Pranešėjas A. Saulėnas                                                                   Civilinė byla Nr. 2A-657-622/2013

Teisėja E. Pauliukienė                                                                    (Proceso Nr. 2-06-3-14477-2011-8)

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos

 (S)

                                                                                                       21.4.1.1; 112.21

  

                                 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2013 m. gegužės 10 d.

Klaipėda

 

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Saulėno, kolegijos teisėjų Alonos Romanovienės, Erikos Misiūnienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo K. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-04 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovams O. P. J., N. P., D. P. (D. P.), tretiesiems asmenims Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarei A. B., V. P. (V. P.), UAB „Medikanos“ diagnostikos ir gydymo centrui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo bei pagal atsakovės O. P. J. priešieškinį ieškovui K. J., tretiesiems asmenims N. P., V. P., D. P., Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarei A. B., UAB „Medikanos“ diagnostikos ir gydymo centras dėl asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo,

 

n  u  s  t  a  t  ė :

           

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančias: 2003-01-07 (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą tarp atsakovų O. P. J. ir D. P., 2010-09-07 (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą tarp atsakovų O. P. J. ir N. P., 2010-09-07 nekilnojamųjų daiktų: 141/1131 dalies žemės sklypo, 18071/79045 dalies pastato – poliklinikos su kavine, ¼ dalies kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, ir taikyti restituciją. Nurodė, kad atsakovės sudaryti sandoriai yra nesąžiningi, sudaryti be jo, kaip sutuoktinio sutikimo, nors ginčijamais sandoriais perleistas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas. 2004-06-15 jo duotas sutikimas dėl turto pardavimo, kuris buvo parduotas tik 2010-09-07 negali būti vertinamas kaip atitinkantis jo valią, nes po šio sutikimo, atsakovės perleistas turtas buvo pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis. Santuokos metu buvo įregistruota UAB (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centras, kuri buvo reorganizuota iš individualios atsakovės įmonės, iš bendrų santuokoje įgytų lėšų suformuojant 10 000 Lt įstatinį kapitalą. Atsakovė, sudarydama UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, jo kaip sutuoktinio sutikimo neturėjo. Atsakovės sudaryti sandoriai pažeidė jo kaip sutuoktinio teises, todėl jie yra neteisėti.

Atsakovė O. P. J. pateikė priešieškinį, prašė pripažinti jos asmenine nuosavybe 141/1131 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir 10 paprastųjų vardinių (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centras akcijų.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-12-04 sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino, pripažino nekilnojamojo turto – 141/1131 žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini)ir 10 vardinių (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centro akcijų asmenine atsakovės O. P. J. nuosavybe; priteisė iš ieškovo atsakovei O. P. J. 2 665 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovei N. P. 242 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovui D. P. 242 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei 1162,25 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad ginčo turtas, kurių  bendrasavininkė yra atsakovė, buvo suremontuotas iki 1996-06-17. Po santuokos sudarymo atsakovė jokio turto, adresu (duomenys neskelbtini) neįgijo ir joks jai priklausančio turto pagerinimas nebuvo atliktas. Kiti bendraturčiai pagerino jiems priklausantį turtą, todėl atsakovės asmeninė nuosavybė santuokos metu iš šeimos lėšų nepagerėjo. Žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini) buvo parduotas  visiems dalinės nuosavybės bendraturčiams, todėl atitinkama žemės sklypo dalis buvo įgyta tik atsakovės vardu asmeninės nuosavybės teise ir taip buvo išreikšta visų sandoryje dalyvavusių bendraturčių valia, todėl jungtinė sutuoktinių nuosavybė pagal šį sandorį neatsirado. Be to, nuo 1998-1999 metų J. šeima gyveno užsienyje, o atsakovės vardu  veikė įgaliotinė jos motina  N. P., kuri atsakovės vardu išreiškė norą išpirkti valstybinę žemę, o už šį turtą savo lėšomis sumokėjo atsakovės tėvas, todėl ieškovas, kaip atsakovės sutuoktinis neįgijo teisės į šį turtą, t. y. 141/1131 žemės sklypo dalį, todėl pripažino jį asmenine atsakovės nuosavybe. Nurodė, kad ieškovas neprisidėjo prie įmonės įkūrimo ar kapitalo sukaupimo. Individuali įmonė buvo modifikuota į uždarąją akcinę bendrovę. Ieškovas neįrodė, kad šio pertvarkymo metu jo asmeninėmis ar šeimos lėšomis buvo įkurta nauja įmonė, todėl pagrindo vienintelės atsakovės akcininkės tėvų įsteigtas akcijas laikyti bendrąja jungtine nuosavybe nėra. Teismas sprendė, kad byloje pakanka įrodymų sprendimui priimti, todėl vadovaudamasis proceso koncentracija ir ekonomiškumu, ieškovo prašymą dėl atsakovų įsigyto nekilnojamojo turto ir (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centro buhalterinės ekspertizės skyrimo atmetė.

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo          2012-12-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, paskirti byloje nekilnojamojo turto ir UAB (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centro buhalterinę ekspertizę, priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismas neobjektyviai, šališkai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas  pažeidė rungimosi principą, nepagrįstai atmetęs prašymą dėl nekilnojamojo turto bei įmonės buhalterinės ekspertizės atlikimo, tokiu būdu užkirtęs teisę realizuoti teisę įrodyti ieškinio aplinkybes, nes kitokiu būdu įrodyti nekilnojamojo turto atliktų pagerinimų masto po santuokos sudarymo ir įmonės gautų pajamų dydžio, negalėjo. Nesutinka su teismo išvada, kad santuoka įregistruota        (duomenys neskelbtini), nes jo ir ieškovės santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ginčo turtas rekonstruotas iki santuokos sudarymo, ir turtas daugiau nebuvo gerinamas. Santuokos metu buvo atlikta turto rekonstrukcija ir jo vertė padidėjo dvigubai, todėl šis turtas nebebuvo tik atsakovės asmeninis. Nesant valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje nurodytos sąlygos, kad žemės sklypo dalį atsakovė O. P. J. įgyja asmenine nuosavybe, nesant jo, kaip sutuoktinio sutikimui, kad atsakovė šį turtą įgytų asmenine nuosavybe, ginčo žemės sklypas įgytas santuokos metu, nepriklausomai nuo to, kad yra registruotas vieno sutuoktinio vardu, yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir šiam turtui perleisti buvo būtinas kito sutuoktinio sutikimas. Teismas nepagrindė jokiais motyvais savo išvados, kad sandoryje dalyvavę bendraturčiai išreiškė valią, kad žemės sklypo dalį atsakovė įgytų asmeninės nuosavybės teise. Nurodo, kad 2004-06-15 sutikimas buvo išduotas iki turto rekonstrukcijos, todėl pagerinus turtą, sutuoktinis turėjo gauti sutikimą iš naujo. Be to, ginčijama sandoris sudarytas 2010-09-07, o sutikimas duotas prieš 6 metus, ir sandorio sudarymo dieną jau nebegaliojo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jis kaip sutuoktinis neprisidėjo prie bendrovės įkūrimo ar kapitalo kaupimo. Santuokos metu atsakovės įsteigta individuali įmonė išplėtė savo veikla ir buvo reorganizuota, o jos vertė ir paslaugų mastas išsiplėtė. Tiek žemės sklypas, tiek akcijos yra įgytos santuokoje, todėl yra bendroji jungtine sutuoktinių nuosavybė.

Atsakovė O. P. J. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pagrįstai atmetė prašymą skirti nekilnojamojo turto ekspertizę bei įmonės buhalterinę ekspertizę, nes aplinkybės susijusios su turto verte, bendrovės pelningumu ir jos plėtra nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl ieškovo teisė įrodyti ieškinio aplinkybes nebuvo pažeista. Ieškovas neprisidėjo prie bendrovės įkūrimo ir kapitalo kaupimo.

Trečiasis asmuo V. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad šalių santuoka buvo įregistruota tik 2000-02-02. Į gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini rekonstrukciją investavo savo šeimos lėšas, todėl nei ieškovas, nei atsakovė į gyvenamojo namo rekonstrukciją nėra investavę. Ieškovas 2004-06-15 pasirašė sutikimą, kad atsakovė parduotų jai priklausantį turtą, t. y. ginčo žemės sklypą ir statinius, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovo duoto sutikimo metu atsakovė jau turėjo nuosavybės teisę į šį žemės sklypą ir ieškovas davė sutikimą šį turtą parduoti, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad ši dalis žemės sklypo turėtų būti pripažinta bendrąją jungtine nuosavybe. Ieškovas niekada nesirūpino ir nesidomėjo įmonės veikla, nes turėjo savo verslą užsienyje. Atsakovė įmonę įkūrė iki santuokos su ieškovu, vėliau ją pertvarkė, tačiau įmonė liko jos asmeninė nuosavybė, kuria ji turi teisę disponuoti be ieškovo, kaip sutuoktinio sutikimo.   

Atsakovai N. P. ir D. P. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis asmuo UAB (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centras pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

            Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ieškovas pateikė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalies nuostatą apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindų pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, todėl byla pagal apelianto skundą nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo klausimas sprendžiamas vertinant tuos įrodymus,  kuriuos priimdamas sprendimą, turėjo teismas. Dėl šios priežasties įstatymas numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Taip pat pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo skirti nekilnojamojo turto ir įmonės buhalterinę ekspertizę, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ją paskirti ir pažeidė jo teisę įrodyti ieškinio aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslui užtikrinti CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pateiktų įrodymų nepakanka arba būtina išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsniai). Eksperto išvada yra vienas iš įrodymų, kuris teismui neprivalomas ir įvertinamas pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė skirti byloje ieškovo prašomą ekspertizę, nes byloje buvo pakankamai įrodymų, kuriais remiantis teismas galėjo konstatuoti, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus, byloje nebuvo kilę jokių klausimų, kurių išsiaiškinimui ir teisingam išsprendimui reikėtų specialių žinių ir teismui buvo būtina skirti ekspertizę. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesį į tai, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne sutuoktinių santuokos metu viso įgyto turto nustatymas ir jo padalijimas nutraukus šalių santuoką, bet tik ieškovo ginčijamų atsakovės sudarytų sandorių teisėtumas. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus bei teismo nustatytas faktines aplinkybes sprendžia, kad nėra būtinybės nagrinėjant bylą apeliacines tvarka skirti ieškovo prašomų ekspertizių (CPK 314 straipsnis), todėl prašymas dėl ekspertizių skyrimo apeliacinės instancijos teisme atmestinas.

Apeliantas teigia, kad teismas neobjektyviai, šališkai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvados prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Pažymėtina, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-08 nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011-10-25 nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-3-415/2011). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamas teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės tinkamai įvertino ir išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidžiant bylos esmę, objektyviai ir teisingai vertino įrodymus, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir tyrimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės, kaip ieškovo sutuoktinės, santuokos metu sudarytų sandorių teisėtumo bei jais perleisto turto teisinio režimo. Ieškovas teigė, kad atsakovės 2003-01-07 ir 2010-09-07  (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centro akcijų pirkimo pardavimo sutartys, 2010-09-07 nekilnojamųjų daiktų: 141/1131 dalies žemės sklypo, 18071/79045 dalies pastato – poliklinikos su kavine, ¼ dalies kitų statinių, adresu (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartis yra neteisėtos ir nesąžiningos, nes ginčijamais sandoriais perleistas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas, nesant jo, kaip sutuoktinio sutikimo.

Sandoriu laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Tokia sandorio samprata pateikiama CK 1.63 straipsnyje. Pagal teisės teorijos ir teismų praktikos suformuluotą sampratą sandoris apibūdinamas kaip asmens vidinės valios išorinis pasireiškimas, siekiant tam tikro teisėto teisinio rezultato. Tuo atveju, kai valią sukurti bendrą teisinį rezultatą pareiškia du ar daugiau asmenų, t. y. kai sandoris yra kelių pareiškimų sudėtis, jis laikomas sutartimi. Sandorį, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris (CK 1.78 straipsnio 2 dalis). Nuginčijami sandoriai pažeidžia ne viešuosius interesus, imperatyvines teisės normas, o teises, kuriomis disponuoja atitinkamai asmenys, todėl šių sandorių galiojimas priklauso nuo jų valios. Sandoriai, kuriems sudaryti būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (CK 3.92 straipsnio 4 dalis), gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga (CK 3.96 straipsnio 2 dalis). Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti (CK 3.92 straipsnio 4 dalis).

Turto įgijimo momentas – prieš santuoką ar ją sudarius – lemia jo priklausymą asmeninės arba bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Asmeninė sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas įgytas iki santuokos sudarymo (CK 3.89 straipsnio 1 dalis). Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe nustačius šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Turto esminis pagerinimas yra vertinamasis kriterijus, t. y. ar atliktas pagerinimas atitinka šį kriterijų, sprendžia teismas vertindamas konkrečios nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.

Bylos duomenimis šalių santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), nes tik tuomet ji buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Ieškovo ir atsakovės (duomenys neskelbtini) sudarytos bažnytinės santuokos įtraukimas į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje buvo jų valios, gyvenant bažnytinėje santuokoje, naudotis civilinių įstatymų garantuojamomis teisėmis ir pareigomis, įgyvendinimas. Todėl tik nuo šiuos dienos taikomas sutuoktinių turto teisinis režimas, nustatytas CK 3.87 straipsnyje.

Ieškovas ginčija atsakovės 2010-09-07 sudarytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo pardavimo sutartį, kuria atsakovė pardavė 141/1131 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 18071/79045 dalį pastato ir ¼ kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), teigdamas, kad atsakovė būdama jo sutuoktinė neturėjo jo sutikimo parduoti bendra jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl toks sandoris pažeidė jo teises ir interesus.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčo pastato dalį atsakovė įsigijo iki santuokos sudarymo (CK 3.89 straipsnio 1 dalis). Žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini) buvo parduotas visiems dalinės nuosavybės bendraturčiams, taip pat ir ieškovo sutuoktinei. Nors ginčijamą žemės sklypo dalį atsakovė įgijo santuokos metu, tačiau iš žemės sklypo įsigijimo sutarties matyti, kad buvo aiškiai išreikšta atsakovės valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, taip pat buvo išreikšta visų sandoryje dalyvavusių bendraturčių valia, todėl jungtinė sutuoktinių nuosavybė pagal šį sandorį neatsirado (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Faktą, kad ginčo turtas priklausė atsakovei asmenine nuosavybės teise, pripažino ir ieškovas 2004-06-15 pareiškimu, kad sutinka, kad jo sutuoktinė parduotų jai priklausantį turtą savo nuožiūrą. Ieškovas 2004-06-15 pasirašė pareiškimą, kuriuo išreiškė savo valia, kad jo sutuoktinė parduotų jai priklausantį ginčo turtą savo nuožiūra (CK 3.92 straipsnio 4 dalis), ginčijamas sutikimas patvirtintas notaro. Notaro pareiga yra užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių (LR Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Preziumuojama, kad notaras išaiškino sandorio šaliai šio sandorio esmę ir jo padarinius. Ieškovo išduotas sutikimas ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojo, nuginčytas nebuvo, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad ginčijamą sandorį atsakovė sudarė be jo sutikimo. Ta aplinkybė, kad atsakovė turtą pardavė ne iškart, kai gavo ieškovo sutikimą, o praėjus tam tikram laiko tarpui, nepaneigė ieškovo išreikštos valios, kad atsakovė parduotų jai priklausantį turtą. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad sandorio sudarymo metu jo sutikimas jau nebegaliojo. Įstatyme nėra apibrėžtas tokio pareiškimo (sutikimo) galiojimo terminas, todėl toks sutuoktinio duotas sutikimas galioja, kol nėra jo atšauktas ar panaikintas. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas žinodamas apie savo duotą sutikimą ir jo galiojimą, kreipėsi dėl jo atšaukimo ir panaikinimo, todėl sandorių sudarymo metu jis galiojo. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo turtas buvo pagerintas santuokos metu šeimos lėšomis iš esmės, tokiu mastu, kad būtų galima pripažinti turtą esant sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai vienas sutuoktinis iš savo asmeninių lėšų ar darbu prisideda prie pagerinimo daikto, priklausančio kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, tai nors toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo teisei į turto bendrąją jungtinę nuosavybę pripažinti, tačiau sukuria teisines prielaidas sutuoktiniui pagrįstai tikėtis kompensacijos už įdėtus daikto pagerinimus. Tokia materialinė kompensacija reikštų sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą, neleistų vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Kaip jau buvo minėta, šios nagrinėjamos bylos dalykas nėra sutuoktinių įgyto viso santuokos metu turto nustatymas ir padalijimas, todėl jei ieškovas mano, kad jis santuokos metu pagerino turtą, jis gali reikšti reikalavimą dėl jam priklausančios kompensacijos už daikto pagerinimą, santuokos nutraukimo byloje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovo ginčijamas sandoris, kuriuo atsakovė 2010-09-07 pardavė 141/1131 dalį žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), 18071/79045 dalį pastato ir ¼ kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), buvo sudarytas teisėtai ir pagrindo pripažinti jo negaliojančiu nėra.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jis neprisidėjo prie (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centro įkūrimo ar kapitalo kaupimo, todėl santuokos metu įsteigtas (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centras akcijas pripažino asmenine atsakovės nuosavybe. Pažymėtina, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 12, 178 straipsniai). Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenimis atsakovė iki santuokos sudarymo buvo įregistravusi individualią įmonę ir buvo jos savininkė. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Atsakovė santuokos metu savo individualią įmonę pertvarkė į kitos formos juridinį asmenį uždarąją akcinę bendrovę (Individualių įmonių įstatymo 11 straipsnis, CK 2.104 straipsnio 1 dalis). Pertvarkymo esmė yra ta, kad vykdant pertvarkymą juridinis asmuo nepasibaigia, tik pasikeičia juridinio asmens teisinė forma, ir naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas. Taigi, individualios įmonės pertvarkymas į uždarąją akcinę bendrovę nepakeitė atsakovei priklausančio turto teisinio režimo ir įmonė netapo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Atsakovė individualią įmonę, kuri buvo jos asmeninė nuosavybė savo sprendimu pertvarkė į uždarąją akcinę bendrovę, įnešdama 10 000 Lt įstatinį kapitalą iš jos individualios įmonės, asmeninių lėšų (CK 3.89 straipsnis). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad po santuokos sudarymo jis kartu su atsakove ėmėsi verslo ir rūpinosi įmonės veikla, todėl pagrindo atsakovės įmonės akcijas laikyti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nėra. Turtas, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, šis sutuoktinis naudojasi, jį valdo bei juo disponuoja savo nuožiūra (CK 3.97 straipsnio 1 dalis). Atsakovė jai asmeninės nuosavybės teise priklausančias įmonės akcijas galėjo perleisti be kito sutuoktinio sutikimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovei sudarant ieškovo ginčijamus akcijų perleidimo sandorius, ieškovo kaip sutuoktinio turtinės teisės nebuvo pažeistos (CK 1.78 straipsnio 4 dalis, 1.79 straipsnis, 3.92 straipsnio 4 dalis). Ieškovo ginčijami akcijų pardavimo sandoriai buvo sudaryti teisėtai ir nėra teisinio pagrindo pripažinti juos negaliojančiais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį dėl atsakovės vardu sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir konstatavęs faktą, kad šie sandoriai buvo sudaryti sąžiningai, nepažeidžiant ieškovo teisių, atsakovei teisėtai perleidus jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, nepagrįstai tenkino atsakovės priešieškinį ir šalis grąžino į padėtį, buvusią iki ginčijamų sandorių  sudarymo, t. y. pripažino asmenine atsakovės nuosavybe 141/1131 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 10 paprastųjų vardinių (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centras akcijas. Kaip jau minėta, šis turtas atsakovės jau buvo perleistas ieškovo ginčytais sandoriais, kurie teismo buvo pripažinti teisėtais, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į kitų šalių sąžiningai įgytą nuosavybės teise turtą, kai šie sandoriai yra galiojantys. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismui pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinį nebuvo, todėl jis atmestinas.

Vadovaudamasi ankščiau išdėstytais argumentais, Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas keistinas, atsakovės priešieškinys atmestinas, kitos sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 3 punktas).

Nors ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, tačiau iš esmės ieškovo reikalavimai atmesti, todėl šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalis). Iš ieškovo priteistina atsakovei O. P. J. 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 3, b. l.128),  atsakovei N. P. 605 Lt bylinėjimosi išlaidų  (t. 3, b. l. 143), atsakovui D. P. 605 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 3, b. l. 144), trečiajam asmeniui V. P. 605 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 3, b. l. 135), trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centras 605 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 3, b. l. 151) (CPK 98 straipsnis).

Vadovaudamasi CPK 331 straipsniu, teisėjų kolegija

 

n  u  t  a  r  i  a  :

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-04 sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria tenkintas priešieškinys ir atsakovės priešieškinį atmesti.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovo K. J. atsakovei O. P. J. 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo K. J. atsakovei N. P. 605 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo K. J. atsakovui D. P. 605 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo K. J. trečiajam asmeniui V. P. 605 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo K. J. trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) diagnostikos ir gydymo centras 605 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.

 

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                                              Audrius Saulėnas

 

 

Kolegijos teisėjai                                                                                                      Erika Misiūnienė

 

 

                                                                                                                                 Alona Romanovienė