Administracinė byla Nr. I-7171-968/2015
Proceso Nr. 3-61-3-01067-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
n u s t a t ė:
1. Pareiškėjas D. N. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės po 30 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną parą laikotarpiu nuo 2014-04-09 iki
2015-01-15 praleistą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2. Pareiškėjas savo skundą grindžia šiais argumentais:
Laikotarpiu nuo 2014-04-09 iki 2015-01-15 pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas, nesilaikant teisės aktais suimtiesiems nustatytas sąlygas, nes 8 m2 kameroje buvo laikomas su dar 2-3 asmenimis, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 m2. Vasarą būnant perpildytose kamerose trūko oro, dėl to skauda galvą, kamerose neįmanoma laisvai judėti, nebuvo įmanoma valgyti prie vieno stalo, kadangi stalas įrengtas tik 2 asmenims. Dėl šių priežasčių pareiškėjui kilo ne tik fizinių nepatogumų, bet ir dvasinių išgyvenimų, pareiškėjas neramiai miega, yra dirglus, nervingas, sumažėjo jo bendravimo galimybės.
3. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 12–18) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.
Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K nuo 2013-12-30 sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai). Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusios kameros ploto turi būti atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad dalis pareiškėjo nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
1. Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.
2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
3. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas: 2014-04-09 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas 7,38 m2, kurioje buvo 2 asmenys; 2014-04-10 perkeltas į kamerą Nr. 173, kurios plotas 7,94 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-05-20, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-4 asmenys; 2014-05-21 išvyko į Visagino areštinę; 2014-05-28 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, kurios plotas 7,45 m2, kurioje buvo 3 asmenys;
2014-05-29 perkeltas į kamerą Nr. 136, kurios plotas 7,94 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-06-03, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-4 asmenys; 2014-06-04 išvyko į Visagino areštinę; 2014-06-11 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas 7,31 m2, kurioje buvo 2 asmenys; 2014-16-12 perkeltas į kamerą Nr. 164, kurios plotas 7,86 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-06-24, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2014-06-25 išvyko į Visagino areštinę; 2014-07-02 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, kurios plotas 7,45 m2, kurioje buvo 1 asmuo; 2014-07-03 perkeltas į kamerą Nr. 166, kurios plotas 7,94 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-07-15, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2014-07-16 išvyko į Visagino areštinę; 2014-07-23 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kurios plotas 7,28 m2, kurioje buvo 1 asmuo; 2014-07-24 perkeltas į kamerą Nr. 176, kurios plotas 7,94 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-08-19, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2014-08-20 perkeltas į kamerą Nr. 133, kurios plotas 7,94 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-08-26, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-3 asmenys; 2014-08-27 išvyko į Visagino areštinę; 2014-09-03 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, kurios plotas 7,45 m2, kurioje buvo 1 asmuo; 2014-09-04 perkeltas į kamerą Nr. 186, kurios plotas 7,94 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-09-09, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 asmenys; 2014-09-10 išvyko į Visagino areštinę; 2014-09-17 atvyko iš Visagino areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, kurios plotas 6,48 m2, kurioje buvo 1 asmuo; 2014-09-18 perkeltas į kamerą Nr. 263, kurios plotas 7,83 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015-01-14, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-4 asmenys; 2015-01-15 išvyko į Kybartų pataisos namus.
Taigi pareiškėjas nuo 2014-04-09 iki 2015-01-15 Lukiškių TI-K buvo laikomas 239 dienas.
4. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2. Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 28 dienas. Vadinasi, 211 dienų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą.
5. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis Pavyzdžiui, EŽTTminėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.
6. Pareiškėjas teigia, kad dėl įstatymų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų jam kilo fizinių nepatogumų bei dvasinių išgyvenimų, pareiškėjas neramiai miega, tapo dirglus, nervingas, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 211 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m2 – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT
2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.
7. Pareiškėjas taip pat teigia, kad nėra galimybės valgyti prie stalo, kadangi įrengtas labai mažas staliukas, pritaikytas tik dviem asmenims.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti vienas stalas, taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų.
Byloje pateiktoje Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-02-27 pažymoje „Dėl D. N. skundo“
(b. l. 21) nurodyta, kad kamerose, kuriose buvo apgyvendintas D. N. (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 200 ir kamera Nr. 263) yra vienas stalas, keturios lovos, dvi kėdutės, viena lentyna maisto produktams laikyti ir keturios viršutinių drabužių pakabos.
Atsižvelgiant į tai, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas su dar dviem ar trimis asmenimis, trūkdavo vietos pavalgyti atsisėdus prie stalo, konstatuotinas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos pažeidimas.
8. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 350 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 1 350 Eur suma.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo D. N. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 350 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Rytis Krasauskas