Civilinė byla Nr. 3K-3-112/2011 (S)

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                              30.3; 126.5; 129.7.1

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. kovo 15 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens bankrutavusios akcinės bendrovės ,,Ekranas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Otega“ skundą suinteresuotiems asmenims antstolei Valentinai Žydelienei, bankrutavusiai akcinei bendrovei ,,Ekranas“ dėl antstolio veiksmų.

                     

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

                                                                 I. Ginčo esmė

 

Byloje keliami bankrutavusios įmonės kreditoriaus finansinių reikalavimų, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo iš ikisutartinių santykių dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo, tenkinimo tvarkos ir antstolės veiksmų teisėtumo klausimai.

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi AB „Ekranas“ buvo iškelta bankroto byla, Panevėžio apygardos teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei pradėtas šios įmonės kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pardavimas. BAB „Ekranas“ kreditorių komitetas 2008 m. vasario 20 d. pritarė sprendimui parduoti pareiškėjui visą bendrovės įkeisto ir neįkeisto nekilnojamojo turto ir įrengimų, susijusių su energetiniu, vandens ir dujų ūkiu, priklausančių prie parduodamų pastatų, kompleksą. 2008 m. vasario 22-25 d. pareiškėjas pervedė į suinteresuoto asmens BAB „Ekranas“ sąskaitą 400 000 Lt avansą, tačiau dėl nutrūkusių ikisutartinių santykių šalių pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje  pagal UAB ,,Otega“ ieškinį atsakovams BAB ,,Ekranas“ ir UAB ,,Baklis“ dėl avansinės įmokos grąžinimo bei atsakovo BAB ,,Ekranas“ priešinį ieškinį ieškovui dėl nuostolių priteisimo, iš atsakovo BAB ,,Ekranas“ ieškovo UAB ,,Otega“ naudai priteista 100 000 Lt negrąžinto avanso ir 8340,30 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šio procesinio sprendimo pagrindu 2010 m. gegužės 31 d. buvo išduotas vykdomasis raštas; antstolė V. Žydelienė, priėmusi jį vykdyti, užvedė vykdomąją bylą ir nusiuntė raginimą skolininkui BAB „Ekranas“. Gavusi atsakymą apie įmonės likvidavimą, antstolė 2010 m. birželio 18 d. priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo ir vykdomojo dokumento persiuntimo bankroto bylą iškėlusiam teismui, o 2010 m. birželio 21d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo persiuntė vykdomąjį raštą BAB „Ekranas“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir užbaigė vykdomąją bylą dėl 108 462,50Lt skolos išieškojimo iš B AB „Ekranas“ išieškotojui UAB „Otega“.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti antstolės V. Žydelienės 2010 m. birželio 18 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo ir vykdomojo dokumento persiuntimo bankroto bylą iškėlusiam teismui ir įpareigoti antstolę atlikti vykdymo veiksmus pagal Panevėžio apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą.  Pareiškėjo nuomone, antstolės patvarkymas priimtas netinkamai įvertinus faktinę situaciją ir taikius materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo teigimu, teismo priteista ir vykdomajame rašte nurodyta išieškotina 100 000 Lt suma nėra suinteresuoto asmens BAB „Ekranas“ nuosavybė, nes turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, o suinteresuotas asmuo neįgijo nuosavybės teisės į sumokėtą 100 000 Lt avansą ir šio turto negali naudoti nei administravimo išlaidoms padengti, nei kreditorių reikalavimas tenkinti. Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytas draudimas perimti įmonės nuosavybės objektą, tačiau teismo sprendimu iš bankrutavusio suinteresuoto asmens priteistas avansas nėra jo nuosavybė ir vykdomajame rašte nurodytai sumai neturi būti taikomos ĮBĮ normos, t. y. procesiniai vykdymo veiksmai turi būti atliekami vadovaujantis CPK tvarka. Pareiškėjas mano, kad antstolė nevisapusiškai vertino vykdomosios bylos medžiagą, nenumatė galim7 nesąžiningų suinteresuoto asmens BAB „Ekranas“ ketinimų, todėl nepagrįstai apribojo išieškotojo teises ir teisėtus interesus, sudarė pagrindą vilkinti teismo sprendimo vykdymo procesą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ nė vienas kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ar lėšų, todėl nė vienas suinteresuoto asmens BAB „Ekranas“ kreditorius negali reikalauti jų reikalavimus tenkinti kitaip, nei ĮBĮ nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad nei Sprendimų vykdymo instrukcijoje, nei CPK nėra nustatytos tvarkos vykdymo veiksmams atlikti, kai įmonei jau yra iškelta bankroto byla, ir sprendė, jog antstolė pagrįstai vadovavosi CPK 626 straipsnyje nustatytu įpareigojimu sustabdyti vykdomąją bylą, iškėlus skolininkui bankroto bylą, ir persiųsti ją bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas padarė išvadą, kad, pareiškėjui sumokėjus į suinteresuoto asmens sąskaitą pinigus, BAB ,,Ekranas“ įgijo nuosavybės teisę į juos. Įgijęs nuosavybės teisę į šias lėšas, suinteresuotas asmuo įgijo ir teisę disponuoti šiuo turtu bei naudoti BAB „Ekranas“ reikmėms, tarp jų ir administravimo išlaidoms padengti. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo antstolės veiksmų pripažinti neteisėtais ir naikinti antstolės patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo ir vykdomojo dokumento persiuntimo bankroto bylą iškėlusiam teismui.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi tenkino pareiškėjo atskirąjį skundą, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, ir priėmė naują sprendimą – panaikino antstolės V. Žydelienės 2010 m. birželio 18 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo ir vykdomojo dokumento persiuntimo bankroto bylą iškėlusiam teismui, įpareigojo antstolę atlikti vykdymo veiksmus pagal Panevėžio apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą. Kolegija nustatė, kad Panevėžio apygardos teismui 2007 m. liepos 17 d. nutartimi pripažinus suinteresuotą asmenį bankrutavusiu ir likviduotinu dėl bankroto, administratorius pradėjo pardavinėti likviduojamos įmonės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį  turtą. Dėl šio turto įsigijimo derėjosi pareiškėjas ir sumokėjo suinteresuotam asmeniui 400 000 Lt avanso. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau šių pinigų suinteresuotas asmuo negrąžino. Civilinėje byloje, kurioje buvo spręstas ginčas dėl avanso pareiškėjui grąžinimo ir suinteresuoto asmens patirtų dėl nesudarytos pirkimo-pardavimo sutarties nuostolių atlyginimo, teismas nustatė, kad  UAB „Otega“ ir BAB „Ekranas“  2008 m. vasario 19 d. UAB „Otega“ pateikto pasiūlymo pagrindu sudarė preliminariąją likviduojamos įmonės turto pardavimo sutartį ir sumokėtas avansas atitiko tiek dalies mokėtinos kainos, tiek netesybų paskirtį. Teismas, konstatavęs, kad pagrindinės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl UAB „Otega“ kaltės, pripažino, jog jis turi atlyginti patirtus nuostolius. Laikydamas, kad sumokėta 400 000 Lt suma yra minimalūs bankrutavusios įmonės patirti nuostoliai, tačiau, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo principus, teismas sumažino priteistinų nuostolių sumą ir grąžino UAB ,,Otega“       100 000 Lt kaip be pagrindo įgytas lėšas. Kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, kai pareiga atsiskaityti su pareiškėju bankrutavusiam suinteresuotam asmeniui kilo pagal preliminariąją sutartį sumokėjus avansą, tačiau nesudarius pagrindinės sutarties ir neįgijus nuosavybės į likviduojamos įmonės turtą, sprendė, kad, įtraukus pareiškėją į suinteresuoto asmens kreditorių sąrašą ir atsiskaitant ĮBĮ nustatyta tvarka, suinteresuotas asmuo BAB ,,Ekranas“ ir jo kreditoriai nepagrįstai praturtėtų, o pareiškėjas –   nepagrįstai nukentėtų, t. y. būtų pažeistos CK 1.5 straipsnio nuostatos. Kolegija laikė, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomos ĮBĮ 35 straipsnio nuostatos ir dėl to, jog  pareiga suinteresuotam asmeniui BAB „Ekranas“ atsiskaityti su pareiškėju kilo ne iš sandorio, sudaryto iki bankroto bylos iškėlimo, iš neįvykdytų prievolių ar įsipareigojimų dėl  bankrutuojančios įmonės ūkinės-komercinės veiklos tęsimo, o dėl nesudarytos pagrindinės likviduojamos įmonės turto pardavimo sutarties. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010m. gegužės 7 d. nutartimi, pažymėjo, kad  priteista pareiškėjo naudai suma iš esmės yra avanso grąžinimas už sumokėtą likvidavimo procese, bet neįgytą  likviduojamos įmonės turtą. Tokios lėšos nelaikytinos  likviduojamos įmonės turtu ir grąžintinos CPK nustatyta bendra tvarka. Dėl to kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – tenkino pareiškėjo skundą.

 

                      III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo bankrutavusi akcinės bendrovė ,,Ekranas“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl nuosavybės teisės į sumokėtą avansą. Kasatorius, remdamasis CK 4. 38 straipsniu, 4.49 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad nuosavybės teisė į pareiškėjo sumokėtą avansą jam perėjo nuo šio turto perdavimo momento, t. y. pareiškėjui 2008 m. vasario 22 d. ir 25 d. pervedus kasatoriui 400 000 Lt avansą, kasatorius įgijo visas nuosavybės teisės turinį sudarančias daiktines teises. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuosavybės teisė į avansu sumokėtas sumas kasatoriui perėjo nuo sumokėjimo momento. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė CK 4.38 straipsnį, 4.49 straipsnio 1 dalį;

2) dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ĮBĮ 14, 34, 35straipsnių nuostatas. Pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalį nė vienas kreditorius neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip negu nustatyta įstatymu. Taigi nepriklausomai nuo to, atsirado prievolė iki bankroto bylos iškėlimo, ar vėliau, tokio kreditoriaus reikalavimas gali būti tenkinamas tik ĮBĮ 34, 35 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu negali būti suteikiama nė vienam kreditoriui. Dėl to pareiškėjo reikalavimai gali būti tenkinami tik laikantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Kasatorius atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal AS ,,Parekss banka” prašymą dėl Latvijos Respublikos Rygos tarptautinio trečiųjų teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, bylos Nr. 3K-7-522/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 33 ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos;

3) dėl CPK 278 straipsnio pažeidimo. Kasatorius, vadovaudamasis CPK 278 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad teismo sprendimą ar nutartį gali išaiškinti tik jį priėmęs teismas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 7 d. nutartyje, priteisdama iš kasatoriaus pareiškėjo naudai 108 462,5 Lt, nepasisakė, kad ši suma turėtų būti išieškoma kita nei ĮBĮ nustatyta tvarka, nors UAB ,,Otega“ prašė, jog ši suma būtų išieškoma nesilaikant ĮBĮ nustatytos tvarkos. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas iš esmės nustatė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 7 d. nutarties vykdymo tvarką ir taip pažeidė CPK 278 straipsnio 1 dalį.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas prašo suinteresuoto asmens kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) dėl nuosavybės teisės perėjimo momento. Pareiškėjas nesutinka su šiuo kasatoriaus argumentu ir nurodo, kad teismo priteista ir vykdomajame rašte nurodyta išieškotina suma nėra kasatoriaus nuosavybė, nes pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Tik sudarius turto pirkimo-pardavimo sutartį, avansas būtų perėjęs kasatoriaus nuosavybėn. Pareiškėjo teigimu, minėtos sumos priverstinis išieškojimas vykdomojo rašto pagrindu CPK tvarka nereiškia ĮBĮ numatyto draudimo kreditoriams perimti bankrutuojančios įmonės turto kitaip nei nustatyta įstatyme pažeidimo. Kasatoriaus pateiktas išaiškinimas dėl nuosavybės į turtą perėjimo momento prieštarauja teismų praktikai dėl avanso teisinio instituto aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. G. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2006; 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilėje byloje R. K. v. UAB ,,Helenos kolekcija” ir kt., bylos Nr. 3K-3-809/2003). Taigi nesudarius pagrindinės sutarties, avansu perduoti kasatoriui pinigai laikytini be pagrindo gautais, todėl turi būti išieškomi CPK nustatyta bendra tvarka;

2) dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos. Pareiškėjas pažymi, kad šalių ikisutartiniai santykiai klostėsi tuomet, kai kasatorius jau buvo pripažintas bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone, t. y. prievolė kasatoriui kilo iš įsipareigojimų, atsiradusių po nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo. Bankrutavusiai įmonei leidžiama sudaryti sandorius. Sandoriams, kai viena iš jo šalių yra bankrutavusi įmonė, įstatyme išimtinai nėra reglamentuota, kad tokiam sandoriui yra taikomos kitos nei CK nuostatos. Pareiškėjas pažymi, kad avansas nekeičia bankrutavusios įmonės turtinio ir finansinio balanso. Neįvykus pagrindiniam sandoriui,  avanso grąžinimas nepažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės. Pareiškėjas mano, kad ĮBĮ nuostatomis tokie teisiniai santykiai nereglamentuojami. Pareiškėjas teigia, kad kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos     2004 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AS ,,Parekss banka” prašymą dėl Latvijos Respublikos Rygos tarptautinio trečiųjų teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, bylos Nr. 3K-7-522/2004, priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl kasacinio skundo argumentas dėl nukrypimo nuo teismų praktikos nepagrįstas. Aukščiausiojo Teismo senato nutarime išdėstytos bendrosios nuostatos dėl kreditorių interesų tenkinimo, tačiau jame nedetalizuota, kokia tvarka tenkinami kreditorių reikalavimai, atsiradę po bankroto bylos iškėlimo;

3) dėl CPK 278 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjas nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu, pažymėdamas, kad nurodomas proceso teisės normos pažeidimas yra nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas atitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl tinkamas nutarties motyvavimas nesudaro pagrindo teigti, kad buvo peržengtos teismui suteiktos teisės ir teismas ne pagal savo kompetencijos ribas išaiškino Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutarties vykdymo tvarką.

 

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl nuosavybės teisės į kaip avansą perduotus pinigus

 

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 4.38 straipsnio, 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo avansu pervesti pinigai (100 000 Lt) nelaikytini kasatoriaus turtu, todėl kasatorius privalo juos grąžinti CPK nustatyta bendra tvarka.

Pagal CK 4.38 straipsnį nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas, taigi ir pinigai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, kitais įstatymo nustatytais pagrindais (CK 4.47 straipsnis). Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo; perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.48 straipsnis). CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Kai nepasiekiamas tam tikras ikisutartinių santykių tikslas, t. y. nesudaroma pagrindinė sutartis, pardavėjas netenka teisinio pagrindo turėti lėšas ir avansas turi būti grąžinamas kaip be pagrindo įgytas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 4 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/2009; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB ,,Pajūrio viešbučiai”, bylos Nr. 3K-3-126/2009; kt.). Iš  bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, ketindamas pirkti suinteresuoto asmens BAB „Ekranas“ turtą, tarp šių asmenų sudarytos preliminariosios sutarties pagrindu pervedė BAB „Ekranas“ sąskaitą 400 000 Lt avansą, kuris atliko mokėjimo-atsiskaitymo bei netesybų funkcijas. Bylos duomenys neteikia pagrindo išvadai, kad preliminariosios sutarties šalys susitarė dėl kitokios, nei turėjo pareiškėjas, teisių į sumokėtus kaip avansas pinigus perdavimo kasatoriui apimties, taip pat dėl kitokio nei nurodytas CK 4.49 straipsnio 1 dalyje momento, nuo kurio įgijėjas įgyja nuosavybės teisę. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad jis (kasatorius) įgijo į kaip avansą gautus pinigus nuosavybės teises nuo šio turto perdavimo jam momento. Pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjo avansu pervesti pinigai (100 000 Lt) nelaikytini kasatoriaus turtu, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.38 straipsnį, 4.49 straipsnio 1 dalį.

 

Dėl finansinio reikalavimo, kuris atsirado po bankroto bylos iškėlimo iš ikisutartinių santykių dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo, kvalifikavimo ir tenkinimo tvarkos

 

Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės statusas reiškia, kad įmonė yra nemoki, t. y. nesugeba laiku vykdyti turimų turtinių įsipareigojimų ir jos turto gali neužtekti visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Vienas iš bankroto procesą reglamentuojančio įstatymo tikslų – užtikrinti, kad bankrutuojančios įmonės turtas būtų panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti laikantis jų interesų derinimo ir lygiateisiškumo principų – visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Kad būtų pasiektas šis tikslas, ĮBĮ normomis yra suvaržyti bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės atsiskaitymai, ūkinė veikla bei teisės disponuoti jai priklausančiu turtu, be kita ko, nustatyta: jog kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (1 straipsnio 3 dalis); įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (10 straipsnio 7 dalies 3 punktas); nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ar lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo (14 straipsnio 1 dalies 1 punktas); įtvirtinta įmonių turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka bankroto proceso metu (33-36 straipsniai).

Šioje byloje esminis teisės klausimas yra tas, kokia tvarka turi būti vykdomos bankrutavusios įmonės piniginės prievolės, atsiradusios po bankroto bylos iškėlimo iš ikisutartinių santykių dėl bankroto procedūroms vykdyti reikalingų bankrutavusios įmonės turto pirkimo– pardavimo sandorių. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi suinteresuotam asmeniui BAB „Ekranas“ buvo iškelta bankroto byla, o to paties teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartimi nurodyta įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduota dėl bankroto. Pradėjus BAB „Ekranas“ turto pardavimą, pareiškėjas siekė įsigyti nuosavybėn visą nurodytos įmonės nekilnojamojo turto kompleksą, įrengimus ir žemės nuomos teisę, dėl to sudarė su BAB „Ekranas“ preliminariąją sutartį ir pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui užtikrinti 2008 m. vasario 22-25 d. pervedė į BAB „Ekranas“ sąskaitą 400 000 Lt avansą. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, BAB „Ekranas“ negrąžino pareiškėjui sumokėtų pinigų, dėl to šis kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams BAB ,,Ekranas“ ir UAB ,,Baklis“, prašė priteisti 400 000 Lt sumokėtą avansą iš BAB ,,Ekranas“ bei subsidiariai iš atsakingo įmonės administratoriaus UAB ,,Baklis“. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Otega“ ieškinį atsakovams BAB ,,Ekranas“ ir UAB ,,Baklis“ dėl avansinės įmokos grąžinimo bei atsakovo BAB ,,Ekranas“ priešinį ieškinį ieškovui dėl nuostolių priteisimo, bylos Nr. 2A-384/2010, nuspręsta ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies, UAB ,,Otega“ reikalavimą, pripažinus BAB ,,Ekranas“ teisę į 300 000 Lt nuostolių atlyginimą, patenkinti iš dalies bei priteisti UAB ,,Otega“ naudai iš BAB ,,Ekranas“ 100 000 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartimi nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis pakeista dėl ieškovo UAB ,,Otega“ reikalavimo priteisti 6 procentų metines palūkanas už priteistą 100 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šį reikalavimą patenkinant, o kita nurodytos nutarties dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ normų, kaip tokių, aiškinimo ir taikymo toms faktinėms situacijoms, kai įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, toliau vykdo ar sudaro naujus sandorius, reikalingus bankroto procedūroms vykdyti, ir dėl to kreditorius patiria nuostolių, yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LAB ,,Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009), kad tuo atveju, kai iškėlus bankroto bylą įmonė, atstovaujama profesionalaus bankroto administratoriaus, toliau vykdo ar sudaro naujus sandorius, reikalingus bankroto procedūroms vykdyti (ĮBĮ 17 straipsnis), tokių sandorių šalys laikytinos lygiateisėmis. Tai reiškia, kad bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus veikiančio inter alia kreditorių interesais, negali būti sudarytos palankesnės sandorio vykdymo sąlygos nei kitai sandorio šaliai. Priešingu atveju bankrutuojančios įmonės kontrahentas nepagrįstai turėtų prisiimti tokių sandorių neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi nevykdant ar netinkamai vykdant savo įsipareigojimus. Dėl to tokių sandorių šalies padėtis negali būti tokia pati kaip kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ir bankrutuojančios įmonės patiriamos tokių sandorių vykdymo išlaidos yra laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu; bankrutuojančios įmonės statusas tokiu atveju nepanaikina ir neriboja bankrutuojančios įmonės civilinės atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Otega“ v. BAB „Ekranas“ ir kt., bylos Nr 3K-3-81/2011).

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto procese gautų lėšų), kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi, įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurias turi teisę gauti kreditorius, jam apmokamos būtent ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka, pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąrašas išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų: bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto vertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Šioje teisės normoje nustatytas administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis, nes tokiomis išlaidomis pripažįstamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, t. y., tokios, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį. Aplinkybė, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina kreditorių susirinkimas, savaime nereiškia, jog iš šios sąmatos negali būti dengiamos kitos sąmatoje nenumatytos išlaidos. Jeigu tam tikros išlaidos pagal savo teisinę prigimtį skirtos bankroto procedūroms atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) užtikrinti, tai tokios išlaidos turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos. Taigi, jeigu įmonė patyrė išlaidų po bankroto bylos iškėlimo, svarstytina, ar jos neturėtų būti priskirtos prie administravimo išlaidų. Nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką.

Iš šios bylos duomenų matyti, kad bylai išspręsti reikšmingos išlaidos (piniginė prievolė) suinteresuotam asmeniui BAB „Ekranas“ atsirado po bankroto bylos iškėlimo, jų atsiradimą iš esmės lėmė šios bankrutavusios įmonės nauji sutartiniai santykiai, reikalingi bankroto procedūroms vykdyti, dėl jos turto pardavimo. Jų (išlaidų) paskirtis – gauto avanso dalies grąžinimas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Subjektas, kurių naudai tos išlaidos turi būti apmokėtos – asmuo, išreiškęs siekį (sudaręs preliminariąją sutartį) įsigyti nuosavybėn bankroto procese parduodamą bankrutavusios įmonės turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylai išspręsti reikšmingos suinteresuoto asmens BAB „Ekranas“ išlaidos (piniginė prievolė) atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį. Jų atsiradimą iš esmės lėmė ikisutartiniai santykiai dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo. Dėl to bylai išspręsti reikšmingos suinteresuoto asmens BAB „Ekranas“ išlaidos (piniginė prievolė) kvalitikuotinos kaip šios bankrutavusios įmonės administravimo išlaidos dėl turto pardavimo (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjo reikalavimas dėl tokių lėšų grąžinimo tenkintinas ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka.

Įmonių bankroto įstatymo normos daro poveikį ne tik bylos nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui, bet ir vykdymo procesui. Pagal CPK 626 straipsnio 3 punktą antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, kai skolininkui iškeliama bankroto byla; tokiu atveju vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui, o vykdomoji byla laikoma baigta (CPK 632 straipsnio 6 punktas). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad lėšos suinteresuotam asmeniui grąžintinos CPK nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka ir pažymi, kad CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra savarankiškas nuo bankroto proceso. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje Kauno savivaldybės įmonės ,,Namų priežiūra“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-259/2009, išaiškinta, kad ĮBĮ nustatyta išbaigta, savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso funkcionuojanti bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka įmonės administratorius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog šiai bylai išspręsti aktualus vykdymas turi būti atliekamas CPK nustatyta tvarka, bei panaikindamas skundžiamą antstolės patvarkymą ir ją (antstolę) įpareigodamas atlikti vykdomuosius veiksmus, netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ bei CPK normas. Konstatavus, kad pareiškėjo reikalavimas tenkintinas ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka, nėra pagrindo pripažinti antstolės veiksmų neteisėtais bei naikinti skundžiamą antstolės patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo ir vykdomojo dokumento persiuntimo bankroto bylą iškėlusiam teismui.

Kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, atmestini kaip nepagrįsti, nes šios bylos ir bylos Nr. 3K-7-522/2004 pagal AS ,,Parekss banka” prašymą dėl Latvijos Respublikos Rygos tarptautinio trečiųjų teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, kurioje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartis, faktinės aplinkybės yra skirtingos, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33 yra metodinė medžiaga, o kasacinio teismo praktika formuojama per kasacine tvarka išnagrinėtose bylose priimtas precedentines nutartis.

Nustatytas netinkamas materialiosios ir proceso teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, todėl jis paliktinas iš esmės nepakeistas.

 

Dėl CPK 278 straipsnio pažeidimo

 

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės nustatė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 7 d. nutarties vykdymo tvarką, todėl pažeidė CPK 278 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija šį kasatoriaus argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

CPK 278 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sprendimas neaiškus, jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Tuo tarpu pagal CPK 510 straipsnį gali būti skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas procesinius veiksmus atlikti (1 dalis), skundas pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje veikia antstolis (2 dalis). CPK 513 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad bylą dėl antstolio veiksmų teismas išsprendžia nutartimi; patenkinęs skundą teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja veiksmą atlikti.

Šioje byloje pareiškėjas skundė antstolės procesinius veiksmus, atliktus jai vykdant vykdomąjį raštą, išduotą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 7 d. nutarties pagrindu, dėl 108 462,50 Lt išieškojimo iš skolininko BAB „Ekranas“ išieškotojo UAB ,,Otega“ naudai. Skundas paduotas laikantis nustatytų teismingumo taisyklių. Bylą nagrinėjantis teismas, įgyvendindamas jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, turėjo pareigą pareiškėjo skundą išnagrinėti iš esmės ir priimti CPK 513 straipsnyje nurodytą procesinį sprendimą. Dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų, pažeidė CPK 278 straipsnio 1 dalį.

 

 

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

 

Kadangi kasacinis teismas naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, tai, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš pareiškėjo UAB „Otega“ priteista  29,30 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai, paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teisme patirta 5,40 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (T. 1, b. l. 85). Kasaciniame teisme patirta iš viso 60,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų. Tenkinant kasacinį skundą, šios išlaidos valstybės naudai priteisiamos iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio      11 d. nutartį panaikinti. Palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį.

Priteisti iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Otega“ (j. a. k. 300075867 ) 66,15 Lt (šešiasdešimt šešis litus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

                     

 

Teisėjai                                                                                                        Zigmas Levickis

 

 

         Antanas Simniškis

 

 

  Juozas Šerkšnas