Administracinė byla Nr. I-3666-257/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00140-2019-3 

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1;

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 16 d.

Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,

sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,

nedalyvaujant pareiškėjui L. K.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. 2019 m. kovo 18 d. patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2019 m. kovo 18 d. patikslintu skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Pareiškėjas L. K. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 139). 2019 m. kovo 18 d. patikslintame skunde (b. l. 61–69) pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos ir leistina ploto norma buvo viršyta, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, inventorius. Pareiškėjas neturėjo privatumo sanitariniame mazge nei nuo kitų kalinamų asmenų, nei nuo pareigūnų, iš sanitarinio mazgo sklisdavo smarvė. Be to, nebuvo suteikta teisės aktais nustatyta saugi aplinka, neįrengiant aliarmo skambučių, netinkamas kalinamųjų asmenų skirstymas į kameras, antisanitarinės sąlygos. Dėl to jis patyrė psichologinius išgyvenimus. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 139).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, papildomame atsiliepime (b. l. 169-173) nurodė, kad prašo daliai skundo taikyti senaties terminą, pareiškėjo skundą likusioje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovo atstovas papildomame atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019-02-13.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų

Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (suvestinė redakcija 2018-11-01), kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-05-15 pažymos Nr. 60/09-17573 dėl L. K., pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, buvo laikomas šiose kamerose: kameroje Nr. 53 buvo laikomi 4–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 4,69 iki 3,75 m2, kameroje Nr. 106 buvo laikomi 4–6 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 5,87 iki 3,91 m2, kameroje Nr. 64 buvo laikomi 2–6 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 11,17 iki 3,72 m2, kameroje Nr. 20 buvo laikomi 2–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 9,35 iki 3,74 m2, kameroje Nr. 87 buvo laikomi 3–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,53 iki 3,92 m2, kameroje Nr. 19 buvo laikomi 3–4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 5,87 iki 4,41 m2, kameroje Nr. 31 buvo laikomi 1–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 21,2 iki 4,25 m2, kameroje Nr. 24 buvo laikomi 1–4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 18,9 iki 4,71 m2, kameroje Nr. 14 buvo laikomi 4 asmenys ir vienam iš jų teko 4,89 m2, kameroje Nr. 43 buvo laikomi 4–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 4,58 iki 3,67 m2.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pasisakęs, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. LVAT 2017-02-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).

Atsakovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau šiame įsakyme nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m2 – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 m2 viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, kaip skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas.

Matyti, kad pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 m2, kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kameroje įrengiamas praustuvas. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Kartu pažymi, kad san. mazgas atitvertas iš visų keturių pusių.

Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Atsakovas pažymi, kad nepermatoma užuolaida yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. mazgų zonų kamerose lentelės (jų aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m.). Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Taigi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (žr. LVAT 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017). Atsakovas pažymi ir tai, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu – nėra.

Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija nuo 2017-08-31) buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (1.9. priedas), kuriose numatyta, kad kardomąją priemonę – suėmimą vykdančių įstaigų, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti: sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė) - 1 komplektas; metalinė lova - vienam asmeniui – 1 vienetas; spintelė - vienam asmeniui – 1 vienetas; stalas - 1 vienetas; taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna - 1 vienetas patalpai; viršutinių drabužių pakaba - 1 vienetas patalpai; šiukšlių dėžė - 1 vienetas patalpai; valymo inventorius – 1 komplektas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

Taip pat pareiškėjas skunde nurodo, kad tualete nebuvo įrengta ventiliacija, todėl sklido nemalonus kvapas. Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad apie pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus nuo sanitarinio mazgo sklindančio kvapo teismas plačiau nepasisakė, nes tai susiję su kameros vėdinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Taigi, kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengti ventiliaciją. Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas kamerose dalį laiko būdavo vienas, vėdinimas per langus galimas, todėl toks pažeidimas nelaikytinas darančiu ilgalaikį poveikį.

Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nenumatytas, o jo padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Be to, atsakovas nurodo, kad esant natūralios šviesos trūkumui, jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.

Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai atmestini.

Iš 2016-04-13 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA-15 matyti, kad kameroje Nr. 6 temperatūra, drėgmė bei apšvieta tinkama. Matomas pelėsis. Galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta.

Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus), o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Iš 2017-04-18 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-100 matyti, kad kameroje Nr. 87 apšvieta, temperatūra, drėgmė tinkama. Veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta.

Iš 2017-06-21 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-203 matyti, kad kameroje Nr. 20 apšvieta per maža, oro temperatūra bei drėgmė tinkama. Veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Pažymėtina tai, kad įstaiga susiduria su ypač didele problema: suimtieji (nuteistieji) ypač dažnai gadina, laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, daužo kaitrines lemputes arba išmontuoja, sugadina liuminescencines lempas, todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tai neturi ilgalaikio efekto. Šviestuvai ardomi siekiant prisiteisti neturtinę žalą dėl nesaugios aplinkos, tačiau pažymėtina tai, kad šviestuvus galima pasiekti tik pasilipus ant kėdės, todėl nėra galimybės netyčia prie jų prisiliesti ir t. t.

Kad atsakovas reaguoja į nustatytus pažeidimus bei nuolat juos šalina, patvirtina ir prie bylos medžiagos pridedamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus raštas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentui „Dėl patikrinimo akte nurodytų trūkumų pašalinimo“.

Iš 2017-07-21 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-223 matyti, kad kameroje Nr. 24 apšvieta tinkama.

Iš 2017-09-01 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-263 matyti, kad kameroje Nr. 31 temperatūra tinkama.

Taip pat pridedamas 2016-02-25 patikrinimo aktas Nr. EP-56, tačiau, kaip minėta anksčiau, laikotarpiui iki 2016-02-13 prašoma taikyti senatį.

Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kameroje nei į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas.

Pažymi ir tai, kad kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Tai patvirtina anksčiau pridėtos atliktų ūkio skyriaus darbų suvestinės.

Pareiškėjo L. K. 2019 m. kovo 18 d. patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-05-15 pažymos Nr. 60/09-17573 „Dėl L. K.“ (b. l. 145–152) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2015-01-19 iki 2017-11-08.

Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl būtent pastaroji nuostata, nustatanti trejų metų ieškinio senaties terminą, yra taikytina šioje byloje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015). Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. vasario 13 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 28), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2016 m. vasario 12 d. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Priežasčių, kodėl pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, 2019 m. kovo 18 d. patikslintame skunde nenurodė. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį ir teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014-10-30 nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo L. K. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2016 m. vasario 12 d.

Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-05-15 pažyma Nr. 60/09-17573 „Dėl L. K.“ (b. l. 145–152), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo nuo 2016-02-13 iki 2017-11-08 (237 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 237 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 237 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m2 daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m2, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 53 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,53 m2) teko nuo 3,51 m2 (kameroje 5 asmenys) iki 4,38 m2 (kameroje 4 asmenys), Nr. 106 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 21,51 m2) teko nuo 3,59 m2 (kameroje 6 asmenys) iki 4,30 m2 (kameroje 5 asmenys), 5,38 m2 (kameroje 4 asmenys), Nr. 64 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 21,72 m2) teko nuo 3,62 m2 (kameroje 6 asmenys) iki 4,34 m2 (kameroje 5 asmenys), 5,43 m2 (kameroje 4 asmenys), 7,24 m2 (kameroje 3 asmenys), 10,86 m2 (kameroje 2 asmenys), Nr. 87 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,74 m2) teko nuo 3,55 m2 (kameroje 5 asmenys) iki 4,43 m2 (kameroje 4 asmenys), 5,91 m2 (kameroje 3 asmenys), 8,87 m2 (kameroje 2 asmenys),  Nr. 20 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,50 m2) teko nuo 3,5 m2 (kameroje 5 asmenys) iki 4,38 m2 (kameroje 4 asmenys), 5,83 m2 (kameroje 3 asmenys), 8,75 m2 (kameroje 2 asmenys), Nr. 19 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,72 m2) teko nuo 4,18 m2 (kameroje 4 asmenys) iki 5,57 m2 (kameroje 3 asmenys), Nr. 31 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 19,34 m2) teko nuo 3,87 m2 (kameroje 5 asmenys) iki 4,84 m2 (kameroje 4 asmenys), 6,44 m2 (kameroje 3 asmenys), 19,34 m2 (kameroje 1 asmuo), Nr. 24 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,96 m2) teko nuo 4,24 m2 (kameroje 4 asmenys) iki 5,65 m2 (kameroje 3 asmenys), 8,48 m2 (kameroje 2 asmenys), 16,96 m2 (kameroje 1 asmuo), Nr. 14 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 18,44 m2) teko 4,61 m2 (kameroje 4 asmenys) Nr. 43 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,51 m2) teko 3,30 m2 (kameroje 5 asmenys). Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto. Iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 24–27) matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, tai patvirtina dalies kamerų (Nr. 87 31), kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukos (b. l. 116). Teismas remiasi atsakovo atstovo pateikta 2019 m. gegužės 15 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažyma Nr. 60/09-17573 (b. l. 145-152), kurioje nurodytas pareiškėjo būtas laikas Šiaulių tardymo izoliatoriuje bylai aktualiu laikotarpiu, kamerų Nr., kameroje buvusių asmenų skaičius (7 val. 30 min. ir 19 val. 30 min.), kamerų plotas m2 ir ja abejoti teismas neturi pagrindo.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

Pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. patikslintame skunde nurodo, jog buvo kalinamas pagalbinėse patalpose, sudarytos antisanitarinės sąlygos (b. l. 63, 66).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (TAR, 2016-11-21, Nr. 2016-27168) 5.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 7 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (7.1 p.), gydymo paskirties pastatai– pastatai gydymo tikslams, t. y. pastatai, kuriuose teikiama medicininė pagalba ir priežiūra sergantiems žmonėms (ligoninės, klinikos, poliklinikos, sanatorijos, reabilitacijos centrai, specialiųjų įstaigų sveikatos apsaugos pastatai, gydyklų pastatai, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kita), veterinarijos gydyklų pastatai (7.12 p.), specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai (7.16 p.). Tai, jog pastatas yra įregistruotas kaip negyvenamos paskirties pastatas, nereiškia, jog jame negali būti įrengiamos patalpos, skirtos tam tikrą laiko tarpą ten gyventi asmenims, tokiems kaip suimtieji ar nuteistieji tardymo izoliatoriuje, tad argumentas dėl apgyvendinimo negyvenamosiose patalpose atmestinas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų registravimas kaip negyvenamųjų atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2016 m. vasario 25 d. patikrinimo akte Nr. EP-56 (patikrinimas atliktas 2016 m. vasario 22 d., b. l. 166-168) konstatuota, kad tikrinimo metu nevertinti skunduose nurodyti faktai dėl aprūpinimo baldais, apgyvendinimo kamerų sienų dangos vientisumo, langų, tualetų įrengimo, jų būklės, kurių nereglamentuoja higienos norma HN 134:2015.

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. PA-15 (19.4.1. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. balandžio 4 d., b. l. 158–160) matyti, kad santykinės oro drėgmės dydžiai (35-65 proc), oro temperatūros dydžiai (180C), dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 64 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 dydžius.

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-100 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. balandžio 4 d., b. l. 153–155) matyti, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 87 atitiko nustatytus ribinius dydžius (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 reglamentuoja, jog dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx). Nustatyti oro temperatūros dydžiai atitiko kameroje Nr. 87, santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 87 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 180C ir ne aukštesnė – 280C, santykinė oro drėgmė reglamentuojama nuo 35 proc. iki 65 proc.) Kamerose esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta. Ant kamerų ir kitų bendrojo naudojimo koridorių sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra.

Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad patikrintos bendrojo naudojimo vietos, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai. Nustatyta, kad kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) yra švarus. Valymo inventorius laikomas kamerose arba režiminio korpuso kiekviename aukšte tam skirtoje vietoje (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai).

Nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija” (vedamame kenkėjų kontrolės stebėjimų ir darbų atlikimo žurnale paskutinis įrašas – 2017-02-14).

Sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos, ŠTI skalbykloje įrengta ir naudojama pagal nustatytą tvarką skalbimo (2 skalbimo mašinos) ir džiovinimo (1 džiovyklė) įranga; vedamas Skalbimo ir cheminio valymo paslaugų užsakymų lapų apskaitos žurnalas.

ŠTI laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija – pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. birželio 21 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-203 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. birželio 14 d., b. l. 156–157) matyti, kad kameroje Nr. 20 oro temperatūros dydžiai ir santykinė drėgmė kameroje Nr. 20 atitiko reglamentuojamą Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 ribinį dydį -200 lx, o gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 180C ir ne aukštesnė – 280C. Galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta. Kamerose esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta.

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-223 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. liepos 19 d., b. l. 161–162) matyti, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 24 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus – Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimas pašalintas. Ant kameros Nr. 31 lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių nėra – Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimas pašalintas.

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. rugsėjo 1 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-263 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. rugpjūčio 29 d., b. l. 111–112, 163-164) matyti, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 20 atitiko nustatytą ribinį dydį (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reglamentuoja- 200 lx), kameroje Nr. 31 oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 180C ir ne aukštesnė – 280C, santykinė oro drėgmė reglamentuojama nuo 35 proc. iki 65 proc.).

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. spalio 16 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-300 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. spalio 12 d., b. l. 113–115) matyti, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 20 atitiko nustatytus ribinius dydžius (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 reglamentuoja, jog dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx). Kameroje Nr. 20 ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta.

Nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą (planinį 1 kartą ketvirtyje ir pagal poreikį) vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė – UAB „Profilaktinė dezinfekcija“ ir pažymi kenkėjų kontrolės stebėjimų, darbų atlikimo žurnale (įrašas 2017-08-10). Kameros, tarp jų ir Nr. 20, bendrojo naudojimo vietos švarios, tvarkingos. Valymo inventorius laikomas kamerose arba režiminio korpuso kiekviename aukšte tam skirtoje vietoje (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai).

Pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti, nes Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis” Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Ventiliacija užtikrinama per langą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, o 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš paminėtų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta. Taip pat aukščiau paminėtuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Taip pat nėra užfiksuota gyvenamosiose patalpose antisanitarinių sąlygų, ką skunde akcentavo pareiškėjas.

Pareiškėjo nurodytas argumentas dėl antisanitarinių sąlygų yra deklaratyvus, nekonkretus, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl antisanitarinių sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės, tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad antisanitarinių sąlygų nei vienoje kameroje nebuvo užfiksuota.

Iš byloje esančio Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2017-10-11 rašto Nr. 14/01-13186 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentui (b. l. 165) matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius šalina patikrinimo aktuose nustatytus pažeidimus, ypač susijusius su elektros instaliacija ir apšvietimu. Rašte nurodyta, kad eilėje kamerų, tarp jų ir kameroje Nr. 20 sumontuotos naujos liuminescencinės lempos.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2017-12-29 pažymos Nr. 62/08-2 Apie 2017 metais atliktus remonto darbus (b. l. 108-110) matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje per 2017 metus buvo remontuojamos įvairios kameros, kitos paskirties patalpos, tarp jų kamera Nr. 19, o būtent: nuvalytos, perdažytos lubos, užtepta hidroizoliacija; kamera Nr. 106 nuvalytos, perdažytos lubos, sienos (pelėsis), užteptas hermetikas.

Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją su skundais nesikreipė.

Dėl signalizacijos mygtuko įrengimo

Pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. patikslintame skunde nurodė, kad nebuvo suteikta teisės aktais nustatyta saugi aplinka, neįrengiant aliarmo skambučių.

 Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-03-27 pažymoje Nr. 60/09-11165 (b. l. 101) nurodyta, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

Nurodytoje pažymoje pažymėta, kad tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 2 punkto reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ patvirtinimo“ įsigaliojimo. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Dėl iškvietimo mygtuko teismas pažymi, jog kalinių saugumo užtikrinimas susijęs su pareigūnų iškvietimo mygtuko (signalizacijos sistemos) įrengimu kamerose, kuriose laikomi kalintys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir 2015 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015 (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas, dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginys dėl nesaugios aplinkos neįrengiant aliarmo skambučių yra deklaratyvus, į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl minėto nepatogumo pareiškėjas nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentas dėl aliarmo skambučio įrengimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas 2019 m kovo 18 d. patikslintame skunde nurodė, kad neturėjo privatumo sanitariniame mazge nei nuo kitų kalinamų asmenų, nei nuo pareigūnų, iš sanitarinio mazgo sklisdavo smarvė.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra veikiantys sanitariniai mazgai, kurie yra atitverti nuo bendros erdvės mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia ne medžiagine, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės nepermatoma užuolaida. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos (b. l. 102-103) matyti, kad kamerose Nr. 106, 87, 31, 24, 14, 43 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra mūrinė, kurių aukštis nuo 2,16 m iki 2,30 m, kamerose Nr. 53, 64, 19 atitvarinė konstrukcija yra OSB, kurių aukštis nuo 1,82 m iki 2,09m, o kameroje Nr. 20 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra PDF, kurios aukštis 1,96 m, todėl pareiškėjo argumentas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestinas kaip nepagrįstas. HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017). Iš atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo, aukščiau paminėtos pažymos, dalies kamerų fotonuotraukų (b. l. 116) matyti, kad įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo abstraktūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo privatumo pažeidimas, esant minėtam sanitarinio mazgo atitvėrimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista. Priešingai, pareiškėjo privatumas, kad ir minimaliai, buvo užtikrinamas, todėl jo negalėjo matyti nei pareigūnai, nei kamerose esantys kiti asmenys. Taigi, nurodytas pareiškėjo argumentas dėl privatumo pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas. Juo labiau, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2016 m. vasario 25 d. patikrinimo akte Nr. EP-56 (patikrinimas atliktas 2016 m. vasario 22 d., b. l. 166-168) konstatuota, kad tikrinimo metu nevertinti skunduose nurodyti faktai dėl tualetų įrengimo, jų būklės, kurių nereglamentuoja higienos norma HN 134:2015. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nurodytose kamerose nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažįsta pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose.

        Dėl perkėlimo iš vienos kameros į kitą

        Pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. patikslintame skunde nurodė, kad buvo netinkamas kalinamųjų skirstymas į kameras.

Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2014-06-19 įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo IV skyrių, numatytas suimtojo (nuteistojo) perkėlimas į kitą kamerą tik įvertinus, ar tai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir neigiamai neįtakoja įstaigos kriminogeninės būklės. Aprašo IV skyriuje išdėstyti reikalavimai, kurie gali būti pagrindas perkelti suimtąjį (nuteistąjį) iš vienos kameros į kitą, o būtent: esant žodiniam (rašytiniam) suimtojo (nuteistojo) prašymui, jei prašymas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir neigiamai neįtakos kriminogeninės situacijos; Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto nurodymu; suimtajam (nuteistajam) pažeidus vidaus tvarkos taisykles; esant akivaizdiems pasiruošimo pabėgimui, užpuolimui ar kitiems neteisėtiems veiksmų požymiams; pasikeitus suimtojo (nuteistojo) teisiniam statusui arba paaiškėjus naujoms aplinkybėms, suimtojo (nuteistojo) laikymas kameroje pažeistų suimtųjų (nuteistųjų) laikymo atskirai reikalavimus; siekiant užkardyti neteisėtus veiksmus, neigiamai įtakojančius įstaigos kriminogeninę būklę; gavus duomenų apie asmenis, darančius neigiamą įtaką kitiems suimtiesiems (nuteistiesiems) ar kitaip neigiamai įtakojančius įstaigos kriminogeninę būklę; esant kitiems veiksniams, neigiamai įtakojamiems įstaigos kriminogeninę būklę; kitais atvejais, kai siekiama užtikrinti stabilią įstaigos kriminogeninę būklę. Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai turi teisę, įvertinę situaciją, kiekvieną dieną vykdyti suimtųjų (nuteistųjų) perkėlimus iš vienos kameros į kitą, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų.

Taigi, asmenys iš vienos kameros į kitą perkeliami ne pagal jų pageidavimus, o pagal Šiaulių tardymo izoliatoriuje nustatytą tvarką, laikantis įstaigos lokalinių aktų, kameros planų ir atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pareiškėjo nurodytas argumentas yra deklaratyvus, abstraktus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl jo perkėlimo iš vienos kameros į kitą, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė psichologinius išgyvenimus.

 Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 76, 83, 118), negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2019 m. balandžio 4 d. pažymos Nr. 61/04-912 (b. l. 100) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-01-19 iki 2017-11-08 į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Pareiškėjo paaiškinimai, kai asmeninės erdvės neturėjimą kalinimo metu prilygino priverstiniam seksualiniam priekabiavimui (b. l. 64), buvo pažeistas asmens kūno neliečiamumas ir vientisumas, yra bereikšmiai.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

 Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. 

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą. Įvertinus kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Taip pat atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui visas dienas nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų pagal pareiškėjo apibrėžtas skundo nagrinėjimo ribas nenustatyta, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), tačiau vertinant nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, teismas pažymi, jog kitų higienos normų pažeidimų nenustačius, pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018). Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo kitos skųstos laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus beveik pusantrų metų po išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, todėl nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo L. K. 2019 m. kovo 18 d. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad L. K. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. buvo pažeista.

Pareiškėjo L. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja                                        Laisvutė Kartanaitė