Civilinė byla Nr. 3K-3-473/2007

Procesinio sprendimo kategorija 34.4.10 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. spalio 24 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. B. kasacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. B. ieškinį atsakovui J. M., dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus universiteto Onkologijos institutui ir Prienų rajono 1-ojo notarų biuro notarei Veronikai Bukevičienei, dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais: V. M. 1997 m. balandžio 18 d. testamentą (duomenys neskelbtini), patvirtintą Lietuvos onkologijos centro (šiuo metu – Vilniaus universiteto Onkologijos institutas) direktoriaus K.V.; atsakovui J. M. Prienų rajono 1-ojo notaro biuro notarės V. Bukevičienės išduotus 2001 m. kovo 23 d. ir 2006 m. sausio 16 d. paveldėjimo teisės liudijimus (duomenys neskelbtini). Ieškovė paaiškino, kad ginčijamame testamente nebuvo išreikšta jos motinos V. M. valia, nes ši norėjusi, jog turtas ieškovei su broliu (atsakovu) J. M. būtų padalytas per pusę, ir tai patvirtinusi užrašuose 1998 metais. Sudarydama testamentą, motina suklydo, be to, dėl sunkios ligos buvo apsunkintas jos suvokimas. Testamentas sudarytas ne pagal įstatymų reikalavimus, nes ieškovei palikta gyvenamojo namo dalis be bendro naudojimosi patalpų, taigi į jai skirtas patalpas negalima patekti (bendro naudojimo patalpos testamentu paliktos atsakovui), o testamento 2 punkto įgyvendinimas priklauso išskirtinai nuo atsakovo valios.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Prienų rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės G. M. B. apeliacinį skundą, 2007 m. balandžio 11 d. nutartimi skundą atmetė, o Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismai nustatė, kad 1997 m. balandžio 18 d. testamentu, patvirtintu Lietuvos onkologijos centro direktoriaus, V. M. gyvenamuosius namus ir žemę mirties atveju paliko savo vaikams – ieškovei G. M. B. ir atsakovui J. M. Ieškovei paskirtos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpos, namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtos indeksais 1-3, 1-4, R-1 ir R-7, o atsakovui – visa likusi gyvenamojo namo su rūsiu dalis ir šildymo sistema bei jos aptarnavimas. Testamento 2 punktu kitas gyvenamasis namas su žemės sklypu, esantis (duomenys neskelbtini), paliktas atsakovui, kuris šio namo pardavimo atveju privalės 1/4 dalį gautos sumos atiduoti ieškovei. V. M. mirė 1999 m. spalio 10 d. Prienų rajono 1-ojo notaro biuro notarė V. Bukevičienė atsakovui 2001 m. kovo 23 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą (duomenys neskelbtini) dėl dalies gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), o 2006 m. sausio 16 d. – paveldėjimo teisės liudijimą (duomenys neskelbtini) dėl 0,1447 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paveldėjimo. Teismai nustatė, kad testatorė, sudarydama testamentą, visiškai suprato savo veiksmus ir aiškiai išreiškė savo valią. Tai patvirtino ne tik ieškovas, bet ir liudytoja V. J. (V. M. gydytoja), nurodžiusi, kad taikytas gydymas neturėjo jokios įtakos testatorės suvokimui, bei liudytoja L. K., patvirtinusi, kad iki pat mirties V. M. buvo šviesaus proto. Teismai atsižvelgė ir į tai, kad V. M. mirė daugiau nei po dvejų metų po testamento sudarymo, taigi turėjo galimybę pakeisti ar panaikinti testamentą. Ieškovės pateikta sąsiuvinio ištrauka, kurioje V. M. prašo savo vaikus (ieškovę ir atsakovą) pasidalyti turtą po lygiai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepaneigia testamente išreikštos jos valios, nes neaišku, kada šis sąsiuvinis buvo rašytas, prieš sudarant testamentą ar vėliau. Ieškovės teiginius, kad testamento turinys prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (1964 m. CK 47 straipsniui, CK 1.80 straipsniui), nes ieškovei nepalikta bendro naudojimo patalpų (tualeto, taip pat koridoriaus, per kurį galima patekti į patalpas), teismai atmetė, konstatuodami, kad testamento sudarymas yra vienašalis sandoris, kuriuo testatorius išreiškia savo valią dėl jam priklausančio viso ar dalies turto palikimo vienam ar kitam asmeniui (1964 m. CK 575 straipsnio 1 dalis). Ginčijamas testamentas buvo sudarytas įstatymo nustatyta tvarka ir forma. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad testamento sudarymo metu galiojusios 1964 m. CK normos nenustatė draudimo turto savininkui testamentu palikti šiuo metu galiojančio CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įvardytas patalpas. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji gali patekti į dalį jai testamentu paliktų patalpų tik per atsakovui priklausantį koridorių, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį, nes byloje nėra duomenų, kad atsakovas trukdo ieškovei patekti į jai skirtas patalpas, be to, šalys ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe turi galimybę spręsti gera valia ar įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.75, 4.111 straipsniai). Teismai taip pat nurodė, kad ieškovės ginčijamu testamento 2 punktu V. M. aiškiai išreiškė savo valią, t. y. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko atsakovui, nurodydama, kad namo pardavimo atveju šis privalės sumokėti ieškovei 1/4 dalį gautos sumos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai šį punktą traktuoja kaip sąlyginį sandorį su atidedamąja sąlyga, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas (CK 1.66 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai ir lingvistiškai aiškindamas šią testamento dalį, teismas padarė išvadą, kad testatorė išreiškė savo valią, jog gyvenamasis namas atitektų atsakovui nuosavybėn. Šiam ateityje namą pardavus, ieškovė turėtų teisę reikalauti 1/4 dalies gautos sumos. Tokia testatorės valia neprieštarauja įstatymo nuostatoms. Be to, testamentas nepripažintinas negaliojančiu ir CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (kaip neteisėto ir nesuprantamo turinio). Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad testamento 2 punktas nevertintinas ir kaip testamentinė išskirtinė (CK 5.23 straipsnis), nes atsakovas nėra įpareigotas parduoti paveldėjimo būdu nuosavybėn įgytą namą ir išmokėti 1/4 dalį gautos sumos ieškovei. Teismo vertinimu, padarydama tokį patvarkymą testamento 2 punktu, palikėja įgyvendino savo teisę palikti turtą savo nuožiūra (CK 5.19 straipsnis). Teismai konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl testamento pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįstas, atitinkamai netenkintini ir su pirmuoju susiję kiti reikalavimai – dėl paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimų panaikinimo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovė G. M. B. prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Dėl testamento 1 punkto pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio (1964 m. CK 47 straipsnio) pagrindu. Teismų išvados, kad, sudarydama testamentą (vienašalį sandorį), testatorė išreiškė savo valią dėl turto palikimo, o tuo metu galiojusios teisės normos nenustatė draudimo palikti įpėdiniams CK 4.82 straipsnyje nurodytas bendro naudojimo patalpas, yra nepagrįstos. 1964 m. CK 575 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo gali visą ar dalį savo turto palikti testamentu bet kokiam asmeniui ar asmenims, taip pat valstybei. Testamentas yra įstatymo nustatyta tvarka sudarytas vienašalis sandoris, kuriuo testatorius išreiškia savo valią, todėl jam būdingi visi sandorio elementai: subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys. Šie elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus, bent vieno iš jų nebuvimas daro testamentą negaliojantį. Ieškovė nurodė, kad testamento turinys prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismų teiginys, kad testatoriaus valia negali būti ribojama, yra neteisingas, nes testamentas turi atitikti įstatymo reikalavimus. Pagal 1964 m. CK 121² straipsnį bendrosios nuosavybės teisės objektu galėjo būti bet koks turtas. Aiškinant šią normą atsižvelgiant į CK 4.82 straipsnio 1, 2 dalis ir 4.83 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių bendro naudojimo patalpų naudojimą, valdymą ir disponavimą, darytina išvada, kad bendro naudojimo patalpos yra bendro naudojimo objektai, kurie negali būti perduodami atskirai nuo nuosavybės teisės į patalpą. Taigi testamento dalis, kuria bendro naudojimo patalpos paliktos atsakovui, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (1964 m. CK 47 straipsnis, CK 1.80 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-972/2003 (joje ginčijami sandoriai buvo sudaryti iki įsigaliojant 2000 m. CK) konstatavo, kad bendro naudojimo patalpos negali būti perleidžiamos tik vienam iš bendraturčių. Šioje byloje teismai, atmesdami ieškovės ieškinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmiau nurodytoje byloje suformuotos praktikos.

2. Dėl testamento 2 punkto. Teismų išvados, kad testatorė paliko gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) atsakovui nuosavybėn, yra nepagrįstos. Sistemiškai aiškinant testamento 2 punkto sąlygą, atsižvelgiant į 1 punktą, yra pagrindas teigti, kad V. M. valia buvo turtą palikti abiem vaikams – ieškovei ir atsakovui, o ne vienam atsakovui. Testamento 2 punkto formuluotė ir pavartotas žodis „privalės“ reiškia, kad jame nustatyta prievolė atsakovui atsiskaityti su ieškove už jam tenkantį turtą, ir ši prievolė yra būtina sąlyga atsakovui paveldėti nurodytą turtą. Be to, testamento 2 punktas yra nesuprantamas (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nes nenurodyta, kada ir kokia kaina gyvenamasis namas turėtų būti parduotas. Šį punktą taip pat galima traktuoti kaip sąlyginį sandorį su atidedamąja sąlyga (CK 1.66 straipsnio 2 dalis), tačiau sąlygos atsiradimas priklauso tik nuo atsakovo valios, nes pagal CK 4.37 straipsnį savininkas turi teisę valdyti turtą ir juo disponuoti savo nuožiūra. Pagal CK 1.68 straipsnio 4 dalį, jeigu atidedamosios sąlygos buvimas išimtinai priklauso tik nuo skolininko valios, tai sandoris yra niekinis.

            3. Dėl testatorės tikrosios valios išreiškimo. Ieškovės nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad testatorė sudarydama testamentą neišreiškė tikrosios valios, tačiau teismai šių aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino, taip pažeisdami CPK 270 straipsnio 4 dalį.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas J. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime išdėstyti tokie argumentai:

            1. Kasatorė klaidingai interpretuoja 1964 m. CK 121² straipsnio ir CK 4.82, 4.83 straipsnių nuostatas. Šioje byloje paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinos palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK normos, bet ne šiuo metu galiojantis CK. Ginčijamas testamentas sudarytas teisėtai (1964 m. CK 575 straipsnio 1 dalis). Tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nenustatyta draudimo turto savininkui palikti šiuo metu galiojančio CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įvardytas patalpas. Kasatorė ieškinio reikalavimą grindė 1964 m. CK 47 straipsniu ir CK 1.80 straipsniu, bet nenurodė jokių konkrečių imperatyviųjų teisės normų, kurioms prieštarautų jos ginčijamas testamentas. Kasatorė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-972/2003, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

            2. Teismai teisingai aiškino testamento 2 punktą ir konstatavo, kad namą (duomenys neskelbtini) testatorė paliko atsakovui, kuris namo pardavimo atveju privalės sumokėti ieškovei 1/4 dalį gautos sumos. Tokia testatorės valia neprieštarauja įstatymo nuostatoms ir atitinka CK 5.19 straipsnį.

            3. Teismai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad testatorė suprato savo veiksmus ir testamentu išreiškė savo valią, todėl nėra pagrindo pripažinti testamentą negaliojančiu 1964 m. CK 54 straipsnio pagrindu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

1997 m. balandžio 18 d. testamentu, patvirtintu Lietuvos onkologijos centro direktoriaus, V. M. gyvenamuosius namus ir žemę mirties atveju paliko savo vaikams – ieškovei G. M. B. ir atsakovui J. M. Testamento 1 punktu ieškovei paskirtos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpos, namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtos indeksais 1-3, 1-4, R-1 ir R-7, o atsakovui – visa likusi gyvenamojo namo su rūsiu dalis ir šildymo sistema. Testamento 2 punktu kitas gyvenamasis namas su žemės sklypu, esantis (duomenys neskelbtini), paliktas atsakovui, kuris šio namo pardavimo atveju privalės 1/4 dalį gautos sumos atiduoti ieškovei. V. M. mirė 1999 m. spalio 10 d. Testamento sudarymo metu palikėja visiškai suvokė savo veiksmų prasmę ir testamentu išreiškė savo tikrąją valią dėl turto palikimo. Testamentiniai įpėdiniai palikimą priėmė, kreipdamiesi į notarą dėl paveldėjimo pagal testamentą liudijimų išdavimo.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl testamento nuginčijimo

 

            Testamentas yra vienašalis sandoris, kurio pagrindu po palikėjo mirties atsiradęs palikimas – mirusio fizinio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės – pereina įpėdiniams pagal testamentą. Jeigu testatorius miršta iki 2001 m. liepos 1 d. (2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo), tai atsiradusiems paveldėjimo santykiams yra taikomos 1964 m. Civilinio kodekso normos. Tokiu atveju ir sandorio pripažinimui negaliojančiu turi būti taikomos 1964 m., o ne 2000 m. Civilinio kodekso normos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnis, 38 straipsnio 1 dalis). Palikėja V. M. mirė 1999 m. spalio 10 d., taigi bylą nagrinėję teismai teisingai šiam ginčui taikė 1964 m. Civilinio kodekso normas.

            Kaip vieną iš ginčijamo testamento negaliojimo pagrindų kasatorė nurodė testamento neatitiktį įstatymo reikalavimams. Kasatorė, aiškindama 1964 m. CK 121² straipsnį kompleksiškai su 2000 m. CK 4.82 straipsnio 2 dalimi bei remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-972/2003 išaiškinimais, kaip ginčijamo testamento ydą nurodo tai, kad testamentu vienam iš įpėdinių (atsakovui) testatorė paskyrė bendro naudojimo patalpas – tualetą bei koridorius. Kasacinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad visų pirma 1964 m. CK 121² straipsnyje kasatorės nurodomo ribojimo testamento sudarymo atveju nenustatyta, o nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria buvo sprendžiamas iš varžytynių parduoto nekilnojamojo turto pardavimo teisėtumo klausimas, dėl skirtingų ratio decidendi nėra tapati šiai bylai, todėl ja remtis nėra teisinio pagrindo. Be to, 2000 m. CK 4.82 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos nereiškia absoliutaus draudimo, kad tokio pobūdžio, kaip nurodo kasatorė, bendro naudojimo patalpos (koridoriai, tualetas) negalėtų priklausyti nuosavybės teise vienam iš bendraturčių. Minėtas įstatymas orientuotas į tai, kad patalpos, esančios bendrąja daline nuosavybe, nebūtų perleidžiamos kaip savarankiškas daiktas, bei yra siekiama, kad tokiu perleidimu nebūtų trukdoma bendraturčiams naudotis kitais butais ar kitomis patalpomis pagal paskirtį.

            Kaip kitą ginčijamo testamento negaliojimo pagrindą kasatorė įvardijo testamento 2 punkto nesuprantamumą. Pastarasis testamento punktas suformuluotas taip: „2. Gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) su žemės sklypu palieku savo sūnui Juozui, kuris pardavęs šį namą privalės 1/4 dalį gautos sumos atiduoti savo seseriai G. B. gim. (duomenys neskelbtini).“. Kasatorės nuomone, testamento 2 punkto nesuprantamumas pasireiškia tuo, kad nenurodyta, už kokią kainą namas turėtų būti parduotas, kada tai įvyks ir ar apskritai tai bus padaryta.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vieno iš testamentinių įpėdinių (ieškovės, kuri yra ir kasatorė) pareikštos abejonės dėl testamento teksto aiškumo savaime nedaro testamento nesuprantamo ir kitiems asmenims. Kita vertus, netgi ir iš pirmo žvilgsnio aiškų sandorio tekstą, siekiant pašalinti nuomonių skirtumus, gali tekti aiškinti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį testamento, kaip sandorio, aiškinimui taikytinos 2000 m. CK normos. Atsiradus poreikiui aiškinti vienašalio sandorio – testamento – turinį ir sąlygas, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės (2000 m. CK 1.63 straipsnio 5 dalis, 6.193-6.195 straipsniai). Iš esmės šiuo atveju susiduriama su testatoriaus tikrosios valios išsiaiškinimu. Teismai konstatavo, kad ieškovei teisė į palikimą pagal testamento 2 punktą atsiras tik tada, jei atsakovas, paveldėjęs gyvenamąjį namą, jį ateityje parduos. Nuosavybės teisė į namą (duomenys neskelbtini) pagal testamentą atitenka atsakovui. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu teismų pateiktu ginčijamo testamento turinio aiškinimu bei pripažįsta, kad toks testatorės valios, pareikštos testamente, išaiškinimas atitinka tiek sandorio aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad testatorės valia kaip reiškinys yra labai sudėtinga ir individuali, ją gali sąlygoti, suformuoti ir netgi nulemti įvairiausi testatorės fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Kad ir kokia ji būtų nepalanki įstatyminiams įpėdiniams, ją privalu gerbti, kaip ir apskritai asmens – testatoriaus – atminimą. Šios valios nuginčijimui turi būti nustatyti egzistavę pakankamai akivaizdūs tokios valios nebuvimo įrodymai. Įrodinėjimo pareiga tokiu atveju tenka asmeniui, užginčijusiam testamentą (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija įrodinėjimo taisyklių pažeidimų nenustatė.

            Teisėjų kolegija išaiškina, kad šios bylos atveju nėra ir CK 1.68 straipsnio 4 dalyje nurodytos situacijos, nes visų pirma šiam ginčui išspręsti 2000 m. CK normos netaikytinos. Be to, esant aiškiai išreikštai testatorės valiai, kad namas (duomenys neskelbtini) natūra atitenka atsakovui, gali kilti nebent sandorio dalies, o ne viso sandorio (testamento) negaliojimo pasekmių klausimas (1964 m. CK 60 straipsnis, 2000 m. CK 1.96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                  Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                              Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                              Sigitas Gurevičius