Baudžiamosios bylos Nr. 1A-126-908/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18906-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.1.9.1; 1.1.9.7; 1.2.4.6.1; 2.4.6.3.2

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Donatai Leščiuvienei,

dalyvaujant prokurorei Ievai Danylienei,

nuteistajai L. J. ir jos gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui (Dimitrijus Fomkin),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant ją būti savo namuose nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       L. J. nuteista už tai, kad ji 2020 m. gegužės 16 d., apie 18.50 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrame aukšte, žodinio konflikto metu tyčia pastūmė D. N., kuri krisdama atsitrenkė į sieną, taip padarė jai poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinėje rankoje. Taip L. J. sukėlė D. N. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Nuteistoji L. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas iš esmės argumentuojamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu ji davė nuoseklius parodymus, pagrindžiančius, jog nukentėjusioji D. N. užrakino ją balkone, po to puolė, pastūmė ją, dėl to ji atsitrenkė į sieną, tada nagais įsikabino jai į ranką, dėl to ji jautė stiprų skausmą. Skunde teigiama, kad būtent apeliantė iškvietė policiją, atvykusiems pareigūnams paaiškino, kas atsitiko, ir parodė sužalotą ranką. Nukentėjusioji D. N. pripažino, kad užrakino ją balkone. Be to, aplinkybę, kad ji buvo sužalota, patvirtina policijos pareigūno D. S. parodymai, specialisto išvada. Nors ji po įvykio nuvyko kūno tyrimui atlikti, tačiau teismas nesirėmė specialisto išvada ir nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis ją atmetė. Apžiūros protokole užfiksuota, kad ji kvietė policiją ir nurodė įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji D. N. patyrė sužalojimus, nes, stumdama ją, pati paslydo ir galimai susižalojo ranką.

3.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4.       Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina.

5.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6.       Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistoji L. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu teigdama, jog ji nesmurtavo prieš nukentėjusiąją D. N..

7.       BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad teismas turi išskirtinę kompetenciją spręsti, kokios išvados darytinos remiantis byloje esančiais įrodymais. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8.       Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, tačiau nepagrįstai nesprendė nuteistosios L. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimo.

9.       BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, kad ši veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį pirmiausia būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šio nusikaltimo sudėtį.

10.       Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistosios L. J. kaltė smurtavus prieš nukentėjusiąją D. N. ginčijama dviem aspektais: pirma, teigiant, jog nukentėjusioji D. N. smurtavo prieš nuteistąją L. J.; antra, darant prielaidą, kad nukentėjusioji D. N. pati susižalojo paslysdama ant laiptų, kai stūmė nuteistąją.

11.       Pažymėtina tai, kad BPK 255 straipsnio 1 dalies pagrindu byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje (b. l. 80) matyti, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl L. J. kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiosios D. N. galimo smurtavimo prieš nuteistąją L. J. galėtų būti vertinami tik būtinosios ginties aspektu, tačiau tam nėra pagrindo, nes nuteistoji L. J. viso baudžiamojo proceso metu (b. l. 30–32, 39–40, 113–114, 136, 159–160) iš viso neigė smurtavusi prieš nukentėjusiąją, t. y. padariusi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką, analogiškos pozicijos nuteistoji L. J. laikosi ir apeliaciniame skunde. Pastebėtina, kad tam tikri nuteistosios L. J. gynėjo pasisakymai baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu (b. l. 159) apie nukentėjusiosios D. N. pastūmimo priežastį prieštarauja nuteistosios L. J. pozicijai. 

12.       Kaip minėta, apeliaciniame skunde taip pat daroma prielaida, kad nukentėjusioji D. N. pati susižalojo paslysdama ant laiptų, kai stūmė nuteistąją L. J.. Pirmiausia, pažymėtina, kad tokią versiją nuteistoji L. J. pirmą kartą iškėlė apeliaciniame skunde, todėl jos pozicija, priešingai, negu bandoma pateikti apeliaciniame skunde, nėra nuosekli. Antra, tokia nuteistosios L. J. versija prieštarauja byloje esantiems įrodymams, pirmiausia, jos pačios parodymams (b. l. 30–32, 39–40, 113–114). Apklausiama nuteistoji L. J. nurodė, kad nei prieš, nei po įvykio nematė nukentėjusiosios D. N. sužalojimų, nors į gynėjo patikslinantį klausimą atsakė, jog apšvietimas įvykio vietoje buvo geras; kad nesupranta, kaip atsirado nukentėjusiosios D. N. sužalojimai; kita vertus, prieštaraudama sau darė bendro pobūdžio prielaidą, jog nukentėjusioji D. N. pati susižalojo, tačiau to nekonkretizavo (įskaitant, nesiejo su jos paslydimu ant laiptų) ir negalėjo paaiškinti tikslo tai daryti. Be to, apklausiama nuteistoji L. J. laikėsi kitokios versijos, negu apeliaciniame skunde – jog nukentėjusioji D. N. ne paslydo ant laiptų, o vaidino, kad nuteistoji L. J. pastūmė ją nuo laiptų šaukdama, nors ir nekrito. Nuteistosios L. J. pozicijos nenuoseklumas duoda pagrindą abejoti jos parodymų patikimumu, tuo labiau, kad juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

13.       Pažymėtina, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022, 8.3 papunktis).

14.       Nukentėjusioji D. N. viso baudžiamojo proceso metu (b. l. 8–9, 17–18, 114–116) buvo kategoriška dėl to, kad nuteistoji L. J. pastūmė ją nuo laiptų, dėl to ji krisdama atsitrenkė į sieną ir susižalojo ranką. Nukentėjusiosios D. N. parodymų patikimumu pirmiausia leidžia įsitikinti liudytojų A. ir D. N., D. S. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (b. l. 131–133), iš kurių matyti, kad iš karto po įvykio nukentėjusioji D. N. apie tai pasakė A. ir D. N. ir policijos pareigūnams. Be to, nukentėjusiosios D. N. nurodytos jos sužalojimo aplinkybės (atsitrenkimas į sieną dėl nuteistosios L. J. pastūmimo) atitinka specialisto išvadoje (b. l. 14) nustatytą jos sužalojimų padarymo mechanizmą: sužalojimai padaryti ne mažiau, kaip dviem trauminiais smūgiais ir dinaminiais poveikiais, kietais bukais ribotą paviršių ir galimai briauną turinčiais daiktais, suduodant ar atsitrenkiant. Tai taip pat rodo nukentėjusiosios D. N. parodymų patikimumą. 

15.       Nuteistosios L. J. parodymai prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir kitiems byloje esantiems įrodymams. Kaip jau minėta, pirmiausia, nuteistoji L. J. nurodė, jog, viena vertus, nei prieš, nei po įvykio ji nematė nukentėjusiosios D. N. sužalojimų (iš nukentėjusiosios D. N. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (b. l. 114–116) taip pat matyti, kad prieš įvykį ji neturėjo sužalojimų), kita vertus, prieštaraudama sau darė prielaidą, jog nukentėjusioji D. N. pati susižalojo. Antra, liudytojų A. ir D. N. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (b. l. 132–133) pagrindžia, kad iš karto po įvykio nukentėjusiosios D. N. ranka buvo paraudusi, nubrozdinta, todėl įvykio vietoje likusi nuteistoji L. J. negalėjo nematyti nukentėjusiosios D. N. sužalojimų. Tai netiesiogiai patvirtina pačios nuteistosios L. J. samprotavimai apie nukentėjusiosios D. N. susižalojimą, kurie paneigia jos priešingus parodymams. Trečia, tokie samprotavimai taip pat suponuoja, kad nuteistoji L. J. turėjo matyti nukentėjusiosios D. N. rankos sužalojimų atsiradimo aplinkybes, tačiau jų nekonkretizavo, netgi apeliaciniame skunde. Kita vertus, iš nuteistosios L. J. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (b. l. 113–114) matyti, kad dėl stūmimo į sieną atsitrenkė ji, o ne nukentėjusioji D. N.. Tai prieštarauja jau minėtam specialisto išvadoje nustatytam nukentėjusiosios D. N. sužalojimo mechanizmui – sudavimui ar atsitrenkimui į kietus bukus ribotą paviršių ir galimai briauną turinčius daiktus ir paneigia apeliaciniame skunde daromą prielaidą, kad nukentėjusioji D. N. pati susižalojo paslysdama ant laiptų, kai stūmė nuteistąją L. J.. Paminėtina ir tai, kad apklausiama nuteistoji L. J. parodė (b. l. 113–114), jog nukentėjusioji D. N., vaidindama, kad nuteistoji L. J. pastūmė ją nuo laiptų, šaukė „oi, oi, oi, aš krentu!“, tačiau iš netoliese buvusių liudytojų A. ir D. N. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (b. l. 132–133) matyti, kad jie girdėjo tik, kaip nukentėjusioji D. N. kvietė juos vardu. Tai, vėlgi, atitinka ne nuteistosios L. J., o nukentėjusiosios D. N. nurodytas įvykio aplinkybes.

16.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai paneigia nuteistosios L. J. iškeltą versiją, kad nukentėjusioji D. N. susižalojo pati, ir sudaro pagrindą priešingai išvadai, t. y. kad nuteistoji L. J. pastūmė nukentėjusiąją D. N., dėl to ji krisdama atsitrenkė į sieną ir susižalojo ranką, taip nuteistoji L. J. sukėlė nukentėjusiajai D. N. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Nors nuteistosios L. J. gynėjas baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu (b. l. 159) kėlė abejonių dėl tyčios buvimo nuteistosios L. J. veikoje, tačiau pastebėtina, kad jis tai argumentavo nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuriam pasitvirtinus, akivaizdu, jog nukentėjusiosios D. N. pastūmimas yra tyčinis nuteistosios L. J. veiksmas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistąją L. J. pripažino kalta padariusia nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tai sudaro pagrindą apeliacinį skundą atmesti. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas nuteistąją L. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

17.       Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

18.       Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne.

19.       Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-303/2021, 14–16 punktai).

20.       Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas, visų pirma, vertina žalos dydį. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai D. N. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors bet koks sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajai D. N. padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinėje rankoje), taip pat liekamųjų reiškinių nebuvimą (sugiję išoriniai mechaniniai sužalojimai pasekmių nesukelia) (b. l. 14), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog nuteistajai L. J. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

21.       Kita vertus, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų – objektyviųjų ir subjektyviųjų – veikos požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Nagrinėjamu atveju konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusioji D. N. uždarė balkono duris, kai jos vyro sesuo – nuteistoji L. J. jame rūkė, ir pastaroji negalėjo pasišalinti iš balkono. Išleista iš balkono nuteistoji L. J. išreiškė priekaištus ir pastūmė nukentėjusiąją D. N., dėl to ši krisdama per tris laiptus atsitrenkė į sieną ir susižalojo ranką, sutrenkė sėdmenis ir nugarą (b. l. 8–9, 113–116). Dėl poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimo dešinėje rankoje nukentėjusiajai D. N. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 14). Iš nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad nuteistosios L. J. veiksmai buvo gana spontaniški, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus. Ne mažiau svarbu tai, kad policiją kvietė ne nukentėjusioji D. N., o nuteistoji L. J. (b. l. 5–6, 25–26), taip pat tai, jog nukentėjusioji D. N. nesikreipė medikų pagalbos, nes vertino, kad nukentėjo nežymiai, be to, atleido nuteistajai L. J. ir jokių pretenzijų neturi, sutiko susitaikyti, jog nuteistoji L. J. būtų atleista nuo baudžiamosios atsakomybės (b. l. 17–18, 115).

22.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistosios L. J. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas L. J. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Įvertinus tai, nuteistoji L. J. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prokurorė baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme metu sutiko su tokiu sprendimu, tačiau prašė nuteistajai L. J. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (b. l. 136). 

23.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsnio 1 ir 3 dalimis (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija), Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, atsižvelgdama į nuteistosios L. J. padaryto nusikaltimo smurtinį pobūdį, sprendžia, kad prokurorės prašoma skirti įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą turės teigiamos įtakos nuteistajai L. J., kad ji laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą. Tai sudaro pagrindą panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria L. J. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, L. J., padariusią nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir bylą nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsnio 1 ir 3 dalimis (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija), atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės L. J. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (250 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant dviejų mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos šios įmokos sumokėjimo terminą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės L. J. paskirta kardomoji priemonė, palikti nepakeistą.

Išaiškinti L. J., kad teismo įsiteisėjusiu sprendimu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka mokama pervedant lėšas į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo sąskaitą (sąskaitos Nr.: LT88 4010 0510 0467 0332 (Luminor bankas), gavėjas: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, juridinio asmens kodas: 188604955, mokėjimo paskirtis: vardas, pavardė, asmens kodas (būtina nurodyti asmens, kuriam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, vardą ir pavardę bei asmens kodą).

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                                                Arūnas Budrys

Eglė Gruodienė

Jurgita Kolyčienė