Civilinė byla Nr. e2A-730-945/2023

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05467-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.5; 1.3.5.7; 1.3.5.10; 3.3.1.20

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Anitos Sereikienės ir Jurgitos Sujetienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Opticargo“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Z. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Opticargo“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas S. Z. (toliau – ieškovas, darbuotojas), patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti ieškovo į darbą, priteisti ieškovui iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Opticargo“ (toliau – atsakovė, darbdavys) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo metus, bet ne daugiau kaip šešis vidutinius darbo užmokesčius, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. 

2.       Ieškovas nurodė, kad 2021 m. balandžio 6 d. darbo sutarties pagrindu dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakovė ieškovą atleido iš darbo 2021 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 54 straipsnio 1 dalies ar DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovė ieškovą atleido formaliais pagrindais, t. y. dėl to, kad ieškovas nepateikė atsakovei nedarbingumą patvirtinančių dokumentų. Atsakovė ieškovą iš darbo atleido neteisėtai, nes nevykdė DK 54 straipsnyje nustatytų reikalavimų. DK 55 straipsnio pagrindu ieškovas negalėjo būti atleistas, nes jis nerašė prašymo dėl atleidimo. Ieškovas apie nedarbingumą atsakovei pranešė 2021 m. spalio 12 d. Atsakydama į šį ieškovo pranešimą atsakovė informavo, kad nesuteiks ieškovui vizos, reikalingos vykdyti darbo funkcijas. 2021 m. lapkričio 16 d. atsakovė nurodė ieškovui, kad jis nepateikė atsakovei nedarbingumą patvirtinančių dokumentų, pakartotinai informavo, jog nesuteiks ieškovui vizos, taip pat pranešė, kad ieškovas atleistas iš darbo nuo 2021 m. spalio 8 d. Ieškovas patyrė neturtinę žalą, nes darbdavys neteisingai nurodė darbo santykių pabaigos pagrindą. Be to, vykdydamas darbo funkcijas ieškovas patyrė nerimą, neteisybės jausmą, nepatogumus, pažeminimą, įtampą, jam negrįžtamai pašlijo sveikata.

3.       Atsakovė nesutiko su ieškiniu, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas nuo 2021 m. spalio 8 d. netęsė darbo santykių. Atsakovė negavo jokių dokumentų, patvirtinančių ieškovo nedarbingumą. Be to, ieškovas neturėjo vizos ar kitų dokumentų, leidžiančių jam (nuo 2021 m. spalio 8 d. buvo panaikintas (baigė galioti) leidimas dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje). Darbo sutartis buvo nutraukta atsižvelgus į ieškovo veiksmus – neatvykimą į darbą, jo išreikštą valią nutraukti darbo sutartį. Ieškovui pačiam neatvykus į darbą, neturint leidimo dirbti, būtų nelogiška skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovas dėl tariamai neteisėto atleidimo kreipėsi po ilgo laiko. Reikalaudamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą ieškovas neįrodė visų būtinųjų atsakomybės taikymo sąlygų. Atsakovė su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad darbuotojui neišmokėta dalis išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, atsakovė prašė netesybas mažinti iki minimalios sumos, kadangi ieškovas dirbo tik pusę metų.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžino ieškovo į darbą, pripažino, kad darbo santykiai tarp šalių yra nutraukti šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė ieškovui iš atsakovės 4 121,04 Eur kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, 3 137,48 Eur netesybas, atmetė kitą ieškinio dalį, priteisė atsakovei iš ieškovo 172 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisė valstybei iš atsakovės 271 Eur žyminį mokestį ir 5,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginimą.

5.       Teismas nustatė, kad 2021 m. balandžio 6 d. tarp šalių sudaryta neterminuota darbo sutartis, kurios pagrindu ieškovas nuo 2021 m. balandžio 7 d. priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Kadangi atsakovės pateiktame darbo sutarties priede Nr. 35 nurodyta, jog ieškovas atleistas 2021 m. spalio 8 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismas vertino ieškovo atleidimo iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu teisėtumą.

6.       Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas pateikė atsakovei rašytinį pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Teismas sprendė, kad atsakovės atstovės argumentai, jog iki šios bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios atsakovei nebuvo žinoma apie ieškovo patirtą galvos traumą Prancūzijoje, apie ieškovo gydymąsi, yra nepagrįsti, kadangi ieškovas šiomis aplinkybėmis grindė skundą darbo ginčų komisijai, pateikė įrodymus apie iškart po traumos įvykusį apsilankymą skubios medicininės pagalbos skyriuje. Teismas nustatė, kad ieškovas 2021 m. spalio 12 d. SMS žinute informavo atsakovę, jog yra ligoninėje, 2022 m. vasario 21 d. medicininių dokumentų išrašo duomenimis, 2021 m. spalio 8 d. ieškovui buvo suteikta greitoji medicininė pagalba, diagnozuotas (duomenys neskelbtini), 2021 m. lapkričio 16 d. ieškovui diagnozuotas (duomenys neskelbtini), 2021 m. gruodžio 12 d. suteikta skubi medicininė pagalba dėl (duomenys neskelbtini), Neurologijos skyriuje ieškovas gydytas nuo 2021 m. spalio 8 d. iki 2021 m. spalio 15 d., infekciniame skyriuje – nuo 2021 m. spalio 15 d. iki 2021 m. spalio 21 d., nedarbingas ieškovas buvo laikotarpiais nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2021 m. lapkričio 25 d., nuo 2021 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 30 d., nuo 2021 m. gruodžio 31 d. iki 2022 m. sausio 20 d. Teismo vertinimu, vien abejonėmis grįsta atsakovės nuomonė nėra pakankama ieškovo pateiktų medicininių dokumentų nepripažinti įrodymais ir jų nevertinti kitų įrodymų kontekste.

7.       Iš susirašinėjimo SMS žinutėmis teismas nustatė, kad ieškovas siekė toliau dirbti ir klausė atsakovės, kada bus sprendžiamas vizos pratęsimo klausimas, tačiau, 2021 m. spalio 12 d. gavusi ieškovo pranešimą, jog jis turi nedarbingumą ir yra ligoninėje, atsakovė pranešė ieškovui, kad ,,jums jau nebeatidarysim vizos“, ,,pasibaigė vizos galiojimas ir tiesiog jos nepratęsėme“. Apie tai, kad ieškovas iš darbo atleistas nuo 2021 m. spalio 8 d., ieškovui pranešta 2021 m. lapkričio 11 d. Teismas, nustatęs, kad ieškovas nebuvo DK 55 straipsnyje nustatyta tvarka išreiškęs valios nutraukti darbo sutartį, ieškovo atleidimą DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažino neteisėtu. Atsakovės argumentus, kad ieškovas pats nesiekė tęsti darbo santykių, kadangi neatvyko į darbą, nepateikė nedarbingumo pažymėjimo, neprasitęsė vizos gyventi Lietuvoje, teismas vertino kaip nepaneigiančius ieškovo atleidimo DK 55 straipsnio pagrindu neteisėtumo.

8.       Teismas konstatavo, kad apskaičiuotas ieškovo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną sudarė 49,06 Eur (2 698,18 Eur (suma) ÷ 55 darbo dienos), vidutinis vieno mėnesio ieškovo darbo užmokestis – 1 030,26 Eur (49,06 Eur × 21 darbo dienos). Nuo ieškovo atleidimo iš darbo 2021 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo priėmimo išmokos suma neatskaičius mokesčių sudaro 12 363,12 Eur (1 030,26 Eur × 12 mėn.). Teismas, atsižvelgęs į kompensacijos tikslus, paskirtį, į tai, kad ieškovas dirbo pusę metų, į teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukmę, vadovaudamasis proporcingumo, teisingumo principais, nusprendė kompensacijos dydį už priverstinę pravaikštą sumažinti iki 4 121,04 Eur. 

9.       Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti kompensaciją, susijusią su išdirbtų metų darbovietėje skaičiumi, nes šalių darbo santykiai truko šešis mėnesius ir iki teismo sprendimo priėmimo dienos ieškovo darbo stažas nesiekia dviejų metų. Teismas, įvertinęs, kad pats neteisėto atleidimo faktas ir nesavalaikis atsiskaitymas galėjo neigiamai įtakoti ieškovo emocinę būseną, sukelti neteisybės jausmą, tačiau nėra įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, jog dėl ieškovo patirtų išgyvenimų būtų kilusios skaudžios ar ilgalaikės pasekmės, atmetė ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovui pripažinus, kad visos jam priklausiusios su darbo santykiais susijusios išmokos, įskaitant ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, jau yra išmokėtos, teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

10.       Teismas konstatavo, kad byloje yra pagrindas taikyti DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas. Teismas nustatė, kad atsakovė ieškovui 2021 m. lapkričio 4 d. pervedė 500 Eur, o galutinai su ieškovu atsiskaitė 2022 m. balandžio 28 d., pervedusi 454,68 Eur. Atsižvelgęs į tai, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 3 137,48 Eur netesybų (už pradelstą laiką iki 2021 m. lapkričio 4 d. – 864,08 Eur (1 030,26 Eur (vidutinis darbo užmokestis) × 26 (pradelstos dienos) / 31 (mėnesio dienos)), už pradelstą laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 5 d. – 2 273,40 Eur (454,68 Eur (pradelsta suma) × 5 (pradelsta mėnesių)).

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. sprendimo dalis dėl neteisėto atleidimo iš darbo, kompensacijos už priverstinę pravaikštą, netesybų priteisimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas, tirdamas įrodymus, nukrypo nuo tikrosios ieškovo neatvykimo į darbą priežasties. Iki bylos nagrinėjimo ieškovas neįrodinėjo, kad neatvykimo į darbą nuo 2021 m. spalio 8 d. priežastis yra liga. Ikiteisminėje stadijoje ieškovas nepateikė jokių pagrįstų dokumentų dėl nelaimingo atsitikimo. Valstybinė darbo inspekcija nėra nustačiusi fakto, kad atsakovė pažeidė darbo teisės normas, susijusias su nelaimingų įvykių darbe tyrimu. Nelaimingas atsitikimas nebuvo tirtas, nes ieškovas apie jį nenurodė jokių aplinkybių. Ieškovas tik su trečiu ieškiniu pateikė abejotino pagrįstumo ir autentiškumo medicininius dokumentus, kurie tariamai patvirtina nelaimingą atsitikimą. Tikroji ieškovo neatvykimo į darbą priežastis buvo ta, kad ieškovas neturėjo tinkamų dokumentų, leidžiančių jam tęsti darbą Lietuvoje. Būtent šiuo pagrindu darbuotojas inicijavo darbo santykių pasibaigimą, o tolimesnį įsidarbinimą ketino pradėti iš naujo, kai būtų gavęs dokumentus, leidžiančius atvykti dirbti į Lietuvą. Pripažinus, kad ieškovas neturėjo dokumentų, leidžiančių tęsti darbą pas atsakovę, turėjo būti konstatuota, jog tokiu atveju darbo santykiai privalėjo būti nutraukti pagal DK 60 straipsnį.

1.2.                      Teismo priteista 4 121,04 Eur kompensacija yra neproporcinga. Ieškovas nuo 2021 m. spalio 8 d. neturėjo leidimo dirbti Lietuvoje, todėl darbo santykiai bet kokiu atveju būtų nutraukti. Be to, ieškovas reikalavimą dėl tariamai neteisėto atleidimo pradėjo kelti beveik po 1 metų, bylos nagrinėjimas užsitęsė taip pat dėl ieškovo veiksmų. Ieškovui, kuris šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), galimai ten dirba, kompensacijos už priverstinę pravaikštą tolimesnis skaičiavimas neatitinka šios kompensacijos esmės ir ja siekiamo tikslo.

1.3.                      Teismo priteista 3 137,48 Eur netesybų suma yra itin didelė, lyginant su tuo, kad ieškovas dirbo tik 6 mėnesius. Įvertinus darbo trukmę netesybos neturėtų būti priteistos.

12.       Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Įrodymai patvirtina, kad ieškovas iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo atleistas neteisėtai, todėl taikytinos DK 218 straipsnio nuostatos.

2.2.                      Atsakovė neįrodinėjo, kad ieškovas iš darbo atleistas teisėtai, atsakovė tik deklaratyviai teigia, jog ieškovas neplanavo dirbti, o tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Už užsieniečio (šiuo atveju – ieškovo) kvietimą, tinkamą įdarbinimą ir jo buvimo Lietuvoje teisėtumą atsakingas ir šiuos procesus kontroliuoja išimtinai darbdavys, ką patvirtina byloje esantis įrodymas – elektroninis susirašinėjimas, kuriame atsakovė nurodė, kad ieškovui vizos (reikalingos vykdyti darbo funkcijas pas atsakovę) atsakovė nesuteiks.

2.3.                      Ieškinio tikslinimas neturi įtakos netesybų dydžiui, nes bet kokiu atveju bylos nagrinėjimas būtų užtrukęs ilgiau nei 6 mėnesius, be to, ieškovo atleidimas įvyko žymiai anksčiau, negu buvo pateiktas ieškinys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14.       Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas 2021 m. balandžio 6 d. darbo sutarties pagrindu dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Su pradiniu ieškiniu pateikti komandiruočių įsakymai patvirtina, kad ieškovas nuo 2021 m. rugpjūčio 13 d. buvo komandiruotėje užsienyje, kuri turėjo baigtis 2021 m. spalio 4 d. ir 2021 m. spalio 5–6 d. ieškovas turėjo sugrįžti į Lietuvą. Iš su 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikslintu ieškiniu pateiktų Sodros 2022 m. kovo 30 d. data parengtos pažymos duomenų matyti, kad 2021 m. spalio 4–8 d. ieškovui fiksuotos nemokamos atostogos, o 2021 m. spalio 8 d. registruotas darbo sutarties nutraukimas DK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu (šalių susitarimu), o iš 2022 m. liepos 15 d. data parengtos pažymos duomenų – jog darbdavys darbo sutarties nutraukimo pagrindą pakeitė į numatytąjį DK 55 straipsnio 1 dalyje (darbuotojo prašymu). Su pradiniu ieškiniu ieškovo ir 2023 m. sausio 10 d. atsakovės atstovų pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotą faktinę aplinkybę, kad atleidimo iš darbo dieną su ieškovu nebuvo tinkamai atsiskaityta, 500 Eur suma jam pervesta 2021 m. lapkričio 4 d., o paskutinė 454,68 Eur įmoka atlikta 2022 m. balandžio 28 d.

15.       Nesutarimas tarp šalių kilo dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo ir su tuo susijusių pasekmių, o taip pat dėl netesybų taikymo už pavėluotą atsiskaitymą.

16.       Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, kilus darbo ginčui atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Tokia nuostata yra sietina su tuo, kad įstatyme darbdaviui yra nustatyta ne tik griežti ribojimai, susiję su darbo santykių nutraukimo pagrindais, bet ir pareiga tinkamai įforminti darbo santykių nutraukimą. Skundžiamame sprendime apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teismas nurodė vertinsiantis darbo sutarties nutraukimo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu teisėtumą. Nesutikti su tokia išvada nėra jokio pagrindo. Šiuo aspektu reikšmingos kelios aplinkybės:

4.1.                      Nors, kaip minėta nutarties 14 punkte, darbdavys buvo deklaravęs darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu (DK 54 straipsnio 1 dalis), vėliau savo deklaruotus duomenis pakeitė ir bylos nagrinėjimo eigoje neįrodinėjo egzistavus DK 54 straipsnyje aptartam susitarimui dėl darbo santykių nutraukimo sąlygų bei tvarkos.

4.2.                      Kaip matyti iš šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų, darbuotojas įrodinėjo būtent nuo 2021 m. spalio 8 d. susidūręs su sveikatos sutrikimais (medicininė pažyma pateikta su 2022 m. rugpjūčio 2 d. patikslintu ieškiniu), o darbdavys akcentavo, kad medicininiai  dokumentai jam laiku nebuvo pateikti, be to, kėlė abejones dėl jų patikimumo, pažymėjo, jog ir iš ankstesnių darboviečių ieškovas buvo atleistas dėl pravaikštų, leisdamas suprasti, kad galimai egzistavo sąlygos ieškovą iš darbo atleisti vadovaujantis DK 58 straipsniu (už darbo pareigų pažeidimą). Dar kartą akcentuotina, kad darbo sutarties nutraukimą įformina darbdavys. DK 58 straipsnyje aptarta aiški ir detali darbuotojo pareigų pažeidimo fiksavimo, darbo santykių nutraukimo procedūros šiuo pagrindu iniciavimo bei įgyvendinimo tvarka. Jokių duomenų apie ketinimą nutraukti darbo santykius šiuo pagrindu ar tokio ketinimo įgyvendinimą darbdavys nepateikė. Net ir nutarties 14 bei 16.1 punktuose aptarta aplinkybė apie darbdavio deklaruotus darbo sutarties su ieškovu nutraukimo pagrindo pakeitimus aiškiai parodo, kad darbdavys suvokė parinkęs teisės aktų reikalavimų ir faktinės situacijos neatitinkantį pagrindą (darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu pagal DK 54 straipsnio 1 dalį), tačiau atlikdamas patikslinimus pasirinko ne darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (DK 58 straipsnis), bet darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 straipsnio 1 dalis). Darbdaviui netaikius DK 58 straipsnio, kilus ginčui vertinti, ar buvo sąlygos jį taikyti, teismas neturi jokio pagrindo. Šioje byloje yra sprendžiamas darbdavio sprendimo nutraukti darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu teisėtumas.

4.3.                      Taip pačiais motyvais kaip nesusiję su nagrinėjama byla vertintini ir darbdavio argumentai dėl galimai egzistavusio dar vieno darbo santykių nutraukimo pagrindo, aptarto DK 60 straipsnyje, t. y. kai darbuotojas nebegali vykdyti darbo funkcijų, nurodant, jog minėtu laikotarpiu baigėsi ieškovo viza bei teisės gyventi Lietuvoje galiojimo terminas, kas irgi turėjo įtakos priimant sprendimą netęsti darbo santykių. Net jeigu toks pagrindas ir egzistavo (šios aplinkybės byloje nebuvo tiriamos ir vertinamos), darbdavys jo nepasirinko nei tuo metu, kai deklaravo darbo santykių nutraukimą, nei iki darbo ginčo iniciavimo, nei iki ginčo išnagrinėjimo.

17.       Kartu pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde neginčijamos pirmosios instancijos teismo konstatuotos faktinės aplinkybės, jog darbuotojas nebuvo išreiškęs valios nutraukti darbo sutartį, todėl darbdavys neturėjo pagrindo taikyti DK 55 straipsnį. Darbdavio argumentai apie kitų darbo santykių nutraukimo pagrindų egzistavimą, kaip minėta nutarties 16 punkte, niekaip nepaneigia skundžiamame sprendime pateiktos išvados, kad darbdavys darbo santykius nutraukė neegzistuojančiu pagrindu, kas lemia darbdavio veiksmų neteisėtumą, todėl apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti aptartą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nėra jokio pagrindo.

18.       Pirmosios instancijos teismas, taikydamas DK 218 straipsnio 4 dalį, nusprendė darbo santykių neatkurti, ieškovo į darbą negrąžinti, darbo sutartį pripažinti pasibaigusia teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, dėl trumpesnio nei 2 metai ieškovo darbo stažo įmonėje nepriteisti jam ilgalaikio darbo kompensacijos, netenkinti prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o išmoką už priverstinės pravaikštos laiką, kuris tęsėsi ilgiau nei įstatyme įtvirtintas maksimalus 12 mėn. laikotarpis, už kurį tokios išmokos skaičiuojamos, sumažino nuo 12 363,12 Eur iki 4 121,04 Eur, t. y. iš esmės priteisė ieškovui iš atsakovės 4 mėn. ieškovo vidutinio darbo užmokesčio išmoką.

19.       Apeliaciniu skundu yra ginčijama tik teismo sprendimo dalis dėl 4 121,04 Eur išmokos priteisimo. Kartu pabrėžtina, kad darbdavys neįvardijo jokių teismo atlikto išmokos apskaičiavimo trūkumų, pažymėdamas, jog egzistuoja pagrindas išmokos nepriteisti arba ją dar labiau sumažinti, kadangi ieškovas nebeturėjo teisės dirbti Lietuvoje, galimai yra įsidarbinęs savo gyvenamosios vietos valstybėje, be to, būtent dėl ieškovo veiksmų bylos nagrinėjimas užsitęsė. Pabrėžtina, kad po darbo santykių reformos, kuri buvo įgyvendinta 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Darbo kodeksui, nustačius maksimalų 12 mėn. priverstinės pravaikštos laikotarpį, už kurį priteisiama aptariama išmoka, kasacinis teismas konstatavo, jog taikant ankstesnį reglamentavimą suformuota teismų praktika nesikeičia, t. y. teismui yra suteikta teisė (o kartu ir pareiga) įvertinti išmokos adekvatumą, atitikimą šalių interesų pusiausvyros principui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Kaip minėta nutarties 18 punkte, šia teise pirmosios instancijos teismas pasinaudojo, priteisdamas 3 kartus mažesnę sumą. Akcentuotina ir tai, kad teismas įvertino apeliaciniame skunde atsakovės pakartotinai akcentuojamus argumentus dėl darbo santykių trukmės, o taip pat užsitęsusio ginčo nagrinėjimo. Šios išvados pagrįstumo nepaneigia skundo motyvai, kad atsakovė būtų galėjusi ieškovą iš darbo atleisti kitu pagrindu, kadangi, kaip minėta, šio pagrindo atsakovė netaikė. Galimas ieškovo įsidarbinimas po darbo santykių nutraukimo, viena vertus, tėra atsakovės iškelta prielaida, kita vertus, nėra reikšmingas sprendžiant išmokos klausimą, kadangi, skirtingai nei iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 4 dalyje, šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose vėlesnis įsidarbinimas kitoje darbovietėje nėra įvardijamas kaip pagrindas kaip išmoką priteisti skirtumą tarp to, ką darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų įvykęs neteisėtas atleidimas, ir to, ką jis tuo laikotarpiu faktiškai uždirbo dirbdamas kitur. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pakankamą spręsti, kad atsakovė neįrodė aptariamos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumo ar nepagrįstumo.

20.       Kaip minėta nutarties 14–15 punktuose, atleisdama iš darbo ieškovą atsakovė su juo tinkamai neatsiskaitė, ieškovui priklausančios su darbo santykiais susijusios sumos jam buvo išmokėtos pavėluotai, o ginčas tarp šalių kilo dėl sąlygų taikyti DK 147 straipsnio 2 dalį ir priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laiką. Pirmosios instancijos teismas detaliai apskaičiavo tiek vėlavimo atsiskaityti laikotarpį, tiek ir sumas, kurias buvo vėluojama sumokėti, bei pagal tai apskaičiavo ieškovui priteistinų netesybų sumą – 3 137,48 Eur. Šių skaičiavimų pagrįstumas apeliacine tvarka nėra ginčijamas. Atsakovė, akcentuodama trumpą darbo santykių trukmę, apeliaciniu skundu šią aplinkybę prašo įvertinti kaip pagrindą netesybų nepriteisti. Įvertinusi šį argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisinė priemonė nėra niekaip susijusi nei su darbuotojo vykdytomis funkcijomis, nei su darbo santykių trukme. Ji skirta finansinių darbuotojo interesų apsaugai ir vertintina kaip sankcija darbdaviui už vengimą vykdyti su darbo santykiais susijusias pinigines prievoles. Be to, skirtingai nei nutarties 19 punkte pateiktame išaiškinime dėl teismo teisės (o kartu ir pareigos) vertinti išmokos už priverstinės pravaikštos laiką adekvatumą, formuodamas praktiką dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto maksimalaus 6 mėn. laikotarpio, už kurį darbuotojui priteisiamos netesybos iš vėluojančio atsiskaityti darbdavio, kasacinis teismas vienareikšmiškai nurodė, jog vienintelė netesybų nepriteisimo priežastis – paties darbuotojo kaltė dėl vėlavimo atsiskaityti. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, turi būti priteisiama įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuota suma, kurios mažinti teismas negali (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 2022 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023). Nurodytos aplinkybės pripažįstamos pagrindu atmesti apeliacinio skundo reikalavimą dėl aptariamos skundžiamo sprendimo dalies panaikinimo ar pakeitimo.

21.       Apeliacinio skundo argumentus pripažinusi nepagrįstais, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Skundą atmetus, atsakovės apeliaciniame procese turėtos išlaidos neatlyginamos.

22.       Ieškovą apeliaciniame procese atstovavęs advokatas Giedrius Baziulis 2023 m. liepos 25 d. pateikė duomenis apie 1 400 Eur teisinės pagalbos išlaidas, kurias pasitelkdama advokatą turėjo ieškovą atstovavusi Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Papildomą 0,25 Eur sumą advokatas prašė priteisti kaip komisinį mokestį už pavedimą, kuriuo advokatui pervesta minėta suma.

23.       Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, aplinkybė, kad atstovavimo išlaidas faktiškai patyrė ne ieškovas, o nedalyvavęs byloje asmuo – profesinė sąjunga, nėra kliūtis teismui vertinti į bylą nustatytu terminu pateiktus dokumentus dėl ieškovui suteiktos advokato teisinės pagalbos, jai apmokėti skirtų išlaidų dydžio ir spręsti dėl šių išlaidų atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-256-684/2015). Ieškovo turėtos 1 400 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.11 punktuose nurodytų dydžių (1,5 × 1 900,30 Eur = 2 850,45 Eur), todėl ieškovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai priteisiamas iš atsakovės priteisiamas 1 400 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas. Prašymas dėl papildomos 0,25 Eur sumos priteisimo taip pat tenkinamas, kadangi šios išlaidos atitinka CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytų būtinųjų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų sampratą. 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Opticargo“, juridinio asmens kodas 136023596, ieškovo S. Z. atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai, juridinio asmens kodas 300512523, 1 400,25 Eur (tūkstančio keturių šimtų eurų 25 centų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Anita Sereikienė

                Jurgita Sujetienė