Administracinė byla Nr. P-13-968/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01635-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2022 m. kovo 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2543-442/2021 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjai I. K. (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vyriausioji tarnybinės etikos komisija) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. IGN-1 „Dėl I. K. skundo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. VMI prašyme nurodė:
2.1. 2019 m. spalio 4 d. naujienų portale alfa.lt buvo paskelbtas straipsnis „Aukšta VMI darbuotoja važinėjasi prabangia „Tesla“, kurią valdo į PVM besikėsinanti bendrovė“ (toliau – ir Straipsnis) apie tai, kad VMI Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) naudojasi automobiliu „Tesla Model S“ (toliau – ir Automobilis), kurio valdytoja – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „EM3“ (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėja privačių interesų deklaracijoje nenurodė ryšių su Bendrove. Atsižvelgiant į Straipsnyje pateiktą informaciją, buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl pareiškėjos galimo tarnybinio nusižengimo. Tarnybinių nusižengimų tyrimo komisija (toliau – ir Komisija) 2019 m. lapkričio 7 d. parengė išvadą Nr. (6.17-01) 7-583 „Dėl Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėjos I. K. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir 2019 m. lapkričio 7 d. išvada). Ši išvada per VMI darbo organizavimo ir dokumentų valdymo informacinę sistemą (toliau – ir informacinė sistema) buvo pateikta VMI viršininkui, kuris 2019 m. lapkričio 13 d. informacinėje sistemoje įrašė rezoliuciją, kad nepritaria 2019 m. lapkričio 7 d. išvadai ir nurodė Komisijai tarnybinį nusižengimą ištirti pakartotinai. Komisija 2020 m. sausio 14 d. parengė išvadą Nr. (6.17-01) 7-5 „Dėl Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vedėjos I. K. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir 2020 m. sausio 14 d. išvada). VMI viršininkas 2020 m. sausio 16 d. informacinėje sistemoje įrašė rezoliuciją, kad Komisijos pateiktai išvadai pritaria. VMI 2020 m. sausio 17 d. pateikė VTEK raštą Nr. (6.15-01 E) R-283 „Dėl sprendimo priėmimo“. VMI viršininko 2020 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. P-569 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo I. K.“ (toliau – ir Įsakymas) pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda. VMI Įsakymą ir tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą pateikė VTEK.
2.2. VTEK priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame konstatavo, kad Komisija, atlikusi tarnybinio nusižengimo tyrimą, aiškiai nenustatė ir nesurinko duomenų, patvirtinančių, nuo kada pareiškėja naudojosi Automobiliu ir nuo kada jai kilo prievolė deklaruoti ryšius su automobilį jos vaikų tėvui išnuomojusia Bendrove. Sprendime nurodyta, kad nebuvo motyvuoto vertinimo, kodėl pareiškėjai einant tarnybines pareigas neabejotinai galėtų kilti interesų konfliktas dėl ryšių su Bendrove, su kuria pareiškėja tiesiogiai nėra sudariusi jokios sutarties. Sprendime nurodyta, kad Įsakyme buvo netinkamai taikytos ir aiškintos materialiosios teisės normos, t. y. pareiškėjos veikla turėjo būti vertinama ne tik kaip Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo
Nr. XII-2180 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto, bet ir kaip 7 straipsnio 2 dalies galimas pažeidimas. VTEK nuomone, minėtose nuostatose nustatyti aiškūs kriterijai – reikalavimas dėl galimo konflikto ir dėl termino deklaracijai patikslinti atskaitos pradžios, o darant išvadą, jog yra galimybė kilti interesų konfliktui, visų pirma, reikia duomenų, kad asmuo jau sprendė jam interesų konfliktą keliančius klausimus ir (arba) neabejotinai tokia galimybė gali kilti ateityje.
2.3. Reikalavimas dėl galimo interesų konflikto buvo grindžiamas pareiškėjos einamomis pareigomis – ji vadovauja VMI Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriui. Pareiškėja, eidama atsakingas vadovaujamas pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo kontrole, VMI Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vardu priima sprendimus, atstovauja jam ir atsako už jo veiklą. Pareiškėjos einamos pareigos gali lemti situacijas, kurias sprendžiant yra neabejotina tikimybė spręsti ir interesų konfliktą keliančius klausimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2451-968/2020 (toliau – ir LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartis) pritarė pozicijai, kad pareiškėja yra atsakinga už valdingų sprendimų mokesčių mokėtojų atžvilgiu priėmimą.
2.4. Pareiškėjos ryšiai su Bendrove pasireiškia per Automobilio nuomos sandorius. Bendrovė buvo sudariusi sandorius su UAB „Vytenio investicijos“, kurios vienintelis akcininkas buvo pareiškėjos deklaruojamas jos vaikų tėvas M. K.. Pagal pareiškėjos 2018 m. birželio 18 d. patikslintos privačių interesų deklaracijos (toliau – ir deklaracija) duomenis nuo 2018 m. gegužės 21 d. UAB „Vytenio investicijos“ (2018 m. liepos 9 d. pavadinimas pakeistas į UAB „Veiksmo poilsinė“) akcininke yra pareiškėja. Automobilį iš Bendrovės nuomojosi M. K.. Nors pareiškėja tiesiogiai sandorių su Bendrove nebuvo sudariusi, tačiau pareiškėja asmeninėms reikmėms naudojosi Automobiliu, kurį iš Bendrovės nuomojosi pareiškėjos vaikų tėvas, ir toks ryšys su Bendrove, atsižvelgiant į pareiškėjos užimamas pareigas, galėjo sukelti ne tik interesų konfliktą, bet ir diskredituoja VMI.
2.5. Pasirodžius Straipsniui, pareiškėjai vėliausiai nuo šios datos tapo žinoma, kad Automobilio, kuriuo pareiškėja naudojasi, valdytoja yra Bendrovė, todėl atskaitos tašku, kuomet pareiškėjai kilo pareiga deklaruoti tam tikrus duomenis, turi būti laikomas momentas, kai minėtas straipsnis buvo paskelbtas viešai. Šiuo atveju pareiškėja buvo kaltinama ne dėl to, kad jos vaikų tėvas naudoja Bendrovei priklausantį Automobilį, apie kurį pareiškėja galėtų nežinoti, jeigu nebūtų vedamas bendras ūkis, gyventų skyriumi, bet dėl to, kad Automobilį naudojo pati pareiškėja. Šiuo atveju ji pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kuriame nurodyta, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti savo duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Pareiškėjos einamos pareigos ją įpareigoja domėtis sandoriais, susijusiais su Automobiliu, kuriuo ji naudojasi. Pareiškėja, sužinojusi, kad Automobilis, kuriuo ji naudojosi privačiais tikslais, yra nuomojamas iš Bendrovės, turėjo patikslinti privačių interesų deklaraciją ir deklaruoti duomenis, kad naudojasi iš Bendrovės nuomojamu Automobiliu, t. y. nurodyti duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Pareiškėjos ryšiai su Bendrove, kurių ji nedeklaravo paskelbus Straipsnį, visuomenei kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo, vykdant jai paskirtas užduotis, kenkia VMI prestižui bei menkina visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba ir pačia valstybe.
2.6. Pareiškėja tarybinio nusižengimo tyrimo metu iš esmės neneigė nustatytų aplinkybių dėl to, kad asmeninėms reikmėms naudojosi Automobiliu.
2.7. Nors pareiškėjas nesutiko su VTEK pozicija, kad jos veikla turėjo būti vertinama ne tik kaip Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto, bet ir kaip 7 straipsnio 2 dalies galimas pažeidimas. Tačiau tai, jog Įsakyme nenurodyta Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis, nedaro Įsakymo neteisėto ir tai nėra pagrindas jį panaikinti. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytas tik terminas, per kurį turėjo būti deklaruojamos naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Šiuo atveju buvo nustatyta, kad pareiškėja apskritai nedeklaravo naujų aplinkybių, o ne tai, kad jas deklaravo praleidusi nustatytą terminą.
3. Pareiškėja atsiliepime į VMI prašymą prašė jį atmesti. Ji atsiliepimą į VMI prašymą grindė šiais argumentais:
3.1. Buvo pažeista pareiškėjos teisė į gynybą. VMI, 2019 m. lapkričio 7 d. išvadoje pripažinusi, kad pareiškėja nepadarė Įstatymo 7 straipsnio pažeidimo, toliau vykdė tyrimą visiškai kitu teisiniu pagrindu nei buvo nurodyta 2019 m. spalio 15 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. (6.17-01E)7-571 (toliau – ir 2019 m. spalio 15 d. pranešimas). Pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl galimo Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimo, ji nebuvo informuota, kad VMI atlieka naują tyrimą po 2019 m. lapkričio 17 d. išvados surašymo.
3.2. Pareiškėjos vaikų tėvas yra nurodytas deklaracijoje, taip pat nurodyta, kad su juo neveda bendro ūkio. Vaikų tėvas pareiškėjai davė naudoti Automobilį ir jai nebuvo pagrindo abejoti, kad Automobilis yra ne jo. VMI surinkti įrodymai patvirtina, kad Automobilis Bendrovei nepriklausė. Jis nuosavybės teise priklausė UAB „Nordea Finance Lithuania“. Bendrovė neturėjo valdymo teisės, kadangi valdymo teisę tuo metu buvo įgijęs M. K., kuris nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. nuomos sutarties pagrindu valdė Automobilį. VMI buvo neatidi ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reglamentuojančias valdymo teisę, todėl net ir turėdama pirminius valdymą patvirtinančius dokumentus (nuomos sutartį), nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad Automobilio valdytoja yra Bendrovė. Vien tas faktas, kad Bendrovė valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Regitra“ nurodoma kaip Automobilio valdytoja, nepaneigia to, kad Automobilio valdymas konkrečiais laikotarpiais šios Bendrovės atžvilgiu yra pasibaigęs, nes valdymą įgijo naujas asmuo – M. K.. Tai, kad kilnojamojo daikto registracija pati savaime nesukuria daiktinių teisių, patvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr. civilinę bylą Nr. 3K-3-399/2010).
3.3. VMI visiškai nevertino, ar pareiškėja žinojo (galėjo žinoti), kam priklauso Automobilis, taip pat visiškai neanalizavo, ar pareiškėja turi pareigą domėtis kito asmens sudaromais sandoriais.
3.4. VTEK yra ta institucija, kuri turi įstatymo jai suteiktą pareigą vertinti, ar įstaigos atlikto tarnybinio tyrimo pagrindu asmuo pagrįstai pripažintas (nepripažintas) pažeidusiu Įstatymo atitinkamas nuostatas. Nuobauda asmeniui gali būti skiriama tik esant šios specialios institucijos, kuri veikia išskirtinai tik jai parengto įstatymo pagrindu, pritarimui. VTEK, gavusi visą su galimu tarnybiniu nusižengimu susijusią medžiagą, ją įvertinusi ir nustačiusi, kad tyrimą atlikusi institucija netinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas, priima sprendimą netvirtinti jai perduotos medžiagos. Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEK įstatymas) 24 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas nesuteikia teisės kitai institucijai skųsti VTEK sprendimą, priimtą šio straipsnio 3 dalies pagrindu.
3.5. VMI, atlikdama tyrimą, nepagrįstai sunkinančia aplinkybe laikė faktą, kad per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo pradėtas antras tyrimas dėl tarnybinio nusižengimo. Tarnybinę atsakomybę sunkinančių aplinkybių baigtinis sąrašas nustatytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 35 straipsnyje, tačiau kaip sunkinanti aplinkybė nenurodytas atliekamų tyrimų skaičius. Dėl šio pažeidimo pareiškėjai paskirta per griežta tarnybinė nuobauda, kurios parinkimą lėmė netinkamai kvalifikuota sunkinanti aplinkybė. Be to, pareiškėja tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo diskriminuojama dėl einamų pareigų pobūdžio ir jai, kaip einančiai vadovaujančias pareigas, nepagrįstai taikyti aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VTEK atsiliepime į VMĮ prašymą prašė jį atmesti. VTEK atsiliepime į VMI prašymą nurodė, kad, priimdama Sprendimą, veikė vadovaudamasi teisės aktais kaip privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. VTEK išsamiai išnagrinėjo ir įvertino VMI atlikto tyrimo dėl pareiškėjos galbūt padaryto pažeidimo išvadą, ją pagrindžiančius dokumentus bei išvados pagrindu priimtą Įsakymą. Pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir dėl jo priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas, kurio naikinti pagrindų nėra.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu atsakovo VMI prašymą atmetė, priteisė pareiškėjai iš VMI 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes: naujienų portale alfa.lt 2019 m. spalio 4 d. buvo paskelbtas Straipsnis; VMI viršininko 2019 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. V-419 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ buvo sudaryta Komisija ir pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl pareiškėjos galimo tarnybinio nusižengimo; pareiškėja VMI 2019 m. spalio 15 d. pranešimu buvo informuota, kad, atsižvelgus į portale alfa.lt pateiktą informaciją, jos atžvilgiu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl galbūt pažeistų VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų bei Įstatymo 7 straipsnio nuostatų, pareiškėjai nedeklaravus ryšių su Bendrove, taip pat pareiškėjai pasiūlyta Komisijai pateikti raštišką paaiškinimą; pareiškėja Komisijai pateikė 2019 m. spalio 21 d. paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėja jokių ryšių su Bendrove neturėjo ir neturi, todėl negalėjo jų deklaruoti, ir kad pareiškėja gyvena Vilniaus rajone ir neturi nuosavo automobilio, todėl vaikų tėvas vaikams nuvežti į mokyklą ir darželį davė naudoti Automobilį; Komisija parengė 2019 m. lapkričio 7 d. išvadą, kurioje pripažino, kad pareiškėja savo veiksmais Įstatymo 7 straipsnio nuostatų nepažeidė, ir pasiūlė pripažinti, kad pareiškėja tarnybinio nusižengimo nepadarė; VMI viršininkas 2019 m. lapkričio 13 d. rezoliucija nepritarė 2019 m. lapkričio 7 d. išvadai ir nurodė tarnybinį nusižengimą ištirti pakartotinai; Komisija 2019 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 143-1525 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į VMI IV juridinių asmenų patikrinimų skyrių su prašymu pateikti tarnybiniam nusižengimui tirti reikalingus duomenis, t. y. pateikti informaciją, ar pareiškėja (pareiškėjos vaikų tėvas) naudojasi Automobiliu, kurio savininkė yra UAB „Nordea Finance Lithuania“, o valdytoja – Bendrovė; VMI Kontrolės departamentas 2019 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 143-1525 „Dėl informacijos pateikimo“ Komisijai pateikė informaciją apie Automobilį; Komisija parengė 2020 m. sausio 14 d. išvadą, kurioje, be kita ko, pripažino, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ir pasiūlė jai skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą; VMI 2020 m. sausio 17 d. raštu Nr. (6.15-01 E) R-283 „Dėl sprendimo priėmimo“ VTEK pateikė 2020 m. sausio 14 d. išvadą ir pareiškėjos 2019 m. spalio 21 d. paaiškinimus; VTEK 2020 m. vasario 5 d. rašte Nr. S-362-(1.5) „Dėl pateiktos tyrimo išvados“ VMI nurodė, kad dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo VMI turėtų pateikti ne tyrimo išvadą, tačiau galutinį priimtą sprendimą ir visus jį pagrindžiančius dokumentus; VMI viršininkas, be kita ko, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Įsakymu pareiškėjai paskyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą; pareiškėja VTEK pateikė 2020 m. vasario 20 d. skundą, kuriame prašė panaikinti 2020 m. sausio 14 d. išvadą ir Įsakymą; VTEK, gavusi iš VMI pareiškėjos elgesio tyrimo medžiagą, kuria vadovaujantis buvo priimtas Įsakymas, priėmė Sprendimą, kuriuo iš dalies patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Įsakymo dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą; pirmosios instancijos teismas vadovavosi Įstatymu (redakcijos, galiojusios nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. ir nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 11 d.), VTEK įstatymu (redakcija, galiojusia nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 11 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintu Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašu (redakcija, galiojusia nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d.) (toliau – ir Aprašas).
7. Teismas apžvelgė Įstatymo 1 straipsnio ir 22 straipsnio 2–3 dalių nuostatas, aptarė VTEK įstatymo 24 straipsnyje įtvirtintą VTEK ir institucijos, kurioje asmuo dirba, kompetenciją atlikti tyrimą ir įstaigose priimtų sprendimų apskundimo tvarką. Vadovaudamasis Aprašo 16 punktu, teismas pažymėjo, kad jeigu motyvuotoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas ar asmuo, ėjęs valstybės tarnautojo pareigas, pažeidė ar nepažeidė Įstatymo reikalavimų, apie atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus informuojama VTEK, jai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo Aprašo 17.1 ar 17.2 papunkčiuose nurodytų motyvuotų išvadų patvirtinimo ar pritarimo joms Aprašo 18 punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta tvarka siunčiama tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga. Teismas analizavo VTEK įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 24 straipsnio 4–5 dalių nuostatas.
8. Nurodęs, kad pareiškėja VTEK skundė Įsakymą ir 2020 m. sausio 14 d. išvadą, kuriuose pripažinta, kad pareiškėja, nedeklaravusi duomenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, teismas pažymėjo, kad Įsakymu pareiškėjai tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – skirta už tai, kad pareiškėja nedeklaravo ryšių su Bendrove ir toliau naudojo Automobilį savo asmeninėms reikmėms.
9. Teismas, remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad: Bendrovė pagal nuomos su privačiu fiziniu asmeniu sutartį Automobilį nuomoja M. K., o jis yra pareiškėjos vaikų tėvas; M. K. nuomojamu Automobiliu leidžia naudotis pareiškėjai vežti jų nepilnamečius vaikus į mokyklą ir darželį; VMI 2020 m. sausio 14 d. išvadoje konstatavo, kad, pareiškėjai dirbant VMI Kontrolės departamente, gali kilti interesų konfliktas dėl ryšių su Bendrove, kadangi pagal fizinio asmens sandorius, kuriuos su Bendrove buvo sudariusi UAB „Vytenio investicijos“ (pastarosios bendrovės vienintelis akcininkas tuo metu buvo M. K., o vėliau jos akcininke tapo ir pareiškėja), iš Bendrovės buvo nuomojamas Automobilis, kuriuo naudojasi ir pareiškėja, ir M. K.; VMI nuomone, pareiškėja savo privačių interesų deklaracijoje turėjo deklaruoti, kad naudojasi Bendrovės Automobiliu.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, priimant Įsakymą buvo valstybės tarnautoja, ėjo VMI Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimo skyriaus vedėjo pareigas, todėl jai taikytinos Įstatymo nuostatos. Aptaręs Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą pareigą deklaruojančiam asmeniui deklaracijoje nurodyti savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, teismas atkreipė dėmesį, jog to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad deklaruojantis asmuo gali nenurodyti duomenų apie sutuoktinį, sugyventinį, partnerį, jeigu sutuoktiniai, sugyventiniai, partneriai gyvena skyrium, neturi bendro namų ūkio ir dėl to šie duomenys jam nėra žinomi.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėja privačių interesų deklaraciją pirmą kartą pateikė 2017 m. sausio 24 d. Pareiškėja deklaracijoje nurodė, kad dirba VMI Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriuje ir eina skyriaus vedėjo pareigas, o M. K. deklaravo kaip savo sutuoktinį, sugyventinį ar partnerį bei nurodė jo vykdomą individualią veiklą. Pareiškėja 2018 m. sausio 14 d. ir 2018 m. birželio 18 d. patikslino deklaraciją ir nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 21 d. yra UAB „Vytenio investicijos“ akcininkė. Pareiškėja 2019 m. gruodžio 4 d. patikslino deklaracijos priedą ID001F „Ryšiai su fiziniais asmenimis“ ir M. K. įvardijo kaip savo vaikų tėvą.
12. Atsižvelgdamas į LVAT praktiką, teismas akcentavo, kad interesų konfliktas turi būti ne spėjamas ar menamas, bet tiesioginis ir akivaizdus. Teismas priėjo prie išvados, byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėja yra dalyvavusi rengiant, svarstant ar priimant sprendimus dėl Bendrovės, be to, nei 2020 m. sausio 14 d. išvadoje, nei VMI prašyme nebuvo nurodyta, kokius sprendimus galėtų priimti pareiškėja dėl Bendrovės eidama tarnybines pareigas. Teismas nenustatė, kad pareiškėjos veiklos pobūdis ir jos atliekamos funkcijos yra tiesiogiai susijusios su galimybe nuolat priimti sprendimus dėl Bendrovės, pavyzdžiui, pagal tarnybines funkcijas jai būtų priskirta būtent šios Bendrovės veiklos priežiūra ar kontrolė. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, pareiškėjos veikloje pasitaikius vienkartinei situacijai, kurioje jai tektų spręsti klausimą ir (ar) priimti su Bendrove susijusį sprendimą, galima pasinaudoti minėtoje nuostatoje įtvirtintu nusišalinimo institutu.
13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad nuomos sutartimis Automobilis buvo nuomojamas M. K., kurį pareiškėja deklaracijoje yra nurodžiusi, tačiau su šiuo asmeniu bendro ūkio neveda, M. K. deklaracijoje nurodomas kaip vaikų tėvas, dėl kurio jai gali kilti interesų konfliktas, teismas pritarė VTEK pozicijai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neprivalo žinoti ir deklaruoti vaikų tėvo, su kuriuo neveda bendra ūkio, sandorių, ypač tų, kuriuos sudaro jo valdoma Bendrovė. Teismo vertinimu, vien tai, kad Straipsnyje nurodomos aplinkybės, jog pareiškėja naudojasi Automobiliu, nesudarė pagrindo išvadai, kad ji padarė Įstatymo nuostatų pažeidimus. Teismas nenustatė, kad pareiškėja turėtų tokius ryšius su Bendrove, dėl kurių galėtų kilti interesų konfliktas. Įvertinęs ginčo šalių paaiškinimus, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėja Įsakyme ir 2020 m. sausio 14 d. išvadoje nustatyto Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų pažeidimo nepadarė.
14. Teismas pagrįstais pripažino pareiškėjos argumentus, kad VMI, atlikdama tarnybinio nusižengimo tyrimą, pažeidė jos teisę į gynybą, kadangi, nes pareiškėjai nebuvo įteiktas pranešimas apie pakartotinį tarnybinio nusižengimo tyrimą ir apie tai, kad ji galbūt pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas – pareiškėja 2019 m. spalio 15 d. pranešimu informuota apie galimą Įstatymo 7 straipsnio nuostatų pažeidimą.
15. Dėl pareiškėjos argumentų, kad VMI neturėjo teisės skųsti Sprendimo, teismas atkreipė dėmesį, kad iš VTEK įstatymo 24 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, jog jei valstybės tarnautojas valstybės institucijos priimto sprendimo, kuriame konstatuotas Įstatymo nuostatų pažeidimas, neginčija VTEK, valstybės institucija, atlikusi tyrimą dėl Įstatymo pažeidimo ir priėmusi sprendimą, šį sprendimą ir visą su tyrimu susijusią medžiagą pateikia VTEK, kuri turi teisę vertinti, ar atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas. Teismo vertinimu, VTEK pripažinus, kad valstybės institucijoje atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas neatitinka Įstatymo nuostatų, ji turi teisę pavesti tyrimą atlikusios valstybės institucijos vadovui atlikti tyrimą pakartotinai, patikslinti tyrimo išvadą arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą. Bylos duomenimis VMI 2020 m. vasario 11 d. raštu Nr. (6.16-01E)R-718 pateikė VTEK pareiškėjos atžvilgiu priimtą sprendimą ir tyrimo medžiagą, o pareiškėja 2020 m. vasario 20 d. pasikreipė į VTEK, kaip į privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Teismo vertinimu, VTEK, priimdama Sprendimą, atliko išsamų visų aplinkybių tyrimą ir iš esmės pasisakė dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo tiek, kiek tai susiję su VTEK kompetencija. VTEK atliekamas tyrimas, kurį ji atlieka, kai gauna valstybės institucijos, atlikusios tyrimą, tyrimo medžiagą, yra sudėtinė procedūros, pagal kurią asmeniui gali būti taikoma atsakomybė už Įstatymo pažeidimus, dalis. Jeigu VTEK, atlikdama šį tyrimą, nusprendžia, kad Įstatymo pažeidimai nepadaryti, toks VTEK sprendimas saisto valstybės instituciją, atlikusią tyrimą. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju VTEK priėmė Sprendimą, atlikdama savo funkcijas pagal VTEK įstatymo 24 straipsnio 3 ir 4 dalis, o valstybės institucija, atlikusi tyrimą, neturi teisės ginčyti VTEK sprendimų, priimtų, atlikus tyrimą nei pagal VTEK įstatymo 24 straipsnio 3 dalį, nei pagal Įstatymo 24 straipsnio 4 dalį.
16. Teismas, atsižvelgęs į tai, ką nustatė, konstatavo, kad VTEK tinkamai įvertino tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei tinkamai aiškino ir taikė susiklosčiusiam ginčui taikomų teisės aktų nuostatas, ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti remiantis VMI prašyme nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismas, padaręs išvadą, kad VMI neturėjo reikalavimo teisės ginčyti VTEK sprendimą, VMI prašymą atmetė kaip nepagrįstą, tenkinęs pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, jai iš VMI priteisė 500 Eur.
17. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo VMI prašymą tenkinti.
18. VMI atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos dėstė pirmosios instancijos teismui. VMI, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodė:
18.1. Vadovaujantis Aprašo 8 punkto nuostatomis, Komisija nurodė pareiškėjai teisės aktus, kuriuos galbūt pareiškėja pažeidė (VTĮ 16 str. 1 d. 1 ir 5 p., Įstatymo 7 str.), pranešė, kad tyrimas pradėtas atsižvelgiant į Straipsnyje pateiktą informaciją. Aprašo 8 punkte nėra įtvirtinta, kad pranešime turi būti tiksliai nurodomi teisės aktai, kuriuos galbūt pažeidė asmuo, ir kvalifikuota valstybės tarnautojo veika atitinkamų įstatymų ar kitų teisės aktų straipsniais, dalimis, punktais. Pareiškėjai įteiktame pranešime nurodytas galbūt padarytas tarnybinis nusižengimas ir aplinkybės, pateikta informacija išsami. Nors pranešime nebuvo įvardintas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kurio pažeidimą Komisija konstatavo antrojoje išvadoje, tačiau iš pranešimo turinio yra aišku, kad pareiškėjai tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas dėl duomenų apie pareiškėjos ryšius su Bendrove, kurių nedeklaravo privačių interesų deklaracijoje, kaip tai įtvirtinta Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Taigi pareiškėjos teisė teikti paaiškinimus dėl pradėto nusižengimo tyrimo nebuvo pažeista.
18.2. Apraše nenustatyta pareiga institucijai pakartotinai pranešti apie tęsiamą tyrimą, jei nepaaiškėja, kad tas pats valstybės tarnautojas galbūt padarė ir kitą veiką, kuri turi tarnybinio nusižengimo požymių. VMI viršininkas, nepritaręs pirmajai išvadai, rezoliucija pavedė Komisijai pakartotinai atlikti tyrimą, o tai reiškia, kad pareiškėjos galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimas, apie kurį pareiškėja informuota 2019 m. spalio 15 d. pranešimu, nebuvo baigtas, Komisijai pakartotinai buvo pavesta ištirti tą patį pareiškėjos galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą.
18.3. Dėl pareiškėjos pareigų pobūdžio jau yra pasisakęs LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartyje. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja neprivalo žinoti savo vaikų tėvo, su kuriuo neveda bendro ūkio, sandorių. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėja turėjo deklaruoti ne tik savo vaikų tėvą, bet ir faktą, kad savo asmeninėms reikmėms naudoja Automobilį, kuris valdytojo teisėmis priklauso Bendrovei. Negali būti eliminuojama tikimybė, kad ateityje pareiškėjai, atsižvelgiant į einamas pareigas, gali tekti susidurti su sprendimais ir Bendrovės atžvilgiu, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas.
18.4. Vadovaujantis Įstatymo 24 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 32 straipsnio 2 dalimi, VTEK Sprendimą priėmė veikdama kaip privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo institucija. VTEK įstatymo 32 straipsnio nuostatose nėra nurodyta išimčių, kad institucija, kurios priimtas sprendimas dėl joje dirbančio asmens apskųstas VTEK, neturi teisės skųsti VTEK sprendimo, kurį ji priėmė išnagrinėjusi gautą skundą kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
19. Pareiškėja atsiliepime į VMI apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja prašė iš VMI priteisti 750 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėja atsiliepime į VMI apeliacinį skundą dėstė tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja atsiliepime į VMI apeliacinį skundą nurodė:
19.1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos ir VMI pripažintos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo atliekami du savarankiški tyrimai, kurių metu buvo surašytos dvi tyrimo išvados.
19.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad VMI pareiškėjos neinformavo apie jos atžvilgiu atliekamą pakartotinį tyrimą bei nesudarė galimybės pateikti paaiškinimus. Todėl nepagrįsti VMI apeliacinio skundo argumentai, jog pranešimas buvo pakankamas pakartotiniam tyrimui atlikti, o teisės aktai nenustato pareigos šiame dokumente nurodyti galbūt padaryto pažeidimo teisinę kvalifikaciją. Tokie VMI apeliacinio skundo teiginiai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei LVAT praktikai, aiškinant ir nacionaliniuose, ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintos teisės į gynybą turinį ir jos įgyvendinimo garantijas.
19.3. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos veikoje nebuvo Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimo sudėties.
19.4. Šioje byloje nėra pagrindo vadovautis LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi, kadangi nagrinėjama byla nėra analogiška ar tapati išnagrinėtai bylai.
19.5. Pareiškėja niekada nesprendė jokių klausimų, susijusių su Bendrove, o iš bylos nagrinėjimui pateiktos medžiagos matyti, kad Bendrovė neturi nuosavybės teisių į Automobilį, kaip ir neturėjo valdymo teisių į Automobilį, kadangi valdymo teisės, kaip paaiškėjo iš byloje suriktų įrodymų, buvo perleistos fiziniam asmeniui – M. K., kuris teisės aktų nustatyta tvarka buvo išviešintas pareiškėjos deklaracijose.
19.6. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad VMI neturi teisės skųsti Sprendimo.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VTEK atsiliepime į VMI apeliacinį skundą prašė jį atmesti. VTEK atsiliepime į VMI apeliacinį skundą palaikė poziciją, išdėstytą atsiliepime į VMI skundą pirmosios instancijos teismui. VTEK sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos veiklos pobūdis ir jos atliekamos funkcijos yra tiesiogiai susijusios su galimybe nuolat priimti sprendimus dėl Bendrovės, o susiklosčius vienkartinei situacijai pareiškėja gali nusišalinti. VTEK laikėsi pozicijos, kad Įsakymas prieštaringas, nepagrįstas, todėl Sprendimas, kuriuo buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos skundas, teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas.
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimu atsakovo VMI apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – atsakovo VMI prašymą patenkino, panaikino Sprendimą.
22. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: Komisija parengė 2020 m. sausio 14 d. išvadą, kurioje pripažino, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcija) ir pasiūlė jai skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą; VMI viršininkas, vadovaudamasis ir Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė Įsakymą, kuriuo skyrė pareiškėjai griežtą papeikimą; pareiškėja kreipėsi į VTEK su 2020 m. vasario 20 d. skundą, prašydama panaikinti 2020 m. sausio 14 d. išvadą ir Įsakymą; VTEK priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Įsakymo dalį, kuria nuspręsta, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
23. Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs VTEK įstatymo 24 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2275 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 [1 – vertinamas, kaip rašymo apsirikimas] m. rugpjūčio 1 d.), VTĮ 32 straipsnio 1, 2 dalis (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1370 redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d.), ABTĮ 2 straipsnio 3 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, išaiškino, jog VTEK, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, nebuvo kompetentinga nagrinėti skundus dėl valstybės institucijų sprendimų, kuriais valstybės tarnautojams, atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, buvo taikyta tarnybinė atsakomybė, t. y. išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėti tarnybinius ginčus.
24. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamu Sprendimu buvo iš dalies panaikintas Įsakymas priimtas tarnybinių teisinių santykių, kuriuos, be kita ko, reguliuoja ir VTĮ, srityje, kuriuo valstybės tarnautojai – pareiškėjai – taikyta tarnybinė atsakomybė, o pareiškėjos skundo dėl Įsakymo panaikinimo nagrinėjimas priskirtinas tarnybiniams ginčams, kuriuos sprendžia išimtinai administraciniai teismai pagal ABTĮ nuostatas. Tai patvirtina, kad VTEK nebuvo kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skundo dėl Įsakymo panaikinimo ir spręsti dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.
25. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal VTEK įstatymo 241 straipsnio 1 dalį (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3188 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d.), pareiškėjas arba asmuo, dėl kurio veikos institucijoje ar įstaigoje yra atliktas tyrimas ir priimtas sprendimas, VTEK įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų priimtus sprendimus, išskyrus atvejus, kai galimas valstybės tarnautojų ar pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų Įstatymo pažeidimas tiriamas kaip tarnybinis nusižengimas ar darbo pareigų pažeidimas, gali skųsti VTEK per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo paskelbimo arba įteikimo dienos (išskyrus Seimo Etikos ir procedūrų komisijos priimtus sprendimus).
26. Nustatęs, kad ginčijamą Sprendimą priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p.), apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas Sprendimą panaikinti. Todėl atsakovo VMI apeliacinį skundą patenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – VMI prašymą patenkino ir panaikino ginčijamą Sprendimą.
27. Patenkinęs atsakovo VMI apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų netenkino.
28. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2543-442/2021 ir perduoti bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui iš naujo, panaikinti LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje
Nr. A-2543-442/2021 ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I2-3552-789/2020 palikti nepakeistą.
29. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo bylos faktines aplinkybes, aprašo teismų sprendimuose išdėstytus argumentus, dėsto savo poziciją dėl ginčo nagrinėjimo ribų. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:
29.1. Grįsdama proceso atnaujinimą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 pagrindu, pareiškėja nurodo:
29.1.1. VTEK įstatymo (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2275 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d.) 24 straipsnio 5 dalyje tiesiogiai nustatyta, kad VTEK, nagrinėdama pareiškėjo ar asmens, dėl kurio veikos institucijoje ar įsteigtoje yra atliktas tyrimas ir priimtas sprendimas, skundą, veikia kaip privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo institucija.
29.1.2. Kilusio ginčo aktualiu laikotarpiu galiojusi nurodyta VTEK įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, taip pat – Aprašas ir aktuali teismų praktika patvirtina, kad VTEK yra ta institucija, kuri turi įstatymo jai suteiktą pareigą vertinti, ar įstaigos atlikto tarnybinio tyrimo pagrindu asmuo pagrįstai pripažintas ar nepripažintas pažeidusiu Įstatymo atitinkamas nuostatas, o nuobauda asmeniui gali būti skiriama tik esant VTEK pritarimui.
29.1.3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl to, ar pareiškėja padarė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimą, nepagrįstai sprendė, kad ABTĮ 20 straipsnio 2 dalis ir VTĮ 32 straipsnio 2 dalis yra specialiosios teisės normos VTEK įstatymo 24 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo atžvilgiu. Šiuo atveju aptartos teisės normos yra bendrosios, o specialioji teisės norma įtvirtinta VTEK įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje.
29.1.4. Apeliacinės instancijos teismo atliktas teisės aiškinimas yra sunkiai paaiškinamas, nes pagal jį, VTEK apskritai netenka kompetencijos vykdyti jai VTEK įstatyme nustatytas pareigas, dėl ko institucijos, atlikusios minėtus tyrimus dėl Įstatymo pažeidimo, tampa nebekontroliuojamos VTEK.
29.1.5. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo 60 punkte nurodytas argumentas yra niekinis, nes jame nurodyto teisinio reglamentavimo ginčo laikotarpiu nebuvo.
29.2. Grįsdama proceso atnaujinimą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pareiškėja nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo nukrypta nuo LVAT nuoseklios praktikos, pagal kurią VTEK turi išimtinę teisę vertinti, ar asmuo pažeidė įstatymą, ir tik VTEK sprendimo pagrindu asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, gali būti skirta tarnybinė (drausminė) nuobauda dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-607/2013; 2013 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013; 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-3155/2011), taip pažeidžiant pareiškėjos teisėtus lūkesčius ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisės į teisingą teismą principą.
30. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą su juo nesutinka. Atsakovas VMI, nesutikdamas su pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą išdėstytais argumentais, atsiliepime į pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą nurodo:
30.1. Nuo 2020 m. sausio 1 d. atlikus tarnybinį patikrinimą ir išvadoje konstatavus Įstatymo pažeidimą, išvados teikti derinti VTEK nebereikia. Tyrimas, kai tai nėra tarnybinis patikrinimas, dėl Įstatymo pažeidimų turi būti atliekamas VTEK įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju ir buvo atliktas pareiškėjos tarnybinis patikrinimas, kurio metu buvo priimtas Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjai skyrimo. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, kurį teisingai taikė ir aiškino apeliacinės instancijos teismas, kilęs tarnybinis ginčas pateko į išimtinai administracinių teismų kompetenciją, dėl ko VTEK nebuvo kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skundo kaip išankstinė ginčų nagrinėjimo institucija.
30.2. Pareiškėja proceso atnaujinimą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia 2011–2019 m. priimtais sprendimais ir nutartimis, tačiau, kaip minėta, nuo 2020 m. sausio 1 d. ginčui aktualus teisinis reglamentavimas pasikeitė. Todėl pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytų bylų faktines aplinkybes vertinti kaip tapačias ar labai panašias į kilusio ginčo faktines aplinkybes nėra pagrindo.
31. Trečiasis suinteresuotas asmuo VTEK atsiliepime į pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą su juo sutinka. Trečiasis suinteresuotas asmuo VTEK atsiliepime į pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą nurodo tuos pačius argumentus, išdėstytus kituose procesiniuose dokumentuose. Sutikdama su pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą išdėstyta pozicija dėl VTEK kompetencijos, VTEK atsiliepime į pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą nurodo:
31.1. VTEK, priimdama Sprendimą, veikė išimtinai savo kompetencijos ribose ir apsiribojo pareiškėjos elgesio vertinimu tik Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų kontekste. Tai reiškia, kad VTEK nepasisakė dėl pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.
31.2. VTEK nuo 2020 m. sausio 1 d. buvo suteikti nauji įgaliojimai veikti kaip privalomai išankstinei ginčų nagrinėjimo institucijai (VTEK įstatymo 17 str. 1 d. 5 p.). Būtent, veikdama kaip privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo institucija, VTEK ir priėmė Sprendimą. Todėl nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad VTEK Sprendimą priėmė neturėdama kompetencijos.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
32. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.
33. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip, pavyzdžiui, ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas.
34. EŽTT jurisprudencijoje pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr. EŽTT 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8564/02; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 38368/04; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 48553/99; 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
35. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atitinkamai procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr. 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010).
36. Aptariamu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir 3) toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėta (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. P-28-520/2018; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.
38. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VTEK priimto Sprendimo, kuriuo VTEK panaikino Įsakymo, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda, dalis, kuria nuspręsta, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo.
39. Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs ginčo metu (Sprendimo priėmimo metu) galiojusio VTEK įstatymo 24 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis, VTĮ 32 straipsnio 1, 2 dalis, ABTĮ 2 straipsnio 3 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, ir padaręs išvadą, kad VTEK nebuvo kompetentinga nagrinėti skundus dėl valstybės institucijų (nagrinėjamu atveju – VMI) sprendimų (nagrinėjamu atveju – Įsakymo), kuriais valstybės tarnautojams (nagrinėjamu atveju – pareiškėjai), atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, buvo taikyta tarnybinė atsakomybė, t. y. nėra išankstinė tarnybinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, panaikino VTEK priimtą Sprendimą, kaip priimtą nekompetentingo subjekto.
40. Pareiškėja nesutinka su tokiu teismo atliktu teisinio reglamentavimo aiškinimu, laikydamasi pozicijos, kad VTEK turėjo kompetenciją priimti Sprendimą, kaip išankstinė ginčų nagrinėjimo institucija pagal VTEK įstatymo 24 straipsnio 5 dalį.
41. LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, jog skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (pvz., 2019 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-318-520/2019; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1036-858/2017). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-319-261/2019).
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sistemiškai įvertintą teisinį reglamentavimą (Nutarties 39 p.), sutinka su teismo išvada, kad VTEK nėra išankstinė tarnybinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nes 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VTEK įstatymo naujoje redakcijoje tiesiogiai nenustatyta, kad VTEK ginčus dėl valstybės tarnautojų tarnybinės ir materialinės atsakomybės nagrinėja kaip privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo institucija. Tai nėra nustatyta ir valstybės tarnautojų atsakomybę nustatančiame VTĮ. Todėl pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą išdėstyti argumentai (Nutarties 29.1 p.) vertintini kaip subjektyvūs, kuriais grindžiama pareiškėjos pozicija, išimtinai susijusi su pareiškėjai palankesniu situacijos vertinimu. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto akivaizdaus esminio pareiškėjos prašyme nurodytų teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti LVAT procesinio sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-2543-442/2021, neteisėtumą. Pareiškėja nepagrindė, kad būtent pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytos teisės normos. Kaip nustatyta, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu grindžiamas subjektyviu pareiškėjos teisinio reglamentavimo vertinimu, kuris nesudaro savarankiško pagrindo atnaujinti procesą. Atitinkamai tokio pagrindo nesudaro ir tai, kad LVAT procesiniame sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-2543-442/2021, aptarė teisinį reglamentavimą, kuris ginčo metu (Sprendimo priėmimo metu) negaliojo, nes jo apeliacinės instancijos teismas netaikė.
43. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
44. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu.
45. Prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Procesas, aptariamu pagrindu, atnaujintinas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502–19/2011). Sprendžiant dėl to, ar suinteresuotas asmuo įrodė aptariamą pagrindą, pirmiausia vertintina, ar prašyme atnaujinti procesą nurodytos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858–149/2011).
46. Pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytų bylų, kuriose LVAT priėmė atitinkamus procesinius sprendimus (išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-607/2013; 2013 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013; 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-3155/2011), ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytose bylose buvo taikomas iki 2020 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje taikomas nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reglamentavimas.
47. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nenurodė nė vieno LVAT procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Todėl šiuo atveju pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo teigti, kad LVAT nukrypo nuo formuojamos praktikos, dėl ko būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
48. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu.
49. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-2543-442/2021 atsisakoma atnaujinti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Netenkinti pareiškėjos I. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. A-2543-442/2021.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2543-442/2021 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjai I. K. (trečiasis suinteresuotas asmuo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija) dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė