Administracinė byla Nr. I-836-643/2014
Proceso Nr. 3-61-3-02920-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 28, 74
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Halinos Zaikauskaitės,
dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokato padėjėjui Aurimui Baniui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų P. Š., K. M., A. M., UAB „ALKOS ekologija“ ir S. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, turtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
n u s t a t ė:
pareiškėjas P. Š. kreipėsi į teismą su skundu (tomas I, b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) 2013 m. birželio 25 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2020 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. birželio 25 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2020 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,75 Lt/kWh už pareiškėjui P. Š. priklausančios neintegruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovų pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja S. Š. kreipėsi į teismą su skundu (tomas I, b. l. 101–107), prašydama: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 25 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2021 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. birželio 25 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2021 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,75 Lt/kWh už pareiškėjai S. Š. priklausančios neintegruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovų pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja K. M. kreipėsi į teismą su skundu (tomas II, b. l. 1–7), prašydama: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 25 d. Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1982 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. birželio 25 d. Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1982 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,75 Lt/kWh už pareiškėjai K. M. priklausančios neintegruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovų pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas UAB „ALKOS ekologija“ kreipėsi į teismą su skundu (tomas II, b. l. 100–106), vėliau su patikslintu skundu (tomas III, b. l. 76–82), prašydamas: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 25 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2036 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. birželio 25 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2036 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, 31951,08 Lt turtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti iš atsakovų pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas A. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (tomas III, b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 25 d. Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1989 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. birželio 25 d. Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1989 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,93 Lt/kWh už pareiškėjui priklausančios integruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovų Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.
Byloje yra pateikti ir pareiškėjų prašymai (tomas I, b. l. 59–66, 150–157, tomas II, b. l. 62–69, 152–159) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo papildymo įstatymo (Valstybės žinios, 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjai nurodo, jog Energetikos ministerija leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – ir Leidimas plėsti) išdavė jiems 2012 metais pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą: P. Š. Leidimas plėsti buvo išduotas 2012 m. spalio 17 d., S. Š. – 2012 m. lapkričio 5 d., K. M. – 2012 m. lapkričio 4 d., UAB „ALKOS ekologija“ – 2012 m. gruodžio 7 d. ir A. M. – 2012 m. gruodžio3 d. Leidimus gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimai gaminti) Energetikos ministerija jiems išdavė jau 2013 metais, galiojant naujam teisiniam reglamentavimui: P. Š. Leidimas gaminti buvo išduotas 2013 m. birželio 25 d., S. Š. – 2013 m. birželio 25 d., K. M. – 2013 m. birželio 25 d., UAB „ALKOS ekologija“ – 2013 m. birželio 25 d. ir A. M. – 2013 m. birželio 25 d. Nurodė, jog Leidimų gaminti dalyse „leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ yra nurodyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.
Visi pareiškėjai savo reikalavimus grindžia iš esmės analogiškais argumentais. Nurodo, jog tuo metu, kai buvo išduoti Leidimai plėsti, galiojančiame Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2011 m. gegužės 12 d. redakcija, Nr. XI-1375, toliau – ir AIEĮ) buvo nustatyta bendroji skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją Lietuvos Respublikoje sistema. Viena iš skatinimo priemonių, numatytų šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte – fiksuotas tarifas, kuris pagal šį įstatymą taikomas elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 buvo patvirtinti supirkimo tarifai: 1,44 Lt/kW supirkimo tarifas, taikytinas saulės elektrinėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas, taikytinas saulės elektrinėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą. Pareiškėjai buvo įsitikinę, kad 2012 m. gavę Leidimus plėsti, teisėtai įgijo teisę į AIEĮ ir Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827, (toliau – ir Aprašas) numatytas skatinimo priemones, tarp jų užtikrintus 1,44 Lt/kWh (pareiškėjų P. Š., S. Š. ir K. M. atžvilgiu) ir 1,80 Lt/kWh (pareiškėjų A. M., UAB „ALKOS ekologija“ atžvilgiu) fiksuotų tarifų taikymą 12 metų skatinamuoju laikotarpiu. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimui ypatingos skubos tvarka priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169, toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-170, toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymas), pareiškėjų teigimu, atgaline data buvo iš esmės pakeistas iki tol galiojęs teisinis reguliavimas ir galiojusi skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema. Pareiškėjai pažymėjo, jog įstatymo leidėjas pakeitė Leidimus plėtoti turintiems gamintojams fiksuoto supirkimo tarifo nustatymo sąlygas ir tvarką (tuo pačiu ir dydį), susiedamas supirkimo tarifą ne su Leidimų plėtoti išdavimo dieną galiojančiais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais, o su Leidimų gaminti išdavimo dieną galiojančiais tarifais. Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 buvo patvirtintas 0,69 Lt/kWh supirkimo tarifas, taikytinas saulės elektrinėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, 0,87 Lt/kWh supirkimo tarifas, taikytinas saulės elektrinėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą. Todėl, pareiškėjų teigimu, jie, 2012 metais gavę Leidimus plėtoti, bet nespėję tais pačiais metais gauti Leidimų gaminti elektros energiją, pateko į nepalankesnę padėtį, kuomet jiems panaikinami ankstesniu teisiniu reguliavimu garantuoti elektros energijos supirkimo tarifai. Pareiškėjų nuomone, jiems taikomi fiksuoti tarifai 0,69 Lt/kWh, ir 0,87 Lt/kWh nepagrįstai ir neteisėtai yra sumažinti.
Be to, pažymėjo ir tai, jog Energetikos ministerija, išduodama Leidimus gaminti ginčijamose dalyse ir neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikydama AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą (teisės aktų galia nukreipta tik į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama). Pareiškėjų teigimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimus gaminti, privalėjo užtikrinti, jog juose būtų numatyti Leidimų plėsti gamybą išdavimo dieną galioję tarifai. Todėl, tokiu būdu buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai bei interesai, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principai. Pareiškėjai turėjo teisėtų lūkesčių, jog, išpildę AIEĮ nustatytas sąlygas (pastatę elektrines ir gavę Leidimus gaminti), visą 12 metų laikotarpį jų pagamintai elektros energijai bus taikomi tie patys fiksuoti tarifai ir jie nebus keičiami. Tačiau tiek Lietuvos valstybės, tiek ir Energetikos ministerijos veiksmai neatitiko šių teisėtų lūkesčių, dėl to nebuvo užtikrintas jų teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Mano, kad Energetikos ministerija taip pat elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.
Pareiškėjai nurodo, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų jie patyrė turtinę žalą, kurią pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas privalo atlyginti valstybė. Žala susidarė dėl negautų pajamų. Jos dydį sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimų plėsti ir Leidimų gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų.
Pareiškėjas UAB „ALKOS ekologija“ žalos dydį patikslino 2014 m. spalio 27 d., pateikdamas teismui patikslintą skundą (tomas III, b. l. 76–82), kuriame nurodė, jog patyrė 31951,08 Lt žalą negautų pajamų forma už laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 31 d.
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas pareiškėjų skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, ir Energetikos ministerija atsiliepimuose (tomas I, b. l. 25–33, 44–52, 124–128, 140–144, tomas II, b. l. 24–28, 50–54, 120–128, 137–145, tomas III, b. l. 28–33, 52–55) į skundus nurodo, kad su pareiškėjų skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atsakovių nuomone, elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Anot Energetikos ministerijos, viešuoju interesu taip pat pripažintina galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Mano, kad atsižvelgiant į AIEĮ (redakcija iki 2013-02-01) 13 str. 3 d. 2 p. nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Todėl nesutinka, jog dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjai galimai patyrė nuostolius ar patirs nuostolius.
Dėl teisės aktų grįžtamosios galios ir teisėtų lūkesčių principo, Energetikos ministerija pažymi, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Atsakovės elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat talpinama informacija apie išduotus leidimus. Todėl, Energetikos ministerijos nuomone, atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjai dar prieš jiems gaunant Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdami apdairūs rinkos dalyviai, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, ir šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Akcentavo, kad teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio pusė. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio pusę, pakeitė įstatymo nuostatas. Pareiškėjai, pasirinkę tokį verslo modelį, turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat elektros kainų pasikeitimus.
Atsakovės nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad Energetikos ministerija, išduodama Leidimus gaminti elektros energiją privalėjo užtikrinti, kad juo būtų nustatytas Leidimų plėsti išdavimo dieną galiojęs tarifas. Atkreipė dėmesį, kad tai prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui. Pažymėjo, jog Energetikos ministerija yra viešojo administravimo subjektas, todėl, privalo vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Atsižvelgiant į tai, mano, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų panaikinti ginčijamų Leidimų gaminti elektros energiją dalis.
Dėl žalos atlyginimo atsakovės pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, Energetikos ministerija, priimdama sprendimus dėl Leidimų gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nemato pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjų atžvilgiu. Nesant vienai iš būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – negali kilti ir civilinė atsakomybė. Atsakovės savo poziciją grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Sąjungos teisingumo teismo praktika.
Atsakovių atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (tomas III, b. l. 73). Byloje yra gautas Energetikos ministerijos prašymas nagrinėti bylą jos atstovui nedalyvaujant (tomas III, b. l. 98). Administracinė byla išnagrinėta atsakovių atstovams nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Pareiškėjų skundas atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:
2012 m. spalio 17 d. Energetikos ministerija pareiškėjui P. Š. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2688, pastatant ir įrengiant saulės elektrinę Malūno g. 6, Babrungėnų k., Didvyčių k.v., Babrungo sen., Plungės r. sav. (tomas I, b. l. 8). 2013 m. birželio 25 d. Energetikos ministerija pareiškėjui P. Š. išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. 2020 aukščiau minėtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,03 MW, tipas – saulės elektrinė (tomas I, b. l. 14). 2013 m. liepos 24 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231670, kurioje pareiškėjui P. Š. nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt/kWh (tomas I, b. l. 68–75).
2012 m. lapkričio 5 d. Energetikos ministerija pareiškėjai S. Š. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-2687, pastatant ir įrengiant saulės elektrinę Malūno g. 6, Babrungėnų k., Didvyčių k.v., Babrungo sen., Plungės r. sav. (tomas I, b. l. 108). 2013 m. birželio 26 d. Energetikos ministerija pareiškėjai S. Š. išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2021 aukščiau minėtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,03 MW, tipas – saulės elektrinė (tomas I, b. l. 113). 2013 m. liepos 24 d. pareiškėja su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231669, kurioje pareiškėjai S. Š. nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt/kWh (tomas I, b. l. 159–163).
2012 m. lapkričio 4 d. Energetikos ministerija pareiškėjai K. M. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6644 pastatant ir įrengiant saulės elektrinę Buknaičių k., Reivyčių sen., Mažeikių r. sav. (http://www.enmin.lt/lt/activity/veiklos_kryptys/atsinaujantys_energijos_saltiniai/LP_530_0604.pdf). 2013 m. birželio 25 d. Energetikos ministerija pareiškėjai K. M. išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1982 aukščiau minėtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02989 MW, tipas – saulės elektrinė (tomas II, b. l. 8). 2013 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėja su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231980, kurioje pareiškėjai K. M. nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt/kWh (tomas II, b. l. 71–78).
2012 m. gruodžio 7 d. Energetikos ministerija pareiškėjui UAB „ALKOS ekologija“ išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-5322, pastatant ir įrengiant saulės elektrinę Vakarų g. 2B, Raizgių k., Šiaulių kaimiškoji sen. Šiaulių r. sav., (tomas II, b. l. 107). 2013 m. birželio 25 d. Energetikos ministerija pareiškėjui UAB „ALKOS ekologija“ išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2036 aukščiau minėtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,03 MW, tipas – saulės elektrinė integruota į pastatą (tomas II, b. l. 109). 2013 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231941, kurioje pareiškėjui UAB „ALKOS ekologija“ nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,87 Lt/kWh (tomas II, b. l. 161–168).
2012 m. gruodžio 3 d. Energetikos ministerija pareiškėjui A. M. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-4632, pastatant ir įrengiant saulės elektrinę Kauno g. 13A, Lekėčių mstl., Lekėčių sen., Šakių r. sav. (tomas III, b. l. 8). 2013 m. birželio 25 d. Energetikos ministerija pareiškėjui A. M. išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1989 aukščiau minėtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,03 MW, tipas – saulės elektrinė integruota į pastatą (tomas III, b. l. 13).
Visiems pareiškėjams išduotų Leidimų plėsti dalyse „leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ yra nurodyta – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Visiems pareiškėjams išduotų Leidimų gaminti dalyse „leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ yra nurodyta – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjams išduotų Leidimų gaminti elektros energiją dalių, t.y. kurioje nustatytos veiklos sąlygos, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl turtinės žalos atlyginimo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – ir AIEĮ), kurio tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (1 str. 2 d.). AIEĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės, taip pat ir fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas.
Nustatyta, kad pareiškėjai yra vieni iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1, 2 p.).
Pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija) 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalis, elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusi AIEĮ redakcija atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto tarifo nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo jam diena. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjams P. Š., K. M., A. M., UAB „ALKOS ekologija“ ir S. Š. Leidimai plėsti buvo išduoti 2012 metais, t. y. galiojant minėtam teisiniam reguliavimui.
Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija, toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Pažymėtina, jog priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems Leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos, naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą taikant ir tiems ūkio subjektams, kurie Leidimus plėtrai buvo gavę iki įstatymo pakeitimo (2013 m. vasario 1 d.). Taigi, net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjams P. Š., K. M., A. M., UAB „ALKOS ekologija“ ir S. Š. Leidimai gaminti elektros energiją buvo išduoti 2013 m. birželio 25 d., todėl jų atžvilgiu taikomi Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 nustatyti 69 Lt/kWh, ir 0,87 Lt/kWh tarifai. Taigi, nustatyta, jog pareiškėjai prašymus gauti Leidimus plėtoti elektros energijos gavybą pateikė galiojant vienoms teisinėms nuostatoms, o Leidimus gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.
Pareiškėjai ginčą iš esmės kelia dėl to, jog naujasis teisinis reguliavimas bei Leidimuose gaminti įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų nei jie tikėjosi, pradėdami vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Pasak pareiškėjų, naujuoju reguliavimu buvo pažeisti jų teisėti lūkesčiai, be to, jiems buvo padaryta turtinė žala, kuri turi būti atlyginta.
Kaip nuosekliai pažymima Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, jie turi teisę pagrįstai tikėtis, kad pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pagal nurodytus principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).
Teismas atkreipia dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamajame rašte akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti AIEĮ įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d. nurodyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013, kurioje buvo pasisakyta dėl ginčo santykiams aktualaus teisinio reglamentavimo, padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Tai reiškia, kad iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms Leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Tuo remdamasis LVAT atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjai P. Š., K. M., A. M., UAB „ALKOS ekologija“ ir S. Š. aukščiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį įgijo, nes minėtas sąlygas išpildė: gavę Leidimus plėsti, atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektus (saulės elektrines), iš kurių naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Taigi šie pareiškėjų turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį. Tačiau kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).
Kaip nurodo atsakovė Energetikos ministerija ir kaip matyti iš AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią akivaizdžiam elektros energijos kainos vartotojams didėjimui. Pažymėtina ir tai, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimus).
Šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013), toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07). Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad taikant AIEĮ 2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcijoje numatytas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones kilo grėsmė darniai atsinaujinančios energetikos išteklių plėtrai, vartotojų teisėms ir galimybei efektyviai naudoti valstybės lėšas. Valstybei nustačius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonę – privalomą elektros energijos supirkimą fiksuotais tarifais – pageidaujančių vykdyti šią veiklą atsirado ypač daug ir buvo ženkliai viršyti užsibrėžti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros uždaviniai. Kaip nurodoma AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamajame rašte, nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013 konstatavo, bei 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-632/2014 pakartojo, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Žinoma tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą; pakeitimai turi nepaneigti įgytos teisės esmės ir atitikti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.
Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė AIEĮ nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų galimus pasikeitimus.
Pažymėtina ir tai, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjams P. Š., K. M., A. M., UAB „ALKOS ekologija“ ir S. Š. nebuvo visiškai panaikintas. Nustatyti fiksuoti tarifai jiems taikomi dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Pareiškėjų į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjų saulės jėgainės gamina elektrą ir iš to gaunama pajamų. Pareiškėjams, nors ir ne tokio dydžio, kokio jie tikėjosi, tačiau visgi taikomos skatinimo priemonės. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjų, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
Kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis 2013 m. gruodžio 23 d. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A143-2834/2013 pateiktais išaiškinimais, kurie buvo pakartoti ir vėlesnėje LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-632/2014, daro išvadą, kad pareiškėjams Energetikos ministerijos išduoti Leidimai gaminti elektros energiją: P. Š. 2013 m. birželio 25 d. išduotas Leidimas gaminti Nr. LG-2020, S. Š. 2013 m. birželio 25 d. išduotas Leidimas gaminti Nr. LG-2021, K. M. 2013 m. birželio 25 d. išduotas Leidimas gaminti Nr. LG-1982, UAB „ALKOS ekologija“ 2013 m. birželio 25 d. išduotas Leidimas gaminti Nr. LG-2036 ir A. M. 2013 m. birželio 25 d. išduotas Leidimas gaminti Nr. LG-1989 – yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Leidimų gaminti išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti pareiškėjų skunduose išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Energetikos ministeriją pareiškėjų Leidimuose gaminti elektros energiją nustatyti, kad elektrinėse pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Primintina, jog pareiškėjai skunduose prašo teismo priteisti jiems ir turtinę žalą, kuri, anot pareiškėjų, pasireiškė kaip negautos jų pajamos dėl naujos AIEĮ redakcijos taikymo jų atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Atsižvelgiant į tai, jog šiuo teismo sprendimu buvo konstatuotas pareiškėjams išduotų Leidimų gaminti teisėtumas bei pagrįstumas, Leidimus gaminti Energetikos ministerija išdavė remdamasi jų išdavimo metu galiojančia AIEĮ redakcija, veikė pagal savo kompetenciją, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjų atžvilgiu. Kitų galimai neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų pareiškėjai nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sąlyga. Kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sąlygos, viešoji atsakomybė negalima. Taigi pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Byloje taip pat yra pateikti pareiškėjų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų AIEĮ normų konstitucingumo.
Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išsamiai įvertino teisinę situaciją konstitucinės teisės kontekste ir pripažino, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl pareiškėjų argumentai dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestini.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjų P. Š., K. M., A. M., UAB „ALKOS ekologija“ ir S. Š. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str.1 p.).
Pareiškėjai reiškia prašymą ir dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą proceso šalis turi tik tuo atveju, jei teismo sprendimas priimtas jos naudai. Atmetus pareiškėjų skundą, pareiškėjai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jų prašymas netenkintinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjų P. Š., K. M., A. M., UAB „ALKOS ekologija“ ir S. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Arūnas Kaminskas
Margarita Stambrauskaitė
Halina Zaikauskaitė