Civilinė byla Nr. 2A-797-343/2012

(Proceso Nr. 2-34-3-00424-2011-6)

Pirmosios instancijos teismo teisėja Inga Liubinienė

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3; 42.11.1; 45.2; 63.3; 121.21

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 5 d.

Kaunas

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Snoro lizingas“ apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-654-878/2011 pagal ieškovės UAB „Snoro lizingas“ ieškinį atsakovei D. M., trečiajam asmeniui UAB „Ekologiški vandenys“, išvadą teikiančiai institucijai Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl įsiskolinimo priteisimo ir

n u s t a t ė:

              ieškiniu (b.l. 3-4, t. 1) ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4529,84 Lt skolą, 309,94 Lt delspinigius, 5% metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodė, kad atsakovė nevykdo 2010m. rugpjūčio 17 d. išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

              Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 37-38, t. 1) atsakovė prašė ieškinį atmesti ir nurodė 2010 m. rugpjūčio 16 d. su trečiuoju asmeniu sudariusi vartojimo pirkimo - pardavimo sutartį ne prekybai skirtoje vietoje. Supratusi, jog parduota prekė sumontuota nekokybiškai ir neveikia pagal paskirtį, atsakovė iniciavo vartojimo sutarties nutraukimą, kurį 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu patvirtino Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Kadangi sutartiniai santykiai yra nutrūkę, ieškovės reikalavimas vykdyti finansinius įsipareigojimus yra nepagrįstas. Atsakovė atkreipė dėmesį ir į tai, jog trečiasis asmuo jos atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, davė pasirašyti jai, kaip prastai matančiam žmogui, neįskaitomą sutartį.

              Dublike (b.l. 41-41, t. 1), palaikydama savo ieškinyje išdėstytą poziciją, ieškovė papildomai nurodė, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas neturi prejudicinės galios, nėra privalomai vykdytinas, sutarčių teisėtumas turi būti nuginčytas teismine tvarka, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje toks reikalavimas nepareikštas. Kol sutartis nėra nutraukta, ji privalo būti vykdoma.

              Triplike (b.l. 55-57, t. 1), palaikydama savo atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją, atsakovė papildomai nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 16 d. sutarties teisėtumas jau įvertintas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, kurios priimtas nutarimas nebuvo apskųstas. Be to, sutartį pati atsakovė nutraukė įstatyme nustatyta tvarka informuodama apie tai trečiąjį asmenį.

              Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 67, t. 1) trečiasis asmuo prašė ieškinį patenkinti ir nurodė, jog atsakovė privalo vykdyti išperkamosios nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Trečiasis asmuo akcentavo ir tai, jog atsakovei perduota prekė priskiriama prie nekeičiamų ir negrąžinamų, todėl vienašališkas sutarties nutraukimas ir reikalavimas prekę atsiimti šiuo atveju yra negalimas.

              Prienų rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b.l. 14-20, t. 2) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės valstybei 56,65 Lt teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti. Teismas ieškovę su atsakove siejančią sutartį pripažino atitinkančia susieto vartojimo kredito sutarties esmę. Tokia sutartis gali būti nutraukiama tuo atveju, kai vartotojas atsisako pirkimo - pardavimo sutarties. Kadangi trečiasis asmuo, sudarydamas 2010 m. rugpjūčio 16 d. sutartį, nevykdė teisės aktų reikalavimų, susijusių su tinkamu vartotojo informavimu, atsakovė turėjo teisę sutarties atsisakyti ir šia savo teise tinkamai pasinaudojo informuodama trečiąjį asmenį apie sutarties atsisakymą 2010 m. rugsėjo 1 d. Ši atsakovės teisė sietina ne su prekės trūkumais ar kitokiais pardavėjo daromais sutarties pažeidimais. Pirkimo - pardavimo sutarčių, sudarytų ne prekybai skirtose patalpose, ypatumas yra tas, kad paprastai būtent pardavėjas inicijuoja derybas, kurioms vartotojas nėra pasirengęs, užklumpamas netikėtai, dažnai neturi galimybės palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais prieinamais pasiūlymais, todėl įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti vartotoją nuo rizikos, numatė vartotojui garantiją, susijusią su sutarties atsisakymu. Tinkamai įgyvendinusi savo teisę atsisakyti pirkimo - pardavimo sutarties, atsakovė tuo pačiu de facto nutraukė susieto vartojimo kredito sutartį. Nurodytas aplinkybes teismas įvertino kaip pagrindą ieškiniui atmesti.

              Apeliaciniu skundu (b.l. 22-24, t. 2) ieškovė prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti ir nurodo, kad teismas savo poziciją grindė Vartojimo kredito įstatymu, kurios aptariamų sutarčių sudarymo metu dar negaliojo. Be to, vartotojo teisė atsisakyti sutarties ar ją nutraukti negali būti laikoma absoliučia, kitos sutarties šalies padarytas pažeidimas turi būti adekvatus vartotojo pasirenkamam jo interesų gynimo būdui. Savo iniciatyva teismas gali sutartį pripažinti niekine, tačiau, nesant atitinkamo reikalavimo, negali sutartį nutraukti. Nutraukdamas sutartį savo iniciatyva teismas peržengė savo kompetencijos ribas. Be to, nutraukus sutartį negali likti neišspręstu restitucijos taikymo klausimas, tuo tarpu iš ginčijamo sprendimo turinio nėra aišku, kas ieškovei turi grąžinti pinigų sumą, kurią ieškovė sumokėjo trečiajam asmeniui, kas atsakovei turėtų grąžinti jos trečiajam asmeniui ir ieškovei sumokėtas pinigų sumas.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 38-41, t. 2) atsakovė prašo skundą atmesti ir nurodo, jog teismas neišėjo už reikalavimo ribų sprendimu konstatuodamas, jog sutartys yra nutrauktos, todėl reikalavimas vykdyti jų pagrindu prisiimtus įsipareigojimus yra nepagrįstas. Atsakovės teisė atsisakyti sutarčių egzistavo ir iki Vartojimo kredito įstatymo įsiteisėjimo, todėl rėmimasis minėtu įstatymu ginčijamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nedaro sprendimo neteisėtu. Sutarčių nutraukimo pasekmės yra tiesiogiai įvardintos teisės aktuose, todėl ginčijamame sprendime dėl jų pasisakyti teismas neprivalėjo.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 42, t. 2) trečiasis asmuo prašo skundą patenkinti, savo poziciją grįsdama argumentais, analogiškais nurodytiems apeliaciniame skunde.

              Apeliacinis skundas atmestinas.

              Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą, procesines ir materialines teisės normas atitinkantį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

              Byloje keliamas reikalavimas dėl įpareigojimo vykdyti sutartimi prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Šio reikalavimo pagrįstumas priklauso nuo sandorio, kurio pagrindu reikalavimas keliamas, teisinio statuso. Ginčydama reiškiamo reikalavimo pagrįstumą atsakovė įvardijo aplinkybes, susijusias su šalis siejančių materialinių teisinių santykių nutrūkimu. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino ir dėl jų pasisakė. Skirtingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, pirmosios instancijos teismas nesprendė jokių byloje nepareikštų reikalavimų, pats sutarčių nenutraukinėjo ir nepripažino negaliojančiomis, tekonstatuodamas, jog sutartys yra nutrauktos vienašališkais atsakovės veiksmais, todėl spręsti, jog ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas išėjo už jam priskirtos kompetencijos ribų nėra pagrindo.

              Kartu apeliacinės instancijos teismas dėmesį atkreipia į tai, jog tarp šalių susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip vartojimo teisiniai santykiai (CK 1.39 str., 6.188 str.). Atsakovė su trečiuoju asmeniu 2010 m. rugpjūčio 16 d. sudarė daiktų pardavimo ne prekybai skirtoje vietoje sutartį (CK 6.357 str.), kuri priskiriama prie vartojimo pirkimo - pardavimo sutarčių. Kaip teisingai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, tokios sutarties specifika pasireiškia tuo, jog prekybininkas, vykdydamas savo verslą, aktyviais veiksmais siūlo vartotojui įsigyti savo parduodamas prekes. Siekiant užtikrinti vartotojo interesų apsaugą, tokios sutarties sudarymo atveju pardavėjui nustatyta imperatyvi pareiga suteikti vartotojui tam tikrą informaciją (CK 6.357 str. 4 d.). Šios įstatyminės pareigos pažeidimas sąlygoja vartotojo teisės atsisakyti sutarties atsiradimą (CK 6.357 str. 6 d.). Pastarąja teise atsakovė pasinaudojo 2010 m. rugpjūčio 31 d. informuodama apie tai trečiąjį asmenį (b.l. 58-59, t. 1). Atsižvelgiant į tai, jog vartotojas yra silpnesnioji teisinio santykio šalis, jo interesų apsaugai suteiktinas prioritetas, todėl CK 6.357 str. 6 d. negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog teisė atsisakyti sutarties gali būti įgyvendinama tik teismine tvarka. Minėtoje teisės normoje aiškiai nurodyta, jog sutarties atsisakymas patvirtinamas rašytiniu pranešimu. Nesutinkantis su tokio atsisakymo teisėtumu pardavėjas turi teisę tokį atsisakymą ginčyti teismine tvarka (CK 1.138 str. 2 p.). Šia savo teise trečiasis asmuo nepasinaudojo, todėl kaip kilusiam ginčui reikšmės neturintys nevertintini byloje ieškovės ir trečiojo asmens pateikti argumentai, jog nagrinėjamomis aplinkybėmis atsakovė neturėjo teisinio pagrindo 2010 m. rugpjūčio 16 d. sutarties atsisakyti.

              Ieškovės su atsakove sudarytos 2010 m. rugpjūčio 17 d. išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties sudarymo tikslas - užtikrinti vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties įgyvendinimą. Šios sutarties sudarymas nulėmė faktinę situaciją, pagal kurią ieškovė įvykdė atsakovės pareigą atsiskaityti su trečiuoju asmeniu, nuosavybės teisės į parduotą turtą perėjo ieškovei iki to momento, kol atsakovė sumokės ieškovei visą sutarties kainą. Teisės normos, reglamentuojančios tokios sutarties sudarymą ir vykdymą keitėsi nuo 2011 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė bylos nagrinėjimo metu galiojančios redakcijos CK 6.886 str. bei Vartojimo kredito įstatymo 16 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis susieto vartojimo kredito sutarties nutraukimą tuo atveju, jeigu vartotojas atsisako pirkimo - pardavimo sutarties. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė ieškovė, CK 1.7 str. 2 d. yra imperatyviai uždraustas civilinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymas atgaline data. Iš kitos pusės, dėmesys atkreiptinas į tai, jog teisinis reglamentavimas nebuvo kardinaliai pakeistas, teisės normos tebuvo sukonkretintos ir perkeltos į specialų įstatymą. Tokią išvadą leidžia daryti aplinkybė, jog, vadovaujantis iki pakeitimų, t.y. ginčo sutarties sudarymo metu, galiojusios redakcijos CK 6.886 str. 2 d., vartojimo kredito sutartimi taip pat buvo laikoma pirkimo –pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius, nors CK 6.891 str., reglamentavusiame pirkimo - pardavimo sutarties pažeidimus, nebuvo tiesiogiai įvardinta šios sutarties atsisakymo įtaka vartojimo kredito sutarties galiojimui, vartotojas, vadovaujantis bendruoju sutarčių pabaigos pagrindu, įtvirtintu CK 6.217 str. 1 d., 2 d. 1 p., turėjo teisę nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo, t.y. dėl to, jog negauna to, ko tikėjosi iš sutarties. Šiuo aspektu reikšmingomis laikytinos aplinkybės, jog atsakovė neturėjo jokio tiesioginio kontakto su ieškove, ieškovės vardu sutartį su atsakove sudarė trečiasis asmuo, sutartis trečiojo asmens iniciatyva, suderinus su ieškove, buvo sudaryta siekiant finansuoti pagrindiniu laikytiną pirkimo - pardavimo sandorį, pačioje pirkimo pardavimo sutartyje (2.3 punkte) yra tiesioginė nuoroda į lizingo sutartį, kaip pirkimo - pardavimo sandorio įgyvendinimo elementą, todėl abu sandoriai vertintini kaip tiesiogiai susiję, pirkimo - pardavimo sutarties atsisakymas lemia atsakovės intereso vykdyti išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį išnykimą, kadangi tolesnis tokios sutarties galiojimas yra susijęs tik su atsakovės pareigų vykdymu, bet nesukuria jai jokių teisių. Dėl aukščiau aptarto tiesioginio ryšio tarp abiejų sandorių bei aplinkybės, jog sudarant išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį ieškovei atstovavo trečiasis asmuo, atsakovė, kuri, kaip vartotoja, neturinti teisinių žinių ir patirties sudarant tokio pobūdžio sandorius, turėjo pagrindą tikėtis, jog pranešimas apie pirkimo - pardavimo sutarties atsisakymą nulemia ir pasekmes, susijusias su tolimesniu išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties galiojimu, jog tokios iniciatyvos pateikimas trečiajam asmeniui, kaip ieškovės atstovui, laikytinas tinkamu ieškovės informavimu apie sutartinių santykių nutraukimą. Akcentuotina ir tai, jog po sutarčių sudarymo atsakovės įsipareigojimai buvo susiję būtent su išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartimi, todėl jos nuoroda pranešime dėl įrangos atjungimo ir sutarties nutraukimo vertintina tiek kaip pirkimo - pardavimo sutarties atsisakymas, tiek ir kaip išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties vienašališkas nutraukimas. Kaip ir trečiasis asmuo pirkimo - pardavimo sutarties atveju, taip ir ieškovė turi teisę tokį nutraukimą skųsti, ginčydama atsakovės veiksmų teisėtumą. Priešingas situacijos vertinimas, t.y. ieškovės teiginys, jog išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis yra galiojanti ir turi būti vykdoma neatsižvelgiant į tai, jog atsakovė atsisakė savo teisių į išperkamą daiktą ir aiškiai įvardijo savo iniciatyvą nutraukti sutartinius santykius, vertintinas kaip neatitinkantis vartojimo sutarties šalių interesų pusiausvyros, suteikiantis verslininkams akivaizdų pranašumą vartotojo atžvilgiu, paneigiantis prioritetinės vartotojo interesų apsaugos principą. Kartu tokia išvada nereiškia absoliučios vartotojo teisių apsaugos, paneigiančios kitos sandorio šalies teises ir teisėtus interesus, kadangi, kaip minėta, atsakovės veiksmų teisėtumas gali būti ginčijamas teismine tvarka reiškiant reikalavimus dėl pirkimo - pardavimo sutarties atsisakymo ir/ar išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia. Šiuo aspektu reikšmingu vartotojo interesų apsaugai laikytinas teisės aktais sukurtas reglamentavimas, pagal kurį ne vartotojas turi teismine tvarka nuginčyti vartojimo sutarties galiojimą, bet verslininkas, nesutikdamas su vartotojo sutarties nutraukimu ar atsisakymu, gali atitinkamus vartotojo veiksmus apskųsti. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia atmesti kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovė privalėjo teismine tvarka ginčyti sutarčių galiojimą.

              Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo pasisakyti dėl sandorių galiojimo, tuo pačiu neišspręsdamas restitucijos taikymo klausimo. Kaip minėta, teisinis santykis laikomas nutrūkusiu ne dėl teismo sprendimo priėmimo, bet dėl vienašališkų vartotojos veiksmų. Šie veiksmai, jų nenuginčijus, patys savaime lemia visų sutarčių šalių pareigas, susijusias su iki sutarčių sudarymo buvusios padėties atkūrimu. Jeigu šios pareigos nėra vykdomos, jų vykdymu suinteresuota šalis turi teisę inicijuoti teisminį procesą dėl priverstinio atitinkamos pareigos vykdymo. Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai nebuvo pareikšti, todėl teismas pagrįstai dėl jų nepasisakė.

              Konstatavęs faktą, jos sutartiniai santykiai tarp šalių nutrūko dar iki ieškinio nagrinėjamoje byloje padavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovės argumentas, jog atsakovė pažeidė savo prisiimtus finansinius įsipareigojimus ir reikalavimas atsakovei juos įvykdyti yra nepagrįstas.

              Apeliacinio skundo argumentus atmetęs teismas sprendžia, jog naikinti ar keisti ginčijamą sprendimą skundo motyvais nėra pagrindo.

              Vadovaudamasis CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas

n u t a r i a :

Ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                      Rūta Palubinskaitė