Administracinė byla Nr. A-2260-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00679-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.15

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minola“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minola“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Minola“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. sausio 15 d. nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. 1/14“ (toliau – ir Nutarimas).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad išnagrinėjus teisės pažeidimo bylą Nr. 1/14, Nutarimu jis buvo pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalį ir Bendrovei buvo paskirta 7 000 Eur bauda. UAB „Minola“ iš esmės buvo nubausta už tai, kad įvairiais laikotarpiais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė supakuotus gaminius, už kurių vienkartinę pakuotę pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį privalo imti užstatą, tačiau nevykdė pareigos dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje bei nevykdė kitų su tuo susijusių pareigų.

3.       Bendrovė pažymėjo, kad visi šeši pažeidimai yra susiję su Įstatymo 11 straipsniu, kuriame nustatyta, jog gamintojai, importuotojai ar pakuočių pardavėjai privalo imti užstatą iš pakuočių platintojų, pardavėjų ar vartotojų ir dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Nagrinėjant bylą, UAB „Minola“ akcentavo ir teikė įrodymus, kad jai nepriklauso dalyvauti užstato sistemoje, kadangi ji neplatina gaminio vartotojams, kaip nustato Įstatymas, o tik teikia viešojo maitinimo paslaugas, taip pat ir parduoda alkoholį vartoti vietoje, t. y. tik realizuoja pažymėtą produktą. Nurodė, kad prieš priimant Nutarimą, turėjo būti išsiaiškinta, ar Bendrovė privalėjo dalyvauti užstato sistemoje. Pareiškėjui nėra aišku, ar tokia įstaiga galėtų būti laikoma gamintoju ar pardavėju.

4.       Bendrovė nurodė, kad plastikiniai indai buvo skirti perpilti alkoholinius gėrimus į indus vartoti vietoje, šie plastikiniai indai nebuvo naudojami kaip tara laikyti, parduoti ar transportuoti alkoholinius ar kitokius gėrimus. Kadangi plastikiniai indai nelaikomi tara, jie apyvartoje nedalyvavo, todėl įsigijus iš UAB „Plastiksė“, jie nebuvo pažymėti identifikaciniu brūkšniniu kodu ir užstato sistemos taikymą nurodančiu ženklu, nebuvo vykdoma jų apskaita bei nebuvo teikiama informacija, kaip to reikalauja Įstatymo 8 straipsnio 7 dalis. UAB „Minola“ nesuprato, kodėl buvo taikoma Įstatymo 8 straipsnio 7 dalis, kai to paties straipsnio 1 ir 2 dalys viešojo maitinimo įstaigoms leidžia pasirinkti dalyvauti užstato sistemoje ar ne. Pareiškėjas teigė, kad viešojo maitinimo įstaiga neturi teisės ženklinti nepaženklintų pakuočių, tokio ženklinimo pareiga yra nustatyta gamintojui ir importuotojui.

5.       UAB „Minola“ pažymėjo, kad 2018 m. visą tarą sandėliavo. Ji prisiregistravo vieningoje gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje (toliau – GPAIS) ir pateikė 2018 m. ataskaitą. Nurodė, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos deklaracijos FF024 teikti nereikėjo, kadangi pakuočių kiekis neviršijo 0,5 tonos.

6.       Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos prašė
UAB „Minola“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovas paaiškino, kad Bendrovė nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. į didesnius negu viena dešimtoji litro bet mažesnius negu trijų litrų (500 ml, 700 ml ir 1 000 ml) vienkartinius PET (polietilentereftalato) butelius perpylinėjo, t. y. pakavo alkoholinius gėrimus (alų, sidrą, alkoholinius kokteilius) ir taip supakuotus minėtus alkoholinius gėrimus tiekė Lietuvos Respublikos vidaus rinkai, t. y. platino – pardavinėjo baro lankytojams, todėl UAB „Minola“, pagal Įstatymo sąvokas, laikytina gamintoja (pakuočių naudotoja), pakuočių pardavėja ir pakuočių platintoja. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą, įmonei draudžiama alkoholinius gėrimus parduoti išsinešti, todėl jis alkoholinius gėrimus perpildavo į plastikinius indus, kad alkoholis būtų vartojamas vietoje, tačiau Departamentas pažymėjo, kad
UAB „Minola“ atsakomybėn traukiama dėl to, jog Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė gaminiais (alumi, sidru ir alkoholiniais kokteiliais) užpildytą užstatinę vienkartinę PET pakuotę ir nevykdė Įstatyme gamintojams (pakuočių naudotojams), pakuočių pardavėjams ir pakuočių platintojams nustatytų pareigų.

8.       Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, vienkartinių pakuočių pardavėjai, kuriems taikoma šiose dalyse nustatyta išimtis, savo pasirinkimu gali dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra nustatyta daugkartinių ir vienkartinių pakuočių pardavėjų pareiga priimti daugkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, ir vienkartinių pakuočių, už kurias pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekas, ši pareiga nėra privaloma daugkartinių pakuočių pardavėjams, prekiaujantiems smulkiose parduotuvėse, kurių bendrasis plotas neviršija 90 kv. m (neskaitant kaimo parduotuvių), ir prekyvietėse, kioskuose, degalinėse, viešojo maitinimo įstaigose bei vienkartinių pakuočių pardavėjams prekiaujantiems parduotuvėse, kurių prekybos plotas neviršija 300 kv. m (neskaitant kaimo parduotuvių), ir prekyvietėse, kioskuose, degalinėse, viešojo maitinimo įstaigose. Departamentas atkreipė dėmesį, kad UAB „Minola“ nebuvo taikyta atsakomybė už vienkartinių pakuočių, už kurias pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekų nepriėmimą.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Minola“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10.       Teismas nustatė, kad Bendrovė turi licenciją Nr. 604 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurioje nurodyta, jog įmonės veiklos rūšis yra viešasis maitinimas, o pardavimo būdas – vartoti vietoje. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsakovą informavo apie pareiškėjo galbūt daromus Įstatymo pažeidimus, o būtent, kad „Minola“ pilsto alkoholinius gėrimus į PET tarą, bet nedalyvauja užstato sistemoje. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyrius 2018 m. gegužės 11 d. pavedė atlikti pareiškėjo neplaninį patikrinimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2018 m. gegužės 24 d. patikrinimo akte Nr. 16066959 nustatyta, kad neplaninio patikrinimo metu atvykus į UAB „Minola“ priklausančią įmonę, plastikiniuose maišuose buvo rasta 500 ml, 700 ml ir
1 000 ml talpos tuščių PET butelių be kamštelių, kurie nebuvo paženklinti. Bendrovės darbuotojų teigimu, buteliai buvo naudojami parduodamiems alkoholiniams gėrimams (alui, kokteiliams, vynui ir kita) perpilti, klientui įsigyjant gėrimus. Į butelius buvo perpilami didesnės kaip 600 ml talpos gėrimai. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad UAB „Minola“ nėra sudariusi sutarties su užstato už vienkartinės pakuotės sistemos administratoriumi, baro patalpose nebuvo pateikusi rašytinės informacijos apie tai, kaip pakuočių vartotojai gali grąžinti vienkartinių pakuočių atliekas, GPAIS 2018 m. nevykdė pakuočių apskaitos. Pareiškėjas nurodė, kad parduodamas alkoholinius gėrimus, kuriuos perpila į PET pakuotę, kasos čekyje UAB „Minola“ atskirai nenurodo pakuotės užstato dydžio ir jo iš pirkėjų neima. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė 0,003 tonos gaminiais pripildytos PET užstatinių pakuočių.

11.       Teismas taip pat nustatė, kad 2019 m. sausio 15 d. teiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, jog UAB „Minola“ tuščią nepaženklintą tarą (plastikinius butelius) iš UAB „Plastiksė“ įsigijo tam, kad perpiltų bet kokius alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Įsigyta tuščia pakuotė, į kurią buvo perpilami alkoholiniai gėrimai ir pateikiami vartotojams vartoti vietoje, nebuvo ženklinta pakuotės gamintoją identifikuojančiu brūkšniniu kodu, kadangi tuščią nepaženklintą pakuotę teisę ženklinti turi tik alkoholio gamintojas. Pinigų, kaip užstato už vartojimui pateiktą plastikinę vienkartinę pakuotę, UAB „Minola“ neėmė. Bendrovė pakuotės apskaitos nei popierinėje formoje, nei GPAIS nevedė, joje nebuvo patvirtintos tvarkos dėl pakuočių apskaitos vedimo. Rašytinės informacijos vartotojams, kur turėtų būti dedama ištuštinta tara, bare nebuvo.

12.       Teismas pažymėjo, kad Departamentas 2019 m. sausio 15 d. priėmė Nutarimą, kuriuo pareiškėją nubaudė už tai, jog jis pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, 6 straipsnį, 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 7 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą, 8 straipsnio 7 dalį, 11 straipsnio 5 ir 8 dalis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 348 patvirtintų Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklių 23, 24, 27, 30, 32, 33, 46 ir 47 punkto reikalavimus. Nutarime nustatyta, kad UAB „Minola“ nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė gaminius (alų, sidrą, alkoholinius kokteilius, supakuotus į 22 vnt.
500 ml talpos PET butelius, 35 vnt. 700 ml talpos PET butelius ir 17 vnt. 1 000 ml PET butelius), už kurių vienkartinę pakuotę pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį privalo imti užstatą, tačiau nevykdė pareigos dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, nevykdė pareigos pakuotę pažymėti atitinkamos užstato sistemos taikymą nurodančiu ženklu, nevykdė pareigos organizuoti vienkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, atliekų priėmimą ir užstato grąžinimą, nevykdė pareigos nurodyti užstato dydį gaminio, supakuoto į pakuotę, už kurią nustatytas užstatas, kainos etiketėje, nevykdė pareigos šviesti ir (ar) informuoti visuomenę apie pakuotes ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymą nustatyta tvarka, nevykdė pakuočių apskaitos.

13.       Aptaręs Įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, 2 straipsnio 4, 17, 18, 24 bei 26 dalių,
5 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 4 bei 5 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad nustatyta, jog pareiškėjas verčiasi mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Jis Departamentui teiktuose paaiškinimuose bei skunde nurodė, kad tara buvo įsigyta turint tikslą perpilti alkoholinius gėrimus vartoti vietoje ir klientų poreikiams tenkinti. Teismas, įvertinęs UAB „Minola“ veiksmus su vienkartiniais PET buteliais, o būtent, kad Bendrovė atliko jų pakavimą, perpildama gėrimus iš stiklinių pakuočių į PET pakuotes, pakuočių pardavimą baro klientams su alkoholiniais gėrimais (užfiksuota 2018 m. kovo 19 d. protokole Nr. ATK2-055, taip pat kitoje byloje esančioje medžiagoje) bei platino – perdavė kitiems asmenims, t. y. baro klientams plastikinę PET pakuotę su alkoholiniais gėrimais, padarė išvadą, kad šie pareiškėjo veiksmai atitinka Įstatyme įtvirtintą pakuočių gamintojo (pakuočių naudotojo), pakuočių pardavėjo ir pakuočių platintojo apibrėžimą (Įstatymo 2 straipsnio 4, 17 ir 18 dalys).

14.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus, kad jis neįgijo Įstatyme įtvirtinto statuso bei jam nekyla Įstatyme nustatytos pareigos, kadangi Bendrovė neprekiauja PET pakuotėmis vidaus rinkoje, neatlieka kitų Įstatyme nurodytų veiksmų, o tik teikia viešo maitinimo paslaugas, laikė nepagrįstais. Kadangi, UAB „Minola“ atitiko tiek pakuočių gamintojo (pakuočių naudotojo), pakuočių pardavėjo, tiek pakuočių platintojo apibrėžimą, ji, be kita ko, privalėjo dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje bei vykdyti pareigą pakuotę pažymėti atitinkamos užstato sistemos taikymą nurodančiu ženklu. Teismo nuomone, Departamentas Nutarime tai teisingai įvertino bei remdamasis 2018 m. gegužės 24 d. patikrinimo aktu Nr. 16066959, Bendrovės gautais paaiškinimais, prekių pirkimo bei kitais pareiškėjo pateiktais dokumentais, padarė išvadą, kad
UAB „Minola“ minėtų bei kitų pareigų nevykdė.

15.       Teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Įstatymas nustato pasirinkimo laisvę bei alternatyvą dalyvauti arba ne užstato už pakuotes sistemoje, kadangi Įstatyme tokia alternatyva nėra nustatyta. Nurodė, kad teisės norma, kuria vadovavosi Bendrovė (Įstatymo
8 straipsnio 1 ir 2 dalys), yra skirta reguliuoti pakuočių pardavėjų pareigas užstato sistemoje priimant pakuotes, tačiau pareiškėjas už tokį pažeidimą nebuvo nubaustas. Be to, UAB „Minola“ skunde nurodė, kad gėrimai į plastikinę tarą vartoti vietoje buvo perpilami tam, kad būtų laikomasi Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiga laikytis vieno įstatymo nuostatų neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos taip pat įgyvendinti kito įstatymo – šiuo atveju Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo – reikalavimus.

16.       Teismas nurodė, kad nustačius, jog Bendrovė yra pakuočių gamintoja (naudotoja), platintoja ir pardavėja bei privalo dalyvauti vienkartinės pakuotės užstato sistemoje, jai taip pat kyla kitos išvestinės pareigos. Nustatyta, kad UAB „Minola“ Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė gaminius: alų, sidrą, alkoholinius kokteilius, supakuotus į 22 vnt. 500 ml talpos PET butelius,
35 vnt. 700 ml talpos PET butelius ir 17 vnt. 1 000 ml PET butelius, todėl Bendrovei, kaip gamintojai (pakuočių naudotojai), kilo Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga imti užstatą iš pakuočių vartotojų, tačiau Departamentas pagrįstai nustatė, kad šios Įstatyme įtvirtintos pareigos pareiškėjas nevykdė. Be to, to paties 11 straipsnio 8 dalyje taip pat yra įtvirtinta pareiga asmenims, dalyvaujantiems užstato sistemoje, apskaitos dokumentuose atskirai nurodyti gaminio kainą ir pakuotės užstato dydį, tačiau 2018 m. gegužės 24 d. patikrinimo akte Nr. 16066959 nurodyta, kad Bendrovė pateikė paaiškinimus, jog parduodama gėrimus, kuriuos perpila į PET pakuotę, kasos čekyje atskirai nenurodo pakuotės užstato dydžio ir jo iš pirkėjų neima. Be to, pareiškėjas turėjo pareigą tvarkyti pakuočių apskaitą (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė pakuočių apskaitos GPAIS 2018 m. nevykdė, pakuočių apskaitos nepateikė bei pripažino, kad tokios apskaitos nevykdė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai nustatė Įstatymo pažeidimus.

17.       Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta, jog pakuočių pardavėjai, prekybos vietose parduodami gaminius, už kurių pakuotes nustatytas užstatas, turi teikti rašytinę informaciją (ne mažesniame kaip A3 formato (420 x 297 mm) plakate) apie tai, kaip pakuočių vartotojai gali grąžinti daugkartines pakuotes ir vienkartinių pakuočių atliekas, tačiau pareiškėjas duomenų, jog pardavimo vietoje tokią informaciją vartotojams būtų teikęs, nepateikė todėl Departamentas Nutarime pagrįstai nustatė šios Įstatymo nuostatos pažeidimą.

18.       Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Departamentas, surinkęs ir išanalizavęs visą informaciją, pagrįstai priėmė Nutarimą, kurio nėra pagrindo naikinti.

III.

19.       Pareiškėjas UAB „Minola“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Nutarimą panaikinti.

20.       Pareiškėjas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde pirmosios instancijos teismui. Bendrovės nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių ir faktiškai vadovavosi tik atsakovo argumentais bei netinkamai aiškino Įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 128 straipsnio nuostatas bei nepagrįstai pritaikytą sankciją pripažino teisėta.

21.       Bendrovė atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą gamintojo (pakuočių naudotojo) apibrėžimą, ji nėra nei gamintoja, turinti atitinkamą leidimą gaminti, nei asmuo, turintis atitinkamus leidimus ar licencijas pakuoti gaminius. UAB „Minola“ taip pat nėra importuotoja.

22.       Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai išsiaiškino bylos aplinkybes, netinkamai taikė Įstatymo 11 straipsnį, jį aiškindamas plečiamai, t. y. į užstato už vienkartines pakuotes sistemą įtraukdamas viešojo maitinimo įstaigas. Atkreipia dėmesį, kad viešojo maitinimo įstaigų veiklą reguliuoja Įstatymo 8 straipsnis, kurio 1 bei 2 dalyse yra nurodyta, jog viešojo maitinimo įstaigos gali savo pasirinkimu dalyvauti užstato sistemoje, bet tai nėra privaloma.

23.       Bendrovė atkreipia dėmesį, kad Departamento teikti įrodymai patvirtina, jog bare yra rašytinė informacija, kad tara yra baro nuosavybė ir ją išsinešti giežtai draudžiama. Kadangi viešojo maitinimo įstaigos neprivalo dalyvauti užstato sistemoje, o Bendrovė joje nedalyvavo, informacija, kad vartotojai gali grąžinti daugkartines pakuotes ir vienkartinių pakuočių atliekas, nebuvo skelbiama, nes tai nebuvo privaloma. Teigia, kad kitoks viešojo maitinimo įstaigos naudojamos taros traktavimas prieštarautų Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktui.

24.       Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o
UAB „Minola“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25.       Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Savo poziciją Departamentas grindžia iš esmės teismo sprendimo motyvais.

26.       Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo teisinį reguliavimą, byloje esančius rašytinius įrodymus bei pareiškėjo veiksmus su vienkartiniais PET buteliais, o būtent, kad UAB „Minola“ atliko pakavimą, alkoholinius gėrimus perpildama į PET pakuotes ir, kad taip supakuotus alkoholinius gėrimus pardavė baro lankytojams, padarė teisingą išvadą, jog Bendrovės veiksmai atitinka Įstatyme įtvirtintą pakuočių gamintojo (pakuočių naudotojo), pakuočių pardavėjo ir pakuočių platintojo apibrėžimą, todėl ji privalėjo dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje.

27.       Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Įstatymas nustato pasirinkimo laisvę bei alternatyvą dalyvauti arba ne užstato už pakuotes sistemoje, nes Įstatyme tokia alternatyva nėra nustatyta. Teismas teisingai pažymėjo, kad teisės normos, kuriomis vadovavosi Bendrovė (Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys), yra skirta reguliuoti pakuočių pardavėjų pareigas užstato sistemoje priimant pakuotes, tačiau pareiškėjas UAB „Minola“ už tokį pažeidimą nebuvo nubaustas.

28.       Departamentas akcentuoja, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis, kuriuo skunde remiasi pareiškėjas, reguliuoja mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, tačiau Bendrovė atsakomybėn traukiama ne dėl prekybos alkoholiniais gėrimais pažeidimų, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė gaminiais (alumi, sidru ir alkoholiniais kokteiliais) užpildytą užstatinę vienkartinę PET pakuotę ir nevykdė Įstatyme nustatytų pareigų gamintojams (pakuočių naudotojams), pakuočių pardavėjams ir pakuočių platintojams. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiga laikytis vieno įstatymo nuostatų UAB „Minola“ neatleidžia nuo pareigos taip pat įgyvendinti Įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29.       Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. sausio 15 d. nutarimo „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. 1/14“.

30.       Nustatyta, kad atsakovas Nutarimu pareiškėją nubaudė už tai, jog jis pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, 6 straipsnį, 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktus, 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą,
8 straipsnio 7 dalį, 11 straipsnio 5 ir 8 dalis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 348 patvirtintų Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklių 23, 24, 27, 30, 32, 33, 46 ir 47 punkto reikalavimus. Nutarime nurodyta, kad UAB „Minola“ nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekė gaminius (alų, sidrą, alkoholinius kokteilius, supakuotus į 22 vnt. 500 ml talpos PET butelius, 35 vnt. 700 ml talpos PET butelius ir
17 vnt. 1 000 ml PET butelius), už kurių vienkartinę pakuotę pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį privalo imti užstatą, tačiau nevykdė pareigos dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, kai asmuo Lietuvos Respublikos vidaus rinkai teikia gaminius, supakuotus į vienkartinę pakuotę, nevykdė pareigos pakuotę pažymėti atitinkamos užstato sistemos taikymą nurodančiu ženklu, nevykdė pareigos organizuoti vienkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, atliekų priėmimą ir užstato grąžinimą, nevykdė pareigos nurodyti užstato dydį gaminio, supakuoto į pakuotę, už kurią nustatytas užstatas, kainos etiketėje, nevykdė pareigos šviesti ir (ar) informuoti visuomenę apie pakuotes ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymą nustatyta tvarka, nevykdė gaminių pakuočių apskaitos.

31.       Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, UAB „Minola“ skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių ir faktiškai vadovavosi tik atsakovo argumentais bei netinkamai aiškino Įstatymo ir Aplinkos apsaugos įstatymo 128 straipsnio nuostatas bei nepagrįstai pritaikytą sankciją pripažino teisėta. Teigia, kad Bendrovė pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą gamintojo (pakuočių naudotojo) apibrėžimą, nėra nei gamintoja, turinti atitinkamą leidimą gaminti, nei asmuo, turintis atitinkamus leidimus ar licencijas pakuoti gaminius, nei importuotoja.

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, t. y. tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4130-525/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-500-968/2020). Vienas tokių proceso teisės normų pažeidimų yra sprendimas be motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo
146 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

33.       Įvertinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, matyti, kad teismas tik aprašė faktines bylos aplinkybes ir pacitavo Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, tačiau savarankiško išsamaus bylai reikšmingų aplinkybių vertinimo neatliko. Teisėjų kolegijos nuomone, vien aktualių teisės akto nuostatų pacitavimas ir atsakovo padarytų išvadų perrašymas negali būti laikomas tinkamu išvadai, jog Bendrovė yra pakuočių gamintoja (naudotoja), platintoja ir pardavėja, pagrįsti. Tokia išvada taip pat negali būti grindžiama vien tuo, kad ji buvo padaryta atsakovo Nutarime, savarankiškai teismui neatlikus jokios Įstatyme nustatytų sąvokų analizės bei neįvertinus faktinių aplinkybių ir teisiškai reikšmingų pareiškėjo argumentų.

34.       Be to, nors UAB „Minola“ buvo pripažinta pažeidusia Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies,
6 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų, 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto, 8 straipsnio 7 dalies, 11 straipsnio 5 ir 8 dalių, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu
Nr. 348 patvirtintų Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklių 23, 24, 27, 30, 32, 33, 46 bei
47 punktų reikalavimus, tačiau teismas nurodytų galimų pažeidimų neanalizavo, tiesiog pažymėjo, kad pareiškėjas yra pakuočių gamintojas (naudotojas), platintojas ir pardavėjas bei privalo dalyvauti vienkartinės pakuotės užstato sistemoje, jam taip pat kyla kitos, išvestinės pareigos, tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada negali būti laikoma tinkamai motyvuota. Nors teismas sprendė, kad Bendrovei kilo Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga imti užstatą iš pakuočių vartotojų, tačiau pažymėjo, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog šios Įstatyme nustatytos pareigos pareiškėjas nevykdė. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nėra aišku, kuo remiantis tokia išvada buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad UAB „Minola“ turėjo pareigas, nurodytas Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 8 straipsnio 7 dalyje ir 11 straipsnio 8 dalyje, bet jų tinkamai nevykdė, tačiau ši išvada taip pat nėra tinkamai pagrįsta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad liko neįvertinti pareiškėjo argumentai dėl plastikinių indų paskirties ir naudojimo bei jų nedalyvavimo apyvartoje, UAB „Minola“ teisės ženklinti nepaženklintų pakuočių neturėjimo, tinkamai nebuvo paneigti Bendrovės argumentai dėl galimybės pasirinkti jai dalyvauti užstato sistemoje ar ne.

35.       Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo atskleisti Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalyje nurodyti būtinieji motyvuojamosios dalies elementai, t. y. jame nėra pateiktos teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais pagrįstos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors pareiškėjo argumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumai yra esminiai. Bylos išsprendimas, kai teismas teisiškai ir motyvuotai neįvertina skundžiamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, nepateikia argumentų dėl esminių skundo argumentų, negali būti vertinamas, kaip bylos išnagrinėjimas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-3978-968/2019). Toks nemotyvuotas, teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu sprendimu Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Konstatavimas, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kaip minėta, yra besąlyginis pagrindas jį naikinti. Šis sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat yra pagrindas bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendime nustatyti, ar skundą pareiškusio asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi jie turi būti ginami. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

37.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė proceso teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl UAB „Minola“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo
145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minola“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.