Administracinė byla Nr. A-206-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00029-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.8; 12.9; 

12.10.4; 12.13.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir E. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2020 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. (28.19)FR0682-232 3 punktą; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 68-78; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. S-211(7-184/2020). Pareiškėjas nurodo, kad:

1.1.                      Nesutinka su mokesčių administratoriaus jam papildomai apskaičiuotu gyventojų pajamų mokesčių (toliau – ir GPM) ir juo susijusiomis sumomis. Nenustatytos reikšmingos aplinkybės Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio taikymui. Nepagrįsta mokesčių administratoriaus išvada, kad neva jis disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis ir todėl yra pagrindas jo 2014 m. laikotarpiu GPM bazę apskaičiuoti, taikant MAĮ 70 straipsnį. Mokesčių administratorius faktiškai atliko mokesčių bazės apskaičiavimą už 2007–2015 m. laikotarpį.

1.2.                      Mokesčių administratorius pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės gautas pajamas skaičiavo tik nuo 2007 m., tačiau iki to laiko pareiškėjas kartu su buvusia sutuoktine turėjo pajamų likutį, t. y. 2006 m. šalia darbo užmokesčio gavo papildomas pajamas, pardavus transporto priemones, seniai dirbdami buvo susitaupę apie 100 000 Lt, kurie patikrinimo metu bei priimant sprendimus nebuvo vertinami. Buvo vertinamas tik pinigų likutis atsiskaitomojoje sąskaitoje, kuris nebuvo didelis.

1.3.                      Pareiškėjas pateikė jo teiginius dėl pajamų ir išlaidų skirtumą sudarančių lėšų (ginčo pajamų) šaltinio pagrindžiančius įrodymus. Todėl mokestinės prievolės, kiek jos yra susijusios su ginčo pajamomis, turėjo būti apskaičiuotos įprastine ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusiame Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPMĮ) bei su juo susijusiuose poįstatyminiuose teisės aktuose numatyta tvarka.

1.4.                      Mokesčių administratorius 2012–2013 m. patirtas išlaidas paskaičiavo pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamus duomenis apie vidutines tokio pobūdžio išlaidas. Tuo pagrindu pareiškėjui ir jo buvusiai sutuoktinei mokesčių administratoriaus papildomai priskaitė 2012 m. – 28 157 Lt, o 2013 m. – 31 784 Lt. Pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vartojimo išlaidas yra įskaičiuojamos ir kelionės išlaidos. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai 2013 m. patyrė kelionių išlaidų. Todėl vertinti, kad pareiškėjas ir jo buvusi sutuoktinė turėjo patirti dar papildomas išlaidas, kurios papildomai priskaitomos pagal Lietuvos statistikos departamento skaičiavimus, nėra pagrindo.

1.5.                      Mokesčių administratorius, vertindamas gautas pajamas ir patirtas išlaidas, padarė ne tik aritmetines klaidas, bet ir neįvertino visų sumų. Pareiškėjo skaičiavimu, jis kartu su sutuoktine gavo daugiau pajamų, nei mokesčių administratorius suskaičiavo, t. y. 21 250 Lt daugiau. Mokesčių administratorius vertino, kad gauta buvo paskola iš banko 339 000 Lt, kai realiai buvo skirta 300 000 Lt paskola ilgalaikiam turtui įsigyti ir 50 000 Lt vartojimo paskola, t. y. iš viso 350 000 Lt. Mokesčių administratorius vertino tik realiai įplaukusias sumas, tačiau prie išlaidų priskyrė visas palūkanas ir grąžintą paskolos dalį, t. y. bankas išduodamas paskolas iš karto nusirašė dalį lėšų, kurias mokesčių administratorius ir įvertino. Pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės 2014 m. sausio 1 d. piniginių lėšų likutis turėjo būti 387 598 Lt vietoj nurodytos 330 061 Lt sumos.

1.6.                      Mokesčių administratorius nepagrindė paskirtos 20 proc. baudos dydžio. Pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė mokesčių administratoriui dokumentus ir paaiškinimus, rodė iniciatyvą padėti viską tinkamai išsiaiškinti, iš dalies pripažino, kad bendrovės apskaita nebuvo tinkama, todėl baudos turi būti mažinamos. Pareiškėja netrukdė mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktų teisių ir teikė visus turėtus dokumentus, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas bendradarbiavo, o tai laikytina baudą mažinančia aplinkybe.

1.7.                      Taigi mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokėtinus mokesčius atmetė pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės pateiktus įrodymus ir rėmėsi tik prielaidomis, todėl tokie duomenys negali būtų vertinami kaip patikimi ir apskaičiuotų pajamų atveju nėra vertintini kaip tinkami. Todėl mokesčių bazė buvo apskaičiuota netinkamai, darant net aritmetines klaidas, kurios yra ne pareiškėjo naudai. Taip pat nesutiktina su mokesčių administratoriaus nustatytomis šeimos vartojimo išlaidomis pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutines vartojimo išlaidas atitinkamais laikotarpiais, kadangi tam nėra jokio teisinio pagrindo. Statistiniai išlaidų skaičiavimai neatspindi tikrosios padėties. Išvestinės vidutinės vartojimo išlaidos nieko bendro neturi su faktinėmis Lietuvos gyventojų išlaidomis ir yra tik išvestiniai statistiniai duomenys, kurie negali atitikti fakto, jau nepaisant to, kad jie nėra renkami ir apibendrinami operatyviai, todėl nėra atitinkantys konkretaus laikotarpio realijas. Mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokesčių bazę taikė išlaidų metodą, tačiau nevertino kitų aplinkybių, kurių tiesioginė įtaka šiuo konkrečiu atveju galėjo būti įvertinta. Remiantis apytiksliais duomenimis, mokesčių bazė buvo apskaičiuota klaidingai, nesivadovaujant teisės aktų nuostatomis, pažeidžiant objektyvumo, teisingumo, įrodymų pakankamumo ir objektyvaus visų aplinkybių išnagrinėjimo principus.

2.       Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė : 1) panaikinti Klaipėdos AVMI 2020 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (28.19)FR0682-233 3 punktą; 2) panaikinti VMI 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 68-79; 3) panaikinti Komisijos 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. S-210(7-185/2020). Pareiškėja iš esmės nurodė mutatis mutandis (lot. su tam tikrais pakeitimais) tuos pačius argumentus kaip ir pareiškėjas skunde.

3.       Pareiškėja atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėja nurodė, kad iš esmės sutinka su skundu bei jame išdėstytais motyvais.

4.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:

4.1.                      Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės, t. y. pareiškėjos, operatyvius patikrinimus, kurių metu išanalizavo ir įvertino informaciją apie pareiškėjos ir jo buvusios sutuoktinės gautas pajamas, patirtas išlaidas, piniginių lėšų likučius tiek banke, tiek ne banke kiekvienų metų pradžiai ir pabaigai bei duomenis apie šių lėšų susidarymo šaltinius. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2013, 2014 metais patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms (paskolų teikimui, vartojimo išlaidoms dengti) panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojas nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. Nustačiusi šias aplinkybes Klaipėdos AVMI pagrįstai pareiškėjos mokestinį patikrinimą atliko taikydama MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

4.2.                      Mokesčių administratorius nepažeidė mokesčių apskaičiavimo terminų ir pagrįstai analizavo ir rėmėsi ankstesnių laikotarpių duomenimis. Vietos mokesčių administratorius patikrinimo metu ištyrė, ar pareiškėjas ir jo buvusi sutuoktinė tikrinamojo laikotarpio pradžiai turėjo GPMĮ nustatyta tvarka apmokestintų lėšų, kuriomis pareiškėjas ir jo buvusi sutuoktinė galėtų pagrįsti tikrinamuoju laikotarpiu patirtas išlaidas. Klaipėdos AVMI, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę, naudojosi VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. Klaipėdos AVMI patikrinimo metu remdamasi surinkta informacija iš komercinių bankų bei kitų trečiųjų asmenų apie pareiškėjo gautas pajamas, patirtas išlaidas, sąskaitoje esančias lėšas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis, pareiškėjo ir kitų mokesčių mokėtojų rašytiniais paaiškinimais, statistiniais duomenimis, užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų pateikta informacija bei kita surinkta informacija, apskaičiavo pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas bei patirtas išlaidas.

4.3.                      Už 2012–2013 metus pareiškėjo ir jo šeimos narių faktiškai patirtų vartojimo išlaidų pagal kredito įstaigų pateiktą informaciją nebuvo galimybės nustatyti, todėl pareiškėjo ir jo šeimos vartojimo išlaidos apskaičiuotos pasinaudojus Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis apie vidutines tokio pobūdžio išlaidas vienam namų ūkio nariui. Pareiškėjas, įgyvendindamas savo teises ir pareigas, turi būti aktyvus ir teikti įrodymus, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus padarytas išvadas, tačiau pareiškėjas įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes dėl vartojimo išlaidų už 2012–2013 metus ir kitais metais apskaičiavimo, kaip reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, nepateikė. Patikrinimo metu buvo pagrįstai padaryta išvadą, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas (įplaukas).

4.4.                      Nėra pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo argumentus ir sumažinti mokesčių administratoriaus pagrįstai paskirtą mažesnę nei vidutinę, t. y. 20 proc. dydžio GPM baudą. Skiriant pareiškėjui nurodyto dydžio GPM baudą buvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui reikalingus paaiškinimu, kas laikytina asmens atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Kita vertus, pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas, pajamos gautos iš nenustatytų pajamų šaltinių, GPM apskaičiuotas taikant MAĮ 70 straipsnį ir Taisykles, kas laikytina atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pareiškėjui skirta mažesnė (20 proc.) bauda, nei nustatytas baudos vidurkis (30 proc.), daugiau lengvinančių aplinkybių, nei nustatė mokesčių administratorius, pareiškėjas nenurodė, todėl pareiškėjui paskirtas baudos dydis adekvatus ir proporcingas jos padarytam GPM pažeidimui (t. y. nedeklaruotam, neapskaičiuotam ir nesumokėtam mokesčiui).

5.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas iš esmės nurodė mutatis mutandis (lot. su tam tikrais pakeitimais) tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

6.       Pareiškėjai pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais nurodė, kad:

6.1.                      Mokesčių administratorius, netinkamai įgyvendindamas MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą įpareigojimą nustatyti objektyviai tikrovę atitinkančias faktines aplinkybes, be jokio teisinio pagrindo ir sąsajos pasirinko pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas vertinti nuo 2007 m. sausio 1 d. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas ir pareiškėjo pajamas vertinamos nuo 2006 m. Dėl šios priežasties nebuvo įvertintos pareiškėjų 2006 m. gautos reikšmingos pajamos, o būtent: 2 057 754 Lt dydžio pajamos, kas sąlygojo iš esmės neteisingą pareiškėjų 2011 m. sausio 1 d. datai turėto pinigų likučio nustatymą ir nepagrįstą mokesčių administratoriaus išvadą, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir pareiškėja laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bendrai disponavo ne mažesnio dydžio kaip 1 668 788,39 Lt (485 898,97 Eur) piniginių lėšų suma, kurių pajamų šaltinių pareiškėjai neva negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šių aplinkybių buvo padarytos neteisingos išvados dėl papildomos mokesčio bazės nustatymo, pagal kurią pareiškėjams papildomai mokėtini mokesčiai apskaičiuoti nepagrįsti ir neteisėti. 1 668 788,39 Lt (485 898,97 Eur) dydžio piniginių lėšų šaltinis yra pagrįstas, ir tai yra 2006 metais gauta paskola, kurios realų gavimą patvirtinančius dokumentus pareiškėjas teikia į bylą.

6.2.                      Mokestinėje byloje mokesčių administratorius yra konstatavęs, kad tikrintais laikotarpiais pareiškėjo ar pareiškėjos nuosavybėn nebuvo įgytas joks nekilnojamasis ar privalomai 8 registruotinas turtas, ar bet kokia kitokia forma gauta asmeninė naudai. Nustatyta, kad 1 668 788,39 Lt (485 898,97 Eur) dydžio sumą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėja ir pareiškėjas panaudojo VšĮ „Litcon rascing team“, UAB „Erstema“, UAB „Stanesta“, ASK „ESmotorsport“ interesams tenkinti, pareiškėjui ir pareiškėjai veikiant kaip atskaitingiems asmenims.

6.3.                      Pabrėžtina, kad 2006 metais pareiškėjo gautos paskolos grąžinimas kreditoriui yra patvirtintas Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-3172-965/2021 (toliau – ir 2021 m. vasario 22 d. nutartis). Tai reiškia, kad yra neginčijamas faktas, jog pareiškėjas 2 000 000 Lt (579 240 Eur) pinigų sumą nekvestionuojamai privalės numatytu grafiku grąžinti. Šioje mokestinėje byloje neįvertinus šių pajamų ir palikus galioti mokesčių administratoriaus papildomai priskaičiuotus mokesčius pareiškėjams, susiklostys situacija, kai pareiškėjai bus įpareigoti susimokėti mokesčius nuo 2006 metais gautos paskolos, o taip pat ir nuo pajamų, kurios bus naudojamos tos pačios paskolos grąžinimui, vykdant Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartį. Tokiu būdu pareiškėjai bus apmokestinti du kartus, o dvigubas pajamų apmokestinimas griežtai draudžiamas.

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – panaikino ginčijamus VMI ir Komisijos sprendimus bei grąžino atsakovui VMI nagrinėti iš naujo pareiškėjų skundus dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimų.

8.       Teismas nurodė, kad byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratorių sprendimų, kuriuose konstatuoti pareiškėjų mokestiniai pažeidimai ir apskaičiuoti mokėtini papildomi mokesčiai ir su jais susijusios sumos, taip pat dėl ikiteismine tvarka pareiškėjų skundus išnagrinėjusios Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai nesutinka su ginčijamais sprendimais ir teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė, kad jie iš nenustatytų šaltinių gavo kitų apmokestinamųjų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų. Pareiškėjas sudarytų paskolų sandorių realumui pagrįsti teismui pateikė naujus įrodymus, t. y. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2SP-3172-965/2021, kuria buvo patvirtinta pareiškėjo ir A. D. 2021 m. vasario 17 d. sudaryta taikos sutartis (toliau – ir Taikos sutartis), pagal kurią sutarta, kad skolininkas E. S. įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. grąžinti kreditoriui A. D. 579 240 Eur skolą, kuri mokama Taikos sutartyje nurodytomis dalimis ir tvarka. Kaip nurodė pareiškėjo atstovė, pareiškėjas mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo metu aplinkybių, susijusių su paskolos gavimu, nepateikė, todėl mokesčio adminsitratorius šio sandorio nevertino.

9.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo byloje pateikti nauji įrodymai nebuvo ir objektyviai negalėjo būti įvertinti mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu bei priimant ginčijamus sprendimus, nes Taikos sutartis dėl paskolos grąžinimo tarp E. S. ir A. D. buvo sudaryta tik 2021 m. vasario 17 d., t. y. jau nagrinėjant bylą dėl mokesčio administratoriaus priimtų sprendimų teisme. Todėl, teismo įsitikinimu, pavėluotas šio įrodymo pateikimas buvo nulemtas objektyvių aplinkybių ir toks įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau mokestinio patikrinimo metu dar iki mokestinės bylos nagrinėjimo teisme. Pareiškėjo teismui naujai pateikti įrodymai turi būti įvertinti mokesčio administratoriaus, nes ginčijami sprendimai grindžiami aplinkybe, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo teisės aktų nustatyta tvarka apmokestintas pajamas. Iš naujai pateikto įrodymo (Taikos sutarties dėl paskolos grąžinimo) matyti, kad pareiškėjas įsipareigojo iki 2021 m. gruodžio 31 d. grąžinti kreditoriui A. D. pagal 2006 m. susitarimą paskolintas lėšas (2 000 000 Lt/579 240,00 Eur). Taigi tokia aplinkybė galėtų reikšti, kad tikrinamu laikotarpiu pareiškėjo turėtos pajamos (išlaidos) skyrėsi nuo nustatytų patikrinimo metu. Taikos sutartimi yra iš esmės keičiama pareiškėjo, taip pat ir jo sutuoktinės (pareiškėjos) faktinė padėtis pajamų gavimo (išlaidų) prasme ir tokia aplinkybė turėtų būti vertinama, priimant sprendimus dėl papildomai apskaičiuotinų mokesčių pareiškėjų atžvilgiu. Atsakovo atstovas teismo posėdyje taip pat nurodė, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė teoriškai gali turėti įtakos mokesčių paskaičiavimui.

10.       Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius nevertino duomenų dėl pajamų pagal 2006 m. sudaryto susitarimo tarp pareiškėjo ir A. D.. Neišanalizavus šių teisiškai reikšmingų aplinkybių, galėjo būti nustatytos neteisingos pareiškėjams tenkančios mokėti mokestinės prievolės, o pareiškėjo pateiktas 2006 m. susitarimas turėtų būti vertinamas mokestine prasme, apskaičiuojant mokestines prievoles pareiškėjų atžvilgiu. Todėl mokesčių administratorius turėtų iš naujo įvertinti 2006 m. paskolos sutarties aplinkybes ir iš to kilusias teisines mokestines pasekmes. Mokesčio administratorius iš esmės liko pasyvus proceso stebėtojas – nepateikė naujų įrodymų vertinimo teismui, nepaaiškino jų galimos įtakos mokestinio patikrinimo metu padarytoms išvadoms bei apskaičiuotoms mokesčių sumoms. Šių aplinkybių taip pat nepaaiškino atsakovo atstovas teismo posėdyje.

11.       Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu tikrinamas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o šiuo atveju jo galimybė įvertinti visus įrodymus buvo ribota, konstatavo, kad pareiškėjų skundai tenkintini iš dalies, t. y. ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai naikintini, o byla grąžinama centriniam mokesčių administratoriui mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

III.

12.       Atsakovas VMI padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus atmesti. Atsakovas nurodo, kad:

12.1.                      Pareiškėjas patikrinimo metu neteikė jokių duomenų apie tai, kad 2006 m. jis gavo 2 000 000 Lt paskolą iš A. D.. Tokių duomenų pareiškėjas neteikė ir mokestinio ginčo nagrinėjimo ikiteismine tvarka metu. Pirmosios instancijos teismo išvados yra padarytos neįvertinus visų mokestinio ginčo byloje nustatytų aplinkybių, dėl ko yra nepagrįstos.

12.2.                      Iš Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartimi patvirtintos tarp pareiškėjo ir A. D. sudarytos 2021 m. vasario 17 d. taikos sutarties nėra galimybės nustatyti tikslios paskolos sutarties sudarymo datos, nes Taikos sutartyje yra nurodyti tik 2006 metai. Pareiškėjas teismui nepateikė paskolos sutarties. Pareiškėjas turėjo labai daug laiko patikrinimo metu mokesčių administratoriui pateikti pačią 2006 m. paskolos sutartį. Paskolinių santykių atsiradimą ir realų paskolos gavimo faktą gali patvirtinti paskolos sutartis ir pinigų gavimą patvirtinančios aplinkybės (pvz., banko pavedimas). Nebuvo pagrindo spręsti, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartimi patvirtinta Taikos sutartis pagrindžia realų paskolos suteikimo faktą. Pareiškėjas patikrinimo metu mokesčių administratoriui nepateikė jokių duomenų apie 2006 m. gautą 2 000 000 Lt (579 240 Eur) paskolą.

12.3.                      Pareiškėjas teismui pateikdamas naujus įrodymus dėl paskolos gavimo 2006 m. faktiškai teigia, kad gauti 2 000 000 Lt nebuvo išleisti iki tikrinamojo laikotarpio pradžios (2011 m. sausio 1 d.), todėl turi įtaką teisingai apskaičiuojant mokesčių bazę. Tačiau mokestinio ginčo byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, iš kurių galima spręsti, kad pareiškėjas paskolos 2006 m. negavo ir tai yra pareiškėjo gynybinė pozicija siekiant išvengti apskaičiuotų mokestinių prievolių. Teismas neįvertino patikrinimo metu nustatytų aplinkybių.

12.4.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjų skundai turi būti grąžinti iš naujo nagrinėti VMI. Mokestinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas paskolos 2006 m. negavo.

12.5.                      Pirmosios instancijos teismas šiame mokestiniame ginče netinkamai taikė materialiosios teisės normas, netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.

13.       Pareiškėjai atsiliepimu prašo atsakovo VMI apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjai nurodo, kad:

13.1.                      Mokesčių administratorius, surinkdamas ir vertindamas faktines aplinkybes tik nuo 2007 m. sausio 1 d., iš esmės nenustatė visų svarbių aplinkybių, kurios būtų pagrindu teisingam pareiškėjų mokesčių apskaičiavimui už patikrinimo laikotarpį. Kadangi šioje mokestinėje byloje pats mokesčių administratorius nustatė, kad nei pareiškėjas, nei pareiškėja vienkartinės gyventojo turto deklaracijos nėra pateikę, todėl yra teisėtas ir pagrįstas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjai kartu 2004 m. sausio 1 d. galėjo turėti ne daugiau kaip 100 000 Lt ir būtent nuo šio atskaitos taško pradėti rinkti svarbias aplinkybes, lemiančias teisingą mokesčio apskaičiavimą už tikrinamą laikotarpį. Mokesčių administratorius, nerinkęs jokių duomenų už laikotarpį iki 2007 m. sausio 1 d., nustatydamas grynųjų pinigų likutį, kuriais pareiškėjai neva disponavo 2007 m. sausio 1 d., pareiškėjų atlikto mokestinio patikrinimo medžiagoje įrašė faktinėmis aplinkybėmis neparemtą skaičių, t. y. 0 Lt.

13.2.                      Mokesčių administratorius faktines aplinkybes, turinčias įtakos mokesčių apskaičiavimo teisingumui, turėtų rinkti už ne trumpesnį kaip 10 metų laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų šeimos pajamų ir išlaidų santykis buvo pradėtas vertinti pagal 2016 m. gruodžio 20 d. pavedimą tikrinti, vadovaujantis bendrąją 10 metų senatimi, teisine prasme pagrįstas sprendimas yra vertinti aplinkybes, atsiradusias ankstesniu laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. Tai atitiktų MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatų esmę. Nors atsakovas (jo atstovas) teismo posėdžio metu teigė, kad pareiškėjai patys nustatė ankstesnių aplinkybių rinkimo terminą nuo 2007 m. sausio 1 d., tačiau tai prieštarauja tiek objektyvioms aplinkybėms, tiek teisės aktų nuostatoms.

13.3.                      Mokesčių administratoriui be jokio pagrindo priėmus sprendimą nustatyti ir vertinti aplinkybes nuo 2007 m. sausio 1 d., nepagrįstai liko neįvertintos aplinkybės bent už vienerius metus, t. y. 2006 m., o tai sąlygojo klaidingą ir neobjektyvų pareiškėjų 2007 m. sausio 1 d. turėto pinigų likučio nustatymą. Todėl nustatant pareiškėjų 2007 m. sausio 1 d. datai turėtą pinigų likutį turėjo būti vertinamos 2 057 754 Lt dydžio gautos pajamos per 2006 m. 

13.4.                      Vietoj to, kad pasinaudotų teismo suteikta galimybe ištaisyti galbūt padarytas klaidas ir objektyviai pagrįsti pareiškėjams apskaičiuotų papildomai mokėtinų sumų teisingumą įvertinant naujai paaiškėjusių aplinkybių reikšmę, atsakovas, ignoruodamas MAĮ 67 ir 70 straipsniuose įtvirtintą savo pareigą, piktybiškai nepriima iš pareiškėjų teikiamų įrodymų ir teikia apeliacinį skundą, kuriame įrodinėja, kad pareiškėjas neva realiai negavo 2 000 000 Lt dydžio paskolos. VMI, abejodama 2006 m. pareiškėjo gautos paskolos realumu, nurodo, kad pareiškėjas teismui pateikdamas naujus įrodymus dėl paskolos gavimo 2006 m. faktiškai teigia, kad gauti 2 000 000 Lt nebuvo išleisti iki tikrinamojo laikotarpio pradžios (2011 m. sausio 1 d.), todėl turi įtaką teisingai apskaičiuojant mokesčių bazę. Tokiu teiginiu atsakovas klaidina apeliacinį teismą, kadangi pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu to neteigė. Esmė ne tai, kad šių pinigų pareiškėjai neišleido, bet esmė yra ta, kad įvertinus 2006 m. su A. D. sudaryto susitarimo pagrindu gautus pinigus, įrodomas faktas, kad 2007 m. sausio 1 d. pareiškėjų turėtas pinigų likutis nėra 0 Lt, kaip klaidingai teigia atsakovas viso ginčo metu, bet jis yra daug didesnis. Jeigu mokesčių administratorius siekia įrodyti, kad 2006 m. pareiškėjo gauti pinigai (2 000 000 Lt dydžio paskola) buvo išleisti iki 2007 m. sausio 1 d. ir neva jo nustatytas pinigų likutis (t. y. 0 Lt) yra teisingas, tai akivaizdu, kad mokesčių administratorius turėtų surinkti įrodymus, kad pareiškėjai šiuos pinigus išleido ne iki 2011 m. sausio 1 d., o iki 2007 m. sausio 1 d. Todėl atsakovo argumentas, jog mokestinio ginčo byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, iš kurių galimą spręsti, kad pareiškėjas paskolos 2006 m. negavo, yra nelogiškas, kadangi mokesčių administratorius jokių duomenų ir jokių faktinių aplinkybių už ankstesnį nei 2007 m. sausio 1 d. laikotarpį nerinko. Akivaizdu, kad nerenkant duomenų apie gautas pajamas ir išlaidas 2006 m., negalima objektyviai daryti netgi prielaidos, kad tie pareiškėjų pinigai (2 000 000 Lt) galėjo būti išleisti iki 2007 m. sausio 1 d. Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu bet kokiais būdais stengiasi pateisinti ir apginti savo neobjektyvų ir šališką sprendimą pareiškėjams apskaičiuoti papildomai mokėtinas sumas.

13.5.                      Pareiškėjai nepiktnaudžiavo savo teise teikti ar neteikti įrodymus mokestinio patikrinimo metu, nes įrodymų dėl 2006 m. gautos paskolos pareiškėjai tiesiog neturėjo objektyvios galimybės pateikti, kadangi būtent mokesčių administratorius, turėdamas valdingus įgalinimus, rinko faktines aplinkybes tik nuo 2007 m. sausio 1 d. Tik Klaipėdos apylinkės teismui patvirtintus taikos sutartį, remdamiesi rungtyniškumo principu, pareiškėjai nutarė naujus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, ką teismas teisingai įvertino sprendime. Todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

13.6.                      Vykusio bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu atsakovas net neprašė teismo, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas suteikiant VMI papildomo laiko susipažinti ir atsakyti į pareiškėjų pateiktus papildomus paaiškinimus su įrodymais. Esant tokioms aplinkybėms susiklosto situacija, kada VMI, elgdamasi pasyviai bylos nagrinėjimo metu, sąmoningai nepasinaudoja turimomis procesinėmis teisėmis, teikia apeliacinį skundą, kuriame ginčija teismo sprendimo pagrįstumą motyvuodama tuo, jog teismas atsakovui neva nesuteikė objektyvios galimybės tinkamai atsikirsti į pareiškėjų pateiktus papildomus paaiškinimus bei įrodymus byloje. Toks elgesys yra piktybiškas ir neobjektyvus, motyvuotas siekiu pateisinti savo netinkamai atliktą įstatyme įtvirtintą imperatyvią pareigą teisingai apskaičiuoti ir pagrįsti papildomai apskaičiuotas mokesčių mokėtojams mokėtinas sumas, nepagrįstai bandant visą atsakomybę perkelti teismui bei pareiškėjams. Atsakovo elgesys ir veiksmai yra priešingi įstatymo įtvirtintiems mokesčių administratoriaus veiklai (sprendimams) keliamiems reikalavimams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14.       Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl sprendimų, kuriais mokesčių administratorius pareiškėjams apskaičiavo ir nurodė sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas (delspinigius, baudas), padarius išvadą, kad pareiškėjų 2014 m. gautos pajamos viršijo išlaidas, teisėtumo.

15.       Pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkino pareiškėjų skundus iš dalies – panaikino ginčijamus VMI ir Komisijos sprendimus bei perdavė VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo. Teismas tokį sprendimą priėmė konstatavęs, kad pareiškėjai byloje pateikė naują įrodymą – Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-3172-965/2021 patvirtintą pareiškėjo ir A. D. 2021 m. vasario 17 d. sudarytą taikos sutartį, pagal kurią susitarta, kad skolininkas E. S. įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. grąžinti kreditoriui A. D. 579 240 Eur skolą, kuri mokama Taikos sutartyje nurodytomis dalimis ir tvarka. Atsižvelgiant į šią Taikos sutartį, teismo vertinimu, tai gali reikšti, kad tikrinamu laikotarpiu pareiškėjų turėtos pajamos (išlaidos) skyrėsi nuo nustatytų patikrinimo metu, nes mokesčių administratoriaus liko neįvertinta 2006 m. suteikta 200 000 Lt paskola pareiškėjui. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus atmesti. Atsakovo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas priimtas neįvertinus visų mokestinio ginčo byloje nustatytų aplinkybių.

16.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17.       Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino mokesčių administratoriaus apskaičiuojant GPM ir su juo susijusias sumas nustatytų duomenų ir aplinkybių, o, atsižvelgęs į pareiškėjų byloje pateiktus naujus duomenis, t. y. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. nutartimi patvirtintą Taikos sutartį, pagal kurią sutarta, kad skolininkas E. S. įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. grąžinti kreditoriui A. D. 579 240 Eur skolą, darė išvadą, kad būtent VMI šiuos duomenis ir turi įvertinti, siekiant nustatyti, ar tikrai pareiškėjams teisingai apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos.

18.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad priemonės – grąžinti kilusį ginčą iš naujo nagrinėti viešojo administravimo subjektui – paskirtis pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Šios kliūtys paprastai turi būti padarytos ginčą nagrinėjant mokesčių administratoriaus institucijoje, arba turi būti sudarytos sąlygos joms atsirasti tolesnėse ginčo stadijose, kaip antai, nevisapusiškas, nepilnas visų aplinkybių ištyrimas, dėl ko yra negalimas teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimas, neatlikus papildomų veiksmų, susijusių su visų aplinkybių ištyrimu, nustatymu ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-163/2008, 2010 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-563/2009, 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-438/2017, 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2674-575/2021).

19.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuspręsti, ar yra pagrindas grąžinti mokestinį ginčą VMI nagrinėti iš naujo, galėjo tik objektyviai ir visapusiškai įvertinęs visus mokestiniam ginčui reikšmingus duomenis ir aplinkybes. Tik tokiu atveju teismas galėjo įvertinti, ar buvo kliūtys mokesčių administratoriui priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus apskaičiuoti GPM ir su juo susijusias sumas pareiškėjams. Be to, kaip minėta, savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tokios kliūtys paprastai turi būti padarytos ginčą nagrinėjant mokesčių administratoriaus institucijoje, arba turi būti sudarytos sąlygos joms atsirasti tolesnėse ginčo stadijose. Šiuo gi atveju pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikta Taikos sutartimi siekia pagrįsti aplinkybę, kad pareiškėjui 2006 m. buvo suteikta 2 000 000 Lt paskola, nors aplinkybių ir duomenų apie tokią paskolą pareiškėjai nei mokesčių administratoriui, nei ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms nebuvo nurodę. Taigi darytina išvada, kad vien pateikta teismo patvirtinta Taikos sutartis ir su ja susijusios aplinkybės nagrinėjamu atveju savaime negalėjo būti pagrindas teismui naikinti ginčijamus VMI ir Komisijos sprendimus ir perduoti mokestinį ginčą VMI nagrinėti iš naujo. Priešinga išvada neatitiktų nei proceso ekonomiškumo ir operatyvumo reikalavimų, nei bendrųjų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, nes reikštų, kad mokesčių mokėtojai, pateikdami tam tikrus duomenis (aplinkybes) tik teismui, tačiau jų nepateikę nei mokesčių administratoriui, nei mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusioms institucijoms, jau savaime gali užginčyti atitinkamus mokesčių administratoriaus ir ikiteismine tvarka nagrinėjusių institucijų sprendimus dėl mokesčių apskaičiavimo.

20.       ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

21.       ABTĮ 86 straipsnyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

22.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

23.       Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos neatliko bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, t. y. iš esmės neišnagrinėjo mokestinio ginčo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo turiniui.

24.       Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2376-442/2021). Todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

25.       Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėdamas iš naujo ir vertindamas, be kita ko, šioje byloje aptartą pareiškėjų pateiktą Taikos sutartį dėl paskolos grąžinimo ir su ja susijusias aplinkybes ir kitus duomenis, turėtų atsižvelgti į šiuo aspektu reikšmingą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu; net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-817-575/2019, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. A-4829-556/2020, 2022 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-5-602/2022). Minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste pirmosios instancijos teismas Taikos sutartį ir su ja susijusias aplinkybes bei kitus duomenis turėtų įvertinti taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai nei mokesčių administratoriui, nei mokestinį ginčą nagrinėjusioms ikiteisminėms institucijoms nebuvo nurodę apie 2006 m. pareiškėjui suteiktą paskolą ir ši aplinkybė pačių pareiškėjų iniciatyva išaiškėjo tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

26.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas atsakovo VMI apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan