacijos gavimo apie išmokos mokėjimą atleidžiamai darbuotojai), pagrįstai sprendė, jog jos pažeidžia darbdavės padaryto pažeidimo ir darbuotojos pažeistų teisių proporcingumo principą ir sudaro teisinį pagrindą mažinti darbuotojai priteistiną netesybų sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovei už uždelstą atsiskaityti laiką priteista 2 568,71 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų suma nepažeidžia proporcingumo padarytam pažeidimui principo, ieškovei, kaip darbdavei, pritaikytos sankcijos nelaikant neadekvačia ar neatitinkančia bendrojo teisingumo principo.

Dėl procesinės bylos baigties

45.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

46.       Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

47.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48.       Kadangi ieškovės apeliacinis skundas buvo atmestas, spręstinas atsakovės turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

49.       Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 410,23 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, grįsdama patirtas išlaidas 2021 m. vasario 2 d. PVM sąskaita-faktūra Serija COR Nr. 0444 ir 2021 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 117. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.11 punkte nurodyta, jog nustatant maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistiną sumą, taikytinas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Apskaičiuojant maksimalią atsakovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, taikytinas 2020 metų III ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 1 454,80 Eur. Maksimali atsakovei už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma – 1 891,24 Eur (1 454,80 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į tai, jog išlaidos už advokato A. G. suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio – 1 891,24 Eur (1 358,60 Eur x 1,3), yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

50.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-32516-1125/2020 palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Mania“, juridinio asmens kodas 302504621, atsakovės J. B.-R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 410,23 Eur (keturis šimtus dešimt eurų ir dvidešimt tris euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai                                                                         Rita Kisielienė

                                                                        Liuda Uckienė

                                                                        Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė