Administracinė byla Nr. eAS-191-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06637-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 24S249402 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 26 d. nutartimi patenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir sustabdė atsakovo Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas.

Teismas pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 7 d. iki 2027 m. lapkričio 6 d., ir, pareiškėjo teigimu, nesustabdžius Sprendimo galiojimo, Sprendimas pareiškėjui sukeltų neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas būtų sudėtingas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas sieja galimą žalą su tuo, kad jis negalės grįžti į Lietuvos Respubliką, atgauti savo asmeninių daiktų, dokumentų bei piniginių lėšų, taip pat negalės tinkamai atlikti savo darbo funkcijų, savarankiškai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, t. y. betarpiškai dalyvauti teismo procese ir realizuoti visas savo teises, įskaitant teisę toliau bendradarbiauti su Migracijos departamentu, siekti abiem šalims priimtino taikaus bylos išsprendimo.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodomus teisinius pagrindus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, ir byloje esančius duomenis, konstatavo, kad egzistuoja sąlygos bei pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje, sudarantys prielaidas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas.

III.

Atsakovas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį.

Atsakovas nurodo, kad nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia tiksliai neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala bus padaryta pareiškėjui, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiųstas į kilmės šalį ir negalės grįžti pasiimti asmeninių daiktų, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės valstybę, taip pat nėra duomenų, kad pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo galbūt kilsiančių pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o aplinkybė dėl tam tikrų nepatogumų nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas ir pirmosios instancijos teismas sieja galimos žalos atsiradimą ne su ginčijamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, nors byloje nėra duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, tokie sprendimai taip pat gali būti skundžiami. Atsakovas pažymi, kad, net ir sustabdžius Sprendimo galiojimą, pareiškėjo buvimas Lietuvoje nebus įteisinamas.

Atsakovas nesutinka, kad, nesustabdžius Sprendimo galiojimo, bus pažeista pareiškėjo teisė dalyvauti teisme ir realizuoti savo teises, kadangi pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Atsakovas taip pat nesutinka, kad pareiškėjas pagrindė savo reikalavimo pagrįstumą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nebuvo tinkamai motyvuotas ir pagrįstas, todėl skundžiama nutartis naikintina.

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime nesutinka su atskiruoju skundu, prašo atmesti jį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį.

Pareiškėjas paaiškina, kad jo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, o ne kilmės valstybėje, todėl pareiškėjas, grįžęs iš komandiruotės į Lietuvą, nebuvo įleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir turėjo išskristi į kitą valstybę. Pareiškėjas nurodo, kad iki šiol neturi galimybės sugrįžti į savo namus, kuriuos yra likę jo asmeniniai daiktai, receptiniai vaistai, dokumentai, jis negali disponuoti asmeninėmis lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje, neturi priėjimo prie savo darbo vietos, darbo kompiuterio, darbinių dokumentų, kontaktų ir pan. Pareiškėjas iki šiol privestas būti svečioje šalyje ir skolintis pinigų pragyvenimui. Pareiškėjo teigimu, tokia situacija prilygsta laisvės apribojimui, nors jis nėra įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu ir nėra jokio teisinio pagrindo drausti pareiškėjui atvykti į savo gyvenamąją vietą, riboti disponavimą Lietuvoje esančiu nuosavu turtu, todėl tokia situacija daro didelę žalą. 

Pareiškėjas nesutinka, kad skundžiamo Sprendimo vykdymas neapriboja pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, ir pažymi, kad pareiškėjo teisė procese dalyvauti su atstovu arba per atstovą yra pareiškėjo teisė, greta kitų įstatyme nustatytų pareiškėjo teisių, ir atstovo dalyvavimas procese nepakeičia ir negali pakeisti kitų pareiškėjo teisių, nurodytų ABTĮ. Pareiškėjas akcentuoja, kad be atstovo pagalbos jis nebūtų turėjęs galimybės realizuoti savo teisę į teismą, nustatyta tvarka ir terminais pateikti skundą teismui dėl atsakovo Sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutarė: 1) priimti pareiškėjo skundą; 2) sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 7 d. Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas; 3) įpareigoti atsakovą iki 2024 m. gruodžio 10 d. pateikti teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr.24S249402 ir visą turimą medžiagą, susijusią su ginčijamo sprendimo priėmimu; 4) grąžinti pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Gediminui Lukaševičiui 7,5 Eur žyminio mokesčio permoką, sumokėtą 2024 m. lapkričio 21 d. (įmokos kodas ZN74088). 

Atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį visa apimtimi, tačiau atskirojo nagrinėjamu atveju atskirojo skundo dalyku gali būti tik teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 152 str. 1 d. ir 70 str. 7 d.). Atsakovas atskirajame skunde išdėstė argumentus tik dėl nesutikimo su teismo nutarties dalimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovas atskirajame skunde netiksliai suformulavo savo reikalavimus, o nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nuspręsta tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdė skundžiamo Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas.

Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atskirajame skunde teigia, kad nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia tiksliai neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala bus padaryta pareiškėjui, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas bus išsiųstas į kilmės šalį ir negalės grįžti pasiimti asmeninius daiktus, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010 ir kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikoma (-os) tik tokia (-ios) reikalavimo užtikrinimo priemonė
(-ės), kuri (-ios) yra reikalinga (-os) tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 24S212140 (toliau – ir Sprendimas dėl leidimo) panaikino pareiškėjui suteiktą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Atsižvelgdamas į priimtą Sprendimą dėl leidimo, Migracijos departamentas skundžiamu 2024 m. lapkričio 7 d. Sprendimu nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). 

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones skunde pirmosios instancijos teismui nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2024 m. spalio 22 d. išvyko į komandiruotę, 2024 m. lapkričio 1 d. jam grįžtant namo, Vilniaus oro uoste kertant pasienio kontrolės punktą, nebuvo įleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją, pasienio kontrolės pareigūnams informavus, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760334833 yra panaikintas. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo priverstas išskristi iš Vilniaus oro uoste pirma pasitaikiusia kryptimi su minimaliais asmeniniais daiktais (ilgesnėms kelionėms nepritaikytu rankiniu bagažu) ir šiuo metu negali sugrįžti į Lietuvą į savo namus ir atgauti savo asmeninius daiktus, dokumentus bei pinigines lėšas, taip pat negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijas, negali savarankiškai realizuoti teisę į kreiptis į teismą ir kt. Taigi pareiškėjas sieja žalą, kuri jam kiltų, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius skundžiamo Sprendimo, su aplinkybe, kad jis negali atvykti į Lietuvą.

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad 2024 m. lapkričio 1 d. jis nebuvęs įleistas į Lietuvą Vilniaus oro uoste, pasienio kontrolės pareigūnams nustačius, kad jo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra panaikintas. Pažymėtina, kad skundžiamas Sprendimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą buvo priimtas tik 2024 m. lapkričio 7 d. (t. y. jau po to, kai pareiškėjas nebuvo įleistas į Lietuvos Respubliką), taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas pasekmes sukėlė ne skundžiamas Sprendimas, o Sprendimas dėl leidimo.

Pareiškėjas nurodė, kokia žala jam kyla dėl to, kad jis negali atvykti į Lietuvą pasiimti asmeninius daiktus, tačiau, kaip nurodė atsakovas atskirajame skunde, jis nepateikė jokių duomenų ir įrodymų apie savo gyvenamąją vietą (ar jis gyvena nuomojamame, ar jo nuosavybes teise valdomame būste), nekonkretizavo aplinkybių dėl turimų lėšų banke ir ribotomis galimybėmis jomis naudotis, jam nesant Lietuvoje, pan.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024 ir kt.). Taigi aplinkybė, kad pareiškėjas negali dirbti ir / ar gali patirti tam tikras neigiamas (finansines) pasekmes, pati savaime nėra pagrindas taikyti jo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėjas neįrodo, kad jo nurodomų neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės, t. y. jis nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes dėl jam kylančių neigiamo pobūdžio pasekmių ir to, kad jis negali pašalinti jo nurodomas neigiamas pasekmes kitais būdais. Taigi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, netaikius prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Kaip minėta, pareiškėjas nebuvo įleistas į Lietuvos Respubliką, nustačius, kad yra panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi. Taigi vien tik skundžiamo Sprendimo sustabdymas neeliminuos pareiškėjo nurodomų kliūčių atvykti į Lietuvą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, iš esmės neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pasekmių egzistavimo ir nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo2024 m. lapkričio 26 d. nutarties dalis, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 24S249402 vykdymą, panaikinama, o pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinamas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva arba proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, taip pat pareiškėjui pateikus įrodymus dėl jam kylančių neigiamo pobūdžio pasekmių, išlieka galimybė iš naujo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo A. P. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 24S249402 vykdymą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas, panaikinti ir pareiškėjo A. P. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Milda Vainienė