Civilinė byla Nr. e2-1724-1099/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21000-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.9.2; 2.6.28.1; 3.2.6.1; 3.1.7.6

 (S) 

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 28 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Liubkevič,

sekretoriaujant Agnei Pitrėnienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „mogo LT“ atstovui advokatui Gyčiui Kuncevičiui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ atstovams advokatui Raimondui Pakšiui ir vadovui S. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „mogo LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“ dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, trečiasis asmuo A. B.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       Byloje ginčas kilo dėl ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „mogo LT“ prievolės (ne)egzistavimo sumokėti priverstinio saugojimo išlaidas atsakovei UAB „Sauda“ už automobilio Audi A5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis, ginčo automobilis), saugojimo laikotarpius nuo 2022 m. balandžio 17 d. (automobilio nuvežimo ir pradėjimo saugoti) iki 2022 m. birželio 13 d. (ieškovės sužinojimo apie saugomą automobilį) ir nuo 2022 m. birželio 21 d. (ieškovei kreipusis į atsakovę dėl automobilio grąžinimo) iki 2022 m. liepos 27 d. (apmokėjimo už automobilio saugojimą ir jo atsiėmimo), taip pat dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų apmokėjimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

2.       Ieškovė UAB „mogo LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės UAB „Sauda“ 919,60 Eur be pagrindo įgytas lėšas, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodo, kad jos vykdoma veikla yra transporto priemonių lizingo (išperkamosios nuomos) ir ilgalaikės nuomos (su teise išpirkti nuomojamą transporto priemonę) paslaugų teikimas. Teigia, kad ieškovė paprastai nėra faktinė transporto priemonės valdytoja ir dėl objektyvių priežasčių negali daryti įtakos tam, kaip automobilis yra valdomas ir naudojamas, todėl atitinkamai negali užkirsti kelio tam tikriems padariniams atsirasti (pvz. automobilių priverstiniam nuvežimui ir saugojimui).

4.       Pažymi, kad 2020 m. gruodžio 16 d. su trečiuoju asmeniu A. B. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. RNT16122020/0022 (toliau – Sutartis, Nuomos sutartis), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo suteikti už užmokestį trečiajam asmeniui A. B. automobilį Audi A5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), laikinai valdyti ir naudotis nuomos pagrindu, su galimybe jį išpirkti; tą pačią dieną trečiasis asmuo priėmė ginčo automobilį iš ieškovės ir nuo šio momento jį faktiškai valdė bei juo naudojosi nuomos pagrindu.

5.       Ieškovė aiškina, kad iš 2022 m. birželio 14 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato paklausimo ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) sužinojo, jog 2022 m. balandžio 17 d. ginčo automobilis buvo sulaikytas, priverstinai nuvežtas ir saugomas atsakovės aikštelėje. Anot ieškovės, tai buvo pirmas kartas, kai ieškovei tapo žinoma apie automobilio priverstinio saugojimo faktą. Teigia, kad tą pačią dieną ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų: pateikė atsakymą į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato paklausimą bei prašymą nekonfiskuoti automobilio ir leisti jį atsiimti; prokuroras, išnagrinėjęs ieškovės prašymą, 2022 m. birželio 20 d. suteikė leidimą atsiimti automobilį iš atsakovės aikštelės ir įpareigojo ieškovę jį saugoti iki kol byla bus baigta nagrinėti teisme.

6.       Anot ieškovės, ji 2022 m. birželio 20 d. telefonu kreipėsi į atsakovę dėl automobilio atsiėmimo, tačiau atsakovė atsisakė grąžinti automobilį ir pareikalavo ieškovės padengti visas automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas (nuo sulaikymo dienos, t. y. 2022 m. balandžio 17 d.) pagal pateiktą 2022 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SAF Nr. 3293, iš viso 701,80 Eur. Ieškovė, nesutikdama su pateikta PVM sąskaita faktūra, 2022 m. birželio 21 d. pateikė atsakovei pasiūlymą, kuriuo sutiko padengti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 14 d. (t. y. dienos, kai ieškovė pirmą kartą informuota apie trečiojo asmens padarytą teisės pažeidimą ir automobilio sulaikymo faktą) iki 2022 m. birželio 20 d. (t. y. dienos, kai gautas leidimas atsiimti automobilį ir ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl automobilio atsiėmimo), tačiau atsakovė su pasiūlymu nesutiko ir patikslintos sąskaitos nepateikė.

7.       Ieškovė nurodo, kad 2022 m. liepos 19 d. pateikė atsakovei motyvuotą rašytinį reikalavimą gražinti automobilį, tačiau atsakovė atsisakė jį gražinti, nurodydama, jog toks reikalavimas nepagrįstas ir ieškovės neinformavimo faktą priskyrė policijos atsakomybei. Ieškovė papildomai pažymi, kad atsakovės kontrahentų neveikimas niekaip negali sukurti prievolės automobilio savininkei apmokėti saugojimo išlaidas, susidariusias už tą laikotarpį, kai jai apie saugojimą nebuvo tinkamai pranešta ir kai ji objektyviai negalėjo imtis jokių veiksmų, kad tos išlaidos nebūtų atsiradusios.

8.       Teigia, kad 2022 m. liepos 27 d. atsakovė atsiuntė naują PVM sąskaitą faktūrą už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, nurodydama, jog ji turi būti apmokėta prieš atsiimant automobilį iš saugomos aikštelės. Anot ieškovės, suprasdama, kad kitokiu būdu automobilio atsiimti iš atsakovės žinios nepavyks, o ji ir toliau piktnaudžiaus teise bei didins saugojimo išlaidas, ieškovė tą pačią dieną sumokėjo atsakovei visą jos reikalaujamą 1 059,96 Eur sumą, kurią nuo pat komunikavimo pradžios ieškovė ginčijo ir nesutiko apmokėti, tačiau jai nesutikus sumokėti visos reikalaujamos sumos, saugojimo išlaidos būtų skaičiuojamos iki tol, kol pati atsakovė būtų kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo. Dėl šių aplinkybių ieškovė pasirinko vienintelį jai likusį teisių gynimo būdą – sumokėti ginčijamą sumą ir kreiptis į teismą dėl jos priteisimo.

9.       Ieškovė mano, kad atsakovė galėjo reikalauti apmokėti priverstinio nuvežimo išlaidas (60 Eur + PVM) ir priverstinio saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 14 d. iki 2022 m. birželio 20 d., t. y. 7 dienas, kas sudaro 56 Eur + PVM, viso 140,36 Eur; kita vertus, ieškovė neturėjo ir neturi prievolės sumokėti priverstinio saugojimo išlaidų už laikotarpius nuo 2022 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. birželio 13 d. ir nuo 2022 m. birželio 21 d. iki 2022 m. liepos 27 d., t. y. 95 dienas, kas sudaro 760 Eur + PVM, viso 919,60 Eur. Taigi, atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo, gavo 919,60 Eur (1 059,96 Eur - 140,36 Eur), kuriuos privalo grąžinti ieškovei.

10.       Ieškovė aiškina, kad savo veikloje nuolat susiduria su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu, saugojimu ir su tuo susijusių išlaidų padengimo klausimais pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 8 dalį, nors kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra suformavęs nuoseklią praktiką, tačiau saugojimo aikštelių savininkai vis tiek reikalauja iš ieškovės nepagrįstų sumų, priverstinai saugo transporto priemones ilgą laiką, taip didindami savo reikalavimo teisių apimtis, dėl ko kyla vis nauji teisiniai ginčai. Anot ieškovės, tam, kad ji galėtų vykdyti įstatymais jai numatytas savininkės teises ir pareigas, pirmiausia ji turi sužinoti apie transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo faktą.

11.       Anot ieškovės, jos, kaip savininkės, civilinės atsakomybės apimties nustatymui svarbios tokios aplinkybės: tinkamo pranešimo ieškovei apie automobilio nuvežimą ir saugojimą momentas; veiksmai, kurių ieškovė ėmėsi po sužinojimo apie automobilio priverstinį nuvežimą, siekdama sumažinti saugojimo išlaidas.

12.       Nurodo, kad nors automobilis priverstinai buvo sulaikytas 2022 m. balandžio 17 d., nei jo sulaikymo dieną, nei vėliau jai nebuvo pranešta apie automobilio saugojimo pagrindą, laikotarpį, taikomus įkainius, pareigą atsiimti ir pan. Pirmą kartą ieškovei apie automobilio saugojimo faktą (bet ne sąlygas) tapo žinoma 2022 m. birželio 14 d., o visa privaloma informacija pateikta tik su 2022 m. birželio 20 d. PVM sąskaita faktūra, todėl, ieškovės vertinimu, jai priskirtinos saugojimo išlaidos galėjo būti pradėtos skaičiuoti tik nuo 2022 m. birželio 14 d. Ieškovė pažymi, kad trečiasis asmuo ir toliau mokėjo įmokas pagal jų sudarytą sutartį, todėl ieškovė neturėjo jokio objektyvaus pagrindo įtarti, jog automobilio teisinis statusas yra pasikeitęs ir jis yra priverstinai saugomas. Be to, vos tik sužinojusi apie automobilio saugojimo faktą, tą pačią dieną ėmėsi veiksmų, kuriais siekė atsiimti automobilį ir sumažinti saugojimo išlaidas.

13.       Taigi, anot ieškovės, ji neturėjo ir neturi prievolės apmokėti saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. birželio 13 d., o atsakovė neturėjo teisės reikalauti iš ieškovės apmokėti šias išlaidas; atitinkamai sumą, susidariusią už minėtą laikotarpį (561,44 Eur), atsakovė gavo nepagrįstai ir privalo grąžinti. Pažymi, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo saugoti automobilio ir laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 21 d. iki 2022 m. liepos 27 d., dėl ko nepagrįstai gavo 358,16 Eur atlygį, kurį privalo grąžinti. Teigia, kad ieškovė 2022 m. birželio 20 d. kreipėsi dėl automobilio atsiėmimo, tarp šalių kilo ginčo situacija dėl ieškovės mokėtinos sumos už automobilio saugojimą būtent iki šios datos, t. y. šiais klausimais prasidėjo šalių ikiteisminė komunikacija tiek telefonu, tiek raštais, dėl ko automobilis buvo saugomas ir išlaidos buvo skaičiuojamos iki 2022 m. liepos 27 d. Ieškovės vertinimu, visos po 2022 m. birželio 20 d. kilusios išlaidos susidarė tik dėl to, kad atsakovė atsisakė grąžinti ir toliau prieš ieškovės valią saugojo automobilį.

14.       Ieškovė sutinka, kad atsakovė turi teisę gauti atlygį už visą daikto saugojimo laikotarpį, tačiau nesutinka, jog visas atlygis buvo išreikalautas iš jos. Ieškovė niekada neatsisakė apmokėti priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, t. y. ieškovė siekė apmokėti pagrįstas išlaidas, o savo poziciją dėl išlaidų dydžio grindė jau daug metų galiojančia nuoseklia kasacinio teismo praktika. Ieškovės nuomone, atsakovė neturėjo teisės naudotis sulaikymo teise, kadangi tai neproporcingas ieškovės nuosavybės teisės suvaržymas, be kita ko, darantis ieškovei žalą ir dėl didėjančių saugojimo išlaidų, ir dėl negalėjimo naudotis jai priklausančiu turtu.

15.       Ieškovė nurodo, kad net jei teismas ir nesutiktų su tokiu aiškinimu, turi būti įvertinta, jog esamomis aplinkybėmis, kai kyla ginčas dėl sumos (o ne iš viso atsisakoma sumokėti), tolesnis saugojimas, viena vertus, toliau didinant saugojimo išlaidas, kita vertus, neleidžiant savininkei disponuoti turtu, pripažintinas kreditorės piktnaudžiavimu teise, nes ji vienu metu siekia užtikrinti savo teisės (ginčijamos) įgyvendinimą ir tuo pačiu toliau turtėja iš savo vykdomos ūkinės veiklos – savo nuožiūra taikydama šią užtikrinimo priemonę. Ieškovės vertinimu, tai prieštarauja sulaikymo teisės paskirčiai – užtikrinti prievolės įvykdymą.

16.       Ieškovė pažymi, kad atsakovė, būdama profesionale verslininke ir turėdama žinoti ne tik savo teisių, bet ir prievolių apimtį, kategoriškai reikalavo įvykdyti vienintelę sąlygą, po kurios ji būtų atidavusi automobilį – apmokėti jos norimą ir ieškovės ginčijamą sąskaitą. Anot ieškovės, nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų atsisakiusi pateikti atsakovės reikalaujamą prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę; priešingai, ne kartą telefonu ir 2022 m. rugpjūčio 1 d. rašytinėje pretenzijoje atsakovei buvo siūloma ieškoti kitų galimų ginčo išsprendimo būdų, tačiau atsakovė tai ignoravo. Be to, jokio pranešimo apie tai, kad atsakovė naudojasi automobilio sulaikymo teise, ieškovė nėra gavusi, todėl automobilis nuo 2022 m. birželio 21 d. buvo saugomas neteisėtai.

17.       Ieškovė, nesutikdama su atsakovės argumentais, nurodo, kad jos išdėstyta pozicija dėl teisinių santykių kvalifikavimo yra nenuosekli, nes iš pradžių ji bando įrodinėti, jog ieškovė teisiniame santykyje su atsakove veikė ne kaip savininkė, o kaip priverstinė automobilio saugotoja, tačiau didžioji argumentų dalis vėliau suvedama į automobilio savininkės prievolių, kylančių iš SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies normų, aiškinimą.

18.       Ieškovė pažymi, kad tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutartys (ginčo sutartis) ginčo aplinkybių kontekste vertintinos identiškai. Visų pirma, abiejose sutartyse turto savininkės interesas yra išimtinai finansinis, sietinas su jo gaunamu atlygiu pagal sutartį dėl leidimo valdytojui naudotis savininkui priklausančia transporto priemone; lizingo sutartyje savininkė gauna pelną palūkanų forma; tuo tarpu išperkamosios nuomos sutartyje savininkė gauna pelną nuomos mokesčio, į kurį įskaičiuotas ir atlygis už transporto priemonės įsigijimo finansavimą, forma (t. y. pelnas gaunamas kaip atlygis už naudojimąsi savininkės įsigytu daiktu). Antra, nepaneigiamas faktas, kad tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutartyje faktinė turto valdytoja yra ne ieškovė, kuri yra tik ekonominė turto savininkė. Taigi, ieškovės vertinimu, būtent šios aplinkybės yra esminės vertinant, kokios tokiais atvejais yra ekonominio turto savininkės atsakomybės už priverstinio saugojimo išlaidas sąlygos ir apimtis.

19.       Ieškovė aiškina, kad niekur nėra nurodžiusi, jog policijos įstaigų su saugojimo paslaugas teikiančiais ūkio subjektais sudaromos sutartys yra sudaromos savininkų ar valdytojų interesais. Priešingai, tokios sutartys sukelia teisines pasekmes (iš esmės neigiamas) jų sudaryme nedalyvavusiems asmenims (o ne sudaromos jų interesais, siekiant juos apsaugoti). Be to, byloje nėra keliamas ginčas nei dėl atsakovės teisės saugoti automobilį iki 2022 m. birželio 20 d., nei dėl taikomo šios paslaugos tarifo (ką būtent ir reguliuoja minėta sutartis), todėl teiginys, kad atsakovės su Telšių apskrities Vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – Telšių apskrities VPK) sudaryta saugojimo paslaugų sutartis tenkina ieškovės interesus, yra nepagrįstas ir nereikšmingas šios bylos išsprendimui.

20.       Ieškovė, nesutikdama su atsakovės siūlomu teisinių santykių kvalifikavimu, perkvalifikuojant juos iš nuosavybės teisinio santykio į priverstinės pasaugos teisinį santykį, nurodo, kad nekeldama ginčo dėl to ar gali/negali ieškovė naudotis automobiliu (tai nėra bylos ginčo dalykas), tokią atsakovės poziciją ieškovė laiko ne tik teisiškai nepagrįsta, bet ir akivaizdžiai nesąžininga. Ieškovė pažymi, kad kol nėra priimtas sprendimas konfiskuoti automobilį perduodant jį valstybės nuosavybėn, būtent ieškovė yra automobilio savininkė, turinti nuosavybės teisę ir galinti ją įgyvendinti savo nuožiūra; ieškovės, kaip savininkės, nuosavybės teisė yra ribojama ne atsakovės norais ar įsivaizdavimu, o būtent automobiliui taikomomis baudžiamosiomis procesinėmis prievartos priemonėmis, kurios buvo pritaikytos šiuo individualiu atveju. Pabrėžia, kad jeigu baudžiamojo proceso įstatymas leidžia savininkei teikti prašymą dėl leidimo pačiai perimti ir saugoti savo turtą, atsakovė neturi teisinio pagrindo tokios savininkės teisės neigti.

21.       Ieškovė neįrodinėja, kad atsakovė turi nuolat tikrinti transporto priemonės teisinę būklę, domėtis ar pasikeitė/nepasikeitė savininkai ir pan., tačiau ieškovė įrodinėja, jog išlaidų, galimai susidariusių dėl atsakovės kontrahento neveikimo, atlyginimas negali būti perkeltas ieškovei. Ieškovės nuomone, tuo atveju, jeigu saugojimo išlaidos visa apimtimi nėra atlyginamos dėl atsakovės kontrahento (policijos) neveikimo, tai yra atsakovės ir jos kontrahentų abipusių prievolių sritis, neturinti jokios įtakos ieškovės, kaip savininkės, prievolių apimčiai.

22.       Ieškovė aiškina, kad ėmėsi išankstinių verslo rizikos valdymo priemonių, įtraukdama į Nuomos sutartį atitinkamas nuostatas, susijusias su automobilio valdytojo pareiga nedelsiant pranešti apie automobilio priverstinį nuvežimą ir/ar saugojimą. Anot ieškovės, tai yra iš esmės pagrindinė priemonė, kuria ji gali valdyti su trečiojo asmens veiksmais susijusias rizikas; jokių kitų veiksmingų priemonių kontroliuoti faktinio savininko veiksmus ieškovė neturi ir negali imtis. Kita vertus, ieškovė nesutinka su atsakovės vertinimu, jog trečiajam asmeniui žinant apie automobilio priverstinį nuvežimą, ieškovė taip pat laikytina tinkamai informuota apie šį faktą. Ieškovė pažymi, kad akcentuodama ieškovės verslo keliamas rizikas, atsakovė pamiršo savo pačios verslo prisiimamas rizikas, susijusias su savininkės tinkamu neinformavimu apie saugomą turtą, kas yra numatyta imperatyviose teisės normose ir kas sukelia atsakovei teisinius padarinius bei apsprendžia jos elgesio modelį analogiškais kaip šis atvejais.

23.       Be to, pabrėžia, kad trečiojo asmens prievoles apibrėžia ne jo mokumas, o SEAKĮ normos ir kasacinio teismo suformuota jų taikymo praktika. Šiuo atveju ieškovė prisiima riziką, susijusią su Nuomos sutarties nevykdymu ir su regreso teisės dėl saugojimo išlaidų realiu išieškojimu, tačiau lygiai taip pat atsakovė prisiima šią riziką, kadangi trečiojo asmens mokumas ar nemokumas, priteisiant saugojimo išlaidas iš šių abiejų subjektų, nėra priežastis didinti savininkės atsakomybės apimtį; priešingu atveju galima būtų kelti klausimą, kokiu tikslu SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies normose iš viso minimas transporto priemonės valdytojas. Ieškovė neneigia nei SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies normų turinio, nei solidariosios prievolės esmės, tačiau tokio pobūdžio bylose visos saugojimo išlaidos nėra priteisiamos solidariai iš savininkės ir valdytojo, o savininkės ir/ar valdytojo civilinė atsakomybė būna individualizuojama, atitinkamai mažinant savininkės atsakomybę.

24.       Ieškovė nurodo, kad atsakovė nepateikė jokių realių atsikirtimų į jos argumentus dėl saugojimo išlaidų, apimančių laikotarpį nuo 2022 m. birželio 21 d. iki 2022 m. liepos 27 d., t. y. atsiradusių jau po to, kai atsakovė vienašališkai atsisakė grąžinti saugomą automobilį; iš išdėstytų argumentų nėra aišku ar atsakovė naudojosi automobilio sulaikymo teise, ar vis tik savo atsisakymą grąžinti automobilį ieškovei grindė kitu teisiniu pagrindu. Be to, atsakovė bando abstrakčiais samprotavimais, be jokių įrodymų, paneigti ieškovės teiginį, kad automobilį atsakovė sutiko grąžinti išimtinai su vienintele sąlyga – visiškai apmokėjus motyvuotai ginčijamas saugojimo išlaidas.

25.       Ieškovė pažymi, kad yra nurodžiusi visas jai žinomas faktines aplinkybes, su kuriomis yra siejamas ieškinio reikalavimas priteisti būtent tas lėšas, kurių atsakovė neturėjo teisinio pagrindo gauti, o jas gavo tik dėl savo neteisėtų veiksmų – piktnaudžiaudama savo teise, atsisakydama grąžinti automobilį ir tokiu būdu priversdama saugojimo išlaidas siekiančią sumažinti teisėtą savininkę prieš jos valią apmokėti ginčijamą sąskaitą. Atsakovė, neturėdama tam teisinio pagrindo (sutartinio ar įstatyminio), gavo iš ieškovės saugojimo išlaidų atlyginimą už du skirtingus laikotarpius.

26.       Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas, kadangi ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą atsakovė gavo neturėdama nei sutartinio, nei įstatyminio pagrindo. Be to, byloje nėra ginčijama atsakovės teisė nuvežti ir saugoti automobilį, kaip ir nėra ginčijamas saugojimo įkainis; šiuo atveju ginčas keliamas dėl saugojimo laikotarpio, už kurio išlaidas ieškovė turi būti atsakinga. Būtent šio ginčo aspekto tiesiogiai nereglamentuoja nei SEAKĮ, nei atsakovės ir Telšių apskrities VPK sudaryta saugojimo paslaugų sutartis. Taigi, viena vertus, nėra aišku kaip turėtų būti kvalifikuojamas ginčo teisinis santykis, kita vertus, atsakovės teiginiai dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto netaikymo tuo pagrindu, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis, taip pat nėra nekvestionuotini.

27.       Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją ir prašė ieškinį tenkinti. Pakartotinai paaiškino, kad, anot ieškovės, automobilio savininkas atsako tik nuo jo tinkamo informavimo apie sulaikytą ir saugomą automobilį; šiuo atveju byloje įrodyta, jog ieškovė apie ginčo automobilio nuvežimą ir saugojimą sužinojo tik 2022 m. birželio 14 d. Be to, pagal atsakovės ir policijos sudarytą sutartį, atsakovė privalėjo informuoti tiek valdytoją, tiek savininką apie automobilio saugojimą, o automobilį grąžinti savininkui pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir policijos leidimą atsiimti automobilį (t. y. nereikalaujant visų išlaidų apmokėjimo), tačiau nagrinėjamu nei policija, nei atsakovė iki 2022 m. birželio 14 d. apie ginčo automobilį neinformavo ieškovės. Nurodė, kad atsakovė, tarp šalių kilus ginčui dėl mokėtinos automobilio saugojimo sumos, negalėjo toliau jo saugoti ir dar skaičiuoti saugojimo išlaidas. Ieškovės vertinimu, atsakovė iš esmės pagal SEAKĮ normas galėjo naudotis sulaikymo teise ir sulaikyti automobilį iki visiško apmokėjimo, tačiau negalėjo už tą laikotarpį skaičiuoti saugojimo išlaidų; be to, atsakovė net tinkamai nepranešė apie sulaikymo instituto naudojimą; anot ieškovės, tai buvo/yra neproporcingas savigynos būdas; tuo labiau atsakovė neįrodė realiai patirtų išlaidų už nurodytą saugojimą. Ieškovės manymu, pasauga šiuo atveju pasibaigė po leidimo atsiimti ginčo automobilį išdavimo. Atstovas patvirtino, kad ieškovė nagrinėjamu atveju nesiūlė atsakovei užtikrinimo prievolės, kadangi atsakovė reikalavo tik visiško išlaidų apmokėjimo, todėl ieškovė, siekdama nedidinti nurodytų išlaidų, turėjo sumokėti visą reikalautą sumą.

28.       Atsakovė UAB „Sauda“ atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29.       Nurodo, kad ieškinio argumentai, susiję su verslininkų sudaromomis lizingo (finansinės nuomos) sutartimis dėl išimtinai finansinio intereso gauti pelną, atmestini, nes ieškovė su trečiuoju asmeniu sudarė Sutartį dėl automobilio nuomos nuo 2022 m. gruodžio 16 d. iki 2024 m. gruodžio 5 d.

30.       Atsakovė aiškina, kad veikdama pagal su Telšių apskrities VPK 2020 m. liepos 15 d. sudarytą Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 86-ST2-47 (toliau – sutartis Nr. 86-ST2-47), pagal Telšių apskrities VPK pareigūno 2022 m. balandžio 17 d. surašytą Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą Nr. 0122000222795, surašytą pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas Nr. 5-V-200), 2022 m. balandžio 17 d. priverstinai nuvežė ginčo automobilį ir pradėjo jį saugoti.

31.       Anot atsakovės, automobilis buvo nuvežtas ir saugomas siekiant užtikrinti jo konfiskavimą baudžiamojoje byloje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnį ir, tenkinant ieškovės prašymą, buvo perduotas ieškovės tolesniam saugojimui. Pažymi, kad ginčo automobilis buvo tinkamai jos saugomas, todėl ieškovė neprivalėjo jo atsiiminėti, nes sprendimas dėl automobilio nekonfiskavimo dar nebuvo priimtas; leidimas atsiimti iš priverstinės pasaugos taip pat neišduotas, nes ieškovė automobilį perėmė su sąlyga saugoti iki kol byla bus baigta nagrinėti teisme.

32.       Nurodo, kad iki šiol neturi ir neprivalo turėti automobilio registracijos liudijimo kopijos, atitinkamai atsakovė nežinojo ir neprivalėjo žinoti, jog trečiasis asmuo A. B. yra ne savininkas, kad yra ir kita solidari skolininkė – ieškovė. Jeigu būtų laikomasi ieškinio logikos, atsakovė turėtų nuolatos tikrinti ar nėra kitų bendraturčių ar bendravaldytojų, ar pasaugos eigoje neatsirado jų daugiau. Atsakovės teigimu, kadangi trečiasis asmuo Akte Nr. 0122000222795 pasirašė, kad jį gavo, tai reiškia, jog trečiasis asmuo žinojo automobilio buvimo aplinkybes atsakovės automobilių saugojimo aikštelėje. Be to, trečiasis asmuo skambino atsakovės direktoriui ir klausė, ko reikia, kad galėtų atsiimti savo automobilį ir kiek tai kainuos; Nuomos sutarties trečiasis asmuo neminėjo. Teigia, kad atsakovė vadovavosi Telšių apskrities VPK 2022 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 86-S-1945, kurio priede – kaip ginčo automobilio savininkas ar valdytojas, buvo įrašytas A. B. Anot atsakovės, jeigu vienas iš solidariųjų skolininkų pasirašė, kad žino apie automobilio nuvežimo faktą, laikytina, jog šią aplinkybę žino visi kiti solidarieji skolininkai.

33.       Taigi, atsakovė, kuriai nekilo klausimų dėl automobilio savininkės (valdytojos), neturėjo teisės be pagrindo savo iniciatyva domėtis įrašais apie automobilį ir jo savininkus Kelių transporto priemonių registre. Anot atsakovės, ieškovė turėjo atsižvelgti į aplinkybes, kad atsakovė, neturinti duomenų apie baudžiamosios bylos eigą, neturinti pagrindo abejoti pasaugos davėjų Telšių apskrities VPK ir trečiojo asmens raštuose nurodyta informacija apie vieną automobilio savininką (valdytoją), kuriam nuvežimo ir saugojimo aplinkybės žinomos, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo rinkti, tikrinti ar atnaujinti duomenis apie kitus automobilio savininkus ir neturėjo pakartotinai informuoti automobilių savininkų apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti.

34.       Atsakovė pažymi, kad ieškovės verslo specifika lemia, jog automobilio turėjimas nuosavybės teise ne tik mažina, bet ir didina ieškovės transporto priemonių nuomos rizikas dėl Nuomos sutarties neįvykdymo, pavyzdžiui, neatsiskaitant (nesusimokant už nuomą, nekompensuojant savininkei atsirandančių nuostolių). Tuo tarpu atsakovės transporto priemonių pasaugos verslo riziką dėl neatsiskaitymo mažina speciali SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies norma, nustatanti imperatyvaus pobūdžio piniginę, be to, solidariąją, nedalomą pasaugos davėjų savininkų (SEAKĮ 2 straipsnio 77 dalis) ir valdytojų (SEAKĮ 2 straipsnio 83 dalis) prievolę, kylančią iš įstatymo, atsiskaityti su saugotoju už priverstinį transporto priemonių transportavimą bei saugojimą iki transporto priemonės paėmimo iš stovėjimo aikštelės. Atsakovės vertinimu, ieškovė nepagrįstai savo automobilio nuomos verslo riziką dėl to, kad trečiasis asmuo, ieškovės teigimu, yra nemokus, bando perkelti atsakovei ir Telšių apskrities VPK.

35.       Aiškina, kad ieškovė save tiek ikiteisminiuose santykiuose su atsakove, tiek byloje pozicionuoja kaip automobilio savininkę, bet ne kaip antrąją saugotoją, kokiu, pavyzdžiui, galėtų būti kitas verslo subjektas – pasaugos teikėjas, laimėjęs viešąjį pirkimą automobilio priverstinei pasaugai po Sutarties Nr. 86-ST2-47 su atsakove pasibaigimo suėjus sutarties terminui. Tokiu atveju gali kilti ginčas dėl mokėjimo pirmajam saugotojui termino suėjimo ir dėl to, ar antrasis saugotojas kvalifikuotinas valdytoju; antrajam saugotojui nesumokėjus už pirmojo saugotojo suteiktas paslaugas, pirmasis ir antrasis saugotojai taptų solidariais saugomo daikto savininko (valdytojo) kreditoriais.

36.       Atsakovė nurodo, kad šiame ginče yra du Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai solidariajai skolininkų – savininko ir valdytojo, prievolei atsirasti: pirma, nes tai numatyta SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje; antra, nes atsakovės prievolės dalykas – automobilio grąžinimas ir solidariųjų skolininkų ieškovės ir A. B. prievolė susimokėti, yra nedalus.

37.       Atsakovė pažymi, kad priešpriešinę susimokėjimo pareigą skolininkas (tai gali būti ieškovė, trečiasis asmuo ar jų atstovas), ketinantis atsiimti automobilį iš priverstinės pasaugos, turi įvykdyti anksčiau, nei kreditorė-saugotoja grąžins automobilį, nes taip numatyta SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje. Teigia, kad ieškovė savo mokėjimo prievolės SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka nevykdė net ir toje dalyje, kurią pripažįsta, ginčijosi, todėl atsakovei neatsirado pareigos perduoti ginčo automobilį. Be to, ieškovė įrodinėja, kad yra patyrusi panašių ginčų dalyvė, todėl atsiskaitymo ir jo užtikrinimo ypatumus analogiškais atvejais turi gerai žinoti; kai tik ieškovė 2022 m. liepos 27 d. įvykdė solidariąją mokėjimo prievolę, atsakovė 2022 m. liepos 28 d. grąžino jai automobilį.

38.       Aiškina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylą, be kita ko, konstatavo, jog teisiniu reguliavimu įtvirtintas vienintelis, visais atvejais (saugant priverstinai nuvežtas transporto priemones jų stovėjimo aikštelėse) taikomas transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas būdas – transporto priemonės negrąžinimas (sulaikymas), kol ta prievolė bus įvykdyta. Taigi, atsakovės teigimu, pagal nurodytą teisinį reguliavimą šalims nesuteikta net galimybių susitarti kitaip, negu nustatyta imperatyviose teisės normose. Be to, pažymi, kad ieškovei buvo siūloma pateikti ir adekvatų prievolės užtikrinimą (draudimo bendrovės, banko garantija, laidavimas).

39.       Anot atsakovės, ieškovė yra automobilio savininkė (SEAKĮ 2 straipsnio 77 dalis; davėja pagal Nuomos sutartį), o trečiasis asmuo (SEAKĮ 2 straipsnio 83 dalis; gavėjas pagal Nuomos sutartį) yra jo valdytojas. Pabrėžia, kad Nuomos sutartimi trečiasis asmuo įsipareigojo ieškovei pranešti jei kitas asmuo areštuotų, laikinai sulaikytų ar kitaip apribotų ieškovės ir trečiojo asmens teises automobilio atžvilgiu ir prisiima visą riziką ir atsakomybę (Nuomos sutarties 8.2 punktas). Atsakovės vertinimu, Nuomos sutarties sąlygų laikymosi kontrolė yra ieškovės verslo dalis ir jos rizika dėl to, kad solidariai pagal SEAKĮ prieš saugotoją ir visiškai pagal Nuomos sutartį prieš ieškovę atsakingas ieškovės kontrahentas – trečiasis asmuo A. B., pažeidė savo prievoles ieškovei, kylančias iš įstatymų ir Nuomos sutarties.

40.       Atsakovė pažymi, kad ieškovė prašo priteisti 919,60 Eur dydžio be pagrindo įgytas lėšas, tačiau nenurodo konkrečios CK normos, neįrodinėja sąlygų, kurios turi būti, kai taikomi subsidiarieji teisės gynybos būdai, t. y. dėl kitais pagrindais atsiradusios prievolės, a fortiori nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.242 straipsnis) ar be pagrindo įgyto turto grąžinimo (CK 6.237 straipsnis). Teigia, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas tik tada, kai praturtėjimui nėra teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir pan.); pažymi, jog nagrinėjamu atveju lėšos buvo gautos pagal atsakovės ir policijos sudarytą sutartį, todėl nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatos netaikytinos.

41.       Atsakovė aiškina, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji yra automobilio savininkė (registracijos liudijimo ir pan.). Be to, nagrinėjamu atveju ieškovė su trečiuoju asmeniu sudarė išperkamosios nuomos sutartį, o ne lizingo sutartį, nes būtina lizingo sutarties sąlyga yra daikto naudojimas verslo tikslais. Anot atsakovės, Sutartis Nr. 86-ST2-47 yra sudaryta trečiųjų asmenų kreditorių, kuriais byloje yra ieškovė ir trečiasis asmuo, interesais (CK 6.191 straipsnis). Be to, transporto priemonių savininko ir valdytojo teisės bei pareigos, ginčui aktualiame kontekste, iš esmės yra tapačios, lygiavertės.

42.       Atsakovė nurodo, kad jos sprendimas pateikti ieškovei 2022 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą SAF Nr. 3293 ir vietoj šios pateikti 2022 m. liepos 27 d. PVM sąskaitą faktūrą SAF Nr. 3349 yra Sutarties Nr. 86-ST2-47 vykdymas. Be to, ieškovės sąskaitos apmokėjimas 2022 m. liepos 27 d. mokėjimo nurodymu taip pat yra Sutarties Nr. 86-ST2-47 vykdymas. Anot atsakovės, ieškovė neįrodinėja, kad sąskaitos buvo teikiamos pažeidžiant Sutartį Nr. 86-ST2-47; ieškovė tik įrodinėja, kad atsakovė nenusprendė dėl ieškovės atsakomybės solidarioje prievolėje dalies, t. y. neatsisakė ieškovės atžvilgiu solidarumo ir nesumažino ieškovės mokėtinos sumos A. B. nenaudai iki sumos, apskaičiuotos pagal Sutartį Nr. 86-ST2-47, už pasaugą už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 14 d. iki 2022 m. birželio 20 d.

43.       Anot atsakovės, ieškovė faktiškai įvykdė solidariąją savo ir trečiojo asmens prievolę, nors to nepripažįsta ir įrodinėja, kad atsakovei nebuvo teisinio pagrindo (nei įstatymo, nei sutarties) iš jos reikalauti, kad ieškovė viena įvykdytų visą solidariąją prievolę; kad dėl to ieškovei atsirado nuostolių, kuriuos turi atlyginti atsakovė, o ne solidarus bendraskolis A. B. pagal regresinį ieškovės reikalavimą jo dalinės prievolės dydžiu.

44.       Atsakovė aiškina, kad jos kaltės dėl tariamai pavėluoto ginčo automobilio grąžinimo nėra; atsakovė nuosekliai reikalavo pirmiau sumokėti pagal pateiktą ieškovei 2022 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą, nes pagal SEAKĮ visos išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš stovėjimo aikštelės; atitinkamai, atsakovės vertinimu, nėra pagrindo automobilio negrąžinimą kvalifikuoti kaip Sutarties Nr. 86-ST2-47 vykdymo sustabdymu, t. y. kol priverstinai saugomas automobilis nustatyta tvarka neatsiimtas, tol pasaugos santykiai tęsiasi. Pažymi, kad ieškovė šios sąskaitos neapmokėjo, tačiau vos tik paaiškėjo kada ieškovė atvyks atsiimti automobilio, atsakovė 2022 m. liepos 27 d. išrašė kreditinę sąskaitą -701,80 Eur sumai ir pateikė kitą 2022 m. liepos 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, po kurios apmokėjimo, nedelsiant grąžino ginčo automobilį.

45.       Be to, anot atsakovės, ieškovė, turėdama pagal CK prievolę teikti pasiūlymą dėl prievolės užtikrinimo, jokio užtikrinimo varianto atsakovei nepasiūlė. Taigi, atsakovės vertinimu, prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma (jeigu toks būtų teismo nustatytas), buvo panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų.

46.       Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai iš esmės palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją ir su ieškiniu nesutiko. Pakartotinai paaiškino, kad atsakovė nežinojo, jog ginčo automobilio savininku buvo ne trečiasis asmuo A. B., o ieškovė; atsakovė neturėjo pagrindo abejoti policijos pateiktais duomenimis, kuriuose buvo nurodytas tik trečiasis asmuo, atitinkamai neturėjo pagrindo ir pareigos tikrinti Regitros duomenų; tuo labiau, anot atstovų, atsakovė net neturi teisės tikrinti tokių duomenų. Kita vertus, pažymėjo, kad ginčo automobilio valdytojas (trečiasis asmuo) buvo tinkamai informuotas apie automobilio nuvežimą ir saugojimą, todėl pagal Nuomos sutartį turėjo apie tai pranešti ir solidariajai skolininkei – ieškovei; teigė, jog savininko ir valdytojo teisės bei pareigos tapačios, o atsakomybė solidari; laikė, jog ieškovė laikytina tinkamai informuota apie nuvežtą ir saugomą transporto priemonę irgi 2022 m. balandžio 17 d. (kai tai tapo žinoma valdytojui – trečiajam asmeniui), nes pakanka, jog būtų pranešta arba valdytojui, arba savininkui. Nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą atsakovė gali grąžinti transporto priemones savininkams ir/ar valdytojams tik po saugojimo išlaidų apmokėjimo ir policijos leidimo išdavimo. Pakartotinai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo pritaikyta ieškovės sutartinė atsakomybė (ieškovė atsiskaitė pagal atsakovės ir policijos sudarytą sutartį), todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas netaikomas. Aiškino, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pasinaudojo CK 6.207 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise sulaikyti savo prievolės vykdymą (automobilio grąžinimą) iki ieškovės prievolės įvykdymo (apmokėjimo už saugojimą arba užtikrinimo priemonės pateikimo), tačiau pasaugos santykiai tęsėsi toliau.

47.       Trečiajam asmeniui A. B. procesiniai dokumentai įteikti asmeniškai 2022 m. lapkričio 14 d., tačiau per teismo nustatytą terminą trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir bylos nagrinėjime nedalyvavo.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

48.       Iš byloje pateiktų rašytinių duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė UAB „mogo LT“ ir trečiasis asmuo A. B. 2020 m. gruodžio 16 d. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. RNT16122020/0022, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo suteikti už užmokestį trečiajam asmeniui A. B. automobilį Audi A5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), laikinai valdyti ir naudotis nuomos pagrindu, su galimybe jį išpirkti, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, o trečiasis asmuo įsipareigojo mokėti įmokas ir vykdyti kitus įsipareigojimus sutartyje nustatyta tvarka (sutarties 2.1 punktas). Tuo pagrindu 2020 m. gruodžio 16 d. tarp ieškovės, trečiojo asmens ir pardavėjo (byloje nedalyvaujančio fizinio asmens) buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė nusipirko nurodytą automobilį Audi A5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir perdavė trečiajam asmeniui A. B.

49.       Iš 2022 m. balandžio 17 d. Telšių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto Nr. 012200022795 nustatyta, kad apžiūrint ir nuvežant transporto priemonę Audi A5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyvavo jos savininkas (valdytojas) A. B., kuriam buvo įteiktas nurodytas aktas.

50.       2022 m. birželio 14 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato 2022 m. birželio 14 d. rašte dėl informacijos pateikimo ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), adresuotame ieškovei, nurodyta, kad 2022 m. balandžio 17 d. A. B., kuris yra automobilio valdytojas, įsigijęs minėtą automobilį išperkamąja nuoma, vairavo ieškovei priklausančią transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas didesnis nei 1,5 prom. girtumas.

51.       Nustatyta, kad ieškovė 2022 m. birželio 14 d. pateikė atsakymą į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato paklausimą, kuriuo prašė nekonfiskuoti automobilio ir leisti jį atsiimti.

52.       Iš 2022 m. birželio 20 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato rašto nustatyta, kad, išnagrinėjęs ieškovės prašymą, Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras suteikė leidimą grąžinti ginčo automobilį iš atsakovės aikštelės ieškovei ir įpareigojo ieškovę jį saugoti iki kol byla bus baigta nagrinėti teisme.

53.       Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė 2022 m. birželio 20 d. kreipėsi į atsakovę dėl ginčo automobilio grąžinimo. Nustatyta, kad atsakovė UAB „Sauda“ ieškovei UAB „mogo LT“ išrašė: 2022 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija SAF Nr. 3293, suma 701,80 Eur (su PVM), už ginčo transportavimą ir saugojimą (65 d.); taip pat 2022 m. liepos 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija SAF Nr. 3349, suma 1 059,96 Eur (su PVM), už ginčo transportavimą ir saugojimą (102 d. – nuo 2022 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. liepos 28 d.); 2022 m. liepos 27 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Serija SAF Nr. 3293, suma - 701,80 Eur (su PVM).

54.       Iš byloje pateikto elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad ieškovė 2022 m. birželio 21 d. el. laišku pasiūlė atsakovei padengti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 14 d. iki 2022 m. birželio 20 d., tačiau atsakovė 2022 m. birželio 21 d. el. laišku su ieškovės pasiūlymu nesutiko.

55.       Ieškovė 2022 m. liepos 19 d. pateikė atsakovei reikalavimą gražinti transporto priemonę Audi A5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), be kita ko, nurodydama, jog nesutinka atlyginti ginčo automobilio saugojimo išlaidas nuo jo nuvežimo (2022 m. balandžio 17 d.) iki jos atsiėmimo dienos. Atsakovė 2022 m. liepos 20 d. pranešimu Nr. A03-07/22 nurodė, jog automobilis yra neatsiimtas ir PVM sąskaita faktūra neapmokėta.

56.       Nustatyta, kad ieškovė 2022 m. liepos 27 d. mokėjimo nurodymu pervedė atsakovei 1 059,96 Eur sumą; byloje nekilo ginčo dėl to, kad tuo pagrindu atsakovė 2022 m. liepos 28 d. grąžino ieškovei ginčo automobilį.

57.       Ieškovė 2022 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei pateikė pretenziją dėl nepagrįsto reikalavimo apmokėti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

58.       Nustatyta, kad atsakovė su Telšių apskrities VPK 2020 m. liepos 15 d. sudarė transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 86-ST2-47.

59.       Iš prie 2022 m. gegužės 6 d. Telšių apskrities VPK rašto Nr. 86-S-1945, adresuoto atsakovei, esančio priedo nustatyta, kad ginčo automobilio savininku ar valdytoju nurodytas A. B.

Ieškinys tenkintinas.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl šalių santykių kvalifikavimo

60.       Pagal CK

61.       Kasacinis teismas, aiškindamas civilinių teisinių santykių, kilusių iš tretiesiems asmenims priklausančių transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo, kaip, kad nagrinėjamu atveju, turinį, tokio pobūdžio teisinius santykius kvalifikavo kaip pasaugos sutartį, sudarytą trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis, 6.830-6.849 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d., priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).

62.       Priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu: SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės. Taigi, šioje įstatymo normoje yra išvardyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

63.       Taigi, pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo (šioje byloje – atsakovės) ir davėjo (šioje byloje – Telšių apskrities VPK) teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko (valdytojo) bei saugotojo teisiniai santykiai. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę tokios pačios būklės, kokios ji buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su transporto priemonės nuvežimu susijusias išlaidas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-378/2022).

64.       Be to, nagrinėjamu atveju atsakovė, be kita ko, teigė, jog ieškovės nurodyta praktika šioje byloje netaikytina, nes ji suformuota bylose, kuriose tarp bylos šalių buvo atsiradę teisiniai lizingo santykiai, o nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir trečiojo asmens buvo/yra atsiradę nuomos (išperkamosios) santykiai.

65.       Teismas pažymi, kad šiuo atveju transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutarties (faktiškai išperkamosios nuomos sutarties) davėjo (ieškovės), kaip ir lizingo davėjo, pagrindinis tikslas – ne įgyti daiktą nuosavybėn, o gauti pelną iš gavėjo finansavimo. Nuosavybės teisės palikimas davėjui iki bus sumokėta visa sutartimi sulygta kaina atlieka tam tikrą prievolės vykdymo užtikrinimo funkciją. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nors lizingo davėjas išlieka turto savininku teisine prasme, tačiau jo „ekonominiu“ savininku tampa lizingo gavėjas, kuris savo nuožiūra sprendžia, kaip jo plėtojamame versle naudoti pagal lizingo sutartimi gautą daiktą ir gauti iš to pelną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-191/2014). Taigi, iš esmės pritartina ieškovės pozicijai, kad tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutartys (kaip kad ginčo sutartis) ginčo aplinkybių kontekste vertintinos identiškai, atitinkamai ir teismų praktika taikytina abejoms nurodytoms sutartims.

Dėl atlyginimo, mokėtino už priverstinį transporto priemonės saugojimą, dydžio nustatymo

66.       Nagrinėjamu atveju ginčas byloje iš esmės kilo dėl ieškovės, kaip ginčo automobilio savininkės, prievolės apmokėti automobilio saugojimo išlaidas už tam tikrus laikotarpius, t. y. nuo automobilio nuvežimo ir pradėjimo jį saugoti iki ieškovės informavimo apie tai, taip pat nuo ieškovės kreipimosi į atsakovę dėl ginčo automobilio atsiėmimo iki faktinio automobilio atsiėmimo.

67.       Pažymėtina, kad transporto priemonės atsiėmimo iš aikštelės tvarką detalizuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d įsakymas Nr. 5-V-200 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo ir transporto priemonių važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu), kurio 13 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai priverstinai nuvežamos transporto priemonės savininko (valdytojo) vietoje nebuvo arba jis atsisakė paimti Priverstinio transporto priemonės nuvežimo (paėmimo) aktą ir (ar) Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, vienas Priverstinio transporto priemonės nuvežimo (paėmimo) akto ir (ar) Leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę egzempliorius ne vėliau kaip kitą darbo dieną ANK 573 straipsnyje nustatyta tvarka išsiunčiamas priverstinai nuvežtos transporto priemonės Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre nurodytam savininkui (valdytojui) (jei jis yra nurodytas šiame registre) arba įteikiamas transporto priemonės savininkui (valdytojui) jam atvykus į policijos įstaigą (kai transporto priemonės savininkas (valdytojas) į policijos įstaigą atvyksta iki aktas išsiunčiamas). Minėto aprašo 15-16 punktuose, be kita ko, nurodyta, kad transporto priemonė, kuri laikoma ūkio subjekto transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, teisės aktų nustatyta tvarka grąžinama, kai ūkio subjektas, saugantis priverstinai nuvežtą transporto priemonę, gauna iš policijos įstaigos Tvarkos aprašo 3 priede nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę.

68.       Taigi, kaip nurodyta, policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, turi pareigą pranešti transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis). Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šią įstatymo normą Kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

69.       Be to, kasacinio teismo pažymėta, kad pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021). Nagrinėjamu atveju tarp atsakovės ir Telšių apskrities VPK 2020 m. liepos 15 d. sudarytos sutarties 8.14 punkte atsakovė įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus ir valdytojus (jei savininkas ir transporto priemonės valdytojas nesutampa) apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti.

70.       Teismas pažymi, kad transporto priemonės savininkas tai asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise (SEAKĮ 2 straipsnio 77 dalis); nors nagrinėjamu atveju atsakovė, be kita ko, bylos nagrinėjimo metu kėlė abejones, jog byloje nėra pateikto ginčo automobilio registracijos pažymėjimo, tačiau, teismo vertinimu, byloje pateikta šio sprendimo 48 punkte nurodyta 2020 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, jog ieškovė, bent jau ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo ginčo automobilio savininkė (tai nurodyta ir įsiteisėjusiame Telšių apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-410-1112/2022, kuriame buvo sprendžiama dėl trečiojo asmens baudžiamosios atsakomybės vairavus transporto priemonę neblaiviam); transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę (SEAKĮ 2 straipsnio 83 dalis).

71.       Solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (Kelių eismo taisyklių 17 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).

72.       Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė, kaip ginčo automobilio savininkė, iki 2022 m. birželio 14 d. net nebuvo informuota apie priverstinai nuvežtą automobilį, tuo labiau apie jo vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti, tačiau atsakovė įrodinėjo, jog neturėjo pagrindo abejoti pasaugos davėjų Telšių apskrities VPK ir trečiojo asmens raštuose nurodyta informacija apie vieną automobilio savininką (valdytoją), t. y. automobilio savininku nurodytas trečiasis asmuo, kuriam nuvežimo ir saugojimo aplinkybės buvo žinomos (pasirašė nuvežimo akte); be to, atsakovė neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo rinkti, tikrinti ar atnaujinti duomenis apie kitus automobilio savininkus ir atitinkamai neturėjo pakartotinai informuoti automobilio savininko (valdytojo) apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovės pozicija.

73.       Teismas, sistemiškai įvertinęs tiek nurodytą teisinį reguliavimą, tiek teismų praktiką, tiek atsakovės ir Telšių apskrities VPK 2020 m. liepos 15 d. sutartį bei jos nuostatas, taip pat remdamasis bendraisiais civilinės teisės principais, sprendžia, kad tiek policijos įstaiga, tiek nuvežtos transporto priemonės saugotojas – šiuo atveju atsakovė, po priverstinio transporto priemonės nuvežimo privalo patikrinti viešus duomenis apie šią transporto priemonę ir jei transporto priemonės savininkas bei valdytojas (kuris nors ir dalyvavo priverstinai nuvežant nurodytą transporto priemonę) nesutampa, privalo informuoti automobilio savininką apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, apsiribojant aplinkybe, jog trečiasis asmuo – kaip ginčo transporto priemonės valdytojas, dalyvavo priverstinai nuvežant automobilį. Teismas taip pat neturi pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, kad jeigu vienas iš solidariųjų skolininkų pasirašė, kad žino apie automobilio nuvežimo faktą, laikytina, jog šią aplinkybę žino visi kiti solidarieji skolininkai, kadangi ši pozicija, teismo vertinimu, yra/būtų pernelyg formali, užkertanti galimybę transporto priemonės savininkui operatyviai būti informuotam apie priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę bei pernelyg didindama jo atsakomybę automobilio saugotojo atžvilgiu.

74.       Teismas taip pat kritiškai vertina atsakovės poziciją, kad atsakovė neturėjo pagrindo abejoti policijos pateiktais duomenimis, kuriuose buvo nurodytas tik trečiasis asmuo, atitinkamai neturėjo pagrindo ir pareigos tikrinti Regitros duomenų, tuo labiau kad atsakovė net neturi teisės tikrinti tokių duomenų. Visų pirma, teismas pažymi, kad į bylą pateiktuose rašytiniuose dokumentuose (nuvežimo akte ir policijos įstaigos 2022 m. gegužės 6 d. rašte) nebuvo aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, jog ginčo automobilio savininku yra trečiasis asmuo A. B.; juose nurodyta, jog minėtas asmuo yra transporto priemonės savininkas ar valdytojas. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, kaip minėta, tiek policijos įstaiga, tiek atsakovė, po priverstinio transporto priemonės nuvežimo, privalėjo patikrinti viešus duomenis apie šią transporto priemonę – nustatant, kas yra ginčo automobilio savininkas, o jei savininkas bei valdytojas nesutampa, informuoti automobilio savininką – šiuo atveju ieškovę, apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Kaip nustatyta nagrinėjant bylą, ieškovė apie priverstinai nuvežtą automobilį policijos įstaigos buvo informuota tik 2022 m. birželio 14 d., t. y. beveik po dviejų mėnesių nuo automobilio nuvežimo. Be to, teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų, kurie patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286, 41 straipsnyje numatyta, kad registro duomenys, išskyrus asmens duomenis, yra vieši ir teikiami gavėjams, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai ir (ar) ES teisės aktai nenustato kitaip, todėl atsakovės pozicija, kad ji neturėjo teisės tikrinti ginčo automobilio duomenų (tuo labiau vykdant tokią veiklą), vertintina kritiškai. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, laikytina, jog atsakovė, kuriai, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, tinkamai nevykdė savo pareigos nustatyti priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkės (ieškovės) (tikėtina, taupydama savo veiklos lėšas, nes Regitros išrašai gaunami atlygintinai) ir atitinkamai jos net neinformavo apie saugomą ginčo automobilį bei jo saugojimo/atsiėmimo sąlygas, tokiu būdu pati didindama saugojimo išlaidas (kuo atsakovė, kaip pelno siekiantis asmuo, iš esmės buvo suinteresuota).

75.       Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl transporto priemonės savininko pareigos atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas pavėluotai informuojamas apie jam priklausančios transporto priemonės nuvežimą, yra išaiškinęs, kad kai transporto priemonės saugotojas informuoja transporto priemonės savininką apie priverstinį jo transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus 4–5 mėnesiams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo priverstinio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui, tačiau ne visiškai atleisti transporto priemonės savininką nuo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009; 2021 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021; Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-109-280-2022).

76.       Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar naudotojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009).

77.       Taigi, pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas ir šį reguliavimą aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės savininko ir valdytojo informavimas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą sudaro pagrindą mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momento, o nuo informacijos apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui ar valdytojui, ko šiuo atveju ieškovė pagrįstai ir prašė atsakovės 2022 m. birželio 20-21 d., kai, sužinojusi apie privestinai saugomą ginčo automobilį, prašė jį grąžinti, sutinkant apmokėti išlaidas už laikotarpį nuo informavimo apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą (tačiau, kaip minėta, atsakovė atsisakė tokio ieškovės siūlymo, atitinkamai atsisakė grąžinti automobilį ir toliau jį saugojo, skaičiuodama saugojimo išlaidas).

78.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2022 m. balandžio 17 d. sprendimas dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo priimtas ieškovei nedalyvaujant. Byloje nėra įrodymų, kad policijos įstaigos atstovas ir/ar atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. per 3 dienas (ir vėliau iki 2022 m. birželio 14 d.), informavo ieškovę apie priverstinį jos automobilio nuvežimą. Taigi, ieškovė teisės aktų ir minėtos 2020 m. liepos 15 d. sutarties nustatyta tvarka nebuvo tinkamai informuota apie jai priklausančio automobilio nuvežimą ir saugojimą, tačiau, kaip minėta, aptariama aplinkybė nėra pakankamas pagrindas ieškovę visiškai atleisti nuo pareigos apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas, nes informaciją ieškovei apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą (nors ir nepateikiant duomenų apie saugojimo sąlygas) 2022 m. birželio 14 d pateikė policijos įstaiga (bet ne atsakovė), todėl atsakovė turi/turėjo pagrindą reikalauti atlyginti saugojimo išlaidų sumą ne nuo priverstinio automobilio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo ieškovei, t. y. nuo 2022 m. birželio 14 d. (kaip kad nurodo ieškovė ieškinyje), atitinkamai iki 2022 m. birželio 14 d. atsakovė neturėjo teisinio pagrindo gauti apmokėjimo už ginčo automobilio saugojimą.

79.       Ieškovė teigė, kad atsakovė neturėjo pagrindo skaičiuoti ginčo automobilio saugojimo išlaidų ir nuo 2022 m. birželio 21 d., nepagrįstai atsisakydama grąžinti automobilį, iki visiško nurodytų išlaidų apmokėjimo, t. y. 2022 m. liepos 27 d. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad iš esmės ji pasinaudojo CK 6.207 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise sulaikyti savo prievolės vykdymą (automobilio grąžinimą) iki ieškovės prievolės įvykdymo (apmokėjimo už saugojimą arba užtikrinimo priemonės pateikimo); kita vertus, ikiteisminėje stadijoje atsakovė tiksliai nenurodė ieškovei kokiu pagrindu atsisako grąžinti ginčo automobilį, t. y. kokiu pagrindu jį sulaiko.

80.       CK 6.207 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių. Pažymėtina, kad davėjo ir saugotojo sudaryta transporto priemonių pasaugos sutartis yra atlygintinė; saugotojas, pasinaudodamas daikto sulaikymo teise, užsitikrina tinkamą davėjo prievolės – už daikto saugojimą gauti pasaugos sutartyje sulygtą atlyginimą – įvykdymą. CK 6.840 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą jam saugoti daiktą tol, kol davėjas su juo neatsiskaitys. Nors daikto sulaikymo teisė suteikta įstatymu, tačiau jos vykdymo sąlygos ir tvarka įprastai nustatoma pasaugos sutartyje. Viena vertus, šiuo atveju nurodyta pasaugos sutartis buvo sudaryta, kaip minėta, tarp atsakovės ir Telšių apskrities VPK, atitinkamai ieškovė ir trečiasis asmuo apie sudarytą pasaugos sutartį nežinojo, nebuvo sutarties šalys, todėl minėtos sutarties sąlygos ieškovei ir trečiajam asmeniui nesukelia teisinių padarinių. Kita vertus, minėtas saugojimo išlaidas ieškovė, kaip ginčo automobilio savininkė, ir trečiasis asmuo, kaip jo valdytojas, privalėjo/privalo atlyginti remiantis teisiniu reguliavimu, t. y. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalimi. Kaip minėta, nurodytoje dalyje, be kita ko, nustatyta, jog šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės. Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčijo, kad nesiūlė atsakovei jokios užtikrinimo prievolės, o 2022 m. liepos 27 d. visiškai apmokėjo atsakovės reikalautą išlaidų sumą.

81.       Taigi, teismo vertinimu, SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies nuostatos ir kitas aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas iš esmės suteikė saugotojui – šiuo atveju atsakovei, teisę sulaikyti ieškovės automobilį iki tol, kol bus atlygintos visos saugojimo išlaidos arba pateiktas adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas. Pagal CK nustatytą teisinį reguliavimą, kaip minėta, daikto sulaikymo teisė baigiasi inter alia tuo atveju, kai skolininkas pateikia kreditoriui adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą; šiuo atveju skolininkas turi galimybę susigrąžinti sulaikytą daiktą anksčiau, nei jo prievolė bus įvykdyta. Tokiu CK nustatytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos skolininkui atgauti jam priklausantį daiktą, o kreditoriui, gavusiam adekvatų prievolės esmei savo reikalavimo įvykdymo užtikrinimą, išnyksta pareiga užtikrinti sulaikyto daikto saugumą, taip išlaikoma prievolės šalių interesų pusiausvyra, leidžiama išvengti piktnaudžiavimo sulaikymo teise.

82.       Atsakovės nurodytame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad ginčijamoje įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatoje („Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas įvykdymas užtikrinamas vieninteliu būdu – transporto priemonės negrąžinimu (sulaikymu), taip nesudarant prielaidų ją susigrąžinti adekvačiai užtikrinus minėtos prievolės įvykdymą, transporto priemonės savininko (jos teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis jam priklausančiu (teisėtai valdomu) turtu apribota labiau, nei būtina priverstiniu transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu besiverčiančio ūkio subjekto teisėtiems interesams apsaugoti. Todėl teismas pripažino, jog ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių kylančių nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvų, nesiderina su proporcingumo, taigi ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, atitinkamai padarė išvadą, kad SEAKĮ (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

83.       Taigi, nurodytu nutarimu Konstitucinis Teismas nutarė, kad minėta įstatymo nuostata savaime neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, jeigu sudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę, pateikus adekvatų prievolės atlyginti tokias išlaidas įvykdymą. Iš SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) matyti, kad asmeniui (savininkui ir/ar valdytojui), kurio automobilis buvo nutemptas ir saugomas, pareiga sumokėti už paslaugas arba savo prievolės įvykdymą užtikrinti CK nustatytais būdais ir tvarka buvo/yra iki automobilio atsiėmimo, t. y. pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, ieškovei buvo suteikta galimybė pateikti minėtų saugojimo išlaidų apmokėjimo įvykdymo užtikrinimą (kokią nors užtikrinimo priemonę), todėl ieškovei neatlikus nei vieno iš įstatyme numatytų veiksmų (nesumokėjus už paslaugas, nepateikus prievolės užtikrinimo), atsakovė transporto priemonę iš esmės pagrįstai grąžinti atsisakė, t. y. pagrįstai ją sulaikė.

84.       Kita vertus, teismas pažymi, kad daikto sulaikymas yra teisė, bet ne pareiga. Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas (CK 4.229 straipsnis). Taigi, šiuo atveju atsakovė sulaikymo veiksmus atliko ir tęsė veikdama savo rizika, kadangi ieškovei nesumokėjus saugojimo išlaidų ir nepateikus alternatyvaus prievolės užtikrinimo būdo, atsakovė, norėdama atgauti susidariusią skolą, galėjo rinktis ir kitus savo pažeistos teisės gynimo būdus, kaip teisė pareikšti ieškinį ir t. t., tačiau šiuo atveju pasinaudojo sulaikymo teise.

85.       Teismas neturi pagrindo pritarti ieškovės pozicijai, kad atsakovė privalėjo grąžinti jai ginčo automobilį iš karto po prokuroro leidimo išdavimo jį atsiimti. Nagrinėjamu atveju iš tiesų atsakovės ir Telšių apskrities VPK 2020 m. liepos 15 d. sutarties 8.13 punkte buvo nustatyta, kad atsakovė įsipareigoja grąžinti transporto priemones asmenims, pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir esant įgalioto policijos pareigūno, teismo, prokuroro ar ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno pasirašytam leidimui atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, tačiau teismas šioje vietoje pažymi, kad atsakovei ginčo automobilio sulaikymo teisė iš esmės nustatyta imperatyvioje teisės normoje – SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje.

86.       Viena vertus, kaip minėta, atsakovė nagrinėjamu atveju turėjo teisę pasinaudoti sulaikymo teise ir ja pasinaudojo, tačiau šiuo atveju būtina nustatyti ar už nurodytą ginčo automobilio sulaikymo laikotarpį atsakovė turi teisę gauti saugojimo išlaidų apmokėjimą. Teismo vertinimu, kiekvieną kartą, sprendžiant dėl apmokėjimo už priverstinai nuvežto automobilio sulaikymo laikotarpį, turėtų būti analizuojamos ir vertinamos aplinkybės, dėl kurių transporto priemonės saugotojas pasinaudoja šia, jam SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, teise, t. y. kiekvienas atvejis turėtų būti vertinamas individualiai, tačiau, kaip minėta, sulaikymo teisė yra teisė, o ne pareiga, todėl kiekvieną kartą asmuo, ja pasinaudojęs, veikia savo rizika.

87.       Nagrinėjamu atveju nustatyta (ir byloje dėl to ginčo nekilo), kad ieškovė, vos tik sužinojusi apie ginčo automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 2022 m. birželio 20-21 d. susisiekė su policijos įstaiga ir atsakove, gavo leidimą atsiimti transporto priemonę ir pasiūlė atsakovei padengti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 14 d. iki 2022 m. birželio 20 d., t. y. nuo faktinio sužinojimo apie nuvežtą ir saugomą automobilį iki jo atsiėmimo, tačiau atsakovė 2022 m. birželio 21 d. el. laišku su ieškovės pasiūlymu nesutiko (motyvuodama tuo, jog turi būti apmokėtos išlaidos, susidariusios nuo automobilio nuvežimo 2022 m. balandžio 17 d.), tokiu būdu, nors tiesiogiai ir nepranešusi, pasinaudojo aukščiau nurodyta jai suteikta sulaikymo teise.

88.       Kita vertus, kaip nustatyta šiame sprendime, atsakovė iki 2022 m. birželio 14 d. neturėjo teisinio pagrindo gauti apmokėjimo už ginčo automobilio saugojimą, todėl darytina išvada, jog šiuo atveju atsakovė nepagrįstai pasinaudojo ir jai suteikta sulaikymo teise, nes reikalavo to, kas jai nepriklausė. Atitinkamai darytina išvada, kad atsakovė nagrinėjamu atveju neturėjo teisinio pagrindo gauti saugojimo išlaidų apmokėjimo ir už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 21 d. (kai ieškovei buvo suteiktas leidimas atsiimti automobilį ir ji aiškiai sutiko apmokėti išlaidas nuo 2022 m. birželio 14 d. iki 2022 m. birželio 20 d.). Nors ieškovė išlaidų už nurodytą laikotarpį atsakovei faktiškai 2022 m. birželio 21 d. ir neapmokėjo, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti ieškovės 2022 m. birželio 20 d. pasiūlymu, kad jeigu atsakovė tuo metu būtų sutikusi ieškovei grąžinti automobilį, nurodytos išlaidos ieškovės būtų apmokėtos.

Dėl permokos/be pagrindo gautų lėšų grąžinimo

89.       CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą (CK 6.240 straipsnio 1 dalis).

90.       Vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2018 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018; 2019 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-313/2019).

91.       Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai, koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

92.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015; 2019 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad kai šalis sieja teisiniai santykiai ir, vykdydama iš šių teisinių santykių kylančią prievolę, šalis ją įvykdo didesne apimtimi, nei reikalauja prievolės pobūdis, tai viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo, nepaisant to, jog jį atlikdamas asmuo išreiškė savo valią dėl būtent tokios įvykdymo apimties. Šiuo atveju kaip teisinis turto gavimo pagrindas vertintinas ne pats prievolės įvykdymo sandoris (lėšų pervedimas, turto perdavimas ar pan.), bet tas teisinis pagrindas, kuris lėmė atitinkamą prievolės įvykdymo apimtį. Priešingu atveju, jei prievolės įvykdymas pats savaime būtų vertinamas kaip turto gavimo pagrindas, nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas prarastų praktinį veiksmingumą, o kiekvienas, net ir atsitiktinis turto gavimas turėtų būti vertinamas ginčijant to turto perdavimo sandorį. Tai neatitiktų CK įtvirtintos teisių gynimo sistemos, kurioje nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo užima savarankišką vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019). Kaip minėta, sąlyga, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, reiškia tai, jog turto įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo.

93.       Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse, pasisakant dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, išaiškinta, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018; 2018 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑389-687/2018).

94.       Kaip nurodyta šio sprendimo 78 ir 88 punktuose, atsakovė iki 2022 m. birželio 14 d. neturėjo teisinio pagrindo gauti apmokėjimo už ginčo automobilio saugojimą, šio pagrindo neturėjo ir už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 21 d. iki 2022 m. liepos 27 d., todėl laikytina, jog atsakovė iš ieškovės be teisinio pagrindo gavo ieškovės nurodytą 919,60 Eur sumą (pačios sumos skaičiavimo teisingumo atsakovė neginčijo).

95.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad atsakovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių ieškovės nurodomos 919,60 Eur sumos įgijimo pagrįstumą (neįrodžius ieškovės pareigos sumokėti ginčo automobilio saugojimo išlaidas iki informavimo apie nuvežtą transporto priemonę (iki 2022 m. birželio 14 d.) ir nuo nepagrįsto atsakovės ginčo automobilio sulaikymo (2022 m. birželio 21 d.)) bei teisėtumą, o ieškovei įrodžius šio sprendimo 90 punkte nurodytas sąlygas, ieškovės reikalavimas dėl 919,60 Eur be pagrindo atsakovės įgytų lėšų priteisimo tenkintinas (CK 6.237 straipsnis; CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

96.       Tenkinant ieškovės prašymą, iš atsakovės priteistinos 6 proc. metinės procesinės palūkanos už priteisiamą 919,60 Eur sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. spalio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

97.       Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

98.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

99.       Ieškovė patyrė byloje 3 565,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 3 544,09 Eur (2 077,57 Eur + 977,68 Eur + 488,84 Eur) išlaidos teisinei pagalbai apmokėti ir 21 Eur žyminis mokestis.

100.       Atsakovė pateikė prašymą atlyginti jai patirtas 2 200 Eur (1 000 Eur + 1 200 Eur) bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos teisinei pagalbai apmokėti, tačiau ieškinį tenkinus, šios išlaidos atsakovei neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

101.       Teismo vertinimu, ieškovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai per didelės ir reikėtų jas mažinti.

102.       Taigi, ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovės priteistina 3 565,09 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

103.       Byloje iš viso patirta 26,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „mogo LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“ dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, trečiasis asmuo A. B., tenkinti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“, j. a. k. 120507414, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „mogo LT“, j. a. k. 302943102, 919,60 Eur (devynis šimtus devyniolika eurų 60 ct) be pagrindo įgytų lėšų, 6 (šešių) proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (919,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. spalio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 565,09 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt penkis eurus 9 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“, j. a. k. 120507414, valstybei 26,72 Eur (dvidešimt šešis eurus 72 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                     Pavel Liubkevič