Administracinė byla Nr. eA-142-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04145-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. K. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja Ž. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. A30-2642; 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. A51-72285/16(2.14.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvusių savininkų A. ir Z. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje“; 4) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje buvusių savininkų A. ir Z. K. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtos žemės valdos dalyje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini), suprojektuoti 3434 kv. m ploto grąžintiną natūra atskirą žemės sklypą, atlikti jo kadastrinius matavimus, parengti kadastro duomenų bylą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir pateikti šiuos dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad yra A. V. K., mirusio 2003 m. lapkričio 16 d. paveldėtoja. Mirusysis buvo pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. ir Z. K. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste turėtą žemę, esančią tarp (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas). Apžiūrėdama vietoje minėtų žemės savininkų buvusios žemės valdos teritoriją aptiko žemės plotą, į kurį, pareiškėjos nuomone, galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės žemę grąžinant natūra. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių (toliau – ir NŽT Vilniaus skyrius) ir Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) su prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo, prašydama buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtoje žemės valdoje (laisvoje žemėje) suformuoti žemės sklypą grąžinimui natūra. Pažymėjo, kad Administracijos miesto plėtros departamentas 2016 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. A51-72285/16(2.14.12-MP8) pareiškėją informavo, jog Administracija stabdo natūra grąžintino žemės sklypo projektavimą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir pasiūlė NŽT Vilniaus skyriui už valstybės išperkamą žemę pretendentei kompensuoti kitais įstatyme numatytais būdais. Teigė, kad minėtu raštu jai taip pat buvo pranešta, jog Administracijos 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. A30-2642 A. ir Z. K. turėtoje žemės valdoje formavimo ir pertvarkymo projektu pradėtas rengti kitos paskirties atskirųjų želdinių teritorijos naudojimo būdo valstybinės žemės sklypas viešiesiems poreikiams užtikrinti.
3. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (toliau – ir Taryba) priimant 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ (toliau – ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas, Sprendimas) buvo pažeisti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 2, 4 ir 6 punktuose nustatyti principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Atkreipė dėmesį, kad nors Taryba šiame sprendime nurodė, jog sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tačiau sprendime yra nurodytas naujas kriterijus – viešosios erdvės, esančios greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų, kuris nėra įtvirtintas šioje nuostatoje, t. y. Taryba šiuo sprendimu įvykdė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pakeitimą.
4. Pareiškėjos nuomone, Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatų, nes šis sprendimas yra neaiškus, jame numatytas teisinis reglamentavimas nėra suprantamas. Sprendime nepasisakyta dėl viešųjų erdvių dydžio, neaišku kokio dydžio plotai laikomi svarbiais vietos bendruomenei. Sprendimas taip pat neapibrėžto pobūdžio, nes juo nekonkretizuojamas visuomenės poreikis dėl kiekvienos atskiros teritorijos, apibrėžtos Sprendime. Teigė, kad Sprendimu pažeidžiamas teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises natūra į Vilniaus mieste esančią laisvą (neužstatytą) žemę.
5. Pareiškėja pažymėjo, kad Administracijos 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. A30-2642 (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymas, Įsakymas) parengtas remiantis Sprendimu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl mano, jog Įsakymas, kaip ir Sprendimas, yra neteisėtas. Akcentavo, kad Įsakymu pradėtas rengti formavimo ir pertvarkymo projektas prieštarauja Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui, iki 2015 m. patvirtintam Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 (toliau – ir Bendrasis planas). Pabrėžė, kad numatomas projektuoti sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, o tokio pobūdžio sklype nenumatyta galimybė suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms, ar kitiems želdiniams eksploatuoti.
6. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė bendrame atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovų teigimu, priešingai nei skunde nurodė pareiškėja, Taryba priimdama Sprendimą nesukūrė naujo teisinio reglamentavimo, bet tik konkretizavo visuomenės poreikį Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytoms urbanizuojamoms teritorijoms funkcinių zonų dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų. Pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą savivaldybei suteikta teisė nuspręsti dėl visuomeninio poreikio į atitinkamą žemės sklypą svarbos. Pabrėžė, kad Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu nuspręsta palikti viešąsias erdves Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardintoms reikmėms, o kaip matyti iš Bendrojo plano, ginčo teritorija patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, vadinasi ginčo teritorija nelaikytina laisva.
8. Atsakovai nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad tai, jog ginčo sklypas patenka į urbanizuojamą teritoriją, ši teritorija turi būti naudojama intensyviam užstatymui. Šiuo aspektu atsakovai pažymėjo, kad intensyvaus užstatymo teritorijos apima taip pat ir komercinės paskirties, rekreacinės bei kitas bendro naudojimo teritorijas. Įvertinę tai, kad iš Bendrojo plano matyti, jog ginčo žemės sklypas turi visuomeninį poreikį, o Įsakymu 6685 kv. m ploto sklypas tarp (duomenys neskelbtini) gatvių pradėtas rengti atsižvelgiant į 944-osios DNSB bendrijos atstovų ir kitų šių gatvių gyventojų prašymus, atsakovai darė išvadą, jog nuosavybės teisių atkūrimas šioje vietoje negalimas.
9. Atsakovai taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl Sprendimo paduoti.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į 22,2200 ha žemės plotą Jeruzalėje, Vilniuje ir jai nuosavybės teisės į dalį žemės yra atkurtos. Dėl ginčo aplinkybių pažymėjo, kad NŽT yra nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalyvė ir ji nuosavybės teisių atkūrimą galėtų vykdyti tik tuo atveju, jei būtų pripažinta, jog ginčo žemės sklypas nepagrįstai buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ panaikinimo nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
13. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundo dėl Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo panaikinimo padavimo terminą, pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas 2016 m. rugpjūčio 24 d. buvo viešai paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje www.vilnius.lt., todėl būtent nuo šios datos nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamas vieno mėnesio skundo dėl Tarybos Sprendimo panaikinimo padavimo terminas. Akcentavo, kad pareiškėjai buvo sudaryta galimybė susipažinti su Sprendimo turiniu, o teisės aktai nereikalavo Tarybai priėmus Sprendimą jį asmeniškai įteikti pareiškėjai. Teismas aplinkybę, kad, kaip teigė pareiškėja, ji apie Sprendimo priėmimą sužinojo tik iš 2016 m. rugsėjo 28 d. rašto, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-442-4/2012 pateiktus išaiškinimus, vertino kaip nesudarančią pagrindo kitaip skaičiuoti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.
14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo apskundimo terminas baigėsi 2016 m. rugsėjo 24 d., todėl pareiškėja skundą dėl šio sprendimo pateikdama 2016 m. spalio 19 d., praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Nustatęs, kad terminas skundui dėl Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-591 paduoti yra praleistas ir pareiškėja neprašo praleisto termino atnaujinti, teismas bylos dalį dėl Sprendimo panaikinimo nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 8 punkto pagrindu.
15. Vertindamas 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. A30-2642 teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šis įsakymas priimtas vykdant Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1-591, kuriuo Taryba ginčo teritorijoje, kuri kaip nurodyta Vilniaus miesto bendrajame plane patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, nusprendė tarp namų esančias teritorijas palikti visuomenės reikmėms. Teismas akcentavo, kad apie tokio sprendimo reikšmę išaiškinta 2016 m. birželio 29 d. Aiškinamajame rašte, kuriame nurodyta, jog greta gyvenamųjų namų suformavus žemės sklypus bendram naudojimui bus pagerinamas želdynų tvarkymas ir kūrimas, gyventojų kūno kultūros bei sporto plėtra, o tai leis pagerinti vilniečiams gyvenamosios aplinkos kokybę. Pabrėžė, kad visuomenės poreikį dėl želdynų tarp (duomenys neskelbtini) gatvių išsaugojimo patvirtina ir byloje pateikti tos teritorijos gyventojų prašymai. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, jog ginčo teritoriją nusprendus priskirti viešųjų poreikių tenkinimui, nėra pagrindo pripažinti, kad Įsakymu pradėto rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tikslai prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, o pats Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
16. Dėl pareiškėjos prašymo panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. A51-72285/16(2.14.12-MP8) (toliau – ir Raštas) teismas pažymėjo, kad pareiškėja šį skundo reikalavimą iš esmės grindė argumentais, susijusiais su ginčijamų Sprendimo ir Įsakymo neteisėtumu. Teismas pripažinęs, jog Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, o terminą skundui dėl Sprendimo panaikinimo pareiškėja praleido, vertino, kad atsižvelgiant į pareiškėjos nurodytus minėto rašto neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentus, nėra pagrindo jį panaikinti kaip neteisėtą. Atmetęs pareiškėjos reikalavimą panaikinti Įsakymą ir Administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. A51-72285/16(2.14.12-MP8), o skundo dalį dėl Sprendimo panaikino nutraukęs, teismas atmetė kaip išvestinį reikalavimą pareiškėjos prašymą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.
III.
17. Pareiškėja Ž. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą ir bylą pirmosios instancijos teismui perduoti nagrinėti iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui dėl Sprendimo panaikinimo padavimo pradžią, o motyvai, kuriais teismas grindė savo išvadas, yra nepagrįsti.
19. Pareiškėja pažymi, kad teismas, nustatęs, jog Sprendimas viešai paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje www.vilnius.lt., netyrė šiame Sprendime teikiamos informacijos turinio ir pakankamumo galutinei išvadai apie pareiškėjos teisės suvaržymą atkurti nuosavybės teises natūra. Akcentuoja, kad Sprendimas yra be grafinės dalies, kurioje būtų pažymėtos Vilniaus miesto teritorijos (apibrėžtos jų ribos, nurodyti dydžiai), kurios šiuo Sprendimu Taryba nusprendė priskirti svarbioms vietos bendruomenei teritorijoms, t. y. suteikė joms valstybės išperkamos žemės statusą, todėl vien iš Sprendimo tekstinės dalies pareiškėja negalėjo visapusiškai įvertinti, ar Sprendimas apima buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtos žemės valdos teritoriją, ir jeigu taip – tai kokia dalimi, kokią konkrečiai vietą. Pabrėžia, kad tik iš 2016 m. rugsėjo 28 d. rašto, kuriuo įvertintas konkretus pasiūlymas dėl žemės sklypo suprojektavimo natūra, pareiškėja sužinojo apie tai, kad buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtoje žemės valdoje numatoma suformuoti naują kitos paskirties atskirųjų želdynų teritorijos naudojimo būdo valstybinės žemės sklypą viešiesiems poreikiams užtikrinti bei kad toks formavimas grindžiamas Tarybos Sprendimu.
20. Pareiškėjos nuomone, kadangi Sprendimas yra neinformatyvus, nėra individualaus pobūdžio administracinis aktas, skirtas išspręsti vien buvusių savininkų A. ir Z. K. žemės valdos dalies prie (duomenys neskelbtini) gatvės priskyrimą valstybės išperkamai žemei, nėra pagrindo teigti, kad Sprendimo viešas paskelbimas Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje www.vilnius.lt sudarė pakankamą pagrindą pareiškėjai spręsti dėl savo teisių atkurti nuosavybės teises natūra pažeidimo ir teismine tvarka ginčyti Sprendimą nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. Pažymi, kad Sprendimas privalėjo būti paskelbtas tiek Teisės aktų registre, tiek Vilniaus miesto interneto tinklapyje. Šiuo atveju Sprendimas paskelbtas tik Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje, duomenų, kad jis būtų paskelbtas ir Teisės aktų registre, nėra, todėl Sprendimo privalomos viešo paskelbimo procedūros užbaigimo data negali būti 2016 m. rugpjūčio 24 d.
21. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad kilus abejonėms dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su sužinojimu apie Sprendimo priėmimą, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, turėjo pasiūlyti jai patikslinti skundo reikalavimus. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepasiūlė jai pašalinti galimų skundo trūkumų, nesuteikdamas galimybės pašalinti kliūtis išnagrinėti prašymą panaikinti Sprendimą, o priėmęs skundą ir nagrinėdamas jį iš esmės, suteikė pareiškėjai teisėtų lūkesčių dėl visų skundo reikalavimų.
22. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas skundo reikalavimas panaikinti Įsakymą ir Raštą. Pažymi, kad teismas, vertindamas Įsakymo teisėtumą, rėmėsi Sprendimu, nors skundžiamame sprendime jo neištyrė. Akcentuoja ir tai, kad teismas nevertino skundo argumentų, kuriais ji grindė Įsakymo ir Rašto neteisėtumą. Pareiškėja mano, kad teismas pažeidė teisingumo principą, įrodymų vertinimo taisykles ir ABTĮ 86 straipsnio 1–2 dalių nuostatas.
23. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė bendrame atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
24. Atsakovai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuo Sprendimo patalpinimo Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje www.vilnius.lt dienos, t. y. 2016 m. balandžio 24 d., pareiškėjai tapo prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Akcentuoja, kad pareiškėja skunde neginčija Sprendimo viešo paskelbimo 2016 m. rugpjūčio 24 d. aplinkybių, tačiau teigia, jog ji realiai apie šio sprendimo priėmimą sužinojo tik po 2016 m. rugsėjo 28 d.
25. Atsakovų teigimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog vien iš Sprendimo tekstinės dalies ji negalėjo visapusiškai įvertinti, ar Sprendimas apima buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtos žemės valdos teritoriją. Atsakovas mano, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo turinys yra aiškus – šiuo sprendimu iš esmės nuspręsta netankinti ir taip intensyviai daugiabučiais ir daugiaaukščiais namai užstatytų teritorijų, paliekant viešąsias erdves bendro naudojimo želdynams, poilsio ir rekreacijos reikmėms. Akcentuoja, kad Sprendimas tik atkartoja ir patikslina visuomenės poreikį ginčo teritorijai, kuris įtvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane.
26. Atsakovų nuomone, kadangi pareiškėjos skundas pirmojoje instancijoje atitiko ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus, teismui nebuvo jokio pagrindo nutartimi siūlyti šalinti skundo trūkumus.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad nustatytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra, NŽT gali priimti tik po to, kai Administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžintinos laisvos žemės sklypą. Atitinkamai NŽT negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo procedūrų, jeigu Administracija pateikia informaciją, kad buvusios savininko žemė yra valstybės išperkama. Akcentuoja, kad NŽT nesuteikta teisė vertinti Administracijos pateiktų duomenų teisėtumo, o nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia (liet. be kita ko) tarpinstituciniu bendradarbiavimu, šio proceso užbaigimui būtinas yra visų jame dalyvaujančių subjektų teisių ir pareigų tinkamas vykdymas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“, Administracijos 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. A30-2642, Administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. A51-72285/16(2.14.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvusių savininkų A. ir Z. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje buvusių savininkų A. ir Z. K. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtos žemės valdos dalyje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini), suprojektuoti 3434 kv. m. ploto grąžintiną natūra atskirą žemės sklypą, atlikti jo kadastrinius matavimus, parengti kadastro duomenų bylą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir pateikti šiuos dokumentus NŽT sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.
30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu administracinės bylos dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ panaikinimo nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
31. Pirmosios instancijos teismas administracinė bylos dalį dėl Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ panaikinimo nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu motyvuodamas tuo, kad Sprendimą 2016 m. rugpjūčio 24 d. viešai paskelbus Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje www.vilnius.lt., pareiškėjai, kuriai teisės aktai nereikalavo asmeniškai jį (Sprendimą) įteikti, buvo sudaryta galimybė susipažinti su jo turiniu, todėl terminas apskųsti Sprendimą baigėsi 2016 m. rugsėjo 24 d. ir pareiškėja, neprašydama praleisto termino atnaujinti, jį praleido.
32. Kadangi, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, pareiškėjos reikalavimai panaikinti Administracijos 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. A30-2642, Administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. A51-72285/16(2.14.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvusių savininkų A. ir Z. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje“ bei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti iš esmės motyvuojant tuo, kad Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ yra galiojantis (ginčo teritoriją nusprendus priskirti viešųjų poreikių tenkinimui, nėra pagrindo pripažinti, kad Įsakymu pradėto rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tikslai prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams; Administracijos 2016 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. A51-72285/16(2.14.12-MP8) teisėtumą vertinant aukščiau aptartų argumentų apimtyje (skundo dalis dėl Sprendimo nutrauktina, Įsakymo ydingumas neįrodytas), nėra teisinio pagrindo Administracijos Raštą pripažinti kaip neteisėtą; skundžiamų sprendimų nepripažinus neteisėtais, atitinkamai reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat negali būti tenkinamas), visų pirma, pasisakytina šiuo aspektu.
33. Viešojo administracinio subjekto valia gali būti išreiškiama priimant skirtingo pobūdžio administracinius sprendimus. Sprendžiant administracinius ginčus ir vertinant priimtų administracinių sprendimų teisėtumą itin aktualus jų skirstymas į individualius administracinius aktus ir norminius administracinius aktus, kadangi administracinio sprendimo pobūdis, be kita, apsprendžia reikalavimus, keliamus tokio akto įsigaliojimui, jo apskundimo terminą, subjektų, turinčių teisę kreiptis į teismą dėl jo nuginčijamo / teisėtumo ištyrimo, ratas.
34. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tiesiogiai nepasisakė dėl Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“, kaip administracinio sprendimo, pobūdžio (atsakovai atsiliepimuose į skundą teigė jį esant norminiu administraciniu aktu), iš jo motyvų, kuriais konstatuota pareiškėją praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, matyti, kad teismas jį vertino kaip individualų administracinį aktą.
35. Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nutraukti dalį bylos motyvų, pažymėtina, kad pagal individualaus administracinio akto požymius – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatyti bendrieji reikalavimai: jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 2 str. 9 d., 8 str. 1 ir 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka, nustato pareigą individualų administracinį aktą priimančiam viešojo administravimo subjektui sprendime nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų) ir laiko sąnaudų pareiškėjui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku, kokiai institucijai (institucijos pavadinimas, adresas) ir per kokį terminą (nurodant ar terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo, ar nuo individualaus akto gavimo dienos) gali būti paduotas skundas (žr., pvz., 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-592/2012; 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-440/2012; 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-753/2013; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-587-438/2015). Kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip (VAĮ 8 str. 3 d.).
36. Jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (ABTĮ 29 str. 1 d.). Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.), o jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, byla yra nutraukiama (ABTĮ 103 str. 8 p.).
37. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“, vertinant jį kaip individualų administracinį aktą, nėra jokių argumentų, dėl ko šis aktas pareiškėjai neturėjo būti siunčiamas (VAĮ 8 str. 3 d.), todėl pareiškėja, kuri teigia jį gavusi 2016 m. rugsėjo 28 d., nepraleido termino skundui dėl jo paduoti, dėl ko tiek skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos nutraukimo, tiek ir likusi teismo sprendimo, kuriuo kita pareiškėjos skundo dalis, kaip jau minėta šios nutarties 32 punkte, atmesta iš esmės motyvuojant tuo, kad Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ yra galiojantis, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (ABTĮ 146 str. 1 d.).
38. Šio ginčo kontekste pažymėtina, kad vertinimas, jog Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ yra norminis administracinis aktas, nebūtų pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teisme: Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ Teisės aktų registre buvo įregistruotas tik 2017 m. birželio 29 d. Pagal Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 16 punktą, 19 straipsnio 1 ir 3 dalis, 20 straipsnio 1 ir 12 dalių nuostatas, norminis teisės aktas, iš jų – ir priimtas savivaldybių institucijų, įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data, išskyrus teisės aktus ir jais patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, kurių skelbimo ir įsigaliojimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme. Teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu.
39. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neanalizavo, ar Taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, pagal kompetenciją turėjo teisę priimti tokio pobūdžio administracinį aktą, t. y. pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei. Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą pareiškėjos reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. A30-2642, kuriuo pradėtas rengti apie 6685 kv. m ploto sklypo tarp (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – suformuoti naują kitos paskirties atskirųjų želdinių teritorijos naudojimo būdo valstybinės žemės sklypą viešiesiems poreikiams tenkinti, iš esmės netyrė minėto administracinio akto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatų kontekste, o tik abstrakčiai pasisakė, kad apie sprendimo ginčo teritoriją palikti visuomenės reikmėms reikšmę, buvo išaiškinta 2016 m. birželio 29 d. Aiškinamajame rašte.
40. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Be to, įvertinus pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimą, yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p., 144 str. 1 d. 4 p.).
41. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydama, jog išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau.
42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su galutinio teismo sprendimo priėmimu. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimas iš esmės dar nėra pasibaigęs, laikoma, kad šalis dar nėra įgijusi teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, bei pažymima, jog šią teisę ji įgis tuo atveju, jei byla bus išspręsta šalies naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-151/2011; 2011 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-46/2011). Tais atvejais, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikina visą ar dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perduoda bylą ar jos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos ar jos dalies nagrinėjimas nėra pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 542-877). Šiuo nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui patenkinus pareiškėjos apeliacinį skundą ir bylą pirmosios instancijos teismui grąžinus nagrinėti iš naujo, byla nėra baigta, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas dar negali būti sprendžiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos Ž. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė