Administracinė byla Nr. eA-2151-1062/2019
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03784-2016-3
Procesinio sprendimo kategorija 18.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. O. (M. O.), M. O., A. T., J. O. (J. O.) ir J. R. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjų M. O., M. O., A. T. ir J. O. (I. O. (I. O.) įpėdinių) bei J. R. patikslintą pareiškimą, pateiktą 2018 m. balandžio 9 d., bylos pagal 2016 m. rugsėjo 8 d. pareiškimą dalį perdavus iš Vilniaus rajono apylinkės teismo. Patikslintame pareiškime pareiškėjai prašė:
1.1. atnaujinti pareiškėjams praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Tarnyba) nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į buvusių savininkių A. Z. (A. Z.) ir H. Z. (po santuokos – O) (duomenys neskelbtini) I kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę;
1.2. atnaujinti pareiškėjams praleistą terminą pateikti Tarnybai I. O. giminystės ryšį su A. ir H. Z. patvirtinančius dokumentus.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad I. O. (mir. (duomenys neskelbtini)) 1991 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, prašydamas atkurti jam nuosavybės teises į buvusių savininkų – A. Z. ir S. O. (S. O.) – Vilniaus rajone turėtą žemę, bei numanoma pretendente į šią žemę nurodydamas savo seserį J. (H.) R., tačiau nuosavybės teisės I. O. ir J. R. buvo atkurtos tik į S. O. valdytą žemę. Valstybės institucijos nuo pat 1991 m. spalio 25 d. prašymo pateikimo dienos laikėsi pozicijos, jog prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Z. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę nėra pateiktas, o Tarnyba savo klaidą pripažino tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. 1T-22-(7.5) „Dėl I. O. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas). Tačiau Sprendime nurodyta ir tai, kad nebuvo pateikti A. Z. nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai ir yra praleistas terminas tokiems dokumentams pateikti. Pareiškėjų teigimu, jų turimi dokumentai patvirtina, jog po J. Z. mirties jo turtą (5,6786 ha žemės sklypą Nr. 91) paveldėjo ne tik sutuoktinė A. Z., bet ir jos vaikai, tarp kurių – I. O. bei J. R. motina H. Z.. Iš 1991 m. spalio 25 d. prašymo aiškiai suprantama, kad pretendentai siekė atkurti nuosavybės teises į iš J. Z. paveldėtą žemę, t. y. buvusių savininkių A. Z. ir H. Z. valdytą žemę.
3. Pareiškėjai pabrėžė, kad Tarnyba tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendime pripažino, jog 1991 m. spalio 25 d. prašymas buvo paduotas laiku, įstatymo nustatyta tvarka, bei kad šis prašymas pateiktas dėl (duomenys neskelbtini) kaime turėtos žemės. Sprendime konstatuota, kad institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais, tinkamai – teisės aktų nustatytais terminais – neinformavo I. O. (kartu ir J. R.) apie jo prašymo patikslinimą ir atitinkamai apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus. Aptarti faktai, pareiškėjų nuomone, įrodo, jog termino praleidimą lėmė kompetentingos institucijos neteisėti veiksmai, o tokios aplinkybės pripažintinos objektyviomis, trukdžiusiomis I. O. ir J. R. laiku realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Šis Sprendimas priimtas jau mirus I. O., jis taip ir nesužinojo apie valstybės institucijos padarytos klaidos pripažinimą, buvo pakirstas jo pasitikėjimas valstybei ir pažeisti teisėti lūkesčiai. Apie klaidos pripažinimą J. R. nebuvo pranešta, apie Sprendimą ji sužinojo tik iš I. O. įpėdinių. Gavę Sprendimą, pareiškėjai operatyviai ėmėsi veiksmų trūkstamiems dokumentams surinkti ir kreipėsi į teismus.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nepateikė atsiliepimo į pareiškėjų 2018 m. balandžio 9 d. patikslintą pareiškimą, tačiau anksčiau pateiktuose atsiliepimuose nesutiko su pareiškėjų reikalavimais.
5. Dėl praleisto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko S. O. turėtą žemę pagal 1991 m. spalio 20 d. prašymą J. R. ir I. O. atkurtos atitinkamai 1993 metais ir 1999 metais. 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendime Tarnyba konstatavo, kad I. O. 1991 m. spalio 20 d. pateikė prašymą atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į buvusių savininkų A. Z. ir S. O. turėtą žemę, tačiau jis iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad A. Z. nuosavybės teisėmis valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini), bei dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su A. Z.. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nei
I. O., nei J. R. nebuvo įgiję subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. Z. turėtą žemę, nes jie nepateikė tokio prašymo.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu tenkino pareiškėjų M. O., M. O., A. T., J. O. ir J. R. pareiškimą, t. y. atnaujino pareiškėjams praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos visus reikalingus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininkėmis A. Z. ir H. Z., siekiant atkurti nuosavybės teises į jų valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, nustatant šiems dokumentams pateikti šešių mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
7. Teismas nustatė, kad I. O. 1995 m. spalio 25 d. tuometei Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į dviejų buvusių savininkų – senelės A. Z., d. K., ir S. O., s. J. – Vilniaus rajone turėtą žemę. Pagal šį prašymą I. O. bei J. R. jau yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. O. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Tačiau į kitos buvusios savininkės – A. Z. – (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos.
8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, ištyrė bylos faktines aplinkybes ir priėjo prie išvados, jog yra pagrindas atnaujinti įstatymų nustatytą terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad, kaip nurodė pareiškėjai, Tarnyba tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. lT-22-(7.5.) pripažino savo klaidą, t. y. kad 1991 m. spalio 25 d. prašymas pateiktas ir dėl A. Z. (duomenys neskelbtini) kaime turėtos žemės, o institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais, tinkamai – teisės aktų nustatytais terminais – neinformavo I. O. apie jo prašymo patikslinimą ir atitinkamai apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus. Susipažinę su Sprendimu, pareiškėjai atitinkamai 2016 m. rugsėjo 8 d. ir 9 d. kreipėsi į teismus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir terminų atnaujinimo, jie aktyviai siekė ginti savo teises. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) preambulę, kurioje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, bei į tai, kad Tarnybai nepateikti tik nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais.
III.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų pareiškimą.
10. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėjo neteisingą išvadą, jog yra pagrindas atnaujinti pareiškėjams terminą. Akcentuoja, kad Sprendime minima, jog I. O. dar 2009 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydamas spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę klausimą, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 3 d. raštu
Nr. 8R-2566-(1.12) buvo informuotas, kad žemėtvarkos skyrius neturi duomenų apie tai, jog buvusi savininkė A. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, jog pretendentams dar 2009 metais buvo žinoma apie dokumentų trūkumą, patvirtinta tai, kad I. O. 2009 m. spalio 12 d. pateikė pareiškimą Vilniaus rajono apylinkės teismui, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Z. ir E. Z. nuosavybės teise turėjo ir valdė iki nacionalizacijos 5,6786 ha žemės sklypą, tačiau civilinė byla Nr. 2-426-647/2010 buvo nutraukta, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nesikreipė į instituciją, nagrinėjančią prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę Skyriui pateikė tik 2016 m. kovo 16 d. (praėjus 7 metams), todėl nepagrįsta laikyti, kad pareiškėjai aktyviai siekė ginti savo teises.
11. Pareiškėjai M. O., M. O., A. T. ir J. O. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
12. Pareiškėjai apžvelgia aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, ginčo aplinkybes. Pažymi, kad 1991 m. spalio 25 d. prašyme yra paaiškintas buvusios savininkės A. Z. nuosavybės teisių į žemę atsiradimo pagrindas – „paveldėjo iš vyro Z. J.“, o iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad J. Z. žemę paveldėjo ne tik A. Z., bet ir H. Z., todėl laikytina, jog 1991 m. spalio 25 d. prašymas buvo pateiktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir į H. Z. tekusį žemės plotą. Pareiškėjai pakartotinai pabrėžia, jog tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. buvo pripažinta I. O. teisė atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę pagal 1991 m. spalio 25 d. prašymą. Termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams praleidimą lėmė neteisėti valstybės institucijų veiksmai pretendentų (I. O. ir J. R.) atžvilgiu, nuo 1991 m. spalio 25 d. nepripažįstant jų teisės atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę ir neinformuojant apie poreikį pateikti prašymo patikslinimą bei papildomus dokumentus.
13. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, jog tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. birželio 3 d. rašte Nr. 8R-2566-(1.12), tiek Vilniaus rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-426-647/2010 laikėsi pozicijos, kad 1991 m. spalio 25 d. prašymu siekiama atkurti nuosavybės teises tik į žemę, turėtą (duomenys neskelbtini) kaime, bet ne (duomenys neskelbtini) kaime. Valstybės institucijoms dar 2009–2010 metais išreiškus poziciją, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. Z. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę nėra pateiktas, pretendentams dėl valstybės institucijų nekompetentingumo buvo užkirstas kelias iki Atkūrimo įstatyme įtvirtinto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) imtis veiksmų dėl kitų trūkstamų dokumentų pateikimo. Šiuo atveju pačiame Sprendime konstatuota, kad valstybės institucijos pažeidė gero administravimo principą. Pareiškėjai taip pat pažymi, jog minėtu 2009 m. birželio 3 d. raštu I. O. nebuvo pranešta apie Atkūrimo įstatyme įtvirtintus terminus, o valstybės institucijos nebendradarbiavo su pareiškėjais, iki 2013 m. spalio 10 d. neteikė informacijos, kokius veiksmus jie turėtų atlikti. Pareiškėjų vertinimu, I. O. įpėdinių ir J. R. kreipimasis į teismus su prašymais atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, paneigia Tarnybos argumentus, jog jie nebuvo aktyvūs, nesidomėjo ir nesirūpino nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę atkūrimu.
14. Pareiškėja J. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
15. Pareiškėja apžvelgia ginčo aplinkybes ir akcentuoja, kad 1991 m. spalio 25 d. prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas savalaikiai, todėl ir ji pati, ir I. O. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Z. turėtą žemę. Pakartoja, kad tik
2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimu išspręstas klausimas dėl 1991 m. spalio 25 d. prašymo tinkamo pateikimo, o Tarnyba pati konstatavo gero viešojo administravimo principo pažeidimą. Termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti praleidimą lėmė objektyvios priežastys – neteisėti valstybės institucijų veiksmai, sukliudę pareiškėjai laiku realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjos nuomone, ir dabartinis Tarnybos elgesys (teismo įpareigojimo pateikti atsiliepimą į pareiškimą nevykdymas, nedalyvavimas nagrinėjant bylą) leidžia teigti, kad būtent Tarnyba nevykdo jai priskirtų pareigų ir funkcijų (be kita ko, savalaikiai neinformuoja apie galimybę patikslinti pateiktus prašymus), vėliau bandant kaltę dėl terminų praleidimo perkelti pareiškėjai, kuri susidariusioje situacijoje akivaizdžiai yra silpnesnioji šalis. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Tarnybai kaip valstybės institucijai keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjos įsitikinimu, visų pareiškėjų veiksmai po Sprendimo priėmimo patvirtina, jog jie aktyviai siekė ginti savo teises, tai pagrįstai pripažino ir teismas, kuris išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagrindo atnaujinti terminus pareiškėjams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos visus reikalingus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininkėmis.
17. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
18. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (kaip pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu ir kt.) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria.
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, pirmiausia pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437/2012). Vadinasi, subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma, o bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
20. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.
21. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su
šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).
22. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 7 d.).
23. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
24. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).
25. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad I. O. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. birželio 3 d. raštu Nr. 8R-2566-(1.12) buvo informuotas, kad žemėtvarkos skyrius neturi duomenų apie tai, jog buvusi savininkė A. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę (duomenys neskelbtini). Be to, aplinkybę, jog pretendentams dar 2009 metais buvo žinoma apie dokumentų trūkumą, patvirtinta tai, kad I. O. 2009 m. spalio 12 d. pateikė pareiškimą Vilniaus rajono apylinkės teismui, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. Z. ir E. Z. nuosavybės teise turėjo ir valdė iki nacionalizacijos 5,6786 ha žemės sklypą, tačiau civilinė byla Nr. 2-426-647/2010 buvo nutraukta, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nesikreipė į instituciją, nagrinėjančią prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę skyriui pateikė tik 2016 m. kovo 16 d. (praėjus 7 metams).
26. Byloje nėra ginčo, kad I. O. iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad A. Z. nuosavybės teisėmis valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nustatytu terminu iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Tokia išvada seka iš Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. atsakymo į I. O. 2016 m. kovo 16 d. prašymą. Minėtame rašte Nr. 48SD-5203-(14.48.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ skyrius nurodė, kad „<...> Skyriaus archyve nėra I. O. prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Z. valdytą žemę, todėl informacijos ir Jūsų prašyme nurodytų dokumentų dėl buvusios savininkės A. Z. turėtos žemės Skyrius pateikti negali. Atkreipė dėmesį, kad 1991 m. spalio 20 d. prašyme, kurio kopiją I. O. pateikė skyriui kartu su 2016 m. kovo 16 d. prašymu, kuriame nurodyta, jog A. Z. turėjo žemę (duomenys neskelbtini) kaime, o ne (duomenys neskelbtini) kaime (I t., b. l. 58, 60).
27. Šios nutarties 25-26 punktuose nurodytos aplinkybės neleidžia spręsti, kad buvo neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios pareiškėjams realizuoti savo teises. Teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais, tinkamai – teisės aktų nustatytais terminais – neinformavusi I. O. apie jo prašymo patikslinimą ir atitinkamai apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, nesant jokio prašymo dėl žemės grąžinimo (duomenys neskelbtini) kaime.
28. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog svarbias termino praleidimo priežastis teisme turi įrodyti terminą praleidęs ir prašantis jį atnaujinti asmuo (žr., pvz., 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-208-146/2017). Taigi būtent pareiškėjai turėjo įrodyti, kad 1991 metais Tarnybai teikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią ginčo žemės sklypo dalį, bet tokį prašymą buvo atsisakyta priimti, o šios pareigos (pareigos įrodyti) neįvykdžius, tokia aplinkybė neturėtų būti vertinama pareiškėjos naudai (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Byloje nėra jokių duomenų apie 1991 metais pareiškėjų teiktą prašymą atkurti jiems nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Kartu pažymėtina, kad ir procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.
29. Vertinant pareiškėjų argumentą, kad Tarnyba 2016 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimu pripažino, jog nors 1991 m. spalio 20 d. prašyme atkurti nuosavybės teises nenurodytas (duomenys neskelbtini) kaimas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad prašyme nurodytas didesnis žemės plotas nei buvęs savininkas nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) kaime, ir buvo nurodyti du buvę savininkai, laikė, kad I. O. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. Z. ir S. O. turėtą žemę Vilniaus rajone. Teisėjų kolegijos vertinimu toks sprendimas priimtas praėjus daugiau nei keturiolika metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos, nelaikytinas teisiškai reikšmingu sprendžiant, ar pareiškėjas/pareiškėjai susidūrė su kliūtimis tinkamą prašymą pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, proceso šalių paaiškinimus ir anksčiau minėtas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, nenustatė pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai buvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, siekdami atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjų valios nepriklausiusias priežastis, pakankamai svarbias praleistiems terminams pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į buvusių savininkių A. Z. (A. Z.) ir H. Z. (po santuokos – O) (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, atnaujinti.
31. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir nepagrįstai atnaujino pareiškėjams minėtus praleistus terminus.
32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą (ABTĮ 146 str. 1 d.). Todėl suinteresuotojo asmens apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų pareiškimas atmetamas.
33. Pareiškėjai pateikė prašymą priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, už atsiliepimo į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą parengimą.
34. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas byloje yra priimtas pareiškėjų nenaudai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjų M. O. (M. O.), M. O. (O.), A. T. (T), J. O. (O) ir J. R. pareiškimą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė