Pranešėja D. Šiugždinytė                                                    Baudž. byla Nr.1A-756-238/10;

Teisėjas A.Vieraitis                                                              Proceso Nr. 1-56-1-00633-2009;

      Procesinio sprendimo kategorija:     

 (S)

                                 2.4.7.

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

 

2010 m. gruodžio 23 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistiesiems V. V., G. V., jų gynėjams advokatams Rasai Kalkauskienei, Valerijui Karpovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. V. ir G. V. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo  9 d. nuosprendžio, kuriuo :

G. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 286 straipsnį, skirta bausmė 25 BBD bauda, pagal LR BK 290 straipsnį, skirta bausmė 15 BBD bauda. Bausmės subendrintos vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 2 d., 5 d. 1 p. ir skirta subendrinta bausmė 25 (dvidešimt penkių) BBD bauda.

V. V. nuteista pagal LR BK 286 straipsnį, skirta bausmė 30 BBD bauda, pagal LR BK 290 straipsnį 15 BBD bauda. Bausmės subendrintos vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 2 d. , 5 d. 1 p. ir skirta subendrinta bausmė 30 (trisdešimties) BBD bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

                                                                 n u s t a t ė:

G. V. pagal LR BK 286 straipsnį, 290 straipsnį nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2009-11-14, įtartas administraciniu teisės pažeidimu ir dėl to vežamas pristatyti į (duomenys neskelbtini)  rajono policijos komisariatą, tarp 18.00 val. ir 18.15 val., kelyje(duomenys neskelbtini), tarnybiniame policijos automobilyje „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įžeidė savo pareigas ėjusius valstybės tarnautojus - (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyr. postinį L. S. ir postinį R. K., apšaukė juos abu keiksmažodžiais bei kitais įžeidžiančiais žodžiais bei du kartus L. S. spjovė į veidą, taip įžeidė jų garbę ir orumą, bei toliau, atvežtas į policijos įstaigos kiemą, (duomenys neskelbtini), ir išlaipinamas iš automobilio, siekdamas pabėgti ir išvengti atsakomybės, pasipriešino vyr. postiniui L. S., sudavė antrankiais surakintomis rankomis jam į veidą, padarė L. S. kraujosruvą veide ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

V. V. pagal LR BK 286 straipsnį, 290 straipsnį nuteista už tai, kad ji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, 2009-11-14 tarp 17.45 val. ir 18.15 val. savo namuose (duomenys neskelbtini), taip pat kelyje (duomenys neskelbtini), įtarta administraciniu teisės pažeidimu ir dėl to vežama pristatyti į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą, tarnybiniame policijos automobilyje „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įžeidė savo pareigas ėjusius valstybės tarnautojus – (duomenys neskelbtini). policijos komisariato vyr. postinį L. S. ir postinį R. K., apšaukė juos keiksmažodžiais ir kitais įžeidžiančiais žodžiais, taip įžeidė jų garbę ir orumą, bei tuo pat metu, siekdama išvengti atsakomybės, pasipriešino vyr. postiniui L. S., ranka du kartus sudavė į veidą, ištempė už tarnybinės uniformos iš automobilio, nagais subraižė rankas ir įkando jam į koją, padarė L. S. kraujosruvas veide ir kairėje kojoje, nubrozdinimus abiejose plaštakose ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

           Apeliaciniu skundu nuteistieji G. V. ir V. V. prašo nuosprendį panaikinti, priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistasis G. V. skunde teigia, jog nenorėjo vandeniu apipilti policijos pareigūnus, veiksmai buvo nukreipti į A. K., parodymai dėl šios aplinkybės nuoseklūs. Apeliaciniame skunde nuteistieji teigia, jog jų veikas išprovokavo neteisėtas pareigūnų elgesys. G. V. teigia, jog policijos pareigūnų nurodymus vykdė, konfliktas prasidėjo tik tada, kai žmona bandė pasikalbėti su pareigūnais. Nuteistasis teigia, jog  pareigūnus išvadino necenzūriniais žodžiais tuomet, kai jie parmetė žmoną ant žemės, surakino antrankiais. Nurodo, jog teismas nesiaiškino, ar G. V. atžvilgiu pareigūnai teisėtai panaudojo spec. priemones - antrankius, nes teigia, jog dėl šių veiksmų ir kilo konfliktas. Nuteistieji teigia, jog teismas nenurodo veikos kvalifikavimo pagal LR BK 290 str. ir 286 str. motyvų, nekonkretizuota išvada dėl necenzūrinių žodžių vartojimo, nenurodyta, kuris kaltinamasis, kokius žodžius pasakė, ar ne patys pareigūnai išprovokavo kilusią situaciją. Taip pat skunde teigiama, jog teismas tik formaliai atsižvelgė į aplinkybę, kad išvežus nuteistuosius nepilnamečiai vaikai buvo palikti su močiute, kuriai pačiai reikalinga priežiūra. Taip pat apeliantai teigia, jog nuosprendyje nepasisakyta dėl nuteistųjų veiksmų pobūdžio, intensyvumo ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių jų veikas kvalifikuoti pagal LR BK 290 str. ir 286 str. Apeliantai teigia, jog procesas buvo šališkas, nes šios bylos ikiteisminį tyrimą ir bylos, kuri pradėta pagal nuteistųjų pareiškimą dėl nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų, kontroliavo tas pats prokuroras.

           Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų  apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė  nuteistųjų apeliacinį skundą atmesti.

           Nuteistųjų V. V. ir G. V. apeliacinis skundas atmetamas.

           Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai V. V. ir G. V. pripažino kaltais už nusikalstamų veikų padarymą ir skyrė jiems bausmes.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistieji ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jų kaltė, vertinimą. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantų kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistųjų nurodytus argumentus dėl jų nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą ir jis pateiktas nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų  patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi.  Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad V. V. ir G. V. padarė LR BK  286 straipsnyje ir 290 straipsnyje  numatytas nusikalstamas veikas pagrįsta. Apeliantai G. V. ir V. V. nuteisti už tai, kad pasipriešino  ir  įžeidė valstybės tarnautojus.

           Kolegija pažymi, kad pagal LR BK 286 straipsnį atsako tas asmuo, kuris panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo  funkcijas atliekančiam asmeniui.

           Pagal LR BK 290 straipsnį  atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.

           Objektyviai LR BK 286 straipsnyje numatyta veika pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais priešinamasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas, t.y. atsakomybė už pasipriešinimą kyla tik tais atvejais, kai valstybės tarnautojas veikia teisėtai įstatymo ar kitais teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose, o kaltininkas pasipriešina jam grasindamas pavartoti smurtą ar jį pavartodamas. Pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatyto BK 286 straipsnyje, objektyvieji nusikaltimo požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant smurtą arba 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Pasipriešinimas smurtu reiškia, kad kaltininkas panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių atsiradimo, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijai atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti.

           LR BK 290 straipsnyje numatyta veika pagal objektyviuosius požymius pasireiškia viešu valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Asmens įžeidimas gali būti padaromas bet kokiu būdu: žodžiu, raštu, veiksmais ar pan. Šio nusikaltimo sudėtis taip pat yra formalioji. Jis yra baigtas nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.

           Kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų kaltė, jiems įžeidus ir pasipriešinus valstybės tarnautojams, taip įvykdžius LR BK 286 straipsnyje ir BK  290 straipsnyje numatytus nusikaltimus, įrodyta nukentėjusiųjų L. S., R. K. parodymais. Teismas turėjo pagrindo tikėti šių nukentėjusiųjų parodymais apie nuteistųjų atliktus nusikalstamus veiksmus, nes šių nukentėjusiųjų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, neprieštaringi. Nukentėjusiųjų parodymai buvo vienodi ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Juos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai ir duomenys. Tai liudytojų  V. B., E. K. parodymai teisme ir liudytojo A. K. parodymai tyrime, specialisto išvada, pranešimų apskaitos duomenys, kiti bylos duomenys.

           Nukentėjusieji - policijos darbuotojai L. S., R. K. patvirtino faktą, kad nuteistieji juos įžeidė, pasipriešino, kad apeliantai juos apšaukė keiksmažodžiais, kitais įžeidžiančiais žodžiais, panaudojo fizinį smurtą ir sužalojo, nežymiai sutrikdydami sveikatą. Fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį - policijos darbuotoją L. S. ir jo sužalojimo faktas patvirtintas specialisto išvada. Be to, tą aplinkybę, kad įvykio dieną buvo sužalotas L. S., patvirtino jį matę liudytojai V. B., E. K.. Byloje nustatyta, kad iki konflikto su apeliantais pradžios nukentėjusysis L. S. buvo sveikas ir nesužalotas, o po konflikto - priešingai. Nors apeliantai neigia fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktą ir jo sužalojimo galimybę, tačiau byloje esantys duomenys šią aplinkybę patvirtina.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistųjų V. V. ir G. V. parodymai minimu klausimu per visą procesą nebuvo nuoseklūs, nes pirmojoje apklausoje G. V. pripažino kaip galimą L. S. apspjovimą, aktyvų priešinimąsi, bandymą ištrūkti bei netyčinį šio bandymo metu smūgį į veidą L. S., tačiau vėliau tokias aplinkybes paneigė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, jog teisingesni pirmieji parodymai, nes tada viską geriau prisiminė. V. V. tyrimo pradžioje taip pat pripažino, jog L. S. sulaikoma priešinosi-spardėsi, muistėsi, apspardė automobilį ir sudavė ranka L. S. į veidą, vėliau šias aplinkybes paneigė, o teisiamajame posėdyje nurodė, jog pirmieji parodymai teisingesni, nes tuo metu viską geriau prisiminė. Esant šioms aplinkybėms, kad apeliantai teisme nurodė, jog jų pirminiai parodymai yra teisingi, o juose pripažįstama fizinio smurto panudojimo prieš policijos pareigūną galimybė, tai atitinka ir nukentėjusiųjų parodymus apie tai, duoda pagrindą tikėti tuo, jog išties apeliantai atliko kaltinime nurodytus ir teismo nuosprendyje nustatytus bei nurodytus nusikalstamus veiksmus, kuriuos apeliaciniame skunde neigia.

Kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje teismas nurodė, išvardijo apeliantų kaltę patvirtinančius įrodymus, juos išsamiai analizavo, atliko vertinimą, detaliai argumentavo nusikalstamos veikos kvalifikaciją. Teismo išdėstyti argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje surinkti teisėtai, Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad apeliantai įvykdė jiems inkriminuotas veikas. Atmestinas apeliantų skundo argumentas, kad teismas nenurodė BK 286 straipsnio ir BK 290 straipsnio kvalifikavimo motyvų, nes priešingai nei teigia apeliantai, teismas išsamiai argumentavo nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo argumentus. Jie detaliai nurodyti nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nenurodė, kokius konkrečius keiksmažodžius nuteistieji pasakė. Kolegija pažymi, kad necenzūriniai žodžiai oficialiuose dokumetuose, o tuo labiau nuosprendyje, negali būti vardijami.

Kolegija daro išvadą, kad atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų teiginys, kad jų veiksmus išprovokavo policijos darbuotojų netinkamas elgesys. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Nukentėjusieji nurodė, jog pagal pranešimą išvyko į įvykio vietą pas nuteistuosius, nes buvo gautas A. K. pranešimas, kad jo seserį V. V. muša sutuoktinis G. V.. Byloje esantys policijos pranešimų apskaitos duomenys patvirtina aplinkybę, kad tikrai įvykio dieną policijoje buvo gautas ir įregistruotas telefoninis A. K. pranešimas apie viešosios tvarkos trikdymą, triukšmą, konfliktą bute nuteistųjų gyvenamosios vietos adresu. Byloje nustatyta, kad policijos darbuotojams (nukentėjusiesiems) atvykus į įvykio vietą, A. K. juos informavo, kad  G. V. muša V. V.. A. K. pabeldus į duris, jas atidarė apeliantas G. V. ir vandeniu apliejo R. K.. Įvykio vietoje policijos darbuotojai G. V. sulaikė, surakino antrankiais, išvedė ir pasodino į automobilį tam, kad pristatytų į policijos komisariatą. Pagal iškvietimą atvykusiems policijos darbuotojams V. V. patvirtino, jog ją muša vyras ir pasakė rašysianti pareiškimą, vėliau pareiškimą rašyti atsisakė, o policijos darbuotojams ruošiantis išvažiuoti, V. V. sugriebė L. S. už uniformos, sudavė į veidą, keikėsi, tempė, įžeidinėjo, nagais apdraskė rankas. Padedamas R. K., L. S. V. V. sulaikė, surakino antrankiais, įsodino į automobilį, o laikoma prie grindų, ji įkando  nukentėjusiajam L. S. į kairės kojos blauzdą. Po V. V. sulaikymo, plūdosi keiksmažodžiais ir įžeidžiančiais žodžiais ir G. V., pakeliui į policijos įstaigą du kartus  L. S. apspjovė. G. V. siekė bėgti, L. S. bandė sulaikyti ir G. V. tyčia sudavė jam į veidą.

Nukentėjusysis L. S. paaiškino, kad iki įvykio jis buvo sveikas, nesužalotas, sprendimą sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą nuteistuosius priėmė dėl aiškių administracinių teisės pažeidimų požymių - apipylimo vandeniu (G. V.), užpuolimo (V. V.). Analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. K..

Pirmosios instancijos teisme teisminio nagrinėjimo metu liudytojas A. K. parodymus duoti atsisakė. Tačiau iš jo ikiteisminiame tyrime duotų parodymų, kurie pagarsinti pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis iškvietė policijos pareigūnus, nes G. V. mušė jo seserį V. V.. Atvykus pareigūnams, G. V. apipylė juos vandeniu, po to jis buvo sulaikytas. V. V. iškeikė pareigūnus, todėl buvo sulaikyta ir ji, elgėsi isteriškai. Liudytojas A. K. nurodė, kad vežant apeliantus į policiją, jis vyko paskui policijos darbuotojus. Atvykęs į policijos komisariatą  matė, jog vienam iš vykusių pareigūnų buvo sužalota lūpa, šis teigė, kad jam sudavė G. V.. Liudytojas V. B. patvirtino, jog policijoje priėmė A. K. pranešimą telefonu, kad mušama jo sesuo, todėl išsiuntė pareigūnus L. S. ir R. K. patikrinti pranešimą. Šie pareigūnai pranešė, kad sulaikyti Vyšniauskai pasipriešino. Matė, kad  R. K. buvo šlapias, jis pasakė, kad apliejo G. V.. Matė sumuštą L. S. lūpą. Be to, jis pasakojo, kad V. V. jam įkando. Liudytoja E. K. paaiškino, kad policijos komisariate matė abu nukentėjusiuosius, matė šlapią R. K. striukę, sumuštą L. S. lūpą. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus dėl surinktų byloje įrodymų vertinimo. Kadangi nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai iš esmės sutapo, buvo nuoseklūs, atitiko vieni kitus, o taip pat atitiko ir objektyvius byloje surinktus duomenis - specialisto išvadą, teismas pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes, o taip pat ir nuteistųjų kaltę. Kadangi nukentėjusiųjų parodymus iš dalies atitiko nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos nuteistieji vėliau paneigė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai  faktines bylos aplinkybes nustatė vadovaudamasis nukentėjusiųjų parodymais ir liudytojų parodymais, o tą dalį nuteistųjų parodymų, kurioje jie neigė atskirus nusikalstamos veikos veiksmus - apspjovimą, smūgį į veidą, V. V. neigimą dėl smūgių L. S. sudavimo, jo tampymo, apdraskytų rankų bei įkandimo į koją, vertino kaip siekį išvengti atsakomybės. Ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji iš esmės neneigė, jog priešinosi, muistėsi, spardė automobilį, sudavė į veidą, taip pat duoda pagrindą tikėti būtent nukentėjusiųjų parodymais, nes motyvuotų parodymų keitimo aplinkybių ir priežasčių nuteistieji nenurodė.

Skunde teigiama, jog konfliktą išprovokavo nukentėjusieji. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius ir pagrįstus motyvus dėl teisėto pareigūnų elgesio, t. y. dėl nuteistųjų sulaikymo ir pristatymo į policijos įstaigą. Teismas nurodė jog pareigūnų veiksmai atitiko tiek administracinę teiseną reglamentuojančius teisės aktus, tiek Policijos įstatyme, pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose apibrėžtas jų kompetencijos ribas. LR Policijos veiklos įstatymo 2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048, 18 straipsnio 1 d. 2 p. numatyta, jog policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę įstatymų  nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti. Analogišką nuostatą įtvirtina ir policijos generalinio komisaro 2001-06-25 įsakymu Nr. 278 patvirtintų „Policijos įstaigų budėtojų padalinių darbo organizavimo instrukcijos“ 18.5.2. punktas, kuriame pasakyta, kad gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ar kitą informaciją, pamainos pareigūnai, be Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme nustatytų policijos pareigūnų teisių ir pareigų turi imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, apsaugoti įvykio vietą bei įrodymus, nustatyti įvykio liudininkus, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenis, padariusius neteisėtą veiką. Be to, Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnis nustato, jog policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus.  Pagal šio įstatymo 23 str. 4 d. imtynių veiksmų, dujų, antrankių panaudojimas yra laikomas fizinės prievartos panaudojimu. To paties įstatymo 24 straipsnis nustato, jog policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi, sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, buvo įtariama, jog prieš V. V. smurtaujama, tai galimai daro jos vyras G. V., be to, G. V. apipylė vandeniu pareigūną be jokios priežasties, o tai neabejotinai yra neteistas veiksmas, dėl šių aplinkybių pareigūnai turėjo teisę sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą G. V., kad  išaiškintų aplinkybes dėl galimų teisės pažeidimų. Be to, ir pati V. V. savo bute atvykusiems policijos darbuotojams nurodė, kad rašys pareiškimą dėl sutuoktinio netinkamo elgesio (jos mušimo).

Byloje nustatyta, kad V. V. atžvilgiu buvo panaudotos specialiosios priemonės tik po to, kai ji pradėjo neteisėtai elgtis. Nuteistosios veiksmai nukreipti prieš policijos pareigūnus, vykdančius savo pareigas, taip pat turėjo neteisėtumo požymių, todėl nukentėjusieji turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą sutramdyti besipriešinančiąją ir išsiaiškinti visas aplinkybes. Dėl šių aplinkybių atmestinas skundo argumentas, kad konfliktą ir jo eigą išprovokavo pareigūnai, kad jie be pagrindo panaudojo specialiais priemones ir vežė apeliantus į policijos įstaigą, nes šis argumentas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Ta aplinkybė, kad pareigūnai siekė sutramdyti nuteistojo žmoną, t. y. veikė teisėtai, nedavė pagrindo nuteistajam G. V. įžeidinėti policijos pareigūnus ar naudoti prieš juos fizinį smurtą. Atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistųjų G. V. ir V. V. veiksmai pagal LR BK 286 straipsnį, 290 straipsnį, kvalifikuoti teisingai, teismo išvados dėl įvykių aplinkybių, nuteistųjų kaltės pagrįstos išsamiai ištirtų, visapusiškai įvertintų bylos duomenų visuma ir neprieštarauja faktinėms  bylos aplinkybėms.

Nepagrįstas ir atmetamas skundo argumentas dėl proceso šališkumo, nes skunde nurodyta aplinkybė, jog šioje byloje ikiteisminį tyrimą kontroliavo tas pats prokuroras, kuris tyrė Vyšniauskų pareiškimus dėl policijos darbuotojų veiksmų, negali būti laikoma šališkumo pagrindu. Be to, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko remiantis rungtyniškumo principu, duomenų dėl teismo šališkumo byloje nenustatyta, tokių duomenų nenurodo skunde ir nuteistieji, todėl skundo argumentas dėl šališkumo turi būti atmetamas.

Apeliantai skunde nurodo, jog teismas tik formaliai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad nukentėjusieji išvežė abu nuteistuosius į policijos įstaigą ir dėl to galimai be priežiūros liko jų vaikai. Teisėjų kolegija pažymi, jog ši aplinkybė nuteistųjų padarytos veikos aplinkybių nekeičia, nes jie kaltinti dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams ir jų įžeidimo ir veikų kvalifikavimui ši aplinkybė reikšmės neturi. Be to, kaip matyti iš bylos aplinkybių ir nuteistųjų parodymų, namuose mažamečiai vaikai nebuvo palikti vieni, jie liko su močiute, iš karto po to pareigūnai paskambino vaiko teisių apsaugos specialistams, kad jie užtikrintų vaikų teises. Esant šioms aplinkybėms šis skundo argumentas atmetamas.  

Skirdamas nuteistiesiems bausmes, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo pobūdį (vartotas fizinis smurtas, įžeidinėjo, spjovė, įkando), nuteistųjų asmenybę (charakterizuojami teigiamai, neteisti, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, turi du mažamečius vaikus, dirba). Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkiančia aplinkybe laikė nuteistųjų apsvaigimą nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė bausmes – baudas, žymiai mažesnes nei šios bausmės vidurkiai už tokio sunkumo nusikaltimus. Kadangi veikos padarytos vienu metu, vieningais veiksmais, vieninga tyčia, jos sudaro idealią sutaptį, todėl teismas pagrįstai bausmes subendrino vadovaudamasis LR BK  63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, griežtesne bausme apimdamas švelnesnę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai bei nešališkai įvertino įrodymus, teismo išvados dėl nusikalstamų veikų įvykių, vietos, laiko, nuteistųjų kaltės, pagrįstos išsamia bylos duomenų ir surinktų įrodymų analize. Nuteistųjų veikos pagal LR BK 286 straipsnį ir pagal LR BK 290 straipsnį kvalifikuotos teisingai. Bausmės skirtos teisingai. 

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu,

                                                                  n u t a r ė :

 

           Nuteistųjų G. V. ir V. V. apeliacinį skundą atmesti.

 

 

Kolegijos pirmininkė teisėja                                                         Danguolė Šiugždinytė

 

Teisėjai                                                                                          Valdas Vitunskas

 

                                                                                                               Gytis Večerskas