Civilinė byla Nr. 2-1401-302/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01005-2009-3

                                                                 Procesinio sprendimo kategorija: 122.2; 126.5; 126.8              

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens L. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria buvo tenkintas pareiškimas dėl L. Karpalavičiaus individualios įmonės „Talka“ bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylos Nr. B2-62-413/2015,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ kreditorius UAB „Expert Group LT“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti likviduojamos  L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ (toliau - Įmonės) bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad susipažinus su Įmonės dokumentais, paaiškėjo, jog atsakovė, atstovaujama L. K., 2008 m. gegužės 7 d. paskolos sutarties pagrindu pasiskolino iš UAB „Skirnuva“ 1 726 400 Lt turėdama tikslą atsiskaityti už bendrovės įsigytas turtines teises. 2008 m. birželio 6 d. Įmonė sudarė pakvitavimo aktą Nr. 1 prie 2008 m. gegužės 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties, kuriuo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ perleido Įmonei 5 200 000 Lt vertės kreditorinį reikalavimą į bankrutuojančią AB „Alytaus tekstilė“, patvirtintą 2008 m. sausio 7 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-354-555/2008, už 1 726 400 Lt. 2008 m. gruodžio 11 d. Įmonė, atstovaujama L. K., ir UAB „Skirnuva“ sudarė dalies Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria Įmonė perleido 5 195 000 Lt dydžio reikalavimo teisės dalį UAB „Skirnuva“ už sutartą 51 950 Lt sumą, Įmonei paliekant simbolinę 5 000 Lt reikalavimo teisės dalį. Pareiškėjo nuomone, nurodytų sandorių pagrindu Įmonė, atstovaujama jos vadovo L. K., pasiskolino iš UAB „Skirnuva“ 1 726 400 Lt turėdama tikslą nusipirkti visiškai neperspektyvią Reikalavimo teisę iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, ir iš karto, vos po pusės metų, minėtą Reikalavimo teisę iš esmės perleido UAB „Skirnuva“ už ženkliai mažesnę 51 950 Lt kainą, tokiu elgesiu 1 674 450 Lt padidindama Įmonės nuostolius, nulėmusios jos nemokumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokių sandorių sudarymui nebuvo jokio ekonominio ir loginio pagrindimo, todėl galima manyti, kad šiais sandoriais buvo siekiama vienintelio tikslo – privesti Įmonę prie visiško nemokumo.

Kreditorius UAB „Skirnuva“ su pareiškimu nesutiko, pažymėjo, kad pareiškėjas klaidingai nurodo, kad tarp Įmonės ir UAB „Skirnuva“ paskolos sandoris buvo sudarytas siekiant nusipirkti visiškai neperspektyvią reikalavimo teisę. Pasak kreditoriaus, tokie pareiškėjo teiginiai prieštarauja 2012 m. kovo 21 d. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ raštui Nr. (5.1)-343, kuriame nurodoma, jog Įmonė įsigijo reikalavimo teisę į BAB „Alytaus tekstilė“ atviro konkurso būdu, kas įrodo, kad kreditorinis reikalavimas buvo įsigytas rinkos kaina. Taip pat pažymėjo, kad Įmonė, iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ įsigijusi trečios eilės kreditorinį reikalavimą, jį perleido UAB „Skirnuva“ kaip antros eilės kreditorinį reikalavimą, kas ženkliai padidino tikimybę atgauti lėšas. Tačiau 2008 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjusi ekonominė krizė lėmė mažėjančias nekilnojamojo turto kainas, kas neleido gauti numatytų lėšų iš parduodamo BAB „Alytaus tekstilė“ nekilnojamojo turto, todėl UAB „Skirnuva“ ir sumokėjo tokią mažą kainą už įsigyjamą kreditorinį reikalavimą.

L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ administratorius K. B. prašė pareiškėjo prašymą tenkinti. Nurodė, kad pareiškime minimi sandoriai buvo sudaryti Įmonei esant nemokiai, kuomet ji neturėjo galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais, o sudarius minėtus sandorius, Įmonė tik dar labiau įsiskolino, todėl neužilgo po paskolos sutarties sudarymo ir kreditorinio reikalavimo įsigijimo Įmonei ir buvo iškelta bankroto byla.

Trečiasis asmuo L. K. prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad teismas, vertindamas sudarytų sandorių perspektyvumą, turi juos vertinti atsižvelgdamas į tai, kokį turtą turėjo AB „Alytaus tekstilė“ bankroto bylos iškėlimo dieną bei kokią dalį sudarė pradelsti įmonės įsipareigojimai. Atkreipė dėmesį, kad Įmonė pirko trečios eilės kreditorinį reikalavimą, turėdama tikslą, kad AB „Alytaus tekstilė“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas jį pripažintų antros eilės kreditoriumi, kas ženkliai padidina galimybę atgauti lėšas. Nurodė, kad jis asmeniškai 2011 m. kreipėsi į Alytaus apskrities VPK dėl to, kad BAB „Alytaus tekstilė“ administruojanti UAB „Baklis“ pardavinėjo įmonės turtą ženkliai mažesnėmis kainomis nei kad buvo siūloma atskirų pirkėjų. Be to, pažymėjo, jog AB „Alytaus tekstilė“ turto pardavimų kainoms neigiamos įtakos turėjo ir prasidėjusi finansinė krizė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi  L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ bankrotą pripažino tyčiniu, kadangi sprendė, jog vadovas sudarė įmonei akivaizdžiai nuostolingus sandorius, kai įmonė faktiškai buvo nemoki. Teismas iš Įmonės balanso nustatė, kad Paskolos sandorio sudarymo dieną, t. y. 2008 m. gegužės 7 d., didžiąją dalį įmonės turto sudarė trumpalaikis turtas – 2 104 365 Lt, į kurį, be kita ko, buvo įskaičiuota ir UAB „Skirnuva“ suteikta 1 726 400 Lt paskolos suma. Pažymėjo, jog, vertinant įmonės turtą be minėtos paskolos sumos, 2008 m. jo vertė siekė tik 850 633 Lt, o įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 5 334 700 Lt, kas suponuoja išvadą, kad jau Paskolos sutarties su UAB „Skirnuva“ sudarymo metu Įmonė buvo faktiškai nemoki. Nors teismas ir nustatė, jog bankroto bylos iškėlimo dienai AB „Alytaus tekstilė“ turėjo didelės vertės turtą, tačiau pažymėjo, kad vien turimo turto didelė vertė negarantuoja, jog bankroto proceso metu bus atsiskaityta su visais ar dauguma kreditorių. Pirmos instancijos teismo nuomone, Įmonės vadovas, veikdamas jos vardu, įsigyjant reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, sąmoningai neįvertino galimos rizikos, juolab kad įmonės vadovui keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Be to, teismas pažymėjo, kad vos po pusės metų nuo Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, 2008 m. gruodžio 11 d. didžiąją dalį minėtos Reikalavimo teisės Bendrovė perleido UAB „Skirnuva“ už ženkliai mažesnę kainą, t.y. 51 950 Lt, negu ją pirko, sau pasilikdama tik simbolinę 5000 Lt reikalavimo teisę į BAB „Alytaus tekstilė“. Po įvykusių sandorių Įmonė papildomai patyrė papildomai 1 674 450 Lt nuostolių, kas, teismo nuomone, sudaro pagrindą išvadai, jog visi minėti sandoriai Įmonei buvo ekonomiškai nenaudingi, dėl ko vertintina, kad tokia veikla nuosekliai ir kryptingai buvo siekiama jau faktiškai nemokios įmonės bankroto. Teismas vadovavosi pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo metu galiojusiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis tyčinio bankroto požymius.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

L. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

Nurodo tokius argumentus:

1. Nors nutartis dėl Įmonės bankroto iškėlimo ir šiai bylai aktualūs sandoriai buvo sudaryti iki 2013-10-01 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) pakeitimų, tačiau pirmos instancijos teismas, prieštaraudamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nepagrįstai vadovavosi būtent šiais ĮBĮ pakeitimais. Taip pat teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais bei kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams, kadangi vadovavosi ne Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis po nagrinėjamų byloje sandorių įvykdymo. Be to, nors teismas ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013, tačiau priėmė priešingą sprendimą nei buvo priimtas toje nutartyje, kuria pats rėmėsi.

2. Pirmos instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad neribotos atsakomybės individualios įmonės savininkas, sudarydamas ginčijamus sandorius, rizikavo savo asmeniniu turtu. Taip pat teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į kitas atsiliepime į pareiškimą nurodytas aplinkybes: a) Įmonė įsigijo kreditorinį reikalavimą pagal viešojo konkurso valstybinėje įmonėje UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ paskelbtas sąlygas, t.y. įsigijo rinkos kaina; b) Įmonės savininkas kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl BAB „Alytaus tekstilė“ vykdomų teisės pažeidimų ir piktnaudžiavimų, kad už parduodamą BAB „Alytaus tekstilė“ turtą būtų gautos didesnės pajamos, jei ne 2008 m. kilusi ekonominė krizė ir piktnaudžiavimas pardavinėjant BAB „Alytaus tekstilė“ turtą, įsigytas kreditorinis reikalavimas galėjo būti visiškai patenkintas; c) būtent IĮ „Talka“ savininko pastangomis įsigytas trečios eilės kreditorinis reikalavimas buvo paverstas antros eilės kreditoriniu reikalavimu, kas padidino kreditorinio reikalavimo patenkinimo galimybes; d) pirmos instancijos teismas netyrė, kokios buvo galimybės patenkinti antros eilės kreditorinį reikalavimą, iš viso įmonės turto atėmus įkeistu turtu užtikrintus bei pirmos eilės kreditorinius reikalavimus; e) net ir už mažą kainą UAB „Skirnuva“ pardavus kreditorinį reikalavimą į BAB „Alytaus tekstilė“, buvo veikiama Įmonės bei jos būsimų kreditorių naudai, nes vėliau šį reikalavimą būtų paprasčiausiai tekę nurašyti.

3. Pirmos instancijos teismo nustatyta aplinkybė dėl Įmonės nemokumo 2008-05-07 prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismui neturint 2008 metų pradžios Įmonės finansinių duomenų, nebuvo jokio pagrindo išvadai apie Įmonės finansinę padėtį 2008-05-07.

4. Klaidingas teismo įsitikinimas, kad kreditorinis reikalavimas buvo nusipirktas ne rinkos kaina. Darydamas tokią išvadą, pirmos instancijos teismas pažeidė CPK 199 straipsnio, 183 straipsnio 2 dalies, 185 straipsnio nuostatas, kadangi netenkino prašymo išreikalauti iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ medžiagą apie 2008 metų pradžioje vykusio atviro konkurso metu siūlytas kainas.

L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ administratorius K. B. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad nesutinka su atskiruoju skundu, todėl prašo jį atmesti, o pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Pateikia šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. Apeliantas netinkamai aiškina Konstitucijos 7 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų sprendimų praktikos taikymo taisykles, o pareiškėjo atskirajame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nepaneigia skundžiamoje padarytų išvadų dėl pareiškėjo sandorių įtakos Įmonės veiklai ir finansinei būklei teisingumo.

2. Sandorių sudarymo pasekmė per pusmečio laikotarpį yra 1 674 450 Lt dydžio naujas kreditorinis įsipareigojimas – tokie sandoriai negali būti laikomi veikimu įmonės ir jos kreditorių naudai.

3. Apeliantas nei teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, nei bylą nagrinėjant teismo posėdyje nepaneigė faktinės aplinkybės, jog 2008 metais Įmonė turėjo finansinių sunkumų. Jis tik nurodė, kad būtina atsižvelgti į Įmonės finansinę padėtį sandorių sudarymo metų, tačiau neįrodinėjo, jog Įmonės finansinė padėtis tuo metu buvo gera.

4. Apeliantas nepagrįstai prašo tirti ir vertinti iš  UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ apie 2008 metais vykusio BAB „Alytaus tekstilė“ kreditorinio reikalavimo pardavimą, kadangi byloje nėra ginčo dėl tokios reikalavimo teisės įsigijimo kainos. Ginčo esmė yra ta, ar apskritai tokio kreditorinio reikalavimo įsigijimas buvo pagrįstas, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį.

Kreditorius UAB „Expert Group LT“ su atskiruoju skundu nesutiko, prašė pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. Apelianto nurodomi argumentai dėl pirmos instancijos teismo padarytų Konstitucijos ir Teismų įstatymo pažeidimų yra teisiškai nepagrįsti.

2. Pirmos instancijos teismas Įmonės bankrotą pripažino tyčiniu ne dėl to, jog L. K. įmonės vardu nupirko neperspektyvią reikalavimo teisę, o dėl prieš pat Įmonės bankroto iškėlimą sudarytų sandorių, kurie sąlygojo 1 674 450 Lt nuostolius, visumos.

3. Nepagrįsti ir apelianto teiginiai, jog sudaryti sandoriai buvo nuostolingi tik dėl kilusios pasaulinės ekonominės krizės. Byloje nėra jokių duomenų, jog L. K. prieš įsigydamas reikalavimo teisę būtų turėjęs kokios nors informacijos apie konkrečius BAB „Alytaus tekstilė“ turto už tokią kainą, kurios pakaktų kreditorinių reikalavimų patenkinimui, pirkėjus. Priešingai, įsigydamas reikalavimo teisę, L. K. žinojo, jog: a) Įmonė neturi lėšų sandorių sudarymui; b) nėra jokių duomenų, kad įsigyjamas kreditorinis reikalavimas bus bent iš dalies patenkintas; c) neturėjo jokių duomenų, kiek užtruks BAB „Alytaus tekstilė“ turto pardavimo ir bankroto procesas; d) Įmonė artimiausiu laiku neketino gauti jokių pajamų, kuriomis galėtų padengti įsiskolinimus esamiems kreditoriams ir UAB „Skirnuva“. Šie duomenys leidžia spręsti, jog L. K. negalėjo turėti jokio pagrindo sudaryti didelės vertės ir didelės rizikos sandorį.

4. L. K. galimai iš anksto siekė, jog UAB „Skirnuva“, kurios vadovo pareigas dabar jis eina, taptų didžiausiu Įmonės kreditoriumi, nuo kurio priklausytų Įmonės bankroto procesas.

5. Ginčijamo sandorio dėl reikalavimo teisės įsigijimo metu L. K. turėjo žinoti, kad per artimiausius septynis mėnesius Įmonė privalės įvykdyti įsipareigojimų už 2 587 133 Lt, tačiau nepaisant to priėmė sprendimą dar ženkliai padidinti Įmonės finansinius įsipareigojimus.

Kreditorius UAB „Skirnuva“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad sutinka su atskirajame skunde nurodytais argumentais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ bankrotą tyčiniu.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-25-555/2013 AB „Alytaus tekstilė“ buvo iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2007 m. spalio 22 d. Iš nutarties dėl bankroto bylos AB „Alytaus tekstilė“ iškėlimo turinio matyti, kad bankroto bylos iškėlimo dienai įmonės turto vertė siekė 67 824 964 Lt, tuo tarpu pradelsti įmonės įsipareigojimai – 38 957 739 Lt. L. Karpalavičiaus IĮ, atstovaujama L. K., 2008 m. gegužės 7 d. paskolos sutarties pagrindu pasiskolino iš UAB „Skirnuva“ 1 726 400 Lt atsiskaityti už iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos“  įsigytas turtines teises (12 t., b.l. 34). 2008 m. birželio 6 d. Įmonė su UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ sudarė patvirtinimo aktą Nr. 1 prie 2008 m. gegužės 7 d. Reikalavimo perleidimo sutarties (12 t., b.l. 41-43), kuriuo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ perleido Įmonei 5 200 000 Lt vertės kreditorinį reikalavimą į bankrutuojančią AB „Alytaus tekstilė“, patvirtintą Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-354-555/2008 (12 t., b.l. 40). 2012 m. kovo 21 d. raštu Nr. (5.1)-343 UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ patvirtino, kad iki 2009 m. vasario 17 d. Įmonė dalimis sumokėjo 1 726 400 Lt už perleistą reikalavimo teisę (12 t., b.l. 44). 2008 m. gruodžio 11 d. L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ minėtą teisę perleido UAB „Skirnuva“ už ženkliai mažesnę, t. y.  51 950 Lt kainą (12 t., b.l. 45). Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 60-61). Nagrinėjamu atveju įmonės kreditorius, susipažinęs su įmonės dokumentais, kreipėsi į teismą dėl  L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ bankroto pripažinimo tyčiniu, prašymą grįsdamas tuo, kad Įmonė, atstovaujama jos vadovo ir savininko L. K., 2008 m. gegužės 7 d. Paskolos sutarties pagrindu pasiskolino iš UAB „Skirnuva“ 1 726 400 Lt tikslu nusipirkti visiškai neperspektyvią Reikalavimo teisę iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ AB „Alytaus tekstilė“ bankroto byloje, ir vos po pusės metų minėtą teisę perleido UAB „Skirnuva“ už ženkliai mažesnę, t. y.  51 950 Lt kainą, tokiu sąmoningu elgesiu prieš pat Įmonės bankrotą, padidinat Įmonės skolą kreditoriams 1 674 450 Lt suma, kas, pareiškėjo nuomone, sudaro pagrindą išvadai, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi, įvertinęs Įmonės finansinę padėtį ginčo sandorių sudarymo metu ir akivaizdų sudarytų sandorių ekonominį nenaudingumą Įmonei, L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ bankrotą pripažino tyčiniu. Apeliantas L. K. su tokia pirmos instancijos teismo nutartimi nesutinka, tvirtina, kad pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė bylos aplinkybes, netinkamai taikė įstatymus bei nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.

Dėl teisės aktų ir teismų praktikos taikymo

CPK 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237, buvo pakeistas ĮBĮ ir nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ pasikeitimai, susiję su tyčinio bankroto samprata. Šio įstatymo 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, būtent, jeigu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio norma, nustatanti tyčinio bankroto požymius, yra procesinė, todėl ji taikoma procesinio veiksmo teisme atlikimo metu (CPK 3 straipsnio 8 dalis, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-396-516/2015 ir kt). Taigi, nors bankroto byla L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ ir buvo iškelta 2009 m. rugpjūčio 19 d., o pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas 2014 m. gruodžio 19 d., pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, pagrįstai vadovavosi aktualia ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, ir joje nustatytais tyčinio bankroto požymiais. Esant nurodytoms aplinkybėms, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismas pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes, šiuo konkrečiu atveju spręsdamas klausimą dėl  bankroto pripažinimo tyčiniu, nepagrįstai vadovavosi ĮBĮ pakeitimais.

Be to, apeliantas neteisingai aiškina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų sprendimų praktikos taikymo taisykles. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jeigu teismas, priimdamas sprendimą, remiasi aukštesnės instancijos teismo konkrečioje byloje pateiktais išaiškinimais tam tikru klausimu, tai jo neįpareigoja priimti analogiško sprendimo kaip toje byloje, kurioje buvo pateikti išaiškinimai. Žemesnės instancijos teismai turi teisę remtis aukštesnių instancijų teismų išaiškinimais vertindami konkretaus jų sprendžiamo ginčo aplinkybes.

Dėl tyčinio bankroto požymių

Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 str. 12 d.). Be to, ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto instituto taikymo, yra išaiškinęs, kad tiriant tai, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Taip pat kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, fakto, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015). Pažymėtina, kad įmonės kreditoriui teigiant, jog tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės grindė tik tuo, kad buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai. Teismas atkreipia dėmesį, jog aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, reikia įrodyti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (CPK 12, 178 str.). Pažymėtina, kad teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos gali daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas įmonės bankrotą gali pripažinti tyčiniu, tik jeigu, įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, nustato požymius, kurie leistų spręsti, jog sąmoningais sprendimais buvo perleistas, iššvaistytas, sunaikintas ar sugadintas turtas ir dėl tokių veiksmų įmonė gavo žymiai mažesnę naudą nei yra to turto reali vertė, jog esant ir taip blogai bendrovės ūkinei – finansinei padėčiai, kuri galėjo susidaryti dėl pokyčių rinkoje ar kt., bendrovės veikla apskritai nebuvo organizuota ar buvo organizuota taip, kad pablogino galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą.

Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad iš bankroto byloje esančio 2009 metų pirmojo pusmečio Įmonės balanso matyti, jog Įmonė jau 2008 metais turėjo finansinių sunkumų, t.y. ji faktiškai buvo nemoki, kadangi jos turtas 2008 metais iš viso buvo 2 577 033 Lt vertės (įskaitant ir UAB „Skirnuva“ suteiktą 1 726 400 Lt paskolą), vertinant Įmonės turtą be minėtos paskolos, jis sudarė tik 850 633 Lt, tuo tarpu Įmonės finansiniai įsipareigojimai siekė 5 334 700 Lt. Iš į bylą pateikto Įmonės kreditorių sąrašo (12 t., b.l. 49) matyti, jog Paskolos sutarties sudarymo dieną Įmonės vadovas, kuris geriausiai žinojo savo Įmonės finansinę padėtį, turėjo suprasti, kad Įmonė per ateinančius metus turės įvykdyti finansinių įsipareigojimų už beveik 4,5 mln. litų, tačiau vis tiek sudarė itin rizikingą didelės vertės sandorį, iš skolintų lėšų, o vėliau didžiąją dalį minėtos reikalavimo teisės perleido UAB „Skirnuva“ už ženkliai mažesnę 51 950 Lt sumą, Įmonei pasilikdamas tik 5 000 Lt reikalavimo teisę. Akivaizdu, jog dėl nurodytų apelianto sudarytų sandorių Įmonė, kuri jau sandorių sudarymo metu faktiškai buvo nemoki, patyrė papildomą 1 674 450 Lt nuostolį, o tai dar labiau apribojo Įmonės atsiskaitymo su kreditoriais galimybes, tuo pažeidžiant kreditorių teises ir teisėtus interesus (ĮBĮ 2 str. 12 d.), ir galutinai Įmonę privedė prie bankroto.

Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, jog aplinkybės, kad Įmonė turėjo finansinių sunkumų, bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu neneigė ir pats apeliantas bei nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų objektyvų pagrindą priešingai išvadai. Be to, tai akivaizdžiai patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad Įmonė net neturėjo nuosavų lėšų įsigyti reikalavimo teisę, todėl buvo priversta skolintis pinigus. Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismo išvada dėl Įmonės nemokumo 2008 m. gegužės 7 d. prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams, vertinta kaip nepagrįsta. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad iš byloje esančio 2009 metų pirmojo pusmečio Įmonės balanso matyti ir Įmonės finansiniai duomenys už 2008 metus. Nors byloje ir nėra konkrečių duomenų apie Įmonės finansinę padėtį būtent 2008 m. gegužės 7 d., tačiau spręstina, kad pirmos instancijos teismas Įmonės balanso už 2008 metus duomenis, vertindamas aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste, padarė pagrįstą išvadą dėl faktinio Įmonės nemokumo ginčo sandorių sudarymo dieną.

Kadangi byloje nėra ginčo dėl reikalavimo teisės įsigijimo kainos, tai laikytina, jog apeliantas nepagrįstai prašė iš UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ išreikalauti ir ištirti medžiagą apie 2008 metais vykusio BAB „Alytaus tekstilė“ kreditorinio reikalavimo pardavimą. Pastebėtina, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra, ar apskritai tokio kreditorinio reikalavimo įsigijimas buvo pagrįstas, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį. O apelianto interpretacijos dėl to, jog pirmos instancijos teismas neva sprendė, kad kreditorinis reikalavimas buvo nupirktas ne rinkos kaina, laikytinos neatitinkančiomis tiesos.

Be to, ir apelianto nurodomas argumentas, kad jis, būdamas individualios įmonės, kuri yra neribotos atsakomybės juridinis asmuo, savininku, įsigydamas reikalavimo teisę į BAB „Alytaus tekstilė“, rizikavo savo turtu, nagrinėjamu atveju negali pateisinti ekonominio ir loginio pagrindimo neturinčių sandorių sudarymo Įmonės vardu. Pastebėtina ir tai, jog dabar apeliantas eina didžiausio Įmonės kreditoriaus UAB „Skirnuva“, iš kurio Įmonės vardu ir buvo pasiskolinęs 1 726 400 Lt bei kuriam vėliau įsigytą reikalavimo teisę pardavė už ženkliai mažesnę sumą, vadovo pareigas. Ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, taip pat suteikia pagrindą abejonėms dėl apelianto sąžiningumo sudarant ginčo sandorius ir tų sandorių tikrųjų tikslų.

Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog Įmonė, būdama nemoki, skolinasi lėšas ir už jas įsigyja reikalavimą, kurio akivaizdžiai negalės išsiieškoti, nes skolininkė yra bankrutuojanti įmonė, rodo Įmonės vadovo tyčią dar labiau pabloginti jau ir taip nemokios L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“ finansinę padėtį, kas sudaro pakankamą pagrindą Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

Spręstina, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog L.  Karpalavičiaus IĮ „Talka“ bankrotą nulėmė tyčiniai vadovo veiksmai, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.  teismas 

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d.  nutartį palikti nepakeistą.

        Teisėja                                                                                                       Romualda Janovičienė