Administracinė byla Nr. eA-111-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00857-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Baltic Financial Company apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Baltic Financial Company skundą atsakovams Lietuvos bankui ir Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Baltic Financial Company (toliau – ir UAB Baltic Financial Company, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) valdybos 2022 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 03-18 (toliau – ir Nutarimas); 2) priteisti jam (pareiškėjui) 1 008 124,21 Eur nuostolių atlyginimą dėl Lietuvos banko neteisėtų veiksmų.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė Lietuvos bankui paraišką specializuoto banko licencijai gauti, tačiau atsakovas Nutarimu nepagrįstai atsisakė paraišką tenkinti. Pareiškėjo teigimu, Nutarimas yra neteisėtas, nes Lietuvos bankas nepriėmė sprendimo dėl licencijos išdavimo pasibaigus maksimaliam įstatyme nustatytam terminui; neteisėtai licencijos neišdavimą de facto (faktiškai) grindė veiklos netikslingumu; neteisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą informaciją (nesilaikė paraiškų suteikti banko licenciją nagrinėjimo tvarkos); atsisakė išduoti banko licenciją, remdamasis neteisėtais teisiniais pagrindais; Nutarime nepateikė licencijos neišdavimo motyvų; netinkamai vertino pareiškėjo būsimo banko veiklos planą; nepagrįstai įvertino, kad veiklos planas (ir tik veiklos plane nurodytos prognozės) neleidžia užtikrinti saugios ir patikimos būsimo banko veiklos.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis, būdamas užsienio (kitos Europos Sąjungos šalies) kapitalo įmone, rinkosi pradėti teikti finansines paslaugas Lietuvoje, atsižvelgęs į Lietuvos banko skelbtą Newcomer programą, kuri skirta padėti potencialiems finansų rinkos dalyviams įvertinti savo galimybes Lietuvoje ir supažindinti su teisės aktų ir licencijavimo reikalavimais įmones, siekiančias pradėti veiklą šalyje. Pareiškėjas, dalyvaudamas Newcomers programoje, pagrįstai tikėjosi, kad, atsižvelgęs ir įvertinęs Lietuvos banko pastabas ir komentarus bei atsakydamas į klausimus (pateiktus svarstant išankstinę paraišką), jis (pareiškėjas) vėliau nesulauks esminių pastabų ir licencija jam bus suteikta. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos bankas, įvertinęs jo (pareiškėjo) išankstinę paraišką, neiškėlė klausimų ir nenurodė pastabų, kurias nurodė vėliau, vertindamas pirmąją ir antrąją paraiškas. Pareiškėjo vertinimu, toks atsakovo elgesys neatitiko jo vykdomoje Newcomer programoje deklaruotų įsipareigojimų, nes atsakovas nesudarė objektyvių galimybių pareiškėjui pasitikrinti, ar jo ateities planai atitinka licencijavimo reikalavimus. Tokiais veiksmais Lietuvos bankas pažeidė teisėtus pareiškėjo lūkesčius, kuriuos sukėlė jo (atsakovo) vykdyta programa.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad teikė ne tik išankstinę paraišką, bet ir du kartus teikta paraiška licencijai gauti. Pakartotinis (antrasis) paraiškos pateikimas buvo atliktas gavus neoficialų Lietuvos banko darbuotojų prašymą atsiimti ir iš naujo pateikti paraišką, Lietuvos bankui nesugebėjus išnagrinėti pirmosios paraiškos per įstatyme nustatytą maksimalų terminą (12 mėnesių). Pareiškėjo vertinimu, tokie Lietuvos banko veiksmai ne tik kad prieštarauja viešojo administravimo gerajai praktikai, bet ir pažeidžia viešojo administravimo principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Dėl šio neteisėto veiksmo pareiškėjas turėjo naudoti papildomus finansinius ir žmogiškuosius resursus ir teikti antrąją paraišką. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos banko darbuotojai leido jam suprasti, kad nėra kliūčių išduoti licenciją, tačiau trūksta laiko. Pareiškėjas, suprasdamas, kad tokio Lietuvos banko darbuotojų „pasiūlymo“ negali ignoruoti, pirmąją paraišką atsiėmė ir tą pačią dieną formaliai pateikė naują paraišką specializuoto banko licencijai gauti (antrąją paraišką).

5.       Pareiškėjas pažymėjo, kad jis, atsižvelgdamas į Lietuvos banko darbuotojų pastabas, net penkis kartus tikslino būsimo banko veiklos planą. Pareiškėjas, neturėdamas teisinės pareigos, geranoriškai priėmė Lietuvos banko darbuotojų pastabas ir komentarus, į juos stengdamasis maksimaliai atsižvelgti, tačiau pareiškėjui licencija nebuvo išduota, nes jo būsimo banko veikla, atsakovo vertinimu, yra nepageidautina (netikslinga). Atsakovas, vertindamas pareiškėjo paraišką, rėmėsi rinkos ekonominių poreikių požiūriu ir, priimdamas Nutarimą, kuriuo atsisakė išduoti specializuoto banko licenciją, tokį savo sprendimą de facto grindė pareiškėjo veiklos tikslingumu, taip pažeisdamas tiek 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros (toliau – ir Kredito įstaigų direktyva, Direktyva 2013/36/ES, CRD) 11 straipsnį, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.79 straipsnio 3 dalį.

6.       Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos bankas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo (pareiškėjo) 2021 m. lapkričio 8 d. raštą, kuriame buvo išsamiai atsakyta į atsakovo 2021 m. spalio 20 d. rašte išsakytas abejones ir pateiktos sumažintos būsimo banko veiklos prognozės. Pareiškėjo 2021 m. lapkričio 8 d. raštas yra svarbus ir reikšmingas licencijos išdavimo procesui, nes jame buvo ne tik: (i) pagrįsta, kad 2021 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo pateiktas atnaujintas būsimo banko veiklos planas yra realus ir visiškai palaiko saugią ir patikimą būsimo banko veiklą; bet ir (ii) nurodyta, kad pareiškėjas yra pasirengęs siūlyti finansinių prognozių pakeitimus, atsižvelgdamas į Lietuvos banko pastabas dėl jų per didelio, kaip vertino atsakovas, optimizmo, bei pateikti atitinkami siūlomi pakeitimai. Kaip nurodė pats atsakovas, sprendimas nevertinti šio rašto buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad paraiškos nagrinėjimas jau buvo iš esmės baigtas, o vertinant šiuos pasiūlymus reikėtų pradėti paraiškos vertinimą iš naujo („grįžti į pradinę paraiškos vertinimo stadiją“). Dėl šių atsakovo argumentų pareiškėjas pažymėjo, kad prašymo (paraiškos gauti licenciją) procesas nedalijamas į jokias stadijas, o nuo rašto pateikimo iki maksimalaus 12 mėnesių termino, per kurį atsakovas turėjo priimti sprendimą dėl antrosios paraiškos, buvo likę daugiau nei 2,5 mėnesio. Pareiškėjo vertinimu, tokie Lietuvos banko veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos bankų įstatymą, Bendrąsias Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių prašymų išduoti leidimus pateikimo, nagrinėjimo ir leidimų išdavimo taisykles (toliau – ir Prašymų taisyklės) ir Gaires dėl bendros vertinimo metodikos, suteikiant leidimą veikti kredito įstaigai pagal Direktyvos 2013/36/ES 8 straipsnio 5 dalį (toliau – ir Gairės). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas rėmėsi dalimi pareiškėjo pateiktų korekcijų, o tai reiškia, kad Lietuvos bankas selektyviai rinkosi, kuriuos pareiškėjo pateiktus dokumentus, duomenis ir informaciją vertinti priimant sprendimą dėl specializuoto banko licencijos suteikimo.

7.       Pareiškėjas teigė, kad atsakovas sprendimą atsisakyti išduoti banko licenciją grindė neteisėtais teisiniais pagrindais. Nutarime nurodytas teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir LBĮ) 431 straipsnio 3 dalis – yra neteisėtas, nes LBĮ 431 straipsnio 3 dalis negali būti specializuoto banko licencijos neišdavimo teisiniu pagrindu. Licencijos neišdavimui taikomos specialiosios normos, numatytos Lietuvos Respublikos bankų įstatyme. Dėl šios priežasties Nutarimas ta apimtimi, kuria pareiškėjui atsisakyta išduoti specializuoto banko licenciją dėl paraiškos neatitikimo LBĮ 11 straipsnio 1 dalies 18 punktui ir 431 straipsnio 3 daliai, turi būti panaikintas.

8.       Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovo Nutarime nėra nurodyti licencijos neišdavimo motyvai. Nutarime nėra jokių argumentų (motyvų), kaip specializuoto banko licencijos išdavimas pareiškėjui sukeltų grėsmę prižiūrimų finansų rinkos dalyvių klientų interesams ar keltų pavojų kitiems viešiesiems interesams; pareiškėjui, kuriam skirtas šis Nutarimas, nėra žinomas faktinis argumentų, kuriais grindžiamas atsisakymas išduoti specializuoto banko licenciją, pagrindas. Tokia situacija neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Taip pat nėra argumentuota Nutarime padaryta išvada, kad licencijos išdavimas pareiškėjui keltų pavojų finansų sistemos stabilumui ir patikimumui. Be to, ši išvada prieštarauja paties atsakovo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, t. y. kad „specializuotas bankas, užimantis tik 0,05 procentų rinkos dalį Lietuvos bankų sektoriuje, negali daryti jokios įtakos Lietuvos valstybės finansų sistemos patikimumui ir stabilumui, nepriklausomai nuo to, ar jo veikla yra pelninga, ar ne“.

9.       Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo viso vertinimo metu išsakytos pastabos (dėl: (i) per didelio dėmesio Bulgarijos rinkai; (ii) būsimo banko dydžio; (iii) konkurencinės aplinkos) prieštarauja Kredito įstaigų direktyvos 11 straipsniui, kuris draudžia prašymą išduoti veiklos leidimą nagrinėti rinkos ekonominių poreikių požiūriu. Nors atsakovas Nutarime nurodė, kad pareiškėjo paraišką, t. y. ir būsimo banko veiklos planą, vertino vadovaudamasis, be kita ko, ir Europos bankininkystės institucijos parengtomis Gairėmis, tačiau atsakovas ne tik nesilaikė jose nustatytų paraiškos vertinimo procedūrų (Gairių 92, 98, 108 punktų), bet taip pat pažeidė CK 2.79 straipsnio 1 dalį, Gairėse ir Kredito įstaigų direktyvoje įtvirtintus paraiškų vertinimo principus (11 straipsnį), todėl atsakovo atliktas pareiškėjo būsimo banko veiklos plano vertinimas negali būti vertinamas kaip atliktas tinkamai ir laikantis teisės aktų reikalavimų.

10.       Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, nurodė, kad Lietuvos bankas yra valstybinės valdžios institucija ir viešojo administravimo subjektas, jo atsakomybei taikomi CK 6.271 straipsnis ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Lietuvos banko civilinės atsakomybės sąlygas detalizuoja LBĮ 45 straipsnio 1 dalis, kuri vertinama kaip specialioji teisės norma. Nors LBĮ 45 straipsnio 1 dalis įtvirtina ne tik reikalavimą, kad, siekiant žalos atlyginimo iš Lietuvos banko už Lietuvos banko ar jo tarnautojų neteisėtus veiksmus, tokie neteisėti veiksmai turi būti pasireiškę tyčia ar dideliu neatsargumu, bet taip pat reikalavimą asmeniui, kuris patyrė žalą, įrodyti tokią Lietuvos banko ar jo tarnautojų tyčią ar didelį neatsargumą. Tačiau toks LBĮ įtvirtintas reguliavimas negali būti laikomas paneigiančiu valstybės atsakomybę už Lietuvos banko ar jo tarnautojų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą, jei asmuo negali įrodyti Lietuvos banko ar jo tarnautojų kaltės ar didelio neatsargumo. Toks teisės aktų traktavimas neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijos. Jeigu būtų pripažinta, kad Nutarimas, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui specializuoto banko licenciją, buvo priimtas neteisėtai, tai reikštų, kad Lietuvos bankas atliko neteisėtus veiksmus ir, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą Nr. 23/04), tai reikštų, kad žala, kurią pareiškėjas patyrė dėl tokių Lietuvos banko ir (ar) jo tarnautojų veiksmų, privalo būti visiškai atlyginta.

11.       Pareiškėjo vertinimu, LBĮ 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Lietuvos banko atsakomybės už Lietuvos banko ar jo tarnautojų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ribojimas, vertinant jį neatsiejamai nuo Konstitucinio Teismo doktrinos, turėtų būti vertinamas daugiausia kaip ribojantis tik Lietuvos banko, bet ne Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, atsakomybę už jos institucijų ir pareigūnų padarytą žalą. Pareiškėjas mano, kad Lietuvos Respublika privalo atlyginti viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Lietuvos banko) neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarytą žalą. Dėl šios priežasties pareiškėjas atsakovais šioje byloje traukia du subjektus – Lietuvos banką ir Lietuvos Respubliką. Jeigu teismas vis dėlto nuspręstų, kad LBĮ 45 straipsnio 1 dalis riboja ne tik Lietuvos banko, bet ir Lietuvos Respublikos atsakomybę už neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą žalą, tokiu atveju teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galimo LBĮ 45 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

12.       Pareiškėjas, pasisakydamas dėl deliktinės atsakomybės sąlygų, nurodė, kad neteisėti Lietuvos banko veiksmai (neteisėtas veikimas) pasireiškė neteisėtu ir nepagrįstu sprendimu neišduoti pareiškėjui specializuoto banko licencijos, kuris buvo įformintas Nutarimu. Atsakovo ir jo tarnautojų veiksmai pasireiškė tyčia ar (mažiausiai) dideliu neatsargumu, t. y. atsakovo tarnautojai savo pastabomis, klausimais ir komentarais skatino pareiškėją pakeisti būsimo banko veiklos planą, daugiau būsimo banko veiklų planuojant Lietuvoje, duodami suprasti, kad kitu atveju nebus išduota specializuoto banko licencija. Tokia atsakovo tarnautojų veikla lėmė pareiškėjo nuostolius – išlaidas konsultantams, kurie turėjo papildomai dirbti, keisdami paraiškos dokumentus, įskaitant veiklos planą; atsakovo tarnautojai veikė neteisėtai, siekdami nepriimti teisėto ir pagrįsto sprendimo ir žinodami, kad licencijos gavimo procesas sukuria pareiškėjui dideles išlaidas, bei siekdami padaryti pareiškėjui žalos, todėl veikė tyčia; atsakovo tarnautojai pastabas, komentarus ir klausimus teikė suprasdami ir žinodami, kad tai, jog pareiškėjas atsižvelgs į šias pastabas, komentarus ir klausimus ir atitinkamai koreguos savo paraišką, neturės jokios įtakos galutiniam sprendimui dėl licencijos pareiškėjui suteikimo; atsakovas ir jo tarnautojai, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakydami nagrinėti pareiškėjo pateiktus dokumentus, duomenis ir informaciją, susijusią su paraiška, veikė neteisėtai ir siekdami padaryti žalos pareiškėjui; priimdamas Nutarimą atsakovas nurodė netinkamą teisinį pagrindą; Nutarime nebuvo motyvuota didžioji dalis argumentų.

13.       Pareiškėjas teigė, kad jo patirtos išlaidos, susijusios su pasirengimu gauti specializuoto banko licenciją, kuri jam nebuvo suteikta dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, laikytini pareiškėjo nuostoliais (t. y. žala), kurią turi atlyginti atsakovas. Jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėtai ir nepagrįstai atsisakęs išduoti pareiškėjui licenciją, pareiškėjui būtų buvusi sudaryta galimybė vykdyti specializuoto banko veiklą, gauti iš tokios veiklos pajamas ir šios patirtos išlaidos nebūtų virtusios nuostoliais. Tai reiškia, kad žalingi padariniai pareiškėjui nebūtų atsiradę, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė iš viso 1 008 124,21 Eur žalą, kuri turi būti jam atlyginta.

14.       Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

15.       Atsakovas nurodė, kad išankstinės paraiškos vertinimo paskirtis yra galimybė su Lietuvos banko tarnautojų pagalba pasitikrinti, ar yra parengti visi teisės aktuose nurodyti dokumentai (informacija), reikalingi teikti kartu su paraiška dėl licencijos išdavimo. Tačiau nei išankstinė susipažinimo programa Newcomer, nei išankstinės paraiškos pateikimas nėra privalomos ar teisės aktuose nustatytos procedūros, nes tai daugiau geranoriškas Lietuvos banko dėmesys pareiškėjui prieš jam kreipiantis oficialiai. Išankstinės paraiškos įvertinimas nėra oficialios licencijavimo procedūros dalis, todėl pareiškėjo teiginiai, susiję su išankstinės paraiškos vertinimu, neturi jokios įtakos Nutarimo pagrįstumui ir teisėtumui.

16.       Atsakovo teigimu, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas Nutarimu atsisakė išduoti banko licenciją, remdamasis neteisėtais teisiniais pagrindais. Atsakovas paaiškino, kad Nutarimą dėl specializuoto banko licencijos neišdavimo priėmė Lietuvos banko valdyba, kuriai LBĮ 11 straipsnio 1 dalies 18 punktas suteikia teisę priimti sprendimą konkrečioje bankų (taip pat ir specializuotų bankų) licencijavimo srityje. LBĮ 431 straipsnio 3 dalis yra bendroji teisės norma, nustatanti teisinio reguliavimo kryptį, reglamentuojanti specialiosiomis teisės normomis atskirus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus Lietuvos banko sprendimus. Aptariama teisės norma įtvirtina principinę bendrąją teisės taisyklę, kad visais atvejais, nepaisant leidimo pobūdžio ar rūšies, Lietuvos bankas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad išdavus leidimą bus pažeidžiami prižiūrimų finansų rinkos dalyvių klientų interesai arba kils pavojus finansų sistemos stabilumui ir patikimumui ar kitiems viešiesiems interesams. Atsakovo vertinimu, LBĮ 431 straipsnio 3 dalies norma įtvirtina atskirą savarankišką teisinį pagrindą, kuriuo remdamasis Lietuvos bankas atsisako išduoti leidimą, jeigu tokiu leidimo išdavimu būtų pažeidžiami viešieji interesai.

17.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis (atsakovas) neteisėtai licencijos neišdavimą de facto grindė veiklos netikslingumu, pažeisdamas tiek Kredito įstaigų direktyvos 11 straipsnį, tiek CK 2.79 straipsnio 3 dalį. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neteisingai interpretuoja, kad Lietuvos banko atsisakymas išduoti licenciją buvo grindžiamas pareiškėjo veiklos netikslingumu ar rinkos ekonominių poreikių požiūriu. Atsakovas pažymėjo, kad prieš išduodant bankų licencijas licencijavimo procedūros metu yra atliekamas paraiškos ir būsimo banko veiklos plano ekspertinis vertinimas, kurio metu Lietuvos bankas turi įsitikinti, kad prašantysis licencijos sugebės užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą. Nutarime buvo aiškiai nurodyta, jog priežiūros institucija licenciją išduoda tik įsitikinusi, kad pareiškėjas sugebės užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą. Būtent šiame kontekste ir šiuo tikslu buvo įvertinta antroji paraiška ir prie jos pateiktas būsimas veiklos planas bei kiti duomenys.

18.       Atsakovas nurodė, kad atsižvelgdamas į finansų rinkoje įvykusius pokyčius, Europos Centrinio Banko pastabas ir kitas aplinkybes, jis 2021 m. birželio 15 d. raštu pateikė pareiškėjui papildomas pastabas, į kurias sureaguoti pareiškėjas turėjo pakankamai laiko. Šios pastabos dar buvo paaiškintos ir aptartos 2021 m. liepos 21 d. pareiškėjo ir Lietuvos banko atstovų susitikime. Po šio susitikimo pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateikė raštą, prie kurio buvo pridėtas atnaujintas būsimo banko veiklos planas (paskutinė banko veiklos plano versija). Pareiškėjas įgyvendino savo teisę būti išklausytam prieš Lietuvos bankui priimant Nutarimą. Be to, priešingai nei nurodė pareiškėjas, Lietuvos bankas įvertino jo 2021 m. lapkričio 8 d. rašte pateiktą informaciją, kaip, be kita ko, ir visus kitus gautus dokumentus ir duomenis licencijavimo procedūros metu.

19.       Atsakovas pažymėjo, kad tiek licencijavimo procedūros metu, tiek Nutarime buvo vertinamas ne pareiškėjo planuojamos veiklos tikslingumas ar tokios veiklos reikalingumas rinkai (ekonominių poreikių požiūriu), o antrosios paraiškos, be kita ko, ir būsimo banko veiklos plano, atitiktis nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės reikalavimams, taip pat banko sugebėjimas veikti saugiai ir patikimai, ko neužtikrinus galėtų kilti neigiamos pasekmės, taip pat ir neigiamas poveikis Lietuvos finansų sistemai, bankų sistemos reputacijai. Lietuvos bankas privalo įsitikinti, kad nuo pirmosios patekimo į rinką dienos būsimas finansų rinkos dalyvis užtikrins patikimos ir apdairios veiklos modelį. Pareiškėjas nuo 2019 metų iki 2021 metų pabaigos iš esmės taip ir nesugebėjo tinkamai pasirengti licencijuojamai veiklai vykdyti, ir tai sustiprino Lietuvos banko įsitikinimą, kad pareiškėjas nesugebės užtikrinti saugios ir patikimos banko veiklos specializuoto banko licencijos gavimo atveju.

20.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Lietuvos bankas, vertindamas pareiškėjo pateiktą banko veiklos planą, nesilaikė Gairėse nustatytų principų ir neišvengė išankstinio nusistatymo prieš pareiškėjo siūlomą verslo modelį. Atsakovas pažymėjo, kad jis su pareiškėju ne kartą apsikeitė pastabomis ir komentarais, taip pat surengė atskirą 2021 m. liepos 21 d. susitikimą, kuriame aptarė 2021 m. birželio 15 d. rašte išdėstytą Lietuvos banko poziciją ir kitas pastabas bei komentarus, susijusius su antrąja paraiška. Visi šie atlikti veiksmai vertintini kaip siekis kuo išsamiau išsakyti pareiškėjui kilusias abejones dėl antrosios paraiškos, įskaitant ir abejones dėl banko veiklos plano, siekiant, kad pareiškėjas suprastų pateiktus argumentus bei, atsižvelgdamas į juos, pagrįstų jo pasirinkto verslo modelio tvarumą, o tai jokiu būdu negali būti traktuojama kaip nusistatymas prieš siūlomą verslo modelį (t. y. nebuvo pažeistas Gairių 69 punktas). Pareiškėjas, reaguodamas į Lietuvos banko teikiamas pastabas, kelis kartus keitė veiklos apimtis ir prognozes, kas sudarė pagrindą vertinti, kad pareiškėjas nebuvo nuoseklus ir tinkamai pasirengęs licencijuojamai veiklai vykdyti, nebuvo iš anksto įsivertinęs veiklos plano realistiškumo ir tvarumo. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kurie leistų įsitikinti galimybėmis vos įsisteigus išplėtoti veiklos plane nurodytas kreditavimo apimtis, būsimo banko veiklos planas nebuvo vertintas ir ilgesnėje, t. y. iki penkerių metų veiklos perspektyvoje, nes toks vertinimas ilgalaikiu laikotarpiu nebūtų tikslingas. Atitinkamai dėl tų pačių argumentų alternatyvių prielaidų parengimas taip pat nebūtų tikslingas (t. y. nebuvo pažeistas Gairių 98 punktas).

21.       Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Lietuvos banko neatliktu steigėjų patirties, valdant finansinių paslaugų subjektus, vertinimu (Gairių 92 punkto pažeidimo), atsakovas akcentavo, kad kiekvienoje jurisdikcijoje finansinių paslaugų rinka skirtinga, pareiškėjas Lietuvos Respublikos rinkoje vartojimo paskolų nebuvo teikęs, o Lietuvos bankas, vertindamas specializuoto banko licenciją gavusių naujų rinkos dalyvių rezultatus, yra pastebėjęs ryškėjančią tendenciją, jog veiklą pradedantiems bankams prognozuojamus rezultatus realybėje pasiekti sekasi gana sunkiai, ypač jei iki tol Lietuvos Respublikoje jie neveikė kaip kredito davėjai, kredito unijos ar pan. Šis pastebėjimas tik dar labiau sustiprino Lietuvos banko atidumą vertinant prognozuojamų rezultatų pagrįstumą analizėmis ar kitais svariais argumentais.

22.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jo pateiktas veiklos planas nepagrįstai Lietuvos banko įvertintas kaip neatitinkantis Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad būsimas banko veiklos planas turi užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo potencialą, susijusį su vartojimo paskolų teikimu ir apimtimis, vertino per daug optimistiškai ir nepateikė pagrįstų argumentų, kurie leistų įsitikinti jo galimybėmis vos įsisteigus išvystyti veiklos plane nurodytas kreditavimo apimtis. Atsakovo vertinimu, egzistavo didelė tikimybė, kad pareiškėjui pradėjus veiklą jo gaunamos pajamos bus ženkliai mažesnės nei suplanuota, o tai lemtų ir dar didesnį nuostolį pirmaisiais veiklos metais, taip pat atitinkamai ir tolimesnių metų veikla, labai tikėtina, būtų nuostolinga. Pareiškėjo banko veiklos planas, kuris kėlė pagrįstų abejonių dėl jo tvarumo ir perspektyvumo, niekaip nesuderinamas su Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje įtvirtintu reikalavimu dėl saugios ir patikimos banko veiklos užtikrinimo.

23.       Atsakovas teigė, kad Nutarime aiškiai išdėstyti motyvai, susiję su pareiškėjo pateikto banko veiklos plano netvarumu ir neperspektyvumu ir su tuo susiję teisiniai padariniai (neatitinka įstatyme įtvirtinto reikalavimo dėl saugios ir patikimos banko veiklos užtikrinimo, kas lėmė specializuoto banko licencijos neišdavimą), taip pat nurodyti faktai, įrodymai ir įstatymų nuostatos, kurių pagrindu padarytos išvados. Atsakovo vertinimu, Nutarimas yra teisėtas, nes atitinka įstatymų nuostatas, t. y. Nutarimas priimtas neperžengiant priežiūros institucijai įstatyme suteiktų diskrecijos ribų, taip pat yra pagrįstas reikšmingais, objektyviais ir aktualiais duomenimis, yra nešališkas ir motyvuotas, nes jame paaiškinta, kokiais argumentais remiantis atsisakyta pareiškėjui išduoti specializuoto banko licenciją.

24.       Atsakovas pažymėjo, kad jis priėmė Nutarimą nepažeisdamas Bankų įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje nustatyto maksimalaus 12 mėnesių termino. Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas privertė jį (pareiškėją) atsiimti pirmąją paraišką, yra niekuo nepagrįsti. Aplinkybė, kad tą pačią dieną pareiškėjas atsiėmė pirmąją paraišką ir pateikė antrąją paraišką, neįrodo, jog atsakovas pažeidė kokių nors teisės aktų reikalavimus, taip pat neįrodo, kad Lietuvos bankas nebūtų laiku priėmęs sprendimo pagal pirmąjį prašymą (sprendimui priimti buvo likę pakankamai laiko – daugiau nei 2 mėnesiai).

25.       Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą, nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad LBĮ 45 straipsnio 1 dalis neturėtų būti taikoma civilinės atsakomybės, kylančios dėl bankų licencijavimo teisinių santykių, reglamentavimui, taip pat, kad šiam ginčui išspręsti turėtų būti išimtinai taikomos CK Šeštosios knygos XXII skyriaus normos. Atsakovas pažymėjo, jog tam, kad kiltų atsakovo pareiga atlyginti žalą, labai svarbi pareiškėjo reikalaujamos žalos kilmė, o konkrečiai tai, kad žala atsiranda, atliekant svarbią valstybės finansų rinkos priežiūros veiklą, kuri, be kita ko, reikšmingai prisideda prie gerovės valstybėje užtikrinimo.

26.       Pareiškėjas netinkamai aiškina LBĮ 45 straipsnio 1 dalį ta apimtimi, kad ši norma galėtų riboti tik Lietuvos banko, bet ne valstybės civilinę deliktinę atsakomybę. Įstatymų leidėjas LBĮ 45 straipsnio 1 dalies normą formulavo taip, kad civilinės deliktinės atsakomybės ribojimą lemtų būtent žalos kilmė, kylanti dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, o ne kitos priežastys. LBĮ 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės ribojimas reikšmingai prisideda prie to, kad valstybėje būtų užtikrinamas ne deklaratyvus, o veiksmingas ir efektyvus finansų rinkos priežiūros mechanizmas.

27.       Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė ne tik neteisėto Lietuvos banko ar jo tarnautojų veikimo Nutarimo priėmimo ar licencijavimo procedūros metu, bet ir to, kad toks veikimas pasireiškė ir žala padaryta tyčia ar dideliu neatsargumu. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad būtent jo nurodomi nuostoliai atsirado dėl kokio nors Lietuvos banko ar jo darbuotojų konkretaus neteisėto veikimo ar neveikimo bei to, kad jų (nuostolių) pareiškėjas nebūtų patyręs, jeigu Lietuvos bankas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo formalūs teiginiai dėl jo įvardijamos žalos dydžio nėra pagrįsti, pareiškėjo ne visos išlaidos buvo būtinos ir adekvačios. Pareiškėjas nepagrindė, kad tarp viešojo administravimo subjekto – Lietuvos banko ar jo tarnautojų – veiksmų ir jo nurodomos žalos egzistuotų priežastinis ryšys, todėl, nesant visų būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjas nepagrįstai prašo nuostolių atlyginimo.

                        II.        

28.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB Baltic Financial Company skundą.

29.       Teismas nurodė, kad nagrinėdamas Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą nevertins ginčijamo akto ir veiksmų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatys, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas (šiuo atveju – Lietuvos bankas) neviršijo kompetencijos, taip pat, ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teismas akcentavo, kad Nutarimą dėl specializuoto banko licencijos neišdavimo priėmė Lietuvos banko valdyba, todėl Nutarime pagrįstai nurodoma, jog vadovaujamasi LBĮ 11 straipsnio 1 dalies 18 punktu, taip pat ir 431 straipsnio 3 dalimi.

30.       Teismas nustatė, kad atsakovas, neišduodamas pareiškėjui licencijos, rėmėsi Bankų įstatymo 9 straipsnio 13 dalimi, numatančia, jog priežiūros institucija atsisako išduoti licenciją, jeigu bankas neatitinka šio straipsnio 12 dalyje nustatytų reikalavimų. Būtent Bankų įstatymo 12 dalis numato, kokius reikalavimus turi atitikti licencijos prašančio banko įstatai, veiklos planas, valdymo ir organizacinė struktūra, rizikos valdymo sistema, atlyginimų nustatymo politika ir praktika, apskaitos sistema, vidaus kontrolės sistema, techninės, informacinės, technologinės apsaugos priemonės, patalpos, turto draudimas, – tai turi užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą ir atitikti tai reglamentuojančius teisės aktus. Taip pat bankas turi atitikti kitus šio įstatymo nustatytus reikalavimus, tarp jų – ir teisinės formos, minimalaus banko kapitalo, reikalavimus buveinei, banko akcininkams, įskaitant akcininkus, įsigijusius banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko vadovams, ir būti pasirengęs saugiai ir patikimai teikti finansines paslaugas. Teismo vertinimu, atsakovas, Nutarimu atsisakydamas išduoti specializuoto banko licenciją, teisėtai vadovavosi ne tik LBĮ 431 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bet ir Bankų įstatymo 9 straipsnio 13 dalies 2 punkto ir 12 dalies nuostatomis.

31.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Lietuvos banko atsisakymas išduoti licenciją grindžiamas veiklos netikslingumu ar rinkos ekonominių poreikių požiūriu, pažeidžia CK 2.79 straipsnio 3 dalį ir Kredito įstaigų direktyvos 11 straipsnį. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad būsimo banko veiklos plano turinį nulemia pareiškėjo verslo sprendimai ir į juos Lietuvos bankas nesikiša. Lietuvos bankas turi pareigą užtikrinti, kad bankinė licencija būtų išduodama subjektui, galinčiam pagrįsti planuojamas veiklas realiomis jų įgyvendinimo priemonėmis ir prielaidomis. Todėl, prieš išduodant bankų licencijas, licencijavimo procedūros metu atliekamas paraiškos ir būsimo banko veiklos plano ekspertinis vertinimas, kurio metu Lietuvos bankas turi įsitikinti, kad prašantysis licencijos subjektas sugebės užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą. Nutarime nurodyta, jog priežiūros institucija licenciją išduoda tik įsitikinusi, kad pareiškėjas sugebės užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą (Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalis). Būtent šiame kontekste ir šiuo tikslu buvo įvertinta paraiška ir prie jos pateiktas būsimas veiklos planas bei kiti duomenys.

32.       Teismas akcentavo, kad tiek licencijavimo procedūros metu, tiek Nutarime buvo vertinamas ne pareiškėjo planuojamos veiklos tikslingumas ar tokios veiklos reikalingumas rinkai (ekonominių poreikių požiūriu), o pačios paraiškos, taip pat ir būsimo banko veiklos plano atitiktis nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės reikalavimams, taip pat banko sugebėjimas veikti saugiai ir patikimai, ko neužtikrinus galėtų kilti neigiamos pasekmės, taip pat ir neigiamas poveikis Lietuvos finansų sistemai, bankų sistemos reputacijai. Lietuvos bankas privalo įsitikinti, kad nuo pirmosios patekimo į rinką dienos būsimas finansų rinkos dalyvis užtikrins patikimos ir apdairios veiklos modelį.

33.       Teismas nustatė, kad Lietuvos bankas pateikė pareiškėjui papildomas pastabas 2021 m. birželio 15 d. rašte. Pareiškėjas turėjo pakankamai laiko sureaguoti į šias pastabas dėl būsimo banko veiklos plano trūkumų ir tą padarė. Šios pastabos dar buvo paaiškintos ir aptartos 2021 m. liepos 21 d. pareiškėjo ir Lietuvos banko atstovų susitikime. Po šio susitikimo pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateikė Lietuvos bankui raštą, prie kurio buvo pridėtas atnaujintas būsimo banko veiklos planas (paskutinė banko veiklos plano versija).

34.       Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė dalyvavęs Newcomer programoje, tačiau ši programa ir pagal ją teikiamos paraiškos nėra privalomos ar teisės aktuose nustatytos procedūros. Teismas nurodė, kad išankstinės paraiškos įvertinimas nėra oficialios licencijavimo procedūros dalis, todėl pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su išankstinės paraiškos vertinimu, negali turėti įtakos Nutarimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl jų detaliau nevertino.

35.       Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iš esmės nuo 2019 metų iki 2021 metų pabaigos nebuvo tinkamai pasirengęs licencijuojamai veiklai vykdyti, kas pagrįstai sustiprino Lietuvos banko įsitikinimą, kad pareiškėjas nesugebės užtikrinti saugios ir patikimos banko veiklos specializuoto banko licencijos gavimo atveju.

36.       Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl Lietuvos banko darbuotojų paskatinimo atsiimti pirmąją paraišką ir teikti ją iš naujo vertino kaip neįrodytas ir nesudarančias pagrindo atsakovo darbuotojų veiksmus pripažinti neteisėtais, nes jokios aplinkybės ir įrodymai byloje nepatvirtino, kad pirminės paraiškos atsiėmimas ir paskesnis (antrosios) paraiškos pateikimas pareiškėjui būtų sukėlęs kokias nors neigiamas pasekmes.

37.       Teismas nenustatė pareiškėjo nurodytų Gairių nuostatų pažeidimų ir pažymėjo, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas siekė nuodugniai ir kuo išsamiau išsakyti pareiškėjui kilusias abejones dėl antrosios paraiškos, įskaitant ir abejones dėl banko veiklos plano – atsakovas siekė, kad pareiškėjas suprastų pateiktus argumentus bei, atsižvelgdamas į juos, pagrįstų jo pasirinkto verslo modelio tvarumą. Teismo vertinimu, pastabų išsakymas negali būti traktuojamas kaip nusistatymas prieš siūlomą verslo modelį, o aplinkybė, kad pareiškėjas, reaguodamas į Lietuvos banko teikiamas pastabas, kelis kartus keitė veiklos apimtis ir prognozes, reiškia tai, kad pareiškėjas nebuvo nuoseklus ir tinkamai pasirengęs licencijuojamai veiklai vykdyti. Teismas nenustatė pagrindo kvestionuoti atsakovo išvadų dėl pareiškėjo, kaip būsimo banko, prognozuojamo gebėjimo generuoti būsimas pajamas, prisiimamą rizikos profilį ir prognozuojamas išlaidas bei kitus kriterijus.

38.       Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo 2021 m. lapkričio 8 d. rašte nurodyti galimi pasiūlymai buvo reakcija į Lietuvos banko išsakytą poziciją, o ne jau atnaujintas verslo planas ir įsipareigojimas pagal jį vykdyti veiklą. Tai nebuvo jau faktiškai įvykdyti pareiškėjo banko veiklos plano pakeitimai, o tik pasiūlymai; paskutinė pareiškėjo banko veiklos plano versija atsakovui buvo pateikta 2021 metų rugpjūčio 31 d. kartu su raštu. Atsakovas vertino visus po 2021 m. birželio 15 d. rašto išsiuntimo iš pareiškėjo gautus pasiūlymus ir informaciją, taip pat ir 2021 m. lapkričio 8 d. rašte pateiktus pasiūlymus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta kliūčių įgyvendinti teisę būti išklausytam prieš Lietuvos bankui priimant Nutarimą. Licencijavimo procedūros metu Lietuvos bankas analizavo visą, t. y. tiek pareiškėjo pateiktą, tiek papildomai surinktą informaciją, susijusią su sprendimo pareiškėjui išduoti arba atsisakyti išduoti specializuoto banko licencijos priėmimu.

39.       Teismas vertino, kad atsakovo Nutarime buvo išdėstyti pagrindiniai faktai, įrodymai, argumentacija ir sprendimo teisiniai pagrindai. Nutarimo motyvai aiškiai išdėstyti jo 3 ir 4 dalyse. Šiose dalyse paaiškinta, kodėl Lietuvos banko valdyba priėmė būtent tokį Nutarimą, t. y. sprendimą neišduoti pareiškėjui specializuoto banko licencijos. Nutarimas yra teisėtas, atitinkantis įstatymų nuostatas, t. y. priimtas neperžengiant priežiūros institucijai įstatyme suteiktų diskrecijos ribų, Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje numatyto Lietuvos banko įsitikinimo, taip pat Nutarimas yra pagrįstas reikšmingais, objektyviais ir aktualiais duomenimis, yra nešališkas ir motyvuotas, jame pateiktas tiek teisinis reguliavimas, tiek išdėstytos visos aplinkybės, kurios buvo nustatytos prašymo vertinimo metu, taip pat įvertintas ir pateiktas atnaujintas veiklos planas, išvadose pateiktas galutinis teisinis vertinimas, paaiškinta, ko neatitiko pareiškėjo veiklos planas ir kokios rizikos grėstų išdavus licenciją, dėl ko atsisakyta pareiškėjui išduoti specializuoto banko licenciją. Nutarimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus.

40.       Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog Lietuvos bankas būtų netinkamai pritaikęs licencijavimą reglamentuojančius teisės aktus ar peržengęs Lietuvos bankui suteiktą diskrecijos teisę pagal Bankų įstatymo 9 straipsnio nuostatas. Atsakovas taip pat nepažeidė Bankų įstatymo 9 straipsnio 11 dalies nuostatų dėl maksimalaus termino, per kurį Lietuvos banko sprendimas dėl licencijos išdavimo ar atsisakymo išduoti licenciją turi būti priimtas.

41.       Teismas, netenkinęs pagrindinio reikalavimo dėl Nutarimo panaikinimo, atmetė ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, nenustatęs Lietuvos banko, kaip valstybės atstovo, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio su pareiškėjo nurodyta kilusia žala ar kitų pagrindų civilinei deliktinei atsakomybei taikyti.

42.       Dėl pareiškėjo procesinio prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LBĮ 45 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, teismas pažymėjo, kad, netenkinus reikalavimo dėl žalos atlyginimo, byloje nekilo abejonių dėl taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl netenkinamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. 

43.       Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl Direktyvos 2013/36/ES ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (toliau – ir CRR), taip pat kitų Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių leidimų kredito įstaigų veiklai išdavimo sąlygas, taikymo. Teismas vertino, kad šioje byloje, ištyrus ir įvertinus visas aplinkybes ir pareiškėjo bei atsakovo komunikavimo mastą, nekilo abejonių dėl Nutarimo teisėtumo ir tinkamo teisės normų taikymo, atsisakant pareiškėjui išduoti specializuoto banko licenciją. Teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

III.        

44.       Pareiškėjas UAB Baltic Financial Company apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Nutarimas, priteistas pareiškėjui 1 015 324,21 Eur žalos atlyginimas dėl Lietuvos banko neteisėtų veiksmų; 2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; 3) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LBĮ 45 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams; 4) priteisti pareiškėjui pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

45.       Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai nepripažino, kad Lietuvos bankas priėmė Nutarimą, vadovaudamasis netinkamu teisiniu pagrindu. Pareiškėjas teigia, kad Bankų įstatymo 9 straipsnio 13 dalies 2 punktas yra blanketinė norma, nukreipianti į to paties straipsnio 12 dalį, o tai reiškia, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti licenciją dėl to, kad jo būsimo banko veikla neatitinka 9 straipsnio 12 dalyje nustatytų reikalavimų. Vienintelis iš Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nurodytų dokumentų ir (ar) kitų būsimo banko veiklos duomenų, dėl kurių nebuvo suteikta licencija, kaip nurodyta Nutarime, buvo pareiškėjo būsimo banko veiklos plano dalis.

46.       Pareiškėjas pažymi, kad LBĮ 431 straipsnis yra lex generalis (bendrasis įstatymas) pobūdžio. Net jei būtų vertinama, jog LBĮ 431 straipsnis yra teisės norma, kuria remiantis galima atsisakyti išduoti banko (įskaitant specializuoto banko) licenciją, atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjui licenciją šiuo pagrindu vis tiek negalėtų būti laikomas pagrįstu, nes Nutarime nenurodytas pakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti, kad suteikus licenciją: (i) bus pažeidžiami klientų interesai; (ii) kils pavojus finansų sistemos stabilumui ir patikimumui; ar (iii) kils pavojus kitiems viešiesiems interesams. Pareiškėjo vertinimu, licencijos neišdavimas, vadovaujantis LBĮ 431 straipsniu, yra neteisėtas, todėl Nutarimo dalis, kuria atsisakyta išduoti specializuoto banko licenciją dėl paraiškos neatitikimo LBĮ 431 straipsnio 3 daliai, turi būti pripažinta nepagrįsta.

47.       Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas tinkamai pagrindė, jog pareiškėjo būsimo banko veiklos planas neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos. Taip pat teismas nesivadovavo ginčo teisiniams santykiams aktualių teisės aktų nuostatomis, t. y. CK 2.79 straipsnio 3 dalies, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 53 straipsnio 1 dalies, CRR nuostatomis. Teismas sprendime nepasisakė dėl to, kad Lietuvos bankas nevertino pareiškėjo būsimo banko veiklos plano atitikties CRR įtvirtintiems rodikliams, o tik abstrakčiai nurodė, kad Nutarime yra išdėstyti pagrindiniai faktai, įrodymai, argumentacija ir sprendimo teisiniai pagrindai. Pasak pareiškėjo, tokie teismo motyvai negali būti vertinami kaip išsamūs ir negali būti vertinami kaip paneigiantys pareiškėjo argumentus dėl Lietuvos banko neatlikto tinkamo CRR įtvirtintų rodiklių pasiekiamumo vertinimo.

48.       Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos bankas negalėjo vertinti, tačiau vertino pareiškėjo būsimo banko veiklos modelį, banko dydį, būsimo banko ekonominį poreikį (veiklos tikslingumą), būsimo banko pelningumą, būsimo banko padėtį dėl kitų rinkos dalyvių, būsimo banko veiklą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Lietuvos bankas privalėjo vertinti, bet nevertino CRR įtvirtintų rodiklių pasiekiamumo, nepalankiausių sąlygų scenarijaus.

49.       Pareiškėjas dėl būsimo veiklos banko modelio ir dydžio vertinimo nurodo, kad nacionalinėje teisėje draudžiama nustatyti tokias leidimų išdavimo sąlygas, kurios būtų siejamos su reikalavimu specifiniam banko verslo modeliui, pelningumui, banko užimamai rinkos daliai, taip pat susieti leidimų išdavimo sąlygas su kitais kriterijais, kurie nėra numatyti CRD ir CRR, įskaitant ir konkrečiu rizikos ribojimu nepagrįstus reikalavimus, tokius kaip bendrasis finansų rinkos saugumas ar kiti kriterijai, kurie negali būti pagrįsti objektyviu ir proporcingos rizikos ribojimu pagrįstu vertinimu. Pasak pareiškėjo, atsakovo Nutarimo teiginys „pasirinkto veiklos modelio tvarumas kelia abejonių“ yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodytas nusistatymas prieš pasirinktą veiklos modelį, o banko dydis apskritai nėra ir negali būti licencijos išdavimo kriterijus, nes toks kriterijus nėra numatytas nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktuose.

50.       Pareiškėjas dėl būsimo banko ekonominio poreikio (veiklos tikslingumo) vertinimo pažymi, jog Gairių 16 punkto nuostatos numato, kad, siekiant užtikrinti vienodas sąlygas visoje Europos Sąjungoje, kompetentingų institucijų vertinimas turėtų būti tik techninis, atspindėti reguliavimą ir atitikti CRD 11 straipsnį, kuris draudžia valstybėms narėms reikalauti, kad prašymas išduoti veiklos leidimą būtų nagrinėjamas rinkos ekonominių poreikių požiūriu. CK 2.79 straipsnio 3 dalies nuostatos reiškia, kad valdžios institucija, atsakinga už atitinkamos veiklos licencijos išdavimą, negali vertinti, ar licencijos prašančio subjekto ketinama vykdyti veikla yra tikslinga. Bet kokia įstatymų ar juos įgyvendinančiųjų teisės aktų, reglamentuojančių licencijų kredito įstaigoms išdavimą, nuostata, leidžianti kompetentingoms institucijoms vertinti prašymus išduoti licenciją rinkos ekonominių poreikių (arba kitaip – veiklos tikslingumo) požiūriu būtų prieštaraujanti CRD 11 straipsniui, CK 2.79 straipsnio 3 daliai ir negalėtų būti taikoma.

51.       Pareiškėjas dėl veiklos nuostolingumo vertinimo nurodo, kad atsakovas Nutarime nepateikė jokių argumentų ir (ar) skaičiavimų, kurie pagrįstų jo poziciją, kad pareiškėjo būsimo banko veikla nebūtų pelninga. Be to, veiklos pelningumas, net jei jo rezultato vertinimas ir būtų buvęs pagrįstas konkrečiais skaičiavimais ir (ar) kitokiais įrodymais, negalėtų būti vertinamas kaip teisėtas pagrindas vertinti būsimo banko veiklos saugumą ir patikimumą, nes tokį vertinimą draudžia CRR ir CRD.

52.       Pareiškėjas dėl būsimo banko padėties dėl kitų rinkos dalyvių vertinimo pažymi, kad konkurentų veiklos įvertinimas ir tokiu įvertinimu grindžiamas konstatavimas, kad rinkoje nėra ekonominio poreikio dar vienam specializuotam bankui ir todėl būsimo banko veikla yra neperspektyvi (ir dėl neperspektyvumo gali būti nepelninga ir nesaugi), negali būti vertinamas niekaip kitaip, kaip būsimo banko veiklos plano nagrinėjimas, remiantis rinkos ekonominiais poreikiais ir veiklos tikslingumu, ką expressis verbis draudžia tiek CK 2.79 straipsnio 3 dalis, tiek CRD 11 straipsnis. Be to, toks Lietuvos banko vykdomas skirstymas į veiklą Lietuvoje vykdžiusias ir nevykdžiusias finansų įstaigas neatitinka įsisteigimo laisvės principo.

53.       Pareiškėjas dėl būsimo banko veiklos kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse vertinimo nurodo, kad paraiškos teikimo metu pareiškėjas jau turėjo finansinės veiklos licenciją Europos Sąjungos valstybėje narėje (Bulgarijoje), todėl nėra pagrindo manyti, kad jis galėjo turėti tikslą išvengti bet kurios kitos Europos Sąjungos valstybės narės taikomų standartų finansinių paslaugų veiklos licencijavimui, nes finansinės veiklos licencija vienoje valstybėje narėje suteikia teisę verstis tokia veikla visose valstybėse narėse.

54.       Pareiškėjas dėl CRR įtvirtintų rodiklių pasiekiamumo nevertinimo teigia, kad atsisakymas išduoti licenciją dėl to, kad būsimas bankas neužtikrins saugios ir patikimos banko veiklos, privalo būti pagrįstas konkrečių rodiklių neatitikimu, o toks neatitikimas turi būti pagrįstas skaičiavimais, kurie Nutarime nepateikti. ESTT reikalauja, kad sprendimas dėl leidimo išdavimo ir (ar) panaikinimo būtų pagrįstas. Nesant minėto pagrindimo, Nutarimas negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu CRR ir CRD reikalavimus.

55.       Pareiškėjas dėl nepalankiausių sąlygų scenarijaus nevertinimo nurodo, jog Nutarime nėra jokios informacijos apie tai, kad Lietuvos bankas būtų vertinęs nepalankųjį būsimo banko veiklos scenarijų, nors toks scenarijus Lietuvos bankui buvo pateiktas. Atliekant veiklos plano vertinimą nepalankiuoju scenarijumi, veiklos plano duomenys turi rodyti, kad įstaiga bus pajėgi atitikti CRR ar CRD rodiklius net ir nepasiteisinus verslo plano lūkesčiams. Nevertindamas būsimo banko veiklos plano nepalankiuoju scenarijumi, atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, o toks vertinimas, jei būtų atliktas tinkamai, būtų parodęs, kad net ir nepasiekus numatytų rodiklių būsimo banko veikla išliks stabili, o tai būtų paneigę Lietuvos banko argumentą, kad būsimo banko veiklos planas neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos. Be to, atsakovas, teigdamas, kad pareiškėjo būsimo banko veiklos planas neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos, nepateikė jokių tokią jo poziciją pagrindžiančių skaičiavimų, o rėmėsi vien abstrakčiu siekiu išvengti nekonkretizuotų neigiamų padarinių finansų sistemai. Tai rodo, kad tokia atsakovo nuomonė yra grįsta ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis, kylančiomis iš pareiškėjo būsimo banko veiklos tikslingumo vertinimo, ir tokia nuomonė negali būti laikoma atitinkančia proporcingo rizikos ribojimo principą. Iš Nutarimo turinio matyti, kad jame nėra pateiktas joks kiekybinis veiklos plano vertinimas, o pateikiami kokybinio veiklos plano vertinimo argumentai nėra grindžiami jokiais objektyviais duomenimis.

56.       Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos bankas neturėjo teisėto pagrindo neigiamai vertinti prognozių korekcijas. Lietuvos bankas, jo paties nurodymu padarytus pakeitimus banko veiklos plane vertindamas kaip tariamą įrodymą, kad būsimo banko veiklos planas neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos, nesilaikė Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintų paraiškų nagrinėjimo reikalavimų, o teismas, pakartodamas tokį nepagrįstą ir faktinėms aplinkybėms prieštaraujantį Lietuvos banko argumentą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

57.       Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos bankas neturi absoliučios diskrecijos teisės, priimdamas sprendimus dėl licencijos (ne)suteikimo. Lietuvos bankas, priimdamas sprendimus dėl licencijų (inter alia (be kita ko) specializuoto banko licencijų) suteikimo ar nesuteikimo, neturi teisės tokio klausimo spręsti savo nuožiūra, o turi griežtai laikytis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Lietuvos bankas, spręsdamas licencijų išdavimo klausimą, privalo tiksliai vadovautis CK ir Bankų įstatymu ir neturi jokios diskrecijos teisės. Būtent dėl šio konstitucinio imperatyvo negalimi jokie „plečiamieji“ ribojimų aiškinimai, Lietuvos bankas privalo įrodyti pagal administracinėje teisėje taikomą standartą esant aplinkybėms, kurios pagal Bankų įstatymo 12 straipsnį leidžia neišduoti licencijos, be kita ko, veiklos saugumo ir patikimumo nebuvimą pagrindžiant CRD ir CRR reikalavimų ir rodiklių nevykdymu (neatitikimu).

58.       Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepateikė argumentų, kurie pagrįstų atsakovo Nutarimo teiginius, neįvertino didelės dalies pareiškėjo argumentų arba įvertino juos deklaratyviai, pakartodamas atsakovo teiginius, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – panaikinti Nutarimą.

59.       Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas tinkamai neatliko pareiškėjo pateiktos informacijos vertinimo (atsisakė vertinti 2021 m. lapkričio 8 d. raštą). Vien tai, kad atsakovas atsisakė vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją, yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti Nutarimą ir įpareigoti Lietuvos banką iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą.

60.       Pareiškėjas prašo kreiptis į ESTT su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą, atsakant į klausimus: 1) ar CRD 11 straipsnio nuostata laikytina turinčia tiesioginio veikimo galią ir ja galima remtis tiesiogiai prieš nacionalines priežiūros institucijas?; 2) ar CRD 15 straipsnio nuostata, nustatanti maksimalų prašymų dėl veiklos leidimo išdavimo nagrinėjimo terminą, laikytina turinčia tiesioginio veikimo galią ir ja galima remtis tiesiogiai prieš nacionalines priežiūros institucijas?; 3) ar CRD 11 straipsnio nuostata turi būti suprantama kaip draudžianti priežiūros institucijoms prašymą dėl leidimo išdavimo nagrinėti remiantis „veiklos pelningumo“, „veiklos modelio tvarumo“, „veiklos perspektyvumo“ ir kitais su tam tikros rinkos ekonominiais poreikiais grindžiamais vertinimo kriterijais, kurie nėra susieti su konkrečių CRR nurodytų rodiklių įgyvendinimu ir (ar) kitų aiškiai apibrėžtų CRD nustatytų reikalavimų įgyvendinimu?; 4) ar tokių CRR ir CRD nenustatytų kriterijų, kaip „veiklos mastas“, „banko užimama rinkos dalis“, „veiklos vykdymas iki leidimo išdavimo“ naudojimas yra suderinamas su SESV 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įsisteigimo laisve bei Europos Sąjungos bendruoju diskriminacijos draudimo bei vienodo požiūrio principais?; 5) ar Lietuvos banko Nutarime nurodyti atsisakymo išduoti veiklos licenciją pagrindai gali būti laikomi suderinamais su CRD, CRR nustatytomis leidimų vykdyti banko veiklą išdavimo sąlygomis ir principais, Europos Sąjungos įsisteigimo laisvės, vienodo požiūrio ir gero Europos Sąjungos viešojo administravimo teisiniais principais?; 6) ar tokia nacionalinė leidimų išdavimo praktika, kai nacionalinei institucijai, nespėjus išnagrinėti pateikto prašymo per CRD 15 straipsnyje nustatytą terminą, teikiamas neoficialus siūlymas leidimo prašančiam subjektui atsiimti prašymą ir jį pateikti iš naujo tam, kad būtų de facto pratęsti prašymo nagrinėjimo terminai, neprieštarauja CRD 15 straipsnio nuostatoms, o taip pat atitinka Europos Sąjungos gero viešojo administravimo principo reikalavimus, įtvirtintus ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnyje?

61.       Pareiškėjas, pagrįsdamas prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nurodo, kad vienas svarbiausių kylančių klausimų šioje byloje yra Europos Sąjungos teisės aktų (CRR, CRD, Gairių) taikymas. Būtent dėl šio klausimo išsiskiria proceso dalyvių pozicijos, inter alia klausimu, ar Europos Sąjungos teisės aktai suteikia kompetentingai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos bankui) neribotą diskrecijos teisę priimti sprendimą dėl finansų įstaigos licencijos (ne)suteikimo, ar vis dėlto Europos Sąjungos teisės aktai įpareigoja kompetentingas institucijas tokius sprendimus priimti griežtai laikantis reikalavimų ir procedūrų, nustatytų šiuose teisės aktuose. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentai, kad būsimo banko veiklos planas tariamai neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos, yra visiškai nepagrįsti jokiais įrodymais, skaičiavimais ar kitais motyvais, kaip to reikalauja Europos Sąjungos teisė, o priešingai – yra pagrįsti prielaidomis dėl aspektų, kurių, remiantis Europos Sąjungos teise, Lietuvos bankas neturėjo teisės vertinti. Teismas sprendime nepateikė argumentų, kurie pagrįstų Nutarime nurodytus teiginius, neįvertino didelės dalies pareiškėjo argumentų arba įvertino juos tik deklaratyviai, pakartodamas atsakovo teiginius. Toks teismo sprendimas nepanaikina neaiškumo dėl Europos Sąjungos teisės taikymo nagrinėjamoje byloje, todėl, pareiškėjo vertinimu, tam, kad Europos Sąjungos teisė šioje byloje būtų pritaikyta tinkamai, būtina kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo į ESTT.

62.       Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išnagrinėti, ar LBĮ 45 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu būtų nustatyti Lietuvos banko neteisėti veiksmai (faktas, kad Nutarimas yra neteisėtas), vertinant kitas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas (kaltę, žalą, priežastinį ryšį) kiltų klausimas dėl to, ar nustatant kaltę reikėtų vadovautis CK 6.271 straipsnio, kuris nustato, kad valstybės institucijų padaryta žala atlyginama nepaisant jų tarnautojų ir (ar) darbuotojų kaltės, nuostatomis, ar joms prieštaraujančiomis LBĮ nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, kyla pagrįstų abejonių, ar LBĮ nuostata (45 straipsnio 1 dalis), ribojanti Lietuvos banko civilinę atsakomybę dėl jo neteisėtų veiksmų, neprieštarauja Konstitucijai.

63.       Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir netenkinti prašymų kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo bei į Konstitucinį Teismą dėl LBĮ 45 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai.

64.       Atsakovo teigimu, pareiškėjas tiek apeliaciniame skunde, tiek skunde nurodė perteklines faktines aplinkybes, kurios yra susijusios ne su skundžiamo Nutarimo teisėtumu, o su kita Lietuvos banke nagrinėta paraiška, ir tokiu būdu klaidina teismą, bandydamas nukreipti teismo dėmesį nuo esminių ir reikšmingų faktinių aplinkybių, lemiančių Nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės, vykusios iki 2021 m. sausio 25 d., nėra reikšmingos Nutarimo teisėtumui, nes licencijavimo procedūra, kurios metu buvo priimtas Nutarimas, Lietuvos banke prasidėjo 2021 m. sausio 25 d., gavus pareiškėjo paraišką dėl specializuoto banko licencijos išdavimo.

65.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Lietuvos bankas neišnagrinėjo paraiškos per įstatyme nustatytą terminą, taip pat, kad Lietuvos banko darbuotojai neoficialiai informavo pareiškėją, jog nespėja tinkamai išnagrinėti ankstesnės paraiškos, o tokiais veiksmais leido jam suprasti, kad atsiėmus ankstesnę paraišką, tai bus vertinama palankiai ir turės įtakos ne tik licencijos išdavimui, bet ir licencijos išdavimo terminams. Atsakovas pažymi, kad jis priėmė sprendimą dėl specializuoto banko licencijos neišdavimo pagal paraišką, nepasibaigus maksimaliam įstatyme nustatytam 12 mėnesių terminui, t. y. nepažeisdamas Bankų įstatymo 9 straipsnio 11 dalies nuostatų. Be to, pareiškėjas atsiėmė ankstesnę paraišką, nes buvo Lietuvos banko informuotas ir suprato, kad paraiška yra su trūkumais, o trūkumams ištaisyti jam reikia papildomo laiko ir iki ankstesnės paraiškos nagrinėjimo termino pabaigos to nespės padaryti (trūkumai buvo esminiai). Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas ne kartą tikslino veiklos planą, ir tai kai kuriais atvejais buvo esminės veiklos plano korekcijos, keičiant planuojamas veiklos apimtis, t. y. keitė banko dydį, akcininkų struktūrą, kas rodo pareiškėjo nepasirengimą vykdyti banko veiklą.

66.       Atsakovas pažymi, kad Nutarime buvo taikytas specializuoto banko licencijos pareiškėjui neišdavimo teisinis pagrindas, įtvirtintas Bankų įstatymo 9 straipsnio 13 dalies 2 punkto nuostatose, nukreipiančiose į to paties straipsnio 12 dalį. Priešingai nei teigė pareiškėjas, LBĮ 431 straipsnio 3 dalies norma įtvirtina atskirą savarankišką teisinį pagrindą, kuriuo Lietuvos bankas gali atsisakyti išduoti licenciją, be kita ko, ir dėl specializuoto banko, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad jos išdavimu būtų pažeidžiami viešieji interesai. Šiam ginčui aktualus ir LBĮ 431 straipsnio 3 dalies (kaip bendrųjų teisės normų) ir Bankų įstatymo 9 straipsnio 13 dalies 2 punkto ir 12 dalies (kaip specialiųjų teisės normų) santykis, t. y. įvertinus jų paskirtį ir turinį, matyti, kad nors šios teisės normos, įtvirtintos skirtinguose įstatymuose, tačiau tiek vienų, tiek kitų paskirtis, be kita ko, yra susijusi su siekiu užkirsti kelią subjektams, siekiantiems vykdyti per didelės rizikos finansinę veiklą, patekti į finansų rinką. LBĮ 431 straipsnio 3 dalis įtvirtina principinę finansų rinkos priežiūros funkcijos įgyvendinimo taisyklę, kuri įgalina Lietuvos banką, išduodant bet kokį leidimą, užtikrinti viešuosius interesus, taip pat nukreipia į specialiuosius teisės aktus; Bankų įstatymo 9 straipsnio 13 dalies 2 punkto ir 12 dalies specialiosiose teisės normose detalizuojami konkrečios rūšies leidimo – bankų (taip pat ir specializuotų) atsisakymo išduoti licenciją atvejai. Atsakovo vertinimu, nurodytų teisės normų taikymas kartu nesukuria jokios kolizijos ar neteisėtos situacijos.

67.       Atsakovas teigia, jog Nutarime tinkamai ir pakankamai paaiškino pareiškėjui, kad būsimo banko veiklos plano neperspektyvumas ir netvarumas niekaip nesuderinamas su įstatymo reikalavimu dėl saugios ir patikimos banko veiklos užtikrinimo, o egzistuojanti didelė tikimybė, kad pareiškėjo banko veikla bus nuostolinga, gerokai padidina riziką dėl banko žlugimo / nemokumo tikimybės, kelia grėsmę dėl galimo neigiamo poveikio Lietuvos finansų sistemai, o šis poveikis, visų pirma, susijęs su finansinių paslaugų teikimo specifika. Pasak atsakovo, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog per didelės rizikos ar nepelninga bankų sektoriuje vykdoma finansinė veikla negali turėti įtakos ar nekels grėsmės finansų sistemos patikimumui ir saugumui. Atsakovo vertinimu, prašant banko licencijos išdavimo ir neturint aiškaus, nuoseklaus, perspektyvaus ir tvaraus veiklos plano, užtikrinančio saugią ir patikimą banko veiklą, tai rodo akivaizdų prašančio subjekto nepasirengimą banko veiklai. Pareiškėjo akcentuojamas CRD ir Gairėse numatytas proporcingumo principas neturi būti suprantamas kaip subjektą atleidžiantis nuo teisės aktuose įtvirtintų kokybės ir patikimumo reikalavimų.

68.       Atsakovas pažymi, kad Nutarime analizuojamas ne pareiškėjo siūlomos veiklos tikslingumas ar reikalingumas ekonominiu rinkos požiūriu, o pareiškėjo veiklos plano, apibūdinančio būsimo banko veiklos modelį, perspektyvumas ir tvarumas. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog tiek licencijavimo procedūros metu, tiek Nutarime buvo vertinamas ne pareiškėjo planuojamos veiklos tikslingumas ar tokios veiklos reikalingumas rinkai (ekonominių poreikių požiūriu), o pačios paraiškos, taip pat ir būsimo banko veiklos plano atitiktis nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės reikalavimams, taip pat banko sugebėjimas veikti saugiai ir patikimai, ko neužtikrinus galėtų kilti neigiamos pasekmės, tarp jų – ir neigiamas poveikis Lietuvos finansų sistemai, bankų sistemos reputacijai. Lietuvos bankas privalo įsitikinti, kad nuo pirmosios patekimo į rinką dienos būsimas finansų rinkos dalyvis užtikrins patikimos ir apdairios veiklos modelį.

69.       Atsakovo teigimu, šio ginčo kontekste nebuvo pagrindo SESV nuostatas expressis verbis Nutarime išdėstyti ir dėl jų atskirai pasisakyti, o Europos Sąjungos teisinis reguliavimas (CRR ir CRD), aktualus ginčui išspręsti, buvo adekvačiai ir pakankamai įvertintas.

70.       Atsakovo vertinimu, būtų neadekvatu ir nepagrįsta reikalauti iš Lietuvos banko pateikti Nutarime detalius skaičiavimus dėl veiklos plano, kuris iš esmės rodo ne planuojamą ir realiai ketinamą vykdyti veiklą, o tik siekį veiklos plane pateikti optimistinius ir nepagrįstus rodiklius, kurie formaliai atitiktų ir leistų gauti specializuoto banko licenciją. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Nutarime nėra jokių objektyvių duomenų ar skaičių analizės, kuria Lietuvos bankas grindžia savo išvadas. Atsakovo teigimu, Nutarime yra pateikta pareiškėjo planuojamos būsimo banko plėtros (augimo) analizė, kurios metu analizuoti ir vertinti jo finansinėse prognozėse pateikti skaičiai per pirmus trejus veiklos metus.

71.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo būsimo banko veiklos modelis buvo vertintas tuo aspektu, ar pagal prisiimamą verslo riziką pareiškėjas sugebės užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą. Perspektyvumas ir tvarumas yra licencijavimo metu taikomi kokybiniai veiklos plano vertinimo kriterijai. Tai vieni iš svarbiausių vertinimo kriterijų, sprendžiant dėl banko (taip pat ir specializuoto) licencijos išdavimo. Lietuvos bankas, nustatęs, kad prašantysis banko licencijos subjektas neturi pagrįsto veiklos plano veikti perspektyviai ir tvariai, taip užtikrinant saugią ir patikimą banko veiklą, atlieka savo priežiūrinę funkciją, prevenciškai ribodamas tokio banko veikimą rinkoje, taip užtikrindamas bankų sektoriaus ir finansų sistemos stabilumą ir patikimumą. Būtent toks vertinimas Lietuvos banko buvo pateiktas Nutarime.

72.       Atsakovas nurodo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Lietuvos bankas įvertino pareiškėjo 2021 m. lapkričio 8 d. rašte pateiktą informaciją, kaip, be kita ko, ir visus kitus gautus dokumentus ir duomenis licencijavimo procedūros metu.

73.       Atsakovo teigimu, Nutarime yra išdėstyti pagrindiniai faktai, įrodymai, argumentacija ir sprendimo teisiniai pagrindai. Nutarime ne tik aiškiai pagrįsta ir motyvuota dėl pareiškėjo veiklos plano neperspektyvumo ir netvarumo (t. y. veiklos plano neatitikimo kokybiniams veiklos plano vertinimo kriterijams), bet taip pat yra pateikta pareiškėjo planuojamos būsimo banko plėtros (augimo) analizė, t. y. atliktas kiekybinis veiklos plano vertinimas, kiek jis aktualus ir turi reikšmės, atsisakymo išduoti specializuoto banko licenciją teisiniam pagrindui. Nutarime pateikiami kokybinio pareiškėjo veiklos plano vertinimo argumentai grindžiami šiais objektyviais duomenimis: tikslinės rinkos (vartojimo paskolų), į kurią pareiškėjas siekė patekti, aplinka, ją veikiančiais veiksniais, būsimais konkurentais, tikslinės rinkos raida.

74.       Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos banko sprendimai dėl banko (taip pat ir specializuoto banko) licencijos išdavimo ar atsakymo ją išduoti yra diskrecinio pobūdžio sprendimai, t. y. Lietuvos bankas turi diskrecijos teisę, vadovaudamasis įstatyme nurodytais teisiniais pagrindais ir nepažeisdamas įstatyme nustatytų ribų, įvertinti konkretaus atvejo faktines aplinkybes ir dėl jų priimti pagrįstą ir motyvuotą atitinkamą sprendimą – išduoti arba atsisakyti išduoti licenciją. Šios diskrecijos paskirtis užtikrinti veiksmingą ir efektyvią finansų rinkos priežiūrą.

75.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo prašymu kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atsakovo teigimu, šioje byloje nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT su pareiškėjo nurodytais klausimais. Pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į ESTT iš esmės grindžiamas tuo, kad neva Lietuvos bankas pažeidė CRD 11 straipsnio nuostatą, kuri numato, jog „valstybės narės nereikalauja, kad prašymas išduoti veiklos leidimą būtų nagrinėjamas rinkos ekonominių poreikių požiūriu“. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo siūlomas verslo modelis nebuvo vertinamas rinkos ekonominių poreikių požiūriu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, norėdamas šioje byloje įrodyti savo nepagrįstus reikalavimus, subjektyviai ir netinkamai interpretuoja Nutarimo argumentus ir bando klaidingai pagrįsti, kad Nutarime vertinamas paraiškos veiklos plane nurodytos planuojamos veiklos tikslingumas ar reikalingumas rinkos ekonominiu požiūriu, nors šio ginčo atveju visiškai nėra aktualus CRD 11 straipsnio nuostatų aiškinimas ir taikymas.

76.       Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju taip pat nėra kilęs teisės klausimas dėl CRD 15 straipsnio nuostatų, nustatančių maksimalius prašymo dėl veiklos leidimo išdavimo terminus, aiškinimo ir taikymo, nes Bankų įstatyme įtvirtintas 12 mėnesių maksimalus terminas dėl banko (taip pat ir specializuoto) licencijos išdavimo ar neišdavimo, neprieštarauja CRD 15 straipsnio nuostatoms, ir šis terminas neteisėtai nėra pratęstas nacionaliniuose teisės aktuose.

77.       Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra tikslinga kreiptis ir į Konstitucinį Teismą, nes byloje nekyla abejonių dėl LBĮ 45 straipsnio 1 dalies nuostatų neprieštaravimo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai. CK yra laikomas bendrųjų normų rinkiniu ir yra taikomas bendrai visiems subjektams, įskaitant ir Lietuvos banką. Vis dėlto, nagrinėjant atskiras valstybės valdžios institucijas, būtina pabrėžti, kad kai kuriems subjektams išskirtinai taikomas specialusis reglamentavimas (šiuo atveju – LBĮ). LBĮ yra laikomas specialiuoju įstatymu, todėl svarstant Lietuvos banko civilinės atsakomybės klausimą yra vadovaujamasi LBĮ normomis, kurios įtvirtina kaltės sąlygos svarbą. Tiek pagal Bazelio komiteto bankų priežiūrai vykdyti paskelbtus Pagrindinius efektyvios bankų priežiūros principus (toliau – ir Bazelio principai), kurių pagrindu priimtos LBĮ 45 straipsnio normos, tiek pagal Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę, bankų licencijavimas yra finansų rinkos priežiūros dalis, todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad bankų licencijavimo teisiniams santykiams netaikytina LBĮ 45 straipsnio 1 dalis. Be to, dėl LBĮ 45 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo bei santykio su CK normomis jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-425-822/2021; 2016 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1690-492/2016).

Išplėstinė teisėjų kolegija        

k o n s t a t u o j a:

        IV.        

78.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo UAB Baltic Financial Company skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Lietuvos banko valdybos 2022 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 03-18, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti specializuoto banko licenciją, ir priteisti pareiškėjui 1 008 124,21 Eur nuostolių atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

79.       Pirmosios instancijos teismas netenkino skundo reikalavimo dėl Nutarimo panaikinimo, nustatęs, kad Nutarimu pagrįstai ir teisėtai atsisakyta pareiškėjui išduoti specializuoto banko licenciją, įvertinus jo (pareiškėjo) pateiktus dokumentus, vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 431 straipsnio 3 dalimi bei Bankų įstatymo 9 straipsnio 13 dalies 2 punktu, nustatančiu, jog atsisakoma išduoti licenciją, jeigu bankas neatitinka šio straipsnio 12 dalyje nustatytų reikalavimų (pareiškėjas nėra pasirengęs saugiai ir patikimai teikti finansines paslaugas). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas 2021 m. rugpjūčio 31 d. banko veiklos planas (toliau – ir Veiklos planas), keliantis pagrįstas abejones dėl jo tvarumo ir perspektyvumo, niekaip nesuderinamas su Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje įtvirtintu reikalavimu dėl saugios ir patikimos banko veiklos užtikrinimo, Nutarime aiškiai išdėstyta argumentacija, susijusi su Veiklos plano netvarumu ir neperspektyvumu. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo dėl Nutarimo panaikinimo, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir skundo išvestinį reikalavimą dėl nuostolių (žalos) atlyginimo priteisimo.

80.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino minėtų skundo reikalavimų dėl skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindas), prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundo reikalavimai būtų patenkinti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

81.       Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

82.       Taip pat akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; kt.).

Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės

83.       Pareiškėjas 2019 m. liepos 19 d. pateikė Lietuvos bankui išankstinę paraišką dėl specializuoto banko licencijos išdavimo neformaliam įvertinimui. Lietuvos bankas 2019 m. rugsėjo 6 d. pateikė pastabas pareiškėjo išankstinei paraiškai. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 10 d. pateikė Lietuvos bankui pirmąją paraišką. 2020 m. liepos 8 d. Lietuvos bankas kartu su Europos Centriniu Banku pareiškėjui pateikė pastabas ir klausimus paraiškai. Įvertinusi pareiškėjo atsakymus, Lietuvos banko Priežiūros tarnyba pateikė pakartotinę pastabų lentelę. Lietuvos bankas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2020 m. lapkričio 6 d. atsakymus, pateikė naujas pastabas, į kurias pareiškėjas pateikė atsakymus.

84.       Pareiškėjas 2021 m. sausio 25 d. atsiėmė savo pirmąją paraišką ir tą pačią dieną pateikė naują prašymą išduoti leidimą kredito įstaigai ? specializuotam bankui. 2021 m. balandžio 16 d. Lietuvos bankas kartu su Europos Centriniu Banku pateikė pastabas. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 21 d. pateikė atsakymus ir veiklos planą. 2021 m. birželio 15 d. Lietuvos bankas pateikė pareiškėjui raštą Nr. S 2021/(34.77.E-3403)-12-3196, kuriame, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjo veiklos perspektyvos ir pasirinkto veiklos modelio tvarumas kelia pagrįstų abejonių, planuojamos būsimo banko veiklos apimtys yra palyginti mažos ? būsimo banko turtas pirmaisiais veiklos metais siektų iki 20 mln. eurų ir jis būtų antras mažiausias bankas, užimantis 0,05 proc. bankinio sektoriaus, abejones dėl patikimos ir tvarios būsimo banko veiklos kelia ir banko dydis bei planuojamos jo veiklos apimtys, kurios nesuponuoja galimos naudos iš veiklos masto, pasirengimas veiklos pradžiai dažnu atveju taip pat pareikalauja iš banko steigėjo papildomų finansinių injekcijų, o pareiškėjo akcininkų esamas finansinis pajėgumas, atsižvelgiant į šiame rašte paminėtas aplinkybes, susijusias su naujų bankų veiklos pradžios specifika ir situacija rinkoje, vertintinas kaip keliantis abejonių. Lietuvos bankas 2021 m. birželio 15 d. rašte taip pat pažymėjo, kad šiame rašte identifikuotų trūkumų taisymas nebus vertinamas priimant sprendimą dėl nagrinėjamo pareiškėjo prašymo išduoti specializuoto banko licenciją.

85.       2021 m. liepos 19 d. pareiškėjas pateikė atsakymą į atsakovo 2021 m. birželio 15 d. raštą, o 2021 m. liepos 21 d. įvyko pareiškėjo ir Lietuvos banko atstovų susitikimas. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateikė Lietuvos bankui raštą, ir, be kita ko, atnaujintą (pakoreguotą) būsimą banko veiklos planą (Veiklos planą).

86.       2021 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos bankas pateikė pareiškėjui raštą Nr. S 2021/(34.77.E-3403)-12-4571, kuriame nurodė, kad įvertinęs visą pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu pateiktą ir papildomai surinktą informaciją, įskaitant informaciją, pateiktą 2021 m. liepos–rugsėjo mėnesiais, informuoja, jog Lietuvos bankas laikosi pozicijos, išdėstytos 2021 m. birželio 15 d. rašte, ir sprendimas dėl pareiškėjo prašymo išduoti specializuoto banko licenciją bus priimtas per Bankų įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 23 d. pateikė atsakymą.

87.       2021 m. spalio 21 d. Lietuvos bankas pateikė pareiškėjui raštą Nr. S 2021/(34.77.E-3403)-12-5116, kuriame, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjas savo potencialą, susijusį su vartojimo paskolų teikimu ir apimtimis, vertina per daug optimistiškai, ir pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kurie leistų tikėti jo galimybėmis vos įsisteigus išvystyti Verslo plane nurodytas kreditavimo apimtis. 2021 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos bankui raštą, kuriame atsakė į atsakovo 2021 m. spalio 20 d. raštą ir pateikė finansinių prognozių patikslinimus.

88.       2022 m. sausio 20 d. Lietuvos banko valdyba priėmė šioje byloje ginčijamą Nutarimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti specializuoto banko licenciją. 

89.       Nutarime nurodyta, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateiktame Veiklos plane su dokumentų paketu gerokai pakeitė finansines prognozes ir reikšmingai padidino planuojamo kreditavimo ir planuojamų įsigyti vertybinių popierių apimtį. Veiklos plane pateiktos prognozės yra pernelyg ambicingos ir keliančios pagrįstų abejonių dėl jų realizavimo galimybių. Pareiškėjo planuojama veiklos apimtis, vertinant prognozuojamą turtą pagrindinio scenarijaus atveju, per pirmus trejus veiklos metus išaugo daugiau kaip 2,5 karto, Veiklos plane skolinimo apimtis išaugo daugiau kaip 4,5 karto. Veiklos plane nebuvo pateikti argumentai, pagrindžiantys pareiškėjo galimybes pasiekti planuojamas skolinimo apimtis, ypač įvardytuose naujuose vartojimo paskolų segmentuose („žaliosios energijos“ ir automobilių lizingo), ir adekvatus šių segmentų veiklos perspektyvos įvertinimas, paklausos ir pasiūlos ištyrimai. Nutarime pažymėta, kad reikšmingą skolinimo apimtį vartojimo paskolų segmente pareiškėjas planuoja pasiekti siūlydamas panašius produktus ir vartojimo paskolų sąlygas, kaip ir rinka, konkuruodamas tiek su 3 sistemiškai svarbiais Lietuvos Respublikoje veikiančiais bankais ir užsienio bankų filialais, tiek su neseniai veiklą pradėjusiais specializuotais bankais. Lietuvos banko duomenimis, specializuotų bankų vartojimo paskolų rinkoje aktyvūs 3 dalyviai, o iš jų didžiausia dalis tenka vienam specializuotam bankui, kuris pagrindinę klientų bazę jau buvo sukaupęs prieš gaudamas specializuoto banko veiklos licenciją. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos rinkoje vartojimo paskolų nėra teikęs, todėl šioje srityje neturi nei įdirbio, nei klientų bazės; vertinant pastaruoju metu specializuoto banko licenciją gavusių naujų rinkos dalyvių rezultatus, ryškėja tendencija, kad veiklą pradedantiems bankams sekasi gana sunkiai, ypač jei iki tol Lietuvos Respublikoje jie neveikė kaip kredito davėjai, kredito unijos ar pan.; dažnu atveju tokiems veiklą pradėjusiems rinkos dalyviams nepavyksta pasiekti planuotos apimties ir veiklos rezultatų. Pažymėta, kad Veiklos plane apie 2,5 karto padidėjo ir vertybinių popierių apimtis, Europos Centrinio Banko duomenimis, vyraujančios žemos rinkos palūkanų normos daro įtaką vertybinių popierių pajamingumui. Trumpesnio termino (iki 6 metų, o aukščiausios kokybės – net iki 17 metų) vertybinių popierių pajamingumas yra neigiamas. Kadangi likvidumui palaikyti pareiškėjas turėtų turėti aukštesnės kokybės vertybinių popierių, o vengiant papildomos rinkos rizikos būtų perkamos trumpesnio termino obligacijos, pareiškėjas veikiausiai susidurtų su neigiamomis pajamomis, įsigydamas šios turto klasės priemonių.

90.       Nutarime konstatuota, kad pareiškėjas savo potencialą, susijusį su vartojimo paskolų teikimu ir apimtimi, vertina per daug optimistiškai ir nepateikė pagrįstų argumentų, kurie leistų įsitikinti jo galimybėmis vos įsisteigus pasiekti veiklos plane nurodytą kreditavimo apimtį, egzistuoja didelė tikimybė, kad pradėjus veiklą gaunamos pajamos bus gerokai mažesnės, nei suplanuota, o tai lems ir dar didesnį nuostolį pirmaisiais veiklos metais, taip pat atitinkamai ir tolesnių metų veikla, labai tikėtina, būtų nuostolinga. Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių praktiniai pavyzdžiai rodo, kad banko veiklos plano netvarumas ir iš to sekanti nuostolinga veikla (nepaisant jau turimo ir numatomo / galimo įnešti papildomo kapitalo) gerokai sustiprina banko žlugimo / nemokumo tikimybę, specializuoto banko licencija negali būti išduota subjektui, kurio veiklos plane pateiktų finansinių prognozių praktinis realizavimas nepagrįstas svariais argumentais ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad išdavus licenciją kils prižiūrimų finansų rinkos dalyvių klientų interesų pažeidimo grėsmė, kils pavojus finansų sistemos stabilumui ir patikimumui ir kitiems viešiesiems interesams.

91.       Nutarimas priimtas vadovaujantis Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi ir 13 dalies 2 punktu, Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 431 straipsnio 3 dalimi. 

92.       Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta: „Licencijos prašančio banko įstatai, veiklos planas, valdymo ir organizacinė struktūra, rizikos valdymo sistema, atlyginimų nustatymo politika ir praktika, apskaitos sistema, vidaus kontrolės sistema, techninės, informacinės, technologinės apsaugos priemonės, patalpos, turto draudimas turi užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą ir atitikti tai reglamentuojančius teisės aktus. Taip pat bankas turi atitikti kitus šio Įstatymo nustatytus reikalavimus, tarp jų – teisinės formos, minimalaus banko kapitalo, reikalavimus buveinei, banko akcininkams, įskaitant akcininkus, įsigijusius banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko vadovams, ir būti pasirengęs saugiai ir patikimai teikti finansines paslaugas.“ 

93.       Bankų įstatymo 9 straipsnio 13 dalies 2 punkte nurodyta: „Priežiūros institucija atsisako išduoti licenciją, jeigu bankas neatitinka šio straipsnio 12 dalyje nustatytų reikalavimų.“

94.       Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 18 punkte nurodyta, kad Lietuvos banko valdyba sprendžia klausimus dėl finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytų licencijų, leidimų, sutikimų, pritarimų, neprieštaravimų išdavimo, jų galiojimo sustabdymo panaikinimo ir atšaukimo (galiojimo panaikinimo).

95.       Lietuvos banko įstatymo 431 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos bankas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad išdavus leidimą bus pažeidžiami prižiūrimų finansų rinkos dalyvių klientų interesai arba kils pavojus finansų sistemos stabilumui ir patikimumui ar kitiems viešiesiems interesams, taip pat jeigu yra kiti finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyti leidimo neišdavimo pagrindai.

96.       Nutarime vadovaujantis Europos Centrinio Banko Paraiškų gauti licenciją vertinimo vadovo (2-asis pataisytas leidimas), paskelbto 2019 m. sausio mėnesį, (toliau – ir Paraiškų gauti licenciją vertinimo vadovas) 5.2 dalimi, nurodyta, jog kompetentingos institucijos dažnai kvestionuoja pagrindines veiklos plano prielaidas, siekdamos užtikrinti, kad jos būtų tikroviškos ir kad prognozės būtų įgyvendintos, kad įsitikintų, ar jos yra realios ir ar prognozės gali pasitvirtinti; veiklos plano modelio perspektyvumas vertinamas atsižvelgiant į pagrindinius pelno veiksnius ir ūkio subjekto gebėjimą gauti tinkamą grąžą per pirmuosius trejus veiklos metus, be to, priežiūros institucijos vertina kredito įstaigos verslo modelio tvarumą, atsižvelgdamos į jo gebėjimą generuoti būsimą pelną ir numatomą pelno rizikos profilį veiklos plano laikotarpiu.

97.       Nutarime nurodomos Lietuvos banko valdybos 2008 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 7 „Dėl Minimalių banko strateginio veiklos plano sudarymo reikalavimų patvirtinimo“ patvirtintų Minimalių banko strateginio veiklos plano sudarymo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) 5.3 ir 11.7 papunkčių ir 6 punkto nuostatos.

98.       Reikalavimų 5.3 papunktyje nustatyta, kad banko veiklos planas turi būti sudaromas atsižvelgiant į perspektyvą, veiklos tęstinumą. Reikalavimų 11.7 papunktyje, be kita ko, reikalaujama, kad veiklos plane būtų nurodytas veiklos efektyvumo (pelningumo) didinimas ir jo pagrindimą, o Reikalavimų 6 punkte nurodoma, jog veiklos planas turi padėti bankams aiškiau ir nuosekliau nustatyti savo pajėgumą, įvertinti veiklą, galimybes ir rizikos valdymo principus, taip pat vadovų gebėjimą vertinti banko perspektyvas.

99.       Nutarime taip pat vadovaujamasi ir Europos bankininkystės institucijos 2021 m. lapkričio 11 d. priimtose Gairėse dėl bendros vertinimo metodikos, taikomos išduodant kredito įstaigos veiklos leidimą pagal Direktyvos 2013/36/ES, kurios įsigaliojo 2022 m. balandžio 8 d., 24, 25, 67, 41 ir 107 punktų, 7.2 skirsnio (Nutarime nurodyta 8.2 dalis) nuostatomis. Atsakovas 2023 m. vasario 6 d. papildomuose paaiškinimuose pažymėjo, kad, nors Gairės ir nebuvo įsigaliojusios (tik patvirtintos) Nutarimo priėmimo metu, tačiau tai nesudarė kliūčių į Gaires atsižvelgti kaip į rekomendacijas. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose taip pat vadovaujasi Gairių nuostatomis.

            Dėl pareiškėjo prašymo išduoti licenciją vertinimo procedūros

100.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Lietuvos banko darbuotojų siūlymu jis buvo priverstas atsiimti pirmąją paraišką ir pateikti antrąją paraišką. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos banko darbuotojai neoficialiai informavo jį, kad jie nespėja tinkamai išnagrinėti pirmosios paraiškos per įstatymo nustatytą maksimalų laikotarpį; pareiškėjas, suprasdamas, kad tokio Lietuvos banko darbuotojų „pasiūlymo“ negali ignoruoti, pirmąją paraišką atsiėmė ir tą pačią dieną formaliai pateikė naują paraišką specializuoto banko licencijai gauti. Pareiškėjas nurodo dėl to patyręs žalą, negavęs pajamų, nes negalėjo vykdyti veiklos, be to, privalėjo laikyti įšaldytas lėšas, būtinas būsimo banko įstatiniam kapitalui suformuoti, ir negalėjo jų naudoti savo veikloje.

101.        Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pareiškėjas atsiėmė ankstesnę paraišką, nes buvo Lietuvos banko informuotas ir suprato, kad paraiška yra su trūkumais, o trūkumus ištaisyti pareiškėjui reikia papildomo laiko ir iki ankstesnės paraiškos nagrinėjimo termino pabaigos to nespės padaryti. Trūkumai buvo tokie esminiai, jog net nebuvo aiški ir Lietuvos bankui pateikta galutinė būsimo banko akcininkų struktūra.

102.        Bankų įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje (2018 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XIII-1232 redakcija) įtvirtinta, jog priežiūros institucija privalo išnagrinėti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl licencijos išdavimo ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo gavimo dienos. Jeigu pateikti dokumentai turi formos ar turinio trūkumų arba pateikti ne visi dokumentai ar duomenys, reikalingi sprendimui priimti, priežiūros institucija turi teisę pareikalauti pašalinti trūkumus ir (ar) pateikti trūkstamus dokumentus ar duomenis. Be to, priežiūros institucija turi teisę pareikalauti papildomų dokumentų ir (ar) duomenų, reikalingų sprendimui priimti. Jeigu priežiūros institucija motyvuotai pareikalauja papildomų dokumentų ar duomenų arba juos savarankiškai pateikia licencijos prašantis asmuo, sprendimas turi būti priimamas per 6 mėnesius nuo papildomų dokumentų ir duomenų gavimo. Bet kuriuo atveju sprendimas dėl licencijos išdavimo ar atsisakymo išduoti licenciją turi būti priimtas per 12 mėnesių nuo prašymo gavimo dienos.

103.        Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas 2021 m. sausio 25 d. atsiėmė savo pirmąją paraišką ir tą pačią dieną pateikė naują prašymą išduoti leidimą kredito įstaigai ? specializuotam bankui. Po antrosios paraiškos pateikimo pareiškėjas taip pat taisė paraiškos trūkumus, teikė papildomus dokumentus bei atnaujintą (pakoreguotą) banko veiklos planą. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių, jog buvo atsakovo priverstas atsiimti pirmąją paraišką ir pateikti antrąją paraišką (įvykdyti neteisėtą „pasiūlymą“), t. y. kad Lietuvos banko darbuotojai neoficialiai informavo jį, jog nespėja išnagrinėti pirmosios paraiškos per įstatymo nustatytą maksimalų terminą, bei leido suprasti, kad nėra kliūčių išduoti licenciją, tačiau trūksta laiko, nurodė, jog patogiausias būdas „pratęsti“ terminą būtų atsiimti ir vėl iš naujo paduoti paraišką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad Lietuvos bankas atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė Bankų įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje įtvirtintą 12 mėnesių terminą sprendimui priimti.

            Dėl pareiškėjo 2021 m. lapkričio 8 d. pateiktos informacijos

104.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas privalėjo vertinti pareiškėjo 2021 m. lapkričio 8 d. pateiktą informaciją, ir nurodo, jog 2021 m. lapkričio 8 d. raštas yra svarbus ir reikšmingas licencijos išdavimo procesui, nes jame buvo ne tik pagrįsta, kad 2021 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo pateiktas atnaujintas būsimo banko veiklos planas (Veiklos planas) yra realus ir visiškai palaiko saugią ir patikimą būsimo banko veiklą, bet ir nurodyta, kad pareiškėjas yra pasirengęs siūlyti finansinių prognozių pakeitimus, atsižvelgdamas į Lietuvos banko pastabas dėl jų per didelio, kaip vertino atsakovas, optimizmo, ir pateikti atitinkami siūlomi pakeitimai.

105.        Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jis įvertino pareiškėjo 2021 m. lapkričio 8 d. rašte pateiktą informaciją, kaip, be kita ko, ir visus kitus gautus dokumentus ir duomenis licencijavimo procedūros metu; kartu su aptariamu raštu nebuvo pateiktas faktiškai atnaujintas banko veiklos planas su naujais ir konkrečiais pakeitimais ir įsipareigojimais, pagrindžiančiais pareiškėjo pasirengimą veiklai; tolesnis aiškinimasis, ką linkęs siūlyti pareiškėjas dėl Veiklos plano pakeitimų, nebūtų leidęs baigti paraiškos nagrinėjimo iki įstatyme nustatyto termino.

106.        Pagal Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalį, licencijos prašančio banko veiklos planas turi užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą ir atitikti tai reglamentuojančius teisės aktus. Ginčijamame Nutarime (3 psl.) yra paminėti pareiškėjo 2021 m. lapkričio 8 d. rašte pateikti argumentai ir pasiūlymai, ir pažymėta, kad „siūlytini pakeitimai, atsižvelgiant į Prašymo nagrinėjimo proceso stadiją (paraiškos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas), nebevertinti[ni], nes grąžintų Prašymo vertinimo procesą į pradinę stadiją.“

107.        Kaip matyti iš byloje esančio 2021 m. lapkričio 8 d. rašto turinio, pareiškėjas šiame rašte pateikė: 1) paaiškinimus, susijusius su 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateiktu Veiklos planu; 2) pasiūlymus dėl finansinių prognozių patikslinimo. Pažymėtina, kad nebuvo teikiamas atnaujintas veiklos planas pagal patikslintas finansines prognozes.

108.       Pagal Bankų įstatymo 9 straipsnio 11 dalį (2018 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XIII-1232 redakcija), bet kuriuo atveju sprendimas dėl licencijos išdavimo ar atsisakymo išduoti licenciją turi būti priimtas per 12 mėnesių nuo prašymo gavimo dienos. Be to, atsakovui įstatyme įtvirtinta pareiga priimti sprendimą dėl licencijos išdavimo, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus, įskaitant kriterijų, pagal kurį banko veiklos planas turi užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai Nutarime nagrinėjo ir vertino paskutinįjį pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateiktą Veiklos planą (paskutinę banko veiklos plano versiją).

109.       Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas atsakovui antrosios paraiškos nagrinėjimo metu teikė kelias veiklos plano versijas, buvo susitikęs su atsakovu, atsakovas keletą kartų informavo pareiškėją apie nustatytus šios paraiškos trūkumus. Atsižvelgiant į visą paraiškos vertinimo procedūrą ir į tai, kad įstatyme įtvirtinta atsakovo pareiga vertinti veiklos planą, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai nevertino pareiškėjo 2021 m. lapkričio 8 d. rašto dalies, susijusios su pasiūlytais atskirais Veiklos plano pakeitimais (pasiūlymais dėl finansinių prognozių patikslinimo), o vertino 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateiktą Veiklos planą bei 2021 m. lapkričio 8 d. rašte pateiktą informaciją, susijusią su šiuo Veiklos planu.

            Dėl Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo

110.        Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Nutarimą, skundą grindė tuo, kad Nutarimas neteisėtai de facto grindžiamas veiklos netikslingumu, atsakovas atsisakė išduoti banko licenciją remdamasis neteisėtais teisiniais pagrindais; Nutarime nepateikti licencijos neišdavimo motyvai; atsakovas nepagrįstai įvertino, kad Veiklos planas neleidžia užtikrinti saugios ir patikimos būsimo banko veiklos.

111.        Pareiškėjas, vadovaudamasis Kredito įstaigų direktyvos 11 straipsniu bei CK 2.79 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad Nutarime pareiškėjo planuojama veikla buvo vertinama rinkos ekonominių poreikių požiūriu, o minėtos teisės normos tai draudžia. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos banko argumentas, jog būsimo banko veikla yra neperspektyvi, nes rinkoje jau veikia stiprūs konkurentai šioje srityje, ir tai yra vienas iš veiksnių, kurie lemia, jog būsimo banko Veiklos planas tariamai neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos, yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms  teisės aktų nuostatoms, todėl negali būti laikomas teisėtai pagrindžiančiu atsakovo argumentą dėl saugios ir patikimos banko veiklos užtikrinimo.

112.        Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad Lietuvos banko atsisakymas išduoti licenciją grindžiamas veiklos netikslingumu ar rinkos ekonominių poreikių požiūriu, pažeidžiant CK 2.79 straipsnio 3 dalį ir Kredito įstaigų direktyvos 11 straipsnį, yra nepagrįsti.

113.        Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojamas šis pirmosios instancijos teismo vertinimas, pirmiausia pažymėtina, kad CK 2.79 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog atsisakymas išduoti licenciją negali būti grindžiamas veiklos netikslingumu ir turi būti motyvuotas. Kredito įstaigų direktyvos 11 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybės narės nereikalauja, kad prašymas išduoti veiklos leidimą būtų nagrinėjamas rinkos ekonominių poreikių požiūriu.

114.        Grįsdamas savo teiginį, jog atsakovas nagrinėjo pareiškėjo planuojamą veiklą rinkos ekonominių poreikių požiūriu, pareiškėjas cituoja ginčijamo Nutarimo dalį, kurioje pažymėta: „reikšmingą skolinimo apimtį vartojimo paskolų segmente Pareiškėjas planuoja pasiekti siūlydamas panašius produktus ir vartojimo paskolų sąlygas, kaip ir rinka, konkuruodamas tiek su trimis sistemiškai svarbiais Lietuvos Respublikoje veikiančiais bankais ir užsienio bankų filialais, tiek su neseniai veiklą pradėjusiais specializuotais bankais. Lietuvos banko duomenimis, specializuotų bankų vartojimo paskolų rinkoje aktyvūs 3 dalyviai, o iš jų didžiausia dalis tenka vienam specializuotam bankui, kuris pagrindinę klientų bazę jau buvo sukaupęs prieš gaudamas specializuoto banko veiklos licenciją. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėjas Lietuvos Respublikos rinkoje vartojimo paskolų nėra teikęs, todėl šioje srityje neturi nei įdirbio, nei klientų bazės.“

115.        Paraiškų gauti licenciją vertinimo vadovo 5.2 dalyje įtvirtinta, kad priežiūros institucijos įvertina verslo plane pateiktą informaciją apie produktus ir paslaugas, kurias numatoma teikti, tikslinių klientų segmentą ir vietą, fizinius ir (arba) skaitmeninius platinimo kanalus ir numatomą paslaugų ir produktų pozicionavimą rinkoje, palyginti su konkurentais. Priežiūros institucijos įvertina kredito įstaigos padėtį iš makroekonominės pozicijos, atsižvelgdamos ir į verslo aplinką. Priežiūros institucijos vertina aplinką, nes tai padeda joms suprasti pagrindines prielaidas, kuriomis kredito įstaiga grindžia savo prognozes. Priežiūros institucijos tokias prielaidas dažnai kvestionuoja, kad įsitikintų, ar jos yra realios ir ar prognozės gali pasitvirtinti.

116.        Gairėse nurodyta, jog siekiant užtikrinti vienodas sąlygas visoje Europos Sąjungoje, kompetentingų institucijų vertinimas turėtų būti tik techninis, atspindėti prudencinį reguliavimą ir atitikti Direktyvos 2013/36/ES 11 straipsnį (16 p.). Laikydamosi Gairių 15 ir 16 punktuose nustatytų principų, kompetentingos institucijos neturėtų nurodyti prioritetų konkretiems verslo modeliams ir būti neutralios jų jurisdikcijos verslo poreikių atžvilgiu (69 p.). Paprastai kompetentingos institucijos turėtų atlikti kokybinį ir kiekybinį verslo plano vertinimą remdamosi savo ekspertų vertinimu. Siekiant užtikrinti vienodą požiūrį ir vidinį nuoseklumą, ekspertų vertinimas turėtų būti grindžiamas šiose gairėse, ypač jų 7 skirsnyje, nustatytais kriterijais ir metodika (71 p.). Nedarant poveikio šių gairių 71 punktui, siekdamos paremti verslo plano vertinimą ir tiek, kiek tai yra tinkama ir įmanoma, kompetentingos institucijos taip pat gali atlikti analogiškų įstaigų palyginimą pagal šių gairių 99 punkte nustatytus kriterijus (72 p.). Kompetentingos institucijos, kiek tai įmanoma ir kai tinkama, turėtų atlikti atitinkamą prašymą pateikusios kredito įstaigos ir analogiškų subjektų palyginimą. Kompetentinga institucija turėtų nustatyti analogišką subjektą arba analogiškų subjektų grupę pagal konkuruojančias produktų ir (arba) verslo linijas, orientuotas į tą patį pelno šaltinį ir (arba) klientus, ir analizę pagrįsti jos turimais priežiūros, rinkos ir makroekonominiais duomenimis. Tokiais atvejais kompetentingos institucijos ekspertų sprendimą turėtų papildyti vertinimo rezultatai, gauti atlikus analogiškų subjektų palyginimą. Jei analogiškų subjektų palyginti neįmanoma, kompetentingos institucijos turėtų remtis ekspertų sprendimu (99 p.). Remdamosi pateiktu verslo planu ir finansinėmis prognozėmis, kompetentingos institucijos turėtų parengti savo bendrą priežiūros metodą, kad įvertintų: a) prašymą pateikusios kredito įstaigos verslo modelio gyvybingumą ir tvarumą ir b) ar prašymą pateikusi kredito įstaiga planavimo laikotarpiu galės laikytis prudencinių reikalavimų. Remiantis kompetentingos institucijos ekspertų sprendimu, bendro priežiūros institucijos metodo tikslas – parengti integruotą ir išsamų verslo plano ir finansinių prognozių, visų pirma pagrindinių prielaidų patikimumo, vertinimą. Priežiūros metodas turėtų būti grindžiamas gautos informacijos apie verslo strategiją, verslo aplinką (galimas analogiškas įstaigas, rinkos tendencijas ir kitus išorės veiksnius, galinčius turėti įtakos būsimam pelningumui) ir pagrindinius vidaus veiksnius vertinimu bei palyginimu su pačios prašymą pateikusios kredito įstaigos metodais (finansinėmis prognozėmis, kaip paaiškinta šių gairių 93–106 punktuose), siekiant įvertinti jų bendrą patikimumą (107 p.).

117.        Iš Nutarimo turinio matyti, jog atsakovas, nors ir abstrakčiai, bet vertino pareiškėjo verslo aplinką. Kaip išdėstyta anksčiau, tiek Paraiškų gauti licenciją vertinimo vadove, tiek Gairėse yra nurodyta, kad priežiūros institucija turėtų vertinti pareiškėjo verslo aplinką, galimas analogiškas įstaigas. Be to, Paraiškų gauti licenciją vertinimo vadove expressis verbis nurodyta, jog „Priežiūros institucijos vertina aplinką, nes tai padeda joms suprasti pagrindines prielaidas, kuriomis kredito įstaiga grindžia savo prognozes; priežiūros institucijos tokias prielaidas dažnai kvestionuoja, kad įsitikintų, ar jos yra realios ir ar prognozės gali pasitvirtinti.“ Taigi asmens, pateikusio prašymą išduoti licenciją, verslo aplinka vertinama, siekiant įsitikinti veiklos plane pateiktų prognozių realumu, o tai sudaro dalį vertinimo, ar veiklos planas užtikrina patikimą ir saugią banko veiklą. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Nutarime nėra nurodyta, kad pareiškėjo pateiktas Veiklos planas neatitinka rinkos ekonominių poreikių, taip pat nėra nagrinėjama, kokie rinkos ekonominiai poreikiai galėtų būti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, jog atsakovas vertino pareiškėjo veiklos planą ekonominių poreikių požiūriu, nepripažintini pagrįstais ir konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Lietuvos banko atsisakymas išduoti licenciją nėra grindžiamas veiklos netikslingumu ar rinkos ekonominių poreikių požiūriu.

118.        Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad Nutarimas ta apimtimi, kuria pareiškėjui atsisakyta išduoti specializuoto banko licenciją dėl paraiškos tariamo neatitikimo Lietuvos banko įstatymo 431 straipsnio 3 daliai, turi būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Pareiškėjas argumentuoja, jog, atsižvelgiant į tai, kad ši bendroji teisės norma nenustato jokių reikalavimų, nėra ir negali būti jokio pagrindo remtis šia teisės norma atsisakant suteikti licenciją specializuotam bankui dėl to, kad šio specializuoto banko veiklos planas tariamai neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

119.        Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos bankas Nutarime atsisakė išduoti pareiškėjui specializuoto banko licenciją iš esmės atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo pateiktas Veiklos planas neužtikrina patikimos ir saugios banko veiklos, vadovaudamasis Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi ir 13 dalies 2 punktu.

120.        Kaip jau minėta, Lietuvos banko įstatymo 431 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad išdavus leidimą bus pažeidžiami prižiūrimų finansų rinkos dalyvių klientų interesai arba kils pavojus finansų sistemos stabilumui ir patikimumui ar kitiems viešiesiems interesams, taip pat jeigu yra kiti finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyti leidimo neišdavimo pagrindai.

121.        Ginčijamame Nutarime pažymėta, kad veiklos plano netvarumas ir neperspektyvumas, nuostolinga banko veikla būtų nesuderinama su Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje įtvirtintu reikalavimu, be to, tai reikštų, kad kyla grėsmė dėl galimo neigiamo poveikio Lietuvos finansų sistemai, įskaitant, bet tuo neapsiribojant, indėlių ir garantijų sistemos saugumą; Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių praktiniai pavyzdžiai rodo, kad banko veiklos plano netvarumas ir iš to sekanti nuostolinga veikla (nepaisant jau turimo ir numatomo / galimo įnešti papildomo kapitalo) gerokai sustiprina banko žlugimo / nemokumo tikimybę. Nutarime taip pat remiamasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje pažymėta, kad finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, be kita ko, finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

122.        Kadangi Nutarime vadovaujamasi Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi ir 9 straipsnio 13 dalies 2 punktu, bei daroma išvada, jog Veiklos planas neužtikrina patikimos ir saugios banko veiklos, Nutarime yra pateikti argumentai, susiję su Veiklos plano netvarumo galimu neigiamu poveikiu šalies finansų sistemai, o Lietuvos banko įstatymo 431 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad Lietuvos bankas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad išdavus leidimą bus pažeidžiami prižiūrimų finansų rinkos dalyvių klientų interesai arba kils pavojus finansų sistemos stabilumui ir patikimumui ar kitiems viešiesiems interesams, be to, Lietuvos banko įstatymo 431 straipsnio 3 dalyje kaip alternatyvus atsisakymo išduoti leidimą pagrindas nurodyti „kiti finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose <...> nustatyti leidimo neišdavimo pagrindai“ (šiuo atveju – Bankų įstatymo 9 straipsnio 12 dalis ir 13 dalies 2 punktas), todėl darytina išvada, kad  atsakovas Nutarime galėjo vadovautis ir Lietuvos banko įstatymo 431 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis Lietuvos banko veiklą.

123.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovas tinkamai pagrindė, kad būsimo banko Veiklos planas neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos.

124.        Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad Lietuvos banko sprendimai dėl banko (taip pat ir specializuoto banko) licencijos išdavimo ar atsakymo ją išduoti yra diskrecinio pobūdžio sprendimai, t. y. Lietuvos bankas turi diskrecijos teisę, vadovaudamasis įstatyme nurodytais teisiniais pagrindais ir nepažeisdamas įstatyme nustatytų ribų, įvertinti konkretaus atvejo faktines aplinkybes ir dėl jų priimti pagrįstą ir motyvuotą atitinkamą sprendimą – išduoti arba atsisakyti išduoti licenciją. Šios diskrecijos paskirtis užtikrinti veiksmingą ir efektyvią finansų rinkos priežiūrą.

125.        Atsakovas atkreipia dėmesį, kad viešojo administravimo subjektui priimant diskrecinio pobūdžio individualų administracinį aktą, jo motyvuotumo reikalavimą reikėtų suprasti kaip reikalavimą paaiškinti, kokiais argumentais remiantis (kokios teisės normos ir faktinės aplinkybės lėmė), jog pasirinktas vienoks ar kitoks sprendimas. Atsakovo teigimu, Nutarime (žr. šios nutarties 89–90 p.) yra nurodyti motyvai, dėl kurių Veiklos planas neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos.

126.        Nagrinėjant šiuos bylos šalių argumentus, pažymėtina, kad Kredito įstaigų direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog valstybės narės reikalauja, kad kredito įstaigos prieš pradėdamos veiklą gautų veiklos leidimą. Nedarant poveikio 10–14 straipsniams jos nustato reikalavimus tokiems leidimams gauti ir informuoja Europos bankininkystės instituciją (toliau – ir EBI). To paties straipsnio 5 dalyje pažymėta, kad, vadovaudamasi 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB, (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010) 16 straipsniu, EBI paskelbia kompetentingoms institucijoms skirtas gaires, kuriose nustato bendrą vertinimo metodiką, taikomą išduodant veiklos leidimus pagal šią direktyvą.

127.        Kredito įstaigų direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog valstybės narės reikalauja, kad prie prašymų išduoti veiklos leidimą būtų pridedama veiklos programa, kurioje būtų nurodytos kredito įstaigos planuojamos veiklos rūšys ir organizacinė struktūra, kartu nurodant grupei priklausančias patronuojančiąsias įmones, finansų kontroliuojančiąsias bendroves ir mišrią veiklą vykdančias finansų kontroliuojančiąsias bendroves. Valstybės narės taip pat reikalauja, kad prie prašymų išduoti veiklos leidimą būtų pridedamas 74 straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių, procesų ir mechanizmų aprašymas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetentingos institucijos atsisako išduoti leidimą pradėti kredito įstaigos veiklą, jei neįsitikina, kad priemonės, procesai ir mechanizmai, nurodyti 74 straipsnio 1 dalyje, tai įstaigai sudaro sąlygas patikimai ir veiksmingai valdyti riziką.

128.        Kredito įstaigų direktyvos 74 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstaigose turi būti nustatytos patikimos valdymo priemonės, įskaitant aiškią organizacinę struktūrą su tiksliai apibrėžta, skaidria ir nuoseklia atsakomybe, veiksmingi rizikos, su kuria kredito įstaiga susiduria arba gali susidurti, nustatymo, valdymo, stebėsenos ir pranešimo apie tokią riziką procesai, tinkami vidaus kontrolės mechanizmai, įskaitant patikimas valdymo ir apskaitos procedūras, ir atlygio politika bei praktika, suderinta su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu ir skatinanti tokį valdymą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės, procesai ir mechanizmai yra išsamūs ir proporcingi verslo modeliui ir įstaigos veiklai būdingos rizikos pobūdžiui, mastui bei sudėtingumui. Atsižvelgiama į 76–95 straipsniuose nustatytus techninius kriterijus. To paties straipsnio 2 dalyse nurodyta, jog pagal Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 16 straipsnį EBI paskelbia gaires dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių, procesų ir mechanizmų, atsižvelgdama į šio straipsnio 2 dalį.

129.        Kredito įstaigų direktyvos 76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog valstybės narės užtikrina, kad valdymo organas tvirtintų ir reguliariai peržiūrėtų rizikos, su kuria įstaiga susiduria arba gali susidurti, įskaitant dėl makroekonominės aplinkos, kurioje ta įstaiga veikia, kylančią riziką, susijusią su verslo ciklo būsena, prisiėmimo, valdymo, stebėsenos ir mažinimo strategiją ir politiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad valdymo organas skirtų pakankamai laiko rizikos klausimams nagrinėti. Valdymo organas aktyviai dalyvauja visos reikšmingos rizikos, kuri reglamentuojama šioje direktyvoje ir CRR, valdyme, taip pat dalyvauja su ta rizika susijusiame turto vertinime, išorės kreditų reitingų ir vidaus modelių naudojime. Įstaiga nustato atskaitomybės valdymo organui gaires, apimančias visą reikšmingą riziką ir rizikos valdymo politiką bei jos pakeitimus.

130.        Kredito įstaigų direktyvos 83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kompetentingos valdžios institucijos užtikrina, kad būtų įgyvendinta politika ir procesai, skirti visiems reikšmingiems rinkos rizikos šaltiniams bei rinkos rizikos padariniams nustatyti, vertinti ir valdyti.

131.        Kredito įstaigų direktyvos 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kompetentingos valdžios institucijos užtikrina, kad įstaigos turėtų patikimas likvidumo rizikos nustatymo, vertinimo, valdymo ir stebėsenos per atitinkamus laikotarpius, įskaitant tą pačią dieną, strategijas, politiką, procesus ir sistemas, kad būtų užtikrinta, kad įstaigos turėtų pakankamo dydžio likvidumo atsargas. Šios strategijos, politika, procesai ir sistemos pritaikomi prie verslo linijų, valiutų, filialų ir juridinių asmenų ir apima tinkamus likvidumo sąnaudų, naudos ir rizikos paskirstymo mechanizmus. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog kompetentingos valdžios institucijos užtikrina, kad įstaigų, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį, mastą ir sudėtingumą, likvidumo rizikos pobūdis atitiktų nustatytą gerai veikiančios ir patikimos sistemos pobūdį ir jo neviršytų. Kompetentingos valdžios institucijos stebi likvidumo rizikos pobūdžio, pavyzdžiui, produkto sandaros ir apimčių, rizikos valdymo, finansavimo politikos ir finansavimo koncentracijos, pokyčius. Kompetentingos valdžios institucijos imasi veiksmingų priemonių, jeigu dėl antroje pastraipoje nurodytų pokyčių gali atsirasti konkrečios įstaigos arba sisteminis nestabilumas.

132.        Gairėse nurodyta, kad kompetentingos institucijos, atlikdamos vertinimą, daugiausia dėmesio turėtų skirti patikimam ir riziką ribojančiam kredito įstaigos valdymui nuo pirmos patekimo į rinką dienos užtikrinti (24 p.). Kompetentingų institucijų atliekamas verslo plano vertinimas turėtų būti grindžiamas atitinkamais dokumentais ir informacija, kuriuos pateikė prašymą pateikusi kredito įstaiga, visų pirma pagal Techninius reguliavimo standartus dėl informacijos veiklos leidimui gauti 4 straipsnio a–h punktus ir 5 straipsnio 1 dalies a punktą, daugiausia dėmesio skiriant prašymą pateikusios kredito įstaigos verslo modeliui, strategijai ir rizikos pobūdžiui, ir juo turėtų būti siekiama susidaryti nuomonę apie jos verslo modelio gyvybingumą ir tvarumą bei jos gebėjimą laikytis prudencinių reikalavimų planavimo laikotarpiu (67 p.). Laikydamosi šių gairių 15 ir 16 punktuose nustatytų principų, kompetentingos institucijos neturėtų nurodyti prioritetų konkretiems verslo modeliams ir būti neutralios jų jurisdikcijos verslo poreikių atžvilgiu (69 p.). Paprastai kompetentingos institucijos turėtų atlikti kokybinį ir kiekybinį verslo plano vertinimą remdamosi savo ekspertų vertinimu. Siekiant užtikrinti vienodą požiūrį ir vidinį nuoseklumą, ekspertų vertinimas turėtų būti grindžiamas šiose gairėse, ypač jų 7 skirsnyje, nustatytais kriterijais ir metodika (71 p.). Nedarant poveikio šių gairių 71 punktui, siekdamos paremti verslo plano vertinimą ir tiek, kiek tai yra tinkama ir įmanoma, kompetentingos institucijos taip pat gali atlikti analogiškų įstaigų palyginimą pagal šių gairių 99 punkte nustatytus kriterijus (72 p.). Kompetentingos institucijos, kiek tai įmanoma ir kai tinkama, turėtų atlikti atitinkamą prašymą pateikusios kredito įstaigos ir analogiškų subjektų palyginimą. Kompetentinga institucija turėtų nustatyti analogišką subjektą arba analogiškų subjektų grupę pagal konkuruojančias produktų ir (arba) verslo linijas, orientuotas į tą patį pelno šaltinį ir (arba) klientus, ir analizę pagrįsti jos turimais priežiūros, rinkos ir makroekonominiais duomenimis. Tokiais atvejais kompetentingos institucijos ekspertų sprendimą turėtų papildyti vertinimo rezultatai, gauti atlikus analogiškų subjektų palyginimą. Jei analogiškų subjektų palyginti neįmanoma, kompetentingos institucijos turėtų remtis ekspertų sprendimu (99 p.). Remdamosi pateiktu verslo planu ir finansinėmis prognozėmis, kompetentingos institucijos turėtų parengti savo bendrą priežiūros metodą (anglų kalba – overall supervisory view, lietuvių kalba – bendrą priežiūros nuomonę), kad įvertintų: a) prašymą pateikusios kredito įstaigos verslo modelio gyvybingumą ir tvarumą ir b) ar prašymą pateikusi kredito įstaiga planavimo laikotarpiu galės laikytis prudencinių reikalavimų. Remiantis kompetentingos institucijos ekspertų sprendimu, bendro priežiūros institucijos metodo tikslas – parengti integruotą ir išsamų verslo plano ir finansinių prognozių, visų pirma pagrindinių prielaidų patikimumo, vertinimą. Priežiūros metodas turėtų būti grindžiamas gautos informacijos apie verslo strategiją, verslo aplinką (galimas analogiškas įstaigas, rinkos tendencijas ir kitus išorės veiksnius, galinčius turėti įtakos būsimam pelningumui) ir pagrindinius vidaus veiksnius vertinimu bei palyginimu su pačios prašymą pateikusios kredito įstaigos metodais (finansinėmis prognozėmis, kaip paaiškinta šių gairių 93–106 punktuose), siekiant įvertinti jų bendrą patikimumą (107 p.). Remdamasi peržiūrėta informacija, kompetentinga institucija turėtų išnagrinėti prašymą pateikusios kredito įstaigos prielaidas ir parengti savo priežiūros metodą. Jei prielaidos nėra patikimos, kompetentingos institucijos gali sukurti alternatyvias prielaidas ir atlikti jautrumo analizę, kad nustatytų kiekybinį poveikį susijusioms verslo plano sritims. Išnagrinėjusi eilutę po eilutės ir, jei reikia, atitinkamai pritaikiusi alternatyvias prielaidas, kompetentinga institucija galės kiekybiškai nustatyti ir įvertinti bendrą jautrumo analizės poveikį finansinėms prognozėms ir galiausiai svarbiausiems prudenciniams reikalavimams. Kompetentinga institucija gali nagrinėti bazinį atvejį ir nepalankiausių sąlygų scenarijų (108 p.). Rengiant priežiūros metodą ir jautrumo analizę turėtų būti laikomasi šių gairių 70 punkte nurodyto proporcingumo principo, atsižvelgiant į susijusią numatomo verslo modelio riziką ir sudėtingumą. Jei bendras priežiūros metodas skiriasi nuo prašymo teikėjo metodo, kompetentingos institucijos gali apsvarstyti galimybę pasidalyti konkrečiomis pastabomis su prašymą pateikusia kredito įstaiga, siekdamos užpildyti informacijos spragą ir geriau suprasti prašymą pateikusios kredito įstaigos padarytas prielaidas. Dialogas su priežiūros institucijomis gali padėti prašymą pateikusiai kredito įstaigai pateikti peržiūrėtą verslo planą ir finansinę prognozę, kuriuose būtų nurodytos visos būtinos taisomosios priemonės, skirtos jos gyvybingumui ir tvarumui ir, galiausiai, atitikčiai prudenciniams reikalavimams planavimo laikotarpiu užtikrinti. Tokiu atveju kompetentingos institucijos taip pat gali apsvarstyti rizikos mažinimo priemones, t. y. nustatyti išankstines sąlygas, vėlesnes prievoles arba apribojimus, kaip nustatyta šių gairių 4.2 skirsnyje ir 25–32 punktuose (109 p.).

133.        Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar Nutarimas yra pakankamai motyvuotas, svarbu atsižvelgti ir į Lietuvos banko šioje srityje turimą diskreciją.

134.        Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, be kita ko, finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui; finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą, todėl pagal Konstituciją, jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Vienas iš būdų garantuoti finansų sistemos saugumą, stabilumą, patikimumą – nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų siekiama užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimas). Taigi finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas.

135.        Ginčijamame Nutarime nuspręsta, kad pareiškėjo veiklos planas neužtikrina patikimos ir saugios banko veiklos (Bankų įstatymo 9 str. 12 d. ir 13 d. 2 p.). Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, vertinimas, ar banko veiklos planas užtikrina saugią ir patikimą banko veiklą, yra susijęs su sudėtingų ekonominių ir finansinių aplinkybių vertinimu. Be to, atlikdamas šį vertinimą Lietuvos bankas siekia užtikrinti reikšmingą viešąjį interesą – finansų sistemos stabilumą. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad spręsdamas, ar banko veiklos planas užtikrina saugią ir patikimą banko veiklą, Lietuvos bankas turi plačią diskreciją.

136.        Teismų praktikoje nurodoma, kad viešojo administravimo subjektų diskrecijos teisė paprastai suprantama kaip tam tikro laipsnio laisvė pasirinkti, kaip įgyvendinti įstatymuose įtvirtintas pareigas, taip užtikrinant galimybę viešojo administravimo subjektui savo kompetencijos srityje veiksmingiausiu būdu siekti viešojo intereso tikslų, taip pat srityse, kuriose sprendžiami sudėtingi, kompleksiniai, inter alia vertinamojo pobūdžio klausimai, vadovaujantis ir taikant teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias bendro, abstraktaus pobūdžio reikalavimus, taip pat nuostatas, kurios nėra vienareikšmiškai aiškios, ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018; kt.).

137.        Diskrecijos teisė – tai galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014; kt.). Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų (Viešojo administravimo įstatymo 3 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijos Nr. 80(2) „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ 2 str.). Taigi diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-73-822/2021; kt.).

138.        ESTT, spręsdamas dėl naudojantis plačia vertinimo laisve priimtų Europos Centrinio Banko (toliau – ir ECB) sprendimų, yra pažymėjęs, kad teisminė kontrolė, kurią Europos Sąjungos teismai turi atlikti dėl tokio sprendimo motyvų pagrįstumo, neturi lemti, kad jie pakeistų ECB vertinimą savo vertinimu, o turi būti siekiama patikrinti, ar šis sprendimas nėra grindžiamas iš esmės neteisingais faktais ir ar jame nėra teisės klaidos, akivaizdžios vertinimo klaidos ar piktnaudžiavimo įgaliojimais (šiuo klausimu žr. ESTT 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo EPSU prieš Komisiją, C-928/19 P, EU: C:2021:656, 96 p. ir 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo ECB prieš Crédit lyonnais, C-389/21 P, EU:C:2023:368, 55 p.). Sąjungos teismai, be kita ko, turi patikrinti ne tik tai, ar įrodymai, kuriais remiamasi, yra faktiškai tikslūs, patikimi ir nuoseklūs, bet ir tai, ar šiuose įrodymuose yra visa svarbi informacija, į kurią reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jais galima pagrįsti padarytas išvadas (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimo byloje PH, T-323/22, EU:T:2024:460, 117, 118 p.; ESTT 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo Crédit lyonnais, C-389/21 P, EU:C:2023:368, 56 p.). Kai institucija turi plačią diskreciją, labai svarbu paisyti procedūrinių garantijų, įskaitant šios institucijos pareigą rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visus svarbius nagrinėjamos situacijos aspektus (šiuo klausimu žr. ESTT 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo Weiss ir kt., C?493/17, EU:C:2018:1000, 30 p.; 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo Crédit lyonnais, C-389/21 P, EU:C:2023:368, 57 p.). Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją reikalavimas pateikti motyvus turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, pateiktų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama, kad motyvuose būtų išdėstytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes tai, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei atitinkamą klausimą reglamentuojančių teisės normų visumą (ESTT 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo Solvay prieš Komisiją, C?455/11 P, EU:C:2013:796, 91 p.; 2016 m. kovo 10 d. sprendimo HeidelbergCement prieš Komisiją, C?247/14 P, EU:C:2016:149, 16 p.; 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo byloje Landeskreditbank Baden-Württemberg, C?450/17, EU:C:2019:372, 87 p.).

139.        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik tai, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1854-789/2025; kt.).

140.        Nutarime yra nurodyta, jog Veiklos plano projekte skolinimo apimtis išaugo daugiau kaip 4,5 karto, Veiklos plane nebuvo pateikti argumentai, pagrindžiantys pareiškėjo galimybes pasiekti planuojamas skolinimo apimtis, ypač įvardytuose naujuose vartojimo paskolų segmentuose („žaliosios energijos“ ir automobilių lizingo), ir adekvatus šių segmentų veiklos perspektyvos įvertinimas, paklausos ir pasiūlos ištyrimai. Nutarime taip pat pažymėta, kad „Lietuvos banko duomenimis, specializuotų bankų vartojimo paskolų rinkoje aktyvūs 3 dalyviai, o iš jų didžiausia dalis tenka vienam specializuotam bankui, kuris pagrindinę klientų bazę jau buvo sukaupęs prieš gaudamas specializuoto banko veiklos licenciją. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėjas Lietuvos Respublikos rinkoje vartojimo paskolų nėra teikęs, todėl šioje srityje neturi nei įdirbio, nei klientų bazės. Vertinant pastaruoju metu specializuoto banko licenciją gavusių naujų rinkos dalyvių rezultatus, ryškėja tendencija, kad veiklą pradedantiems bankams sekasi gana sunkiai, ypač jei iki tol Lietuvos Respublikoje jie neveikė kaip kredito davėjai, kredito unijos ar pan.“

141.        Paraiškų gauti licenciją vertinimo vadovo 5.2 dalyje „Veiklos programos vertinimas“, kalbant apie priežiūros institucijos atliekamą veiklos programos vertinimą, pažymėta, jog priežiūros institucijos gali kvestionuoti pateiktą informaciją ir tikrinti prielaidas, kuriomis remiantis verslo planas parengtas. Priežiūros institucijos įvertina verslo plane pateiktą informaciją apie produktus ir paslaugas, kurias numatoma teikti, tikslinių klientų segmentą ir vietą, fizinius ir (arba) skaitmeninius platinimo kanalus ir numatomą paslaugų ir produktų pozicionavimą rinkoje, palyginti su konkurentais. Peržiūrėdamos siūlomo verslo plano įgyvendinimo tvarkaraštį, priežiūros institucijos įvertina jo turinį, prioritetus ir įvairios numatomos veiklos terminus, taip pat fiksuotas ir kintamas įgyvendinimo sąnaudas. Priežiūros institucijos įvertina kredito įstaigos padėtį iš makroekonominės pozicijos, atsižvelgdamos ir į verslo aplinką. Priežiūros institucijos vertina aplinką, nes tai padeda joms suprasti pagrindines prielaidas, kuriomis kredito įstaiga grindžia savo prognozes. Priežiūros institucijos tokias prielaidas dažnai kvestionuoja, kad įsitikintų, ar jos yra realios ir ar prognozės gali pasitvirtinti. Verslo modelio perspektyvumas vertinamas pagal pagrindinius pelno šaltinius ir įstaigos galimybes pirmuosius trejus veiklos metus gauti pakankamą grąžą. Be to, priežiūros institucijos vertina ir kredito įstaigos verslo modelio tvarumą, įvertindamos įstaigos gebėjimą gauti pelno ateityje ir numatomą jos rizikos profilį visą verslo plano laikotarpį. Finansinės prognozės vertinamos pagal prognozuojamą balansą ir prognozuojamą pelno ir nuostolio ataskaitą, kurias paraiškos teikėjas turi pateikti už trejus pilnus veiklos metus. Pagal finansines prognozes sprendžiama, ar paraiškos teikėjo įnešamas kapitalas yra pakankamo dydžio ir pakankamos kokybės, kad juo būtų galima padengti ne tik kredito įstaigos riziką, bet ir pagal nepalankųjį scenarijų prognozuojamus nuostolius.

142.        Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas pateikė Veiklos planą su skirtingais veiklos atvejais (baziniu, augimo ir nepalankios situacijos scenarijais (VII t., b. l. 574–635)) ir finansinėmis prognozėmis kiekvienam iš šių atvejų. 2021 m. lapkričio 8 d. rašte pareiškėjas taip pat teikė atsakovui argumentus dėl Veiklos plano realistiškumo. Vis dėlto atsakovas Nutarime nepateikė argumentų dėl konkrečių pareiškėjo Veiklos plano nuostatų ar pateiktų paaiškinimų, tačiau tik abstrakčiai nurodė, kad „nebuvo pateikti argumentai, pagrindžiantys pareiškėjo galimybes pasiekti planuojamas skolinimo apimtis“. Nutarime nurodyti argumentai, susiję su verslo aplinka, viena vertus, nėra pagrįsti konkrečiais duomenimis (nėra nurodyti minimų subjektų pavadinimai, veiklos apimtys; kt.), kita vertus, nėra siejami su konkrečiomis pareiškėjo Veiklos plano nuostatomis. Nors Paraiškų gauti licenciją vertinimo vadovo 5.1 dalyje yra nurodyta, kad, atlikdama bendrą verslo plano vertinimą, priežiūros institucija peržiūri ir patikrina įstaigos prognozes pagal bazinį ir nepalankųjį scenarijus, tačiau Nutarime nėra įvertintas pareiškėjo Veiklos plane pateiktas nepalankios situacijos scenarijus. Nutarime daroma išvada, kad Veiklos planas neužtikrina patikimos ir saugios banko veiklos, tačiau ši išvada nėra pagrindžiama konkrečiomis Veiklos plano nuostatomis, jas siejant su konkrečiais duomenimis pagrįstu verslo aplinkos kontekstu.

143.        Nutarime taip pat yra nurodyta, kad atnaujintame Veiklos plane apie 2,5 karto padidėjo vertybinių popierių apimtis, ECB duomenimis, „šiuo metu vyraujančios žemos rinkos palūkanų normos daro įtaką vertybinių popierių pajamingumui. Trumpesnio termino (iki 6 metų, o aukščiausios kokybės – net iki 17 metų) vertybinių popierių pajamingumas yra neigiamas. Kadangi likvidumui palaikyti pareiškėjas turėtų turėti aukštesnės kokybės vertybinių popierių, o vengiant papildomos rinkos rizikos būtų perkamos trumpesnio termino obligacijos, pareiškėjas veikiausiai susidurtų su neigiamomis pajamomis, įsigydamas šios turto klasės priemonių.“

144.        Pažymėtina, kad nors Nutarime yra pateikti argumentai dėl vertybinių popierių neigiamo pajamingumo, tačiau nėra nurodyta, kokią įtaką Veiklos plane nurodyta vertybinių popierių apimtis ir galimas neigiamas vertybinių popierių pajamingumas gali turėti visos pareiškėjo numatomos veiklos saugumui ir patikimumui. Taigi šis Nutarime pateiktas argumentas per se (pats savaime) nepagrindžia, jog pareiškėjo Veiklos planas neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos.

145.        Nors, kaip išdėstyta anksčiau, spręsdamas, ar banko veiklos planas užtikrina saugią ir patikimą banko veiklą, Lietuvos bankas turi plačią diskreciją, teismas, atlikdamas tokio sprendimo motyvų pagrįstumo teisminę kontrolę, turi patikrinti, ar Lietuvos bankas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Atsakovui ginčijamame Nutarime savo išvados, kad Veiklos planas neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos, nepagrindus konkrečiais duomenimis, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog Nutarime nėra nurodytos minėtą išvadą pagrindžiančios faktinės aplinkybės ir motyvai.

146.        Kaip nurodoma ESTT praktikoje, Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą atspindi bendrą Sąjungos teisės principą (ESTT 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo H. N. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., byloje C-604/12, EU:C:2014:302, 49 p.). Šis straipsnis taip pat atspindi pareigą motyvuoti, laikomą bendruoju Sąjungos teisės principu, taikytinu valstybėms narėms, kai jos įgyvendina šią teisę (šiuo klausimu žr., pvz., ESTT 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo Minister van Buitenlandse Zaken, C-225/19 ir C-226/19, EU:C:2020:951, 34 p. ir nurodytą jurisprudenciją). Remiantis teise į veiksmingą teisinę gynybą, garantuojamą Chartijos 47 straipsnyje, pateikti motyvai turi leisti, viena vertus, suinteresuotiesiems asmenims įvertinti, ar priimtas sprendimas gali turėti trūkumų, dėl kurių būtų galima ginčyti jo galiojimą, ir, kita vertus, jurisdikciją turinčiam teismui vykdyti teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr., pvz., ESTT 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo Berlioz Investment Fund, C-682/15, EU:C:2017:373, 84 p.; 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimo Infraestruturas de Portugal SA, C-66/22, EU:C:2023:1016, 87 p.).

147.        Kaip jau minėta, CK 2.79 straipsnio 3 dalyje taip pat yra įtvirtintas reikalavimas, jog atsisakymas išduoti licenciją turi būti motyvuotas.

148.        Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimai administracinio sprendimo turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.), turi tiek materialųjį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą. Proceso požiūriu nemotyvuotas administracinis sprendimas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-572-821/2024; kt.), apsunkina teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025; kt.). 

149.       Viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo motyvai privalo būti išdėstyti priimtame sprendime, nes viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014; kt.).

150.        Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijamas Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte įtvirtinto reikalavimo nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui priimti įtakos turėjusias aplinkybes ir CK 2.79 straipsnio 3 dalyje bei Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkte nurodyto reikalavimo tokį sprendimą motyvuoti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas tinkamai pagrindė, kad būsimo banko Veiklos planas neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos. 

151.        Įvertinus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkamu Nutarimo motyvavimu, yra pagrįsti, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Nutarimą tenkintinas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas šis skundo reikalavimas, panaikinama, skundo reikalavimas tenkinamas – Nutarimas panaikinamas.

152.        Nustačius ginčijamo Nutarimo esminį trūkumą, kuris sudaro pagrindą Nutarimą panaikinti, išplėstinė teisėjų kolegija nenagrinėja ir nevertina kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą

153.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į ESTT su prejudiciniais klausimais:

1) Ar CRD 11 straipsnio nuostata laikytina turinčia tiesioginio veikimo galią ir ja galima remtis tiesiogiai prieš nacionalines priežiūros institucijas?

2) Ar CRD 15 straipsnio nuostata, nustatanti maksimalų prašymų dėl veiklos leidimo išdavimo nagrinėjimo terminą, laikytina turinčia tiesioginio veikimo galią ir ja galima remtis tiesiogiai prieš nacionalines priežiūros institucijas?

3) Ar CRD 11 straipsnio nuostata turi būti suprantama kaip draudžianti priežiūros institucijoms prašymą dėl leidimo išdavimo nagrinėti remiantis „veiklos pelningumo“, „veiklos modelio tvarumo“, „veiklos perspektyvumo“ ir kitais su tam tikros rinkos ekonominiais poreikiais grindžiamais vertinimo kriterijais, kurie nėra susieti su konkrečių CRR nurodytų rodiklių įgyvendinimu ir (ar) kitų aiškiai apibrėžtų CRD nustatytų reikalavimų įgyvendinimu?

4) Ar tokių CRR ir CRD nenustatytų kriterijų, kaip „veiklos mastas“, „banko užimama rinkos dalis“, „veiklos vykdymas iki leidimo išdavimo“ naudojimas yra suderinamas su SESV 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įsisteigimo laisve, bei Europos Sąjungos bendruoju diskriminacijos draudimo bei vienodo požiūrio principais?

5) Ar Nutarime nurodyti atsisakymo išduoti veiklos licenciją pagrindai gali būti laikomi suderinamais su CRD, CRR nustatytomis leidimų vykdyti banko veiklą išdavimo sąlygomis ir principais, Europos Sąjungos įsisteigimo laisvės, vienodo požiūrio ir gero Europos Sąjungos viešojo administravimo teisiniais principais?

6) Ar tokia nacionalinė leidimų išdavimo praktika, kai nacionalinei institucijai, nespėjus išnagrinėti pateikto prašymo per CRD 15 straipsnyje nustatytą terminą, teikiamas neoficialus siūlymas leidimo prašančiam subjektui atsiimti prašymą ir jį pateikti iš naujo tam, kad būtų de facto pratęsti prašymo nagrinėjimo terminai, neprieštarauja CRD 15 straipsnio nuostatoms, o taip pat atitinka Europos Sąjungos gero viešojo administravimo principo reikalavimus, įtvirtintus Chartijos 41 straipsnyje?

154.        Vadovaujantis SESV 267 straipsniu, ESTT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į ESTT. Vis dėlto ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo, pirma, kai ESTT savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką klausimą panašioje byloje (ESTT 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa, sujungtos bylos C-28/62, C-29/62, C-30/62, EU:C:1963:6), antra, kai tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (prancūzų kalba – acte clair doktrina) (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81, EU:C:1982:335). Pastarajame sprendime ESTT yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą siekiant išspręsti bylą (t. y. nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo iniciatyva (lotynų kalba – ex officio). Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT išaiškinimo. Taip pat nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai dėl teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo nekyla pagrįstos abejonės. Papildomai pažymėtina, kad ESTT vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3259-629/2020; 2021 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3326-629/2021; 2023 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1271-463/2023; kt.).

155.        Dėl pareiškėjo nurodyto antrojo ir šeštojo klausimų pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjas savo teiginių, jog buvo atsakovo priverstas atsiimti pirmąją paraišką ir pateikti antrąją paraišką, nepagrindė jokiais įrodymais, ir nėra pagrindo išvadai, kad Lietuvos bankas atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė Bankų įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje įtvirtintą 12 mėnesių terminą priimti sprendimą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo pateikti klausimai, susiję su Kredito įstaigų direktyvos 15 straipsnio nuostatomis, vertintini kaip hipotetiniai, t. y. nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT išaiškinimo šiais klausimais, nes nėra nustatytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia pateiktus klausimus.

156.        Kadangi nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ginčijamas Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose ir CK 2.79 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų, kiti pareiškėjo nurodyti klausimai, susiję su ginčijamo Nutarimo motyvais, taip pat nėra teisiškai reikšmingi šiai bylai išspręsti.

157.        Remiantis tuo, kas išdėstyta, netenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Dėl 1 008 124,21 Eur nuostolių atlyginimo dėl Lietuvos banko neteisėtų veiksmų priteisimo

158.        Pareiškėjas skunde taip pat yra suformulavęs reikalavimą priteisti jam, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 1 008 124,21 Eur nuostolių atlyginimą dėl Lietuvos banko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas skunde yra nurodęs, kad atsakovais traukia du subjektus – Lietuvos banką ir Lietuvos Respubliką (skundo 194 p.). Iš skundo matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos atstovu įvardija Lietuvos banką.

159.        CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.).

160.        Taigi iš pareiškėjo suformuluoto skundo reikalavimo darytina išvada, jog pareiškėjas siekė, kad jam būtų priteistas žalos atlyginimas dėl Lietuvos banko neteisėtų veiksmų iš atsakovo Lietuvos valstybės, kuriai atstovauja Lietuvos bankas. Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjas atsakovu nurodo ir Lietuvos banką.

161.        Lietuvos bankas, atsikirsdamas į minėtą pareiškėjo skundo reikalavimą, laikėsi pozicijos, kad Lietuvos bankas ir jo tarnautojai neatliko neteisėtų veiksmų, pareiškėjas neįrodė, jog jis patyrė jo nurodomus nuostolius dėl Lietuvos banko ir jo tarnautojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), argumentus grindė Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų tyčios ir didelio neatsargumo.

162.        Pirmosios instancijos teismas netenkino minėto skundo reikalavimo, remdamasis tuo, kad netenkintas skundo reikalavimas dėl Nutarimo panaikinimo, nenustačius Lietuvos banko, kaip Lietuvos valstybės atstovo, kokių nors neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio su pareiškėjo nurodyta kilusia žala ar kitų pagrindų civilinei deliktinei atsakomybei taikyti. Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išnagrinėti, ar Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams dėl to, kad netenkintas išvestinis skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir byloje nekyla abejonių dėl taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai.

163.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde, remdamasis skunde (174–339 p.) ir 2022 rugsėjo 14 d. papildomuose paaiškinimuose nurodytais argumentais dėl Lietuvos banko kaltės, žalos ir priežastinio ryšio, prašo tenkinti skundo reikalavimą dėl nuostolių (žalos) atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išnagrinėti, ar Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

164.        Išplėstinė teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimo priteisti nuostolių (žalos) atlyginimą ir procesinio prašymo keiptis į Konstitucinį Teismą pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017; kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

165.        Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Nutarimas yra panaikintas, pirmosios instancijos teismas nėra nustatęs ir įvertinęs teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo nurodomais Lietuvos banko neteisėtais veiksmais, patirta neturtine žala bei priežastiniu ryšiu, nėra išnagrinėti ir įvertinti Lietuvos banko argumentai dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jam nuostolių atlyginimą nepagrįstumo, taikytinų teisės aktų nuostatų, sprendžia, kad priimant sprendimo dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jam nuostolių atlyginimą nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to ši sprendimo dalis nėra pagrįsta ir teisėta (ABTĮ 86 str.), todėl panaikinama ir bylos dalis dėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.). Atsižvelgus į tai, kad ši bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, t. y. apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja šios bylos dalies iš esmės, netenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

166.       Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Pareikšdamas reikalavimus, pareiškėjas turi nurodyti atsakovą, kuriam šis konkretus reikalavimas reiškiamas ir kokiu pagrindu, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus. 

167.        Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia skundą, ir kokį konkretų reikalavimą reiškia atsakovui. Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti pareiškėjo reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

168.        Taigi šiuo atveju tam, kad pirmosios instancijos teismas galėtų tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl nuostolių (žalos) atlyginimo priteisimo, pareiškėjas turėtų nurodyti, kokiam konkrečiam atsakovui ir kokiu pagrindu yra reiškiamas šis reikalavimas.

            Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

169.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

170.        Įvertinus šios bylos procesinę baigtį (pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl skundo reikalavimo panaikinti Nutarimą panaikinta ir šis skundo reikalavimas patenkintas, kita sprendimo dalis dėl skundo reikalavimo priteisti nuostolių (žalos) atlyginimą panaikinta ir byla dėl šio skundo reikalavimo perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui), darytina išvada, kad tarp proceso šalių kilęs ginčas nėra išnagrinėtas visa apimtimi, todėl pareiškėjas nėra įgijęs teisės į patirtų išlaidų atlyginimą ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies prasme, o bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turi išnagrinėti pirmosios instancijos teismas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Baltic Financial Company apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. birželio 23 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Baltic Financial Company skundo reikalavimo dėl atsakovo Lietuvos banko valdybos 2022 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 03-18 panaikinimo.

Panaikinti atsakovo Lietuvos banko valdybos 2022 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 03-18.

Bylos dalį dėl pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Baltic Financial Company skundo reikalavimo priteisti jam 1 008 124,21 Eur nuostolių atlyginimą dėl Lietuvos banko neteisėtų veiksmų, dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo perduoti nagrinėti iš naujo Regionų administraciniam teismui. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

                                                                                               Dalia Višinskienė