Baudžiamoji byla Nr. 1A-119-167/2016
Teisminio proceso Nr. 1-73-2-00022-2012-2
1.1.8.10.3.; 1.1.8.10.5.; 1.2.4.6.8.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.; 2.1.15.3.3.1.; 2.4.6.4.1.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 27 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alfredo Vilbiko,
teisėjų Vidmanto Mylės, Broniaus Zalagos,
sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei, Audronei Peleckienei, Irenai Skaringienei,
dalyvaujant prokurorei Rasai Valančienei,
nuteistajam T. Š., jo gynėjai advokatei Nainai Lanzbergienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį (2010 m. spalio 9 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2010 m. spalio 9 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams;
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2012 m. sausio 27 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2012 m. sausio 27 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2010 m. spalio 9 d. nusikalstamos veikos) ir bausmės, paskirtos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2012 m. sausio 27 d. nusikalstamos veikos) subendrintos apėmimo būdu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžiu paskirta 30 parų arešto bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams 17 (septyniolikai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2010 m. spalio 9 d. 21.30 val. iki 2010 m. spalio 11 d. 13.00 val., t. y. dvi paros. Taip pat įskaitytas laikas nuo 2015 m. balandžio 1 d. išbūtas sulaikytam ir suimtam Europos arešto orderio pagrindu Jungtinėje Karalystėje iki T. Š. perdavimo Lietuvos Respublikai 2015 m. liepos 17 d., bei laikas, išbūtas suėmime nuo 2015 m. liepos 18 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos.
Byla dalyje dėl (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikšto 1 189,83 Eur (4 108,26 Lt) civilinio ieškinio nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Nukentėjusiojo V. J. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista jam iš T. Š. 2 000,00 Eur (du tūkstančiai eurų 00 ct) neturtinės žalos.
Priteista iš T. Š. 138,03 Eur (vienas šimtas trisdešimt aštuoni eurai 3 centai) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.
Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 1 dalies 6 punktu, proceso išlaidomis pripažintos T. Š. ekstradicijos išlaidos iš (duomenys neskelbtini), kurias sudaro 2 228,74 Eur, ir, vadovaujantis BPK 105 straipsniu, nuspręsta išieškoti iš T. Š. 2 228,74 Eur (du tūkstančius du šimtus dvidešimt aštuonis eurus 74 centus) Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
T. Š. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 9 d., apie 18.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su M. K. ir T. S., kurie 2012 m. rugpjūčio 10 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), įsiveržė į G. J. sodybą, kur kieme, be jokios priežasties, sudavė smūgius lazdomis pas G. J. susirinkusiems svečiams: V. B., E. S., E. A. ir sodybos šeimininkui G. J., o ūkiniame pastate esančios pirties priepirtyje fotelyje sėdėjusiam V. J. medinėmis lazdomis sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į veidą, abi rankas, taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam padarė veido sumušimą, abiejų alkūnkaulių lūžius, kairio spindulinio kaulo lūžį, dešinio skruostikaulio lūžį, taip dėl galūnių kaulų lūžių nukentėjusiajam V. J. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu savo įžūliu elgesiu, kuris pasireiškė fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiuosius V. B., E. S., E. A., G. J. ir V. J., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Be to, T. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 27 d., apie 23.50 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), matant aplinkiniams, veikdamas kartu su A. S., kurio atžvilgiu 2013 m. sausio 22 d. Mažeikių rajono apylinkės teisme priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, dėl menkavertės priežasties puolė mušti T. B. kumščiais į veidą, spyrė į galvą, spardė nukritusį ant žemės, taip bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam T. B. į veidą, dėl to T. B. buvo padaryti veido odos nubrozdinimai ir kraujosruvos, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, kumščiu smūgiavo nukentėjusiajam G. Ž. į nosį ir dėl to nukentėjusysis nukrito ant šaligatvio, taip bendrais veiksmais jam padarė nosies kaulų lūžį, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį.
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Š. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį panaikinti kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir priimti jam naują – išteisinamąjį nuosprendį, o jam pareikštus civilinius ieškinius atmesti.
Skunde nurodoma, kad tik neabejotinai pagrindžiantys konkrečios bylos faktines aplinkybes įrodymai gali būti pagrindas išvadai, jog tam tikra nusikalstama veika tikrai buvo padaryta ir kad ją tikrai padarė konkretus asmuo ar asmenys; ir priešingai – neabejotinai kaltę pagrindžiančių įrodymų nebuvimas turėtų būti pagrindu teismui konstatuoti, kad nusikalstama veika, dėl kurios galimo padarymo buvo pradėtas baudžiamasis procesas, apskritai nebuvo padaryta arba, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo negali būti pripažintas kaltu. Taip pat pažymima, kad tik įstatymų nustatyta tvarka proceso metu gauta informacija gali būti laikoma patikimais įrodymais, galinčiais padėti atkurti praeities įvykius teisine prasme ir lemti byloje priimtą sprendimą, būtent tokiais įrodymais teismas turi pripažinti tik leistinus ir susijusius su sprendžiama byla įrodymus (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Taigi, leistinumas ir sąsajumas šiuo atveju yra būtinos (privalomos) duomenų savybės, kad juos būtų galima pripažinti įrodymais. Be to, baudžiamasis procesas negali vykti pažeidžiant nekaltumo prezumpciją ir žmogaus teises (Konstitucijos 20 ir 31 straipsniai, BPK 1 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 6 dalis ir kt.), nusikalstamos veikos padarymu įtariamam ar kaltinamam asmeniui procese turi būti užtikrinta gynybos teisė (Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 10 straipsnis, 44 straipsnio 8 dalis ir kt.), visame įrodinėjimo procese tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teismas privalo siekti, kad būtų išaiškintos visos, t. y. tiek patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį kaltinančios, tiek jį teisinančios aplinkybės. Kartu skunde pažymima ir tai, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).
Pasak apelianto, nuosprendis šioje byloje jo atžvilgiu priimtas remiantis vien tik prielaidomis ar įrodymais, kurie jo kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas neįrodo. Nuteistojo manymu, teismas be pagrindo jo kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2010 m. spalio 9 d. epizodas G. J. sodyboje), grindė nukentėjusiųjų V. B., E. S., G. B., V. J., E. A., G. J. bei liudytojų D. J., R. M., I. S., V. S., E. U., D. V. parodymais, visiškai atmesdamas tiek jo (T. Š.) aiškinimą, tiek teismo posėdyje liudijusių A. S. ir T. S. duotus parodymus, kad nukentėjusiojo G. J. sodyboje jis (T. Š.) tuomet nebuvo. Pažymi, kad nei minėti nukentėjusieji, nei liudytojai nepatvirtino, jog jis (T. Š.) kartu su kitais asmenimis tikrai dalyvavo šiuose nusikaltimuose, be to, jie visi įvykio metu buvo neblaivūs. Teigia, kad teismas išvadą dėl jo dalyvavimo nusikaltimuose padarė vien iš to, kad jis kartu su šiuos nusikaltimus įvykdžiusiais asmenimis buvo atvykęs prie minėtos sodybos ir po to kartu su ta pačia kompanija buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Be to, T. Š. nurodo nesuvokiantis, kaip teismas galėjo konstatuoti, kad jis naudojo nukentėjusiųjų atžvilgiu smurtą, įskaitant ir medinę lazdą, ne iš kokių nors byloje esančių įrodymų, o iš jį esą charakterizuojančių duomenų.
Apelianto įsitikinimu, teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą dėl kitų nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2012 m. sausio 27 d. epizodas (duomenys neskelbtini)), nepagrįstai atmetė jo paaiškinimus, taip pat teismo posėdyje jo naudai liudijusio A. S. parodymus. Teigia, kad šiuo atveju taip pat akivaizdu, kad nei nukentėjusieji G. Ž. ir T. B., nei liudytojai A. V., A. P. ir A. D. tiesiogiai nepatvirtino, kad jis, t. y. T. Š., tikrai sudavė kuriam nors iš nukentėjusiųjų. Teismas išvadą dėl jo dalyvavimo nusikalstamose veikose vėlgi darė vien iš to, kad jis esą buvo kartu su šiuos nusikaltimus įvykdžiusiu A. S. (jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas anksčiau bei yra įsiteisėjęs), taip pat iš to, kad nukentėjusieji esą buvo užpulti trijų asmenų, t. y. jo, A. S. ir tyrimo metu nenustatyto asmens. Atkreipia dėmesį, kad vien tokiais įrodymais nebuvo galima grįsti jo kaltės ir šiame epizode – jokie įrodymai, t. y. nei tiesioginiai, nei netiesioginiai, nepatvirtino, kad ir šiuo atveju jis kokiais nors konkrečiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir sudavė bent vieną smūgį kuriam nors iš nukentėjusiųjų.
Nuteistojo T. Š. manymu, apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės nulėmė jo asmenybė, tiksliau – neišnykęs ankstesnis jo teistumas už sunkaus nusikaltimo padarymą, dėl kurio jis net atlikinėjo realią laisvės atėmimo bausmę, taip pat tai, kad jis bendrauja ir kaltinime nurodytomis dienomis buvo kartu su asmenimis, įvykdžiusiais byloje aprašytas nusikalstamas veikas – dėl to teismas ne kartą nuosprendyje pasisakė. Teigia, kad teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, vadovavosi tik prielaidomis ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Kartu pažymi, kad jokie duomenys negali turėti pirmenybės prieš kitus duomenis, taip pat jie negali turėti iš anksto nustatytos galios, lemiančios tam tikro sprendimo priėmimą. Iš to turėtų sekti, kad nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Nuteistojo T. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
Dėl T. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2010 m. spalio 9 d. veika)
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ((Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d. (Žin., 2007, Nr. 81-3309) redakcija) baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 straipsnio 1 dalis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013, 2K-506/2013 ir kt.).
T. Š. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 9 d., apie 18 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su M. K. ir T. S., kurie 2012 m. rugpjūčio 10 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), įsiveržė į G. J. sodybą, kur kieme, be jokios priežasties, sudavė smūgius lazdomis pas G. J. susirinkusiems svečiams: V. B., E. S., E. A. ir sodybos šeimininkui G. J., o ūkiniame pastate esančios pirties priepirtyje fotelyje sėdėjusiam V. J. medinėmis lazdomis sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į veidą, abi rankas, taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam padarė veido sumušimą, abiejų alkūnkaulių lūžius, kairio spindulinio kaulo lūžį, dešinio skruostikaulio lūžį, taip dėl galūnių kaulų lūžių nukentėjusiajam V. J. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu savo įžūliu elgesiu, kuris pasireiškė fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiuosius V. B., E. S., E. A., G. J. ir V. J., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Nuteistasis T. Š. nei ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 64–66 b. l., 73–74 b. l.), nei teisminio bylos nagrinėjimo metu (6 t., 23–25 b. l.) kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus nepripažino, teisiamajame posėdyje nurodė, kad nors ir vyko į G. J. sodybą, tačiau į ją nenuėjo, su A. S. pasilikęs prie automobilio kalbėjo su juos atvežusiu M. (M. V.), po to padėjo A. S. eiti, nes pastarasis buvo sužalotas, kartu su A. S. nuėjo iki kampo, tačiau kiti vaikinai, kurie buvo nuėję į sodybą, t. y. M. K., T. S. ir D. (T.), jau bėgo iš sodybos, todėl ir jie su A. S. prisijungė prie pastarųjų ir buvo sulaikyti policijos.
Kaip matyti iš nukentėjusiųjų V. B., E. S., E. A., G. J. ir V. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), taip pat ir teisiamajame posėdyje, nė vienas iš jų nenurodė, kad padarant minėtas nusikalstamas veikas dalyvavo ir nuteistasis T. Š..
Nukentėjusysis V. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam 2010 m. spalio 9 d., apie 18 val., būnant pas G. J. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš ūkinio pastato išėjus į kiemą, kažkas jam smogė į galvą. Nurodė negalintis pasakyti, kiek pašalinių asmenų buvo kieme, taip pat nurodė, kad jų neapibūdinti, atpažinti negalėtų (1 t., 77, 78 b. l.). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. B. nurodė, kad jis matė du asmenis su kaukėmis, vienas iš jų lazda trenkė jam į galvą prie kairės ausies. Į pateiktą klausimą atsakė, kad jis kaltinamojo nepažįsta, jį mato pirmą kartą (6 t., 25 b. l.).
Nukentėjusysis E. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis, 2010 m. spalio 9 d., apie 18 val., būdamas G. J. sodyboje, pro praviras priepirčio duris pastebėjo į kiemą įbėgant ne mažiau kaip penkių vaikinų grupę, iš kurių vienas buvo su kauke ir rankoje turėjo medinę lazdą. Nurodė, kad atpažinti šių vaikinų negalėtų, mano, kad jį galėjo sumušti du ar trys vaikinai (1 t., 89 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. S. nurodė, kad tąkart jis matė tris asmenis, jie visi buvo su kaukėmis. Jam smūgius sudavė du asmenys (6 t., 25–26 b. l.).
Nukentėjusysis G. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. spalio 9 d., apie 18 val., savo namų kieme pastebėjo du vaikinus su kaukėmis, mojuojančius lazdomis. Jis vienam vaikinui įspyrė į nugarą ir dėl to pastarasis įgriuvo į priepirtį, o antrasis vaikinas lazda sudavė jam (G. J.) per dešinį petį. Iš viso matė keturis vaikinus, vieną iš jų – D. – atpažino (1 t., 100, 101 b. l.). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis G. J. nurodė, kad jis matė tris ar keturis asmenis, iš jų pažino D., kuris vienintelis buvo be kaukės. Du vaikinai buvo įbėgę į vidų, o vienas, stovėjęs priepirčio tarpduryje, jam (G. J.) sudavė smūgius (6 t., 26–27 b. l.).
Nukentėjusysis E. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2010 m. spalio 9 d., apie 18 val., būdamas G. J. sodybos kieme, pastebėjo pro vartus įeinančius tris vaikinus, iš jų du turėjo lazdas. Vienas iš vaikinų sudavė jam per viršugalvį, kitas vaikinas lazda sudavė smūgius V. J.. Sodybos kieme jis matė ir D. T., kuris tik stovėjo, nieko nemušė. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis E. A. nurodė, kad su kaukėmis ir lazdomis buvo trys asmenys ir jie visi naudojo fizinį smurtą, po įvykio kieme matė D. T., pastarasis į kiemą atėjo po įvykio (6 t., 30–31 b. l.).
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. J. parodė, kad 2010 m. spalio 9 d., apie 18 val., sėdėdamas G. J. sodybos priepirtyje, pamatė į vidų įbėgančius ne mažiau kaip du vaikinus su kaukėmis ant galvų, kurie visus priepirtyje buvusius asmenis ėmė mušti lazdomis. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad jį sumušė du asmenys, jie abu buvo su kaukėmis ir lazdomis.
Nors liudytojas M. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis T. Š. prašymu pastarąjį ir dar keturis asmenis, tarp kurių buvo M. K. bei A., nuvežė į (duomenys neskelbtini) miestelį (1 t., 171 b. l.; 6 t., 33–34 b. l.), o, liudytojas V. S. nurodė matęs, kaip iš nuo (duomenys neskelbtini) pusės atvažiavusio automobilio išlipo penki vaikinai ir greitai nuėjo link G. J. sodybos, tai, kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad T. Š. kartu su kitais asmenimis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius V. B., E. S., E. A., G. J. bei V. J., ir tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad pastarieji juos sumušusių asmenų neįsidėmėjo, nė vienas iš jų nenurodė, kad tarp nusikalstamus veiksmus atlikusių asmenų buvo ir T. Š., be to, skirtingai nurodė į sodybą atėjusių vaikinų skaičių: E. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė pastebėjęs į kiemą įbėgant ne mažiau kaip penkis vaikinus, iš kurių du ar trys jį mušė, o teisiamajame posėdyje nurodė matęs tris asmenis, iš kurių du sudavė jam smūgius; V. B. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino negalintis pasakyti, kiek asmenų buvo kieme, o teisme nurodė matęs du asmenis, iš kurių vienas jam sudavė smūgį į galvą; G. J. nurodė matęs tris ar keturis asmenis, iš kurių pažino D., taip pat nurodė, kad jam sudavė vienas asmuo; E. A. nurodė, kad į kiemą su kaukėmis ir lazdomis atėjo trys asmenys ir jie visi naudojo fizinį smurtą, o D. T. į kiemą atėjo po įvykio; V. J. nurodė, kad vaikinų buvo ne mažiau kaip du, jam smūgius sudavė du asmenys. Taigi iš nukentėjusiųjų parodymų negalima daryti neginčijamos išvados, kad į G. J. sodybą atėjo visi penki M. V. atvežti asmenys ir būtent trys iš jų, tarp kurių buvo ir T. Š., panaudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą, padarė V. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Pastebėtina, kad ir įvykio vietoje buvusios liudytojos I. S. bei D. J. negalėjo tiksliai nurodyti, kiek asmenų tąkart atliko nusikalstamus veiksmus. Liudytoja I. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė sėdėdama priepirtyje mačiusi pro praviras duris įbėgančius du vyriškius su kaukėmis ir lazdomis, kurie pradėjo mušti priepirtyje buvusius vyrus, o po to matė, kaip iš kiemo išbėga ne mažiau kaip keturi vyriškiai (1 t., 160 b. l., šiuos parodymus I. S. patvirtino teisiamajame posėdyje). Liudytoja D. J. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė mačiusi, kaip į priepirtį įsiveržė du vyriškiai, ir ėmė mušti lazdomis priepirtyje buvusius vyrus (1 t., 161, 162 b. l.), teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad vaikinų buvo penki ar keturi, „turbūt visi turėjo lazdas“, jos vyrą mušė prie šulinio, kitą vyrą – prie pirtelės, o perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, patvirtino, kad jie teisingi – „kaip parašyta, taip ir buvo“ (6 t., 33 b. l.). Kartu atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas M. V. teisiamajame posėdyje nurodė, jog jam atvežus vaikinus į (duomenys neskelbtini) miestelį, trys vaikinai iš karto nuėjo, o jie su A. (A. S.) ir T. (T. Š.) prie automobilio dar pasikalbėjo ir tik po to T. su A. „išėjo į sodybą“, o liudytojas V. S. teisiamajame posėdyje nurodė matęs tik tai, kad kieme prasidėjo muštynės, buvo mosikuojama lazdomis, tačiau jis nematė, kas ką mušė. Be to, kaip minėta, liudytojas M. V. nurodė, kad tarp jo atvežtų asmenų buvo ir A. (A. S.), kuris kartu su T. Š. ėjo į sodybą, o nukentėjusieji G. J. ir E. A. nurodė, kad sodyboje taip pat matė D. T., tačiau Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2012 m. balandžio 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pastarųjų atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2 t., 180–182 b. l.). Pastebėtina, kad minėtame nutarime be kita ko pažymėta, jog nukentėjusieji ir įvykį matę liudytojai nenurodė, kad įvykio vietoje buvę D. T. ir A. S. mušė nukentėjusiuosius (atkreiptinas dėmesys, kad nei vienas nukentėjusysis ir liudytojas nenurodė, kad įvykio vietoje buvo ir A. S., kaip ir nenurodė, kad buvo T. Š.), be to, minėtame nutarime buvo atsižvelgta į A. S. parodymus, kad jis jokioje sodyboje nebuvo, ėjo (duomenys neskelbtini) kryptimi iš (duomenys neskelbtini) kaimo, laukdamas draugo, kuris pažadėjo jį parvežti į (duomenys neskelbtini) ir pakelėje pamatė sėdinčius M. K., T. S. ir dar keletą iš matymo pažįstamų vyriškių. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys į teisiamajame posėdyje A. S. duotus parodymus – pastarasis nurodė, kad, nors buvo sužalotas, 2010 m. spalio 9 d. jis kartu su draugais T. S., M. K., T. Š. ir dar vienu asmeniu važiavo į sodybą, T. (T. Š.) jam padėjo išlipti iš automobilio, jį vedė į sodybą, nes jie norėjo pasikalbėti, jis (A. S.) žinojo, kad jo sumušime dalyvavo ir I. J., tačiau jie į sodybą nueiti nespėjo, kitus vaikinus sutiko prie namo kampo, jau grįžtančius. Draugai jam sakė, kad kieme įvyko konfliktas (6 t., 50–51 b. l.). Taip pat pastebėtina ir tai, kad, nors nukentėjusieji G. J. ir E. A. nurodė G. J. sodyboje matę būtent D. T., kuris, jų teigimu, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklausiamas D. T. nurodė, kad jis G. J. sodyboje įvykio dieną apskritai nebuvo, tos dienos ryte savo namuose girtavo su T. S. ir M. K., po to išvyko pas žmoną į kaimą, o eidamas iš (duomenys neskelbtini), sutiko A. S., Š. Š., M. K. bei T. S. ir kartu su jais buvo sulaikytas policijos pareigūnų (6 t., 51–52 b. l.). Liudytojas T. S. teisiamajame posėdyje nurodė prisimenantis, kad į G. J. sodybą nuėjo su draugu M. K. ir ten įvyko konfliktas, taip pat nurodė įvykio metu sodybos kieme T. Š. ir A. S. nematęs (6 t., 52–53 b. l.). Kolegijos vertinimu, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusiojo E. A. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad fizinį smurtą sodyboje naudojo trys į sodybą atėję asmenys, taip pat liudytojų, policijos pareigūnų E. U. ir D. V. parodymai, kad jie 2010 m. spalio 9 d. ties Mažeikių aplinkkeliu pastebėjo pakelėje sėdinčius penkis V. S. apibūdintus vaikinus, iš kurių vienas turėjo beisbolo lazdą ir buvo su į margaspalvę kepurę panašia kauke (lazda ir kepurė paimti iš M. K. (1 t., 192, 196–198 b. l.), T. Š. kaltės 2010 m. spalio 9 d. padarius jam inkriminuotus nusikaltimus taip pat nepatvirtina.
Šiame bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2013).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija, priešingai nei apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog T. Š. 2010 m. spalio 9 d. buvo G. J. sodyboje ir kartu su kitais asmenimis lazdomis sumušė nukentėjusiuosius. Kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog „smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, tame tarpe ir medinę lazdą naudojo ir kaltinamasis T. Š.“ nepagrįstai padarė remdamasis ir kaltinamąjį charakterizuojančiais duomenimis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, o kaltininką charakterizuojantys duomenys vertinami skiriant jam bausmę. Dėl to skundžiama apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl T. Š. pripažinimo kaltu 2010 m. spalio 9 d. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, naikinama ir T. Š. dėl minėtų nusikalstamų veikų išteisinamas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl šių priežasčių nukentėjusiojo V. J. pareikštas civilinis ieškinys atmetamas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Dėl T. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už nusikalstamas veikas, padarytas 2012 m. sausio 27 d.
Apeliaciniame skunde nuteistasis T. Š. nurodė, kad jis nusikalstamų veikų 2012 m. sausio 27 d. nepadarė, jokie įrodymai nepatvirtina, kad jis kokiais nors konkrečiais veiksmais būtų pažeidęs viešąją tvarką ir sudavęs bent vieną smūgį kuriam nors iš nukentėjusiųjų. Teigia, kad teismas pripažino jį kaltu vadovaudamasis prielaidomis, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius T. Š. kaltę 2012 m. sausio 27 d. padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, priešingai, nei teigiama jo apeliaciniame skunde, išanalizavo ir įvertino laikydamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo reikalavimų.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo T. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 37–38, 39–41 b. l.), jis nurodė, kad 2012 m. sausio 27 d., apie 23.35 val., jam pažįstama A. V. į mobiliojo ryšio telefoną parašė žinutę, kad jis paskambintų, o kai jis paskambino, paprašė, kad jis su ja kalbėtų, nes priešais ateina būrys vaikinų, ir, jei kas nutiktų, jis tai girdėtų. Po to jis telefone išgirdo vyrų balsus, jie garsiai šaukė, A. V. taip pat šaukė, kad nuo jos atstotų, ji telefonu nebekalbėjo. Tuo metu jis buvo su savo draugais G. Ž. ir A. (A. D.). Jie visi taksi automobiliu nuvažiavo prie senamiestyje esančio prekybos centro „Maxima“, (duomenys neskelbtini). Ten stovėjusi A. V. jiems pasakė, kad jai buvo suduotas smūgis į veidą, dingo jos telefonas. Jie, supratę, kad telefonas iš A. V. pavogtas, pastarosios paklausė, kur vaikinai nuėjo. Taksi vairuotojas juos pavežė A. V. nurodyta kryptimi ir jie prie (duomenys neskelbtini) namo pamatė einančius tris vaikinus. A. V. pasakius, kad tai tie patys vaikinai, jie, t. y. jis, G. Ž. ir A., norėdami su pastaraisiais pasikalbėti, išlipo iš taksi automobilio. Jie vaikinams nieko pasakyti nespėjo, nes vaikinai buvo labai agresyvūs ir juos užpuolė. Jam vienas iš vaikinų sudavė du smūgius kumščiu į veidą, po to koja du kartus spyrė į galvą ir jis nugriuvo. Kadangi neteko sąmonės, nežino, ar dar buvo mušamas. Kiek pamena, smūgius jam sudavė ir antras vaikinas, tačiau kiek smūgių ir į kurias kūno vietas, jis negali pasakyti. Iš viso buvo trys vaikinai, iš kurių du mušė jį (T. B.), o, kaip vėliau sužinojo, vienas mušė G. (G. Ž.). Visa tai matė A. V., A. ir taksi vairuotojas. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis T. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (6 t., 29 b. l.).
Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir nukentėjusysis G. Ž. (2 t., 44–46 b. l.). Jis taip pat nurodė, kad jam, T. B. ir A. išlipus iš taksi automobilio vaikinų, kuriuos jiems buvo nurodžiusi A. V., paklausti, kur yra pastarosios telefonas, vaikinai juos užpuolė. Jam (G. Ž.) vienas vaikinas sudavė du smūgius kumščiu į veidą. Sumuštas buvo ir T. B., o A. spėjo įlipti į taksi automobilį, jo vaikinai nesumušė. Vėliau jie nuėjo prie A. V. nurodyto namo ir A. sniege ant šaligatvio rado jos mobiliojo ryšio telefoną. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis G. Ž. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė, kad kaltinamasis jam smūgių nesudavė (6 t., 28–29 b. l.).
Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo. Liudytoja A. V. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 30–31 b. l.), nurodė, kad 2012 m. sausio 27 d., apie 23.35 val., ji, eidama gatve ir mobiliojo ryšio telefonu kalbėdama su T. B., prie (duomenys neskelbtini) namo, pamatė priešais ateinančius nepažįstamus vaikinus, kurių galėjo būti penki ar septyni, vienas iš šių vaikinų sudavė jai smūgį į veido sritį, po šio smūgio jai iš rankos iškrito mobiliojo ryšio telefonas ir ji ėmė telefono ieškoti. Ieškoti telefono jai padėjo ir vienas iš vaikinų, kaip sužinojo vėliau, A. S., tačiau prie pastarojo priėjęs vaikinas, sudavęs jai smūgį, paklausė A. (A. S.) ką jis daro, abu vaikinai susimušė, kaip ji suprato dėl to, kad jai sudavęs vaikinas supyko ant A. S., jog pastarasis padėjo ieškoti telefono. Tarp vaikinų buvo ir jos pažįstamas V., kuris jokių veiksmų neatliko, pamatęs, kad vaikinai tarpusavyje mušasi, nuėjo tolyn, o vėliau jos atsiprašė, sakydamas, kad jai padėti negalėjo, nes bijojo, kad jo paties nesumuštų. Vaikinams nuėjus ir jai vėl ieškant telefono, prie jos sustojo taksi automobilis, kuriuo atvažiavo T. B., G. Ž. ir A. (A. D.). Ji įsėdo į taksi automobilį ir važiuojant prie (duomenys neskelbtini) namo pamatė vaikinus, kurių tuo metu jau buvo trys, t. y. jai telefono padėjęs ieškoti vaikinas – A. S., jai smūgį sudavęs vaikinas ir dar vienas vaikinas, kurio ji nepažino. Sėdėdama automobilyje, ji parodė į vaikiną, sudavusį jai smūgį, ir A. (A. D.) pasakė, kad smūgį jai sudavė T. Š.. Jos draugams išlipus iš taksi automobilio, ji liko jame sėdėti ir pamatė, kaip visi trys vaikinai puolė jos draugus. Sumušti buvo T. B. ir G. Ž., o A. spėjo įlipti į taksi automobilį. G. Ž. mušė vienas vaikinas, kurio ji nežino, t. y. ne A. S. ir ne T. Š., o T. B. mušė du vaikinai – A. S. ir, atrodo, T. Š.. T. B. ir G. Ž. buvo mušami vienu metu. G. Ž. buvo suduotas smūgis į nosį, T. B. buvo sutinusi galva, jis dar buvo spardomas gulintis ant žemės. Taksi vairuotojui iškvietus policiją ir medikus, jie visi greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežti į priėmimo skyrių. Teisiamajame posėdyje liudytoja A. V. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (6 t., 34–35 b. l.). Liudytojas A. D., ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad A. V. parodžius vieną vaikiną, kuris, jos teigimu, sudavė jai smūgį, jam šis vaikinas pasirodė panašus į Š. Š.. Taip pat analogiškai nurodė, kad T. B. ir G. Ž. mušė trys vaikinai, o jis (A. D.) nenukentėjo (2 t., 49–51 b. l.). Liudytojas V. S. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jam 2012 m. sausio 27 d., apie 24 val., einant kartu su A. S., T. (T. Š.) ir vaikinu, kurio nei vardo, nei pavardės nežino, T. pro šalį einančiai ir mobiliojo ryšio telefonu kalbančiai jo (V. S.) pažįstamai A. (A. V.) be jokios priežasties smogė į veidą. Po smūgio A. V. iš rankų iškrito telefonas. Ieškoti telefono padėjo A. S., po to A. S. ir T. dėl jam (V. S.) nežinomų priežasčių susimušė. Jis (V. S.) nuėjo pas draugą, o A. (A. S.), T. (T. Š.) ir jam nepažįstamas vaikinas nuėjo (duomenys neskelbtini) gatve. Nurodė, kad T. pažįsta iš matymo, jį apibūdino ir pasakė, kad pastarąjį atpažintų (2 t., 52–53 b. l.). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu V. S. iš veido bruožų atpažino vaikiną vardu T. (T. Š.), kuris sudavė smūgį merginai (2 t., 101–103 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme perskaičius liudytojo V. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 52–53 b. l.), pastarasis šiuos parodymus patvirtino, nurodė, kad T. Š. yra buvęs kaimynas ir draugas, taip pat patvirtino, kad 2012 m. sausio 27 d. T. Š. „užtrenkė vienai panelei“. Liudytojas, taksi automobilio vairuotojas A. P. taip pat patvirtino, kad prie trijų vaikinų, išlipusių iš jo automobilio, pripuolė (duomenys neskelbtini) gatve ėję vaikinai, kuriuos jo vežama mergina buvo nurodžiusi, kaip ją sumušusius vaikinus, ir pradėjo juos mušti. Vienas vaikinas parbėgo į jo automobilį, o kiti du jo atvežti vaikinai buvo sumušti. Taip pat nurodė, kad mergina jo automobilyje cypė, jis buvo pasibaisėjęs tokiu vaikinų agresyvumu ir elgesiu, per raciją taksi firmos paprašė į įvykio vietą iškviesti policiją ir medikus (2 t., 54–55 b. l.; 6 t., 50 b. l.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad T. B. padaryti veido nubrozdinimai ir kraujosruvos, sužalojimai atitinka užduotyje nurodytą laiką ir aplinkybes, jie padaryti keliais smūgiais bukais daiktais sumušus veidą. T. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., 111–113 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad G. Ž. padarytas nosies kaulų lūžis, nosies kaulai lūžo nuo vieno smūgio, sužalojimas atitinka užduotyje nurodytą laiką ir aplinkybes. G. Ž. padarytas nosies kaulų lūžis sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (2 t., 128–129 b. l.). Taip pat pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 22 d. nuosprendžiu A. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad „2012 m. sausio 27 d., apie 23.50 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), kartu su T. Š., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, be jokios priežasties bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius T. B. į veidą, dėl ko T. B. buvo padaryti veido odos nubrozdinimai ir kraujosruvos, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sudavė vieną smūgį G. Ž. į nosį, dėl ko G. Ž. buvo padarytas nosies kaulų lūžis, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą“ (3 t., 31–39 b. l.).
Taigi sujungus byloje surinktus įrodymus į nuoseklią ir logišką grandinę nekyla abejonių dėl nuteistojo T. Š. kaltės 2012 m. sausio 27 d. padarius jam inkriminuotus nusikaltimus: liudytojas V. S. patvirtino, kad jam einant kartu su dar trimis vaikinais, t. y. su A. S., T. Š. ir dar vienu vaikinu, būtent T. Š. sudavė smūgį A. V., o A. V. nurodė, kad tas vaikinas, kuris jai sudavė smūgį į veidą, kartu su A. S. ir jai nepažįstamu vaikinu sumušė T. B. bei G. Ž.. Atkreipiamas dėmesys, kad pats T. Š. teisiamajame posėdyje nurodė pripažįstantis, jog pažeidė viešąją tvarką, prisimenantis, kad vyko muštynės su dviem vaikinais, tačiau neatsimenantis, ar jis kontaktavo su kuo nors (6 t., 28 b. l.). Dėl to, kas paminėta, tenkinti nuteistojo T. Š. prašymą ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl veikų, padarytų 2012 m. sausio 27 d., išteisinti, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2010 m. spalio 9 d. veikos) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
T. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2010 m. spalio 9 d. veika) ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2010 m. spalio 9 d. veika) išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, T. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2012 m. sausio 27 d. nusikalstamos veikos) paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 metams 8 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šią bausmę iš dalies sudedant subendrinti su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžiu T. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta 30 parų arešto bausme ir galutinę subendrintą bausmę T. Š. paskirti laisvės atėmimą 2 metams 8 mėnesiams 15 dienų.
Nukentėjusiojo V. J. pareikštą civilinį ieškinį atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Alfredas Vilbikas
Teisėjai Vidmantas Mylė
Bronius Zalaga