KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U t a r t i s

Lietuvos respublikos vardu

2012 m. sausio 5 d.

Klaipėda 

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teisėjų Savinijaus Katausko, Eduardo Maškevičiaus,

sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,

dalyvaujant nukentėjusiajai G. R.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Petrui Maceniui,

nuteistojo A. P. gynėjui advokatui Mantui Liugui,

vertėjai Anželai Tyščukienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. (A. P.) gynėjo advokato Manto Liugo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-30 nuosprendžio, kuriuo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 valandų, dirbant po 20 valandų per mėnesį, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nuosprendžiu priteista iš A. P. G. R. 7 000 Lt neturtinės ir 46 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 1 200 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis naktį iš 2010 m. gruodžio 31 d. į 2011 m. sausio 1 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prieškambaryje, tyčia ne mažiau kaip aštuonis kartus kumščiu smogė nukentėjusiajai G. R. į galvą, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas M. Liugas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-30 nuosprendį pakeisti: paskirti A. P. švelnesnę bausmę – baudą bei sumažinti nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo byloje nustatytas faktines aplinkybes, neįvertino atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl to buvo neteisingai paskirta bausmė ir priteista atlyginti aiškiai per didelė neturtinė žala.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. punkte konstatavo, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Atsižvelgiant į toliau išdėstytas aplinkybes akivaizdu, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį ne tik išsamiai neištyrė byloje esančių įrodymų, tačiau taip pat priėmė iš esmės nepagrįstą nuosprendį A. P..

A. P. buvo kaltinamas tuo, kad naktį iš 2010 m. gruodžio 31 d. į 2011 m. sausio 1 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prieškambaryje, tyčia ne mažiau kaip aštuonis kartus kumščiu smogė nukentėjusiajai G. R. į galvą, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, A. P. iš dalies pripažino savo kaltę ir nurodė, kad būnant bute pas nukentėjusiąją, po Naujųjų metų sutikimo šventės, nesėkmingai pajuokavo, dėl to nukentėjusioji pradėjo jį įžeidinėti, todėl kaltinamasis du kartus ranka sudavė jai per veidą, tačiau teismas, vadovaudamasis vien nukentėjusiosios nenuosekliais bei prieštaraujančiais kitai byloje surinktai medžiagai parodymais ir taip pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalį bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, pripažino, kad nukentėjusioji buvo sužalota jos nurodytomis aplinkybėmis, suduodant jai ne mažiau kaip aštuonis smūgius, o ne dviem smūgiais plaštaka, kaip nurodė nuteistasis.

Nukentėjusioji G. R. 2011 m. balandžio 13 d. privataus kaltinimo tvarka pareikštame pareiškime nurodė: „A. P. puolė mušti mane prieškambaryje ir 4 kartus kumščiais smogė į galvos sritį. Nepilnametė dukra A. R., išgirdusi triukšmą, išėjo iš miegamojo ir pamatė kaip mane muša A. P., kuris dukros akivaizdoje smogė dar 4-5 kartus kumščiais į galvos sritį <....> A. P., suduodamas 8-9 smūgius kumščiais į galvą padarė šiuos kūno sužalojimus: burnos dešinio kampo gleivinės įtrūkimus bei kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, nosies kaulų lūžis, poodinės kraujosruvos nosies, kairio paakio ir skruosto, dešinio smilinio, kairės pažasties duobės, juosmens dešinės pusės bei kairės plaštakos nugarinio paviršiaus srityse.“ Taigi iš skunde nurodytų aplinkybių yra aišku, kad: 1) smūgiai suduoti į galvą; 2) 4–5 suduotus smūgius iš 8–9 matė nukentėjusiosios nepilnametė dukra A. R.. Kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio, liudytoja A. R., nukentėjusiosios duktė, nurodė mačiusi, kaip A. P. ranka sudavė mamai vieną smūgį į galvą. Nesuprantama, kodėl teismas neįvertino vienintelės liudytojos, mačiusios pačių smūgių faktą, parodymų, kadangi vien sugretinus nukentėjusiosios ir liudytojos A. R. parodymus matyti, kad smūgių galėjo būti daugiausia 4–5, o ne 8–9, nes liudytojos akivaizdoje, priešingai nei nurodo nukentėjusioji, buvo suduotas tik vienas smūgis.

Toliau analizuojant nukentėjusiosios pareiškime išdėstytas faktines nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes, jos parodymus Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus vyresniajam teismo medicinos ekspertui gyd. Diomenui Vitkui, matyti, kad nukentėjusioji sutinka, jog kaltinamasis smūgiavo tik į galvą. Teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nustatė, kad buvo smūgiuota tik į galvą, tačiau kaip matyti iš nuosprendžio, nuteistajam taip pat buvo inkriminuoti nukentėjusiajai nustatyti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairės pažasties duobės, juosmens dešinės pusės bei kairės plaštakos nugarinio paviršiaus srityse. Neįmanoma smūgiuojant vien tik į galvą padaryti tokio pobūdžio kūno sužalojimus, tačiau teismas to visiškai nevertino. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad minėtiems sužalojimams, atsižvelgiant į jų lokalizaciją nukentėjusiosios kūne, reikia trijų atskirų smūgių. Taigi atsižvelgiant į liudytojos parodymus (matė tik vieną smūgį vietoje nukentėjusiosios nurodytų 4–5), į padarytų kūno sužalojimų pobūdį (trys sužalojimai padaryti ne galvoje), iš 8–9 nuteistajam A. P. teismo neteisėtai inkriminuotų smūgių, lieka tik 1–2 smūgiai. Apeliantas pažymi, kad A. P. prisipažino smūgiavęs du kartus nukentėjusiajai į veidą, tai visiškai atitinka tiek liudytojos parodymus, tiek nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų pobūdį bei jų lokalizaciją. Teismas privalėjo tai išsamiai ištirti ir įvertinti, tačiau, kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio, teismas vadovavosi tik nukentėjusiosios parodymais ir visiškai neanalizavo kitų byloje nustatytų aplinkybių, taip iš esmės pažeisdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą baudžiamajame procese reglamentuojančias teisės normas.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai nenustatė, kiek smūgių reikėtų suduoti tam, kad būtų padaryti nukentėjusiajai nustatyti veido sužalojimai. Teismas vadovavosi Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2011 m. sausio 3 d. specialisto išvada Nr.G 01/11 (03), tačiau joje konstatuoti tik specialisto nustatyti kūno sužalojimai ir neanalizuojama nei jų atsiradimo data, nei tai, kiek smūgių reikėtų suduoti tam, kad atsirastų tokio pobūdžio sužalojimai. Suduotų smūgiu skaičius yra itin svarbi faktinė aplinkybė, kadangi ji lemia ne tik mano ginamojo ir jo padarytos veikos pavojingumą, bet ir nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus bei priteistinos neturtinės žalos dydį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. sausio 24 d. nutartyje Nr.2K-43/2006 konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą. Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.“ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gruodžio 5 d. nutartyje Nr.2K-838/2006 taip pat pažymėjo, kad nuosprendis turi būti naikintinas, jei nėra atskleistas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas. Ištyrus visas aplinkybes turi būti aišku, ar nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas nuo vieno smūgio, ar nuo smūgių visumos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje padarė išvadą, kad nenustatydamas anksčiau minėtų aplinkybių, teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Taigi šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį vadovaudamasis tik nukentėjusiosios parodymais, kurie prieštaravo kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Teismas aiškiai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso teisės normas, taip pat liko visiškai neatskleistas nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmas. Objektyviai nenustatyta, kiek smūgių buvo suduota, kokius sužalojimus minėti smūgiai sukėlė, todėl pirmosios teismo instancijos nuosprendis turi būti panaikintas.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bausmės dydžio

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nenustatyta A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir skyrė pastarajam nepagrįstai per griežtą bausmę, neatitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo pavojingumo.

Pirma, advokatas A. Liugas nurodo, kad jo ginamasis A. P. prisipažino padaręs nusikaltimą nurodydamas, kad iš tikrųjų sudavė 2 smūgius į galvą nukentėjusiajai, dėl to jis nuoširdžiai gailėjosi ir sutiko atlyginti visą turtinę ir protingo dydžio neturtinę nukentėjusiosios patirtą žalą. Tačiau teismas vadovavosi vien tik nukentėjusiosios parodymais, nesiaiškino ir objektyviai nenustatė, kiek buvo iš tikrųjų suduota smūgių, todėl konstatavo, kad A. P., neigdamas sudavęs 8–9 smūgius, prisipažino tik iš dalies padaręs nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad tokiu atveju, jei teismas būtų objektyviai ir išsamiai tyręs visus byloje pateiktus įrodymus, būtų nustatęs, kad buvo suduoti tik 2 smūgiai ir, vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, A. P. prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis būtų buvęs pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Antra, nuteistasis nusikalstamą veiką įvykdė dėl provokuojančio nukentėjusiosios elgesio – nukentėjusioji šiurkščiai jį įžeidinėjo, todėl A. P. sudavė jai du smūgius į galvą. Vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, yra laikytina atsakomybe lengvinančia aplinkybe, tačiau pirmosios instancijos teismas to nevertino, nesiaiškino, koks buvo nukentėjusiosios elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, tai taip pat nulėmė neproporcingos bausmės paskyrimą.

Trečia, A. P. dirba specifinį darbą, jis yra jūreivis, todėl išplaukia į jūrą tuomet, kai tik gauna iškvietimą iš laivo įgulos, su kuria dirbo. Apeliantas atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog šešiems mėnesiams apribojus A. P. judėjimo laisvę, jis netektų ne tik dabartinio darbo bei pajamų šaltinio, bet apskritai nebegalėtų dirbti tokio pobūdžio darbo, kadangi pagal susiklosčiusią praktiką, jūreiviui net ir vieną kartą atsisakius išplaukti į jūrą su esamu užsakovu, vėliau tame pačiame laive darbas nebėra siūlomas, o siekiant tęsti darbą, reikalingos naujo užsakovo paieškos. Tarptautinėje jūreivystės rinkoje tą padaryti yra itin sunku. Todėl išsaugoti darbo tęstinumą su esamu užsakovu A. P. yra labai svarbu. Dabartinėje ekonominėje situacijoje pajamų šaltinio netekimas, vienintelio darbo, kurį iš tikro sugebi dirbti, praradimas, yra pernelyg griežta bausmė, atsiliepsianti visam gyvenimui. Praradus pajamų šaltinį, A. P. ne tik negalėtų uždirbti pinigų žalos atlyginimui, bet taipogi taptų našta valstybei. Tokia bausmė yra neproporcinga ir iš esmės neatitinka bausmės paskirties, numatytos BK 41 straipsnyje. Todėl apeliantas tikisi, kad teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į padarytos veikos pavojingumo mastą bei į tai, kad A. P. labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir sutinka atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, pakeis laisvės apribojimo bei viešųjų darbų bausmę į baudą, kurią, suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą, nuteistasis įsipareigoja sumokėti.

Dėl neturtinės žalos dydžio

A. P. nuo pat pradžių pripažino savo kaltę ir sutiko atlyginti visą nukentėjusiosios patirtą turtinę ir protingo dydžio neturtinę žalą, tačiau, apelianto nuomone, nukentėjusiosios prašoma priteisti neturtinė žala yra aiškiai per didelė. Iš skundžiamo nuosprendžio visiškai neaišku, į ką atsižvelgdamas pirmosios instancijos teismas priteisė būtent 7 000 Lt dydžio neturtinę žalą nukentėjusiajai. Atsižvelgiant į tai, kad pati nukentėjusioji pateikė prieštaraujančius parodymus, nurodydama, kad buvo smūgiuota tik į galvą, nors yra inkriminuojami kūno sužalojimai, padaryti ne galvoje, yra pagrįstas pagrindas manyti, kad nukentėjusioji nori pasinaudoti neturtinės žalos atlyginimo institutu ir nepagrįstai praturtėti. Apeliantas prašo tinkamai ir objektyviai ištirti bei įvertinti visas byloje nustatytas aplinkybes ir priteisti nukentėjusiajai protingo dydžio neturtinę žalą, kuri atitiktų tikruosius nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus.

Taigi visų aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma lemia bausmės dydžio ir rūšies netinkamą parinkimą bei neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo procesines normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl skundžiamas nuosprendis yra keistinas.

Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas P. Macenis prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl A. P. kaltės. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o A. P. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Veikos kvalifikavimo bei kaltės klausimų apeliantas neginčija, tačiau nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičiaus bei prašo paskirti švelnesnę bausmę bei sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, dėl to kolegija ir pasisako.

Nagrinėjamoje byloje A. P. nuteistas už tai, kad jis naktį iš 2010-12-31 į 2011-01-01, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prieškambaryje, tyčia ne mažiau kaip aštuonis kartus kumščiu smogė nukentėjusiajai G. R. į galvą, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Apelianto teiginiai, kad teismo išvados dėl nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičiaus neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismo išvada, kad A. P. ne mažiau kaip aštuonis kartus kumščiu smogė nukentėjusiajai G. R. į galvą, paremta prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios G. R. parodymais dėl jai suduotų smūgių skaičiaus ir prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai dėl G. R. padarytų sužalojimų bei kaip liudytojos teisme apklaustos nukentėjusiosios dukros A. R. parodymams. Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Priešingai apelianto tvirtinimui, teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais dėl jai suduotų smūgių skaičiaus. Nukentėjusioji G. R. teisme aiškiai parodė, kad nuteistasis jai sudavė apie 8–9 smūgius kumščiais į galvą, tokios aplinkybės nurodytos ir pastarosios teismui pateiktame privataus kaltinimo skunde. 2011-01-03 specialisto išvadoje Nr. G 07/11(03) nurodyta, kad G. R. padaryti šie kūno sužalojimai: burnos dešinio kampo gleivinės įtrūkimas bei kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, nosies kaulų lūžis, poodinės kraujosruvos nosies, kairio paakio ir skruosto, dešinio smilkinio, kairės pažasties duobės, juosmens dešinės pusės bei kairės plaštakos nugarinio paviršiaus srityse, tai nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad minėtoje specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai ne tik G. R. galvoje, bet ir jos kūne, jokiu būdu neleidžia tvirtinti, jog nukentėjusiosios parodymai dėl jai suduotų smūgių į galvą yra prieštaringi. Analizuojant minėtą 2011-01-03 specialisto išvadą Nr. G 07/11 (03), kurioje, be paminėtų G. R. padarytų kūno sužalojimai nurodyta, kad nedidelės apvalios grupinės poodinės kraujosruvos kairės pažasties duobės srityje būdingos spaudimui rankos pirštų galais,  akivaizdu, kad nukentėjusiajai konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl jai suduotų smūgių į galvą. Be to, priešingai apelianto tvirtinimui, A. P. nebuvo inkriminuoti kiti G. R. kūno sužalojimai, t. y. sužalojimai, padaryti ne tik galvoje, bet ir kitose kūno vietose.  Atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto skundo teiginiai, jog kaip liudytojos teisme apklaustos nukentėjusios nepilnametės dukros A. R. parodymai paneigia nukentėjusiosios G. R. teiginius dėl jai suduotų smūgių skaičiaus. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog kaip liudytoja teisme apklausta nukentėjusiosios dukra A. R. iš kambario išbėgo tuo metu, kai konfliktas jau buvo prasidėjęs, todėl pastarosios parodymai, jog ji matė, kaip A. P. ranka sudavė mamai vieną smūgį į galvą, priešingai apelianto tvirtinimui, neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl jai suduotų smūgių skaičiaus. Minėta liudytoja apklausiama teisme aiškiai parodė, kad tuo metu, kai išbėgo iš kambario, pamatė, kad mamos veidas kruvinas, todėl akivaizdu, kad nukentėjusiajai G. R. buvo suduoti smūgiai, dar iki jos dukra išbėgo iš kambario ir po to, nes kai liudytoja parodė, kad tuo metu, kai išbėgo iš kambario, pamatė kruviną mamos veidą bei matė, kai A. P. sudavė dar smūgį mamai į galvą. Abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl jai suduotų smūgių skaičiaus nėra pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, atitinka faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu nuteistojo parodymai dėl G. R. sužalojimo yra prieštaringi, nes jis iš karto po konflikto rašydamas paaiškinimą policijai apskritai neigė buvus konfliktą bei tai, jog jis sumušė G. R. (b. l. 62), vėliau bylos nagrinėjimo teisme metu prisipažino, kad sudavė nukentėjusiajai. Kartu pažymėtina, kad apklausiamas teisme nuteistasis nurodė: „...trenkiau gal du kartus.“ (b. l. 33), tai rodo, jog jis G. R. galėjo suduoti ir daugiau smūgių. Anksčiau paminėta specialisto išvada paneigia apelianto teiginius apie tai, kad nuteistasis sudavė G. R. tik 2 smūgius į galvą. Aptartų duomenų visuma nepaneigia apylinkės teismo išvados, kad nukentėjusioji buvo sužalota, suduodant jai ne mažiau kaip 8 smūgius į galvą, o ne du smūgius plaštaka, kaip nurodoma apelianto skunde.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bausmės dydžio

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas be pagrindo nepripažino A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskyrė jam per griežtą bausmę, neatitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo pavojingumo. Apeliantas mano, kad nuteistajam turėjo būti pripažintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs ir kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios provokuojantis elgesys, dėl to nuteistajam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė. Šie apelianto skundo argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad  byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pagrįsta bylos duomenimis.

Teismui pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. P. davė nenuoseklius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, tai yra tvirtino sudavęs nukentėjusiajai per veidą 2 kartus, tai skundžiamame nuosprendyje paneigta nukentėjusiosios ir liudytojos A. R. parodymais bei specialisto išvada. Šie duomenys rodo, kad A. P. davė nenuoseklius parodymus apie nukentėjusiosios G. R. sužalojimo aplinkybes, taip norėdamas sumažinti savo veikos apimtį ir atsakomybę. Tokiomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Priešingai nuteistojo gynėjo tvirtinimui, byloje nėra duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios G. R. provokuojantis elgesys. Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo įvykio naktį įvyko konfliktas, tačiau tai, jog nukentėjusioji reikalavo, kad nuteistasis išeitų iš jos namų, jokiu būdu neleidžia tokius G. R. veiksmus vertinti kaip provokuojamus. Pats nuteistasis nenurodė, kad G. R. būtų ketinusi atlikti neteisėtus veiksmus prieš jį, o tai, jog ji reikalavo, kad pastarasis išeitų namo, nes jis ją įžeidė, to apklausiamas teisme neneigė ir pats nuteistasis, nurodydamas, kad netinkamai pajuokavo su nukentėjusiąja, dėl to prasidėjo konfliktas, neduoda pagrindo išvadai, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis pačios nukentėjusiosios elgesys. Pagrindo pripažinti A. P. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra.

BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Vadovaujantis šiuo straipsniu, esant tik lengvinančioms atsakomybę aplinkybėms, bausmė skiriama mažesnė nei sankcijos vidurkis, tik sunkinančioms – didesnė. Be to, atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos siekiant parinkti tinkamą bausmės dydį (ypač tais atvejais, kai nėra nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, arba priešingai – yra ir tokių, ir tokių) – tai ir nuteistojo charakteristika, sveikatos būklė, ir požiūris į padarytą teisės pažeidimą, elgesys prieš ir po nusikaltimo padarymo, šeiminė situacija (išlaikomi asmenys, pan.), ankstesni teistumai ir kt. Šios aplinkybės, nors pagal įstatymą ir nelaikomos atsakomybę sunkinančiomis ar lengvinančiomis, tačiau gali turėti įtakos skiriant (individualizuojant) bausmę, tai yra nustatant, kokia bausmė bus pakankama, kad būtų įgyvendinta jos paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Skirdamas bausmę A. P., teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmių skyrimo pagrindais, motyvavo bausmės ir jos dydžio skyrimą. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. P. laisvės apribojimo bausmę vadovavosi tuo, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, nusikalto pirmą kartą, į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas pasvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti paskyrus laisvės apribojimo bausmę. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantas teigia, kad nuteistajam paskyrus laisvės apribojimo bausmę ir įpareigojus jį per  šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų, dirbant po 20 valandų per mėnesį, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, jis prarastų darbą. Toks apelianto skundo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis A. P. yra jūreivis, taigi dirba periodiškai, todėl teigti, kad minėtas įpareigojimas būtų kliūtis jo darbui ar dėl to jis apskritai prarastų darbą, yra nepagrįstas. Nuteistasis turi visas galimybes įvykdyti nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą tuo metu, kai nėra išplaukęs į jūrą, juolab, kad nustatytas pakankamas terminas šiam įpareigojimui įvykdyti.

Apylinkės teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, pakankamai atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir tyčinį pobūdį, taip pat į nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas ir galinčias turėti įtakos nuteistojo padėties švelninimui bylos aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl bausmės pagrįstumu, todėl kolegija atmeta nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl švelnesnės bausmės nuteistajam A. P. paskyrimo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Nuteistojo gynėjo prašymas sumažinti nukentėjusiajai G. R. priteistą neturinės žalos atlyginimo 7 000 Lt sumą atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje esanti 2011-01-03 specialisto išvada Nr. G 07/11(03) patvirtina, kad nukentėjusiajai G. R. padaryti šie kūno sužalojimai: burnos dešinio kampo gleivinės įtrūkimas bei kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, nosies kaulų lūžis, poodinės kraujosruvos nosies, kairio paakio ir skruosto, dešinio smilkinio, kairės pažasties duobės, juosmens dešinės pusės bei kairės plaštakos nugarinio paviršiaus srityse, tai nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad šį kūno sužalojimą nukentėjusiajai tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė nuteistasis.

Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui ir pan.

Nukentėjusioji G. R. byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydama atlyginti jai padarytą neturtinę žalą, kurią įvertino 7 000 Lt. Remdamasis byloje surinktais įrodymais apylinkės teismas pagrįstai patenkino civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios G. R. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir teisingai nustatė jos dydį. Skundžiamu nuosprendžiu iš A. P. nukentėjusiosios G. R. naudai buvo priteistas 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Nustatydamas tokį atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad G. R. buvo padaryti sužalojimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą, bei pagrįstai atsižvelgė į neturtinės žalos pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgė į tai, kad G. R. patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, pažeminimą, įvertino ir turtinę asmenų padėtį. Nekyla abejonių, jog nukentėjusioji G. R. dėl A. P. neteisėtų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinį stresą, išgyveno pažeminimą, jai teko nepatogumai dėl gydymo, dėl to buvo nedarbinga, taip pat fizinio skausmo, be to, ją mušamą matė jos nepilnametė dukra. Įvertinęs nukentėjusiosios patirtus fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad protinga nukentėjusiosios ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtas skriaudas bus pasiekta nustatant nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, kuris nurodytas teismo nuosprendyje. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš A. P., atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK 113, 115 straipsnių ir CK 6.250, 6.282 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d., 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str., vertino aplinkybių visumą, be to, atsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Apeliantas jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajai G. R. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusioji pateikė duomenis apie turėtas išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, šios išlaidos priteistinos iš nuteistojo, kurio gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo A. P. gynėjo advokato Manto Liugo apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš A. P. G. R. naudai 500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                                Violeta Miliuvienė

Kolegijos teisėjai                                                                                                                Eduardas Maškevičius

Savinijus Katauskas