Administracinė byla Nr. A-738-822/2016

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03198-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5; 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lukoil Baltija“, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Petroleum“, dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) padavė teismui prašymą (t. I, b. l. 1–4) priteisti iš atsakovo UAB „Lukoil Baltija“ (toliau – Bendrovė) Administracijai 1 275,54 eurų (4 404,20 Lt) 2012–2013 metais nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pagrįsdama savo prašymą Administracija nurodė, kad pagal Rinkliavų įstatymo, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 ir 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T3-507 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) ir 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų (toliau – Nuostatai) reikalavimus, jai yra pavesta administruoti vietines rinkliavas už atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal nurodytus teisės aktus, vietinės rinkliavos mokėtojai yra visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą. Nustatyta, kad atsakovas pagal jungtinės veiklos sutartį naudojasi UAB „Baltic Petroleum“ nuosavybės teise priklausančiu pastatu-degaline (unikalus Nr. 4199-3028-7018), esančiame adresu Senasis Ukmergės kelias 4, Avižienių sen., Vilniaus r., todėl atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, turintis pareigą nuo 2012 m. gegužės 1 d. pagal siunčiamus mokėjimo pranešimus mokėti vietinę rinkliavą. Vietinė rinkliava apskaičiuota remiantis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 95 patvirtintu dydžiu (39 Lt / 100 kv. m) ir atsižvelgus į valdomo nekilnojamojo turto plotą. Jokios lengvatos atsakovui nėra taikomos. Ginčui aktualiu laikotarpiu, 2012–2013 metais, Bendrovė nesumokėjo 1 275,54 eurų (4 404,20 Lt) dydžio vietinės rinkliavos.

Atsakovas UAB „Lukoil Baltija“ atsiliepime į pareiškėjo prašymą (t. I, b. l. 76–84) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti, nes prašymas paduotas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus. Taip pat pažymėjo, kad byla neteisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nes ginčo teisiniai santykiai kyla iš privatinės, o ne iš viešosios teisės. Atsakovo nuomone, pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, Administracija nėra mokesčių administratorius, todėl jai nesuteikta teisė rinkti rinkliavas. Ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovas buvo sudaręs sutartis su kitomis komunalines atliekas surenkančiomis įmonėmis, nes tokią teisę jam suteikia Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, todėl Administracija neturi pagrindo reikalauti sumokėti už atliekų surinkimą ir tvarkymą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino visiškai. Priteisė Vilniaus rajono savivaldybės administracijai iš atsakovo UAB „Lukoil Baltija“1 275,54 eurų (4 404,20 Lt) nesumokėtos vietinės rinkliavos, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas vadovavosi Rinkliavų įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. sausio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011).

Teismas pažymėjo, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – Nuostatai), kurie 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 buvo išdėstyti nauja redakcija. Patvirtinusi Nuostatus, Vilniaus rajono savivaldybė nustatė vietinę rinkliavą visiems atliekų turėtojams Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Nuostatuose taip pat buvo patvirtintas vietinės rinkliavos dydis, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, rinkliavos mokėtojų teisės ir pareigos.

Nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutarties Nr. 03/264 pagrindu UAB „Baltic Petroleum“ suteikė UAB „Lukoil Baltija“ teisę naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu pastatu-degaline (unikalus Nr. 4199-3028-7018), esančiu adresu: Senasis Ukmergės kelias 4, Užubalių k., Avižienių sen., Vilniaus r. Vadinasi, UAB „Lukoil Baltija“, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, tapo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoja.

Remiantis pareiškėjo pateiktais duomenimis, vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą ir surinkimą Bendrovei buvo skaičiuojama už 564.63 kv. m prekybos paskirties pastatą, taikant 11,30 eurų (39 Lt) / 100 kv. m rinkliavos dydį, kuris patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95. Susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir pareiškėjo prašomos priteisti sumos dydį – 1 275,54 eurų (4 404,20 Lt), patvirtina teismui pateikti Bendrovei suformuoti mokėjimo pranešimai. Pažymėta, kad mokėtina vietinė rinkliava Bendrovei apskaičiuota remiantis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie Bendrovės naudojamo pastato-degalinės plotą. Atsakovas prašomos priteisti vietinės rinkliavos dydžio ar jos pagrįstumo neginčija. Duomenų, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu jai suteikta lengvata ir ji neprivalo mokėti vietinės rinkliavos arba pareigą mokėti vietinę rinkliavą yra įvykdžiusi, Bendrovė taip pat nepateikė. Nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika paneigia Bendrovės argumentus, kad ji neprivalėjo mokėti savivaldybės tarybos sprendimu nustatytos vietinės rinkliavos, nes atliekas tvarkėsi pati, taip pat dėl to, kad pareiškėjas nevykdė pareigos ir degalinės teritorijoje nepastatė atliekų surinkimo konteinerių.

Teismas konstatavo, kad visiškai nepagrįsti yra atsakovo argumentai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą arba Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą 5 metų terminą, kuris skaičiuotinas nuo sužinojimo momento.

Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties termino taikymo nagrinėjamu klausimu nėra, todėl turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo, o konkrečiai 68 straipsnio 1 dalies, nuostatomis, nustatančiomis, kad mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Administracija į teismą kreipėsi 2014 m. birželio 23 d. Vadovaujantis nurodytomis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava gali būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas prašo priteisti jam atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą už 2012–2013 metus, teismas konstatavo, kad ginčui taikytino senaties termino Administracija nėra praleidusi.

III.

Atsakovas UAB „Lukoil Baltija“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, jam praleidus kreipimosi į teismą terminą. Nepanaikinus sprendimo prašo sumažinti vietinės rinkliavos dydį iki nulinės dalies, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas jau yra sumokėjęs visą eilę mokesčių, šalindamas atliekas. Taip pat prašė priteisti apeliantui bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog pirmos instancijos teisme nekėlė klausimo dėl termino praleidimo Mokesčių administravimo 68 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliantas nekvestionuoja klausimo (teiginio) už kokį laikotarpį mokesčių administratoriai (pirmos instancijos teismas nepaneigė apelianto argumentų, kad savivaldybės administracija nėra mokesčio administratorius) gali paskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčius. Apeliantas neginčija materialinės teisės normų bei jose nustatytų terminų, o ginčija tai, per kiek laiko pareiškėjas privalo kreiptis į teismą vadovaudamasis procesinėmis teisės normomis numatytomis ABTĮ 33 straipsnyje. Administracija mokestį paskaičiavo ir Mokėjimo pranešimą išrašė 2013 m. vasario 4 d., kas suponuoja prielaidą, kad Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio prasme Administracija tokia teise pasinaudojo daugiau nei prieš 1 metus ir 4 mėnesius prieš jai paduodant pareiškimą teismui.

Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas, netaikydamas senaties termino, kai nėra specialaus teisės akto, numatančio ilgesnius procesinius senaties terminus dėl kreipimosi į teismą priteisti rinkliavą, pažeidė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pareiškimo (skundo) padavimo teismui reikalavimus bei nepagrįstai praplėtė pareiškėjo procesines teises visų kitų, tiek fizinių, tiek juridinių asmenų, kuriems procesinių terminų nereguliuoja joks specialus įstatymas (ABTĮ 33 str. 1 d.) atžvilgiu. Mokesčio paskaičiavimo ar perskaičiavimo terminai nepanaikina pareiškėjo pareigos kreiptis į teismą išreikalauti mokesčių ar rinkliavų mokėjimą teismine tvarka per ABTĮ numatytus terminus. 2013 m. vasario 4 d. mokėjimo pranešime pareiškėjas nurodė, jog pranešime nurodytos sumos turi būti apmokėtos dalimis iki 2013 m. kovo 31 d., 2013 m. birželio 30 d., 2013 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. gruodžio 31 d. arba visa pranešime nurodyta suma iki 2013 m. kovo 31 d. Atsižvelgiant į tai, apie savo neva pažeistas teises t. y. nesumokėtą rinkliavą, pareiškėjas vėliausiai sužinojo arba turėjo sužinoti 2013 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovo nuomone procesiniai terminai kreiptis į administracinį teismą suėjo 2014 m. sausio 31 d. Net jei šiuo atveju būtų skaičiuojamas 2 mėnesių terminas, tokiu atveju procesiniai terminai vis tiek bus praleisti, nes jie baigėsi 2014 m. vasario 28 d. Ieškovas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2014 m. birželio 20 d. t. y. praėjus beveik 6 mėnesiams nuo to momento, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo neva pažeistas teises.

Kaip minėta skunde, apeliantas buvo sudaręs sutartis su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis dėl atliekų išvežimo bei jų tvarkymo, todėl tiksliai vykdė savo pareigas nurodytas Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas sąžiningai ir laiku atsiskaitydavo su šiomis įmonėmis pagal sutarčių sąlygas, o tai reiškia, kad tinkamai ir laiku šalindavo susikaupusias atliekas iš savo teritorijos, neteršė teritorijos taip pat ir aplinkos, nedarė žalos gamtai, ir, kaip konstatuotina atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį a. b. Nr. A525-471/2010, laikėsi Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sistemos principo „teršėjas moka“, kurio pagrindu apelianto sumokėtos lėšos komunalines atliekas surenkančioms bendrovėms turėjo iš dalies padengti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Apeliantas mokėjo su šiomis paslaugomis susijusius, ir į paslaugos kainą įskaičiuotus mokesčius, tokius kaip pridėtinės vertės mokestį (PVM), vadinamąjį sąvartyno „vartų mokestį“, aplinkos apsaugos mokesčius, kelių mokesčius, padengė transportavimo, amortizacijos kaštus ir t. t. Taigi apeliantas buvo atidus, sąžiningas, rūpestingas ir vykdė savo įsipareigojimus numatytus Atliekų tvarkymo įstatyme bei pasirašytose sutartyse. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos argumentus bei dėl jų nepasisakė, todėl spendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.

Nors apeliantas nesutinka su pareiškėjo reikalavimu mokėti su atliekų šalinimu susijusius mokesčius, nes jie nepagrįsti, tačiau jei teismas nuspręstų, kad apeliantui buvo privaloma mokėti pareiškėjo reikalaujamą vietinę rinkliavą, apelianto nuomone, ji turėtų būti mažinama atsižvelgiant į tas aplinkybes, kad valstybei ir savivaldybei jau sumokėti tam tikri mokesčiai susiję su atliekų šalinimu. Pareiškėjas nepatyrė jokių su atliekų tvarkymu susijusių išlaidų tiek, kiek tai susiję su apeliantu. Jis nemokėjo sąvartyno „vartų mokesčio“, jam nereikėjo mokėti kelių mokesčių, nebuvo reikalinga padengti transportavimo (kuro) kaštų atvykstant pas apeliantą ir iš jo išvežant atliekas, nebuvo patirti amortizacijos kaštai, darbuotojų darbo užmokesčio kaštai, konteinerių nusidėvėjimo, konteinerių plovimo kaštai ir t. t. Todėl skaičiuodamas priteisiamą sumą teismas turėtų atsižvelgti į šias nurodytas aplinkybes ir mokėtiną sumą proporcingai sumažinti. Apelianto nuomone, kainoje, kurią moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys turi būti dvi dedamosios dalys, t. y. nuolatinė ir kintamoji. Nuolatinė, tai tam tikra kainos dalis, kuri turėtų tekti savivaldybės infrastruktūrai palaikyti ir kintamoji dalis, kuri turi būti siejama su tam tikrų patiriamų kaštų kompensavimu. Reikėtų įvertinti, kad apeliantas tam tikras kintamąsias kainos dalis jau yra sumokėjęs ir jam neturėtų kilti prievolė jų mokėti antrą kartą, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas tų kintamųjų kainos dalių nuostolių nepatyrė.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Administracijos nuomone, negalima sutikti su apelianto argumentais dėl netinkamo senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietines rinkliavos priteisimo, nepagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti

Pažymi, jog apelianto išsakyti motyvai, kad 2012 ir 2013 metais apeliantas buvo sudaręs sutartis su kitomis komunalinių paslaugų įmonėmis, kad jis neva yra sumokėjęs visą eilę mokesčių šalindamas atliekas, įtakos jo pareigai mokėti konkrečią vietinę rinkliavą nedaro, nes tokia pareiga yra sietina su nekilnojamojo turto, esančio Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, valdymu, naudojimu ir disponavimu (tą konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jurisprudencijoje aiškindamas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą).

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Rinkliavų įstatymo 16 straipsnio 2 dalis numato, kad vietinė rinkliava įskaitoma į savivaldybės, nustačiusios vietinę rinkliavą, biudžetą, tačiau apeliantas ginčo laikotarpiu, t. y. 2012–2013 metais, vietinės rinkliavos į savivaldybės biudžetą nemokėjo.

Apelianto nurodytų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų įmonių (su kuriomis apeliantas 2012–2013 metais buvo sudaręs sutartis) Vilniaus rajono savivaldybė nebuvo išrinkusi teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Vilniaus rajone, minėtos įmonės sutarčių dėl atliekų tvarkymo su Vilniaus rajono savivaldybe nebuvo sudariusios, todėl teikti minėtas paslaugas Vilniaus rajono savivaldybes teritorijoje minėtos įmonės neturėjo ir neturi teisių.

Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. T3-447 „Dėl pavedimo eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą UAB „Nemenčinės komunalininkas“ bei UAB „Nemėžio komunalininkas“, kuriuo Savivaldybės įsteigtoms bendrovėms buvo pavesta nuo 2012 m. sausio 1 d. teikti komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas Savivaldybės teritorijoje yra galiojantis ir nenuginčytas todėl nesivadovauti juo apeliantas neturėjo teisės.

Savivaldybės, besivadovaudamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2016 m. liepos 1 d. nustato naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius (Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 302 straipsnio pakeitimo įstatymo (galioja nuo 2015 m. balandžio 1 d.) 2 straipsnis). Savivaldybės turės vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintomis rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklėmis, kuriose ir planuojama įtvirtinti dvinarę rinkliavą, susidedančią iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų. Atkreiptinas dėmesys, kad savivaldybių iki 2016 m liepos 1 d. nustatyti nauji arba patvirtinti esami rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžiai galios tik į ateitį ir negalės būti taikomi ginčo laikotarpiui, t. y. 2012 ir 2013 metams. Iki 2016 m. liepos 1 d. nustatyti nauji arba patvirtinti esami rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžiai negalės būti taikomi tiems visuomeniniams santykiams kurie yra sureguliuoti iki minėtų dydžių įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau sureguliuotus teisinius santykius, kadangi taip būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 nu lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).

Vietinės rinkliavos, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu, nustatymas, neprieštarauja suformuotai teismų praktikai. Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teises aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m liepos 20 d sprendimu Nr. T3-319 patvirtintame Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo tvarkos apraše savivaldybės taryba numatė baigtinį sąrašą konkrečių atveju (bei kokius dokumentus būtina pateikti), kada vietinės rinkliavos mokėtojams gali būti suteiktos lengvatos. Apeliantas dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją nesikreipė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltic Petroleum“ atsiliepime į apeliacinį skundą sutiko su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir apelianto reikalavimus palaikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1 275,54 eurų (4 404,20 Lt) dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo UAB „Lukoil Baltija“ už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Vietinė rinkliava pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d.).

Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 išdėstyti nauja redakcija), kuriuose nustatė vietinę rinkliavą visiems atliekų turėtojams Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti vietinę rinkliavą, taip pat buvo patvirtintas vietinės rinkliavos dydis, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, rinkliavos mokėtojų teisės ir pareigos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Įvertinusi ginčo santykiams taikomą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Pažymėtina, kad Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgusi į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teisėjų kolegija patikrinusi bylą, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nuostatomis, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų papildomai nekartoja, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamu atveju apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo netaikė ABTĮ 33 straipsnyje įtvirtinto kreipimosi į teismą termino. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra akcentavęs (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba MAĮ, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Be to, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios vyraujančios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1056-602/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1712-442/2015 ir kt.). Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai taikė MAĮ nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2014 m. birželio 23 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, nepagrįstai vadovavosi MAĮ nuostatomis ir nesivadovavo ABTĮ 33 straipsniu, atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nėra ginčo, kad 2003 m. gruodžio 31 d. jungtinės veiklos sutarties Nr. 03/264 pagrindu UAB „Baltic Petroleum“ suteikė UAB „Lukoil Baltija“ teisę naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu pastatu-degaline (unikalus Nr. 4199-3028-7018), esančiu adresu: Senasis Ukmergės kelias 4, Užubalių k., Avižienių sen., Vilniaus r. (I t., b. l. 5–12, 35–38). Vadinasi, UAB „Lukoil Baltija“, atsižvelgiant į ginčui taikytiną teisinį reglamentavimą, tapo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoju. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos atsakovo, kad jis atliekas šalino savarankiškai sudaręs sutartis su komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Todėl šie atsakovo argumentai pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti.

Papildomai pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybe ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T3-447 „Dėl pavedimo eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą UAB „Nemenčinės komunalininkas“ bei UAB „Nemėžio komunalininkas“, minėtoms savivaldybės įsteigtoms bendrovėms pavesta nuo 2012 m. sausio 1 d. teikti komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Tuo tarpu apelianto nurodytos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų įmonės, su kuriomis jis 2012–2013 metais buvo sudaręs sutartis, nebuvo išrinktos ir sudariusios sutarčių su Vilniaus rajono savivaldybe dėl komunalinių atliekų tvarkymo, todėl pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 dalį neturėjo teisės teikti minėtų paslaugų Vilniaus rajono savivaldybes teritorijoje.

Apeliantas 2016 m. gegužės 30 d. tikslindamas apeliacinį skundą ir prašydamas, nepanaikinus skundžiamo teismo sprendimo, vietinės rinkliavos dydį sumažinti iki nulinės dalies, atsižvelgiant į tai, kad jis jau yra sumokėjęs visą eilę mokesčių šalindamas atliekas numatytuoju terminu, nurodė, kad UAB „VSA Vilnius“ ir UAB „Econovus“ už atliekų šalinimo paslaugas yra sumokėjęs 1 727,52 Eur. Apeliantas mano, kad šia suma turėtų būti mažinama atsakovo prievolė. Kadangi atsakovas patyrė daugiau išlaidų, nei iš jo reikalauja priteisti pareiškėjas, reikalavimo suma turėtų būti mažinama iki nulinės dalies. Teismui netenkinant tokio reikalavimo, mano, kad privalėtų padengti ne didesnę rinkliavos dalį, nei pareiškėjui tiesiogiai tenkanti rinkliavos dalis (nuolatinė mokesčio dalis), nustatyta ir patvirtinta savivaldybės tarybos sprendimu, kurią apskaičiuoti ir pateikti galėtų tik pareiškėjas.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimai ir jų pagrindu pasirašytos sutartys su UAB „Nemenčinės komunalininkas“ ir UAB „Nemėžio komunalininkas“ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažinti pažeidžiantys Lietuvos Respublikos konkurencijos teisę.

Nustatyta, kad Konkurencijos taryba 2013 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 2S-1 pripažino, jog Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T3-447 „Dėl pavedimo eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą“ 1, 2 ir 3 punktai ir jų pagrindu pasirašytos sutartys, pagal kurias mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, bioskaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito, naudotų padangų atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugų teikimą buvo patikėta teikti tretiesiems asmenims, pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas Konkurencijos tarybos nutarimą apskundė teismui, kuris skundą atmetė konstatavęs, kad Vilniaus rajono savivaldybė, sudarydama sutartis tik dėl to, kad šios sutarčių sudarymo momentu Savivaldybės įmonės atitiko Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nepagrįstai suteikė privilegiją savivaldybės įmonėms, diskriminavo (arba sudarė sąlygas diskriminuoti) kitus komunalinių atliekų tvarkymo veikla užsiimančius ūkio subjektus, taip pat ir UAB „VSA Vilnius” bei UAB „Tvar.com”, ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos panaikinti Sutartis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1469-502/2016 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių pateiktas pozicijas, apelianto skundžiamame teismo sprendime ir šioje nutartyje nurodytą ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismo praktiką, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde ir jo patikslinime nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju susiklosčiusios situacijos vertinti kitaip, nei ji įvertinta pirmosios instancijos teismo sprendime. Tai, kad atsakovas buvo sudaręs sutartis dėl atliekų šalinimo iš jo teritorijos (adresu Senasis Ukmergės kelias 4, Avižienių sen., Vilniaus r.) ir pagal šias sutartis sumokėjęs už suteiktas paslaugas, teismo vertinama kaip atsakovo pasirinktas elgesio variantas, nepaneigiantis jo teisės aktuose nustatytos pareigos mokėti vietinę rinkliavą pareiškėjui ir nesudarantis pagrindo mažinti iš atsakovo priteistinos rinkliavos dydžio. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. T3-447 ir jo pagrindu pasirašytos sutartys su UAB „Nemenčinės komunalininkas“ ir UAB „Nemėžio komunalininkas“ ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo ir atsakovas neturėjo pagrindo jų nepaisyti, todėl aplinkybė, kad minėto pareiškėjo sprendimo punktai ir jo pagrindu pasirašytos sutartys pripažinti pažeidžiantis konkurencijos teisę, neturi įtakos byloje nagrinėjamos situacijos vertinimui.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.             

Teisėjai                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė