Civilinė byla Nr. 3K-3-55/2008
Procesinio sprendimo kategorijos
30.4.1; 30.5; 21.6
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko
(kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. A. V. kasacinį
skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimo ir
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio
7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. Ž., J. Ž.
ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, J. F., A. A.,
G. A. V., Kauno rajono savivaldybei, tretieji asmenys VĮ Registrų centro Kauno
filialas, G. S. ir kt., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas
Ieškovai R. Ž.
ir J. Ž. (B. Ž. teisių paveldėtoja) 2002 m. balandžio 12 d. kreipėsi į teismą
ir, patikslinę ieškinio reikalavimus bei remdamiesi Piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 2, 4, 12 straipsniais,
Žemės reformos įstatymo 2, 4, 6, 15 straipsniais, Konstitucijos 23 straipsniu,
CK 1.80, 1.138, 4.37, 5.11 straipsniais, prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities
viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 02-05-6122 261
punktą dėl Z. F. 0,50 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys
neskelbtini) naudojimo, ir 437 punktą dėl A. A. 0,50
ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) naudojimo; Kauno apskrities
viršininko administracijos 1996 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 05-1595 102
punkto dėl leidimo pirkti G. A. V. 1,50 ha asmeninio ūkio žemės; Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. vasario 25 d.
įsakymo Nr. 02-05-1025 dalį dėl leidimo pirkti 1500 kv. m namų valdos žemės
sklypą G. A. V.; Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 5
d. įsakymo Nr. 05-5947 46 punktą dėl leidimo pirkti 0,50 ha asmeninio ūkio žemės A. A.; Kauno rajono valdybos 1999 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 23
dalį, kuria buvo patvirtintas G. A.V. 1500 kv. m
namų valdos žemės sklypo plotas; 2) pripažinti negaliojančiomis 1996 m. spalio
17 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. B-P52/96-0286, sudarytą
Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno rajono žemėtvarkos ir
geodezijos tarnybos ir G. A. V., dėl l,50 ha asmeninio ūkio žemės sklypo
pirkimo-pardavimo ir Valstybinės žemės 2000 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį
Nr. P52/2000-0178, sudarytą Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno
rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir G. A. V., dėl 1500 kv. m. namų
valdos žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), esančio (duomenys
neskelbtini), bei taikyti restituciją. Ieškovai nurodė, kad 1991 m. kreipėsi su
prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelių turėtą 9,21 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Ieškovams nuosavybės teisės neatkurtos, procesas
vilkinamas. Dalis žemės, į kurią pretenduoja ieškovai, yra perleista kitiems
asmenims, t. y. pagal 1994 m. balandžio 15 d. Raudondvario apylinkės deputatų
tarybos sprendimą Nr. 681 (kuris neišlikęs) 0,50 ha žemės suteikta naudotis asmeniniam ūkiui atsakovui Z. F., 0,50 ha žemės suteikta naudotis asmeniniam ūkiui atsakovui A. A. ir 1,50 ha žemės suteikta naudotis asmeniniam ūkiui atsakovui G. A. V.. 1996 m. spalio 17 d. atsakovas G. A. V. išsipirko iš valstybės jo
naudojamą 1,50 ha asmeninio ūkio žemę. Pagal 2000 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį G. A. V. įsigijo
iš valstybės 6552 kv. m namų valdą. Ieškovai mano, kad atsakovai žemės sklypus
įsigijo nuosavybėn neteisėtai, žemės sklypai buvo suteikti pažeidžiant
nustatytą tvarką. Ieškovai nurodė, kad apie minimus sandorius tinkamai nebuvo
informuoti, todėl negalėjo laiku reaguoti į savo teisių pažeidimą.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono
apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies,
atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, panaikino Kauno apskrities
viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 02-05-6122 261
punktą dėl Z. F. 0,50 ha asmeninio ūkio žemės
(duomenys neskelbtini) naudojimo, ir 437 punktą dėl A. A. 0,50 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini)
naudojimo; Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. balandžio 22 d. įsakymo
Nr. 05-1595 102 punktą dėl leidimo pirkti G. A. V. 1,50 ha asmeninio ūkio žemės; Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 5 d.
įsakymo Nr. 05-5947 46 punktą dėl leidimo pirkti 0,50 ha asmeninio ūkio žemės A. A.; pripažino negaliojančia Valstybinės žemės 1996 m. spalio 17 d.
pirkimo-pardavimo sutartį Nr. B-P52/96-0286, sudarytą Kauno apskrities
viršininko administracijos Kauno rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir G. A. V., dėl l,50 ha asmeninio ūkio žemės sklypo
pirkimo-pardavimo (registro Nr. duomenys neskelbtini), taikė restituciją ir
grąžino valstybės valdymui 1,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),
o G. A. V. – 5539 Lt iš Kauno apskrities viršininko administracijos; kitus
reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovai 1991 m. kreipėsi su prašymu
dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimta.
Atsakovams žemė asmeniniams ūkiams buvo suteikta 1994 m. kovo 1 d. Raudondvario
apylinkės tarybos sprendimu. Pagal Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio
nuostatas ginčo žemė negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme ir
suteikiama atsakovams asmeniniam naudojimui. Šiuo pagrindu dalį ieškinio
reikalavimų teismas tenkino.
Pasisakydamas
dėl G. A. V. suteiktos
namų valdos, teismas nurodė, kad tiek pagal Įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12
straipsnio 4 punktą, tiek pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą žemė, esanti prie
šalims nuosavybės teise priklausančio namo, yra priskirta valstybės išperkamai
žemei. Kauno rajono valdybos 1999 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 23 buvo
nustatytas atsakovo G. A. V. namų valdos dydis. Šio sprendimo priėmimo metu
galiojusio Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos
tvarkos 7.1.1.1 punkte nustatyta, kad privačių valdų savininkams parduodami
faktiško valdos dydžio sklypai, kurių ribos yra pagal namų valdos techninės
apskaitos bylų duomenis (Tvarkos 4 punktas). Teismas sprendė, kad ieškovų
ginčijami aktai bei pirkimo–pardavimo sutartis dėl namų valdos atitinka
norminių aktų reikalavimus.
Teismas
konstatavo, kad ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą, tačiau jį
atnaujino, taikydamas sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Teismas
nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo tikslinami reikalavimai, o jos
sudėtingumas ir apimtis lėmė tai, jog konkretūs reikalavimai buvo pareikšti
praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nuo 2000
metų rūpinosi žemės susigrąžinimu, be to, nėra įrodymų, jog ieškovai būtų laiku
susipažinę su ginčijamais konkrečiais administraciniais aktais ar pirkimo–pardavimo
sutartimis.
Pripažinęs negaliojančia 1996 m. spalio 17 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo
sutartį, teismas taikė abipusę restituciją. Kadangi atsakovas už žemės sklypą
mokėjo investiciniais čekiais, kurių šiuo metu grąžinti nėra galimybės, teismas
priteisė piniginę sumą, įvertinęs sklypo perkamąją galią.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007
m. birželio 7 d. nutartimi atmetė ieškovų ir atsakovų apeliacinius skundus ir
Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimą paliko
nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pritaikė
materialinės bei procesines teisės normas. Teisėjų kolegija sprendė, kad
teismas, nurodęs ieškinio senaties termino praleidimo priežastis ir
vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tinkamai
įvertino jų svarbą ir nepažeidė ieškinio senaties termino atnaujinimą
reglamentuojančių nuostatų.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad pagal galiojusius
įstatymus žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, buvo valstybės išperkama
ir natūra savininkams negrąžinama. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiajame Teisme
formuojamą praktiką asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui,
interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, kai ši žemė jiems buvo suteikta
teisėtai. Pagal Žemės reformos įstatymą (galiojusį 1994 m. balandžio 15 d.) 16
straipsnį ir Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 816 žemės sklypai
asmeniniam ūkiui asmenims buvo suteikiami apylinkės tarybos sprendimu. Nauji
žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994 m. sausio 1 d. turėjo būti matuojami tik
žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje
valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam
ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Kadangi atsakovai iki 1994 m.
sausio 1 d. neturėjo asmeninio ūkio žemės, todėl po 1994 m. sausio 1 d.
asmeninio ūkio žemė jiems galėjo būti pamatuota tik laisvoje valstybinio fondo
žemėje. Ieškovai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė dar 1991 metais,
todėl ši žemė negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme tol, kol
neišspręstas klausimas su pretendentais. Įstatymo ,,Dėl nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1
dalies 3 punkte (galiojusio 1994 m. balandžio 15 d.) buvo nustatyta, kad išperkama
žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui arba tarnybinėms žemės daloms arba
numatyta gyventojų asmeninio ūkio poreikiams pagal rajonų valdybose iki 1993 m.
gruodžio 31 d. apsvarstytus žemės reformos žemėtvarkos projektus, arba iki šios
datos suteikta ir paženklinta vietovėje. Atsakovams žemė asmeniniams ūkiams
buvo suteikta tik 1994 m. balandžio 15 d. tarybos sprendimu, o žemė paženklinta
dar vėliau. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutiko su
pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemė atsakovų asmeniniams ūkiams buvo
suteikta pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teisėjų kolegija nurodė, kad teismas, panaikinęs 1996 m. spalio 17 d.
žemės pirkimo-pardavimo sutartį, tinkamai taikė restituciją. Kolegija pažymėjo,
kad jei dėl panaikinto sandorio atsakovui atsirado nuostolių, jis turi teisę
išsiieškoti juos, pareiškęs ieškinį kaltiems dėl to asmenims.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad namų valda G. A. V. suteikta teisėtai ir pagrįstai. G. A. V. 1981 m. nusipirko namų valdą iš O. Ž., todėl jis turėjo teisę išsipirkti iš valstybės šį namų valdos žemės sklypą. Iš byloje esančių įrodymų kolegija padarė išvadą, kad namų valdos sklypo faktiškas dydis buvo nustatytas atlikus geodezinius matavimus, todėl sprendė, kad ieškovų ginčijami aktai bei pirkimo-pardavimo sutartis sudaryti nepažeidžiant tuo metu galiojusių norminių aktų reikalavimų.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas G. A. V. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m.
rugsėjo 19 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nutarties dalis, kuriomis tenkintas ieškinys
dėl Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. balandžio 22 d. įsakymo
Nr. 05-1595 302 punkto, Valstybinės žemės 1996 m. spalio 17 d.
pirkimo-pardavimo sutarties Nr. B-P52/0286 dėl 1,50 ha žemės sklypo pirkimo,
abišalės restitucijos taikymo, pakeisti ir šią ieškinio dalį atmesti; kitas
sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis ieškinys atmestas, palikti nepakeistas. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl ieškinio
senaties taikymo. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai, neteisingai
taikant CK 1.131 straipsnio 2 dalį ir be svarių motyvų atnaujino ieškinio
senaties terminą, nurodydami, kad byla sudėtinga, ieškovai ne kartą tikslino
savo reikalavimus. Kasatorius pažymi, kad ieškovams visą laiką atstovavo
advokatas, kuris privalėjo tinkamai ir laiku rinkti įrodymus bei reikšti
reikalavimus. Ieškovai žinojo, kad žemėje, į kurią pretenduoja atkurti
nuosavybę, yra naudojama atsakovo poreikiams, nes atsakovas G. A. V. ja
naudojasi nuo 1982 metų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo,
kad pagal CK 1.127 straipsnį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada jis
sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeidimą. Atsakovų argumentus, kad ieškovai
žinojo apie tai, jog žemę, į kurią pretenduoja, užimta asmeninio ūkio ir t. t.,
teismas pripažino pagrįstus. Tačiau nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių
senaties termino atnaujinimą. Kasatorius mano, kad senaties termino praleidimas
ar atsakovų teisių apgynimas atmetant ieškinį nebūtų užkirtęs galimybės
įgyvendinti savo teises į turto grąžinimą tiek leistinai nukrypstant matavimais
nuo faktinių buvusių žemės sklypo ribų, tiek šią teisę įgyvendinantant kitais
būdais.
Dėl asmeninio ūkio
žemės suteikimo teisėtumo. Kasatorius nurodo, kad teismai teisingai nustatė
faktines aplinkybes, bet, neteisingai taikydami Žemės reformos įstatymo
nuostatas (5 straipsnis ir kt.), netinkami jas įvertino. Pirmosios instancijos
teismas pagal byloje esančius įrodymus konstatavo, kad apylinkės tarybos
sprendimai dėl žemės suteikimo asmeniniam naudojimui buvo, tačiau neišliko.
Teismas nurodė, kad kasatoriui žemė buvo suteikta 1994 m. kovo 1 d. tarybos
sprendimu, tačiau netyrė aplinkybės, kad ši žemė atsakovui buvo suteikta nuo
1982 metų naudojamoje žemėje, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo žemė
negali būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme pagal Žemės reformos įstatymo
nuostatas. Reikalavimas, kad suteikiama žemė turėtų būti laisva valstybinio
fondo žeme, atsirado tik nuo 1997 m. liepos 2 d. Iki tol Žemės reformos
įstatymo 16 straipsnyje nebuvo apribojimų, kurių pagrindu atsakovų asmeninio
ūkio žemės naudojimo įteisinimas galėtų būti pripažintas neteisėtu.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmenų,
kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami
prieš asmenis, kurie šią žemę pageidauja susigrąžinti natūra, tik tuo atveju,
kai ši žemė yra suteikta teisėtai. Žemė atsakovui buvo suteikta pagal Žemės
reformos įstatyme nustatytą tvarką (16, 18 straipsnis): sprendimus suteikti
žemę asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos turėjo priimti iki 1994 m. liepos 1 d.
Kasatoriui naudojama asmeninio ūkio žemė buvo suteikta nepažeidžiant nustatytų
terminų (1994 m. kovo 1 d.).
Dėl
restitucijos taikymo. Kasatorius nurodo, kad teismas, pripažinęs žemės
pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, taikė restituciją, grąžindamas jam
sandorio sudarymo metu jo sumokėtų investicinių čekių perkamąją galią, tačiau
tai nekompensavo realaus turto praradimo. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą,
kai dėl jo taikymo viena šalis nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėtų, o kitos
padėtis atitinkamai pagerėtų. Kasatorius mano, kad jam turto netekimas turėjo
būti kompensuojamas realia prarasto turto rinkos verte. Teismo taikytas
restitucijos būdas neatitiko protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo
atsakovo G. A. V. kasacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsiliepime nurodoma, kad
Kauno apskrities viršininko administracija sutinka su kasatoriaus argumentais
dėl ieškinio senaties taikymo ir asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo.
Atsakovas pažymi, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, teisingai
taikė restituciją. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, sandorį pripažinus
negaliojančiu, viena šalis turi grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal
sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui G. A. V. nėra galimybės grąžinti
investicinių čekių, tai žemės sklypas turi būti įvertinamas pagal perkamąją
galią. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą
praktiką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Byloje nustatyta, kad ieškovai 1991 m.
kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelių turėtą 9,21 ha
žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovams nuosavybės teisės
neatkurtos. Dalis žemės, į kurią pretenduoja ieškovai, yra perleista kitiems
asmenims, t. y. pagal 1994 m. balandžio 15 d. Raudondvario apylinkės
deputatų tarybos sprendimą Nr. 681 (kuris neišlikęs) 0,50 ha žemės suteikta
naudotis asmeniniam ūkiui atsakovui Z. F., 0,50 ha žemės suteikta naudotis
asmeniniam ūkiui atsakovui A. A. ir 1,50 ha žemės suteikta naudotis
asmeniniam ūkiui atsakovui A. G. V., o pagal 2000 m. vasario 28 d.
pirkimo–pardavimo sutartį A. G. V. įsigijo iš valstybės 6555 kv. m
namų valdą. 1996 m. spalio 17 d. atsakovas A. G. V. išsipirko iš
valstybės jo naudojamą 1,50 ha asmeninio ūkio žemę.
Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
remdamasis sprendime ir nutartyje teismo nustatytomis aplinkybėmis, patikrina
apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu.
Kasacijos dalykas
šioje byloje yra materialinių teisės normų, reglamentuojančių piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ir asmeninio ūkio
žemės suteikimą, taikymas ir aiškinimas ginčo teisiniams santykiams
reglamentuoti. Dėl jų teisėjų kolegija pasisako.
Dėl asmeninio ūkio
žemės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų
praktiką, laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam
ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę
pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė
asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės
suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. Pucėta v. J. Bulota ir kt., bylos
Nr. 3K-3-665/2001 m.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje P. Vasiliauskas v. Kauno apskrities viršininko administracija ir
kt., bylos Nr. 3K-3-363/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v.
O. Važgienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/1999). Sprendžiant
klausimą, ar žemės asmeniniam ūkiui suteikimas, kai buvo paduotas prašymas atkurti
nuosavybės teises į šią žemę natūra, nepažeidė galiojusių įstatymų, būtina
nustatyti, ar pagal tuo metu galiojusius įstatymus pretendentas, pareiškęs
prašymą atkurti nuosavybės teises (buvęs žemės savininkas ar jo teisių
perėmėjas), turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, nes tol, kol
asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą
klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali
būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį
buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą. Bylą nagrinėjančiam teismui
būtina nustatyti, ar asmeninio ūkio žemės suteikimo faktu nebuvo pažeistos
pretendentų atkurti nuosavybės teises į šią žemę teisės. Vadinasi, žemė
asmeniniam ūkiui galėjo būti skiriama tik tuose žemės plotuose, į kuriuos
nepretendavo atkurti nuosavybės teisę natūra specialiajame įstatyme išvardyti
asmenys. Be to, tiek teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, tiek ir Žemės reformos įstatyme
pirmenybė suteikiama nuosavybės teisės atkūrimui natūra (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario
21 d. nutartis, priimta byloje J. M. v. J. D., bylos Nr.
3K-3-183/2001).
Žemės reformos
įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) 16 straipsnio 5
dalyje nustatyta, kad pagal apylinkių tarybų pateiktą žemės poreikio pagrindimą
žemės reformos žemėtvarkos projekte laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje
gali būti numatytas žemės ploto rezervas gyventojų asmeniniam ūkiui. Byloje
teismų priimtuose sprendimuose konstatuota, kad 1991 m. ieškovai padavė
prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl ko ši žemė negalėjo būti laikoma
laisva valstybinio fondo žeme, kol neišspręstas klausimas su pretendentais.
Įstatymo ,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (galiojusio 1994 m.
balandžio 15 d.) buvo nustatyta, kad išperkama žemė, suteikta gyventojų
asmeniniam ūkiui arba tarnybinėms žemės daloms arba numatyta gyventojų
asmeninio ūkio poreikiams pagal rajonų valdybose iki 1993 m. gruodžio 31 d.
apsvarstytus žemės reformos žemėtvarkos projektus, arba iki šios datos suteikta
ir paženklinta vietovėje. Teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose
konstatuota, kad atsakovams žemė asmeniniams ūkiams buvo suteikta 1994 m.
balandžio 15 d. tarybos sprendimu, o žemė paženklinta dar vėliau. Esant
aptartoms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, teismai sprendė, kad žemė atsakovų
asmeniniams ūkiams buvo suteikta pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus,
bei padaryta pagrįsta išvada, kad ginčo žemė negalėjo būti laikoma laisva
valstybinio fondo žeme. Kasatorius remiasi Žemės reformos įstatymo 5, 16, 18
straipsniais (ginčo metu galiojusiomis redakcijomis). Šio įstatymo 5
straipsnyje apibrėžta žemės nuosavybės rūšis ir nustatyta, kad žemės reformos
metu sudaromi žemėtvarkos projektai ir pagal juos suformuojamos nustatytą
tikslinę paskirtį turinčios žemėnaudos, kurių pagrindu žemė gali priklausyti
vienam piliečiui, valstybei ir pan.; 16 straipsnyje apibrėžta gyventojų asmeninio
ūkio žemė, o 6 dalyje nustatyta, kad žemėtvarkos projekte laisvoje valstybinio
žemės fondo žemėje gali būti nustatytas žemės ploto rezervas gyventojų asmeniniam
ūkiui; 18 straipsnyje nustatyta prašymų žemei gauti pateikimo ir svarstymo
tvarka. Kasacinio skundo argumentai neleidžia daryti išvados, kad nurodytų
įstatymų nuostatos bylą nagrinėjusių teismų būtų pažeistos, sprendžiant dėl
asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo. Žemės reformos tikslai: įgyvendinti
teisę į žemės nuosavybę ir naudojimą, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis
grąžinant nusavintą žemę bei parduodant ar išnuomojant valstybinę žemę. (Žemės
reformos įstatymo 2 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant ginčą
laikytasi šių nuostatų. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnyje ir
Vyriausybės 1993 m. spalio 29 nutarimo Nr. 816 „Žemės sklypų asmeniniam ūkiui
bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos“ 4 punkte
nustatyta, kad žemės sklypai 1 punkte nurodytiems asmenims suteikiami apylinkės
tarybos sprendimu (minėta, jog sprendimas dėl ginčo žemės priimtas 1994 m.
balandžio 15 d., žemės sklypas pamatuotas vėliau); 16 punkto 1 dalyje nustatyta,
kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui prie gyvenviečių matuojami žemėje, kuri
pagal nustatyta tvarka apsvarstytus rajono valdyboje žemės reformos žemėtvarkos
projektus numatyta naudoti asmeniniam ūkiui, o 2 dalyje – kad nauji žemės
sklypai asmeniniam ūkiui po 1994 m. sausio 1 d. turi būti matuojami tik žemėje,
kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui arba laisvoje valstybinio
žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal
žemės reformos žemėtvarkos projektus. Byloje nepateikta duomenų, kad aptartų
įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka kasatoriui asmeninio žemės ūkio
sklypas būtų suteiktas anksčiau. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų priimtais
sprendimais ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti pagal byloje konstatuotus
teisiškai reikšmingus faktus įstatymai ir kiti teisės aktai sprendžiant ginčą
tarp pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir asmenų, kuriems
ginčo žemė suteikta asmeniniam ūkiui, taikyti tinkamai (CPK 353 straipsnio 1
dalis). Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų padarytų išvadų dėl
žemės sklypų asmeniniam ūkiui suteikimo.
Dėl ieškinio
senaties. Ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių
apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl ieškinio senatį reglamentuojančių
teisės normų tinkamas ir tikslus taikymas yra svarbus siekiant užtikrinti
visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą. CK 1.127
straipsnio 1 dalyje nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas:
ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos.
Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kuria asmuo sužinojo arba turėjo
sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pradžia yra
nusakoma subjektyviu momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo
teisės pažeidimą, o ne objektyviu – teisės pažeidimo momentu. Nuosavybės teisių
atkūrimas ir žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui – sudėtinės žemės
reformos dalys, kurios vykdomos paraleliai. Nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimas negalėjo stabdyti kitų žemės reformos darbų, taip
pat žemės skyrimo asmeniniam ūkiui; laikantis šiuos santykius reglamentuojančių
teisės normų. Kita vertus, žemės suteikimas asmeniniam ūkiui negalėjo paneigti
valstybės siekio atkurti, pažeistas buvusių žemės savininkų teises (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta byloje
Z. I. J. ir kt. v. N. A., V. J. B., bylos Nr. 3K-3-465/2005
ir kt. bylos). Vien žemės suteikimo faktas asmeniniam ūkiui nereiškė, kad
yra pažeidžiamos asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį
nekilnojamąjį turtą, teisės. Atsižvelgiant į tai, kad tiek nuosavybės teisių
atkūrimo, tiek žemės suteikimo asmeniniam gyventojų ūkiui procesai vyko kartu
ir buvo būtina derinti visų gyventojų grupių interesus, todėl asmenims,
pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į tą žemę, kuri teisėtai suteikta
asmeniniam ūkiui, valstybė įsipareigojo atkurti nuosavybės teises įstatyme
nustatytais būdais; atlyginti įstatymo nustatyta tvarka (Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies
8 punktas, 16 straipsnis, 21 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 1 dalis,
Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo
tvarkos ir sąlygų“ XIII skirsnio nuostatos). Taigi tik ta aplinkybė, kad
ieškovai 1999 m. gruodžio 30 d. sužinojo, kad žemė į kurią jie pretenduoja
atkurti nuosavybės teises, yra suteikta asmeniniam ūkiui atsakovams, nereiškia,
kad ta žemė buvo suteikta neteisėtai ir kad tokiu būdu galėjo (ar turėjo)
suvokti, kad yra pažeidžiamos jų teisės. Be to, sprendžiant dėl senaties
termino atnaujinimo, teismai pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog
ieškovai būtų laiku informuoti apie ginčijamus administracinius aktus ar
pirkimo–pardavimo sutartis. Spręsdamas dėl senaties termino atnaujinimo
apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nepriimta
kompetentingų institucijų sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris
suteiktų ieškovams pagrįstą pagrindą teigti, kad jų teisės buvo pažeistos ir
kurias ieškovai būtų galėję skųsti įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija
sutinka su teismų padarytomis išvadomis dėl senaties termino atnaujinimo ir
pažymi, kad kasacinio skundo argumentai dėl teisės taikymo šiuo aspektu negali
būti pagrindas teismų priimtiems sprendimams keisti. Apeliacinės instancijos
teismas pažymėjo, kad 1998 m. balandžio 20 d. Kauno apskrities viršininko
administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus
raštas Nr. 380 (kurį Kauno rajono savivaldybės meras nurodo kaip pagrindą, kada
ieškovai sužinojo apie jų pažeistas teises) bei 1999 m. gruodžio 30 d. Kauno
apskrities viršininko administracijos raštas Nr. 04–2114 (T. 1, b. l. 6), 2000
m. birželio 2 d. Raudondvario seniūnijos žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 2967 (T.
1, bl. 29) ir 2001 m. lapkričio 9 d. Kauno apskrities viršininko administracijos
raštas Nr. 683 (T. 1, b. l. 39) yra nekonkretūs, juose nenurodoma, jog negalima
grąžinti ieškovams dalies žemės, nes ji užimta asmeninio ūkio žeme, priešingai,
šiuose raštuose nurodoma, jog bus sprendžiamas nuosavybės atkūrimo klausimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, bylos duomenimis, pareiškėjai laiku kreipėsi dėl
nuosavybės teisių atkūrimo, teikė reikiamus dokumentus ir turėjo teisėtą
lūkestį, kad jų prašymai bus išspręsti įstatymo nustatyta tvarka. Konkretumo
šiuose santykiuose nebuvimas iš valstybės institucijų pusės taip pat šios bylos
atveju yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl senaties termino atnaujinimo.
Dėl restitucijos.
CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piniginis ekvivalentas
apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo
tai, ką jis privalo grąžinti. Asmeninio ūkio žemė buvo įgyjama lengvatinėmis, o
ne rinkos kainomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai
tinkamai taikė restituciją dėl panaikinto sandorio. Teisėjų kolegija taip pat
pažymi, kad asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės sklypą privačion nuosavybėn,
tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių žemės sklypui pirkti,
ar į perkamą sklypą nėra pretendentų siekiančių atkurti nuosavybės teises
natūra (nagrinėjamo ginčo atveju). Žemės reformos metu ir nuosavybės teisių į
žemę atkūrimo procese vadovaujantis šiuos santykius reglamentuojančiais teisės
aktais informacija apie pretendentus atkurti nuosavybės teises į žemę buvo
kaupiama agrarinės reformos tarnybose, vėliau – žemėtvarkos skyriuose.
Nepakankamas pirkėjo atidumas taip pat lėmė neteisėto sandorio dėl žemės sklypo
sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta byloje Nr.
3K-3-294/2007). Dėl šio aspekto restitucija natūra taikyta tinkamai.
Kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346
straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų priimtus
sprendimą ir nutartį.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno rajono
apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. nutartį palikti
nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Česlovas Jokūbauskas
Janina
Januškienė
Gintaras
Kryževičius