Administracinė byla Nr. A-1162-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02923-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 35 000 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-3).
2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas nežmogiškomis sąlygomis. Laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 1 d. turėjo invalidumą. Jam buvo nustatytas 55 proc. nedarbingumas, kadangi nuo vaikystės serga (duomenys neskelbtini). Pasibaigus nustatytam terminui, invalidumas nebuvo pratęstas. Gydytojai sprendimo nepratęsti invalidumo nemotyvavo. Kadangi jam nuo 2006 m. spalio 1 d. nebuvo mokama invalidumo pašalpa, jis patyrė 35 000 Eur turtinę ir 10 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, nenustatant darbingumo lygio, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatos. Dėl gydytojų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą.
3. Ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime ir patikslintame atsiliepime (b. l. 28-29, 48) prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad dokumentų pateikimą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) reglamentuoja 2013 m. spalio 3 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-327 patvirtintas „Dokumentų neįgalumo ar darbingumo lygiui nustatyti teikimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas). Aprašo II dalyje „Dokumentų, reikalingų neįgalumo ar darbingumo lygiui nustatyti. Pateikimas“ nurodytas baigtinis veiksmų sąrašas, kurių pagrindu pataisos įstaigoje, kurioje laisvės atėmimo bausmę atlieka nuteistasis, paruošiami dokumentai ir įvykdomos visos sąlygos prieš siunčiant juos į NDNT.
4. Ligoninė nurodė, kad pareiškėjas iš Alytaus pataisos namų 2016 m. birželio 21 d. atvyko į Ligoninę planine tvarka dėl gydytojo neurologo konsultacijos, kurios išvada buvo reikalinga dokumentų, siunčiamų į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, parengimui. Atsižvelgiant į tai, 2016 m. birželio 23 d. įvyko pareiškėjui paskirta gydytojo neurologo konsultacija, išvada pateikta, todėl Ligoninės darbuotojai pilnai įvykdė visas būtinas sąlygas dėl pareiškėjo dokumentų parengimo NDNT.
5. Ligoninė pažymėjo, kad pareiškėjas gydymosi Ligoninėje laikotarpiais į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl darbingumo lygio nustatymui reikiamų dokumentų pateikimo nesikreipė.
6. Ligoninė vertino, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų Ligoninės veiksmų nepateikiant dokumentų nedarbingumo lygiui nustatyti.
9. Teismas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencija, kurioje apeliacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
10. Teismas pažymėjo, kad pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsnį, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2016 m. liepos 16 d.
11. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Ligoninės veiksmų/neveikimo, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. liepos 16 d. (b. l. 5), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Priešingai, iš skunde nurodytų aplinkybių ir prie skundo pridėtos pažymos Nr. DL-1 Nr. 0093154 teismas nustatė, kad pareiškėjas žinojo, kad jo darbingumo lygis buvo nustatytas terminuotai, t. y. iki 2006 m. spalio 1 d. Todėl teismas darė išvadą, kad jis apie savo tariamą teisės pažeidimą turėjo žinoti ir suvokti nuo to momento, kai suėjo darbingumo lygio nustatymo terminas ir pakartotinai nustatytas nebuvo, tai yra nuo 2006 m. spalio 1 d. Nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. liepos 16 d.
12. Teismas nustatė, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
13. Teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, todėl vertino, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2013 m. liepos 16 d.
14. Teismas nurodė, kad dokumentų pateikimą NDNT reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. V-327 patvirtintas „Dokumentų neįgalumo ar darbingumo lygiui nustatyti teikimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašas“. Aprašo II skyriuje reglamentuotas dokumentų, reikalingų neįgalumo ar darbingumo lygiui nustatyti, pateikimas. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad suimtasis ar nuteistasis, pageidaujantis, kad jam būtų nustatytas neįgalumo ar darbingumo lygis, kreipiasi į laisvės atėmimo vietos įstaigos, kurioje jis tuo metu yra laikomas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę, direktorių ir pateikia prašymą dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti. Aprašo 5 punkte nustatyta, kad suimtąjį ar nuteistąjį gydantis laisvės atėmimo vietos įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos gydytojas, gavęs suimtojo ar nuteistojo prašymą ir nustatęs diagnozę, atlikęs reikiamus tyrimus bei atsižvelgęs į tai, ar taikant gydymą išlieka organizmo funkcijų sutrikimas, parengia šiuos dokumentus: siuntimą į NDNT (Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 1 priedas (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. A1-504/V-1031 redakcija) (5.1 p.); medicininių tyrimų (instrumentinių, laboratorinių) išrašus, patvirtinančius ligos sunkumą ir diagnozę, prireikus – išrašus iš Asmens sveikatos istorijos (forma Nr. 025/ap), Gydymo stacionare ligos istorijos (forma Nr. 003-1/ap) (5.2 p.); atsižvelgiant į organizmo funkcijų sutrikimo pobūdį, papildomai parengiami dokumentai (5.3 p.). Aprašo 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos direktoriaus įgaliotas darbuotojas suimtajam ar nuteistajam padeda parengti ir surinkti iš šios įstaigos administracinių padalinių dokumentus, reikalingus neįgalumo ar darbingumo lygiui nustatyti: asmens prašymą, adresuotą NDNT, dėl neįgalumo ar darbingumo lygio nustatymo (6.1 p.); asmens nuotrauką (3x4 cm) (6.2 p.); pažymą apie asmens laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą (6.3); pažymą apie asmens gyvenamosios vietos deklaravimą arba pažymą, patvirtinančią, kad asmuo yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą; (6.4 p.); asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (Lietuvos Respublikos piliečio pasą, Lietuvos Respublikos pasą, Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje) arba jo kopiją (6.5 p.); dokumentus, patvirtinančius asmens išsilavinimą, specialybę, kvalifikaciją (6.6 p.). Aprašo 8 punktas nustato, kad visi dokumentai turi būti pateikiami ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo siuntimo į NDNT užpildymo dienos.
15. Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjo teigimu, Ligoninė neparengia dokumentų, reikalingų pateikti NDNT, tačiau teismo posėdyje negalėjo atsakyti, kodėl dėl dokumentų, reikalingų pateikti NDNT, nesikreipė į laisvės atėmimo vietos įstaigą, kurioje atitinkamu metu buvo laikomas, direktorių ir nepateikė prašymo dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti.
16. Teismas iš byloje pateiktų medicininių dokumentų (b. l. 30, 31, 32, 33), nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 21 d. atvyko į Ligoninę planine tvarka dėl gydytojo neurologo konsultacijos, kurios išvada buvo reikalinga dokumentų, siunčiamų į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, parengimui. Pareiškėjui paskirta gydytojo neurologo konsultacija įvyko 2016 m. birželio 23 d., išvada pateikta. Minėti įrodymai, teismo vertinimu, patvirtino, kad pareiškėją gydantis gydytojas, kaip nustatyta Aprašo 5 punkte, atliko reikiamus tyrimus ir surašė išvadą.
17. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti Ligoninės skunde nurodytais argumentais, jog pareiškėjas gydymosi Ligoninėje laikotarpiais į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl darbingumo lygio nustatymui reikiamų dokumentų pateikimo nesikreipė.
18. Teismas darė išvadą, kad Ligoninė veikė savo kompetencijos ribose, atliko pareiškėjui paskirtą neurologo konsultaciją ir surašė išvadą reikalinga siuntimui į NDNT, tačiau nesant pareiškėjo prašymo dėl darbingumo lygio nustatymui reikiamų dokumentų pateikimo, pareiškėją gydantis Ligoninės gydytojas, neturėjo pareigos parengti visus Aprašo 5 p. nurodytus dokumentus.
19. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra nustatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundo motyvų, jog dėl atsakovo atstovo veiksmų patyrė turtinę žalą ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą (neturtinę žalą) nepagrindė įrodymais.
21. Teismas nurodė, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009). Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, teismas nenustatė. Vertino, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Akcentavo, kad paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.
22. Teismas nenustatė Ligoninės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjui neteisėtų Ligoninės veiksmų neįrodžius, skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagristą (ABTĮ 88 str. 1 d.).

III.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jo skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 35 000 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, išreikalauti bylai reikalingus įrodymus.
24. Pareiškėjas jo skundą pašo tenkinti pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais. Papildomai nurodo, kad invalidumas jam buvo nustatytas nuo pat gimimo. Tačiau atliekant laisvės atėmimo bausmę, jam buvo sudarytos kliūtis invalidumui pratęsti. Pasak pareiškėjo, Alytaus pataisos namų gydytojas R. Ralis ir Lukiškių kalėjimo ligoninės psichiatras jam nurodė, kad invalidumą galima bus įforminti tik pasibaigus laisvės atėmimo bausmei už įkalinimo įstaigos ribų. Dėl nurodyto bei nepakankamo gydymo, priežiūros ir netinkamų įkalinimo sąlygų, pinigų trūkumo pablogėjo jo sveikatos būklė, padažnėjo (duomenys neskelbtini).
25. Pareiškėjas akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisingumo Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų sąlygos neturi pažeisti jų orumo ir garbės. Šios sąlygos jo atžvilgiu buvo nuolat pažeidžiamos.
26. Pareiškėjas nesutinka su teismo pritaikytu senaties terminu ir dėl pastovaus jo teisių tyčinio pažeidimo prašo atnaujinti apskundimo terminą.
27. Pareiškėjas vertina, kad dėl netinkamų įkalinimo sąlygų, vengimo įforminti invalidumą jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą.
28. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iškėlia abejones dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos, priėmusios sprendimą, šališkumo.
29. Atsakovo atstovas Ligoninė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
30. Ligoninė mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.
31. Ligoninė akcentuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų nesutikimo su teismo sprendimu argumentų ar motyvų.
32. Ligoninė pažymi, kad ABTĮ suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr A-143-2619/2011). Pirmosios instancijos teismas laikėsi išvardintų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal ABTĮ nustatytas taisykles.
33. Ligoninė nurodo, kad atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai yra siekiama nustatyti reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina atsižvelgti į konkrečias kalinimo vietos sąlygas, tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįstai įvertinti apelianto patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.
34. Ligoninė atkreipia dėmesį, kad EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, dažnai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).
35. Pareiškėjas pateikė atsikirtimus į Ligoninės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.
36. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad ligoninės atsiliepime į jo apeliacinį skundą išdėstyti tik abstraktus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiai. Ne vieną kartą nuo 2006 metų buvo siunčiamas iš Alytaus pataisos namų, kuriame atlieka laisvės atėmimo bausmę, į Lukiškių kalėjimo ligoninę, kad kompetentinga komisija priimtų sprendimą dėl invalidumo. Invalidumas jam buvo nustatytas nuo pat vaikystės, tačiau nuo laisvės atėmimo pradžios, nustatant invalidumą, jo atžvilgiu Ligoninėje taikomi kitokie standartai, nei buvo taikyti laisvėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo ABTĮ Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (ABTĮ Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
38. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
39. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė nuo 2006 m. spalio 1 d. dėl galimai neteisėto Ligoninės neveikimo invalidumo nustatymo procese. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą skundo reikalavimams taikyti senaties terminą.
40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundo reikalavimams senatį teismas pritaikė nepagrįstai, o teismo sprendimas dėl ginčo esmės yra neteisėtas.
41. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl senaties termino byloje taikymo, kurios yra pagrįstos tinkamu įstatymų, reglamentuojančių senatį, normų taikymu bei bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Šiuo aspektu akcentuotina, kad pirmosios intancijos teismo taikytas sutrumpintas trejų metų senaties terminas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas CK1.125 straipsnio 8 dalies nuostata.
42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2016 m. liepos 16 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų nuo 2006 m. spalio 1 d. besitęsiančių pažeidimų (Ligoninės neveikimo) metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Priešingai, pareiškėjas nurodo, kad žalą jis patyrė dėl nuo 2006 m. spalio 1 d. nemokamos neįgalumo pašalpos ir sveikatos pablogėjimo. Todėl yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl žalos priteisimo nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 16 d. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 16 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
43. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 16 d. dėl žalos priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo galimai pažeista teisė gali būti ginama nuo 2013 m. liepos 16 d.
44. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Turtinę žalą pareiškėjas kildina iš Ligoninės neveikimo, t. y. nepateikiant dokumentų nedarbingumo lygiui nustatyti, dėl ko jis negavo neįgalumo pašalpos. Neturtinę žalą pareiškėjas motyvuoja nurodytu ligoninės neveikimu. Be to, pažymėjo, kad neturtinės žalos atsiradimą įtakojo ir nepakankamas gydymas, priežiūra, netinkamos įkalinimo sąlygos.
45. Dėl sveikatos priežiūros paslaugų (teikimo) kokybės pažymėtina, kad tai nėra administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo nagrinėjimo dalykas. Teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos, todėl ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų net ir įkalinimo įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017).
46. Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl galimai pareiškėjo patirtos žalos Ligoninės neveikimo, t. y. nepateikiant dokumentų pareiškėjo nedarbingumo lygiui nustatyti, aspektu.
47. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
48. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja savo skunde nurodytas aplinkybes, nenurodo jokių teisinių argumentų, kuriais grindžią prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
50. Apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai yra būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde iškeltus ginčijamus klausimus, jame nurodytus įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo ar jo neteisėtumas ar nepagrįstumas.
51. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain). Į šią EŽTT jurisprudenciją atsižvelgiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad jo manymu teismas priimdamas sprendimą buvo šališkas.
53. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, t. y.: 1) jeigu jis anksčiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra proceso šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis imperatyviai numato, jog nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, o vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs EŽTT. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios išsklaidytų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Minėta praktika nuosekliai taikoma ir administracinėse bylose (2011 m. spalio 6 d. nutartis Nr. A62-2974/2011, 2012 m. kovo 16 d. nutartis Nr. P520-91/2012 ir kt.).
54. Tikrinamu atveju pareiškėjo išreikšta abejonė dėl šališkumo grindžiama tuo, jog pareiškėjo skundas nebuvo tenkintas. Įprastai tai nėra tokia aplinkybė, kuri leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančių teisėjų nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais. Tai reiškia, jog vien proceso dalyvių samprotavimų ir prielaidų nepakanka. Šiuo atveju pareiškėjas nepaaiškina ir nepateikia konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų pirmos instancijos teismo teisėjos šališkumą, suinteresuotumą bylos baigtimi, o pareiškėjo nurodyta abstrakti aplinkybė, kad teisėja yra šališka Lietuvos Respublikos naudai, teisėjų kolegijos vertintina kritiškai.
55. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjam ginčui taikytinas dokumentų pateikimą NDNT reglamentuojantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. V-327 patvirtintas „Dokumentų neįgalumo ar darbingumo lygiui nustatyti teikimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašas“.
56. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas, kad jam būtų nustatytas neįgalumo ar darbingumo lygis, nesilaikė Aprašo 4 punkte nustatytos tvarkos. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad suimtasis ar nuteistasis, pageidaujantis, kad jam būtų nustatytas neįgalumo ar darbingumo lygis, kreipiasi į laisvės atėmimo vietos įstaigos, kurioje jis tuo metu yra laikomas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę, direktorių ir pateikia prašymą dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kreipimosi į laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorių, faktą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas nenurodė prašymo nepateikimo dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti priežasčių. Aprašo 5 punkte nustatyta, kad suimtąjį ar nuteistąjį gydantis laisvės atėmimo vietos įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos gydytojas, gavęs suimtojo ar nuteistojo prašymą ir nustatęs diagnozę, atlikęs reikiamus tyrimus bei atsižvelgęs į tai, ar taikant gydymą išlieka organizmo funkcijų sutrikimas, parengia atitinkamus dokumentus. Aprašo 8 punktas nustato, kad visi dokumentai turi būti pateikiami ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo siuntimo į NDNT užpildymo dienos. Atsižvelgiant į šias Aprašo nuostatas bei nesant pareiškėjo prašymo, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Ligoninės gydytojas, 2016 m. birželio 21 d. ir 2016 m. birželio 23 d. atlikęs reikiamus tyrimus bei surašęs išvadą, reikalinga dokumentų, siunčiamų į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, sutinkamai su Aprašo 5 punktu, neturėjo pareigos parengti visus nedarbingumui nustatyti reikalingus dokumentus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju Ligoninės gydytojas veikė savo kompetencijos ribose, vadovaudamasis Aprašo nuostatomis, t. y. veikė savo kompetencijos ribose. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nebuvo pagrindo atsakovo atstovo veiksmus šiuo aspektu vertinti kaip neteisėtus, aplaidžius ar pažeidžiančius pareiškėjo teisę į nedarbingumo nustatymą ir tuo sukėlusius pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Konkrečiu atveju pareiškėjo akcentuojama žala yra priežastiniame ryšyje su paties pareiškėjo neveikimu, t. y. Aprašo 5 punkte nurodyto prašymo nepateikimu, o tai reiškia, kad Ligoninei nekyla prievolė atlyginti CK 6.271 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.250 staripsnio 1 dalyje nurodytą ir pareiškėjo akcentuojamą turtinę ir neturtinę žalą.
57. Įvertinusi visas byloje esančias faktines aplinkybes ir vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, vertino į bylą pateiktus ir pakankamus ginčui išspręsti rašytinius įrodymus, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Dalia Višinskienė