Baudžiamoji byla Nr.1A-361-508-2014

                                                            Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00271-2013-9

                                                           Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                        1.2.7.2.2.1.; 1.2.26.2.1.;2.4.7

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Kęstučiui  Gaubiui, nukentėjusiajai civilinei ieškovei G. B., nuteistiesiems R. G., L. O., T. O., jų gynėjams advokatams Dariui Jurgučiui, Reginai Atkočaitienei, Vaclovui Kaminskiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. O. gynėjos advokatės Vilijos Jurčikonienės ir nukentėjusiosios G. B. apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo

T. O. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam skirta 4 (keturių) mėnesiai viešųjų darbų bausmė; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 2 d. ir jam skirta 3 (trejų) metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 65 str. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (trys) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str. įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme bei suėmime nuo 2013-05-08 iki 2014-02-04. Bausmės vykdymo terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Nuteistajam T. O. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinama.

R. G. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. ir jai skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė; pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 2 d. ir skirta 2 (dviejų) metų laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 65 str. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (du) metai laisvės apribojimo. Skirtas įpareigojimas būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jei išvykimas nesusijęs su darbu. Į bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str. įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2013-05-07 iki 2013-05-08 (vieną parą). Bausmės pradžia – nuosprendžio gavimo probacijos tarnyboje diena. Paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinamos.

L. O. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. ir skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė; pripažinta kalta padarius nusikaltimą numatytą BK 150 str. 2 d. ir skirta 2 (dviejų) metų laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis

BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 65 str. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (du) metai laisvės apribojimo. Skirtas įpareigojimas būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jei išvykimas nesusijęs su darbu. Į bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str. įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2013-05-07 iki 2013-05-08 (vieną parą). Bausmės pradžia – nuosprendžio gavimo probacijos tarnyboje diena. Paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinamos.

Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas dalinai. Solidariai iš atsakovų T. O., L. O., R. G. priteista 18 600 Lt (aštuoniolika tūkstančių šeši šimtai litų)  ieškovei G. B.. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

T. O. pagal BK 284 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 7 d. apie 02-03 val., aikštelėje, esančioje prie degalinės X, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilkaviškyje, veikdamas bendrininkų grupėje su R. G. ir L. O., R. G. sugriebus už plaukų G. B. ir šią parmetus ant žemės, R. G. ir L. O. įspyrus G. B. ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas, R. G. nuavus G. B. kelnes ir apatines kelnaites, jis laikė ant žemės gulinčios G. B. kojas, kai R. G. žiebtuvėliu degino nukentėjusiosios plaukus gaktos srityje, tokiu būdu bendrais veiksmais su R. G. ir L. O. pažeidė viešąją tvarką ir sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis pagal BK 150 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 7 d. tiksliai nenustatytą valandą, N. O. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, veikdamas bendrininkų grupėje su R. G. ir L. O., L. O. sudavus kumštimi, įspyrus G. B. į galvos sritį, R. G. ranka sudavus R. B. nenustatytą kiekį smūgių į nugaros, galvos sritis, rankas, nuplėšus nukentėjusiosios drabužius, balkone L. O. užgesinus cigaretę į G. B. krūtinę, R. G. nusiavus kelnaites, jis ir L. O. liepė laižyti R. G. lytinius organus, po ko jis rankomis prilenkė ir laikė nukentėjusiosios galvą prieš jos valią prie R. G. lytinių organų, tokiu būdu bendrais veiksmais, pasinaudojant fizinio smurto palaužta nukentėjusiosios valia, bei atimta galimybe priešintis, tenkino lytinę aistrą su G. B. prieš šios valią oraliniu būdu, t.y. seksualiai prievartavo G. B..

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. gegužės 7 d. tiksliai nenustatytą valandą N. O. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, veikdamas bendrininkų grupėje su R. G. ir L. O., pasinaudojant fizinio smurto palaužta G. B. valia, bei atimta galimybe priešintis, L. O. įspyrus G. B. nenustatytą kiekį smūgių į galvos sritį, L. O. ir R. G. liepė čiulpti jo lytinį organą, jam nusiavus kelnes, L. O. rankomis prilenkė ir laikė nukentėjusiosios galvą prieš šios valią prie jo lytinio organo, tokiu būdu bendrais veiksmais, pasinaudojant fizinio smurto palaužta nukentėjusiosios valia, bei atimta galimybe priešintis, tenkino lytinę aistrą su G. B. prieš šios valią oraliniu būdu, t.y. seksualiai prievartavo G. B..

R. G. pagal BK 284 str. 1 d. nuteista už tai, kad 2013 m. gegužės 7 d. apie 02-03 val., aikštelėje, esančioje prie degalinės X, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilkaviškyje, veikdama bendrininkų grupėje su T. O. ir L. O., jai sugriebus už plaukų G. B. ir šią parmetus ant žemės, jai ir L. O. įspyrus G. B. ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas, jai nuavus G. B. kelnes ir apatines kelnaites, T. O. laikė ant žemės gulinčios G. B. kojas, kai ji žiebtuvėliu degino nukentėjusiosios plaukus gaktos srityje, tokiu būdu bendrais veiksmais su T. O. ir L. O. pažeidė viešąją tvarką ir sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, R. G. pagal BK 150 str. 2 d. nuteista už tai, kad 2013 m. gegužės 7 d. tiksliai nenustatytą valandą N. O. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, veikdama bendrininkų grupėje su  T. O. ir L. O., L. O. sudavus kumštimi, įspyrus G. B. į galvos sritį, jai ranka sudavus R. B. nenustatytą kiekį smūgių į nugaros, galvos sritis, rankas, nuplėšus nukentėjusiosios drabužius, balkone L. O. užgesinus cigaretę į G. B. krūtinę, jai nusiavus kelnaites, T. O. ir L. O. liepė laižyti jos lytinius organus, po ko T. O. rankomis prilenkė ir laikė nukentėjusiosios galvą prieš šios valią prie jos lytinių organų, tokiu būdu bendrais veiksmais, pasinaudojant fizinio smurto palaužta nukentėjusiosios valia, bei atimta galimybe priešintis, tenkino lytinę aistrą su G. B. prieš šios valią oraliniu būdu, t.y. seksualiai prievartavo G. B..

Tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2013 m. gegužės 7 d. tiksliai nenustatytą valandą N. O. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, veikdama bendrininkų grupėje su  T. O. ir L. O., pasinaudojant fizinio smurto palaužta G. B. valia, bei atimta galimybe priešintis, L. O. įspyrus G. B. nenustatytą kiekį smūgių į galvos sritį, ji ir L. O. liepė čiulpti T. O. lytinį organą, jam nusiavus kelnes, L. O. rankomis prilenkė ir laikė nukentėjusiosios galvą prieš šios valią prie T. O. lytinio organo, tokiu būdu bendrais veiksmais, pasinaudojant fizinio smurto palaužta nukentėjusiosios valia, bei atimta galimybe priešintis, tenkino lytinę aistrą su G. B. prieš šios valią oraliniu būdu, t.y. seksualiai prievartavo G. B..

L. O. pagal BK 284 str. 1 d. nuteista už tai, kad 2013 m. gegužės 7 d. apie 02-03 val., aikštelėje, esančioje prie degalinės X, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilkaviškyje, veikdama bendrininkų grupėje su R. G. ir T. O., R. G. sugriebus už plaukų G. B. ir šią parmetus ant žemės, R. G. ir jai įspyrus G. B. ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas, R. G. nuavus G. B. kelnes ir apatines kelnaites, T. O. laikant ant žemės gulinčios G. B. kojas, kai R. G. žiebtuvėliu degino nukentėjusiosios plaukus gaktos srityje, tokiu būdu bendrais veiksmais su R. G. ir T. O. pažeidė viešąją tvarką ir sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to ji pagal BK 150 str. 2 d. nuteista už tai, kad 2013 m. gegužės 7 d. tiksliai nenustatytą valandą N. O. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, veikdama bendrininkų grupėje su  R. G. ir T. O., jai sudavus kumštimi, įspyrus G. B. į galvos sritį, R. G. ranka sudavus R. B. nenustatytą kiekį smūgių į nugaros, galvos sritis, rankas, nuplėšus nukentėjusiosios drabužius, balkone jai užgesinus cigaretę į G. B. krūtinę, R. G. nusiavus kelnaites, T. O. ir ji liepė laižyti R. G. lytinius organus, po ko T. O. rankomis prilenkė ir laikė nukentėjusiosios galvą prieš šios valią prie R. G. lytinių organų, tokiu būdu bendrais veiksmais, pasinaudojant fizinio smurto palaužta nukentėjusiosios valia, bei atimta galimybe priešintis, tenkino lytinę aistrą su G. B. prieš šios valią oraliniu būdu, t.y. seksualiai prievartavo G. B..

Tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2013 m. gegužės 7 d. tiksliai nenustatytą valandą N. O. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, veikdama bendrininkų grupėje su R. G. ir T. O., pasinaudojant fizinio smurto palaužta G. B. valia, bei atimta galimybe priešintis, jai įspyrus G. B. nenustatytą kiekį smūgių į galvos sritį, ji ir R. G. liepė čiulpti T. O. lytinį organą, T. O. nusiavus kelnes, ji rankomis prilenkė ir laikė nukentėjusiosios galvą prieš šios valią prie T. O. lytinio organo, tokiu būdu bendrais veiksmais, pasinaudojant fizinio smurto palaužta nukentėjusiosios valia, bei atimta galimybe priešintis, tenkino lytinę aistrą su G. B. prieš šios valią oraliniu būdu, t.y. seksualiai prievartavo G. B..

Nuteistojo T. O. gynėja advokatė Vilija Jurčikonienė, nesutikdama su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde pažymėta, kad priimant nuosprendį ir sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, nepasisakyta dėl nukentėjusiosios G. B. elgesio ir jos pačios kaltės, kas turėtų būti ypatingai svarbu ir reikšminga. Priimant nuosprendį pagal BK 284 str. 1 d. neatsižvelgta į byloje esančius prieštaravimus, kurie iš esminės atsirado dėl girtumo, kadangi R. G., L. O. ir R. B. 2013-05-06 maždaug nuo pietų vartojo alkoholinius gėrimus. Kitų asmenų mačiusių įvykį ir galinčių pateikti objektyvią informaciją nėra. Todėl vien tik neblaivios nukentėjusiosios aiškinimo, kad T. O. bendrininkaudamas su kitomis nuteistosiomis laikė ją už kojų, aiškiai nepakanka ir dėl nukentėjusiosios girtumo tuo nėra pagrindo tikėti. Tuo labiau, kad aplinkybės jog T. O. prisidėjo prie nusikaltimo, nurodyto pirmojoje kaltinimo dalyje, kad jis bendrininkų grupėje laikė ant žemės gulinčios G. B. kojas, kol žiebtuvėliu gaktos plaukus degino R. G., nenurodė nei R. G., nei L. O.. Nors įvykio vieta nurodoma prie X degalinės, tačiau kitų įrodymų nėra. Abejones kelia aplinkybė, kad buvo sutrikdyta kitų asmenų rimtis ir pažeista viešoji tvarka, nes liudytojų tarpe nėra nei degalinės darbuotojų, nei lankytojų, kurių dėmesį būtų bent atkreipęs kaltinime nurodomas įvykis, o visos abejonės turi būti įvertintos kaltinamojo naudai, todėl T. O. šioje dalyje turėjo būti išteisintas.

Priimant nuosprendį pagal BK 150 str. 2 d., taip pat neatsižvelgta, kad dėl nukentėjusiosios girtumo vien tik jos paaiškinimais tikėti negalima, o objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad T. O. bendrininkų grupėje prieš nukentėjusiosios valią seksualiai ją prievartavo, nėra. Pati nukentėjusioji neigia aplinkybę, kad T. O. jos atžvilgiu vartojo fizinį smurtą ar grasinimus. Atvirkščiai, ji nurodė, jog jis nesielgė taip, kad koks nors jo veiksmas keltų jai baimę ar nerimą, kad net kelis kartus jis siekė (atnešdamas rūbus ir išleisdamas R. B. pro buto duris), kad ji išeitų į namus. Byloje esantys duomenys rodo, kad patyčios R. B. atžvilgiu dėl nenustatytų priežasčių buvo iš moterų pusės.

Patyčių neneigia ir R. G. su L. O., tačiau šiuose veiksmuose nedalyvavo T. O., nuolat užstodamas R. B.. Jis buvo tik patyčių stebėtojas, todėl negali būti nuteistas pagal BK 150 str. 2 d., tuo labiau, kad pirmą kartą apie patyčias informavusi policiją, R. B., net neužsiminė apie seksualinį prievartavimą prieš jos valią. Bylos duomenys rodo, kad merginos ilgą laiką bendravo tarpusavyje, ne pirmą kartą nesaikingai vartojo alkoholinius gėrimus, todėl tik joms vienoms yra žinoma ir suprantama ar toks pasityčiojantis elgesys R. B. atžvilgiu yra jų kompanijoje nusistovėjusi ydinga taisyklė, o intymūs santykiai tarp merginų pirmi. Byloje nėra duomenų, kad R. B. T. O. prisilietimą prie jos galvos, be smurto ar ketinimo panaudoti smurtą ir grasinimus, vertino kaip atimtą galimybę priešintis, siekiant apsiginti nuo R. G. tenkinimo oraliniu būdu. Byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad R. B. oraliniu būdu, prieš savo valią, tenkino T. O. lytinę aistrą, t. y. O. ją seksualiai prievartavo. Dėl girtumo, jų elgesys galėjo būti neadekvatus ir su polinkiu patenkinti lytinę aistrą, tačiau T. O. R. B. nežalojo, negąsdino ir jai negrasino, tuo palauždamas jos valią. Byloje apskritai nėra duomenų, kad T. O. atliko lytinį aktą su R. B.. Nors ji nurodo, kad po lytinio akto įvyko spermos išsiliejimas, nes toks nukentėjusiosios aiškinimas nepagrįstas moksliniais tyrimais. Nukentėjusioji turėjo puikias galimybes įrodymus pateikti policijos pareigūnams, nes pati nurodė, kad po sueities su T. O. ant jos kūno buvo įsiliejusios sperma, o ji viena ilgesnį laiką buvo užsidariusi vonios patalpoje, todėl turėjo realias galimybes spermos likučius net keliais būdais išsaugoti (paslepiant juos vonioje ar išsinešant iš vonios kambario ant savo kūno po drabužiais) ir apie tai pranešti policijos pareigūnams. Ši aplinkybė verčia manyti, kad T. O. teismui sako neabejotiną tiesą, kad neįvyko nei lytinis aktas, nei spermos išsiliejimas. 

Nukentėjusios elgesys iki įvykių, įvykių metu, po įvykio, taip pat teismo, nebuvo vertinamas, nors yra akivaizdu, kad jis netinkamas, o pačios nukentėjusiosios kaltė dėl susiklosčiusių aplinkybių yra didelė, nes ji kelis kartus turėjo puikias galimybes palikti kompaniją, nutraukti bendravimą, išsikviesti policijos pareigūnus, kreiptis pagalbos į degalinės darbuotojus ir panašiai, tačiau to nepadarė, pati sukeldama ir palikdama abejones, kurių praėjus metams laiko neįmanoma išsklaidyti.

Nukentėjusioji civilinė ieškovė G. B. apeliaciniu skundu prašo 2014 m. vasario 4 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir T. O. pagal BK (skunde neteisingai nurodyta - Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso) 150 str. 2 d. paskirti 5 metų 5 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, R. G. ir L. O. pagal BK 150 str. 2 d. paskirti realią 5 metų 5 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti solidariai iš atsakovų T. O., R. G. ir L. O. jos naudai 33 600 (trisdešimt tris tūkstančius šešis šimtus litų) Lt žalai atlyginti.

Apeliantės skunde pažymėta, kad R. G., L. O., T. O. kaltais pripažinti pagrįstai, jų veika kvalifikuota teisingai, todėl šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Tačiau ji nesutinka su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis – T. O. paskirta per švelni bausmė, o L. O. ir R. G. nepagrįstai taikytas BK 62 str., t.y. neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 str. 2 d.), taip pat civilinis ieškinys dėl neturinės žalos atlyginimo turėtų būti visiškai patenkintas.

Teismas neteisingai paskyrė bausmę T. O. pagal BK 150 str. 2 d., nors nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis padarė vieną nesunkų ir vieną sunkų tyčinius nusikaltimus, konstatavo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p. ir nenustatė lengvinančių aplinkybių, todėl skirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę turėjo vykdyti BK 61 str. nuostatas ir, esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, paskirti terimuoto laisvės atėmimo bausmę, ne mažesnę kaip bausmės, numatytos BK 150 str. 2 d. sankcijos vidurkis.

Dėl bausmės nuteistosioms L. O. ir R. G., skunde nurodo, jog nuoširdus gailėjimasis, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, negali būti nustatomas vien pagal pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jis turi būti įvertinamas pagal aplinkybių visumą: iš nuteistųjų pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką, aplinkybes, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą. Nuosprendyje tokie konkretūs faktai nekonstatuoti. Anaiptol, nuteistosios savo pirminiuose parodymuose neigė kaltę ir klaidino ikiteisminį tyrimą, tuo siekė išvengti atsakomybės ir apginti kitą kaltinamąjį. Vėliau jos pripažino savo kaltę ir davė kitokius parodymus, greičiausiai tai jos darė ne laisva valia, o priverstos jau surinktų įrodymų. Būtent L. O. ir R. G. buvo šios veikos įvykdymo iniciatorės.

Byloje nėra patikimų duomenų ir apie tai, kad nuteistosios išlaiko mažamečius vaikus, kurių, dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės, nebūtų kam prižiūrėti. Pareigą prižiūrėti vaikus turi ne tik motina, bet ir vaikų tėvas. O byloje esantys duomenys rodo, kad nuteistoji R. G. gyvena skyriumi su savo sutuoktiniu ir vaikų tėvu, todėl teigti, kad pastarajai paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam prižiūrėti vaikus, nėra pagrindo. Byloje nėra ir jokių duomenų, kad L. O. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam prižiūrėti vaikų. Esant tokiems duomenims, nėra pagrindo nuteistosioms taikyti BK 62 str. Nuosprendyje nėra konstatuota jokių faktinių duomenų, kad BK 150 str. 2 d. numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, kad tokia bausmė nėra adekvati padarytai veikai.

Teismas nepagrįstai civilinį ieškinį dėl 35 000 (trisdešimt penkių tūkstančių litų) Lt neturinės žalos atlyginimo tenkino tik iš dalies. Teismas sutiko, kad dėl įvykio nukentėjusioji patyrė dvasinį sukrėtimą, fizinį ir moralinį skausmą, reputacijos pablogėjimą, tačiau neatsižvelgė, kad jos atžvilgiu buvo atlikti ypatingai ciniški veiksmai, po įvykio dėl nuteistųjų veiksmų ji buvo nuoga viešoje vietoje, vėliau per visą Vilkaviškio miestą anksti ryte apie 5 val., kai jau buvo šviesu, buvo priversta eiti pusnuogė. Be to, po įvykio buvo bloga savijauta, negalėjo miegoti naktimis, sapnuodavosi košmarai. Teismas, įvertindamas žalos dydžio klausimą iš esmės į tai neatsižvelgė, bet atsižvelgė tik į jai padarytą sužalojimų sunkumo laipsnį ir į tai, kad nuteistosios išlaiko mažamečius vaikus. Teismas, vertindamas neturinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str., bet ir CK 6.282 str. bei CK 6.283 str. nurodytais kriterijais, t.y. atsižvelgdamas į žalą padariusiųjų asmenų sunkią turtinę padėtį. Teismas, priteisdamas neturinę žalą, privalėjo pirmiausia atsižvelgti į nusikalstamos veikos pasekmes, o tik po to į nuteistųjų turtinę padėtį. Reikalaujamas priteisti neturtinės žalos dydis neprieštaravo sąžiningumo ir protingumo kriterijams ir yra tinkamo dydžio, įvertinant nuteistųjų veiksmus, jų kaltę bei kilusias pasekmes.

Teisėjų kolegija, atlikus įrodymų tyrimą, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiąją civilinę ieškovę G. B., prašiusią jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo T. O. gynėjos skundą atmesti, nuteistąjį T. O. bei jo gynėją, prašiusius nuteistojo gynėjos skundą tenkinti, o nukentėjusios – atmesti, nuteistąsias R. G. ir L. O. bei jų gynėjus, prašiusius nukentėjusiosios bei nuteistojo gynėjos skundus atmesti, sprendžia, kad nuteistojo T. O. gynėjos advokatės Vilijos Jurčikonienės apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusios G. B. – tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys turi trūkumų, kurie bus aptarti nagrinėjant apeliacinių skundų argumentus, tačiau surinkti įrodymai įvertinti tinkamai, nuteistųjų nusikalstamos veikos taip pat kvalifikuotos tinkamai ir bausmės paskirtos teisingai, bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nepažeisti, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Aukštesnysis teismas nesutinka tik dėl nukentėjusiajai priteisto civilinio ieškinio dydžio.

Apeliacinėje instancijoje buvo atliktas įrodymų tyrimas: siekiant išnagrinėti apeliaciniame skunde nurodytas ginčijamas aplinkybes, buvo apklausti nuteistieji T. O., R. G., L. O., nukentėjusioji G. B., išreikalauta papildoma medžiaga.

Nukentėjusioji G. B. paaiškino, kad su L. O. ne sykį kartu gėrę ir anksčiau, tačiau su kitais nuteistaisiais – niekada. L. O. pažinojo apie pusę metų, anksčiau tokių įvykių nėra buvę, su ja nėra anksčiau susipykusi ar susimušusi, nebuvo viena kitai skolingos. Kiek buvo išgėrę 2013-05-06–07 tiksliai negali pasakyti, tačiau sidro išgėrė daug. T. O. prie jų prisijungė vėliau, nuteistosios su juo gėrė nuo pat ryto. Apie 2-3 valandą nakties metu prie degalinės prasidėjo patyčios ir tęsėsi bute. Iš degalinės ją išsitempė prieš jos valią – laikė už rankų, todėl niekur negalėjo nueiti. Deginti su žiebtuvėliu pradėjo R. G.. Kiti pritarė laikydami. Kai bandė priešintis, gavo smūgius į galvą nuo L. O. ar R. G.. Jokių kitų žmonių nebuvo. L. O. buvo iškvietusi policiją, kad nukentėjusioji laksto nuoga, nes norėjo, kad ją paimtų policija, bet nespėjo išvesti į lauką. Su policija pačiai kalbėti nepavyko. T. O. savo lytinę aistrą tenkino prieš jos valią, nė vienų smurtinių veiksmų ji nenorėjo. T. O. grasino, kad jeigu to nedarys, jie dar labiau muš. R. G. jai įdūrė su peilio galiuku. Aktyviausios buvo L. O. ir R. G., prisijungė ir T. O.. T. O. laikė jėga, kad laižyti R. G. lytinius organus. L. O. tuo metu stovėjo šalia ir taip pat laikė galvą bei liepė tą daryti. Kai ji tenkino T. O. oraliniu būdu, L. O. ir R. G. ją laikė. Nesipriešino, nes dėl vartojamo smurto bijojo, kad ją užmuš. Po įvykio galvojo, kaip greičiau pabėgti iš buto, o ne apie įkalčių išsaugojimą. Pabėgti negalėjo, nes prie durų stovėjo R. G. ir L. O.. Bute tuo metu buvo R. G. 3-5 metų dukros, kitų suaugusiųjų nebuvo. Po įvykio į medikus, psichiatrus nesikreipė, su nuteistaisiais nebendravo. Prieš teismus R. G. atlygino 1400 litų, ir papildomai dar 3105 litų, L. O. atlygino turtinę žalą. Apeliaciniame skunde nurodyta 33600 litų žala apskaičiuota atskaičius tik 1400 Lt. Nuteistosios bandė atsiprašyti, bet ji nemano, kad tai nuoširdus gailėjimasis, tik bandymas išvengti atsakomybės. L. O. ji neatleidžia.

Nuteistoji R. G. paaiškino, kad visiškai pripažįsta kaltę ir gailisi, su kaltinimu sutinka. Tokį savo elgesį aiškina alkoholio įtaka, nors dažnai negirtauja. Ji anksčiau tokios prievartos nėra patyrusi. Tuo metu jokių vaistų nevartojo, kitų kvaišalų nevartojo. Su G. B. skolų ar apkalbėjimų anksčiau neturėjo, ant kažko kito taip pat jokio pykčio ar keršto neturėjo. Nukentėjusiajai atlygino 4505 litų žalos. Žalai atlyginti pinigus skolinosi. Kiek bus priteista žalos, ją atlygins. G. B. bandė atsiprašyti. Įvykio metu jos vaikai miegojo pas T. O. namie, vyras buvo namuose. Po šio įvykio ji išsiskyrė su vyru jo iniciatyva. Vaikai 3 m. ir 5 m. gyvena su ja nuomojamame bute. Šiuo metu apie pusę metų dirba, darbas davė naudos, pradėjo kitaip žiūrėti į gyvenimą. Tėvas prie vaikų auklėjimo neprisideda, nors iš jo pritiesti 600 litų alimentai – kiekvienam vaikui po 300 litų.

Nuteistoji L. O. paaiškino, kad pripažįsta visas kaltinime išdėstytas aplinkybes. Kiek pamena, žalos atlygino virš 1000 litų, daugiau neturėjo iš ko atlyginti, atlygins, kai įsidarbins. Šis įvykis buvo nekasdienis, jis kilo dėl per didelio girtumo. Ji negirtauja, išgeria per šventes. Su G. B. nebuvo jokio pykčio, yra ir anksčiau gėrę ne kartą. Augina vaiką 3 m. amžiaus. Gyvena su mama ir vaiku, pragyvena iš mamos ir vaiko pašalpos. Su vaiko tėvu išsiskyrę.

Nuteistasis T. O. paaiškino, kad kaltu neprisipažįsta, nusikalstamų veikų neatliko.

Prokuroras apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenis dėl R. G. ir ir L. O. buities ir gyvenimo sąlygų.

Dėl T. O. gynėjos advokatės Vilijos Jurčikonienės apeliacinio skundo.

Nuteistojo T. O. gynėja advokatė Vilija Jurčikonienė apeliaciniame skunde neigia nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, tvirtindama, kad dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. nėra duomenų, jog buvo sutrikdyta kitų asmenų rimtis ir pažeista viešoji tvarka, kaltė paremta tik kitų nuteistųjų ir nukentėjusiosios, kurios buvo neblaivios, parodymais.

Dėl kaltinimo pagal BK 150 str. 2 d. neatsižvelgta į pačios nukentėjusios girtumą, dėl ko negalima tikėti jos parodymais. Nėra duomenų, kad nukentėjusioji T. O. lytinę aistrą tenkino prieš savo valią, nes jis jokios prievartos G. B. atžvilgiu nevartojo. Nėra duomenų, kad buvo lytinis aktas, nes nukentėjusioji neišsaugojo spermos pavyzdžio.

Nors T. O. savo kaltę tiek dėl BK 284 str. 1 d., tiek ir dėl BK 150 str. 1 d. viso proceso metu neigė, tvirtindamas, jog jokių nusikalstamų veiksmų nukentėjusios atžvilgiu neatliko, o tik stengėsi užstoti ją nuo iš jos besityčiojančių L. O. ir R. G., tačiau jo kaltę visiškai patvirtina byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus pagal BK 284 str. 1 d., 150 straipsnio 2 dalį, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pakankamai išsamiai ir detaliai išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir nuteistųjų kaltumą padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrindė teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiosios G. B., nuteistųjų L. O. ir R. G. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, apžiūros protokolais, daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, slapto sekimo veiksmų protokolais. Iš dalies kaltę pagrindžia ir paties T. O. nurodytos aplinkybės.

Nesutiktina su apeliante, kad nėra pagrindo tikėti L. O., R. G., G. B. parodymais, nes jos įvykio metu buvo neblaivios ir nesuvokė savo veiksmų. Pabrėžtina, kad šių nuteistųjų ir nukentėjusiosios parodymai buvo duoti joms esant blaivoms, be to, jų parodymai yra gana nuoseklūs, pakankamai tikslūs ir esminėse detalėse sutampantys tarpusavyje. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats T. O. įvykius atpasakoja analogiškai šiems parodymams, taigi abejoti jų patikimumu nėra jokio pagrindo.  Tai, kad jį kaltinančias detales neigia, savo veiksmus bando pateisinti, traktuodamas juos kaip pagalbos teikimą, nurodo, kad įvykius tik stebėjo, tačiau juose nedalyvavo, laikytina tik bandymu išvengti atsakomybės.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1 d.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veiką pagal BK 284 str. 1 d. kvalifikuojantis požymis yra tai, kad dispozicijoje numatyti veiksmai turi būti atlikti viešoje vietoje. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-796/2007, 2K-367/2012, 2K-27/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į suformuotą doktriną, apeliantė neteisingai tvirtina, kad viešoji tvarka nebuvo pažeista, nes L. O., R. G., T. O. veiksmų G. B. atžvilgiu niekas iš pašalinių žmonių nematė. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, nuteistieji veiką prieš nukentėjusiąją atliko lauke prie X degalinės, neabejotina, kad ši vieta laikytina viešąja vieta, nes joje be jokių apribojimų galėjo patekti degalinės klientai, darbuotojai, atsitiktiniai asmenys, kurie būtų priversti stebėti nuteistųjų įžūlų, smurtinį, žeminantį elgesį nukentėjusios atžvilgiu.

Iš BK 284 str. 2 d. dispozicijos matyti, kad aptariama veika gali būti padaryta alternatyviais būdais, be to, šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, gyvūno kankinimas kitų žmonių akivaizdoje, trukdymas kitiems asmenims dirbti, mokytis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229/2014).

Byloje nustatyta, kad G. B. buvo sumušta, nudeginti gaktos plaukai (1 t., 107-108 b. l.) Taigi fizinio smurto faktas prieš nukentėjusiąją buvo patvirtintas specialisto išvadomis. Išvadose nurodyta, kad nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą. BK 284 str. 1 d. kvalifikavimui nėra būtinas realus sveikatos sutrikdymas, svarbu, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo pavartotas smurtas. Fizinis smurtas prieš asmenį viešoje vietoje, jei dėl tokio smurto sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, pažeidžiama viešoji tvarka, ir apima BK 284 straipsnio 1 dalis (kasacinė nutartis Nr. 2K-130/2013).

Fakto, kad prieš G. B. buvo vartotas smurtas ir iš jos buvo tyčiojamasi, kaltinime nurodytais būdais, neneigia ir pats nuteistas, tačiau jis menkina savo vaidmenį šiuose veiksmuose. Visgi nuteistosios L. O. ir R. G., nukentėjusioji G. B. nuosekliai paaiškino, kad T. O. prisidėjo prie šios veikos laikydamas nukentėjusios kojas, kai R. G. žiebtuvėliu degino nukentėjusios gaktos plaukus. Nors nuteistasis tvirtino bandęs ginti nukentėjusiąją, tačiau niekaip nebandė užkirsti kelio ir fizinio smurto vartojimui, kai R. G. nukentėjusiąją permetė ant žemės ir nemažiau penkių kartų spyrė, o dargi priešingai, laikydamas nukentėjusiąją, neleido jai priešintis ir taip sudarydamas galimybes R. G. toliau vykdyti savo sumanymą.

Taigi, aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad T. O. veiksmai ne tik draudžiami įstatymo ir atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius, jais dar kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą. T. O. nepaisė ir to, kad jo elgesys žemino nukentėjusiąją, vertė ją pasijusti paniekinta, padėjo R. G. realizuoti savo įžūlų elgesį, dėl kurio nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Jis, kaip suaugęs sąmoningas asmuo, turėjo suprasti, kad tokiu smurtiniu elgesiu – nukentėjusios spardymu, kūno plaukų deginimu – jai mažiausiai bus sukeltas fizinis skausmas, o pasekmės galėjo būti ir sunkesnės. Taigi tokie jo veiksmai aiškiai ir realiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, jie buvo tyčiniai.

Dėl kaltės pagal BK 150 str. 2 d.

T. O. neigia ir seksualinės prievartos panaudojimą, teisindamasis tuo, kad G. B. lytiškai jį tenkinti vertė kitos nuteistosios, tačiau realiai jokie veiksmai nebuvo atlikti, jis savo veiksmais nevertė G. B. seksualiniai tenkinti nei jo, nei R. G.. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusioji pati dėl girtumo galėjo elgtis seksualiai neadekvačiai, be to, ji nesiėmė priemonių išsaugoti nuteistojo spermos pavyzdžių, todėl nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų prievartos faktą.

Sutiktina su apeliantės skundu, kad lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tačiau apeliantė teigia, kad nėra jokių duomenų, jog T. O. elgėsi taip, kad nukentėjusiajai keltų baimę, tą nurodo ir nukentėjusioji. Visgi bylos duomenys paneigia apeliantės argumentus.

Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą; taip pat toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros; be to, toks asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo ar tenkino lytinę aistrą. Taigi, nustačius kelių asmenų bendrą tyčią išžaginti ar seksualiai prievartauti žmogų, išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju gali būti pripažintas visiškai ar iš dalies šių nusikalstamų veikų sudėtis realizavęs asmuo. Esant bendrai tyčiai išžaginti ar seksualiai prievartauti asmenį, besąlygiškas aktyvus pritarimas bendrininkų veiksmams, abejingumas aukos padėčiai leidžia įžvelgti psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį arba kitokį atėmimą galimybės priešintis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2012, 2K-315/2014). Pažymėtina, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013).

Byloje esantys duomenys – specialisto išvada – patvirtina, kad G. B. atžvilgiu buvo vartotas fizinis smurtas. R. G. ir L. O. patvirtino, kad jos G. B. išrengė, mušė, degino cigaretes, atėmė drabužius ir kitus daiktus, neleido pasišalinti iš buto ir vertė seksualiai patenkinti R. G. bei T. O.. Nuteistosios nenurodė, kad nukentėjusios elgesys būtų rodęs bent mažiausią polinkį į tokius seksualinius santykius, ar jos anksčiau būtų turėję tokių santykių, dėl ko būtų galima manyti, kad tai buvo nusistovėjusi šios grupės bendravimo forma, o nukentėjusioji pati elgėsi provokuojamai, siekdama tokių santykių.

Pats nuteistasis T. O. neneigia, kad tiesiogiai stebėjo 2013-05-07 įvykius, kurių metu G. B. buvo seksualiai prievartaujama R. G., matė visas aplinkybes, žinojo, kad prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas fizinis smurtas, psichinė prievarta, tačiau neigia pats prie to prisidėjęs. Visgi nuteistasis teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme pripažino, kad tam tikras seksualinis kontaktas su nukentėjusiąja buvo. T. O. parodė, kad kitos kaltinamosios jam numovė kelnes ir vertė nukentėjusiąją tenkinti jo lytinę aistrą. Beje, nuteistosios R. G. ir L. O. iš esmės pripažino šias aplinkybes, išskyrus, kad kelnes nuteistasis nusimovė pats. Nuteistasis pripažino, ir tai, kad nukentėjusioji pasilenkė prie jo ir lūpomis galėjo paliesti jo lytinį organą, tačiau jis to nelaiko lytiniu aktu, nes realiai jis nebuvo lytiškai patenkintas.

Vertinant faktines aplinkybes ypač svarbu pažymėti, kad seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali. Teorijoje ir teismų praktikoje šio, kaip ir kitų nusikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, pabaigos momentas siejamas ne su veikos pabaiga, o su jos pradžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-854/2003). Šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-315/2014). Taigi, atsižvelgus ir į kasacinės instancijos suformuotas nuostatas, net ir tuo atveju, kai kaltinamas asmuo nebuvo seksualiai patenkintas, seksualinis kontaktas neužsibaigė ejakuliacija, prievartos faktas išlieka, todėl apeliantės teiginiai, jog nukentėjusioji privalėjo prieš ją panaudotą prievartą pagrįsti kaltininko spermos pavyzdžiais, yra visiškai nepagrįsti. Be to, nukentėjusioji tokios pareigos neturėjo ir iš jos tokio elgesio negalima reikalauti. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistoji L. O. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino nukentėjusios parodymus, jog T. O. spermą išliejo jai ant veido (2 t., b. l. 17). Šių parodymų L. O. neneigė ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistosios L. O. ir R. G. pripažino, kad nukentėjusiąją nuogai išrengė ir fizinį smurtą vartojo tik jos, to neneigia ir nukentėjusioji, tačiau T. O. grasino nukentėjusiajai, kad nepatenkinus jo ir R. G. seksualinių įgeidžių, jis pakvies daugiau draugų, kuriuos ji visus turės patenkinti, t.y. vartojo psichinę prievartą – tai patvirtino nukentėjusioji ir nuteistoji L. O.. Taigi, T. O. išreikštas grasinimas, pasinaudojimas bendrininkių palaužtu nukentėjusiosios pasipriešinimu, tenkinti lytinę aistrą, negali būti traktuojamas niekaip kitaip, kaip nusikalstamas.

Nuteistosios patvirtino, jog T. O. prisidėjo ir versdamas G. B. seksualiai tenkinti R. G. – jis laikė nukentėjusios galvą. Pats T. O. taip pat nurodė, kad buvo priėjęs prie moterų ir palietė nukentėjusios galvą, kai ši seksualiai tenkino nuteistąją, paklausė „ar skanu“. Tai, kad jis nurodo nelaikęs, o tik palietęs nukentėjusiosios galvą vertintinas kaip bandymas sušvelninti savo veiksmus. Visgi šis faktas dar kartą patvirtina, jog nuteistasis realiais veiksmais prisidėjo prie fizinės prievartos nukentėjusios atžvilgiu.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus kasacinio teismo išaiškinimus dėl bendrininkavimo išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bylose, T. O. pagrįstai pripažintas seksualinio prievartavimo vykdytoju. Nors jis ir ne taip aktyviai dalyvavo fiziniuose veiksmuose, palaužiant nukentėjusios pasipriešinimą, kaip kitos nuteistosios, tačiau matydamas, kad prieš nukentėjusiąją yra vartojamas fizinis smurtas, ji buvo išrengta, atimti jos rūbai, kiti daiktai, ji buvo mušama, į ją deginamos cigaretes, ir pritardamas tokiems veiksmams pasyviu stebėjimu, pats pavartodamas psichinį spaudimą ir fizinį kontaktą, pasinaudojo palaužtu nukentėjusios pasipriešinimu, vertė ją prieš jos valią tenkinti jo ir R. G. lytinę aistrą, patvirtina, kad jis bendrai su nuteistosiomis L. O. ir R. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 2 dalyje, todėl nuteistojo T. O. gynėjos advokatės Vilijos Jurčikonienės apeliacinis skundas atmestinas ir šioje dalyje.

Dėl nukentėjusios G. B. apeliacinio skundo.

Nukentėjusioji G. B. nesutinka su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis ir prašo jas sugriežtinti. BK 150 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 8 metų. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. O. paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra trumpesnė nei BK 150 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Ir nors nukentėjusioji nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo T. O. skirti penkerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teismas jam pritaria. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų BK VIII skyriuje ir įvertino visas bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes. 

BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Įstatymo leidėjo ir teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, teismas skirdamas bausmę, privalo įvertinti visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios turi vienodą teisinę reikšmę. Ne mažiau svarbu, paskiriant bausmę kaltininkui, yra ir teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris neatskiriamas nuo konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimo. Pagal teismų praktiką tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007).

Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną T. O. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikų padarymui bei nenustatė nė vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Visgi viena sunkinanti aplinkybė nėra absoliutus pagrindas, neleidžiantis skirti mažesnės nei sankcijos vidurkis, bausmės.

Nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi, todėl bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. O tam būtina įvertinti kaltininko asmenybės pavojingumą, kaltininko nusikalstamo elgesio priežastis ir motyvus, asmenybės ypatumus, užsiėmimą, ankstesnį elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo.

Apylinkės teismas įvertino, kad T. O. padarė vieną nesunkų ir vieną sunkų tyčinius nusikaltimus, savo kaltės nepripažino, per metus baustas administracine tvarka, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nenustatyta nė vienos lengvinančios ir visas šias aplinkybes įvertino kaip labiau neigimai nei teigiamai charakterizuojančias asmenį. Tačiau, nors jis yra anksčiau teistas, teistumai išnykę, pateiktose Lukiškių TI-K ir UAB „S. M.“ charakteristikose O. O. asmenybė įvertinta teigiamai, jo vaidmuo nusikaltimų daryme nebuvo itin aktyvus, jis nebuvo iniciatorius, nukentėjusiosios atžvilgiu nevartojo reikšmingo fizinio smurto, realizuodamas BK 150 str. 2 d. numatytą veiką pasinaudojo jau palaužtu nukentėjusiosios pasipriešinimu. Nukentėjusioji nurodė, kad T. O. vienu momentu bandė sulaikyti kitas nuteistąsias, kad ji galėtų pabėgti, tačiau jam nepavyko. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti T. O. paskyrus mažesnę, tačiau artimą BK 150 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui – trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Pritartina apylinkės teismui, kad toks bausmės dydis yra adekvatus padarytai nusikalstamai veikai ir nelaikytinas per švelnia bausme. 

Nukentėjusioji prašo sugriežtinti ir L. O. ir R. G. bausmes, paskirtas už BK 150 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą, paskiriant joms po 5 metus 5 mėnesius laisvės atėmimo. Nors BK 150 str. 2 d. numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas, apylinkės teismas L. O. ir R. G. skyrė švelnesnės rūšies laisvės apribojimo bausmę po dvejus metus, tačiau iš nuosprendžio neaišku, kuria teisės norma, priimdamas tokį sprendimą, teismas vadovavosi. Vertinant bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, teismas tenurodė, kad BK 150 str. 2 d. numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kad bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui (BK 41 str. 2 d. 5., 54 str. 3 d.), tačiau toliau nurodo, kad yra ir BK 62 str. įtvirtintos sąlygos, kurioms esant įstatymas numato galimybę skirti švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę.

BK 54 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė – teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmės rūšį teismas gali vadovaudamasis BK 62 str. 1-2 d. ir BK 54 str. 3 d. normomis.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 307 str. 1 d. 3 punktas numato, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas baudžiamasis įstatymas pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu, t.y. nurodomas baudžiamojo kodekso ne tik specialiosios, bet ir bendrosios dalies straipsnis, jeigu toks yra taikomas. Švelnindamas bausmę, jeigu BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis), ar skirdamas švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 straipsnio 1, 2 arba 4 dalys), teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje privalo nurodyti minėtus straipsnius ir jų dalis bei punktus. Šiais pagrindais švelninamos bausmės, paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas, o ne jas subendrinus. Šiuo atveju rezoliucinėje nuosprendžio dalyje visiškai nenurodyta, kokia BK bendrosios dalies norma vadovavosi teismas, o motyvuojamojoje dalyje nurodytos abi normos.

Teismų praktikoje yra nustatyta, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005; 2K-594/2005; 2K-632/2007, 2K-77/2007;2K–395/2007; kt.), taigi pirmiausia turi būti svarstoma ar yra galimybė taikyti pastarojo straipsnio nuostatas.

BK 62 straipsnyje nustatyta bendrosios taisyklės išimtis, kad teismas turi teisę skirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje nustatyta bausmė, tada, kai, jo nuomone, švelniausia BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė yra per griežta ir bausmės paskirtis gali būti pasiekta paskyrus švelnesnę bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-713/2007).

BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodyta sąlygų visuma, tik kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Teismas gali taikyti BK 62 straipsnį tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad teismas, taikydamas BK 62 straipsnį, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnio nuostatomis, reikalaujančiomis, jog paskirtąja bausme turi būti siekiama visų šiame straipsnyje nurodytų tikslų.

Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra įstatymo numatyta galimybė R. G. ir L. O. atžvilgiu taikyti BK 62 str. nuostatas.

Kaip matyti iš BK 62 straipsnio 1 dalies, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatyta aplinkybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2007, 2K-49/2012).

Priešingai nei įsitikinusi nukentėjusioji, pripažintina, kad R. G. ir L. O. visiškai pripažino savo nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamas veikas, atlygino padarytą turtinę bei dalį neturtinę žalos, išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, taigi yra teisinės galimybės BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p. pagrindu paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 150 str. 2 d. sankcijoje.

Apylinkės teismas pagrįstai kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažino tai, kad kaltinamosios prisipažino padariusios baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir dėl jų gailisi. Tokia išvada darytina įvertinus, kad R. G. ir L. O. jau pirmųjų apklausų metu davė pakankamai išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, neneigė savo kaltės, prisipažino ir dėl to gailėjosi. Savo parodymų nekeitė ir teisminio nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Būtent jų parodymai padėjo atskleisti nusikalstamų veikų aplinkybes, patvirtintino nukentėjusiosios parodymus ir padėjo nustatyti T. O. kaltę, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad jos padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamas veikas.

Teisme nuteistosios atsiprašė nukentėjusiosios ir apgailestavo dėl savo elgesio. R. G. siekė atsiprašyti nukentėjusios dar iki teismo, bandė tai padaryti per socialinį tinklą „Facebook“. L. O. taip pat gailėjosi dėl savo veiksmų, išsakė savikritišką požiūrį į buvusį elgesį, krimtosi dėl padarytų veikų, vertino jas neigiamai. Nukentėjusioji pati nurodė, kad nenorėjo turėti su kaltinamaisiais jokių kontaktų, todėl nuteistosios negalėjo jos atsiprašyti asmeniškai iki teismo. Be to, R. G. iki nuosprendžio priėmimo atlygino nukentėjusiajai 1400 litų, o apeliacinės instancijos teisme atlygino dar 3105 litus, nurodo, kad sutinka su nukentėjusios reikalaujamu ieškiniu ir stengsis jį visiškai atlyginti. L. O. atlygino 1068 litus turtinę žalą, taip pat sutinka atlyginti bet kokio dydžio priteistą neturtinę žalą.  Taigi, tai rodo, kad nuteistosios suvokė savo veiksmų pasekmes, tinkamai neigiamai įvertino savo elgesį ir deda pastangas savanoriškai sumažinti savo veiksmais nukentėjusiajai padarytą žalą, o tai patvirtina, jog nuteistųjų gailestis yra nuoširdus.

Apeliantė nesutinka ir su tuo, kad nuteistosioms praradus laisvė nebus kam tinkamai pasirūpinti jų mažamečiais vaikais. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014-07-08 pažyma Nr. VT14-968, kurioje konstatuota, kad R. G. gyvena tik su savo nepilnamečiais vaikais: G. G., gim. (duomenys neskelbtini) ir M. G., gim. (duomenys neskelbtini), nuomojame bute. Buitinės ir gyvenimo sąlygos atitinka vaikų poreikius ir interesus yra tinkamos. Tarp R. G. ir jos sutuoktinio S. G. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-01-14 sprendimu patvirtinta gyvenimo skyrium (separacijos) sutartis, kuria nustatyta, kad nepilnametės dukros lieka gyventi su motina. Išties neginčytina, kad pareiga prižiūrėti vaikus tenka ir jų tėvui, tačiau atsižvelgiant į itin jauną vaikų amžių – 5 ir 3 metai – manytina, kad išsaugoti motinos ryšį su vaikais yra ypatingai svarbu, nes ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė gali neigiamai paveikti susiklosčiusius tvirtus socialinius ryšius su mažamečiais vaikais, turėti neigiamos įtakos tolesniam jų fiziniam ir psichiniam vystymuisi. Tokia bausmė netenka esmės ir teisinės reikšmės. Be to, pati R. G. yra jauno amžiaus, šiuo metu dirba, darbdavys ją charakterizuoja teigiamai, anksčiau neteista, taigi nėra linkusi pažeidinėti įstatymus, tai nebuvo tipiška jos elgesiui situacija, ji pati išreiškė smerkiantį požiūrį į tokį savo elgesį, taigi manytina, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir realiai neapribojant nuteistosios laisvės.

L. O. atžvilgiu taip pat susiklosčiusi tapati situacija. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014-07-08 pažymoje Nr. VT14-968 nurodyta, kad L. O. savo sūnų L. N., gim. (duomenys neskelbtini), augina viena, kartais jį prižiūri jos mama. Gyvena nuomojame kambaryje bendrabutyje, tačiau gyvenimo sąlygos vaikui tinkamos. Šeima nėra įrašyta į Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Su vaiko tėvu išsiskyrusi, ryšių nepalaiko, retkarčiais vaiką padeda prižiūrėti jos mama. Taigi, realiai apribojus L. O. laisvę, jos mažametis sūnus netektų būtinos motinos priežiūros, būtų nutraukti itin svarbūs socialiniai ir psichologiniai ryšiai, kas kaip ir pirmuoju atveju, turėtų neigiamos įtakos tolesniam vaiko fiziniam ir psichiniam vystymuisi. Be to, L. O. yra labai jauno amžiaus, šis jos nusikalimas pirmas, anksčiau nėra teista, taigi nusikalstamas elgesys jai nėra būdingas, šiuo metu mokosi VšĮ (duomenys neskelbtini), siekia įgyti kirpėjos specialybę, baigusi tikisi įsidarbinti, pasiryžusi laikytis tinkamo gyvenimo būdo, nepažeidinėti įstatymų. Ir šiuo atveju sutiktina su skundžiamu nuosprendžiu, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai neapribojant nuteistosios laisvės.

Pastebėtina, kad įstatymas nedraudžia švelninti atsakomybės net ir nustačius sunkinančią aplinkybę, kaip šiuo atveju tai, kad baudžiamojo įstatymo numatytą veiką R. G. ir L. O. padarė būdamos apsvaigusios nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai).

Iš aptartų aplinkybių visumos darytina išvada, kad nors apylinkės teismas ir nekonkretizavo savo sprendimo, tiksliai nenurodydamas, kuria teisės norma vadovavosi skirdamas švelnesnės rūšies bausmę, tačiau teisingai įvertino, kad yra tam būtinos svarbios aplinkybės, kad švelnesnės nei įstatymo numatyta bausmės paskyrimas yra aiškiai proporcingas veikos pavojingumui, ir paskiriant nuteistosioms su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, jos bus pakankamai nubaustos, bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, pasiekti bausmės tikslai, todėl nukentėjusiosios G. B. apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, nurodant, kad L. O. ir R. G. bausmės už BK 150 str. 2 d. nusikaltimo padarymą skiriamos taikant BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde taip pat prašo visiškai patenkinti jos civilinį ieškinį ir solidariai iš nuteistųjų priteisti 33 600 Lt žalos atlyginimui.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu G. B. pareiškė civilinį ieškinį 1068 Lt turtinės ir 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui (1 t. b. l. 114). Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo L. O. atlygino turtinę žalą, o R. G. – dalį neturtinės žalos – 1400 Lt, todėl nukentėjusioji sumažino savo ieškinį šioms sumoms.  Tačiau pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tenkino nukentėjusios civilinį ieškinį ir iš nuteistųjų solidariai priteisė atlyginti 18 600 Lt, motyvuojant tuo, kad prašoma priteisti 35 000 litų suma neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgus, kad kaltinamosios L. O. bei R. G. išlaiko mažamečius vaikus, į jų turtinę padėtį, į nukentėjusiosios patirtų sužalojimų sunkumo laipsnį, yra neadekvati padarytos žalos mastui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Skirtingi asmenys net ir analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, gana dažnai, net ir analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius. Todėl svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, seksualinė prievarta, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Taigi, nors byloje nustatyta, kad dėl nusikaltimų G. B. patyrė tik nežymų sveikatos sutrikdymą, jautė fizinį skausmą, tačiau jos atžvilgiu buvo įvykdyti ypatingai įžūlūs, žeminantys veiksmai – buvo pažeisti net keli įstatymo saugomi ypatingai svarbūs gėriai – asmens sveikata ir seksualinio apsisprendimo laisvė, neliečiamumas. Nuteistieji tiesiogine tyčia brutaliu, žeminančiu elgesiu tyčiojosi iš nukentėjusiosios, ją mušė, viešoje vietoje išrengė nuogai, degino gaktos plaukus, vėliau tęsė savo smurtinius veiksmus bute, vėl išrengė nukentėjusiąją nuogai, neleido išeiti iš buto, mušė, grasino, gesino į jos kūną cigaretes, taip versdami tenkinti lytinę aistrą net dviem asmenim – vyrui ir moteriai. Iš nukentėjusios buvo atimti ir negražinti jos rūbai, todėl pasprukusi iš nusikaltimo vietos, ji buvo priversta grįžti namo pusnuogė, dėl ko taip pat jautė pažeminimą. Be to, neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais net kelių kaltininkų veiksmais, iš kurių viena buvo jos pažįstama, su kuria ji palaikė draugiškus ryšius ir ja pasitikėjo, kas verčia nukentėjusiąja ir šiuo metu nebepasitikėti aplinkiniais, riboja jos galimybes bendrauti. Nukentėjusioji nurodo, kad dėl patirtų pažeminimų dar ir dabar jaučiasi blogai, negali miegoti naktimis, sapnuoja košmarus, ją kamuoja slogus tos nakties įvykių prisiminimas. Teismo nuomone, be abejonės, nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų kentė fizinį skausmą, dėl patyčių, seksualinio prievartavimo patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, psichinius bei kt. sveikatos sutrikimus, kurie turi būti atlyginti teisingai.

Nors apylinkės teismas, nustatinėdamas neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgė į tai, kad L. O. bei R. G. išlaiko mažamečius vaikus, tačiau nukentėjusios dėl nusikalstamų veikų patirtos moralinės žalos satisfakcija turi prioritetinę reikšmę nei finansiniai nepatogumai, kuriuos patirs nuteistieji. Be to, nuteistieji yra jauno amžiaus, darbingi, pareikštos žalos sumą privalo atlyginti bendrai visi trys asmenys atlikę nusikalstamus veiksmus, todėl nemanytina, kad 33 600 Lt suma būtų itin didelė ir nepakeliama našta, o nuteistieji neturėtų galimybės ją atlyginti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgus į nusikalstamų veikų pobūdį, jų pavojingumą, kilusius padarinius, nusikalstamas veikas padariusių asmenų bei nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, nukentėjusiosios patirtą skriaudą atlyginti gali tik jos prašomo dydžio ieškinys, kuris nevertintinas kaip per didelis ar neprotingas. Toks žalos dydis nepažeidžia ir nusistovėjusios teismų praktikos.

Pažymėtina, kad dalį sumos – 3105 Lt atlygino R. G., todėl ieškinys mažinamas, įskaitant šią sumą.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. O., išlaidas iki 2014 m. rugsėjo 19 d. sudaro 240 litų (69,51 EUR), o antrinės teisinės pagalbos, teikiamos T. O. – 220 litų (63.72 EUR) dydžio advokato užmokesčiai ir šios sumos priteistinos valstybės naudai. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliaciniame procese siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą dėl priimto nuosprendžio nuteistųjų padėtį bloginančiais pagrindais, padavė ir nukentėjusioji G. B., todėl valstybė privalėjo užtikrinti galimybę nuteistiesiems pasinaudoti teise į gynybą, nepaisant jų turtinės padėties. Išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš nuteistųjų gali būti laikomas ribojančiu jų galimybes pasinaudoti tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Be to, nukentėjusios skundas tenkintas tik iš dalies ir tik civilinio ieškinio dalyje. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų L. O. ir T. O. nepriteistinos.

Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos išvados dėl nuteistųjų kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, T. O., R. G. ir L. O. paskirtos bausmės individualizuotos teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir BK 41 numatytų nuostatų, todėl nuosprendžio šioje dalyje apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo keisti.

Nuosprendis keistinas dalyje dėl R. G. ir L. O. paskirtų bausmių, nurodant, kad skiriant bausmę taikytinos BK 61 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p. nuostatos, tačiau bausmės rūšis ir dydis nekeičiami. Taip pat nuosprendis keičiamas dalyje dėl nukentėjusios G. B. pareikšto civilio ieškinio, šį ieškinį tenkinant visiškai ir priteisiant jį atlyginti solidariai iš visų nuteistųjų. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p.,

n u t a r i a:

Nukentėjusiosios civilinės ieškovės G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai. Priteisti solidariai iš nuteistųjų T. O., L. O., R. G. – 30495 Lt (trisdešimt tūkstančių keturis šimtus devyniasdešimt penkis litus) – nukentėjusiajai G. B. neturtinės žalos atlyginimui.

Patikslinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalį dėl L. O., R. G. bausmės paskyrimo pagal BK 150 str. 2 d., šioje dalyje išdėstant jį taip:

R. G., pripažintą kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 2 d., taikant BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p., nubausti laisvės apribojimo bausme 2 (dvejiems) metams.

L. O., pripažintą kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 2 d., taikant BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p., nubausti laisvės apribojimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Nuteistojo T. O. gynėjos advokatės Vilijos Jurčikonienės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                              Egidijus Jonas Grigaravičius

Teisėjai                                                                      Jūratė Jakubonienė

                                                                             Rimas Švirinas